[Elna Klumpar]

Išgirdusi kažkokio grifo atsakymą Elna stipriai suraukė anatakius. Kas jis įsivaiduoja esantis?
Tai bemąstant Klumpar pajuto stuktelėjimą į alkūnę.  Tada išgirdo tylų klastuolės šnabždesį apie tai, kad tas grifas beveik pakartojo jų atsakymus.
-Anabete, nieko daugiau jis nesugalvojo. Tai jo smegenėles sumąstė, kad pasakysiu nesutinku su šitom keistuolėm, bet pakartosiu jų atsakymą. Matos žmogui  ligonines sparne reiktų apsilankyt, - Elna tyliai pritarė Anabetei.
Tuomet Elna nusuko piktą žvilgsnį į tą berniūkštį, bet po kelių sekundžiu vėl išgirdo suolo draugės balsą.
-Būtų gerai jei laimėtų Varno Nagas. Taip pat nuleistumėm tą gaidį ant žemės,- į ausį Anabetei sužnibždėjo Elna. Vėl nusukusį žvilgsnį į tą grifą, Klumpar ėmė galvoti ką galėtų padaryt, kad tuoj pat nuleistų tą pasipūtusį berniūkštį ant žemės. Nieko gero nesugalvojusi Klumpar tiesiog dar kartą šnypštelėjo gaidys ir įsmeigė žvilgsnį į profesorę.

[Vintė Adamson]

  Margareta labai džiaugėsi, girdėdama tiek daug teisingų ar bent jau panašių į tokius atsakymų. Prieš pamoką kiek baiminosi, kad  tokių nebus, tačiau tik dar kartą įsitikino, jog Hogvartsas - itin aukšto lygio mokykla. Deja, tarp žinias rodančių mokinių kalbų pasitaikė ir vienas kitas įžeidinėjimas. Profesorė turėjo itin gerą klausą, tad puikiai girdėjo panosėje beriamus žodžius.
-   Gaila, kad ne norite susikoncentuoti į mokymąsį, o verčiau renkatės pasilaidyti kvailais ir vaikiškais įžeidinėjimais. Darysiu viską, jog Hogvartso mokiniai gyventų darnoje, tad prašau ponaitį Jeffter ir paneles Liz bei Klumpar po pamokos pasilikti kabinete ir atlikti areštą. Visiems likusiems primenu - įžeidinėjimų netoleruosiu, - griežtu balsu dėstė Margareta. Ech, vos pirma pamoka, o jau tenka imtis bausmių.
  Visiems norėjusiems pasisakyti tai padarius, profesorė suskubo pateikti teisingą atsakymą:
-   Magiškieji gyvūnai pagal mitybos tipą yra skirstomi į keturias grupes. Pirmoji ir labiausiai paplitusi – sotelirai. Jie minta įvairiais augalais. Sotelirai turi daugybę porūšių, tačiau nemanau, jog verta eikvoti pamokos laiką juos nagrinėjant. Juk visi nori kuo greičiau pereiti prie praktikos, tiesa? – profesorė uždavė retorinį klausimą ir šyptelėjo. – Antroji magiškų gyvūnų grupė yra vertenai – tai padarai, kurie energijos gauna iš kitų organizmų. Kitaip tariant, tai grobuonys, medžiojantys ir kitus magiškus gyvūnus, ir kartais netgi burtininkus. Tiesa, pastarieji yra itin reti, tad galite labai nesibaiminti, - mokinius nuramino profesorė. – Taip pat egzistuoja sotelirų bei vertenų mišinys – echnotifigai, kurie maitinasi tiek gyvūniniu, tiek augaliniu maistu. O paskutiniai ir patys rečiausieji magiškieji gyvūnai yra rosariusai, mat jiems jokio materialaus maisto išvis nereikia. Tiesa, burtininkų pasauliui vis dar nėra žinoma, kaip jie gauna energijos, tačiau tyrimai juda teigiamon pusėn ir yra tikimasi, jog po poros metų ši paslaptis išaiškės. Ar viskas aišku? – paklausė albinosė, mat norėjo, jog visi mokiniai kuo puikiausiai suprastų šią itin reikšmingą temą. – Kiekvienas atsakęs į klausimą gauna po papildomą tašką savo koledžui.
-   O dabar, manau, jau galime pereiti prie praktinės pamokos dalies, - vos tai tarusi, Margareta mostelėjo savo burtų lazdele. Atsidarė kabineto spinta, o iš jos, išsirikiavę eilute, išskrido pilki metaliniai padėklai su ant kiekvieno jų esančiais keliais mažais dubenimis, užvožtais dangteliais. Praėjus porai minučių, prieš kiekvieną mokinį ant stalo stovėjo po indų rinkinį. Kai viskas buvo paruošta, profesorė atsistojo už savo stalo, pasikuitė po juo ir iškėlė dar vieną padėklą, tik šįsyk ant jo buvo ne dubenėliai, o daug mažų narvelių, kurių viduje tupėjo po skirtingą būtybę. – Šis padėklas apskries klasę. Kai jis pasirodys jums po nosimi, išsirinkite patinkantį miniatiūrinį tikro magiško gyvūno modelį ir pasiimkite jo narvelį. Užduotis – naudojantis induose esančio įvairaus maisto pagalba, nustatyti, kokiam mitybos tipui priklauso jūsų pasirinktas padaras, - tik iš pažiūros nelengvą darbą paaiškino profesorė. – Ant kiekvieno narvelio yra gyvūno pavadinimas. Savo užduoties rezultatus, kartu su koledžu, kursu, vardu, pavarde ir gyvūno pavadinimu, aprašykite pergamento lape ir po pamokos palikite jį ant stalo. Sėkmės! – palinkėjo.
  Margareta vylėsi, jog visi suprato, ką ir kaip reikia daryti. Profesorė klestelėjo ant kedės ir pradėjo stebėti besidarbuojančius mokinius.
 ((Darbą aprašykite 3-5 post'ais.))

[Ginta Tauškalė]

Pagaliau kai padėklas pasiekė Gintos suolą ji čiupo bet kurį narvelį net nežiūrėjusi kas viduj. Pasidėdama narvą ant suolo pamatė, kad pasiėmė sumažintą feniksą. Pasiėmusi iš dubens žolės atkišo ją feniksui. Tauškalė abejojo ar ją valgys feniksas. Visgi tai išdidus paukštis, nepanašu, kad jį tenkintu paprasta žolė paskabyta lauke. Taip ir buvo. Feniksas net nepažiūrėjo į žolę. Tai reikškia, kad feniksai ne soteliras... Ketvirtakursė iš kuprinės išsitraukė pargamento lapą, plunksna ir rašalo buteliuką.Viską susidėjus ant suolo pradėjo rašyti apie feniksą. Taip... Dabar tau reiktų duoti paskanauti mėsytės,- baigusi rašyti mintyse tarė Ginta. Palikusi plunksną įmerktą į rašalą, Tauškalė jau žvalgėsi maisto dubenį kokią mėsą davus.

[Gellyte]

   Padėklui atsidūrus prie Prometėjos, mergaitė šiek tiek sutriko. Ten buvo tiek daug pasirinkimo! Slibinai, feniksai, elfai, testraliai, nargliai, vienaragiai ir dar daugybė kitų. Prometėja rinkosi itin apdairiai. Netgi keletą buvo pakėlusi įdėmiai apžiūrėti. Rodos klasės draugai nervinosi, kad Prom taip ilgai renkasi. Tad ši tiesiog greitai pasiėmė slibiną.
   Na gražuoliuk... Ir ką gi tu valgai? Pradėkime nuo nieko. Prom norėjo išbandyti ar slibinas susigundys maistu. Kol mokytoja kalbėjo, Prom užsirašė visas gyvūnų grupes ir kuo jie minta. Sumani antrakursė atidengė dubenėlį ir stebėjo ar slibiną tai vilioją. Šis iš karto ėmė muistytis. Na, kaip supratau tu kažką valgai. Savo užrašuose Prom padėjo minusą prie rosariusų.

[Arija Ravens]

Padėklui pasiekus Arijos suolą, mergaitė užsimerkė ir nusprendė išsirinkti gyvūną atsitiktinai. Ištiesusi ranką, norėjo čiupti pirmąjį narvą, tačiau iš jo atskriejo kažkokia stipri šilumos banga, tad mergaitė persigalvojo ir pagriebė ne pirmajį pasitaikusį, tačiau antrąjį narvą. Jame buvo voras.
"O ne, tik ne voras.." - nusiminė Arija, tačiau užduotis yra užduotis ir nieko nelaukusi grifiukė ėmėsi jos atlikti.
- Ką gi, voriuk, ir taip numanau, ką tu valgai. Mielai paskanautum ir gyvos žmogienos, ar ne?
Tačiau užuot siūliusi vorui krimstelti žmogienos, pasiūlė jam kažkokio kito gyvūno mėsytės. "Taip, taip ir maniau - nevalgai" - pagalvojo Arija ir ant lapo prie žodžio "vertenas" padėjo klaustuką.

[Gellyte]

   Prom pažvelgė į savo užrašus. Sotelirai... Minta augalais. Na ką, pabandykim!
   Iš dubenėlio Prometėja ištraukė keletą kažkokių žolyčių ir stebėjo slibino reakciją. Šis prikišo savo nosytę ir gerai apuostė. Prom neabejojo, jog jeigu galėtų, tai slibinas tikrai paragautų. Tad Prometėja prikišo žolytę arčiau. Taip ir atsitiko! Slibinas, na tiksliau slibinukas, suvalgė žolytę ir paprašė dar. Prom sukikeno ir šiek tiek pamaitino slibinuką.
   Savo užrašuose mergaitė prie sotelirų pažymėjo pliusiuką. Na, bet tai nereiškia, kad jis soteliras. Gal jis valgo ir mėsą? Jeigu jis valgo augalus ir jeigu valgytų mėsą, tai būtų echnotifigas. Vertenas būti negali, nes valgo augalus. Pabandykime.

[Bethany Landworth]

   ,,Mh...Ši užduotis neskamba taip sunkiai...Bet visko gali būti. Nereikia nusiteikti per daug gerai.''. Elena pamatė, kaip prie jos atskrenda indų rinkinukas su įvairiu maistu. Beveik visi jie mergaitei atrodė šlykštūs, tačiau kitaip ir negali būti, nes jie skirti ne žmonėms. Tada priskridus ir narveliams su gyvūnais, Elena išsirinko miniatiūrinį hipogrifą. ,,Na, sumažintas tu atrodai daug mielesnis.''. Antrakursė nusišypsojo. ,,Gerai, nuo ko pradėsim? Nuo mėsos. Tu juk turbūt mėgsti mėsą? Ar ne?". Elena nuėmė visus dangtelius nuo dubenėlių ir suradusi kažkokio kito gyvūno ( ,,tikiuosi, kad ne žmogaus..." ) mėsą įkišo ją į narvelį. Hipogrifiukas priėjo ir ją pauostė. Atrodė, tarsi šis maistas jam nepatiktų, tačiau mėsą jis suvalgė. ,,Eee...Na, jis tikrai mėsėdis, bet turbūt valgo ir žolę...Reiks pabandyt.''. Elena į juodraštį užsirašė viską, ką jau sužinojo ir tęsė darbą.

[Arija Ravens]

- Visgi, voriuk, turėtum juk būti vertenas - grobuonis, - tarė Arija garsiai vorui ir visgi nusprendė ilgiau palikti mėsos gabaliuką narvelyje.
Tačiau voras jis vis jo nelietė. "Gal tu nesi alkanas?", - pagalvojo - "O gal nori kokios kitos mėsos rūšies ar gyvo padaro?".
Netrukus Arija nutarė įvykdyti šį sumanymą ir ištraukusi ir narvelio paliktąjį mėsos gabaliuką, įdėjo tarakoną. Ir štai - voras iš lėto ėmė artintis prie aukos ir įpainiojo vargšą tarakoną į savo paruoštas pinkles - voratinklį.
"Na štai, dabar tikrai galiu prie "verteno" padėti pliusiuką".

[Lisette la Claire]

Pasibaigus teorijai atkeliavo praktikos eilė ir iš klasės gale stovinčios spintos išskrido po metalinį padėklą su įvairiais indais kiekvienam, klasėje sėdinčiam mokiniui. Indeliuose buvo įvairių mėsos gabalėlių, vabzdžių, sliekų, žolelių ir lapų. Lisette pasišlykšėjo sliekais, kurie šliaužiojo dubenėlyje. Netrukus, pro klasę praskrido dar metalinių padėklų su narveliais ir juose esančiais miniatiūriniais gyvūnėliais. Ties klastuole sustojo tamsiai rožinis slibinas, ant kurio narvelio buvo parašyta "Islandiškasis kardadantis". Rausvaplaukei patiko mažylio spalva, ji buvo visai tokia, kaip Lisette plaukai, na, gal trim atspalviais tamsesnė, bet tai nesvarbu. Klastuoliukė užsižiūrėjo į savo bandymų triušiuką ir visai primiršo, kodėl šis mažylis iš vis yra ant jos suolo.

[Gellyte]

   Prom savo užrašuoše pasitikrino ką pasižymėjo. Slibinas gali būti soteliras, bet negali būti rosariusas arba vertenas. Hm... Pažiūrėkim, gal jis bus echnotifigas.
   Mergaitė iš dubenėlio ištraukė šiet tiek mėsytės, kad miniatiūrinis slibinukas galėtų praryti. Slibinukas vėl aiškiai apuostė gabalėlį ir suvalgė. Šaunuolis. Kaip norėčiau toki miniatiūrinį slibinuką turėti kaip augintinį. Taip... Pasirodo šis slibinukas yra echnotifigas.
   Pergamento lapelyje Prom parašė:

Mano gyvūnas yra Norvegijos gūbriuotasis slibinas.Atliekant bandymus išsiaiškinau, kad jis yra echnotifigas. Jis valgė mano duodamą žolytę ir mėsą.
Prometėja Voss, II kursas, klastūnynas.

   Baigusi, mergaitė darbą nunešė profesorei ir paklausė:
-Atleiskit... Ar negalėčiau pasilikti šio miniatiūrinio slibinuko? Jis man labai patiko. Beje, žinau kuo jį maitinti, jis echnotifigas. -Prom akyse buvo labai daug vilties.

((+1 taškas už įdomų postą.))

[Raven la Querre]

   Lėja žiūrėjo, kaip indų rinkinukas atskrenda ir lėtai nutupia ant jos stalo. Tada žiūrėjo, kai pprie jos atskrenda narvai. Atėjo laikas pasirinkti gyvūną. Tik buvo viena bėda - mergaitė nežinojo kokio norėtų. Tad ji stipriai užsimerkė ir ištiesė rankas į priekį. Jose atsidūrė narvelis, kuriame tupėjo mažiukas akromantulas. ,,Niekad nemaniau, kad surasiu tokį vorą, kuris man patiktų...Gerai, susikaupkim. Buvau skaičiusi, kad akromantulai - žmogėdros. Tačiau nemanau, jog čia rasiu žmogaus mėsos. Pabandysiu jam duoti gyvūno mėsos. Tai beveik tas pats.'' Kaip tarė, taip ir padarė. Antrakursė suradusi mėsą, pabandė ją įkišti voriukui pro groteles. Tačiau ji nelabai tilpo, tad teko atidaryti narvo dureles. Mėsa nukrito tiesiai prie akromantuliuko kojų. Jis ją staigiai pačiupo ir, nusinešęs kiek galima toliau nuo Lėjos, surijo. ,,Taip, tu tikrai valgai mėsą, tad esi vertenas. Bet dar nepažiūrėjau ar tau patinka žolės..."

[Lisette la Claire]

Lisette kiek nedrąsiai įkišo savo pirštą tarp grotelių, norėdama paglostyti mažylį iš Islandijos, kiek sudvejojo, tačiau smalsumas ją nugalėjo ir rausvaplaukė švelniai palietė suragėjusią slibino kaktą. Mažylis neatrodė įtin patenkintas, tačiau jokiais piktais veiksmais to neparodė. Klastuolės akys nukrypo į dubenėlius, su įvairiais gyviais ir augalais. Dar kartą pasišlykštėjusi sliekais, rausvaplaukė paėmė jai nežinomo augalo lapą ir atsargiai įkišo jį į Islandiškojo kardadančio narvelį. Mažylis kiek pauostęs tiesiog ryte prarijo priešais jį gulintį augalo lapą. Aha, šis gražuolis arba Solitertas, arba echnotifigas, tačiau jis tikrai nėra Vertenas ar tuo labiau Rosariusas. Pamąstė Lisette ir viską užsirašė ant popieriaus skiautės, išteptos šokoladu.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Pagaliau teorijai pasibaigus, pagaliau prasidėjo mergaitės mėgstamiausia dalis-praktika.
Greitai pro klasę praskriejo  metaliniai padėklai su įvairių padarėlių narveliais ir pačiais jų prototipais.
Kurį čia psirinkti.. Mąstė klastuolė apžiūrinėdama visus gyvūnėlius. Galiausiai jos akys sužibo pamačius nediduką narvelį virš savo galvos. Antrakursė nieko nelaukus čiupo jį ir tyliai perskaitė užrašą apačioje:
Ugninis TestralisAnabetė apžiūrėjo narvelyje įspraustą gyvūnėlį.
-Sveikas mažyli, ko toks liūdnas?- nuoširdžiai kalbėjo Betė.
Mergaitė jau yra kažkur mačiusi tą pavadinimą. Staiga toptelėjo  per atostogas skaitytas MGP vadovėlio puslapis apie šiuos padarėlius. Klastuolė nustebo.
Šiuos padarėlius gali matyti tik tie kas buvo susiduręs su mirtimi. Mintyse pacitavo svarbiausią aprašymo eilutę. Bet aš nesu susidurusi su...mirtimi. Ana dar kartą pažvelgė į žvėriuką, kuris buvo tarsi pegaso lavonėlis.
Tada prisiminusi profesorės užduotį, greitai paėmė padėkliuką su sliekais.
-Na kągi, tikiuosi mėgsti juos,- šyptelėjo Testraliui ir iš kažkur išsitraukė lapelį su tušinuku.
Atsargiai suėmusi vieną slidų sliekiuką, pakišo jį gyvūnėliui po nosim.
-Na imk,- skatino jį mėlynakė, tačiau pauostęs kišamą daiktą, Testrallis atsitraukė.
-Aha...nemėgsti sliekų.- antrakursė pasižymėjo lapelyje minusiuką prie veternų tipo.
-Ką manai apie žolę?- prisimerkė Betsė ir paėmė nedidelį kuokštelį žolės.
Įmetusi į narvelį augalėlį, stebėjo būtybės išraišką- apuostęs valgį, apėjo kelis ratus aplink ir...net neparagavo.
-Ką su tavim daryt? Nei vertenas nei soteliras..
Išsitraukusi iš mantijos mažą "Nars" šokolado gabaliuką, nematant profesorei, smalsuolė pakišo gyviui.
Ir jos nuostabai jis pašnopavęs į rudą saldumyną, jį suėdė.
Liz išplėtė akis:
- Nu dabar jau žinau kaip tave pavadinti! Būsi Marsas. Tik vuot tavo valgymas didžiulė dilema...- žvelgė rimtai į naująjį draugužį klastuolė.
Tada pakilo nuo suolo ir nuskubėjo su narveliu pas profesorę.

((+1 taškas už įdomų postą.))

[Rafaela Ginoble]

 Užduotis neatrodė sunki, bent jau taip pasirodė ketvirtakursei. Be to, įdomi ir nepavojinga, taigi galima drąsiai imtis praktinės dalies. Priešais ją atsiradę dubenėliai atrodė labai įprastai ir net, galima sakyt, visai skaniai. Bent jau dubenėlis su salotų lapais ir įvairiom valgomom žolelėm.
 Dabar reikėjo pasirinkti norimą magišką gyvūną. Apie tam tikrų gyvūnų mitybą mergina kažką nutuokė, puikiai žinojo, jog feniksams išgyventi nereikia maisto ir panašiais. Tad, kad pamoka neitų šuniui ant uodegos, kaip mėgsta sakyti žiobarai, būtų naudinga ir informatyvi, varnanagė nusprendė kaip savo eksperimentų objektą išrinkti tokį padarą, apie kurį žinojo mažiau.
 Ėmė apžiūrinėti visus narvelius iš eilės, nepraleisdama nei vieno. Staiga jos žvilgsnis užkliuvo už nediduko gyvio modelio. Viršutinė jo kūno dalis, įskaitant ir galvą, buvo it arklio, o apatinė - žuvies. Atrodė, kaip arklio ir undinės ar vandenio mišinys. Priėjusi prie narvelio, perskaitė šio mielučio padarėlio pavadinimą: "Hipokampas". Nešina narvu grįžo savo vieton pasirengusi išsiaiškinti, kuo minta šis mažylis.

[Arija Ravens]

Arija žinodama atsakymą, jau norėjo nešti užduoties lapelį profesorei, tačiau nusprendė dar dėl visa ko patikrinti - gal jos mažasis voriukas susigundys paskanauti ir ko kito. Arija paėmė į rankas dubenėlį, kuriame saugiai gulėjo sudėtos įvairios žolelės ir salotų lapai, ir prikišo vieną žolės stiebelį vorui. Šis, kaip ir buvo galima tikėtis, pasitraukė nuo jam nevalgomo maisto šaltinio. Arijai sugurgė pilvas - "kaip mielai dabar ir pati ko nors užkąsčiau.. reikės nusliūkinti į virtuvę, gal elfai duos kokį gardų pyragaitį su mėlynių kremu" - pamanė Arija ir suskubo nunešti pabaigtą darbą profesorei.

Mano gyvūnas tai voras. Deja, nesu tikra kokios jis rūšies, bet panašus į akromantulą. Jis yra vertenas - minta mėsa bei gyvais organizmais (mielai paskanautų ir žmogaus mėsytės).
Arija Ravens II kursas Grifų gūžta.