0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #75 Prieš 6 metus »
Vos išvydęs merginos manieras, Johanas iškart suprato, jog šįkart bus neprašovęs, kad ir kaip visiems kėlė juoką jo aristokratiška elgsena, XXI amžiuje seniai išėjusi iš mados. Šiandien mandagiau keiktis. Mintyse paburnojo Tvardovskis ant šiuolaikinės visuomenės. Ši, sutaršyta, sulyta šviesiaplaukė buvo kitokia: pirma, savo išvaizda ji panėšėjo į grafienę/karalienę ar kitokio aukšto rango merginą, antra, jos grakštūs jūdesiai tai patvirtino, smarkiai skirdamiesi nuo tų sulaukėjusių, staigiais mostais apsiginklavusių panelių. Vyriškis nukreipė akis į pacientės uniformą ieškodamas pavardės: Celeste Victoria Lavenza... Lavenzos, jis nekart girdėjo šią kilmingą pavardę, tačiau pažįstamas su tąja gimine nebuvo.
-nebijokite, virgo celesta, ((dangiškoji mergaite, lotyniškai.)) jei tik jūsų nesuerzins tai, jog paprašysiu pasilikti ligoninės sparne lig pat vakaro, nebekamuos nei menki nubrozdinimai, nei baisūs peršalimai. – švelniai nusišypsojęs Johanas priėjo prie merginos.
-galima? – pasiteiravo tiesdamas ranką link jos smakro, mat norėjo geriau įsižiūrėti žaizdas. Didelėje, tvirtoj it plienas jo vyriškoje plaštakoje Celestės pusė veido paskendo, todėl galų gale aukštaūgis tiesiog atsargiai suėmęs dviem pirštus klastuolės veidą, pasuko jį į lango pusę, kad geriau galėtų įsižiūrėti net smulkiausius įbrėžimus, mąstydamas, ar per pirštinę ji pajus, kokia stingdančiai šalta jo oda.
-ech, nihil... ((ak, niekis, lotyniškai.)) – nutęsė dar kartą pasukdamas gražuolės galvą kitu kampu.
-padarysime taip carissima, ((brangioji, lotyniškai.)) aš duosiu jums sausą ligoninės pižamą, o šitus teks išgręžti ir išdžiovinti saulėje, nes išdžiovinti kraują magija non possum. ((neįgali/bejėgė/neįmanoma, lotyniškai.)) – tarė parodydamas į permirkusius blondinės drabužius. – jūs nueikite štai už šitos širmos, - mostelėjo ranka į gyvenamąją kabineto dalį, iš už kurios pirmai buvo pasirodęs pats. – persirenkite, apsižiūrėkite ar neturite kur nors žaizdų in materionem corpo, ((turima omeny ant kūno, lotyniškai.)) o aš jums atnešiu gydomojo tepalo, paskui, kai išorinis grožis bus sanitus, ((sveikas, lotyniškai.)) galėsime imtis vidinio ir pašalinti slogos užuomazgas. – paskutiniai žodžiai nuskambėjo kaip tik ant panelės Lavenzos čiaudulio.
-in sanitas! ((į sveikatą, lotyniškai.)) šūktelėjo hileris šelmiškai šyptelėdamas. – tada numatavęs šviesiaplaukę akimis iš vienos lentynų ištraukė tinkamo dydžio sulankstytą minkštą pižamą ir priėjęs mandagiai padavė, vietoj įprasto šiandieninio grubaus švystelėjimo.
-štai prašom. Prašau man atleisti, bet liabai jau smalsu, - tariant raidę L, girdėjosi stiprus lotyniškas/itališkas  akcentas. – ir kas gi per neetiški mokytojai čia jus taip išgražino? – dar vienas šelmiškas šypsnys papuošė mago Tvardovskio rūsčių bruožų veidą.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #76 Prieš 6 metus »
-Jeigu taip sakote,- blausai šyptelėjo, išsišokusią plaukų sruogelę suglostydama ant ir taip nepataisomai išpešiotų plaukų,- mieliau būtų, jeigu neliktų nė per lupą regimų randų požymių iš žaizdų tokių.
Vyriškio tarimas nebuvo įprastinis reginys šioje Angliškoje žemėse - netgi jos vos vos pasilikęs kalbėtosios vokiečių kalbos akcentas, kurį įgavo augdama mylimojo Lichtenšteino vietovėse, greitai paskendo kitos kalbos įprastiniame tarime; gal reikėjo kaltinti ar džiaugtis tuo dėl ne tokio ir aukšto amžiaus savo, leidžiančio persiorientuoti iš vieno į kitą be problemų didžių, arba jau nuo jaunų dienų mokytojų kitų kalbų taisyklingo tarimo - gi jeigu norėtumei palaikyti gerus santykius su Britanijos kilmingaisiais, tikrai nederėjo naudoti agresyviau skambančios amerikonų anglų.
Klastuolė vos vos linktelėjo, ištiesdama kaklą aukštyn ir pasukdama galvą taip, kad hileris turėtų geresnį priėjimą prie smulkių žaizdelių, puošiančių jos švelnų ir dailų veidelį.
-Retai ir teišgirstumei, kad kiti lotynų kalbos palikimą ir toliau vertina,- prabilo, pakomentuodama vyriškio kalbą - negalėjo spręsti apie tai vos išgirdo į įprastinę kalbą įmestą žodelį, tačiau dažnas toks svetimšališkų žodžių primėtymas buvo savotiškai įdomus,- net ir medicinėje kalboje, kiek imu pastebėti - ar bent jau žiobarai taip daro - medicininius lotyniškus terminus supaprastina ar išima, kad suprastų ne vieni jie, bet ir piliečiai, ar bent tokia oficiali priežastis. Ak, o kokia gailestis matant, kaip kalba taip užgesta.
-Dėkoju,- šyptelėjo, žvilgtelėdama į akiniais dengiamas akis - žinojo, kad jos šypsena -- ar apskritai, tiesiog gražių merginų, mokančių naudotis savo šypsena iki pačios galybės -- buvo viena geriausių jos dalių; gi vien nuo jaunų dienų kilmingos mergelės kaip ji buvo mokomos, kad smulki ir susilaikanti šypsenėlė visada turi žaižaruoti jų veiduose, kad vos visada turi atrodyti ne tik laimingos, bet ir besimėgaujančios šalimais esančia kompanija, kad ir kokia ši būtų.
Paėmė pižamą į rankas, greitomis permesdama jos spalvą ir pajausdama švelnumą - žinojo, kad jos buvo ir švarios, ir gerai skalbtos, tačiau mintis, kad kažkas ją jau dėvėjo - ir ne kartą, ir skirtinga galybė žmonių nebuvo itin maloni, tačiau neleido veide tam atsispindėti, merginos kaip ji neturi rodyti savo tikrų emocijų, ypač nereikalautinų - viską turi dengti džiugesio ir pasimėgavimo skraistė.
-Jeigu jau leidžiate,- pakilo nuo kėdės, patraukdama prie širmos, iš kur pirmiau pasirodė ponas Tvardovskis - greitomis įlindo į kitą kambarėlio dalį, apžvelgdama save veidrodyje ir pasibjaurėdama nevalyvumu, apie kurį išvaizda tiesiog rėkė.
-Mhh, tai apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, ponas Williamas Riddlis, jeigu pamenu gerai,- akimirkai pasuko galvą, bandydama prisiminti šio vardą - nors kartu su tuo teatėjo nepasitenkino pliūpsnis, tad mergina verčiau pradėjo rengtis iš permirkusių ir prie kūno prilipusių drabužių,- per tokią Dievo piktumo dieną liepti eiti laukan, ir dar kur, bet į Uždraustąjį Mišką kovoti su sugalvotomis projekcijomis, nė kiek nesijaudinant apie padarinius mokiniams ir iš šių net pasityčiodamas, laikau tai visišku neatleistinumu! Argi padorus žmogus, ypač dar jaunas toks, drįstų elgtis tarsi pačio Liuciferio sūnus?
Akimirkai Celeste nutilo, iš vos besilaikančio vietoje kuoduko išsileisdama susitaršiusius plaukus žemyn, papurtydama ir bandydama šiuos bent per kruopelytę išdžiovinti - tik tuomet apžiūrėjo likusį kūną, prieš akimirką dar slepiamą po drabužių sluoksniu, pastebėdama dar vieną žaizdą, išsidėsčiusią ant kaklo - bent džiaugtis reikėjo, kad ši taipogi nebuvo itin gili, nors negalėjo prisiminti, kaip ir kada ji ten atsidurti galėjo spėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Celeste Victoria Lavenza »
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #77 Prieš 6 metus »
-dėkoju panele, bet kartu ir prašau man atleisti jei kartais ko nesuprantate, – gailiai šyptelėjo Tvardovskis – jau taip seniai esu įpratęs kalbėti liotyniškai, kad šiandien liabai sunku susivaldyti. Teko man dirbti su žiobarais ir su burtininkais... jie visi neliabai mėgsta kalbėti liotyniškai, o  šiaip iš profesijos aš esu labiau alchemikas negu hileris, galbūt todėl aukščiau vvertinu tokią sęną galingą kalbų kalbą. – pats nelabai suprato ką čia suvėlė, netgi sau mintyse pamąsstė, ar visiškai teisiklingai išėjo pasakyti gramatiškai, mat anglų kalba po šiai dienai nedavė vyriškiui ramybės. Numojęs į visa tai ranka atsirakino vieną lentynėlę ir suieškojo joje tepalą nuo žaizdų. Tada susidūrė su šiokiu tokiu keblumu. Iš kur jam žinoti kada panelė bus persirengusi? O jei netyčia įeis nelaiku? Taigi numirs iš gėdos! Čia Johanui buvo ne šiaip sumaitota anglų gramatika, o pamintas kilmingos panelės privatumas. Kelias minutes nesmagiai pamindžiukavęs prie tos pačios lentynos pagaliau rįžosi paklausti ar ji persirengusi. Dievaži, tasai klausimas nuskambėjo taip kvailai, keistai, ne, kvailai... nu žodžiu... galima sakyti aukštaūgis tvirtuolis visiškai susimėtė. Atsidūręs už širmos, gyvenamojoje dalyje, ištiesė šviesiaplaukei gelsvo tepalo tūbelę.
-prašau carissima, išsitepkite juo žaizdas ir aš jums pažadėti, kad nei vieno mažiausio randelio akimirksniu nelikti... nu galbūt neakimirksniu... – pridūrė susimąstęs šiek tiek liūdniau, - bet vaistams išdžiūvus net negalėsite niekam įrodyti, kad prieš tai būvote susižeidusi. – pats šiuo metu neturėdamas veiklos nužingsniavo prie čia pat esančio stalo, sulankstė nagrinėtą scenarijų ir įgrūdo į stalčių kartu su visais rašymo reikmenimis, kad stalas neatrodytų taip netvarkingai.
-ooo, Tomas Viljamas Ridlis man pažįstama persona... Carissima mea, ((brangioji mano, lotyniškai.)) neapsigaukite jaunu veidu, reikia išmokti žvelgti in materionem hominem, ((į žmogaus vidų, lotyniškai.)) išorė dažnai būna apgaulinga. Aš nesakau, apginti save verta išmokti, bet kartais net tai nepadeda. – nežinia ką jis mėgino perduoti jaunajai damai tokiomis mįslingomis šnekomis, tačiau aiškiau nepasakė.
-žinoma, vesti damas į mišką kovoti su pabaisomis, atlikti kruvinus vyrų darbus siaubinga! Mano nuomone, moterų truputį kitas uždavinys. Dar nei vieno kilmingo grafo ar karaliaus rūmuose nepritiko moteris su karo randais ir nuospaudomis ant rankų. Patikėkit, daug jų mačiau. Tik visos dažniausiai mirdavo nunuodytos. Aišku ne mano, o savo priešininkių, naujųjų vyrų favoričių. Tai štai ko trūko grafienėms bei karalienėms, sumanumo, proto apsiginti nuo klastos, gebėjimo atskirti draugą nuo apsimetėlio. – akimirkai Tvardovskio balsas rodės sugriežtėjo, bet greit vėl atsileido. Vyras priėjo prie merginos ir paėmęs į rankas apžiūrėjo auksinius jos plaukus.
-patarčiau jiems džiūti naturalae, tokie gražūs plaukai, neverta gadinti magija, nors... – jis užsimerkė, sustingo, sutelkė dėmesį ties vienu širdies tvinksniu... tada atsimerkė ir paleido jau sausus Celestės plaukus. – tai ne magija, tik truputėlis alchemijos. – pratarė tarsi ramindamas šviesiaplaukę, nors pilkai mėlynos akys už juodų stiklų palaimingai džiūgavo atliktu triuku.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #78 Prieš 6 metus »
-Nesijaudinkite, pone Tvardovski,- linksmai pratarė, akis ramiau nudelbdama į grindis,- Mano manymu, toks kalbėjimas, vis primaišant žodžių, yra ne tik išskirtinis, bet ir ganėtinai mielas.
Neskubėdama Celeste dar kartą permetė savo vaizdą veidrodyje, patikrino, ar nepraėjo augti koks lašinių kauburėlis, įsitikino, kad mažas pudros sluoksnis ant veido ne taip ir siaubingai nusiplovė - pasibaigus savo apžiūrą, grakščiais judesiais pasičiupo pižamą ir įsitaisė jos paskleistame švarumo pojūtyje. Pabandė apsidairyti aplink paslėptąjį kambariuką, įvertinti jo išvaizdą ir būseną, tačiau keistai skambąs - nejaugi drovus? - balsas pasiekė jos ausis - nusisukusi atgal į veidrodį, klastuolė apsimetė toliau besižiūrinti į žaizdas.
-Žinoma, galite užeiti,- akimirkai atsisukusi pasiėmė tepalą, pavartydama šį rankose ir tik tada pradėdama darbuotis nuo veido. Iš tūbelės užtepė šiek tiek ant piršto, nuo jo - tiesiai ant žaizdos, kurią pasigavo šaltumo ir perštėjimo pojūtis, po akimirkų kelių pranykstantis,- Mh, galbūt ne kiek pilnai pats profesorius Riddlis problema būtų, kad ir su savo sadistiškais mokymo būdais, tačiau man įdomu, kaip mokykla jaučiais rinkdama tokius jaunėlius kaip jisai į profesorių gretas? Tokius, kurie dar praeitais metais sėdėjo tose pačiose klasėse kaip mokiniai, kuriuos dabar moko - o juolab atsižvelgus ir į tai, kad visi jaunėliai jo nemėgo, o profesorius rodė tą pačią emociją atgalios. Kur dingo dabartinių mokytojų profesionalumas? Kur dingo išprusimas, etiketas ir abipusė pagarba? Ak, senosios vertybės išplaukė laivu tolyn, paliekant tik žvėris žemėje šioje.
Pasipiktinimų lavinai nutrūkus, o merginai toliau grįžus prie savęs gražinimo akto ir besiklausant hilerio kalbų - kartais linktelint galvelę, kartais kiek šią klausimai pakreipiant į šoną - Celeste susitvarkė didžiąją dalį smulkių žaizdų ir nubrozdinimų. Atsisėdusi ant pasitaikiusios prie pat kėdės, ėmėsi darbuotis prie kelėnų, kur dar buvo pilna smulkių kraujo lašelių sankaupų.
-Šiais laikais yra skaudesnių būdų atsikratyti nereikalingų žmonių, net ir kilmingųjų. Net ir moterys, norinčios kelti revoliucijas, yra nuslopinamos, o net jei išsisuka iš žiauraus gyvenimo, iki kurio būna nusmukdytos, jos nebeturi menkiausio autoriteto, ką apie žmogiškąsias teises jau kalbėti. Be to, kad gyvenimas piktavalis padaras esąsi, daugiau nieko ir nepasakytumei.
-Dėkoju,- ir pati Celeste pirštus panėrė į jau sausus ir švelnius plaukus, šyptelėdama pati sau ir to daug smagesnio pojūčio and galvos,- jūs labai paslaugus. Tiesa, turiu dar žaizdelę ant kaklo, tačiau pasiekiu ją tik tempdama odą link savęs, kas vėlei ją skausmingai praveria. Gal galėčiau paprašyti jūsų pagalbos su tuo?
Suėmė į delną plaukus, permesdama juos per petį ir laikydama prie savęs - turėjo iš pižamos kyšoti maža atplaiša iš vietos, kur rymojo nedidelė likusi žaizda. Perdavė tepalą hileriui, būdama tikra, jog šis tikrai nesiruošė atsisakyti prašymo iš tokios rafinuotos damos kaip ji.
-Jeigu neprieštaraujate, tačiau jau ilgą laiką galvą suku, kodėl gi pasirinkęs Hogvartsą jūs būsite? Ir kodėl gi hilerio poziciją imtis nusprendėte, jeigu esate geresnis alchemikas, argi nederėtų rodyti žmonėms savo geriausių, o ne antrinių talentų? Ir juolab tokia nusmurgusių vertybių mokykla, kai yra daug didingesnių ir aukštesnio rango, kur, atsiprašant, manau, kad pritiktumėte daug labiau su savo aukšto lygio manieromis?
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #79 Prieš 6 metus »
-na jau, carissima mea, nėra gyvenimas toks baisus. – Johanas šyptelėjo. – ne ne, aš nieko nesakau, galbūt jame ir yra septyniasdešimt procentų bjauraus purvo, tačiau sugebant nubraukti šį sluoksnį paaiškėja, jog yra dar trisdešimt procentų visiškai skaidraus stiklo. In exemplae (pavyzdžiui, lotyniškai.) jūs celesta, (dangiškoji, lotyniškai.) esate grožis, prašviesinantis dieną. – Tvardovskis darkart nusišypsojo paimdamas iš kilmingosios Lavenzos tepaliuką. – pasižiūrėkite panele Lavenza, net jūsų vardai, kurie beje yra kilę iš mano mylimosios liotynų kalbos, sakyti jums, kad esate dangiškoji pergalė. Celeste, lotyniškai celesta, dangiškoji, o Victoria, lygiai taip pat ir lotyniškai victoria, reiškia pergalę. Taigi, celesta victoria, dangiškoji pergalė. – šitaip kalbėdamas su ja palengva nusiėmė vieną pirštinę ir įsitikinęs, kad dangiškoji pergalė negali matyti jo baltutėlaitės plaštakos atsuko vaistų tūbelę išspausdamas šiek tiek turinio ant savo piršto.
-žinoma padėsiu jums su žaizdomis panele, juk toks mano darbas. – tarė švelniai tepdamas vaistus šiai ant sužalotos vietos kakle. Nors ir kaip juodaplaukiui magėjo, visgi vertė save neprisiliesti prie klastuolės odos, mat šiai tuoj pat kiltų klausimų, ir pirmutinis, kuris būtų be galo prajuokinęs magą, greičiausiai būtų buvęs toks: „ar jūs vampyras?“ žinoma, šioji būtybė tą klausimą pateiktų kaip nors delikačiau, juk nėra viena tų paprastų neišauklėtų mergiūkščių. Bet ne, Johanas Konstantinas niekada nebuvo vampyras, jo šaltumas ir alebastro baltumo oda slėpė visai kitokias paslaptis. Visgi darėsi baisiai įdomu, kokio švelnumo geltonplaukės princesės oda? Galbūt šilta ir švelni kaip šilkas, o galbūt lygi bei tvirta kaip marmūras...b ech, tos kilmingos geltonplaukės, jos nesiliovė žavėjusios alchemiko per visą ilgą jo gyvenimą. Žinoma, jaunystės laikai jau buvo audringai prabėgę, jį tebeviliojo jaunutė auksaplaukė būtybė. Taip taip, ji tikrai pasakė, jog mano kalbėjimas mielas! Todėl, kad netyčia nepasiduotų pagundai ir neišgąsdintų jos savo stingdančiai šalta oda hileris ėmėsi atsakinėti į pacientės užduotą klausimą.
-nėr už ką carissima, jūsų išdžiovinti pliaukai tėra menkutis alchemijos triukas, moku ir sunkesnių, tarkim tokių, kaip vien burtažodžiais bei mintimis nutapytas paveikslas ant sienos. Apskritai retai naudojuosi burtų liazdele, tiesą sakyti, man liabai nesisekti naudotis burtų liazdele, todėl buriu dažniausiai per luna plena (per pilnatį, lotyniškai.) tada be galio stiprios alcheminės srovės leidžia naudotis vien baisiai ilgais liotyniškais burtažodžiais, tai nėra tarkim Impedimenta ar Expecto patronum, tai daug ilgesni burtažodžiai, kurie kartais užima net puslapį. Be to, reikia liabai didelio susikaupimo, jog viskas pavyktų, mat kartais būna juokingų nutikimų kai ką nors praleidi, o praleisti rizika liabai didelė. – girdamasis praleido tą dalį, kai po tokių triukų dažniausiai sėdi išsekęs, negalėdamas pajudėti, arba jei viskas puikiai pasiseka trykšta energija ir kai nevisprotis laksto po mišką ieškodamas veiklos. Be galo norėjo šios merginos akyse atrodyti didingas, galingas, vertas jos dėmesio. – į Hogvartsą beje atvykau dirbti nes gavau laišką iš seno savo nebičiulio pono Ridlio, apie kurį ką tik kalbėjote. – tęsė savo kalbą Tvardovskis – raganius laiške rašė, kad esu šiai mokyklai dabar liabai reikalingas. Ką galite žinoti panele, gal ir liaukia mūsų koks didis išbandymas, kuris nevisada būna ypatingai malionus. Aš pasitikiu savo nebičiulio nuojautomis bei įsitikinimais, nors ponas Tomas ir jaunas, geba strateguoti kaip mano amžiaus senis. O dabar imu suprasti, kad ruošia mokinius kažkam pavojingam. Ar girdėjote carissima, kad Hogvartsas jau patyrė du mūšius? – vyras mįslingai šyptelėjo, užsimovė atgal pirštinę, užsuko tūbelę su tepalu ir truputį atsitraukė nuo merginos palikdamas jai asmeninės erdvės kaip reikalauja etiketas. – jei vėl būti koks mūšis, aš čia būti be galio reikalingas, carissima, liabai reikalingas. O be to, jei galėtų susidoroti pats, ponas Ridlis tikrai manęs nesikviestų, juk tikrai nesam nei geri draugai, nei apskritai draugai. Tai įrodo celesta, – pritildęs balsą tarsi atskleistų paslaptį sušnibždėjo hileris – kad net pats Ridlis išsigandęs, o jis victoria, mokėsi tame pačiame koledže kaip ir jūs, be to, buvo geriausias ir talentingiausias Hogvartso mokinys savo laiku, tad suprantama, kodėl šioji mokykla pagaliau leidžia jam mokytojauti. – baigęs kalbėti nuėjo į kitą kambarėlio galą, kur ant dar vieno stalo prie sienos, stovėjo nedidelis katiliukas, užkūręs ugnį vyriškis trumpam paliko merginą savo gyvenamojoje dalyje vieną, tačiau netrukus grįžo su kvadratine, maždaug batų dydžio dėžele, kurioje puikavosi įvairūs ingridientai.
-išvirsiu jums dangiškoji eliksyro, kuris visiškai panaikins slogos užuomazgas. Meldžiu man atleisti, kad esu priverstas jus užlaikyti čia, nes neturiu jau gatavo šio gėralo atsargų, deja deja, galutinai veiksmingas jis būna tik penkias minutes po užvirimo, nerizikuočiau jums duoti tik pusėtinai veiksmingo slopinamojo tirpalo.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #80 Prieš 6 metus »
-Baisus ar ne, tačiau nėra jis rožėmis klotas,- tykiai nulenkė galvą, mesdama tolimesnius žvilgsnius į save veidrodyje,- Tačiau mes būtume tamsos apgaubti siaubūnai, jei nesugebėtumėmė džiaugtis švelniomis ir džiugiomis akimirkomis. Ak, prašau atleisti man, jeigu nuomonė nereikalinga buvo, tačiau su jumis labai smagiai kalbasi, pone Tvardovski - atrodo, amžinybės pralėks nė nepajutus.
Darbas perėmė hileris - girdėjo, kaip jo balsas nustelbia spaudžiama tūbelę, kaip uždedamas yra kamštelis. Pajautė kutulį ir kažką švelnaus - galbūt kaklas buvo delikatesnė vieta, galbūt kito rankos, liečiančios ją švelniai, buvo kitame jausmų spektre. 
-Kokia atgaila, jog šalia vėduoklės dangiškos nėra, atitinkančios mane - po tokių saldžiai mielų žodžių jūsų neturiu kaip suvaldyti raudonio, žydinčio veide,- tylomis nusijuokė, patenkintai nusišypsojo - ak, kad žmonės būtų tokie visi!- Originaliai tebuvau Celestė - Victoria buvo vardas, priklausęs proseneliai, amžiną atilsį jai, iš tėvo pusės. Jeigu jūsų netrukdau, mielai papasakojau jums kada istoriją šitą plačiau ir išsamiau.
Ten, kur turėjo būti žaizda, ėmė dar labiau kutenti - kaip keista atrodė teigti, jog Celeste ir jausti galėjo besitraukiančią žaizdą, tačiau galbūt taip ir buvo? Net nebegalėjo pasakyti, ar tai buvo iliuziškai susikurtas pojūtis tam, kad vyriškio pirštai nekeltų tokių keistų pojūčių, ar kūnas priprato prie tepalo gydomojo pojūčio.
-Bet argi tai neišvargina siaubingai? Ir jums, pone Tvardovski, tai it niekai būna, jeigu taip užtikrintai savimi kalbate? Nesuprasiu net, ar žavinga, ar didvyriška būtų tai laikyti galima, pasiekimai gyvenime tokie! Gal per daug noriu, bet mielai kada žiūrove tokio reginio pabūti norėčiau - nesu jokia alchemijos žinovė, o žinių daugiau apie tai visada maloniai ausiai manai skamba.
Žalios jos akys žybtelėjo smalsumu, veido vos susilaikė nenusukusi į kitą pusę - norėjo pažiūrėti į hilerį tomis džiaugsmingai sudomintomis akimis, galbūt net is nebūtų atsispyręs jai; galų gale, merginai tikrai buvo įdomu visas tas - apie kurią žinojo veik nieko - alchemijos reikalas. Tačiau, žinoma, mandagusis hileris vis dar tepė jos žaizdą, taip pat švelniai ir delikačiai - kas jau kas, nebuvo tokia nerafinuota, jog imtų ir trukdytų jo darbą, kurį, prisimenant, paprašė atlikti ji pati.
Palaukė, kol viskas bus baigta - dar ir dar kartą apžiūrėjo savo atspindį veidrodyje, dar kartą permetė akimis pižamą ir jos spalvą bei ore vis dar tvyrantį muilo kvapą, sklindantį iš jos. Girdėjo garsus, už nugaros krebždančius, ir tik pagalvojus įtempčiau galėjo išreikšti, kokia nedėkinga jai situacija galėtų būti, jeigu tik hileriui staiga šautų netinkamos mintys. Akimirką leido sau pasvajoti apie vien mergaičių internatą ar kažką tos linkmės, o kitą išgirdo grįžtant į kambarėlį dabartinės mokomosios vietos hilerį - atsisukusi į ten, kur sujudėjo uždangos skvernai, mergina atsiprašomai nulenkė galvą.
-Kaip nemandagu iš pusės manos, taip apie draugą kalbėti jūsų.. Atsiprašau, persiprašau ir prašau atleisti, ketinimas nebuvo mano jūsų seną draugą bandyti su purvais maišyti. Ir dėkoju už pagalbą, pone Tvardovski, jūsų draugiškoje kompanijoje jokios minutės neprailgs.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #81 Prieš 6 metus »
-o! Tikrai liabai norėčiau išgirsti istoriją apie tą jūsų vardą. – nusišypsojo Tvardovskis, maišydamas katiliukyje slogą slopinantįjį tirpalą.
-kas dėl mano žygdarbių per pilnatį, taip, tai daug sunkesnė magija, bet tuo pačiu ir galingesnė, tiesą pasakius, aš net labiau ir pripratęs prie jos, negu tų šiuoleikinių liazdelių. Turiu prisipažinti carissima, neliabai moku tuo pagalėliu naudotis. – vyras droviai nudelbė žvilgsnį į grindis, lyg gailėdamasis tokio paikšo savasties trūkumo, tačiau išgirdęs kitus merginos žodžius vėl suspinduliavo džiaugsmu.
-žinoma panele! Parodysiu jums kaip buriama alchemiškai, pilnatis vos už kelių savaičių. Jei tiktai norėsite – atsargiau pridūrė, Johanui buvo pažįstama, kaip kilmingos damos baiminasi kiekvieno krepštelėjimo vyresnio vyro, šis joms panėšėja į priešą, kadangi tokie kandidatai dažniausiai būna parenkami tėvų į sutuoktinius. Ak, Dieve, jam staiga parūpo, kas gi bus šios gražuolės sutuoktinis? O jei koks šešiasdešimtmetis? – negalėsiu burti čia ligoninėje – pridūrė, - man teks jus vestis prie ežero. – „jo, gerai, kad ne į mišką dar.“ Pridūrė pašaipus pasąmonės balselis. Juk be galo įdomiai skambėjo: turėsiu jus vestis naktį, šviečiant mėnesienai, prie ežero. Gerai, jog dar nepaminėjo, kad jie ten turėtų būti vieni, kad nevalia dar kam nors išduoti jo alcheminių paslapčių. Kažin kodėl hileris be galo bijojo išgąsdinti šią merginą, nublankti jos akyse. Toks stiprus įspūdis iš pirmo žvilgsnio? Negali būti! O galbūt taip buvo todėl, kad ji taip priminė Boną Sforcą savo manieromis, tarsi atsitiktinai išdygusi fėja iš Renesanso glūdumų.
Pagaliau baigęs virti eliksyrą, pirmiausiai patikrino jį lyžtelėdamas nuo mažučio šaukštelio. Neduok Dieve, jei būtų ką ne taip padaręs, blogai išviręs vaistus, šioji trapi būtybė iškart pasijustų daug prasčiau. Laimė, tirpalas gavosi nuostabiai tikslus, tikriausiai kalta ji, sėdinti čia ir įkvepianti jam dvasinių jėgų iš nežinia kur. Už langų temo, Selestės drabužiai džiūvo, artėjo ir judviejų išsiskyrimo valanda, kuri kažkodėl menkučiu liūdesio šešėliu persmelkė vargšo Johano jau ir taip sudirgintą sielą. Alchemikas staigiai supylė viralą į mažytę krištolo taurelę, kurios tūris galėjo būti maždaug šimtas gramų.
-na ką, carissima, į sveikatą? – valiūkiškai šyptelėjo tiesdamas indelį, sklidiną skysčio, savo išvaizda primenančio ne ką kitą, o prastuomenės taip pamėgtą ugninį baltąjį vandenėlį, sumaišantį razumėlį kiekvienam, kas tik drįsta jo bent kiek padauginti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Johanas Konstantinas Tvardovskis »
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #82 Prieš 6 metus »
-Ak, bet nenorėčiau jūsų taip trukdyti darbo metu, tokia nepagarba iš mano pusės,- su damos žavesiu susigėdinusi nudelbė akis žemyn, palaukdama kelias sekundes tylai - užtektinai, kad būtų praverta burna paprieštarauti, tačiau žodžiai dar nespėtų ištrūkti laukan,- tačiau, žinoma, jeigu sakote, kad jums įdomu, būtų labai nemandagu nepapasakoti, net jei tai paprastutė istorija iš praeities. Galiu tik didžiuotis, jog namuose turime tokį gerą atminimą amžiną, kaip portretus, tapytus menininkų gerų - net nuostaba apima pamačius, kaip šimtams metų prabėgus šie vis dar yra geros kokybės, o dažai nė negirdėję apie lupimąsi yra. Yra ir prosenelės Victorios tenais - kabo išdidus ir per kambario vidurį, kadangi ši pirmoji, kartu su vyru savo, buvo pradėję besitęsiantį dar ir dabar šeimos verslą, todėl žinoma, jai, kaip garbingiausiai moteriai, atėjo ir garbingiausia vieta. Buvo pasakota man, kad pirmas savaites kažkaip atsidurdavau ten - kambarys būdavo užrakintas, ranką turėjo tik tėvas; tačiau visuomet, jeigu tik pradingdavau, mane atrasdavo ten - prieš paveikslą, arba saldžiai snūduriuojant, arba užvertus vaikišką galvelę stebint. Ji buvo tikrai panaši į mane, rafinuota ir graži, tačiau tvirta dama - net senelis mylimas kartą ar du nepajutęs ėmė kreiptis Victorios vardu, į kurį iškart atsiliepdavau. Net ir pirmas žodis, išėjęs iš lūpų dešimties mėnesių sulaukusio vaiko buvo "Victoria". Kartais net imu ir pasvarstau, ar nebūsianti prosenelės brangios dalis sielos many atsiradus ir įsižiebus kaip liepsna, kuri visą nušviečia. Bet ak, atsiprašau labai už tokias savo padrikas kalbas apie save, ypač ilgas tokias, tačiau vien iš susižavėjimo vaikiško buvo nuspręsta perleisti ir man didų vardą, kurio pati veiksmais prašiau.
-Pone Tvardovski, manau, kad jūs turite bruožų, pavydėtinų iš visų kitų - kad ir pati alchemija didi, daugumai neįkandama; ar gabaliukas medienos toks svarbus, kai turite suvokimą, stipresnį už bet ką kitą aplink? Labai norėčiau tokį magijos reginį pamatyti savomis akimis, ypač jūsų vedamą.
Žiūrėjo, kaip hileris dirbo prie viralo, turėjusio pasijausti ją gyvą ir sveiką, be jokių čiaudulių, kurie net ir menki, kartkarčiais išsprūsdavo laukan. Ką galėjo padaryti, kaltas buvo gi nebičiulis ir nemokytojas, nemokėjęs vesti pamokos - kaltinti dėl tokios būklės derėjo jį.
Šyptelėjo išgirdusi vietovę, kur viskas vyksta - žinoma, prie ežero vidurnaktiniai ritualai neskambėjo taip neįtikinamai, tačiau jos damiška dalis to nepriėmė taip lengvai; žinoma, pasimatymai su vyriškiais nakties tamsumoje nebuvo jos karališkos juodosios arbatos puodelis.
-Jumis pasitikiu, pone Tvardovski. Galbūt įžūlu taip sakyti jums, kaip suaugusiam žmogui, tačiau jaučiuosi stovinti ant to pačio laiptelio, leidžiančio pasijausti it vienas su vienu. Ak, o gal labiau ir abstrakčiai - na, ką padarysi, ir labai dėkoju,- grakščiu riešo pasukimu pavartė taurelę, pamakalavo joje esantį permatomą skystį ir krikštolą prie lūpų priglaudusi, keliais gurkšneliais nugėrė esantį viralą. Šiek tiek kartus, šiek tiek rūgštus - neįprastas skonis, greitai be pėdsako išnykęs. Kelias akimirkas patylėjo, leido nemaloniam poskoniui išnykti, tačiau nieko kito nepajuto - ar taip ir turėjo būti?
-Manau, išaušo laukas man traukti atgalios, į nedraugiškų žmonių ir visuomenės kilmingų nesuprantančiųjų minią. Dėkoju jums už kantrybę su manimi, pone Tvardovski, ir iš širdies visos lauksiu susitikimo, alchemijos magiškumu persmelkto.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #83 Prieš 6 metus »
Susidomėjęs klausėsi, kol kilmingoji mergina pasakojo savojo vardo kilmę bei įdomią šeimos tradiciją. Juk kabinti portretus, pirmiausiai gauti juos tapytus, ir dar tokiais gerais dažais, tikrai prilygo karalienės svitai. kažin iš kur toji prosenelė Victoria kilus? mintijo sau Tvardovskis klausydamasis. ims ir bus iš kokių karalių giminės? kai išleis merginą, nusprendė pasidomėti giliau Lavenzų klano šaknimis, vis dėlto, galbūt kabinete princesė? Išvaizda buvo tikrai princesiška, nuostabi, gniaužianti kvapą. Ir tas žvilgsnis, kurį matė spindint jos akyse, kai gėrė neypatingai skanius vaistus.
-viskas gerai Carissima mea, jūs nieko nepajusite, tačiau vaistai padarys savo darbą organizme kovodami su užsimezgusiomis bakterijomis, tačiau jums dėl to sukti savo gražios galvelės tikrai nereikia. – padrąsino tarsi atspėjęs Celestės mintis. Baigus jai gerti vaistus paėmė taurelę akimirksniu ją dezinfekuodamas, negalima palikti jokių užkrato pėdsakų.
-žinoma panele, aš parašyti jums laišką, kurį vakarą galėsime išeiti prie ežero, pažiūrėti alchemijos triukų. Jį jums atnešti mano airiškasis feniksas, neišsigąskite. – net nusistebėjo kaip paskutiniame veiksmažodyje pagaliau atitaikė tinkamą galūnę. Taip taręs palydėjo dabar jau sveiką merginą iki durų, kartu įduodamas išdžiūvusius jos drabužius.
-dar kurį laiką nesirenkite jų, geriausiai bus perskalbti, neduok Dei, prisikabins kokia mažytė užsilikusi bakterija. O su pižama visai drąsiai turėtumėte grįžti iki bendrojo kambario, vis vien jau vėlus metas ir visi nedraugiški žmonės miega. – šyptelėjęs ddarkart žvilgtelėjo į šviesiaplaukę figūrėlę. Grįžęs atgal į kabinetą susitvarkė inventorių, naudotą eliksyro virimui, užtraukė užuolaidas ir vėl užsiėmė filmo scenarijaus nagrinėjimu. Netrukus teks jam apsireikšti žiobarų pasaulyje, juk taip dievino kiną, o savo vaidmens tai jau tikrai niekam neužleis! Ne ne, jokiu būdu.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #84 Prieš 6 metus »
Pilies laikrodžiui išmušus aštuntą dauguma mokinių jau jaukiai tupėjo bendruosiuose kambariuose vieni ilsėdamiesi, kiti džiūdami prie namų darbų. Na o tretieji pokštaudami, juokdamiesi ar šiaip kvailiodami stengėsi praskaidrinti monotonišką vakaro rutiną, tuo sukeldami besimokančiųjų pyktį - ką čia padirbsi, jei susikaupti neduoda. Palikusi šitą visą erzelį už Storulės portreto angos Albertina Sofija nužingsniavo tyliais koridoriais, kuriuose be jos batelių kaukšėjimo, vis pasigirsdavo žingsniai ar pokalbių nuotrupos - tai vėlyvieji vakarieniautojai dar skubėjo į bendruosius kambarius. Eidama Berta nesitvėrė pykčiu, vis permąstydama taip nesėkmingai pasibaigusią vakarykštę iškylą. Kažkoks jaunutis, suaugusiųjų pasaulyje dar kojų kaip reikiant neapšilęs, nors, reikia pripažinti, gana dailus mokytojūkštis ją sugavo, maža to, dar ir areštą užvanojo. Ausyse iki šiol skambėjo jo žingsnių aidas, iš tolydžio sustiprėjantis ar pasukantis į šalį. Berta nemaloniai prisiminė savo besidaužančią širdelę. Apmaudu, jog buvo sučiupta taip neelegantiškai susirietusi koridoriaus nišoje. Net nespėjo pabėgti. Akivaizdu, jog Tomas Vilijamas Ridlis (ar kas ten jis sakėsi esąs) mėgo pažaisti katę ir pelę. Išvalyti visas palatas. Be jokios magijos... Dar ko... Mergina pažvelgė į savo dailias rakeles, kurios, tiesą pasakius, net nelabai susitvarkė su teatro rekvizitinikės darbu, ką jau kalbėti apie grindų šveitimą. Panašaus darbo grifė niekad nedirbo - gal ir neitin mėgo girtis tuo, bet jos šeima buvo gana pasiturinti ir kilminga, tad namų ruošos darbai buvo patikėti tarnaitėms.
Grakščiai nusileidusi dar vienais laiptais laiptais Berta pasiekė ligoninės sparną. Stabtelėjusi priešais duris akimirką pamąstė, ką reikėtų sakyti. Nepažinojo Hogvartso hilerio (ar hilerės), tad neturėjo ir žalio supratimo, kaip reiks bendrauti. Taip pat neįsivaizdavo ir kokios kvadratūros palatas teks šveisti. Mergina nužvelgė savo aprangą - džinsus paprastą palaidinukę, dailiai pabrėžiančią figūrą - ir nutarė, jog gal niekas neprisikabins, jog tokiai užduočiai plačiaskvernius uniforminius apsiaustus paliko miegamajame. Iškėlusi ranką tris kartus pabeldė į duris, ant kurių kabanti lentelė skelbė, jog tai Hogvartso hilerio Johano Konstantino Tvardovskio kabinetas.

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #85 Prieš 6 metus »
Taip laimingai sužaidęs su vienu scenarijumi, Johanas Konstantinas Tvardovskis tuoj ėmėsi kito. et, kiek mažai tų filmų apie aukštuomenę. dūsavo žmogus, į kurio rankas dabar papuolė Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ ekranizacija.
-ne, nu, - netekęs kantrybės suburbėjo – ir ką jie daro? Ką sau galvoja? Juk jei parašyta, kad Nataša juodaplaukė, vadinasi ji ir buvo juodaplaukė, jie ką, Tolstojum nepasitiki? Juk pats mačiau šią merginą! Juodaplaukė, juodaakė, mažutė smulkutė... tai ne po perkūnais, reikia tyčiotis! – nė pats nepajuto kaip siusdamas vis dažniau ir dažniau pradėjo dėlioti taisiklingus angliškus žodžius, galbūt ir pavyks išvengti skvarbių Hogvartsiečių akių ir išlaikyti savąją tapatybę paslaptyje? Keiksnodamas bei baksnodamas plunksnakočiu tą prakeiktą scenarijų, alchemikas nė nepajuto atėjus vakarui. Jis žinojo, jog tuoj tuoj turėtų pasirodyti neklaužada, vos iš pirmos dienos pažeidusi vieną griežčiausių mokyklos taisyklių, Ridlis jam taip sakė, bet svarbiausia, tai buvo Berta, Albertina Sofija Mussolini, toji gražuolė, kuri jam taip priminė Boną Sforcą, jo vienintelę gyvenimo meilę. Auksiniai su bronzos atspalviu ilgi banguoti plaukai, tie pietietiški veido bruožai. Šviesiaplaukė italė, keistas derinys, tokia buvo tik ji viena, tik Bona, bet ji ištekėjo už Žygimanto Senojo ir niekada nesužinojo apie jo jausmus. Vyras mintyse ėmė lyginti šias dvi būtybes: ketvirtakursę grifę bei Lenkijos karalienę. Albertina yra italė, tas aišku, bet skiriasi nuo Bonos dviem bruožais: ūgiu, kuris gal gerus penkiolika centimetrų perspjauna anksčiau pažinotos moters, ir didelėmis žaliomis akimis. Tai kas gali būti jos motina? Rusė. atsakymą greitai rado užmetęs akį į scenarijų. Puikiai prisiminė tuos laikus, praleistus Kiavo Rusios vietovėse, ten moterys pasižymėjo aukštu ūgiu bei didelėmis žėrinčiomis akimis, visokių galėjai pamatyti: juodų, degančių aistros ugnim, mėlynų, žibančių švelnumu ir nekaltybe ir žalių, tokių žalių kaip Bertos, žaibuojančių tarsi dangus per audrą, raižomas skersai išilgai elektros išlydžio tvyksnių. Bemąstant apie rusaičių akis hilerį užklupo beldimas į duris. ką? Čia jau ji? pašokęs iš to jaudulio paliko viską ant stalo netvarkingai gulėti keliais ilgais žingsniais perėjo ribą, skiriančią asmeninę zoną nuo viešosios kabineto dalies, skambiu, švelniai raminančiu baritonu pakvietė:
-užeikit, prašom. – pats stovėjo prie lango, jis laukė, ramybės nedavė klausimas: ar ji jį pažins? O kas bus jei taip? Ką jam reiks sakyti? Ką čia veikia filmo aktorius, vaidinęs Tvardovskį? Aukštaūgis pasisuko į duris, pro kurias pasirodė princesė. Jai būtų labiau tikę vaidinti Boną Sforcą, negu tai persidažėlei italei. pagalvojo. Nieko, surasim mes tau filmų mergyt.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #86 Prieš 6 metus »
Kartais trys stuktelėjimai į duris gali visiškai pakeisti tavo gyvenimą. Juk tuose banaliuose žiobariškuose filmuose, kuriuos mėgsta žiūrėti namų šeimininkės, dažnai taip ir būna - pabeldžia į duris, jos atidaromos ir ta-daa - už jų koks žavus kurjeris ar senai matytas bičiulis, toliau tampantis draugu, mylimuoju ir panašiai. Deja, nevisada taip būna kaip norisi.
Išgirdusi "prašom" Berta sugniaužė durų rankeną ir šyptelėjusi pati sau, nuspaudė. Ligoninių italė nuo pat vaikystės nemėgo, stengėsi reikalui esant vengti jų iš tolo. Tad jaunasis, kaip jis minėjo, Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius Ridlis bausmę paskyrė kaip žinodamas. Tačiau šis kambarys nuo žiobariškos ligoninės skyrėsi kaip diena nuo nakties. Keturiolikmetės akys kaip mat puolė bėgioti po kabinetą fiksuodamos labiau įsimintinas detales: auksaspalves užuolaidas, veidrodinę sieną, klasikinius baldus.  Taip pat už akių užkliuvo daugybė lentynų - akivaizdu, jog hileris - tikrai išprusęs žmogus. Prie lango stovėjo ir patsai kabineto šeimininkas - jei tikėsime lentele ant durų, Hogvartso hileris Johanas Konstantinas Tvardovskis. Tik dabar Berta pastebėjo keistoką sutapimą - juk žmogus, kažin kaip atidanginęs merginą pilin, vaidino ne ką kitą, o magą Tvardovskį. Nuskenavusi pusamžį vyrą keturiolikmetė grifė negalėjo nepastebėti, jog tikrai kažkur matė šį žmogų. Gal dėl patirto streso ar dar ko, Sofija nesugebėjo susieti prie lango stovinčio asmens su matytu aktoriumi. Tačiau labai keistai pažįstami bruožai nedavė ramybės jaunajai Mussolini, lyg ir atvykusiai čia atlikti bausmės. Nutarusi, jog artimiausioje ateityje viskas išaiškės, grifė staiga prisiminė, jog jos minėta artimiausia ateitis netokia jau ir šviesi - šveisti palatas.
 - Labas vakaras,- visą palatos erdvę užpildė melodingas Albertinos balsas.- Taigi štai aš čia,- tarstelėjo ji nepamiršdama pridėti šiokios tokios sarkazmo gaidelės. Nelabai įsivaizdavo kaip reikia pradėti pokalbį ir ar išvis toks įmanomas - ką sako ketvirtą dieną nepažįstamoje vietoje esanti mokinė, atvykusi atlikti arešto? Nesmagiai pasisukinėjusi Albertina vėl atsigręžė į vyrą. Aukštas, tvirtai ir atletiškai sudėtas, juodaplaukis... Tikrai iš kažkur labai labai pažįstamas.
Žengtelėjusi žingsnelį arčiau Berta tarstelėjo:
 - Tai gal pradėsime? Norėčiau grįžti į kambarius iki vidurnakčio. Ko ko, bet jau naktinių klajonių po pilį mergina persisotino. Kiek ilgam, nežinia.                                                                                                                                               

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #87 Prieš 6 metus »
ketvirta diena ir jau areštas! stebėjosi  Johanas Konstantinas Tvardovskis mintyse, nužvelgdamas nuo galvos iki kojų aukštaūgę auksaplaukę. Mergina vilkėjo kažką panašaus į šiuolaikinius džinsus ir džemperį. ak, tikriausiai dar ilgai neatsikratys naminių įpročių. dūsavo sau žmogelis. nors Berta nebūtų Berta, jei ko nors lengvai atsisakytų.
-laba vakara, panele Mussolini, - kiek pašaipi šypsenėlė nušvietė jo šviesių bruožų veidą. – nekantraujate pradėti? – pašaipa išsiplėtė, tada vyras žingtelėjo arčiau savo stalo ir paklausė:
-sakykite, cara mia Albertina, ((brangioji mano Albertina, itališkai.)) ir kokiu būdu sugebėjote taip greitai atvykusi užsidirbti arešto? Ir dar tokio bjauraus? Kas čia taip dėl jūsų pasistengė? – iš viršutinio stalčiaus išsitraukė pluoštą popierių, greičiausiai, kad vėl kokio filmo  scenarijų, greitai permetė akimis ir nusprendė merginą kaip reikiant išgąsdinti.
-tai va, jaunoji panele, - kreipėsi į italę – pas mus palatų apie trisdešimt, visose po 3 lovas, skudurų jokių irgi neturim, nes viską valom magija. Bet jūs neišsigąskit, juk su rankom valant jokios šluostės nereikia, geriau nebūna. – užbaigė sakinį itin džiugiai. – na, tai vis dar norite pradėti? O... – numykė, po to lyg niekur nieko tęsė – galbūt pageidaujate išgerti arbatos? – nežinojo, kaip paauglei sueis šiti visi juokeliai, tačiau lyg pagal užsakymą ant stalo atskriejo arbatinis.
-žinote, o aš vis dėlto išgersiu, ko gero, mėtų arbatos, ji liabai padeda išspręsti žarnyno problemas. – tauzyjo apie nežinia ką ir nežinia kodėl, bet puodelį visgi pasiėmė ir užuot pasinaudojęs magija rankomis įmetė kelis mėtų lapus, tada, jau burtų lazdelės pagalba pripildė arbatinį. Užkaitęs vandenį klausiančia veido išraiška atsisuko į merginą.
-nagi, tai kaip jūs?
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Olivia Rose Winter

  • Burtininkė
  • ***
  • 69
  • Lytis: Moteris
  • actress
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #88 Prieš 6 metus »
Vyras prabilo - balsas užpildė visą nedidelę erdvę. Netrukus po pasisveikinimo nuskambėjo ir malonus kreipinys, be priekaištų pasakytas Albertinos gimtąja kalba. Namų ilgesys trumpam sugniaužė keturiolikmetės širdutę - juk iškeliavo su niekuo neatsisveikinusi ir niekam nieko nepasakiusi. Kaži, ar tėvai jos ieško? Ar bent pasigedo? O kaip teatro rekvizitininkės darbas? Juk išnyko vidury baltos dienos besivaikydama tą velnio neštą ir pamestą gaidį.
 - Vaikščiojau,- nedaugiažodžiaudama atsakė Albertina hileriui.- Tik ne visai vietoje ir laiku,- šmaikščiau pridūrė - bene ji kalta, kad šioji pilis prašyte prašėsi ištyrinėjama.- O už jūsų draugiją turėčiau dėkoti gerbiamam Apsigynimo nuo juodosios magijos, lyg ir tai jis dėsto, tam jaunam profesoriui, kaip gi jo pavardė,- akimirkai užsikirto Berta.- Ridliui. Tomui Vilijamui Ridliui,- pagaliau prisiminusi pridūrė su šiokiu tokiu kartėliu - ne itin malonu būti sugautai vos pabandžius.
Mergina įsmeigė akis į hilerio Tvardovskio rankose laikomus popierius. Atrodė panašu į scenarijų ar kokius panašius užrašus. Susidomėjusi Albertina jau žiojosi klausti, kai prabilo vyras.
Jeigu Bertos reakciją kas tuo momentu būtų filmavęs, iš karto būtų galima kurti kokią komediją - nei pats geriausias aktorius planetoje nebūtų geriau suvaidinęs. Tik tai buvo tikra. Ponui Tvardovskiui pasakojant apie palatas, mergina kiek išblyško, akys komiškai išsipūtė, antakiai pakilo beveik iki plaukų pašaknų, o lūpos tvirtai susičiaupė. Jaunoji Mussolini vis nevalingai šluostėsi rankas į džinsų klešnes, tarsi jau jausdama purvą ant baltos odos. Ką jis čia išsidirbinėja? Negi turiu kitą pasirinkimą? Tačiau taip pat kažkaip pašaipiai ir džiugiai, vyras nuo grindų šveitimo perėjo prie arbatos. Albertina nervingai užsikišo auksinių plaukų sruogą už ausies - buvo tikra, kad pasigirdo - juk turėjo būti nubausta, o ne pakviesta malonioje draugijoje išgerti arbatėlės.
 - Aš...- dar nespėjo nieko išmekenti sutrikusi Berta, kai ant stalo atsirado arbatinis, o nerūpestingai čiauškėdamas (ak, kaip tas žodis nederėjo su visa vyro išvaizda) kabineto šeimininkas įmetė mėtų lapus ir užkaitė vandenį. Visiškai pasimetusi Sofija suklapsėjo akimis ir atgavusi nuovoką linktelėjo.
 - Arbatos mielai išgersiu,- tarstelėjo vėl užsižiūrėdama į ant stalo paliktus įdomiuosius lapus. Tačiau iš galvos vis nėjo keistoji nuojauta, kad ponas Tvardovskis jau pažįstamas.

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Hilerio Tvardovskio kabinetas
« Atsakymas #89 Prieš 6 metus »
Žinojo, tiesiog visa širdimi jautė, jog jo išvaizda neatitinka elgesio. Dievaži, daug ką būtų atidavęs jei tik kokiu nors stebuklingu būdu pavyktų susigrąžinti buvusią išvaizdą, bet kaip iš metro devyniasdešimties dabar pavirsi metru septyniasdešimt penkiais? Kaip iš sutinusių, baritono tembrą suteikiančių balso stygų išgausi švelnų katinišką tenorą, kurio pagalba kadaise skynėsi sau kelią į visuomenę? Kas dabar iš jo beliko? Įprastinė diediška kartis, nieko daugiau. Akimirką net susigėdo, jog Berta temato jį tokį, jog nežino, koks yra ištikrųjų. O tiksliau reiktų pasakyti: koks buvo ištikrųjų. Veido bruožus, plaukų spalvą galėtų lengvai susigrąžinti, nekart bandė klijuotis svetimus veidus, deja tas itin komiškai nederėjo prie gremėzdiškos išvaizdos. Nejučia prisiminė kodėl toks tapo: gelbstint gyvybę išgertas sunkiai sumeistrautas augimo eliksyras, užklijuotas nužudyto  grafo veidas, ir... bum, jis toks, koks dabar stovi. Jei ne, jį tikrai būtų pakorę. Ne, Johanas tikrai nežudė to vargšelio, argi būtų galėjęs? Jį jau rado nužudytą ir tiesiog pasinaudojo. Nemanė padaręs kažką blogo. Užvirus arbatiniui atsitokėjo, čiupo iš kaži kur atskridusį ir antrą puodelį, staigiai sutaisydamas arbatos ir merginai. Vos neėmė kvatotis, kai prieš minutę pamatė jos veidelį. Vajė, kaip tikros aktorės. kikeno savyje, Akys tokios didelės, antakiai kaži kur... tačiau užpildamas mėtas virintu vandeniu, pastebėjo įdėmų žaliaakės žvilgsnį į ant stalo padėtą scenarijų.
-Prašom, sėskitės, mat jas šunias tas palatas. – valiūkiškai mirktelėjo džentelmeniškai atitraukdamas damai kėdę. – Matau susidomėjote popierizmu ant stalo. Tai Angelų markizės filmo scenarijus, kurį šiuo metu taisau, kartu vykdydamas aktorių atranką. Žmonės  mano, kad ši istorija tėra paimta iš vieno nežmoniškai ilgo, populiaraus prancūziško penkiolikos dalių romaniūkščio, bet aš žinau, kad ji tikra. – ties tuo užsičiaupė ir gurkštelėjo arbatos, keikė save, kam pasakė tiek daug. Reikia idiotu apsimesti, jog nepastebėtum smalsumo kibirkštėlių tose žaliose akyse, taip pat, kad pamirštum esant ją ne tik Bonos Sforzos propropro...anūke, bet ir Benito Mussolini provaikaite. Tiesiogiai tariant, žurnalisto provaikaite.
-Visa bėda, kad režisieriams neįdomu, perskaito romaną ir pyškina viską į ekranizaciją, užuot leidę vieną kitą detalę pakeisti, taip paįvairindami siužetą, o į tikrąją istoriją atversti tą filmą, net neturiu vilčių, juk žmonėms šiais laikais nepatinka nelaimingos pabaigos. – paniekinamai burbtelėjo tarsi Bertai, tarsi sau. Viena ranka prisitraukė artyn scenarijaus lapus, tačiau vos žvilgtelėjęs į juos vėl atstūmė. Nenorėjo gadintis nervų aptarinėdamas žmonių bukumą su šia žavia būtybe.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!