0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Žaizdos [Fanfiction]
« Prieš 7 metus »
Kaip visada sulaužysiu tuziną canon taisyklių ir išrasiu daugybe kitų, tad tikiuosi pernelyg su šakėm nebadysite jeigu skaitysite.
Bus koncentruotasi į du veikėjus.
Credence Barebone ir Tom Riddle.
https://www.wattpad.com/story/91193252-aizdos-fantastic-beasts-fanfiction

---
1 skyrius / Atvykimas

Kelionė į Niujorką buvo ilga ir nuobodi, jeigu būtų naudojęs šiuolaikiškus burtininkų keliavimo prietaisus, būtų ten nusigavęs per keletą valandų, bet dabar jam teko trintis laive keletą dienų, kalbėti su žiobarais, kurie negalėjo pasiūlyti nieko naudingo išskyrus informaciją apie... Amerikos padėti, kurią jau ir taip žinojo. Vis dėl to nesirinko greitesnio keliavimo būdo vien dėl to, kad išgirdo iš savo darbdavio „keliauti magišku būdų yra rizikinga, jeigu tave pamatys bent vienas burtininkas ar žiobaras, iškart susilauksi nemalonumų, Amerikoje teisės labiau saugo purvakraujus negu pačius burtininkus“ Tokie žodžiai, juodaplaukio vaikino negąsdino, tačiau rizikuoti nenorėjo, o tuo labiau bereikalingai teptis rankų krauju.
Nors ir pasidomėjo JAV padėtimi, tačiau būsto ar tai kur apsistos nesusirado, tokius dalykus jam labiau patiko daryti ekspromtu, dar ims ir atras kokio nepažįstamojo name ką nors reta, kas būdavo... Ne taip ir retai Anglijoje, ypač kai lankydavosi vien tik burtininkų namuose.
Pasirąžęs, pagaliau praėjęs visus kontrolės punktus ir dingęs iš uosto, pasitraukė nuošalin ir įsitikino, kad atrodo nepriekaištingai, kad nei vienas svetimas plaukas nėra nukritęs ant jo juodo, ilgo palto ir kad plaukai nėra susivėlę kaip paukščių lizdas, o tik lengvai garbanoti, kaip visada. Perbraukęs per savo plaukus, suėmė savo odinį lagaminą ir patraukė Niujorko gatvelėmis.
Žmonės niekuo neišsiskyrė, plika akimi negalėjai įmatyti žmonės burtininkai ar paprasti žiobarai, jeigu čia būtų anglija, bent jau keli magai būtų apsitaisę senovinėmis, akivaizdžiomis drapanomis... Tačiau tada jie būtų palaikyti keistuoliais, o ne burtininkais kuriuos...
-   ...Mes turime sunaikinti juos! Įduoti teisman! Sulaužyti jų lazdeles!
Tai išgirdęs varnaplaukis šyptelėjo. Jau žino pas ką apsistos šią savaitę.
Tik dabar atkreipė dėmesį į susirinkusią minią kuri žvelgė ir pritariamai šūkavo, moteriškei kuri stovėjo ant laiptų, su vėliava vaizduojančia ugnį, rankas laužančia burtų lazdelę ir saulę. Norėjo labiau pasidomėti ta apgailėtina ideologija.
Pernelyg daug negalvodamas, prasibrovė pro minią priekin ir... Išvydo tamsiaplaukį jaunuolį dalijantį skrajutes. Jis buvo nuleidęs akis, net nesistengė žiūrėti kam duoda popierėlius, iš stovėsenos galėjai spręsti kad jam buvo nejauku ar paprasčiausiai nemėgo būti tarp žmonių, išraiška sakė tą patį.
Vos šis nematydamas įdavė jam skrajutę, vaikinas iššiepė savo baltus dantis su kuriais apžavėdavo kiekvieną.
-   Sveikas... Atleisk, bet kas ji tokia? – pirmas klausimas.
-   Skrajutėje parašyta... – tyliai pratarė nepakeldamas akių.
-   Ar skrajutė man leis su ja pakalbėti akis į akį? Pirma kartą girdžiu, kad kas nors taip kalbėtų apie... raganas, žinai, aš jau seniai įtariau, kad jos tarp mūs- , - tuščiažodžiavo pilnai tai suvokdamas.
-   Madam apsidžiaugs, kad jums patinka tai... – rodos bejausmis balsas. – Netrukus kalba baigsis...
Toliau tęsti pokalbį buvo beprasmiška, ar tiksliau, abejojo ar šis vaikinas jam atsivers kai yra tokioje vietoje, tad teko kiek pastoviniuoti, kol galiausiai pati moteriškė pasirodė prie jų.
-   Kas jis, Kridencijau? Tavo draugas? – balsas buvo apsimestinai malonus.
-   Madam, aš susidomėjęs jūsų mintimis, norėčiau apie jas pakalbėti su jumis...
Šitie žodžiai privertė moterį nusišypsoti, nuoširdžiai.
-   Nemaniau, kad tokie jaunuoliai, kaip pastarasis domisi tokiais dalykais! Bet kaip džiaugiuosi, jau maniau kad man teks vienai eiti prieš minia netikinčiųjų!
-   Jaunimas šiais laikais yra daug įdomesnis negu manote.
-   O tai ar esate susidūręs su raganomis?
-   Žinoma, bet... – apsižvalgė.
Žmonės jau buvo ėmę skirstytis, vis buvo ant svarbaus pastato laiptų... Ar bent tiek suprato tamsiaplaukis, nes rodos jie trukdė visam eismui, kurį kalba buvo sustabdžiusi.
-   Nenorėčiau čia pasakoti apie tai... Vis dėl to... raganos gyvena tarp mūsų, pati tai žinote, - žibtelėjo akimis, šyptelėdamas.
-   Taip, taip, gryniausia tiesa! Tai galbūt užsuktumėte arbatos pas mus?
-   Madam, bet mes turime eiti į našlaityną... – pasigirdo tylus balsas.
Trumpaplaukė moteris į jį pažvelgė taip lyg šis su savo neapgalvotais žodžiais būtų sugriovęs jos nuostabų planą, tačiau jam nieko šiurkštaus nepasakė, tik linktelėjo.
-   Taip, tavo tiesa, deja bet...
-   Ar galėčiau jums padėti? Esu dirbęs su vaikais... Jie mane mėgsta, esu įsitikinęs, kad palengvinčiau jūsų sunkią dieną.
-   Jūs tikrų tikriausias stebuklas! Iš kur tokie jaunuoliai kaip jūs dygstate? – štai ir vėl šypsena.
-   Anglijos, ponia, - puse lūpų šyptelėjo.

--
Pasistengsiu greitai surašyti šitą short story.

*

Neprisijungęs Giedrius Vėjavaikis

  • VI kursas
  • *
  • 151
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You'll dance to anything
Ats: Žaizdos [Fanfiction]
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
2 skyrius / Arbatos puodelis

Merė Liu Barebone nekentė magijos, kaip kad burtininkai neapkentė žiobarų, bet nors ir bandė išgauti priežastį dėl ko ji šitaip, tačiau nesėkmingai. Vis dėl to nebuvo tokie artimi, kad toji poniutė imtu jam viską ir išpasakotų apie savo praeitį ir ateities planus..
Kelias našlaitynan nebuvo ilgas, o darbas jame taip pat. Užteko išdalinti skrajutes ir paklausinėti vaikų ar šie „pajuto kad kas nors ne taip“ ir ar „padarė ką nors keisto“. Kaip jam buvo paaiškinta šitaip buvo stengtasi atrasti jaunuosius burtininkus ir įsivaikinti. Madam Barebone jau buvo radusi net tris nelaimėlius: Modestė mergaitė surištais plaukais, maždaug dvylikos, dainuojanti apie raganų mirtis, šokinėdama it žaisdama klases, kita - Santūra, mergina tokiais pat surištais plaukais ir kepure, su šypsena bandė atrodyti patikima ir gera teta vaikams... galiausiai juodaplaukis Kridencijus stebintis vaikus abejingomis akimis.
Pats pastatas ne daug kuo skyrėsi nuo to kuriame užaugo. Didelis, aukštas ir pilkas su daugybe vaikų ir neskaniu maistu, kaip ir dirbtininėmis šypsenomis. Kol merginos atliko visą darbą, jis kiek pakalbėjęs su senosiomis auklėtojomis, nusprendė praleisti laiką kamantinėdamas... ar besigilinantis į tylenį.
-   Kaip manai, ji mane įvaikintu? – pokštas, gal ir neskoningas bet nesvarbu.
Kridencijus išrietė savo antakį ir puse lūpų šyptelėjo.
-   Tu... nenorėtum to, - vos judindamas lūpas pasakė.
-   Nejaugi? – žibtelėjo akimis. – Labai griežta?
-   Ne dėl to... ji tiesiog... labai gera motina... O be to... tu esi jau...
-   Nemanau, kad mes skiriamės labai daug.
-   Bent jau ūgiu... tai nelabai, - intonacija buvo kitokia, bet neįžvelgė ar tai buvo pašaipi gaidelė ar ne.
.
Įsiprašė į svetimus namus kuo puikiausiai ne tik arbatos gerti, bet ir pernakvoti, turbūt pasirodė naudingas, o gal madam užsinorės jo kaip jauno meilužio? Kaip suprato, toji buvo našlė, o gal net vyro neturėjusi? Tokia niūri moteris, nieko keisto, kad būtų likusi viena ir pagiežinga.
Namas kuriame gyveno Barebone šeima buvo dviejų aukštų, iš rudų plytų, kambarių buvo užtektinai keturių asmenų šeimai, baldai buvo įprasti ir niekuo neišsiskiriantys, dizaine dominavo pilkos spalvos, raudonos ir geltonos, o ant sienų galėdavai išvysti judėjimo prieš burtininkus vėliavas, straipsnius kur būdavo užsiminama apie nepaaiškinamus dalykus ir galimus magiškus reikalus, lyg toji moteris norėtų kiekvienam įėjusiam badyti akis apie savo nuostatas. Akivaizdu, kad šiuose namuose burtininkas jeigu ir ateidavo, susiprasdavo, kad pakliuvo ne ten.
Visa šeimyną susėdo prie medinio stalo, taip pat ir Tomas, kaip svetys ir laikinas gyventojas.
-   Kokią arbatą mėgsti? – paklausė Merė jo.
-   Kokia geriate jūs, tokia ir bus gera, - šyptelėjo.
-   Kridencijau, užkaisk svečiui arbatos!
Vaikinas tik linktelėjo ir patraukė per virtuvę link virdulio ir kitų ingredientų. Buvo susigūžęs, jokio laisvumo. Išrietė antakį.
-   Patikis visada toks, - su šypsena ištarė vyresnioji sesuo Santūra. – Drovus šalia žmonių ir nekalbus, bet jeigu priartėsi tai atvers savo širdį!
-   Bet jis nekalba daug net ir su jais, - mestelėjo Modestė imdama avižinį sausainį iš vazelės padėtos ant stalo.
-   Štai todėl ponaitis Ridlis ir gyvens su Kridencijumi viename kambaryje, - pratarė iškilmingai moteris. – Kad susirastų bent vieną draugą be mūsų.
Su lyg tais žodžiais juodaplaukis iš rankų išmetė puodelį su gervėmis ir... šis atsitrenkęs į grindis sudužo į milijoną šipulių. Kai jis buvo toks baltas, baltesnis už popierių, jo raudonos lūpos dar labiau išryškėjo.
-   Bet Ma...
-   Jūs juk puikiai sutariate, mačiau jus kalbant, - malonus tonas su užslėpta kandumo gaida.
-   Ma...manau.. svečiui bus pato-
Merė pažvelgė į savo sūnų, griežtu, rodos deginančiu žvilgsniu, kad jis net užsičiaupė nebaigęs sakinio.
-   Taip, ma, - nudelbęs galvą žemyn, atsiklaupęs su pirštais ėmė rinkti šukes.
Abi dukros susižvelgė. Santūra toliau su šypsena ėmė kalbėti apie menkniekius, jau nebeliesdama temos apie savo brolį, o Modestė daugiau nepratarė nė žodžio.
Arbata atkeliavo, o vienas iš puodelių su kraujo lašeliu. Taip jau nutiko, kad tokia laimė pasitaikė būtent Tomui Ridliui. Kai vaikinas jam davė arbatą, su šypsena pažvelgė į jo veidą, tačiau akys kurios žiūrėjo atgal buvo be emocijos, depresyvios, jeigu taip galima sakyti.
--
https://www.wattpad.com/339512916-%C5%BEaizdos-fantastic-beasts-fanfiction-2-sudu%C5%BE%C4%99s