0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Apleistas hilerio kabinetas
« Prieš 5 metus »
Kažkada naudotas Hogvartso hilerių, pavyzdžiui, Natalie Pierinos Wright, tačiau dabar visiškai apleistas ir užmirštas nedidelis kabinetas koridoriaus gale terinko dulkes ir graudžius prisiminimus. Tiesa, kažkodėl dar nebuvo išneštas gana masyvus raudonmedžio stalas, ant kurio dar liko keli prirašyti pergamento ritinėliai. Pačiame stalo viduryje puikavosi tuščia rašalinė. Šalia raudonmedžio stalo stovėjo mažesnis, stiklinis apskritas stalelis, ant kurio buvo padėtas panaudotas švirkštas. Dar čia stovėjo dvi raudonmedžio kėdės su aukštomis atkaltėmis, raižytomis klasicizmo epochos stiliumi, tiesa, viena dar sąlyginai sveika, o kita jau visai sulūžusi. Vienas iš įdomesnių dalykų kambaryje buvo modernus gigantiškas langas per visą sieną, per kurį galėjai žvalgytis po kone visas Hogvartso apylinkes. Langą varganai dengė apiplyšusios ir purvinos šilkinės užuolaidos - kažkada jos buvo aukso spalvos. Keista tokiame kabinete vis dar užuosti prabangos kvapą, paskutinė čia dirbusi hilerė tikrai buvo moteris prie pinigo, tad be galo įdomu, ką jinai veikė Hogvartse, bėdų turgelyje, kur kasdien ateina įvairiausių būdų susižeisti atradę mokinukai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1716
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #1 Prieš 5 metus »
Tyliai keiksnodamasis ir piktai bei skausmingai žiburiuodamas auksinėmis akimis, Sorenas von Sjuardas bėgo laiptais vis užkliūdamas ir susvyruodamas. Keiksnojo save ir savo bukumą, savo pomėgį eksperimentuoti ir nekantrumą. ,,Ir buvau pasiruošęs ir priešnuodžių, ir žaizdų valomųjų eliksyrų... nepakankamai... reikėjo pasirinkti silpnesnes rūgštis, kol nežinau, kaip sąveikauja..." - mintijo Sorenas, kažkada buvusiu švariu baltu rankšluosčiu uždengdamas didžiulę ant rankos atsiradusią žaizdą, pripiltą purvinai žalio ir gelsvo skysčių, tarpusavyje nuolat besimaišančių ir ėdančių žaizdą vis labiau ir skausmingiau. Raumenys, kaulai tiesiog tirpo smirdančiame rūgšties ir sprogiojo eliksyro mišinyje, ir pilkas vampyro kraujas, maišydamasis su eliksyru, tarsi be saiko ir stabdžių lašėjo žemyn ant laiptų, palikdamas šlykštų vampyro pėdsaką. Tuo skysčiu išsitepęs buvo jau ir profesoriaus apsiaustas, permirkęs rankšluostis, tuo šlykščiu viralu išsitepusios buvo ir Nuodų ir Vaistų kabineto grindys, ir kilimai. Sorenui akyse mirguliavo iš skausmo, jis net lazdelę paliko kabinete, nespėjo nė užrakinti jo, nė išvalyti savo kraujų ir išsitaškiusio ant sienų eliksyro ir rūgšties mišinio.
,,Kažin, iš ko žiobarai gamina rūgštis?" - Sorenas pamėgino savo mintis nukreipti nuo skausmo, kai pagaliau užlipo į ligoninės sparną ir pradėjo žygiuoti koridoriumi, ieškodamas slaugės Pomfri. ,,Ir kodėl tos rūgštys taip aršiai reaguoja su sprogiaisiais eliksyrais... kitąsyk teks pasiimti ir specialią kaukę, jeigu ir ši padės." Vyras sustojo prie slaugės kabineto ir pasibeldė. Išgirdęs leidimą įeiti (arba jam pasigirdo), mokytojas įžengė vidun.
- Labas vakaras,- mandagiai pasisveikino profesorius ir kilstelėjo antakius, kai išvydo naują veidą. ,,Velnias, ką dabar daryt? Tikrai pamatys, kad kraujas ne tos spalvos, prisiknis, ir tada jau visas Hogvartsas aidės... Kur Pomfri, kur Pomfri, po velnių?",- Atsiprašau, kur yra... slaugė Pomfri?
Sorenas iš skausmo sukando dantis - tik dabar suprato, kad šis dalykas jam tarsi malšino skausmą, ir jis, sukandęs dantis ir pats to nejausdamas, ėjo visą kelią. Stovėdamas tarpduryje ir raukydamasis iš skausmo, profesorius beviltiškai bandė uždengti žaizdą, iš kurios liejosi nežmogiškos spalvos kraujas, rankšluosčiu - bet juk ir pats rankšluostis buvo mirkte permirkęs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #2 Prieš 5 metus »
Natalie sėdėjo prie darbo stalo ir žymėjosi savo užrašuose naujo vaisto receptą. Buvo gana vėlus vakaras, todėl moteris išties nustebo išgirdusi beldimą į duris, suprato, jog tikrai prireiks skubios pagalbos, todėl jau pagriebdama tuščią pergamento ritinėlį ir mirkydama plunksnakotį pirmam paciento vaizdui pasižymėti ištarė:
-Prašom. – pro duris įėjo vyras, tvirto sudėjimo tamsiaplaukis, ūgiu buvo gal kokiais penkiais centimetrais aukštesnis už Natalie, turėjo barzdą ir auksines, kaip Natalie plaukai, akis.
-Labas vakaras. – mandagiai pasisveikino vėlyvasis atvykėlis ir kilstelėjo antakius. Natalie pasirodė, jog jis kažko susinervino, nes ėmė žvilgsniu matuoti gerokai pasikeitusį kabinetą. Netrukus jis ir pats pridūrė išsklaidydamas Natalie abejones. – Atsiprašau, kur yra... slaugė Pomfri?
-Madam Pomfri nebėra, aš naujoji slaugė, slaugė Wright. – kimiu metso sopranu šaltai konstatavo Natalie jau stodamasi nuo savo stalo. – prisižaidėm su rūgštimi ane? – pasiteiravo eidama vyro link. Akimirką moterei pasirodė, jog šis žengtelėjo atgal, bandydamas paslėpti rankoje žiojinčią ir vis besiplečiančią žaizdą. – eikš čia, greitai! Tau reikalinga skubi pagalba, ar gal gyvent nusibodo? – sušuko Natalie tempdama vyrą už sveikosios rankos lentynų pusėn. Ją išties išgąsdino žaizdos rimtumas, rūgštys jau buvo pridariusios nemažai žalos, ir šis, galėjo tuojaus prarasti sąmonę, o tada, pabijojo Natalie, ji dar turėtų jį perrenginėti ligoninės pižama. Atitraukusi už lentynų paslėptą šilkinę jūros spalvos širmą smarkiai pastūmė kraujuojantį vyrą ant lovos. – mesk tas sukruvintas drapanas lauk, ir dėkis švarią pižamą, aš tuoj atnešiu šarmo. – paskubomis išbėrė žodžius slaugė ir numetusi pižamą paskui save užtraukė širmą. „Dar vampyrų Hogvartse betrūko...“ mąstė Natalie, „O gal jį kartais imti ir numarinti?“ galvojo toliau, tačiau duota Hipokrato priesaika neleido, ir neatrodė jis pavojingas, tik tada kodėl mėgino paslėpti savo pilką vampyro kraują? „Ką, čia nieks nežino jo kilmės? O gal jis to ir bijo, kad sužinos?...“. mintijo Natalie grūsdama iš vampyro atimtą sukruvintą rankšluostį į šiukšlinę, sudegins vėliau. Tada žiobariškoje lentynoje ėmė dairytis buteliuko su šarmu, tikėdamasi, jog tas dvarnius spės persirengti nenusmigęs.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1716
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #3 Prieš 5 metus »
Sorenas, jausdamasis kvailai, stovėjo tarpduryje ir bunkančiu žvilgsniu varstė gana jauną, už jį gal kiek vyresnę, o gal - jo metų moterį. Auksaplaukę, kaip iš pasakos, ir, tarp kitko, labai žavingą, bent jau iš išvaizdos. ,,Turėtų būti gero kraujo žmogus..." - pamintijo Sorenas, iš skausmo jau praradinėdamas absoliučią vidinę ramybę ir ilgus metus lavintą ir tobulintą savitvardą. Už ką jam šitaip?! Tai žmonos neištikimybė, tai sprogimai eksperimento metu, ko jau daugybę metų nėra įvykę... Sorenas skausmingai atsiduso. ,,Toks gyvenimas tikrai vertas jau ir medinio kuolo pasidabruotu galu." - taukštelėjo į galvą jam.
- Aaa, jūs - naujoji slaugė,- sutrikęs suvapėjo profesorius von Sjuardas. Atrodo, jog jis buvo tai girdėjęs iš mokinių, bet neįsidėmėjo. Vyras nepatenkintas tvirtai sučiaupė lūpas. ,,Prisižaidėm su rūgštimi? Atsiprašau? Ar aš jai primenu kokį mažvaikį ar netikusį beprotį mokslininką susišiaušusia plaukų kupeta?"- nuaidėjo Soreno galvoje, jis pasijuto įžeistas.
- Tai buvo eksperimentas mokslo pažangos labui,- šaltai atsikirto vyras. Kai ši šūktelėjo, priversdama aptemusias mintis trumpam prašviesėti, vyras visai suirzo.
- O gal ir nusibodo, o kas iš to?- karčiai paklausė vampyras slaugės ir paklusniai nužygiavo už širmos. ,,Bent jau ne ta šlykšti rožinė širma, kokia buvo Pomfri laikais..."- mintyse paguodė save Sorenas, atsargiai nusivilkdamas apsiaustą.
- Madam  Wright, atsiprašau, jog kišuosi, bet paprastas šarmas čia nepadės. Rūgštis susimaišė su... - Sorenas stabtelėjo, ieškodamas žodžio, kuriuo sušvelnintų nemalonią tiesą ir išvengtų slaugės priekabių.- ... Arganorėjos eliksyru.
Numetęs apsiaustą, vyras ėmėsi sunkesnio darbo - nusivilkti kruvinus, prie kūno prigludusius ir dar limpančius marškinius.
- Ech,- atsiduso jis ir rankomis tiesiog juos perplėšė, lengvai kaip popierių. Deja, šis darbas nelaimingajai rankai buvo per didelis ir visą dešiniosios rankos dilbį ir žastą perrėžė dar baisesnis skausmas. Pilkas kraujas toliau lašėjo ant grindų, o Sorenas su trenksmu susmuko, nebetverdamas skausmo.
- Ojojoj....- sudejavo jis plonu silpnu balseliu. Sąmonė leido vos vos matyti tai, kas dedasi aplink, ir jausti prarandamą ranką, o po kiek laiko ir paskutiniai pilkšvi realybės šešėliai užleido vietą absoliučiai tamsai.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #4 Prieš 5 metus »
Suradusi šarmo flakoną, Natalie išgirdo visą diagnozę, todėl prigriebė dar pora buteliukų bei savo burtų lazdelę iš stalčiaus. „Dar jis čia atsikalbinėja? Parodysiu aš jam!“ pamąstė atsimindama vyro burbėjimą jai nustačius, kad tas apsinuodijo rūgštimi. „Eksperimentininkas matai atsirado, „Mokslo pažangos labui““. Absoliuti pianistiška klausa pagavo plyštančių marškinių garsą. „vampyruoja parazitas.“ Purkštelėjo mintyse auksaplaukė. Ir jau sukosi eiti link ligonio, užkimšti jo gerklę šleikštaus virtų kopūstų skonio eliksyru, kai išgirdo garsų Bum ir silpnutę dejonę. „Neee!“ sukliko galvoje, maldaudama Dievo, jog dvarnius būtų spėjęs persirengti. Atitraukusi širmą Natalie aiktelėjo, jos jūros spalvos akys susmigo į baltą, tvirtą nuogos krūtinės odą.
-Kraugerys... – suburbuliavo lenkdamasi prie sukniubusio vampyro. Tada užpylė ant jo sužeistos rankos šarmo, kad bent truputį padarytų pradžią, juk reikėjo šį padarą surinkti nuo žemės ir paguldyti ant lovos. Auksaplaukė mostelėjo lazdele, ir bejausmis kūnas pakilo į orą, tada stebėdama, kaip dailiai veikia šarmas, nuleido pusnuogį tamsiaplaukį ant lovos. „Kodėl jis negalėjo pirmiausiai nusiimti kelnių?“ beviltiškai paklausė savęs  Natalie, lyg tikėdamasi, jog tuoj viskas pasivers taip kaip ji nori ir jai tereiks nuvilkti marškinius, deja, taip neatsitiko. Natalie žinojo daug apie visokius mitines būtybes, todėl dabar be galo atsargiai, stebėdama kiekvieną vampyro nervo krustelėjimą ėmėsi jį nurenginėti. Žinojo ir tai, kad nesvarumo būsenoje ši iš pažiūros draugiška būtybė, galėtų lengvai prarasti savitvardą, kad ir kokia tvirta ji bebūtų. Natalie net nusipurtė prieš akis iškilus tokiam vaizdui. Nors bendrai, argi būtų jai ką prarasti? Visgi būtų, Mikalojų, savo berniuką. Kol nutraukė vyrui batus ir kruvinas kelnes, net kakta prakaito lašais aprasojo, tačiau nepasidavė, ir pasičiupo pižamą, ketindama ten kuo greičiau įmuginti šį žavų, bet pavojingą kūną.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1716
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #5 Prieš 5 metus »
Prieš akis išryškėjo geltona, jauki šviesa, geltonos sienos, įdomi senovinė spintelė, paprastas, bet kažkuo žavus ir mielas stalas su trimis tuščiais puodeliais, tarsi paruoštais kažką į juos įpilti. Aplinkui stalą išdėlioti buvo trys patogūs krėslai, dviejuose sėdėjo suaugę vyrai, o trečiajame - mažas juodaplaukis berniukas. Pro didelius langus į jaukią verandą krito saulės šviesa, ten buvo ramu ir gera.
Ramybę virpino tik vienas vaizdas priešais skirtingo amžiaus vyrus - negyvas žmogus. Visą verandą buvo užkariavęs saldus, berniukui viską reiškiantis kraujo kvapas. Berniukas pasilenkė prie vyro, o tada koją kažkas tarsi surakino. Berniukas atsisuko ir išvydo senesniojo vyro veidą.
- Seneli?..- klausiamai pažvelgė mažasis į išmintingą senio veidą.
- Kaip tu pasielgsi, Sorenai? Žmonės - silpni padarai, mes užprogramuoti juos žudyti.
Berniuko kaktą išpylė šaltas prakaitas.

- RRRRRROOOOOOAAARRR! - nežmogaus balsu suriaumojo ką tik atsibudęs Sorenas per visą palatą, pajuto, kaip kažkas numauna jam batus, užuodė medieną ir sidabrą. Persmelkė antras jausmas - baimės ir neapykantos. Vis dar užtemusiomis akimis jis pašoko iš lovos, nosimi ir oda pajuto šilumą ir kraujo kvapą  - ir vampyras tik strėlė smigo į taikinį, nušokdamas šalia, griebdamas už pečių ir glausdamas dantis prie gerklės. Bet būtent tai padarius Soreną pervėrė klaikus skausmas rankoje ir krūtinėje - mat turbūt ir ant šios buvo pakliuvę rūgšties ir eliksyro lašų, kurie puikiai atliko savo darbą. ,,Ką aš čia darau? Kas čia vyksta?!" - sustūgo Sorenas mintyse ir atšoko nuo staiga akyse išryškėjusios moters figūros. Trenkėsi į širmą, parvertė ją ir parkrito pats.
- Velnias, atsiprašau,- nusikeikė von Sjuardas, staiga atpažinęs slaugę ir viską atsiminęs. ,,Reikės ilgai ir nuobodžiai teisintis, jeigu ji dar nesuprato visko." - tarė balselis jo viduje, o iš apsiausto kišenės išropojo didžiulis paukštėda voras. Sorenas skubiai pastatė širmą ir priglaudė prie lūpų pirštą, liepdamas vorui laikytis tyliai ir atokiai. Šis palei sieną šešėliais nusliūkino po lova. Profesorius von Sjuardas, pastatęs atgal širmą ir skubiai sutvarkęs tai, ką čia dabar buvo pridirbęs, it kažko prisidirbęs vaikas kaltai dėbsojo į žemę ir atsisėdo ant lovos.
- Atsiprašau, madam Wright, kad pridariau bėdų... Tikiuosi, nesužeidžiau jūsų?
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #6 Prieš 5 metus »
Natalie papurtė rankose pižamą, jog ši kristų taip kaip reikia ir trumpam nusuko akis nuo paciento. Moteris iš pradžių nesuprato, ką išgirdusi, o kai jau susivokė buvo per vėlu – kraugerys stovėjo ant kojų. Slaugė vos spėjo pagalvoti, jog reiktų trauktis, kai tvirtos rankos it replėmis surakino pečius, o aštrūs dantys prigludo prie gerklės. Auksaplaukė suvirpėjo, ji neatmetė to fakto, kad yra nuogo vyro rankose, o švelnios lūpos kutena kaklą, tačiau viskas buvo ne taip gražu kaip atrodė, tiesiog padrikos Natalie mintys viską pakeitė būdamos šoko būsenoje. Ne, tai nebuvo šokas, tai buvo palaima, mirtis ateis greitai, lengvai ir išlaisvins ją, viskas bus baigta, pradžios durys užsidarys į pabaigą, ji susitiks su Andrew, pamatys Cho, galės apkabinti savo dukterį, savo mažytę Sandrutę, juk tokį vardą jai norėjo duoti. Bet pacientas, kaip jis? Jei ji numirs, jis neišgyvens! Ir kodėl jai tai turėtų rūpėti? Bet velnias, rūpi! O Mikalojus, vaikis stiprus – išgyvens, jiedvi su Cho padės, prižiūrėdamos jį iš dangaus ir lydėdamos, ir Sandrutė žinoma. „Na, padaryk tai, prašau, padaryk mane laiminga.“ Maldavo Natalie mintyse, ir jautė, kaip galutinai atsipalaiduoja stipriose rankose, juk jos tvirtos – vadinasi patikimos ir saugios, vadinasi jose jai niekas negresia. Lyg patvirtindamas jos mintis vampyras atleido gniaužtus ir atšoko parversdamas širmą. Natalie prireikė keleto sekundžių atsigauti, per kurias kraugerys spėjo pastatyti širmą. moters protas mėgino surikiuoti padrikas mintis. Ji vos nesukliko, pamačiusi kažkokį padarą išlendant iš kruvino apsiausto ir nuropojant po lova, tačiau šoko gumulas vis dar stovėjo gerklėje. "Ko jis dar čia turi?!" su siaubu mąstė Natalie. Palengva nurijusi trugdantį kvėpuoti guzą, slaugė išgirdo atsiprašymą, ir pažvelgė į vampyrą, kuris sėdėjo nudelbęs akis į žemę lyg nusikaltęs vaikas.
-galėjai užbaigt. – truputį virpančiu lediniu balsu tylomis atsakė auksaplaukė, žinojo, jog jis išgirdo, buvo tikra, kad išgirs, ir palietė jį švelniu, didelių, jūros spalvos akių žvilgsniu. - užsimesk pižamą iki viršutinės pusės, ir gulkis, nes kitaip visa gyvenimą liksi be rankos, ant krūtinės taip pat žaizda - reiks sutvarkyti. tada nueisiu patikrinti laiptinės, tikriausiai ten visur apsišvietei?be to, kaip kabinete tvarka? ar ir ten palikai mokiniams  užuomenų apie savo prigimtį?
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1716
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
Sorenas von Sjuardas nedrąsiai pakėlė galvą ir pažvelgė į slaugę apgailestaujančiomis, kiek tik tą apgailestavimą galėjo išreikšti vampyras, auksinėmis akimis. Nustebo, išvydęs į save nukreiptą švelnų, beveik visai neišsigandusį jūros spalvos žvilgsnį. ,,Negi ji nė kiek manęs nebijo?" - nustebo Sorenas. ,,Ir nepyksta? Kas ji per žmogus?" - svarstė jis.
- Negalėjau.- Soreno balsas nuskambėjo taip sodriai ir tvirtai, kad jis pats nustebo ir pasijuto, tarsi į jį iš už nugaros žiūrėtų senelis Leopoldas, tiek daug dirbęs su juo, savo anūku, psichologiškai, kad šis išmoktų susitvardyti ir gyventi tarp žmonių, kad netaptų šlykščiu kraugeriu, kad netaptų tokiu, kokius Sorenas von Sjuardas turbūt vos prieš dešimtį metų regėjo Rumunijoje.
- Nesu laukinis šlykštus padaras, o gal ir esu, bent stengiuosi šios savo prigimties dalies išvengti,- Sorenas pamėgino šyptelėti, bet skausmas rankoje ir krūtinėje neleido. Supratęs, kad yra plikas kaip ką tik gimęs pandos jauniklis, vyras nuraudo ir staigiai apsivilko šalia numestą pižamą.
- Ačiū jums už rūpestį,- padėkojo vyras.- Nemanau, kad kažkas matė. Koridoriai tušti, tuoj prasidės komendanto valanda, tokiu laiku mokiniai beveik nebevaikšto koridoriais. Mokyklos direktorė apie mane žino, žinojo ir senoji slaugė Pomfri, todėl ir sutrikau, kai pamačiau jus. Bet dabar turbūt, jums jau viskas aišku? - paklausė Sorenas savaime suprantamo dalyko, ir atsigulė į lovą. Ant kojos pajuto aštuonias pūkuotas kojytes.
- Kabinete tvarkos nėra, bet aš pats susitvarkysiu, durys pačios turėjo užsirakinti, kai išėjau. Tik lazdelę palikau kabinete. Manau, toms kraujo ir eliksyrų dėmėms užteks vieno išvalymo burtažodžio.- pasakė vyras.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #8 Prieš 5 metus »
Vos tik gerietis vampyriukas atsigulė, Natalie ėmėsi taip ilgai laukto žingsnio, ir pakėlusi viena ranka jo tamsiaplaukę galvą, staigiai supylė gerklėn šaukštą šleikštaus eliksyro.
-dabar tau geriausia bus išsijungti, o kai pabusi, turėsi sveiką ranką, gal... – kandumas buvo neatsiejama Natalie gyvenimo dalis, jai tiesiog be galo patiko sarkazmas, o dar labiau – kaip žmonės į jį reaguoja. Na gerai, šitas nebuvo žmogus, todėl sarkazmas buvo būtiniausias jos įrankis. – prieš miegą nepabučiuosiu, atleisk. Miegok vampyrėli, čiūčia liūlia. – ir paciento kvėpavimui susilyginus, kas rodė, jog eliksyras suveikė, moteris nusijuokė iš savo pokštų. „Dar jis klausia ar aš supratau kas jis toks? Juokdarys.“ Ir vėl nusijuokė kimiu, gerkliniu juoku. Žaizdos valėsi gerai, tačiau, suprato Natalie, „Vargšelis per atostogas, deja, negrįš namučių, o kaip apsidžiaugs išgirdęs tokią puikią naujieną, tik reikia kaip nors pikantiškai ją pateikti.“. norint išgelbėti jo ranką jai prireiks laiko, „Pala, ką?“ nusigando Natalie, „Negi teks su juo dalintis kambariu?“ mat buvo paguldžiusi vyrą savo kabinete esančioje lovoje, kad nereiktų tempti į palatas, kur gulėjo pora mokinukų. „Pačios kaltė.“ Atsiduso Natalie, toliau darbuodamasi su begaliniai rimtomis žaizdomis. „Teks vis dėl to lazdelę jam parnešti. O ką pusryčiams? Gal jautuką kokį paskersti? Fee, lavoniena...“ sužiaukčiojo vegetarė. Palikusi eliksyrą dirbti savo darbo nuėjo bintų – be jų niekaip, mat žaizdos tokios gilios, jog neįmanoma sutvarkyti per vieną kartą, užpylusi daugiau eliksyro galėtų netgi pakenkti. Aptepusi gydomuoju tepalu auksaplaukė pagaliau užbintavo žaizdas ir nusiplovė rankas. „O ką jeigu taip?“ dingtelėjo šelmiška mintis ilgą laiką žiobarų pasaulyje gyvenusios moters galvoje. Tyliai juokdamasi Natalie skubiai pasirinko reikiamą buteliuką, „Vis tiek jam reikėtų gerti šiuos kaulų papildus, o jie jau labai neskanūs, tiek tos – pasigailėsim.“ Taip mintydama suruošė ponaičiui gėrio įsikūnijimui žiobarišką lašelinę. Be gailesčio įbedė į sveikosios rankos veną kateterį, o ant jo užmovė lašelinę, ir apsisukusi ant kulno išėjo iš kabineto, kruopščiai užrakindama paskui save duris. Norėjo, kad jis būtų saugus, nuo pat pirmos minutės norėjo – ir tas noras ją gąsdino. Po dešimties minučių Natalie  grįžo. Vampyriūkštis buvo teisus, kabinetas ir laiptai išsivalė vienu lazdelės mostelėjimu. slaugė parašė raštelį "Nejudink rankos su kateteriu" ir dar kartą nusijuokė iš savo sąmojo. Padėjusi parneštą burtų lazdelę pacientui ant mažos spintelės nuėjo sutvarkyti kruvinų drabužių. Galiausiai atsigulė už lentynų esančiame slaptame kambarėlyje ant gretimos lovos ir užsimerkė. „Kokia buvo sunki diena.“ Pagalvojo, tačiau šypsenos nenuvaikė net dabar matomas, vampyro su lašeline, vaizdas. „Kai jis pabus, man šakiai.“ Nusijuokė mintyse ir užmigo neramiu miegu.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1716
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #9 Prieš 5 metus »
Sorenas von Sjuardas atsigulė ir išsyk buvo apstulbintas slaugės vikrumo - įgudusiu judesiu, kokiu ir šis dažnai sugirdydavo apsinuodijusiems mokiniams per pamokas priešnuodžius, moteris suvertė jam į gerklę kažkokį eliksyrą. Vyras įkvėpė to kvapo ir greitai suvokė, jog jam per prievartą buvo sukliukinta padidinta gydomojo užmigdančio eliksyro dozė su galima šarmo priemaiša. ,,Ech, pasirodo, tas prievartinis priešnuodžių ar vaistų suvertimas į gerklę nėra pats maloniausias jausmas..." - padarė išvadą vyras, nurydamas ne paties maloniausio skonio eliksyrą. Auksinis žvilgsnis nuolankiai ir bukai vėpsojo į slaugę, jose žybtelėjo keistas gana piktas, bet primenantis veikiau supykusią bejėgę voverę, žiburėlis, kai slaugė pašaipiai sudainavo lopšinę. ,,Madam Pomfri neišsidirbinėdavo taip. O šita tai pasiutus merga, kaži, kas jai įkando?" - svarstė Sorenas prieš prasmegdamas į miegą. Matyt, net ir padidinta šio eliksyro dozė negalėjo iškart pilnai užmigdyti vampyro, tad jis ir pro miegus girdėjo slaugės kikenimą, žingsnius, atodūsius. Girdėjo ir mintyse iš jos šaipėsi. Prieš dirbtiniam miegui visai palaužiant pavargusį ir iškankintą kūną ir sąmonę, vampyras išgirdo duslų barkštelėjimą šalia savęs ant stalo ir voro įsitaisymą prie šono miegoti ir morališkai palaikyti sužeistą šeimininką.

Kai Sorenas atsibudo, pro langą it katės, apsiėdusios sugedusios silkės, vėmalai jau tryško auksinė saulės šviesa, lygiai tokia, kai prieš trisdešimt metų trykšdavo verandoje, kai vyras, tuomet dar mažas berniukas, rytais gerdavo su seneliu kraują arba arbatą. Mokytojas von Sjuardas nusirąžė ir pažvelgė į sužeistą savo ranką. Nežinia, ar jam tik atrodė dėl psichologinio įsitikinimo, ar iš tikrųjų, bet ranka buvo išsivaliusi, o raumenys beatauginėjantys. Vyras pasidairė slaugės kabinete laikrodžio, o tada išvydo kažkokį keistą metalinį stulpą su maišeliu, pilnu perregimo skysčio. Iš jo išėjo vamzdelis, besitęsiantis iki pat Soreno sveikosios rankos. ,,Kas čia per briedas?" - paklausė mintyse vyras ir pamatė ant apkloto padėtą raštelį: ,,Nejudink rankos su kateteriu.". ,,Ji turbūt tyčiojas." - pasigirdo niurzglus balselis vyro galvoje. Sorenas apsidairė, ieškodamas slaugės. Jautė jos kvapą ir spinduliuojamą šilumą, kuri rodė, kad slaugė yra kažkur netoli, bet kur - vyras nematė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #10 Prieš 5 metus »
Aplink visur tvyrojo mirties kvapas, ratus, it maitvanagis, suko klykianti minia, - pilyje aidėjo kovos šūksmai, į šalis skraidė raudoni bei žali žaibai. Natalie ranka iškėlė lazdelę:
-Sustink! – išsiveržęs raudonas žaibas kliudė Jakslį ir šis bemat sustingo. Dairydamasi naujos dvikovos, kurią reiktų išardyti mergina ją pamatė. Tai buvo jis, raudonos akys žibėjo ištroškusios kraujo, o balti išblyškę pirštai gniaužė profesorės Treloni kaklą.
-Tu man pasakysi kuo baigsis šita kova! – šnypštė jis prisikišęs artyn išsigandusių didelių, Sibilės Treloni akių.
-Viskas baigta Tomai, tau galas! – šaukė ji iš siaubo.
-Prakeikta ekstrasense, tu drįsti!
-taip, tu mirsi!
-ne. Imperio! – Natalie labai norėjo padėti, tačiau nesuprato, kas darosi, ją pačią surakino baimė lyg stingdomųjų kerų užkeikimas.
-Išduok man paslaptį Sibile... – šnabždėjo tamsos valdovas vos girdimai, tačiau pianistiška varnanagės klausa pagavo kiekvieną žodį.
-Čia, didžiojoje salėje yra mergina... – dusliu balsu pradėjo profesorė. Natalie norėjo ją sustabdyti, norėjo uždėti skydą, bet bijojo, bijojo ne dėl savo, o dėl savo kūdikio gyvybės. – ta mergina laukiasi sūnaus, kuris gims tą pačią dieną kaip ir Haris Poteris, tai tavo išsigelbėjimas, tai tavo ateitis Tomai, tu tik turi atiduoti jam dalelę savo sielos. – užbaigė Treloni ir Natalie sustingo. „Kur Cho, reikia surasti Cho, reikia ją perspėti, ji privalo dingti iš čia...“ karštligiškos mintys sukosi persigandusios merginos galvoje. Ir ji pajuto švelnų spyrį iš vidaus. „Viskas bus gerai mažyle, bus gerai.“ Ji pažadėjo, tačiau tada, jai dar nespėjus susirasti Cho, nuaidėjo lemtingasis:
-Avada Kedavra – sušuko blyškios lūpos, o gyvatiškas veidas nukrypo į ją,
-Nataša. - sušnabždėjo, ištardamas paskutinį žodį, kai šeivamedžio lazdelė ištrūkusi iš jo rankų nuskriejo tiesiai pas Harį, o žudomasis užkeikimas atsisuko prieš jį patį. Raudonų akių žvilgsnis susmigo į Natalie auksinius plaukus, po to, žemyn į jau gana išsipūtusį pilvą. Ji bandė gintis, išsivaduoti iš jų, tačiau tvirtos rankos gniaužė pečius, prie gerklės prigludo aštrūs it peiliukai dantys, raudonų akių žvilgsnis tebežiūrėjo, po truputį tamsėdamas ir keisdamas formą, kol į ją pasirodė žvelgianti vidutinio ūgio tamsiaplaukė mergaitė, tamsiomis, giliomis, ledinėmis akimis.
Ž-Neee! – pratisas beviltiškas Natalie klyksmas pervėrė kabinetą, ji pasuko akis dešinėn, ir prie kitos slapto kambarėlio sienos lygiagrečiai stovinčioje lovoje išvydo tikriausiai jos besidairantį siluetą.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1716
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #11 Prieš 5 metus »
Sorenas giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė, užsimerkė. Kvėpuoti dabar buvo daug lengviau ir paprasčiau, negu vakar - slaugės globa tikrai neapsiribojo nesmagiais pasišaipymais. ,,O, palaukit, kas vakar buvo?" - toptelėjo vyrui į visiškai iššluotą ir tuščią galvą ir visos mintys bei prisiminimai pamažu sugrįžo. Dabar prisiminti savo tokį klaikų eksperimentą, beprotišką lėkimą koridoriais, sarkastiškas slaugės pastabėles ir savo paties nepažabojamą, kankinantį skausmą buvo bemaž juokinga, kad ir kaip tas neatrodytų keistai. Nes gyventi prisiminimais yra paprasčiau, negu gyventi realybe.
Staiga Sorenas išgirdo iš kito kambario galo, kažkur iš už lentynų sklindantį garsą: vis garsėjantį ir tankėjantį žmogaus kvėpavimą, tarsi šis būtų maratoną nubėgęs. Sorenas pasuko į ten galvą, o tada išgirdo klaikų riksmą. ,,Šventas Odinai..." - sudejavo mintyse Sorenas, prisimerkęs nuo garso, rėžiančio jautrias ausis ir užsidengdamas jas delnais. Nors jis slaugės nematė per lentynas, bet atsisėdo ant lovos krašto, aklai jos dairydamasis maždaug ten, iš kur sklido garsas, ir įtempdamas raumenis, pasiruošdamas kažką veikti, jeigu tik to prireiktų.
- Ėėė, gerai jums viskas ten? - susirūpinęs šūktelėjo jis, o tada, pagautas smagaus pasiutimo ir išgirdęs aprimstantį kvėpavimą, atsikeršijo už vakar dieną: - Man rodos, šitaip klykti galima tik prisipylus mano nevykusios eksperimentinės rūgšties į akis. O aš pats juk geras padaras, priešingai, negu kai kas.
Sorenas vyptelėjęs pažvelgė pro didelį langą į neramiai banguojantį ežerą ir pamažėle debesų skarmalais beapsitraukiantį dangų. Netrukus jos dėmesį patraukė ir dar kažkas, šiek tiek žemiau ir arčiau lovos. Pasirodo, ant spintelės buvo padėta lazdelė - slaugė, matyt, ja pasirūpino ir atgabeno čionai.
- Beje, labas rytas, ir ačiū, kad atnešėt lazdelę,- nejaukiai, bet jau nuoširdžiai šyptelėjo Sorenas, norėdamas paimti į rankas sau tokį brangų medinį pagaliuką, bet nė nežinodamas, kuria ranka tai padaryti - vieną skauda, kitos judint negalima. ,,Apsieisi ir nepaėmęs." - nuramino sarkastiškas balselis mintyse ir vyras vėl atsiduso. Vienaip, ar kitaip, kam dabar jam ta lazdelė - nei gintis reikia, nei pulti, nei dar kokį velnią daryti. Bent jau kol kas. Gal slaugė neįkąs netyčia - apie vampyrus užpuldinėjančius žmogiškos išvaizdos padarus Sorenas per tiek metų dar nėsyk nebuvo girdėjęs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #12 Prieš 5 metus »
Natalie širdis daužėsi taip, kaip daužėsi tik tąnakt, siaubingos kovos vidury, rijančios gyvybes it gaisras medines lentas. Išgirdus vyro balsą ji susivokė kur beesanti ir kas vyksta. „Kad tave kur Merlino kelnės!“ nusikeikė mintyse auksaplaukė ropšdamasi iš lovos ir paskubomis šokdama į drabužius, gerai, kad šiek tiek perstūmė lentynas, ir dabar jos skyrė jų lovas, todėl „gerietis“ negalėjo jos matyti, o ji žinoma jį matė, nes puikiai atliko užpakalinės lentynų sienos medienos pavertimo į veidrodinį langą transfigūraciją.
-aa. Man jo, viskas gerai. Nejudink rankos, aš tuoj. – pasakė jau gana žvaliu balsu Natalie ir išlindo iš už lentynų. Išgirdusi beldimą į duris, staigiai, keliais lazdelės mostais grąžino kabinetui įprastą tvarką, visa lova su kraugeriu atsidūrė kitapus lentynų netoli jos lovos, kur anksčiau ir stovėjo. Dabar lentynos buvo tarsi skydas. moteris nusišaipė mintyse: "Bus tau tyčiotis, va ir paskraidei." Auksaplaukė priėjo prie durų ir atidarė jas,
-Ko nori sūneli? – pasiteiravo išvydusi susirūpinusį savo berniuko veidą tarpduryje – atleisk, turiu pacientui užsukti lašelinę, kitaip į kraują pradės eiti oras ir venos sprogs. – sakydama tai, Natalie šypsojosi mintyse, žinodama, jog tas už lentynų viską girdi ir nesuvokia nieko apie žiobariškus medikamentus. Mikalojus, dėkui Dievui, greitai linktelėjo galva ir uždarė duris. Užlindusi už lentynų Natalie prisėdo ant savo lovos krašto ir pažvelgė į greta stovinčioje gulintį vampyrą. Ji žinojo, jog turėtų jo paklausti kaip jaučiasi, todėl taip ir padarė.
-na kaip, sveikstam ar mirštam? – pasiteiravo auksaplaukė užsukdama lašelinę ir nuimdama ją nuo kateterio. – dabar ranką jau gali lankstyti, tik nesulaužyk kateterio, nes dursiu naują, o tada, patikėk. Tikriausiai net neįsivaizduoji, jog tavyje sukištas vamzdelis, ne kokia ten adata. Kol kas pagyvensi čia, už lentynų: šersiu mylėsiu niekada nepaliksiu. – užbaigė Natalie savo kalbą žiobariška citata ir nusišypsojo, jau buvo patyrusi, kad šis greitai suirzta. – koks tavo vardas ir pavardė? Užvesiu medicininę bylą, jog prisieksperimentavai mokslo pažangos labui. – ir vėl nusijuokė kimiu gerkliniu juoku, o akimis tyrinėjo jo žvilgsnį. – ką paskersti pusryčiams? – valiūkiškai žybtelėjo akimis Natalie ir eilinįkart susiraukė iš pasibjaurėjimo.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1716
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Slaugės Wright kabinetas
« Atsakymas #13 Prieš 5 metus »
Sorenas von Sjuardas taikia dairėsi po slaugės kabinetą, tyrinėdamas miniatiūrinius įskilimus ant lubų - bene vienintelį dalyką, nepasikeitusį  čia nuo slaugės madam Pomfri laikų. ,,Įdomu, o kur ji dabar? Lyg ir dar nebuvo senutė ar be sveikatos, kad privalėtų išeit iš darbo ligos ar senatvės smaugiama..." - svarstė sau profesorius. Išgirdęs beldimą, sukluso ir ištempė ausis taip, kad jeigu tai būtų buvę galima matyti vizualiai, Sorenas būtų buvęs panašus į Kūlverstuką, krokodilo Genos geriausią draugą, iš rusiškų animacinių filmukų. Vyrą kiek sutrikdė staiga persistatinėjusios lovos ir lentynos, jis sunkiai atsiduso ir sunėrė pirštus, kantriai laukdamas. Taip pat ta proga vampyras nusiklausė ir moters pokalbio su berniuku, o išgirdęs slaugės konstatuotą faktą, pašiurpo ir padėjo ranką tiesiai, manydamas, kad tai galbūt padės orui nepradėti eiti į jo venas.
- Turite sūnų?- uždavė labiau retorinį klausimą Slaugei Natalie. Vis dar abejodamas, ar verta užvesti apie tai kalbą, vyras uždavė ir kitą klausimą:- Kiek jam metų, jeigu be paslaptis? Ir beje, visgi iš kur gavot šitą aparatą ir kam jis skirtas?- Sorenas galva linktelėjo į lašalinės pusę. Smalsumas mat suėmė.
Vampyras nužvelgė lašalinę, o tada pasisuko į ateinančią slaugę. Išgirdęs gerą klausimą kaip tokios profesijos žmogaus, tik perfrazuotą sarkastiškai, Sorenas niauriai vyptelėjo.
- Kūnas sveiksta, dvasia miršta.- pusiau juokais, pusiau rimtai tarė jis,  sužeistąja ranka persibraukdamas per veidą, tarsi taip išnaikindamas liūdesio pėdsakus jame.- Ačiū, ačiū už tą rūpestį, man tereikia užlopytos rankos,- nuolankiai šyptelėjo ir pažvelgė į medicininę bylą.- Esu vardu Sorenas von Sjuardas. Ačiū, paskersti nieko nereikia, ir nereikės dar savaitę.- šyptelėjo vėl.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: Slaug
« Atsakymas #14 Prieš 5 metus »
-taip, turiu sūnų. – gana apmaudžiai tarė Natalie, o liūdesio šešėlis išdavikiškai nuslinko veidu. – mokosi klastūnyne, bus šeštakursis reiškia, 16-os metų. – pridūrė kitus žodžius lediniu, bejausmiu tonu. Tada atsistojo nuo lovos ir nunešė padėti į vietą lašelinę, kai jau buvo darbinėje erdvėje, kitapus lentynų, ir žinojo, jog vyras jos nemato, atgalia ranka nusibraukė po kairąja akimi, ant skruosto ištryškusią ašarą. Šiandien ta tema jai buvo jautri: sapnas, sūnus, susirūpinusiu veidu, atklydęs į ligoninę iš pat ryto- rodės visi daiktai, žodžiai, žmonės... nori priminti jai tą košmarišką naktį.  Išgirdusi paciento prisipažinimą apie savijautą, auksaplaukė suprato, jog ir jam kažko skauda, ne tik sužeistas vietas. – tas aparatas vadinamas lašeline – kalbėjo Natalie grįždama į miegamąją erdvę už lentynų ir vėl prisėsdama ant lovos kraštelio, tik šįkart ant tos, kurioje gulėjo vampyras, žinojo, jog jam to prireiks, neveltui buvo baigusi ne tik fizinę, bet ir psichologinę mediciną. – tai žiobariškas daiktas. Supranti, kartais ir žiobarų medicina labai gerai papildo magiškąją. – ir moteris švelniai nusišypsojo. – a! savaitę nereiks nieko skersti, užteks ir manęs – vėl pajuokavo Natalie. Tada natūraliu, draugišku judesiu užklojo Soreno ranką su kateteriu ir giliu, įdėmiu žvilgsniu pažvelgė į auksines akis. – tai ko gi ta dvasia miršta? Gal pagydykim ir ją? Juk žmogus be dvasios, tarsi diena be saulės, tiesa Sorenai? – ji kreipėsi į jį vardu, žinojo, jog tai sumažins juodu skiriantį svetimumo tarpą, ir padės vyrui atsiverti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Natalie Pierina Wright »
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!