[Olivia Rose Winter]

Gyvai žybtelėjo akimis, gana greitai pagaudama pokalbio nuotaiką. Gana paviršinę, paprastą, lengvą, tačiau kažkuo ypatingą. Netikėtą. Dievaži, kad ir ko tikėjosi Albertina, atkeliaudama atlikti taip meiliai užvanoto arešto, bet tikrai ne arbatėlės ir malonaus pašnekesio su Hogvartso hileriu. Atsargiai apsidairė, tarsi tikėdamasi kažin kur paslėptos klastos. O gal tai koks išbandymas? Įvairios mintys sukosi panelės Mussolini galvoje, tačiau budrumą mergina visgi prarado, kai vyras mandagiai atitraukė kėdę, pasiūlydamas atsisėsti.
 - Dėkoju,- kaip įpratusi atsakė Albertina, nors ir šiek tiek sutriko - būtų nežinojusi, šimtu procentų būtų pamaniusi, jog šalia stovintis ponas Tvardovskis - aristokratų šeimos atstovas. Pridėkime dar ir laisvą, gražią švarią merginos gimtąją kalbą ir gausime... vieną didelį neišaiškintą klaustuką.
 - Taip, kur nesusidomėsi tokia krūva popierių,- su šypsena atsakė Albertina ir žalių akių žvilgsnį nukreipė į vyrą, bepasakojantį apie ant stalo gulintį scenarijų. Ir šiaip, Berta, palyginus su savo bendraamžiais visada domėjosi knygomis, istorijomis ir kitais dalykais, kurie gali būti užrašyti ant popieriaus, o jeigu tai dar ir kokio filmo scenarijus...
 - O jūs, kaip matau, nemažai apsišvietęs šioje srityje,- su savotišku švelniu kandumu šyptelėjo Sofija, nuo stalo nukniaukdama vieną lapą ir permesdama jį akimis.
 - Žmonės keliauja į teatrą ar kiną pasilinksminti, papramogauti, pasijuokti, pasidžiaugti veikėjų laime, kaip į vietą, kur nereikia per daug galvoti. Kad ir kaip visi nenori to pripažinti, tačiau išgalvoti, nufilmuoti įvykiai juos paliečia labai stipriai, ypač, jei tai liūdna. Žmonės nemėgsta jaustis silpni. Taigi ir nelaimingų pabaigų nemėgsta. Kas, kad jos tikros,- su švelniu itališku akcentu, kuris nesugebėjo paslėpti kartėlio, kalbėjo Albertina. Jei tik ji galėtų įkūnyti nuostabius žmones ekrane...
Užsisvajojusi su savo giliomis filosofijomis apie pabaigas Berta staiga tarsi atsibudo.
 - Pala, kaip suprasti, jog žinote šitą istoriją? Juk ji įvyko...- Sofija staiga susimąstė. Nežinojo, kada tiksliai buvo parašytas minėtasis romanas "Angelų markizė", tačiau buvo tikra, kad gerokai seniau.
Ištiesusi ranką Albertina siektelėjo garuojančio mėtų arbatos puodelio. Malonus aromatas trumpam užkariavo auksaplaukės jusles. Pro dailaus puodelio kraštą žalios akys įdėmiai stebėjo priešais sėdintį hilerį.
Nežinia, kas tada atsitiko - velnias už liežuvio timptelėjo ar dar kokia nelabai dvasia - tačiau staiga, net nesuvokdama kaip, Berta paklausė:
 - Sakykite, Johanai, iš kur jūs kilęs?- švelnus itališkas akcentas tarsi sustiprino šiokį tokį merginos išskirtinumą. Tačiau kodėl jaunoji Mussolini nutarė nei į tvorą nei į mietą paklausti - velnias žino.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Buvo be galo patenkintas, galėdamas klausytis to švelnaus itališko mecosoprano. Graži mergina, gražus balsas... dauguma veido bruožų priminė jam gyvenimo meilę, jos didenybę, lenkijos karalienę Boną Sforcą. O ko norėt? Albertina juk jos provaikaitė, tik tiek, kad Sofijos akys žalios, o ne juodos, kaip Žygimanto senojo žmonos. Žvelgė į ją geriančią arbatą, laimingą, jog išsisuko nuo arešto, galvodamas, kad galbūt šiek tiek nesąžininga jos atžvilgiu: jis žino apie ją viską, ji apie jį, didžiulį, aiškų nieko. Deja negalėjai naiviai tikėtis, jog priešais įsitaisiusi blondinė, tėra eilinė paauglė su eiliniais paistalais blondiniškoje galvelėje, o ne, Berta ne ta, kuriai neparūptų vienas ar kitas dalykas. Ji Musolinio proanūkė, žurnalistė genuose, iš didžiosios raidės! Mažumėlę tai siutino hilerį, o tiesą sakant, prisibijojo to žvitraus žvilgsnio, kuris rodės vėrė kiaurai, palikdamas nuogut nuogutėlį, be paslapčių, tarsi ruduo, paliekantis pliką medį be lapų, po jo ateisinčiai žiemai taršyti. Bekalbant tai žaviai būtybei vargšelis Tvardovskis čiut nesigriebė už galvos. Kodėl, kodėl ji taip gerai žino istoriją? žinojo, jog žūtbūt privalo nukreipti jos mintis kiton pusėn. Negalima, negalima jai leisti apie jį išsiaiškinti taip greitai, tai būtų tiesiogine ta žodžio prasme liepsnų pragaištis! Ir staiga, iš panikos gimė mintis: ji, auksaplaukė, žaliaakė... tikra Andželika de Peyrac. Taip, išpildydamas jos didžiausią gyvenimo svajonę gal privers pamiršti savo klausimą, bet kad viskas atrodytų gražiau patiekta, atsakė į vieną jos užduotų.
-Aš esu kilęs iš lenkijos, mano mama lenkė, tėvas vokietis. Nešioju motinos pavardę, kadangi tėvas suvedžiojęs ją dar penkiolikmetę paliko nėščią. Taip jau būna cara mia (brangioji mano, itališkai) tačiau esu apkeliavęs daug šalių, moku daug kalbų. Lenkijoje praleidau nedaug laiko, ir tą patį mokydamasis savojo amato, kurio pagrindinės kalbos lotynų/italų. Jos abi labai panašios, todėl galiu teigti, jog abi yra mano gimtosios, tikrai geriau šneku itališkai bei lotyniškai nei lenkiškai ar vokiškai, o anglų štai jau vis geryn eina besipraktikuojant, nors šioks toks itališkas akcentas jaučiasi, gebu suderinti linksnius. – baigęs kalbėti švelniai nusišypsojo, tada pastebėjęs, jog viešnia baigė arbatą žvilgtelėjo į laikrodį.
-Kad tave ereliai, jau labai vėlu! – susikeikė panaudodamas savo buvusio koledžo simbolį, leisdamas merginai sužinoti apie save dar vieną menkutę detalę. Mat šis keiksmas keisdavosi pagal koledžą, vieno nariai sakydavo: „Kad tave barsukai“, kito: „Kad tave gyvatės“, „Kad tave liūtai“ ir t.t.
-Panele Albertina, jums laikas grįžti į bendrąjį kambarį. Sveikinu sėkmingai atlikus areštą. – tada tyliau pridūrė – pasitikiu tavim, kad neišduosi. – kai jau mergina išėjo pro kabineto duris, vyras išlydėjo, suėmė rankeną ir pagaliau sušnabždėjo pavymui ką buvo sugalvojęs:
-Cara mia Albertina, tai tu tinkamiausia angelų markizė. O dabar labos nakties. – užsidarydamas duris žinojo, jog ši susivoks ką tik gavusi pagrindinį vaidmenį didžiuliame mažiausiai penkių dalių filme, tikėjosi, jog auksaplaukei užteks proto nenuvirsti nuo laiptų ir iškart grįžti į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį bokšte, vietoj virtuvės pusrūsyje. Netikėjo, kad darkart nusišypsotų laimė išvaduoti Bonos daugkart provaikaitę nuo arešto.

[Harold Namber]

Haroldas numirė. Todėl dabar jis vaiduoklis. O kaip jis mirė? Sustojo širdis Grifų Gūžtos bokšte. Haroldas yra mokyklos vaiduoklis tad gali vaidentis visur kur tik užsimanys. Šiandien nusprendė pasivaidenti Hilerio kabinete kuris jau apleistas. Kabinetas Haroldui patiko. Jis perskrido kelis kartus aplink kabinetą. Nieko gero tikėjausi rasti ,bent kokių blankų su pacientais. Haroldas šiaip turėtų vaidentis Grifų Gūžtos bokšte ,bet kas jam sutrukdys skaraidyti čia. Na nebent Akilanda ,bet ir tai jis pasirodo retai. Kiaurai kabinetą perskrido kruvinasis baronas. Ką jis veikia čia turėtų sukiotis aplink požemius ,o ne čia. Haroldas norėtų būti gyvas dabar sėdėtu kokioje pamokoje. Galiausiai parskrido į Grifų Gūžtos bokštą iš nervų.

[Ryan Jones]

DIeną vaikinas prisiskaitė labai daug siaubo knygų, tad naktį negalėjo miegoti. Jis pasiėmė Trėjų kaip sargą ir išėjo iš berniukų miegamojo. Ėjo ne su mažesniu gyvūnėliu todėl, nes tik jis galėjo apsaugoti Ryan'ą nuo kažkokių pabaisų ir panašiai. Jones po truputį žingsniavo iki apleisto Hilerio kabineto, kurį jis rado kažkada tyrinėdamas savo antrus namus tai yra Hogvartsą. Greitai vaikinuka pasiekė savo tikslą. Jis nusišypsojo ir išsitraukė lazdelę.
-Lumos, - ištarė vaikinas ir Hilerio kabinete pasidarė šviesiau. Jis pradėjo tyrinėti kabinetą, kuris buvo nemažas. Vaikinukas pradėjo tyrinėti kabinetą. Jame nerado nieko įdomaus, tad atsiduso ir priėjo prie durų. Jis jas atidarė, bet staiga pamatė kažkokį blizgantį daikčiuką. Jones pakėlė jį ir apžiūrėjo. Tai buvo kažkoks akmenėlis. Atrodė kaip stiklinis deimančiukas. Jones niekur nebeėjo ir pradėo ieškoti daugiau nors ir stiklinių deimantų.

[Erika Van Houten]

Atėjo naktis. Šiąnakt šalčio sukaustytai mergaitei nebuvo noro miegoti. Gal būt reikia paklajoti po ligoninės sparną? Kaip tarė taip padarė. Žinoma prieš tai apsirengė labai šiltai. Uniforma, mantija ir dar viena mantija. Žmogus nežinantis apie Erikos ligą tikriausiai ją palaikytu kvaile. Priėjusi ligoninės sparno duris išsitraukė lazdelę:
-Alohomora.
Durys atsivėrė ir mergaitė įėjo į vidų prieš tai uždarydama duris. Ligonės sparnas labai priminė didžiają salę. Varniukės dėmesį patraukė kažkokios durys. Erika įėjo į kambarį. Ten stovėjo vaikinukas ,o prie jo kažkoks padaras. Erika tvirtai laikė rankose lazdelę. Ir sukrenkštė ,kad vaikinukas atsisuktų. Įdomu ką jis čia veikia. Mergaitė akimis permetė kambarį.

[Ryan Jones]

Vis tik tie deimančiukai pasirodė esantys tik paprastos kažkokio stiklo duženos. Na, vaikinui bent buvo įdomu ko nors paieškoti ir apsimeti kokiu ieškotoju ir panašiai. Pilkaplaukis pažvelgė į drakoniuką, kuris į jį žiūrėjo žvilgsniu: 'Ką per nesąmones tu čia darai'. Jones tik gužtelėjo pečiais. Tada staiga išgirdo kaip kažkur ligoninės sparne. Vaikinas Trėjui pirštu parodė, kad būtų tyliai. Galiausiai į šį apleistą Hilerio kabinetą įėjo mergaitė, panašu, kad iš Varno Nago koledžo.
- Ką tu čia veiki naktį? - paklausė antrakursis mergaitės gana griežtu tonu, kadangi jis laikė save kiek viršesniu. Juk jis metais vyresnis ir bla bla bla. Šiaip jis mėgo draugauti, bet šiandien buvo netokia naktis. Jis labiau norėjo tik būvimo su savo drakoniuku.

[Erika Van Houten]

Erika po truputėlį pradėjo keistai stebėti priešais stovintį vaikiną (ir jo drakoną). Erika matė ,kad šis asmuo labai jau pasipūtęs. Jei esi vyresnis tai reiškia esi labai kietas? Varniukė bandė prisiminti kur matė šį pasipūtelį. Ponaitis Jones? Aš jį mačiau pamokoje.
-Jones, to paties galėčiau paklausti ir tavęs.,-Kandžiai tarė mergytė.
Erika įsmeigė žvilgsnį į greičiausiai Jones. Gaila nesu legilimantė norėčiau pamatyti ką šis gyvačiukas mąsto. Varniukė pažiūrėjo į padarą. Nu tikrai drakonas.
-Tavo gyvūnas labai mielas ir gražus.,-Baltai sumelavo Erika.
Įsikišusi lazdelę į rankovę apsižvalgė. Šis kabinetas ryškiai apleistas. Pradėjo mušti varpas. Įdomu ką tai reiškė. Viso labo Erika Hogvartse tik savaitę.

[Ryan Jones]

Jones stebėjo mergaitę. Jis ją buvo matęs tik vieną kartą kažkokioje pamokoje. Atrodo, kad jos vardas Erika, bet tuo vaikinukas užtikrintas tikrai nebuvo. Galiausiai jo smegeninė vis tik patvirtino šitą faktą.
- Ooooo geras, pasirodo žinai mano pavardę. Na, aš čia veikiu tai ką reikia. Taigi gal galėtum išeiti iš čia? - apsimestinai maloniu tonu tarė vaikinukas. Šią naktį jam labai norėjosi būti blogu. Juk jis niekada nesielgia blogai ir nebūna blogas, tad reikia išbandyti ir tai.
- Trėjus tau dėkoja, - pasakė vaikinas ir šyptelėjo apsimestinai draugiška šypsena. Ryan'ai kas tau darosi? mintyse paklausė drakoniukas berniuko. Nieko, tiesiog vaizduoju blogiuką iš knygos atsakė ir norėjo nusijuokti, bet susilaikė. Tada tiesiog stebėjo mergaitę.

[Erika Van Houten]

-Taip Jones žinau ir nesiruošiu niekur eiti. Teks tau pakentėti.,-Kandžiai tarė.
Erika stebėjo Jones.
-Klausyk Jones, matau ,kad tu nesavas. Gal sergi?,-Pašaipiai tarė mergiotė.
Aš irgi pabūsiu pikta. Erika nors ir nebuvo legilimantė aiškiai matė ,kad šis švilpis nori būti piktas. Pamokose jis taip nesielgia. Nors ne man teisti. Erika nusisuko nuo Jones. Kvailys. Jis tikrai neskaito gyvūnų minčių. Tokia mintis vampyriukei atėjo ,nes šis sakė ,,Trėjus tau dėkoja,,. Atsisuko į Jones.
-Jones, tu ką moki skaityti gyvūnų mintis?,-Normaliai paklausė Erika.
Erika nutaisė kvailą veido išraišką norėdama paskatinti Jones nebevaidinti blogiuko. Varniukė pažiūrėjo į drakoniuką. Įdomu kiek jis už jį mokėjo.
Erika nutaisė debilišką miną

[Ryan Jones]

- Hmmmm tu niekur neisi? Žinok, kad galiu priversti tave išeiti iš čia, tad neteks, - pasakė rimtai Ryan'as ir pavėlė savo pilkos spalvos plaukus. Tada laikė savo žvilgsnį ties mergaitei.
- Pati tu nesava. Deja, aš nesergu, bet manau, kad sergi tu, - pasakė taip pat pašaipiai kaip ir mergaitė. Jam niežtėjo rankas kaip jis norėjo paleisti kokius nors kerus pavyzdžiui Aqua Eructo, kad mergaitė atvėstų.
- Trėjus yra puikiai įvaldęs legilimantijos galias, tad galiu su juo bendrauti mintimis, - pasakė Jones ir pažvelgė į savo draugą Trėjų. Atrodo, kad jis nuobodžiavo, tad vaikinukas nusprendė, kad arba jiems reikia eiti kur nors kitur arba susikauti su mergaite dvikovoje. Antrasis dalykas labai vilioja pilkaplaukį, bet jei jis netyčia tai darydamas sužeis Eriką ir gaus pylos. Pamatęs merginos miną, berniukas suprunkštė.

[Erika Van Houten]

-Na ,Jones, prisikalbėjai.,-Kandžiai tarė Varniukė.
Erika pakėlė lazdelę ir nukreipė ją į Jones.
-Na parodyk ką moki.,-Kandžiai tarė Van Houtenų giminės atstovė.
Gerai ,kad Vovere ką nors išmokė. Jei ne ji aš būčiau bejėgė. Erika galvojo kokius keru reikės paleisti į vaikiną. Vovere mokė šokančių kojų kerus, atminties kerus, nuginklavimo kerus ir dar kažkokius. Erika suprato ,kad su tiek kerų tikrai neišsivers. Bet aš dar pamokose mokiausi kerų. Iš pamokų žinių Erika turėjo beveik nenugalimumą. (Na bent ji taip galvojo). Gal pabandyti jį sustingdyti ,o gal ištrinti atmintį? Ne per daug žiauru gal geriau liksiu prie susitingdymo.
-Petrificus Totalus.
Erika stebėjo kaip veikia kerai. Tikiuosi pavyks kerai.

[Ryan Jones]

- Na, manau, kad prisikalbėjai tu, kadangi aš kerėti moku, - pasakė vaikinukas ir nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsena. Jis juk laimėjo dvikovų turnyrą.
- Gerai, parodysiu, - tarė Jones ir išsitraukė savo lazdelę. Jis jau žinojo kokius kerus panaudos. Greitai jis išgirdo mergaitės kerų pasirinkimą ir pašoko į šoną, kad ji nesustingdytų berniuko. Greitai kerai nuskrido kažkur į šoną.
- Na, ką nepataikei, - pasakė vaikinukas ir šyptelėjo, o tada pats atsistojo į puolimo poziciją. - Incendio, - pasakė ir paleido kerus į mergaitės kojas. Jis matė, kad Erika vilkėjo daug apsiaustų, tad nusprendė sušildyti ją ir būti draugiškas. Juk šiluma yra gerai. Aišku jis iš karto užgęsins ugnį su kitais
kerais, kadangi jis tik norėjo pagąsdinti mergytę.

[thesimpsons]

Kerai vos vos nepataikė į apsiausto kraštą.
-Šlovė dar ne viskas ar ne?
Erika tai tarė labai kandžiai ,o pasakiusi ,,Šlovė dar ne viskas,, turėjo omenį ,kad jeigu laimi turnyrą nereiškia ,kad viską moki. Erika stebėjo Jones.
-Matau esi protingas tikrai labai protingas ,nes daug taškų gauni ir dėl tavo kaltės švilpynė laimės vėl mokyklos taurė.,-Tarė kandžiai.
Erika labai pyko ,kad švilpynė pirmauja. Labai noriu ,kad Varno Nagas laimėtų taurę kol aš mokausi. Erika norėjo numatyti tolimesnę ateitį ,bet dar nebuvo nei vienoje pamokoje ateities būrimo. Kokius kerus dabar čia į tave paleisti? Erika neilgai mastė ,be reikėjo prisiminti rankos judesį ,kad kerai pavyktų. Erika pajautė ,kad darosi šilta ir nukreipė lazdelę į Jones:
-Flipendo

[Ryan Jones]

- Taip, šlovė dar ne viskas. Dar reikia proto, grakštumo ir praktikos, - pasakė Jones ir apsisuko grakščiu ratuku lyg išsisukdamas nuo kerų. Šiandien jis buvo labai keistas ir kažkoks pasikėlęs. Matyt, kad tokia naktis buvo. O berniukas žinojo, kad šlovė nėra viskas. Jis juk pats tikrai ilgai dirbo ties kerais, kad taptų geru kerėtoju.
- Mes švilpiai dirbame vieningai todėl ir vėl laimime taurę. Vienybė yra vienas didžiausių ginklų. Kuo daugiau žmonių dirba kaip vienas, tuo jie stipresni, - išdėstė savo mintis vaikinukas. Jam patiko, kad jo koledžas laimės jau antrą taurę jam besimokant Hogvartse, bet viskas buvo tik tpdėl, nes švilpiai dirbo it vienas žmogus. Greitai vaikinukas pajautė, kad dabar jau šyla jo kojos.
- Aqua Eructo, - pasakė ir užgęsino ugnį, o tada srovę pasuko į mergaitę.

[thesimpsons]

Vanduo jau buvo prie beveik Erikos veido ,bet ji krito ant purvinų grindų susitrenkdama smakrą. Aučč. Vanduo atsimušė į purvinas sienas ir pradėjo taškytis. Erika tvirtai laikydama lazdele iškėlė ją priešais srovę.
-Tergeo!
Vandens įsiurbti nepavyko. Verta buvo pabandyti. Erika pagalvojo apie mamą ir jos sukurtus kerus. Kerai lengvučiai beveik kaip Lumos ,bet apsaugoti gali tik nuo vandens. Štai ši keista mamos frazė nuskambėjo Erikos galvoje.
-Aquarprofo.
Baltas skydelis susidarė lazdelės gale. Erika po truputį atsistojo. Srovė dabar pagal viską turėjo atsimušti ir skristi į Jones ,bet taip nebuvo. Kerai nuo vandens apsaugojo tik Eriką. Kodėl man taip nesiseka kerėti? Varniukė nuliūdo dėl nesėkmės ,bet bent jau apsaugojo nuo ledinio vandens.