[Arija Ravens]

Arija, ištarusi burtažodį, atidžiai stebėjo Jasmin kūno kalbą. Netrukus suprato, kad persistengė - varniukės veidas staigiai pabalo, ji pradėjo svirduliuoti, tačiau, laimei, tai truko neilgai. Vos spėjo grifės veidas persimainyti iš džiaugmo, kad teisingai panaudojo burtažodį, į nerimo, kad visgi kažką padarė netaip, Jasmin tarsi grįžo į savo kūną ir ėmė kaip pamišusi dairytis aplink.
"Bent jau nepavirto į ledo kubelį" - pamanė Arija ir nusišypsojo, bei toliau paslapčia svajojo kaip grįš į Grifų gūžtos bendrajį kambarį, prieš tai iš virtuvės nukniaukusi saldų pyragaitį su mėlynėmis ir šiltai palindusi po pledu gers arbatą ir grožėsis vaizdu pro langą.
Kol Arija buvo paskendusi savo mintyse, atėjo ir Jasmin eilė panaudoti naujus termoreguliacijos kerus. Arija šiek tiek įsitempė ir ėmė laukti - šiek tiek nerimavo, kad viskas gali pavykti ne taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Varniukei paleidus kerus, Arija iškart pajuto lyg būtų eketėj, apsupta ledinio vandens, kaip tą žiemos dieną, kuomet ji su savo jaunėlė seserimi Niki, išsmuko pasibastyti po Londoną ir prisigretinti prie žiobarų vaikų, kad galėtų visi kartu pačiuožinėti ant užšalusio ledo. Tą kartą, ledas įlūžo ir Niki įkrito į vandenį, tad negalėdama panaudoti kerų, Arija turėjo stebima žiobarų gelbėti mažąją sesutę.
Laimei, šalčio pojūtis, drauge su užklupusiais prisiminimais nuslūgo. Grifė nenorėjo nuliūdinti Jasmin dėl ne itin pasisekusių kerų, tad tarė:
- Šaunu! Viską puikiai atlikai, - nusišypsojo Arija.

[Izaac Reinher]

Priglaudęs vėsią ranką prie kaktos profesorius pajuto, kaip šioji dega it nesuvaldoma liepsna vėjuotą, sausą dieną. Galbūt tai ir paaiškintų, kodėl jam taip gelia galvą, tarsi koks grąžtas norėtų įsikniaubti į jo pačių pačiausius smegenų kampelius. Galbūt tai ir paaiškintų, kodėl vyriškis neatsakė nieko į savo nusikaltusios mokinės tiradą, juk ji ir taip yra užsidirbusi areštą, o tik kilstelėjo viršutinės lūpos kamputį ir nudelbė ją paniekos pilnu žvilgsniu. Užsipulti silpnesnį, taip aiškiai ir... kvailai, buvo tiesiog neatleistina.
-Na, panele Riddle, pradėkite, - linktelėjęs grifei, kuri buvo kiek suerzinta ir netgi jam nepabaigus sakinio ėmė ir užkerėjo jį. Pradžioje Izaac nieko nepajuto, tačiau žinojo, kad tai apgaulinga-- poveikis atsirasti gali ir po kelių sekundžių, ir po minutės. Žinoma, jis ir taip buvo pasiruošęs pajusti tą leduką, kuris tarsi grotestiška šarmos rožė ant lango skleidėsi jo krūtinėje, o jos spygliuotas stiebas raitėsi ir jungėsi, rodos, jo pačio kraujagyslėse, todėl pasiekė visus įmanomus kūno kampelius. Ne pirmas kartas, kai ant jo buvo panaudoti šie kerai; darbas ministerijoje kartais suteikdavo ne itin malonių staigmenų.
Tačiau mokinės kerai nebuvo tokie galingi, profesorius spėjo, kad jo temperatūra nukrito vos keliais laipsniais, bet netgi tai nebuvo malonu. Kita vertus, šioji mokinė puikiai atšildė savo koledžo draugą, taigi, matyt, bus įvaldžiusi šiuos kerus. Atsikerėdamas nuo šalčio save lazdele profesorius linktelėjo grifiukei, taip tarsi pasakydamas, kad ji gerai padirbėjo ir tuomet išsyk nuskubėjo prie kitų mokinių, kuriems matyt reikėjo pagalbos.
Po kelių akimirkų jau laikė vieną apalpusią mergaitę (jų buvo netgi dvi, tačiau Izaac spėjo, kad sugebės greitai apsisukti) savo rankose ir švelniai pirštais čiuopė jos kakle pulso; greitai suprato, kad šiosios organizmas tiesiog patyrė šoką nuo tokio greito temperatūros pokyčio. Atsidusęs sumurmėjo atkeikimą ir pajuto, kaip jos išblyškęs kūnelis pastebimai ima šilti, todėl atsargiai pasodino ją ant kėdės. Tuomet jis , mostelėjęs ranka panelei Voss, kuri ir buvo mergaitės partnerė, kad imtų ir palaikytų ją, kol ji atsigaus, kas turėjo įvykti po kelių minučių. Vos ne tokia pati procedūra vyko ir su antra apalpusia mergaite, nors šioji buvo dar kiek sąmoninga, tačiau jis spėjo, kad dar kelios sekundės ir ji būtų parkritusi.
 Jos porininkei grifei profesorius tik tyliai klaktelėjo liežuviu. -Jeigu tavo draugė vos ne praranda sąmonę, gali suprasti, kad persistengei su kerais. Atsargumas yra svarbiausia, -pasitrynęs akis profesorius pajuto, kaip ima dar labiau skaudėti jo galva; galbūt užtenka šiandien pamokos. Nors, dar yra du kerai, kuriems reikia praktikos... Ne, jiems reikia pailsėti
-Šaunuoliai tie, kuriems pavyko. Kiti turės pasistengti labiau namie, - atsistojęs priešais klasę Izaac suplojo kelis kart rankomis, kad pritrauktų mokinių dėmėsį. - Taigi, mums lieka dar dveji termoreguliaciniai kerai, tačiau jų praktika ir teorija bus namų darbas. Dabar norėčiau, kad susitvarkytumėte darbo vietas.

[Bethany Landworth]

   Elena tikrai manė, jog profesorius padės jai su drauge, tačiau pasirodo, kad jai teks pačiai išvaduoti Lėją iš ją apgaubusio šalčio. Dabar šitai jau tikrai puikiai matėsi, net nereikėjo klausti, ar viskas gerai, ar ne. Tad nieko nelaukdama antrakursė dar kartą pabandė panaudoti kerus, šį kart galvodama apie šilumą:
   - Receporis!
   Atrodo, dabar kerai suveikė, kadangi Lėja ir vėl atrodė kaip normalus žmogus. Tam prireikė vos kelių sekundžių, tad Elena jau manė, kad yra kažkokia kerėjimo meistrė. Nors taip nė nebuvo. Tai tiesiog paprasčiausia sėkmė ir nuoširdus tikėjimas, jog burtažodis suveiks.
   Mergaitė profesoriaus paliepimu grįžo į savo suolą ir tvarkingai susidėjo daiktus. Dabar ji stebėjo savo draugę ir jos emocijos. Elena meldėsi, jog ši ant jos nesupyktų ir vis dar liktų jos drauge. ,,Varge vargutėliau... Na ir pamoka... Taip ir žmogų gali pražudyti, jei nemoki kerų ir esi labai stiprus... Ačiū dievui, aš netokia".

[Celeste Victoria Lavenza]

Galbūt vien dėlto, kad šį emocijų perversmą patyrė taip staiga - kaip, na, būna verčiau dažnai - mergina tiesiog pagalvojo, kad verčiau būtų užmigti tiesiai ant stalo, galbūt vėliau pasiskųsti skaudamu kaklu ir kur varyt panaktinėti, bet..
-Žinai, Džeimsai.. Gali apsimesti šaltakraujišku padaru, turinčiu vieną ir vienintelę siaubingą praeitį, bet visi čia tokie pat, žinai? Kad ir ji,- smakru bakstelėjo į mergiūkstę, tąją Beatričę, kuri prieš tai kėlusi neapykantinį irzulį dabar tekėlė liūdesį. Sunkus turėjo būti gyvenimas, kai veidelis ar špakliaus kiekis nepriminė Karasunos dėvimo,- Tikriausiai manosi esanti išskirtinė, galbūt kažkuo ypatinga. Tikriausiai visi šitoje klasėje taip jaučiasi, esantys vieninteliai ir nepakartojami - aišku, garsiai to nepripažintų niekas, bet net ir jūs, grifukai, kad ir kokie drąsūs tebūtumėt, retas kuris pasiaukotų, kad išgelbėti kito, kad ir benamio, gyvybę. Vis moraliniai įsitikinimai, arba išgelbėjimas kažko, ko nemėgsti - o tai ir yra visos drąsos esmė, nemanai? Kitu atveju esi tiesiog bukaprotis.
Ir tolimesnis bandymas tęsti pokalbio, tikriausiai pavirtęs monologu su savimi pačia - na, ką padarysi, kad ne visi norėjo duoti atsakus į jos pažiūras, net jei jos dažniau nei dažna vis pasirodydavo esančios teisingos. Galbūt tuomet ir tobula vieta buvo Izaac įsiterpti, pranešti viso galą, kad rausvaplaukė galėtų atsitiesti vietoje ir per naujo, tik naujoje pozoje, gadintis savo laikyseną - delnu pasirėmė smakrą, buką šviesių akių žvilgsnį įsmeigė į profesorių ir va, žiūrėk - staiga ima ir pašoka iš vietos, ir lekia prie šio, kai jau dauguma mokinių buvo susidėję savo vadinamąsias šmutkes.
-Tiesa, Izaaaaac.. Pirmai taip ir nebuvo galimybės paklausti, vis taip šaltai mane nusmeigei žvilgsniu, tai taip pikta iš tavos pusės!- patempė lūpą, gera nuotaika sugrįžo, kažkiek, bet ne pilnai - nors jos neprireikė, vis mergina, atsukusi likusiai klasės daliai nugarą ir net nesugebėjusi sulaukti skambučio kiek surimtėjo, pasilenkė pirmyn taip, kad galimai niekas kitas nenugirstų,- Mielasis profesoriau, jūs gi žinote apie sklindančius gandus, tiesaaa? Apie artėjantį karą ir tai, kad didžiausi blogiečiai gali būti iš pažiūros nekaltučiai avinėliai, tiesa?- tarsi tarstelėjo, tarsi šnibžtelėjo, akimis tarsi žibtelėdama, it stengdamasi ką Izaac pasakyti ar pranešti. Galbūt, kad supranta apie jo galimą pasirinkimų pusę? Ar tai, kad tiesiog žino kažką apie tai? Linksmiau atsitiesusi atgal, tarsi būtų vykstantis normalus mokinės-mokytojo pokalbis, Karasuna prabilo garsiau,- Profesoriau, mano kerėjimo žinios yra verčiau prastas, ką jau kalbėti apie spragas kitas, kurias derėtų užlopyti.. Galbūt kada galėtumėt mane ko pamokyti? Ar užpildyti tąsias spragas, ar net duoti kokį patarimą kitą?
Mergina lėtai prisimerkė - suprask, aš žinau, kad tu nutuoki apie ką aš kalbu, o tu nutuoki, kad aš galimai nutuokiu apie galimus tavo planus - laukdama atsako, vis vienai bandyti kaip praktikuotis būtų nuobodu, o derėti tikriausiai derėjo, kad kare nepaguldytų ir dailios galvelės, vis ners į jį visko pilnai neapskaičiavusi, kaip spėjo pati.

[Džeimsas Greywindas]

-Kelis metus mokinausi Amerikoje, Ilvermonyje, po to persikrausčiau čia.
Ne iš to, ne iš šio tamsiaplaukis šyptelėjo, klausydamasis rausvaplaukės kalbų, panašėjačių į moralus apie išskirtinumą... Ir drąsą.
-Ne tokia ta praeitis ir siaubinga, Junko. Beje,- išsitraukdamas iš apsiausto juodalksnio lazdelę, iš šalia gulinčio sąsiuvinio išsiplėšė lapelį, bei jame pakeverzojęs kelis žodžius "Po pamokos pelėdyne",  sumurmėjęs burtažodį, tęsė toliau,- Tu teisi. Bent šiuo atžvilgiu, kad visi manosi esą išskirtiniais, nors daugelis tikrai tokie nėra. - Vaikinas nusprendė savo  nuomonės apie drąsą nenagrinėti, visgi ir taip aišku, kad klastuolei pritarė- nors giliai savyje šiai minčiai priešinosi. Kartą mostelėjęs lazdele, lapelis su žodžiais dailiai susilankstė į mažytį sakalą. Paukštelis pakreipė galvą įsiteibilydamas į savo kūrėją, o po to savo popierines akeles įsmeigė į klastuolę sėdinčią šalia. Džeimsas atkišo pirštą ir paukštelis nieko nelaukęs užšoko, tvirtai, kiek gali popierius įsikabino į žmogaus odą. Grifas pakėlęs plaštaką su sakalu akių lygin, tyliai sušnabždėjo:
-Skrisk...
Akimirka ir origamis išskleisdęs sparnus, kelysyk tvirtai suplasnojęs, atsiplėšė nuo atramos, nepastebėtas nuplasnojo link grifiukės, plušančios prie mokytojo stalo. Sakalas nepastebėtas saugiau sau kukavo pasislėpęs antrakursės kišenėj, kada nusiminusi Junko pašoko iš suolo ir nukūrė profesoriau link, šiek tiek atsigavusi, nuo nuotakų pokyčių.
Merginos... Vieną kart viena nuotaika, kitą kart- anokia. Susipaisyk, tu jas.- kraudamasis daiktus krepšin, mislijo. Permetęs krepšį per petį, jau ruošėsi eiti, kai nelauktai išgirsti žodžiai, atsklidę nuo profesoriaus stalo, kuriuos tikrai ištarė Junko, sustabdė ketvirtakursį. Artėjantis karas? Mokymai?- ar man pasigirdo ar tikrai laikai ateina ne kokie? Keturiolikmetis pakreipė galvą ir apsimetė kažko iešką krepšyje, tarp knygų, neakivaizdžiai bandydamas išgirsti profesoriaus atsakymą į klastuolės klausimus ir pasiūlymus. Tačiau nusprendęs, kad nieko nepešęs pasišalino.

[Izaac Reinher]

-Prašyčiau manęs nevadinti vardu, panele Enoshima, -atsirėmęs viena ranka į stalą, kita apgaubęs savo pusiaują, vyriškis nužvelgė prieš jį stovinčią klastuolę primerktomis akimis; kai kuriems toks žvilgsnis imtų ir pasirodytų įžeidžiantis ar net vulgarus, tačiau jis tik tyliai svarstė ir bandė nepasirodyti per daug suerzintas. Labiau norėjo, kad prieš jį stovėtų toji tikroji Enoshima, o ne tik jos ta pusė, kurios tikslai ir norai buvo tiesiog nepriimtini. Juk aplinkui buvo pakankamai kitų žmonių, kuriems patiko voliotis pačioje prarajos dugne, tarp pūvančių nelaimėlių kūnų ir kitų mielų dalykėlių, ak, atleiskit, ne taip išsireiškė-- turėjo omeny kokį meilės lizdelį. Šiaip ar taip, Izaac labiau už trumpalaikius impulsus vertino savo sunkiai uždirbtą poziciją ir gyvenimą. Tik nereikia to skelbti garsiai.
-Jeigu reikia papildomų mokymų, galėjote paprašyti ir anksčiau. Mus visus juk spaudžia laikas, ar ne?- pradėjo kalbėti tik tada kai pernelyg ilgai užstovėjęs grifiukas pagaliau susivokė, kad jam buvo verčiau skubėti į kitą pamoką. Tas berniukas jam ne itin patiko, pernelyg suvokė savo aplinką; juk grifai turėjo būti tie tipiniai, akli viščiukai, kuriems pavojus buvo matomas tik tada, kai jis visu gražumu išsidrėbdavo prieš nosį. Nors dažnai stereotipai būdavo gana hiperbolizuoti, tačiau kartais taip norėjosi, kad juose būtų daugiau negu maža kruopelė tiesos. -Tačiau aš suprantu, kad kartais būna sunku susigaudyti, - profesorius pukiai suprato, kur link suka mergina, nors tie būdai kažkodėl jam pasirodė netgi mieli. Nejučia vyriškio lūpos išsirietė į pakankamai šiltą, netgi jaukią šypseną, tarsi kažkas jam būtų pasakęs kokį juoką, kuris išties pralinksmino jį ir praskaidrino dieną. Tačiau vos po akimirkos suvokęs, kokia išraiška puošia jo veidą, Izaac staigiai palenkė savo smakrą žemyn ir nusuko savo dėmėsį į knygas ant stalo; šypseną vėlei pakeitė neutrali išraiška. -Dar keli mokiniai buvo man pareiškę norą papildomai pasitreniruoti, todėl asmeninių pamokų negalėsiu suteikti, - kilstelėjęs galvą jis susikoncentravo į klastuolę, išskėsdamas rankas į šonus tarsi atsiprašydamas. -Visų detalių atskleisti dar negaliu, tačiau aš kiekvieną mokinį pakviesiu į vietą pats, kai ateis laikas. Ar tokios sąlygos jus tenkina, panele Enoshima?

[Celeste Victoria Lavenza]

-Taip taip, žinoma,- skėstelėjo ranka ji, akimis skenuodama aplinkinius daiktus. Kažkas per tyli atmosfera klasėje ją nervino, ką jau kalbėti apie tai, kad nereikalingi žmonės kažkokerių velnių galėjo pasigirti turią šikšnosparniams patiems keliančią pavydą klausą - kad net ir šnabžtelėjimus, tik vienų ausų porai skirtus, girdėjo kažkodėl ir kiti. Jai nepatiko naujieji proto bokštai, apsimetantys įdomiais ir gerais mokinukais, kartu infiltruojantys pamokas ir pačias Hogvartso apylinkes, keičiantys savo nuostatas, asmenybes ar dydžius (kalbant ir perkeltinai, ir ne), bet gi nuo likimo nepabėgsi neišsisuksi, o tokių visad atsiras. Bent jau tikėjosi, kad šie leisis bukaprotiškumo vedami į kokius nuotykius, kurių eigoje jie bus grotetiškai išdarinėti kokių mėsaėdžių padarėlių.
-Kažkada geriau negu niekada, nemanote? Ir vis dėlto, profesoriau, paprašysiu mane vadinti panele Mei, kad jau taip, gi būtų blogai, jeigu jūsų mylima mokinė ir kažkas kitko imtų maišytis,- ji palindo arčiau Izaac, šį kartą būdama absoliučiai tikra, kad jokios papildomos ausys nebesiklauso - vis dauguma mokinių jau stojosi iš savų vietų keldami šurmulį, iš kurio buvo galima išgirsti sekančių pamokų pavadinimų nuotrupas, buvo tikra, kad kiti įkyrūs raudonų ir auksinių spalvų mylėtojai ir bukaprotiški garbintojai netgi tolimiau ko neklauso,- Žinoma, ir galbūt jūs jau turite savus ir didžiai paremtus nusiteikimus ir nuomonę apie mane, bet pasiruošimas man yra svarbiau visko.
Keliais skubiais žingsniais apsisukdama ir grįždama prie profesoriaus stalo, tame apsisukime mikliai pasigriebdama kuprinės petnešą (keista, kad ne toji vadinama tašė kokia, bet vis gi ir tokių stebuklų gyvenime būna) ir persimesdama ją per petį, Karasuna Mei į profesorių jau atsisuko su šypsenėlė veide - nebe ta šleikščiai persaldinta, nei kokia akivaizdžiai netikra ar erzinančia, gal net pašiepiančia ar norinčia ko pasiekti.
-Tikiuosi, kad specialiai neužmiršite laiko papildomoms pamokoms skirti ir man, kitaip tai būtų labai nemandagu iš jūsų pusės. Ir, profesoriau Reinher - šypsena jums tinka labiau negu ką tik sugižusio pieno paragavusio žmogaus mina.
Sekundės daliai pakėlusi lūpų kamputį dar aukščiau, mergina nieko nelaukdama apsisuko ant batų kulnų ir patraukė link išėjimo - dar kažkurioje dalyje tarp ėjimo mostelėjo ranką ore, it atsisveikinant ar pranešant, kad vėl greitu metu susimatys, tačiau netrukus ir rausvaplaukės merginos figūra įsimaišė į koridoriaus keliamą šurmulį, jame ir pranykdama.

[Edgar Jeffter]

- Jie sako Receporis..,- giliai atsiduso ketvirtakursis, nudelbdamas raginantį susikaupti žvilgsnį į varnę. Po sekundėlės jau savo rankoje laikė lazdelę ir visų vartojamą burtažodį ištarė ir pats.
- Receporis!- ir nukreipė lazdelę jaunąją, prieš kelioliką minučių atrastą, draugę.
- Na ar jauti ką..,- ir tarsi šmėklą išvydęs sustingo grifas nė neleisdamas sau sumirksėti taip ir nebaigęs paklausti Kiyomi ar šioji pajuto kokius nors pokyčius po panaudoto burtažodžio. Tikroji suakmenėjimo priežastis buvo ne šmėkla ar koks panašus reiškinys, bet jo bendrakursės žodžiai susiję su karu. Taip ir maniau, kad čia vyksta kažkas ne to dabar Edgar'as rado logiškesnį paaiškinimą dėl kai kurių Hogvartso moksleivių elgesio ir areštų skiriamų be priežasties. Mei? viską gaudė ausimis ką šneka profesorius su klastuole, o tas vardas ar kas tai bebūtų juodaplaukį patraukė vien dėl to, nes po daugiau nei trijų metų pagaliau sužinojo būtybės užsivadinimą, kuri užvaldė jo draugę. Truputėlį atsigręžė savo sumišimo kupiną veido išraišką į profesorių ir mokinę. Junko pareiškus, kad jai reiktų praktikos su kerėjimu, grifų atstovas staigia žengtelėjo vieną žingsnį link profesoriaus norėdamas boikotuoti šį buvusios draugės prašymą, nes vaikinas puikiai suvokę, jog kilus karui, kas jau kas, bet ji tikrai nepasinaudos įgytais gebėjimais tam, jog tik apsigintų nuo blogio ar padėtų geriesiems. Tačiau keistas profesoriaus šypsnis, kuris žaibiškai dingo, tartum truktelėjo juodaplaukį už pakarpos ir paskatino suabejoti Izaac.
- Čia reikia kitaip daryti..,- tyliai, tyliai sau sušnypštė Edgar'as nuspręsdamas kol kas mintis pasilaikyti sau ir jomis pasidalinti su patikimu žmogumi, todėl apsisuko ir nebepaisydamas pamokos užduoties pradėjo vikriai žingsniuoti link išėjimo iš kabineto, nes ką išgirdo šioje pamokoje, tik patvirtino tą blogą mokinio nuojautą pastarąją savaitę.

[Melisa Arin]

"Aš čia visaip stengiuosi tave palaikyti, o tu man nė žodžio, na, jei neminėsime kerų", - mintyse tarė Melisa, vis dar stengdamasi išlaikyti veide šypseną. Šįkart nespėjo sureaguoti į tai, kad burtų lazdelė vėl buvo nukreipta jos pusėn, o ir garsiau ištartas burtažodis privertė šiek tiek krūptelėti. Ketvirtakursei dar spėjo pasirodyti, jog Lisetės lazdelės gale akimirką sužibėjo melsva švieselė, ir Melisa pajuto, kaip kūną tarsi banga užlieja vėsuma. Drebėdama ir tuo pat metu kikendama, ji iš kuprinės išsitraukė storą mėlyną šaliką ir pasitiesė jį ant kelių.
- Čia dėl visa ko, jei... - nusprendė nutraukti savo paaiškinimą susivokusi, kad nebūtų gražu sakyti, jog klastuolė silpnesnė burtininkė.
Visko galėjo būti, blondinė net buvo tikra, kad pačiai nepavyktų iš antro (ką jau kalbėti apie pirmą) karto pakeisti kieno nors kūno temperatūrą. Pamaniusi, kad galbūt Lisetei žiobariškumas nėra taip įaugęs į kraują, šyptelėjo.
- Na, o dabar būtų labai miela, jei sušildytum, - draugiškai nusijuokė, pirštais įsikibusi į šaliką.

[Lisette la Claire]

Vis dar, neatitraukdama žvilgsnio ir medinės lazdelės, Lisette stebėjo šviesiaplaukę, kuri sėdėjo šalia. Kai pagaliau rausvaplaukei pasirodė, jog varniukė kiek išblyško, antrakursės lūpų kampučiai pasikėlė ir ji nuleido lazdelę.
-Dėl visa ko, jei..?- klausiamuoju žvilgsniu Lisette pažiūrėjo į šviesiaplaukę, kai ši nebaigė sakinio. Lisette nenorėjo apkrauti varniukės klausimais, tad pasidėjo savo burtų lazdelę ant stalo ir toliau ramiai sėdėjo. Rausvaplaukei buvo be galo nedrąsu kalbinti Melisą, juk ji vyresnė ir daug geriau išmano burtus. Po kurio laiko vėl pasigirdo varniukės balsas. Sušildyti?! kiek sunerimo klastuolė. Juk aš nė neįsivaizduoju, kaip tai padaryti! Kiek pagalvojusi, Lisette prisiminė rausvą pledą, kurį nešiojasi kuprinėje ir jį išsitraukė. Na, turbūt, pasirodysiu visiška nemokšla, tačiau bent būsiu draugiška. Šia mintimi rausvaplaukė, su didele šypsena veide, padavė Melisai pledą.

[Skarletė Siuzana Vein]

Kiyomi susigėdusi šyptelėjo Edgarui, kuris pataisė varnės burtažodį.
-Galime pradėti,- Kiy šiektiek nusigando, kad neperkaistų arba nesušaltų per daug, bet pamokos užduotis ir yra pamokos užduotis. Antrakursė pažvelgė į dailią grifiuko lazdelę nukreiptą į ją ir užsimerkė. Staiga į ją plūstelėjo ledinis šaltis, Harlė nejautė nieko, tik pastebėjo Edgarą nueinant kažkur kitur. Kalendama dantimis, apsikabinusi save, rudaplaukė ėjo į nežinią. Artėjant arčiau kažkokių mokinių, Kiyomi praregėjo ir pastebėjusi dvi mergaites - vieną su klastūnyno uniforma, kitą su varno nago, pradėjo eiti link jų.
-Svvvveeeiikkos, galll tuuuri darr vvieeną pllledą? Laaabaiii šaltaaa,- pūsdama šiltą orą sau į rankas, pralemeno mergaitė. Staiga jai kilo mintis,- o galll gaalimma sušiiilldytii suu taais paačiiais keraais?- pasmalsavo varniukė, bijodama pabandyti.

[Jasmin Berlin]

Nusišypsojus Arijai ir patikinus, kad viską atliko gerai, mergaitė kiek suabejojo, kad Arija tikrai mano, kad gerai atliko burtą. Tiesiog, vidinis balselis viduje sakė, kad tai nevisai tiesa, bet Jasmin Arija patikėjo. Nemanau, kad ji meluotų...
Mergaitė atsisėdo. Atsiduso. Viskas praėjo ne taip ir blogai kaip tikėjausi pamanė varniukė. Jinai jau norėjo pasinerti į savo svajones ir mintyse klausyti mėgstamą muziką, bet prisiminė, kad ji ne viena.
-Gal norėtum prisėsti?-nedrąsiai pasiūlė Jasmin.
Arija buvo iš grifų gūžtos. Jasmin susidariusia nuomone, kad kas yra iš grifų gūžtos yra truputį pasikėlę, tačiau Arija buvo išimtis. Ji atrodė neįprastai draugiška, bet varniukei ji atrodė paslaptinga.

[Arija Ravens]

Arija viena akimi stebėjo tai Jasmin, tai klasės priekyje vykstantį bruzdesį. Jau nuo pat pamokos pradžios krito į akis vienos klastuolės veiksmai (tiesa, jos vardo nežinojo) - grifei ši mergina pasirodė pernelyg įžūli ir net pasipūtusi, o ir dabar - klastuolė buvo pasilenkusi prie profesoriaus stalo ir kažką šnibždėjo, tačiau grifė negirdėjo ką.
"Hogvartse artėja neramumai" - pamanė Arija, kaip tik tuo metu, kai į ją kreipėsi šios pamokos partnerė Jasmin.
- Ačiū, kad pasiūlei, tačiau jau pamoka beveik baigėsi, todėl grįšiu į bendrąjį kambarį, be to - labai noriu valgyti. Susitiksime kitoje pamokoje! - šyptelėjo Arija ir nužingsniavo prie išėjimo.
Kaip tik tuo metu iš savo vietos pakilo ir su susirūpinusia veido išraiška staigiai išlėkė pro duris Edgar.
"O kas jam įgėlė?" - pamanė raudonplaukė, tačiau numojusi ranka nusprendė, kad šiandien į intrigas nesipainios.

[Melisa Arin]

- Jei, na, kas nors netyčia nepavyktų, juk bet kas gali nutikti, - labiau sau sumurmėjo Melisa, vis dar tirtėdama iš šalčio, stengdamasi šypsotis ir nagais įsikabinusi į šaliką.
Tačiau pledą, žinoma, paėmė - juk negali atsisakyti šilumos, kai ji pati tau, sušalusiai, siūlosi - ir jaukiai į jį įsisupo. Padėkoti pamiršo, nes atrodė, jog pledo paskolinimas sušaldytam žmogui yra savaime suprantamas dalykas.
Pamačiusi artėjančią moksleivę, kiek nustebo ir nedrąsiai su ja pasisveikino ir ištiesė jai ant kelių buvusį šaliką. Ir dar spėjo pamatyti pro duris išeinantį grifą.
- Tave paliko darbo partneris? Tegauna jis baudos taškų, o tu prisėsk pas mus. Na, čia ne pledas, bet irgi turėtų šildyti. O manęs apie kerus geriau nieko neklausk, - nusijuokė. - Aš, kaip matai, irgi šildausi žiobariškais būdais. Ir, jei nesupyksi, norėčiau kiek pašaldyti savo partnerę.
Dar sykį sukikenusi, blondinė atsigręžė į klastuolę.
- Receporis, - stengėsi aiškiai ištarti, burtų lazdele mostelėdama link Lisetės ir galvodama apie tokį šaltį, kurį matė filmuose.

[Lisette la Claire]

Šviesiaplaukė suburbėjo sau kažką po nosimi, tačiau Lisette nenorėjo iš naujo klausti to paties klausimo ir numojo į tai ranka. Melisai paėmus antrakursės pasiūlytą pledą, prie mūsų suolo atsirado dar viena mergaitė, kurios Lisette dar nebuvo mačiusi.
-Deja, dar vieno pledo neturiu,- kiek nusivylusiai pasakė antrakursė mergaitei stovinčiai šalia. Lisette pasijuto kiek geriau, kai varniukė atidavė mergaitei savo šaliką ir pasiūlė prisėsti šalia, mat jos partneris paliko ją ant ledo. Rausvaplaukė nespėjo nė sumirksėti, kai Melisos lazdelė atsidūrė prieš ją. Klastuoliukė tikėjosi, kad užduotį jau baigsime ir jai neteks patirti to jausmo, tačiau greitai mergaitės kūną užplūdo šalčio banga. Lisette prisitraukė arčiau antrakursės ir virpėdama palindo po pledu, stengdamasi kuo greičiau sušilti.