0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

CCCatgirl

Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #105 Prieš 2 metus »
Bibliotekoje tyliai ir ramei apie nieką negalvodama skaitė Heilė. Buvo susiradusi labai įdomę knygą.Knyga buvo stora, storu senu apiplyšusiu viršeliu ir apdulkėjusi. Sėdėdama prie staliuko ant klibančios kedės perskaitė labai įdomę pastraipą apie magiškus uždraustojo miško gyvūnus.Gentaurus, vilkolakius, mildžiniškus vorus ir apie tai, kad vienaragių kraujas yra sidabrinis Heilė labai norėjo pamatyti kaip tai atrodo bet jokiu būdu nenorėjo žudyti nekalto vienaragio dėl tokios šunybės. Po kelių minučių ji nuėjo į bendruosius Varno nago kambarius, atsigulusi į tvarkingai paklotą lovą norėjo pamiršti tas kvailas mintis apie magiškus gyvunus už norą pamatyti magišką vienaragio kraują. Mintys galvoje nenustojo virti ir klausimas kaip pasprukti į uždraustajį mišką nepastebėtai, kad profesoriai nesužinotų ir neatimtų taškų. Mergaitė nesusilaikė vėl nuėjo į biblioteką pasėmė tą pačią knygą ir atsisėdusi dar net keles valadžiukes paskaitė. Atėjus labai vėlam vakarui kai Filčas atėjo užrakinti bibliotekos vos nepamatyta spėjo pabėkti Heilė. Bėgdama ji iš rankų išmetė jai labai brangę knygą. Gulėdama lovoje mastė apie šį įvikį. Naktį atsikėlusi,užsivilkusi Hogvartso aprangą ir apsiaustą su lazdele tyliai išėjo iš bendro Varno nago kambario. Žinoma nepamiršo paimti tą nerelią knygą bejos ji niekur neketino eiti, nes toje knygoją apie kiekvieną gyvuną yra labai gausiai aprašyta. Ištrūkusi iš mokyklos ji nupėdino į uždraustajį miška. Po keliu metru dar neiėjus į miško giluma Heilė pamatė šešėlį lyg ir žmogaus tad nedrasiai viena po kitos pradėjo dėti  kojas, mergaitė buvo užsimaukšlinus juda apsiausta ir Hogvartso apranga su lazdele priešais 
 - Kas ten? - sušuko Heilė priėjusi arčiau pamatė pusesere Tesa.
-Labas, - pasakė Heilė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Heilė Karter »

*

Neprisijungęs Tesa Džonson

  • II kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #106 Prieš 2 metus »
   Tesa neramiai žvalgėsi. Mintyse prašė, kad tik tai nebūtu koks profesorius ar kas nors kitas iš Hogvartso personalo. Ir vis dėlto, juk buvo beveik naktis todėl kas be jos dar galėjo čia vaikščioti? Tikriausiai priežastis čia vaikščioti netgi dieną turėtu būti labai keista. Vis dėlto juk ir Tesa čia atėjo tik todėl, kad išsiaiškuntu... ką ji norėjo išsiaiškinti? Galbūt tenorėjau apžiūrėti jį? Bet jis tos milžiniškas, kad ir nuo Hogvartso saugaus kiemo matosi. O jei tai vienas iš tų čia gyvenančių padarų? Jei jie mane atsekė ir dabar padarys kažką baisaus? Tesa apsižvalgė. Aplink nebuvo jokios vietos kur ji galėtų pradingti. Tad jai teko tiesiog laukti, kas išlys iš už aukštų žolių. Po kelių sekundžių pasigirdo balsas. Žmogaus balsas. Tesa nedrįso atsiliepti. Ir vis dėlto, jis rodės jai kažkur girdėtas. Netrukus pasirodė siluetas. Tada visas žmogus. Tai buvo jos pusseserė Heilė.
   - Labas, - tyliai atsakė Tesa. Minutę jos prastovėjo tyliai. Tesa vis dar nebuvo atsipeikėjusi iš tos baimės, kai visai pažįstama ir žinoma, Heile. Vis dėlto teko prabilti ir ji kuo linksmiau šypsodamasi paklausė: - Ką čia veiki? Juk naktis. - Ta buvo kvailokas klausimas, kadangi pati stovėjo, su šilta mantija. Ir net jei būtu pasakiusi lunatikuojanti, Heilė tikriausiai nebūtu patikėjusi.
   Sekundę jau galvojo pasakysianti ką ji čia daro, bet tada nusprendė palaukti Heilės žodžių.
   Šaltas vėjas pūtė į surištus Tesos plaukus. Vis labiau temo ir darėsi vis tamsiau. Kadangi visi buvo pilyje Tesa nusprendė, kad durys tikriausiai bus užrakintos. Nors gal ir ne? Juk Heilė vis tiek atėjo čia vėliau už mane. Tikriausiai Filčas pamiršo jas užrakinti. Ko dar tikėtis iš to seno kvėšos? Ji pamibdžikavo laudama atsakymo, kad būtu šilčiau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Tesa Džonson »
The sun is shining - what kind of curiosity? Moon shines:
- I'm on my way!

*

CCCatgirl

Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #107 Prieš 2 metus »
Kiekvieną minutę kol jos stovėjo darėsi vis šalčiau. Vėjas smarikiai pūtė jai iš dešinės į nugarą. Apsiausto galai plaikstėsi jame. Varniukė dvejojo ar jai atsakyti į pusseserės Tesos užduotą klausimą, ar palaukti kol ji pasakys priežastį dėl kurios ji čia yra. Ir vis dėlto kai Tesa neprabilo nusprendė atsakyti pirmoji.
- Aš čia atėjau, nes perskaičiau labai įdomią knygą, apie magiškuosius uždraustojo miško gyvūnus, kurie pasirodo tik naktimis. Jie man pasirodė labai įdomus, tad dėl to čia ir atėjau, - Atsakė. - Ar žinojai, kad vienaragio kraujas sidabrinis?! - pažvelgusi į pusseserę, paklausė Heilė.
Kažkur miške suūbavo pelėda. Heilė stryktelėjo iš išgasčio ir nusišypsojo Tesai. Juk pelėdos vis dėlto ne vieni iš tų gyvūnų aprašytų knygoje. Jie turėtu būti žymiai šiurpesni ir be galo pavojingesni. Mergaitė dvejojo ar jai pasikviesti pusseserę eiti drauge, ar atsisveikinti ir eiti toliau vienai. Tikėjosi sulaukti Tesos aatsakymo dėl ko ji yra čia - uždraustajame miške. Juk tai iš vienos pusės padėtu nuspręsti ar Tesa norėtu eiti į jį drauge. Lygtais kažkokį sumurmėjimą Varniukė ižgirdo iš puseserės tiksliai nesuprato ką ji sau pa nosim pasakė. Vis dėlto nusprendė paklausti ką Tesa čia veikia. Juk puikiai žinojo pusseserės charakterį ir visai galėjo būti jog ši pamiršo.
- O tu ką čia veiki? Gal norėtum eiti apsižvalgyti magiškų gyvūnų? - ryžosi paklausti pirmoji.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pieva šalia uždraustojo miško
« Atsakymas #108 Prieš 2 metus »
Dori atėjo į atokią pievelę, kad tik nematytų nereikalingos akys. Pievelė buvo jauki ir pamėgta vienišių. Pirmakursė nupėdino iki suoliuko, tačiau šis atrodė daug prasčiau nei rudenį. Negana to, kad buvo visai aplūžęs, dabar ant jo telkšojo nedidelė bala nuo ištirpusio sniego.
- Siaubingas oras, - atsiduso Dori. - Tergeo, - tarė nutaikiusi lazdelę į suoliuką ir tokiu būdu susiurbdama ištirpusį sniegą nuo jo. - Impervius, - pasakė nusitaikiusi į savo apsiaustą.
Vakar ji mokėsi kerų, kurie daiktus padaro neperšlampamais. Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau? Jau pavasarėja, o aš visą vasarį vaikščiojau kiaurais batais...
Dori dar galvojo, kad reikia pabandyti sutaisyti suoliuką kerais, bet pabūgo. Suoliukas - tai ne koks mažytis daiktas. Vis tik ji didžiavosi savimi, bet skiria daug laiko mokytis kerams papildomai ir kad po truputį iš baltos varnos virsta į tikrą raganą.
Mergaitė laukė Davido rankoje sukiodama iš vyresnėlės klastuolės pavogtą pakabuką. Tačiau praėjo nemažai laiko, o Davidas nepasirodė. Tikriausiai jau tuoj tems, pažvelgė Dori į dangų. Pasijuto išduota. Galiausiai numetė pakabuką kažkur į pievą ir grįžo į pilį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »