[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Natalie pasijuto geriau, kai šaltos Soreno rankos vėl ją apsivijo. „ooo, viskas taip netikėta šiame pasaulyje, vieną minutę jis mane glaudžia prie savęs, kitą šiepia dantis, neilgai trukus vėl apkabina...“ moteris praleido it trumpametražį filmą mintyse visus įvykius patirtus su Sorenu ir net nusipurtė. Jai dar nėra tekę išgyventi tokių amerikietiškų kalniukų su kokiu nors žmogumi. „Bet palauk palauk, jis ne žmogus, jis vampyras.“ Sustabdė slaugę pasąmonė. Soreno pažadai skambėjo tvirtai ir užtikrintai, atnešdami jai pagaliau taip trokštamą miegą, tačiau Nataša nenorėjo nuo jo atsiplėšti, bet kartu ją graužė ir tai, jog vampyras taip pat turi pailsėti, o ir ji, neišsimiegos pusiaugulomis, padėjusi galvą ant akmens kietumo krūtinės. Po jo satyriškos frazelės apie bučinį auksaplaukė nedrįso prašyti von Sjuardo atsigulti šalia, į vieną lovą. „Ką jis tada šnekės? Kad noriu su juo mylėtis?“ Natalie ir vėl nusipurtė, o bjaurastinė pasąmonė nieko nelaukusi ėmė kurti vaizdinius moters smegenyse, atitinkančius mintyse užduotą klausimą.
-Aš nemanau, ar judu ką nors sugalvosite dėl Voldemorto nepailsėję, ir labai abejoju, ar pailsėsite sėdėdami. – ramiai, budriai prašneko portretas. „Negi jis ir miręs skaito mano mintis?“ nudžiugo auksaplaukė, bet tuojau pat suprato, kad Albas tiesiog per daug pažįsta jos mimikas, kad žinotų, ko brangiausioji Taša nori.
-Taip Sorenai, ji grifė, su raudonu, koledžo šaliku. – atsiliepė auksaplaukė į profesoriaus teiginį ignoruodama Dumbldorą, tačiau jis ją ir vėl nutraukė klastingai šyptelėjęs.
-Nagi Sorenai, Taša, gulkitės pagaliau, nes tuojaus nualpsite, o aš tik portretas, todėl niekuo pagelbėti jums negalėsiu, ir atsigulę galėsite apsikabinti bei pratęsti savo diskusiją. – „Ar jis beprotis?“ pyko slaugė mintyse ant Dumbldoro, kodėl prie Soreno jis ją taip vadina? „Gal kartais nori įduoti paslaptį? Gerai dar, kad Natute nepavadino.“ Širdo moteris išsitiesdama lovoje ir tempdama vyrą paskui save, net nedirstelėdama, kokia ano išraiška, bijojo, jog jis nepasiduos, nušoks ant savo lovos visa povyza demonstruodamas įgimtą greitį ir ims šaipytis. Pati Natalie gal ir buvo sarkazmo išpera, na ne gal, bet šimtu procentų, tačiau patapti sarkazmo auka bijojo kaip velnias pirmųjų gaidžių.
-aš gal ir galėčiau jums padėti dėl Voldemorto, nes šį tą numanau, ką jis ketina daryti. Tik žinoma, jei Nataša patikėtų tau Sorenai, saugoti paslaptį – atsakė Dumbldoras Sorenui į tylomis užduotą klausimą apie pagalbą. Sekundėlę patylėjęs ėmė kalbėti toliau, tačiau šįkart jo kalba buvo skirta vien Sorenui.
-Voldemortas dabar daug galingesnis negu buvo, savaime suprantama ir žymiai protingesnis, jo planas tvirtas ir beveik neturintis spragų. Aš viso jo plano nei pats nenumanau, man reiktų gerokai, ilgokai pamąstyti. Natalie yra ne šiaip paprasta bobelė...
-Nu ačiū! – įsiterpė nepatenkinta auksaplaukė ir papūtė lūpas.
-taip taip, - nusišypsojo buvęs Hogvartso direktorius savo vienintelei meilei, po to vėl nukreipė savo skvarbias mėlynas akis į vampyrą ir tęsė.
-Natalie yra paslapties saugotoja. Tu turi rimtai apsispręsti von Sjuardai, esi protingas vaikinas. – senis pamerkė akį – tai neturi būti akimirkos smalsumas, sužinojęs paslaptį, ją įgausi, tapsi saugotoju, kartu su Nataša, ir tada jau nebebus kelio atgal. Tas kelias – tikrai ne rožėmis klotas, o dar blogiau – jo galas nežinomas, pabaiga taip pat. – baigęs kalbėti Albas liūdnai pažvelgė žemyn ir vėl susimąstė.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas nedrįso nusisukti nuo Albo Dumbldoro portreto, atidžiai jį stebinčio, ir nuo Natalie Pierinos Wright. Vyras vis dar juto kaltės graužatį, kad dabar, tokią tamsią ir šaltą naktį jis ne savo žmoną, o praktiškai pirmąsyk išvystą moterį glaudžia prie krūtinės ir šildo... eee, tai yra, šaldo. ,,O šaltis tokią naktį, mąstant logiškai, visiškai nereikalingas. Taigi Gabriellai manęs neturėtų reikėti. Juolab, kad ji pati šaltakraujė, ir gali būti, jog ir pati turi ką šaldyti nelegaliai. " - tyliai mintijo Sorenas, o į jo vidinį dialogą įsiterpė ir kitas balsas: ,,Tai nusiramink, sėdėk ir šildykis, vergas.". Vampyras mintyse nusiuntė vien nestiprią emocijų bangą - priekaištavimo, sumišusio su gėda ir juoku. Tuomet savo galvoje išgirdo tylų, atlaidų juoką. Pastaruoju metu voras taip nuoširdžiai kvatodavosi gana retai, nors tiesą sakant, jis išvis mažokai kvatodavo. Dažniau Sorenas ir jį, ir save, besijuokiantį išgirsdavo jaunystėje, vaikystėje, savaime aišku.
- Tau šalta, Natalie? - paklausė Sorenas, pajutęs, kaip ji nusipurto, o veidu nuslenka kažkoks neaiškus šešėlis, gal nepasitenkinimo, o gal pykčio, ar šiaip kokio vampyrui nežinomo labiau moteriško jausmo, bet akivaizdžiai neteigiamos prigimties.
- Apsikabinti, sere Dumbldorai? - kilstelėjo antakį Sorenas, pats nejausdamas, kaip rankos pačios tvirčiau apkabina Natalie. - O šiaip tai nenualpsiu. Mes retokai...- tarė jis ir staiga užsičiaupė. Dėl dviejų priežasčių, ko gero: pirmoji, kad Dumbldorui nesinorėjo išduoti savo rasę (nors išties būtų labai kvaila manyti, jog galingiausias ir bene protingiausias burtininkas Anglijoje nebūtų to supratęs netgi egzistuodamas tik paveiksle) ir antroji - kad, deja, vos prieš pusdienį jis būtent ir nualpo. Labai gėdingai, labai spalvingai iliustruodamas vampyrų galingumą ir ištvermingumą. O taip.
Sorenui kažkas trūktelėjo krūtinėje, kai Natalie lyg tyčia, lyg netyčia timptelėjo lovos pusėn. ,,Bet juk negalima taip..." - tarė jis, tikėdamasis patarimo ar supratimo, bet voras tylėjo, nors viską kuo puikiausiai girdėjo. Vyras pusiau gulomis pusiau sėdomis įsitaisė prie Natalie, nedrįsdamas geriau įsipatoginti ar lįsti po apklotu. Jautėsi visiškas bailys, bet nieko negalėjo padaryti - įsitikinimai darė savo. Įsitikinimai Sorenui reiškė labai daug, juk būtent dėl jų jis tiek daug išgyveno, priklausydamas tokiai rasei ir tokiam laikmečiui.
- Žinote, Dumbldorai, itin sunku suprasti, apie ką jūs kalbate taip paslaptingai,- neiškentė von Sjuardas.- Ar mane toji paslaptis liečia? Ir kaip jūs ten išvis, anglai, su tomis paslaptimis žarstotės ir net užkeikimus dėliojate? - atsidusęs vyras stabtelėjo, pamanęs, kad prišnekėjo nesąmonių.- Sakykite, su kuo tai susiję, ar vien su Voldemortu, kad žinočiau, kiek verta statyti savo gyvybę ant jūsų kortų. Visgi esu ne katė, turiu gyvybę tik vieną, kurios nelabai norėčiau prarasti. Bet jeigu tai kovoja už gėrį ir galiu pasitarnauti...- Nuodų ir Vaistų dėstytojas nurijo seilę.- Aš sutiksiu.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Jis klausė ar jai nešalta, ko dar jis klausė... Natalie gulėjo lovoje, o širdis daužėsi it paklaikusi. Moteris džiaugėsi, jog Sorenas dabar tik sėdi šalia, neprisiglaudęs, ir nejunta jos širdies tvinksnių, tačiau greičiausiai girdi. „Tikiuosi nepagalvos, kad dėl kokios nors aistros.“ Prunkštelėjo mintyse slaugė. Jos širdies šėlsmo kaltininkė bubo paslaptis, ji niekam nesiruošė jos patikėti, o ypač žmogui, kurį mato pirmą kartą. Bet velnias! Ji nori jo šalia, nori, kad jis ją glaustų prie savęs, nori justi šaltį, nes šaltyje, žinojo Natalie, saugumas. Sorenas sukūrė jai saugumą vos per tas kelias dienas, o vampyras jai asocijavosi su šalčiu. Auksaplaukė pažvelgė vyrui į veidą ir pamatė, jog šis nedrįsta, tada, nutiko blogiausia, ji nesugebėjo prikąsti savo sarkastiško liežuvio.
-na gulk gi pagaliau, ar vėl čia pusiaugulomis man kokį kraujo gabalą iškosėsi? O gal bijai, kad išprievartausiu? – šelmiškai mirktelėjo ji ir iškišo liežuvį.
-Hmm, tu toks didis magas Sorenai ir nežinai ką reiškia įduoti paslaptį? – kilstelėjo antakį Nataša, nespėjus portretui vėl įsiterpti ir drėbtelėti dar kokios nors nesąmonės. – dėl to tu tikrai neprarasi gyvybės, gali būt ramus, tačiau tu prarasi kai ką daug vertingiau. Jei kam nors išduosi paslaptį, visą gyvenimą, oi, atsiprašau, egzistensiją nebegalėsi pasijusti laimingas. Neišlaikęs paslapties tu prarasi laimę. Nebent, pagrindinis paslapties saugotojas, tai yra Aš, duosiu sutikimą, tokiu atveju galėsi patikėti paslaptį dar kitam žmogui, ir jis savo ruožtu taip pat taps paslapties saugotojas. – Natalie baigus, jos kalbą tęsė portretas.
-nenori prarasti gyvybės? – klastingai kaip ir Natalie mirktelėjo Dumbldoras, nieko nuostabaus, juk tai ir buvo iš jos išmokęs – o ar man tik pasirodė, ar rytą mačiau čia skraidantį ne itin ryškų žalią žaibą? – Albo sarkazmas tiesiog pripildė Natalie krūtinę džiaugsmo ir nusišypsojusi ji iškėlė nykščius.
-Bravo! – pagyrė ji buvusį Hogvartso direktorių.
-Paslaptis susijusi su Nataša, o ši, su Voldemortu. Aš negaliu atskleisti tau, ką manau, Voldemortą ketinant daryti, kol tu nežinai paslapties, o jeigu kalbėčiau užuomenomis, tau kiltų begalė klausimų, į kuriuos deja, aš negalėčiau atsakyti. – ramiai kalbėjo Albas Dumbldoras glostydamasis savo sidabrinę barzdą.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas atsiduso. Puikiai girdėjo tankius Natalie širdies dūžius ir gilų kvėpavimą, bet nenorėjo tikėti, kad čia dėl jo taip jai pasidarė. ,,Bet dėl ko gi kito?" - paklausė savęs ir vėl atstūmė šitą mintį, kaip ir bet kokią mintį, kuri kalbėjo ne apie žmoną, o kitas moteris, ir jų meilę jam, vedusiam vampyrui. Jautėsi visišku paniekintu ir vertu paniekos jaunuoliu, iš kurio tyčiojasi ir Dumbldoras, ir Natalie, ir jo paties vidiniai demonai, ir dar bala žino kiek gyvų būtybių.
- Kraujo gabalą iškososiu? O kas, jeigu ir nutiks taip? - nė nekrustelėdamas pasišaipė Sorenas.- Juk geroji slaugė Wright išgelbės vargšą vampyrą. O ko širdelė taip kala?- tyliau pasiteiravo.
Auksaakis barzdotasis kilstelėjo antakį. ,,Bet anglai magijos kūrime tikrai išradingi... Rusijoj ir taip žmogus žmogum pasitiki, o čia man paslapčių saugotojus daro... Nors iš esmės, gal ir pasiteisina šitas dalykas." - svarstė mintyse.
- Man rodos, ir išdavęs paslaptį neturėsiu ko prarasti,- sumirksėjo akimis Sorenas. Kai Dumbldoras davė pašaipią pastabą apie žalius žaibus, vyro veido išraiška nė kiek nepasikeitė.- Po padidintos sustiprinto eliksyro dozės kartais net ir vampyrą gali suimti psichozė. O antras dalykas - nenorėčiau prarasti gyvybės už kokį nereikšmingą dalyką, kaip paslaptį. Bet mirti galėčiau už savus principus.
Sorenas suabejojo ir atsirado prie savo lovos, pasiėmė savo pagalvę ir savo apklotą, ir grįžo prie Natalie. Įsitaisė šalia, žaibiškai apsikaišė, įsipatogino ir atsiduso.
- Ką gi, rėžkit tą savo paslaptį, pamėginsiu būti naudingas,- pasakė vyras niūroku tonu.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

-vot ir neišgelbėsiu. Mieguistai pašaipa į pašaipą atsakė Natalie. – dle tvęs plaka ttaip... – auksaplaukės liežuvis pynėsi nuo mieguistumo ir ji jau nebesuprato ką šneka. Sorenas dar kažin ką plepėjo su Albu, o moteris stengėsi išsaugoti limpančias nuo miego akis, kad tik šios neužsimerktų, kad tik ji neužmigtų, jei Dumbldoras sugalvotų išduoti paslaptį, norėjo matyti Soreno raudonas akis, norėjo matyti jo veido išraišką, girdėti reakciją. Po kiek laiko ji pajuto jį prigulant šalia, buvo taip šalta ir gera. Žinoma, tas principų maišas atsitempė savo patalynę. „O galėjo ateiti ir be jos, šalčiau būtų buvę.“ Miegūstos slaugės mintys leido sau nežinia ką peizėti. Vieną akimirką Nataša pajuto begalinį norą prisiglausti prie jo, prie šalčio, prie saugumo... padėti galvą Sorenui ant krūtinės, norėjo, jog jis vėl tvirtai apsivytų ją rankomis ir taip auksaplaukė galėtų išmiegoti lig ryto it užmušta. Su tokiomis švelniomis mintimis moterį ir pasigrobė miegas.
Dumbldoras ramiai iš savo portreto stebėjo apačioje vykstančius įvykius, ir taip pat kaip ir jo brangiausioji Taša mąstė, koks Sorenas principų maišas. Tačiau jis gerai pažinojo Natalie, todėl žinojo kas tuoj nutiks, ir tyliai kikeno. Ir tiesa, po kokios valandos miego, kurią ir portretas ir Sorenas pratylėjo dėl nežinia kokios priežasties, (gal buvęs direktorius kaupėsi atskleisti paslaptį, o Sorenas svajojo apie Natalie... šito jau niekada nebesužinos joks gyvas padaras) Natalie Pierina Wright pasivartė per miegus ir pasidėjo galvą ant Soreno krūtinės, tvirtai prisiglausdama prie jo šono. Vypsodamasis pro barzdos kamputį Dumbldoras tikėjosi, jog šis švelnus gestas privers bent akimirką Soreną pamiršti savo principus, o tada, Žinojo Albas, grįžti į sveiką protą bus jau per vėlu, tokia jau toji Natutė.
-gerai Sorenai. Tik pirmiausiai aš turiu tavęs prašymą, pasirūpink Natalie, jai jau gana. O dabar paslaptis ir keli mano numanomi Voldemorto planai. Moteris, kuri dabar taip švelniai glaudžiasi prie tavęs, kadaise buvo mano žmona, kol aš buvau gyvas, ir Beatrice Sandra Riddle yra mudviejų su Taša duktė. Štai paslaptis, o dabar: aš manau, jog Voldemortas gali mėginti pasiimti iš mano kapo šeivamedžio lazdelę, juk jei ne per nužudymą yra atimama, tai ši lazdelė yra paveldima, Sandra mano duktė, vadinasi lazdelė paklus tik jai vienai. – baigęs šnekėti Albas Dumbldoras rimtai pervėrė vampyrą skaidrių mėlynų akių žvilgsniu, nuo kurio bet kam per kūną būtų nuėję šiurpuliukai.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas tyliai prajuko, kai pamatė limpančias nuo miego Natalie akis. Spaikas pašoko, ketindamas ieškoti vandens ausims išsiplauti: nors jo sielos bičiulis ir kolega dažnokai mėtydavo aplinkiniams skystokas, kartais visai nenuoširdžias, o kartais ir platesnes, padrąsinančias šypsenėles, juokėsi labai mažai ir labai retai. Net su Gabriella laimingiausiomis akimirkomis vyras nesijuokdavo. Arba labai retai. ,,Nors bus gerai." - persigalvojo voras, pamanęs, kad net jeigu jam Soreno juokas girdisi tik dėl purvo užkištų ausų - pakentės. Nes juokas buvo savotiškai gražus. Ypač - tokio artimo žmog... atsiprašau, padaro.
- Ooo, kokia man garbė, kad priverčiu plakt auksaplaukės širdį smarkiau. Ką gi, Natute, labanakt,- palinkėjo Sorenas, linksmai žybsėdamas raudonomis akimis (pasirodo, net ir taipgali būti). Vyras pažvelgė į Albą Dumbldorą, iš portreto su šypsena stebintį Natalie, ir jam pats šyptelėjo.  Toptelėjo paklausti, kaip gaminami tokie portretai, ar jie žino viską, ką žinojo ir jų miręs originalas, kaip kas ir kodėl čia vyksta. Bet kažkodėl tylėjo - galbūt dar ne laikas.
Sorenas tylėjo ilgai, ir portretas, ir snaudžiantis voras, ir, aišku, giliai smigusi Natalie. Vampyrui laikas neprailgo - buvo įpratęs taip leisti naktis, nes vampyrams beveik nereikia miego, nebent suserga. Von Sjuardui begulint visai iššluota galva, nemąstant apie nieką, staiga Natalie per miegus atsirito arčiau jo ir padėjo auksaplaukę galvą ant krūtinės. Vampyras sutriko, pasimetusiai pažvelgė į buvusį Hogvartso direktorių paveiksle. Apkabino Natalie, o tada galų gale ir Dumbldoras prabilo.
- Jūs? Jūs - jos vyras?- nustebęs pakartojo Sorenas. Mintyse pasiskaičiavo, maždaug kiek metų galėjo juodu skirti, jeigu Beatričei dabar ne daugiau kaip penkiolika metų. ,,Kokie geri šešiasdešimt... Ar tas diedas lovoj talentas buvo, ar užvaldymo kerus naudojo, ar bagotas labai? O gal būt jo merga - prestižas?" - Natalie reputacija Soreno akyse smuktelėjo. ,,Ooo, kaip pasisekė, ką? Miegoti su Dumbliaus mergiote." - ataidėjo Spiko komentaras. Sorenas įtemptai mąstė.
- Pasirūpinsiu ja, kiek tai bus mano jėgose ir valioje.- tarė von Sjuardas atsargiai.- O kaip su Beatriče? Ar žinai ko daugiau, kas vertinga?

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

„...Natute, labanakt.“ Kaip tai švelniai nuskambėjo, jis tyčiojosi, veikiausiai tyčiojosi. Natalie klaidžiojo sapnuose, tačiau tebegirdėdama Soreno balsą, kuris turbūt, ir saugojo ją nuo eilinių, kasnakt išgyvenamų košmarų. Jis buvo šalia, visai čia pat kaip ji ir norėjo, laikė ją apkabinęs, kol auksaplaukės galva ramiai ilsėjosi ant jo šaltos marmuro krūtinės. „Ak, kaip gera sapnuoti...“ mąstė moteris taip iki galo ir nesuvokdama, ar miega ji, ar viskas vyksta iš tikrųjų. Per pastarąsias kelias dienas nualintas organizmas elgėsi kaip jam ir priklausė. Tuo metu, kai Natalie skendėjo tarp sapnų ir realybės karalysčių, Albas Dumbldoras klausėsi Soreno nuostabos sužinojus paslaptį.
-taip, aš jos vyras. Tik nepagalvok, kad buvau koks priekaba prigrąsinęs vargšę blondinę paauglę, kad jei su manimi nebus, nužudysiu. Aš niekada negalvojau apskritai apie jokius santykius, o juo labiau apie ją. Tu būtum pamatęs, kokia Natalie Pierina Wright pasirodė Hogvartse pirmą kartą. Ji buvo pačiupta profesorės Makgonagal už pakarpos ir atitempta pas mane. Taša neturėjo su savimi jokių daiktų, atvažiavo kaip stovėjo, ne gana to, visa murzina ir apdraskyta it kokia gatvinė katė. Prie išstypusios figūros, smulkaus veido ir auksaspalvių plaukų nederėjo didelės išsigandusios jūros spalvos akys. Buvau tos mokyklos direktorius, todėl privalėjau pasirūpinti savo mokiniais, o ji buvo viena iš jų. Visą tą laiką globojau ją lygiai taip, kaip ir Harį. Nežinojau kas dedasi tos varnanagės galvoje. Kai vieną kartą, jau šeštakursę ją atvedė į mano kabinetą už tai, jog apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoją privertė rašyti krauju savo rankoje: „Aš esu rupūžė.“ Ar kaip ten, ši klastūnė užbūrė manė mane užvaldymo kerais ir išsireikalavo pirmo bučinio. – Dumbldoras nesivargino pasakoti Sorenui, jog po to bučinio iš Natalie tinklo buvo išlįsti per vėlu, puikiai žinojo, jog vyras greitai ir pats tai patirs. – o kas dėl mano dukters... – tęsė portretas, - tiksliai nežinau, kokioje ji dabar būsenoje ir ar apskritai ten ji. Numanau tik tiek, kad Voldemortas mėgins pasiimti Šeivamedžio lazdelę, dabar priklausančią Sandrai. Sandra Ariana Dumbledore, štai kas ji iš tikrųjų turėjo būti, jei tik tas šmikis eilinįkart visko nesugadintų, bet deja, tai Voldemorto menas. – baigęs kalbėti Dumbldoras tik atlaidžiai nusišypsojo lovoje gulinčiam vampyrui ir pratarė.
-meilė – tai pati galingiausia magija, kuria gali pasinaudoti kiekvienas ją pajutęs burtininkas ir įveikti net pačius juodžiausius priešus. Deja Sorenai, tu dar nesugebėtumei ta galia pasinaudoti, net jei tau ir atrodo kitaip. Meilei nėra nei amžiaus, nei ribų, nei mirties. Meilė – tai akimirka, švystelėjanti visų saulių ir žvaigždžių visatos spindėjimu. Ateis laikas vaike, ir suprasi. – taip taręs, buvęs Hogvartso direktorius darkart pažvelgė į miegančią auksaplaukę ir išėjo iš portreto.
Pabudusi Natalie visų pirma metė žvilgsnį į tuščią portretą, tada mėgino pažvelgti į Soreną, bet pajuto gulinti ant jo krūtinės tvirtai apkabinta, lygiai taip, kaip ir norėjo prieš užmigdama. „Palauk palauk! Užmigau? O paslaptis?!“ Natalie širdis vėl pasiuto trankytis, ir moteris suprato, jog išsidavė pabudusi.
-Labas rytas. Atleisk, užmigau. O kur Albas? Kelinta valanda? – pabėrė krūvą klausimų von Sjuardui auksaplaukė.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas pirštais nė pats nejausdamas žaidė švelniomis auksinėmis garbanėlėmis. Tokius plaukus turėjo retas žmogus, netgi reta moteris. Na, jeigu kalbėsime apie natūralią jų spalvą, o ne kokio šlamšto išdažytą ir padarytą, kai mergiotės laksto pas dantistus plaukučių gadintis. Oi, tai yra, į kirpyklas, juk, rodos, jos taip vadinas? Sorenui niekuomet nesisekė žiobarotyra, juolab, kad kelis metus jis jos net nesimokė, taip prarasdamas daug vertingos informacijos (na, tai nebuvo jo kaltė; Hogvartsas tiesiog nebuvo pasamdęs žiobarotyros profesorių. Matyt, ne pati įdomiausia ir dažniausia profesija, nes nuolat buvo juntamas jos ekspertų stygius), taigi... Sorenas per kone keturiasdešint metų taip ir neišoko atskirti dantisto nuo kirpėjo. Juolab, kad devynioliktame amžiuje, berods, ir kirpėjų, ir dantistų funkciją atlikdavo tie patys žmonės. Jeigu von Sjuardas gerai atsiminė šią žiobarų istorijos mokslo dalį, kurio taip pat tragiškai neišmanė  tai juos vadino barzdaskučiais. ,,Akivaizdu, kad Albas Dumbldoras nepažino nė vieno šios profesijos atstovo..." - nusivaipė Sorenas mintyse. Profesorius turbūt turėjo pilną teisę taip vaipytis, nes pats gerai prižiūrėjo barzdą - šukavo, karpė it gyvatvorę, plovė ir panašiai. Užtat ji visąlaik atrodė gerai ir šauniai. Ne taip, kaip Dumbldoro baltų pakulų kuodelis, tik didelis ir klaikiai suveltas.
- Ale pasiutus mergiotė jau nuo vaikystės buvo... - garsiai nusistebėjo raudonųjų akių savininkas, klausydamasis sidabrabarzdžio.- Užvaldymo kerus ant mokyklos direktoriaus... ohoho.- šyptelėjo jis.- Reiks man jos pasisaugot, visgi juk vedęs esu, man taip nei dera, nei kaip...
Von Sjuardas patraukė ranką nuo auksinių garbanėlių.
- Bet argi nepasiėmė Voldemortas jūsų burtų lazdelės? Juk eina legendos, kad net Harį Poterį jis norėjo užmušti būtent su ta lazdele, o vėliau lazdelę Poteris sulaužė ir išmetė, nors nežinau, kiek tame tiesos.- vyras gūžtelėjo pečiais.- Galėjo kqžkas tokius gandus paskleisti ir norėdamas lazdelę pasilaikyti sau. Bet tada kiltų klausimas, kas, ir kur lazdelė iš tikrųjų.
Sorenas nudelbė akis žemyn.-
- Meilė - ne magija, sere. Tai  viso labo biologinis reiškinys. Pernelyg laikinas. - vyras palydėjo žvilgsniu direktorių ir užsimerkė, paskirdamas naktį apmąstymams ir sapnams.
Kai Natalie nubudo, Sorenas atsiduso.
- Labas rytas, nieko tokio, kaip tu išsimiegojai?- šypteldamas paklausė.- Albas kažkur išėjo jau prieš kelias valandas. Dabar...- von Sjuardas pažvelgė į laikrodį ant rankos:- yra po penkių dešimt.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Išgirdusi kiek valandų Natalie žinojo, jog reikia keltis, dar kartą ištepti Soreno žaizdas profilaktiškai, kad tikrai nebeatsinaujintų ir paleisti jį iš ligoninės, mat šįryt jis jau turėjo pirmą pamoką. Tačiau moteris bijojo net pasijudinti, puikiai žinojo, jog naktį tokią poziciją užėmė pati, per miegus. „Bet ir kaltint jis manęs negali, miegojau juk.“ Padrąsino save Nataša mintyse. „O kaip paslaptis? Jam pasakė, jis žino?“ vis nedavė tos mintys auksaplaukei ramybės.
-žinoma, negalėjo gi čia ilgai užsibūti, direktorė gali pasigesti jo savo pagrindiniame portrete, kabinete. – prabilo Natalie ir pridūrė, - na tai kaip, jau esi paslapties saugotojas, ar visgi išsigandai? – ji save keikė: „Ir kam ant galo reikėjo užmesti tą sarkazmo gaidelę? Pati paduodu pagrindą jam atsakyti tuo pačiu! Tai normalu, asmens gynyba, psichologinė reakcija, kurią pati, kvaiša, iššaukiu.“ Supykusi ant savęs auksaplaukė išsirangė iš patogaus von Sjuardo glėbio, ir nuėjusi į kabineto erdvę, iškeitė ligoninės uniformą persirengdama normaliais drabužiais: juodos klasikinės kelnės, juodi marškiniai, juodas švarkas, juodi aukštakulniai. Šiandien ji ketino trumpam palikti Hogvartsą ir atgaivinti dūšią puikiame koncerte, karališkosios akademijos salėje. Juk ligoninėje lieka trys jos padėjėjai, namų elfai: senasis išmintingasis Sitis, jos bendramintis sarkastas Licas bei jautruolė jaunėlė Keitė, jie neabejotinai pasirūpins per dieną atklydusiais ligoniais, o naktį ir ji pati turės pakankamai laiko užpildyti jų medicinines bylas bei padirbėti prie savo kuriamų vaistų su raudonąja gėlele bei žiobarų medikamentais. Plaukus išsitrinko už dar vienų slaptų durų sienoje, jos kabinete, už kurių buvo nedidukas vonios kambarys, kuriame bet kam buvo suteiktas visiškas privatumas, mat šios patalpėlės sienos nepraleido jokio garso. „Kaži kaip von Sjuardui patinka gulėti visiškoje tyloje.“ Nusivaipė sau Natalie, „Nors ne, jis net utėles bėgiojančias už lango girdi.“ Ir vėl nusišaipė moteris. Išlindusi iš kabineto pažvelgė į save veidrodyje: nepriekaištingai blizgančios bei švelnios auksinės bangos gaubė jos ledinį veidą ir siaurus pečius, pasibaigdamos sulig krūtine, savaime reikalaujančios tęsinio, veidas baltokas, tačiau tai ir buvo jos natūrali odos spalva, makijažo ši būtybė nenaudojo, buvo prieš jį nusiteikusi, todėl tik vos vos padažė lūpas raudonu, kraujo spalvos lūpdažiu. Tada pasiėmė reikalingus buteliukus ir grįžo į miegamąją dalį pas Soreną. Pradėjusi tepti jo žaizdas prakalbo.
-na kaip tau čia, neprailgo laikas? Šiandien jau galėsi eiti, mat už... – Nataša pati metė žvilgsnį į laikrodį ant vyro rankos – pusantros valandos tau pamoka. Žaizdos užgijo, tikrai nebeatsinaujins. – patikino slaugė baigusi tepti žaizdas ir pamėtėdama profesoriui jo drabužius.
-drabužius išskalbiau, gali rengtis ir šiaušti į savo kabinetą pasiruošti pamokai. Dėkoju už draugiją, ir neišdildomus įspūdžius. – sarkastiškai prisimerkė moteris, tačiau pašaipų jai dar matyt buvo maža, - gali persirenginėti, vis vien jau mačiau tave kaip ką tik gimusį. – švelnus juokas ištrūko iš jos lūpų ir suskambo kabinete tarsi kalėdiniai varpeliai. Bet kas galėjo įsimylėti tą juoką, todėl auksaplaukė stengdavosi nesijuokti, tačiau dabar neišlaikė.
-na, jei vis dėl to norėsi pas mane užeiti, suskaustų, ar dar kas nors, aš šiandien grįšiu veikiausiai kokią devintą vakare, mat vienai dienai paliksiu Hogvartsą, lekiu koncertuoti. – ir sulig paskutiniu žodžiu moters veidą papuošė suspindusi šypsena, kuri reiškė, jog tai, ką ji ketina šiandien veikti, padarys ją laimingiausiu žmogumi pasaulyje.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas neišlaikė pašaipiai nenusišiepęs iš į visas puses išsidraikiusių auksinių garbanėlių, ties smilkiniais sudarančių kelis ragus. ,,Žiūrėk, ar tik nebus kokia šėtonaitė, Liuciferio dukrelė. Nenustebčiau..." - pasiuntė mintį Sorenas Spaikui. Voras mieguistas išsirabždino iš po lovos, kur paliko savo guolį - pasiutusisi žavingą voratinklinį hamaką.
- Betgi Dumbldoro paveikslų visur pilna, argi direktorė Evenstar gali jo pasigesti?- suabejojo vyras. Sugavęs ausimis pašaipą, jis nekaltai suklapsėjo akimis:- Netapau, kam aš ten turėčiau savo laime rizikuot? Pfff.- sumelavo jis, stebėdamas Natalie veidą. Kai šiame atsirado pakankamai nusivylimo, jis nusileido:- Tapau, jeigu iš rimtųjų. Kurgi daugiau dėtis vargšui vampyrui, iš visų pusių supamam neaiškių auksinių ir sidabrinių plaukų savininkų.
Vyras nulydėjo akimis slaugę, kuri vikriai išsirangė iš lovos ir guviu, gyvu žingsniu nuėjo į savo kabinetą. Pats dar pagulėjo moters sušildytoje lovos dalyje, nors žinojo, kad jau reiktų keltis. Profesorius mėgo pagyventi sau, na, o kitaip, be pagražinimų sakant - patinginiauti. 
Von Sjuardą kiek nustebino moters apranga - juoda nuo apačios iki viršaus, na, tik plaukai auksiniai. ,,Betrūksta tik geležinių kryžių, peiliukų, kraujo kibirų ir juodo makiažo. Ir turėsim pirmą Hogvartso istorijoj slaugę gotę." - mintyse nusivaipė vyriškis. Nebematydamas panelės Wright, jis neskubriai atsisėdo ant lovos krašto, nuo galvūgalio pasiimdamas vorą.
- Na, Spaikai, eisim jau, ko gero. Laukia pamokos...- Sorenas plačiai nusižiovavo, apkrėsdamas žiovuliu ir vorą. Ne už ilgo laiko ir slaugė grįžo - raudonomis, viliokiškomis lūpomis, juodais drabužiais, baltu veidu. ,,Tau jos nė vampyre verst nereiktų, ir taip balta kaip aukštesnės kokybės šikpopierius." - ataidėjo Spaiko mintis, ir Sorenas vos neprunkštelėjo. ,,Palauk, o tai ką, aš su Gabriella primenam aukštesnės kokybės..." - staiga susigaudė vyras, ir buvo nutrauktas voro. ,,Ne, judu - aukščiausios kokybės." - nė nemirktelėjęs atsakė aštuonių pūkuotų kojyčių savininkas. ,,Ačiū, paguodei." - mestelėjo Sorenas.
- Kur jau čia prailgs laikas,- mirktelėjo von Sjuardas Natalie.- Visai smagu buvo, bus ką prisimint.- pasakė, tik neaišku, ar rimtai, ar sarkastiškai.- Ačiū tau,- nejaukiai padėkojo, stodamasis. Pašaipūnė galėjo bent nutylėt apie vampyro gėdą.
- Tęsiu eksperimentus, ačiū,- Sorenas apsirengė apsiaustą.- gero koncerto tau,  o aš einu pamokoms ruoštis. Iki.
Profesorius, paskutinįsyk vyptelėjęs, mostelėjo ranka ir dingo už durų, o koridoriuje jo žingsnių nebebuvo girdėti, matyt, kad jis nėjo žmogaus ausiai sugaunamo greičio žingsniais.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Natalie Pierina Wright vos suspėjo, grįžusi iš koncerto atgal į savo kabinetą, nusimesti ilgą juodą paltą, bei praverti kabineto langą, kai pro jį įkaukė liepsnotoji pelėda su laišku snape.
-čia man mažyle? Duokš šen. – meiliai suulbėjo moteris, mat visa valanda fortepijono skambėjimo ją kaip niekad gerai nuteikė. Ji pasistengė užmiršti Soreną, tą šaltą vėsą miegant šalia. „Šaltis ir saugumas. Kur šaltis – ten saugumas.“ Mintijo slaugė imdama iš paukštės mažytį raštelį, kurio autorius rašė šiek tiek drebančia ranka ir net į voką nepasivargino įdėti. Auksaplaukė nubraukė visas mintis apie von Sjuardą šalin. Tas vyras vedęs, ir šiąnakt, kaip ir anksčiau ji miegos viena! Privalės su tuo susitaikyti, „gero po biškį“ kaip sakoma. Pelėdai išskridus pro ten pat, kur ir įsigavo, Nataša perskaitė raštelį. Kažkokiam vargšui grifiukui reikalinga jos pagalba, o Dieve, ji būtų šokusi pro duris ir lėkusi lauk padėti vaikinui, jei tik žinotų kur. Tačiau raštelio autorius ir pats sakė neužilgo atvyksiąs. Tuo tarpu moteris pasistengė naudingai išnaudoti laiką: išsinėrė iš savo juodųjų klasikinių apdarų, paskubomis nusivalė lūpų dažus ir apsivilko slaugės uniformą. Tada priėjo prie lango ir pažvelgė į naktinį dangų: „Žvaigždėtas...“ svajingai pamąstė auksaplaukė ir galvoje suskambo koncerte jos atliktas Astoro Piacolos užmaršties tango. „Astor Piazzolla – Tango oblivian.“ Ištarė mintyse orginalų pavadinimą auksaplaukė ir iš paskutiniųjų stengėsi vyti bet kokias mintis apie Soreną von Sjuardą lauk, pro langą, ten, kažkur į žvaigždėtą dangų. Dėkui Dzeusui, Afroditei ir visiems kitiems Olimpo Dievams, jos mintis nutraukė staiga atsidariusios durys. Moteris žinojo, kas turi pasirodyti, todėl staigiai atsisukusi šoko link atvykėlio, ketindama padėti grifui vilkti vargšą ligonį. Tačiau vidur kelio sustojo lyg įbesta ir sustingo. Veidas išbalo tarsi drobė, pritrūko oro, rankos ėmė drebėti. Nataša tik mostelėjo ranka vaikinui guldyti nelaimėlį ir eiti, palikti ją vieną.

[Džeimsas Greywindas]

Nežinia kas tai buvo- laimė ar tik atsitiktinumas, bet pilis buvo tarsi išmirusi, sudarydama puikias sąlygas Džeimsui ir Džimiui Morou (tiksliau jo lavonui) prasmukti nepastebėtiems Hogvartsan, taip išvengdami bereikalingų klausimų, gandų ir suirutės. Kitaip sakant triukšmo. O triukšmas, šioj situacijoje tik viską dar labiau sugadintų.
Vos nenuvarytas it darbinis kuinas, suplukęs grifas įšliaužė į ligoninės sparną- dar keli žingsniai ir juodaplaukio snukis tuoj susipažins su naujosios Hogvartso slaugės Wright kabineto durimis. Visgi tempti maždaug penkesdešimties ar daugiau kilogramų negyvėlį, kuris visdar buvo erzinančiai šiltas, o nuo jo trenkiantis kraujo ir vampyrės dvokas žudančiai kuteno vaikino uolę, bei vos ne iki kelių pusnys ir taip apsunkinančios ėjimą- tikrai buvo nelengvas įšūkis keturiolikmečiui, kad ir koks ištvermingas būtų fiziškai ar psicholigiškai. O dar garsieji šios pilies laiptai... Džeimsas širdies kamputyje džiaugėsi, kad jo kompanionas yra lavonas, bei nieko nejaučia, nes jo kojos hmmm... smarkiai apdaužytos, nuo laiptų pakopų, bei tų visų briaunų. Ir ačiū dievams, čia niekur nėra Akilandos..-lengviau atsikvėpė Greywindas suprasdamas, kiek dar būtų triukšmo per šią personą, nes gi ši bjaurybė tikrai niekada neužsičiauptų, sužinojusi tokią naujieną... Visa pilis kaip mat žinotų, kad aplinkui šlaistosi alkanas ar jaunas vampyras, nepažinęs savikontrolės meno. Bėda po bėdos.
Galiausiai prisikasęs prie kabineto durų, laisvąją ranka grifas nulenkė durų rankeną ir vos neįgriuvo vidun. Akimirka viena kita ir staiga prie jo prišoko slaugė, bet taip ir sustojo lyg įbesta su baltu lyg drobė veidu, kurį gražiai įrėmino auksinės spalvos plaukai.
- Visai neseniai...Vampyrės darbas... prie užšalusio ežero...- iškošė pro dantis, pavargęs Džeimsas slaugei nė nepasisveikinęs, nes ką gi tie žodžiai "labas vakaras" padėtų tokioje situacijoje? Nieko, tik laiko gaišinimas, tik dėmesio blaškymas. Drebančia ranka mostelėjusi Wright, šitaip liepdama guldyti švilpio lavoną, ketvirtakursis be žodžių pakluso hilerės valiai. Su paskutiniais savitvardos likučiais nenugriūti vaikinas dabar tikrai nuvilko  bendraamžio kūną link pirmos pasitaikiusios lovos kabinete su raudonmedžio baldais. Ši vietovė, kuri spindėte spinduliavo jaukumu greitai persitransformavo į vietovę, kurioje viešėjo viską stingdanti baimė ir nežinomybė. Mirtis ir kraujas. Su šaltu liūdesiu veide juodaplaukis grifas galais negalais paguldė vargšelio kūną, nes visa ši kelionė ar greičiau nutikimas it kraują siurbianti erkė, išsiurbė visą vaikino energiją ir jėgą. Atsitiesęs su nutirpusiu pečiu, ketvirtakursis žvilgtelėjo slaugės pusėn į ją įsmeigdamas neįprastai melsvas savo akis lyg klausdamas "Reikės pagalbos?". Bet supratęs, kad slaugė nori pabūti viena, apsisukęs greitais žingsniais su skaudančiomis kojomis išnešė savo muilą iš kabineto.
Reikia pranešti...- sumurmėjo Džeimsas mintyse patraukdamas link požemių. Akimirka ir prieš mokinio akis it prisiminimas šmėstelėjo baltos Džimio akys... Vaikinas tikėjosi kad seselė atspės vaikio akių paslaptį,- Ir kuo greičiau...- jau balsu ištarė dingdamas už posūkio, nežinia kam- slaugei ar sau, taip save ragindamas.
Dabar pat...
arba niekada.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

Grifų gūžtos moksleiviui išėjus Natalie Pierina Wright priėjo prie ligonio, tiksliau lavono. Tūkstančius kartų buvo šitaip ėjusi link sergančiųjų lovų, tačiau šitam jau niekuo negalėjo padėti. Moteris pasilenkė prie švilpio kaklo ir įsižiūrėjo į vampyro ilčių paliktus pėdsakus. „Tai ne vampyrė, tai vampyras.“ Trenkė skausmo kupina mintis. Ji nebenorėjo matyti to kraupaus vaizdo, žaizdos, lavono, gulinčio jos kabinete. „Viešpatie! Juk jis dar tik vaikas.“ Beviltiškai klykė jos mintys.
-Kodėl? Kodėl... – auksaplaukė pašalino lazdele veidrodinę sieną ir į kabinetą plūstelėjo žiemos šaltis. Pati ji susmuko prie pat atbrailos, įsistebeilydama į žvaigždėtą dangų. „Čia šalta... nesaugu.“ Ir vėl mintyse suskambo užmaršties tango „Nutilk, nutilk tu.“ mėgino sutramdyti savo mintis. Gražuolė pasinėrė į šalčio gaubiamą „nesaugumą“ jis landžiojo visur, skverbėsi po oda, užšaldydamas bet kokias viltis. „Sorenas...“ ištarė mintyse tą vardą ir vėl trumpam grįžtelėjo atgal į švilpinuko lavoną. Nors iš taip toli lavono gerklėje žiojinčios žaizdos įžiūrėti negalėjo, tačiau matė ją, aiškiai atsispindinčią pasąmonės slėniuose. Auksaplaukė nenorėjo tikėti, jog tai Soreno darbas, jos Soreno. „Ne, ką? Palauk! Sustok!“ kliegė ji mėgindama sustabdyti šuoliuojančias mintis galvoje, „Jis ne mano, jis tos Gabriellos, ką čia svaigsti!“ siuto Natalie ant savo pasąmonės. Kitų vampyrų Hogvartse moteris nebuvo sutikusi. O šis vargšelis Morou buvo nudėtas būtent Soreno rūšies padaro. „Bet Sorenas... jis ne toks, jis turi savo principus.“ Mėgino priešintis Natalie emocinė ppusė logiškai dirbančiam varnanagės protui. „Ak, Sorenai, ateik... man reikia tavęs...“ Nataša krūptelėjo nuo savo minčių, pasąmonėje vėl iškilo Džimio Morou žaizdos vaizdas. Viskas susipainiojo, šaltis ją pasičiupo, guodė, ramino, gąsdino. Jūros spalvos akys nuklydo uždraustojo miško pusėn ir auksaplaukė apkabino save rankomis.

[Sorenas von Sjuardas]

Kabinete pasigirdo tylus pastuksenimas, nekantrus patrepsėjimas uuž durų. Kai leidimas įeiti buvo išgirstas, slaugės kabineto durys atsivėrė ir užsivėrė taip greitai, kad tylūs vyrių cyptelėjimai susiliejo į vieną skaidrų, auksinio žiedo barkštelėjimą į krištolo taurės, pilnos vandens, dugną, garsą. Sorenas greitai apsidairė, akimis ieškodamas dviejų padarų, priklausančių tokiems skirtingiems pasauliams, kuriuos abu pažinojo vampyras: pasauliams mirties ir gyvybės, pasauliams vaikystės ir suaugimo, pasauliams liūdesio ir džiaugsmo. Na, po teisybe, Sorenas dvejojo tik dėl dviejų paskutinių - kuris, mirties, ar gyvybės pasaulis, yra džiaugsmo, o kuris - liūdesio? Būdamas viso labo rekarčiais durininku tarp šių pasaulių, Sorenas to, kas slypėjo už jo varstomų ir saugomų durų, nepažino, arba pažino nepilnai.
- Labas, Natalie,- pasigirdo sodrus baritonas, nors jo savininkas dar nematė savininkės vardo, kurį jis ištarė. Sorenas priglaudė pirštus prie vietos, kur išvydo dantų žymes. Palygino, pamatavo, atsiduso...
- Velnias, Džeimsas sakė teisybę, nors nežinau, iš kur jis tai žinojo. Čia iš tikrųjų vampyrės darbas, iltys smulkesnės ir forma skiriasi...- lėtai, susimąstęs prabilo vyriškis. - Bet iš kur čia tokia? Mane direktorė buvo įspėjusi apie kelis vampyrus mokinių tarpe, bet čia suaugusio individo, mano manymu, darbas, nebent atskiro, smulkesnių vampyrų porūšio, tokie stepėse labiau...- Sorenas pagaliau pamatė beveik verkiančią Natalie, apkabinusią save.
- Ei, kas tau nutiko, Natalie? - švelniu, nustebusiu balsu prabilo jis ir atsisėdo greta, apkabindamas slaugę. Vampyras netikėjo, kad moteris būtų taip nusiminusi dėl lavono - juk jo nebeišgelbėsi, o ir mirė jis ne dėl josios kaltės.

[Johanas Konstantinas Tvardovskis]

„Sorenas, Sorenas, Sorenas...“ mušė Natalie galvoje, pasigirdus žingsniams už durų, joms atsidarius ir pasigirdus sodriam baritonui moteris paklausė savęs: „Ar telepatija egzistuoja?“ Tačiau širdis iškart nurimo. Besiklausant Soreno išvadų apie mirusio berniuko kūną, auksaplaukė ir visiškai atsipalaidavo. „Matai? Jis to nepadarė. Iltys smulkesnės pas vampyrę.“ Atrėžė ji patenkinta pasąmonei. Galiausiai Sorenas atsirado šalia ir hilerė vėl pajuto ją apkabinusias šaltas rankas. „Saugumas...“ tyliai pamąstė ji ir iškėlusi lazdelę grąžino pradangintą stiklą. „Pakaks šalčio ir nuo von Sjuardo.“ Pamanė ji ir prabilo:
-neįsivaizduoju iš kur ji atsirado... – Natašos balsas pora kartų užlūžo, bet kalbėjo ji tik apie užpuolimą, nei neketino pasakoti šiam barzdočiui, jog jo pasiilgo. – juk jis tik vaikas... ji... vampyrė... ji negalėjo būti vaikas... ji turėjo būti suaugusioji, nes švilpiai nesipyksta su kitais mokiniais, niekas negalėjo Džimiui kerštauti. Tu teisus Sorenai, ji suaugusi, bet iš kur ji atsi... iš pradžių pamaniau, jog... na... jog tai... tu. bet... – ir moteris staiga nutilo karštligiškai glausdamasi prie Soreno. Neveltui ji buvo varnanagė ir dar viso Hogvartso pirmūnė, gavusi iš visų VSMT egzaminų (N) Natalie Pierina Wright buvo verta Albo Dumbldoro moteris, jos protas prilygo jojo, ir dabar dirbo ne ką prasčiau.
-Sorenai? – kimiai prabilo ji ir pati apsivydama vyrą rankomis, kad tik būtų arčiau šalčio, „Arčiau jo,“ įgėlė pasąmonė. – per praitą Hogvartso mūšį Voldemortas turėjo psichų, milžinų bei mirties valgytojų armijas. Dabar jo įkvėpimo šaltinis esi tu, jis kuria naujagimių armiją. – tai ištarusi auksaplaukė sudrebėjo, o akys išsiplėtė iš siaubo suvokus tiesą. tada moteris sukando dantis ir paleidusi juodabarzdį spraktelėjo pirštais, po kelių sekundžių kabinete atsirado trys jos elfai: Sitis, Licas ir Keitė. pasukdama galvą jų pusėn, tačiau neatsitraukdama nuo vampyro moteris paliepė jau lediniu, formaliu tonu.
-išneškite kūną į galinę, mažąją palatą, nukeliaukite pas panelę Evenstar ir praneškite kas atsitiko, tegu iškviečia berniuko tėvus. - vos auksaplaukei baigus kalbėti trys maži padarėliai sulinksėjo ir suėmę kūną pokštelėdami pradingo drauge su juo.
-jei norėsi darkart pažvelgti į kūną, rasi jį mažojoje palatoje, pačiame koridoriaus gale, atleisk, tačiau aš negaliu į jį žiūrėti ir nepagalvok, jog bijau lavonų, nes jų visai nebijau. aš bijau to skausmo ir liūdesio. o jei ten butų buvęs mano vaikas? - ir Natalie vėl apkabino Soreną. tardama žodžius "Mano vaikas." ji savaime suprantama kalbėjo apie Mikalojų, Cho ir Andrew sūnų, tačiau mintyse iškilo bejėgis, gulintis naktyje, jaunos mergaitės kūnas, išsidraikiusiais tamsiais ilgais plaukais, ir auksaplaukė vėl sudrebėjo, tik šįkart ne iš baimės dėl saves, o dėl savo vaiko.