[Eliotas Llewellyn]

Hestijas ir vėl atsakė ne į visus klausimus. Eliotas susiraukė. Jis negali nežinoti. Juk į Hogvartsą vyksta jau ne pirmą kartą, tad apie jį išmano viską. O gal jis visai nebus draugas? Gal jam neįdomu bendrauti su jaunesniais? Bet pats čia atėjo, ar ne? Ši pažintis pradėjo kiek trikdyti, bet Eliotas neketino palikti neatsakytų klausimų.
- Kaip tu jauteisi, kai tave rinko? - kiek nekantriai pakartojo. Pats neabejojo būsiantis drąsus ir ryžtingas. Kepurė tai kažkaip supras. Nors kaip kepurė gali kažką žinoti, vis dar nebuvo aišku.
- Gali padėti! - paprieštaravo. - Papasakok apie Hogvartsą viską!
Akys žibėjo iš nekantrumo. Išties, kodėl jie negali į magijos mokyklą nuvykti kažkaip greičiau? Ir... Magiškiau? Traukiniai Eliotui patiko, tačiau jie jau nebuvo naujiena. Reikėjo kažko nepatirto.
- Man patinka šitie burtai! - patenkintas pranešė ir skubiai pabandė pats: - Lumos.
Jokia švieselė nesužibo. Eliotas sutriko. Ar gali būti, kad jam nepasisekė? Bet kodėl?
- Lumos! - garsiau ir ryžtingiau pakartojo berniukas, bet ir vėl nieko. Suirzęs pasidėjo lazdelę. Jau nebenorėjo kerėti - vis tiek nesiseka. Vietoj to paklausė:
- Ar žaidi kvidičą? Kuri pozicija patinka labiausiai? Ar turi savo šluotą?

[Hestijas Mullins]

- Nežinau, - nusijuokė berniukas. - Man nebuvo didelio skirtumo kur pateksiu, bet jaudinausi, kad niekas nesijuoktų... Nemėgstu, kai iš manęs juokiasi... - toliau atvirai kalbėjo. Hestijui atrodė, kad tik taip galima susidraugauti ir nesuprasdavo tokių žmonių, kurie tarsi norėjo draugauti, tačiau apie save nesakydavo nieko, nors apie tave privalėdavo žinoti viską, kitaip nedraugaudavo.
- Ne negaliu, - pradėjo irzti berniukui nesustojus. Hestijas atėjo susidraugauti, tačiau nebuvo panašu, kad berniukas labai trokštų ką nors pasakoti apie save, laikė jį nemokama enciklopedija, kad daugiau sužinotų apie Hogvartsą ir gal, dėl šito švilpis nebuvo tikras, jaustųsi pranašesnis už kitus.
  Išgirdęs kitą klausimą, Hestijas pavartė akis.
- Ne, - tik pasakė. - O ką tu žinai apie kvidičą? - nusprendė ką nors sužinoti apie jį, jei jau žada susidraugauti. Dabar Hestijui labiau patiko tylusis berniukas, nors tas beveik nebendravo, o Hestijas negalėjo visą laiką tylėti. Bet Hestijui reikėjo bent vieno naujo draugo!

[Oliveris Llewellyn]

Argi gali būti, kad Hogvartse vaikai tyčiosis? Ar taip bus jau per paskirstymą? Pasidarė dar baisiau. O ir Miriam... Jeigu vaikai iš tiesų juoksis, sesutė kitais metais gali ir apsiverkti. Oliveris kelis kartus nurijo seilę, tačiau ramiau nepasidarė. Vis dėlto apie tai nieko nesakė. Nenorėjo išsiduoti, kad tai yra viena didžiausių baimių. O ką reikės daryti, jeigu jie pateks į skirtingus koledžus, o Miriam - dar į kitą? Ne, geriau jau dabar iš karto važiuoti namo, tad Oliveris atsistojo. Priėjo prie kupė durų, bet, žinoma, suprato, kad nepavyks dabar išlipti. Žvilgtelėjo į Eliotą slapta dvynių kalba perduodamas, kad jam baisu, ir grįžo į savo vietą. Brolis nesijuoks.
Panašu, kad tasai Hestijas išties nelabai mėgsta Eliotą. Tai trikdė. Jeigu jau brolis nepatinka, su juo tikrai nenorės bendrauti. Ką gi, tai tik pirmas žmogus, kuris netaps draugu. Pirmas iš daugelio.
- Gal turi ką valgomo? - paklausė Oliveris brolio stengdamasis nukreipti mintis nuo sudėtingų dalykų. Sulig tais žodžiais atvažiavo kažkoks vežimėlis su maistu, ir moteris pasiūlė ką nors įsigyti. Tėtis buvo davęs šiek tiek pinigų, tad Oliveris ryžosi prieiti ir viską apžiūrėti. Deja, neįsivaizdavo, kas čia skaniausia, tad taip ir liko spoksoti.

[Eliotas Llewellyn]

Ar šitas berniukas puskurtis, ar trenktas? Eliotas įtariai spoksojo į Hestiją, kuris neatsakė ir į Oliverio klausimą.
- Ar dažnai rašai tėvams? - griežtokai paklausė, nors pačiam šitas klausimas neatrodė labai įdomus. Bet neketino leisti skriausti jo brolio.
- Pažadėk, kad nesijuoksi iš mūsų, - dar paprašė. Jeigu kas juoktųsi iš jo, išmokęs gerus kerus parodytų, kad taip negalima. Bet brolis reaguotų jautriai. Panašu, kad jis išsigando, tad Eliotas piktokai dėbtelėjo į Hestiją. Pradėjo atrodyti, kad šitas berniukas tikrai nebus jo draugas.
- Bet tu ten mokeisi, - nepatenkintas ištarė, kai Hestijas pareiškė negalintis padėti. Laimei, tada kalba pasisuko apie kvidičą - bent jau į tą klausimą anas atsakė. Dabar atėjo Elioto eilė pliurpti:
- Kvidičas yra geriausias dalykas! Nors mūsų mama ir tėtis mokėsi Hogvartse, mes ėjom į paprastą mokyklą, ir ten žaidžiau futbolą. Bet kvidičas! Laukiu, kada galėsiu žaisti su komanda! Tik nežinau, kurios pozicijos norėčiau. Gal puolėjo? Išbandyti būtų įdomu! Tėtis kažkada seniai nusivedė mus į rungtynes, - pasigyrė ir, žinoma, neužsiminė, kad tos rungtynės Oliveriui sukėlė paniką.
Atsakydamas broliui tik papurtė galvą, bet jau netrukus pripuolė prie maistu nukrauto vežimo.
- Žiūrėk, šitos varlės labai atrodo labai kietai! - patenkintas pranešė ir atsisuko į Hestiją: - Ką gali rekomenduoti? Aš mielai paragaučiau visko, bet...
Tėtis nedavė labai daug pinigų, tik Eliotas nenorėjo to sakyti. Todėl dabar laukė, kad Hogvartso patirties jau turintis berniukas pasakys, ką jie privalo paragauti.

[Hestijas Mullins]

  Kas jam dabar? Mintyse paklausė savęs Hestijas, mat berniukas staigiai pakeitė balso toną, atrodė kažkoks piktas. O tai supykdė ir Hestiją. Gal man išeiti? Akivaizdu, kad šis berniukas nori tik išgauti iš jo informaciją, klausimas, ar po to jie vis dar bus draugais. Į tuos žodžius Hestijas nusprendė specialiai neatsakyti.
- Pažadu, - atsiduso, nes ir pats dėl to jautėsi blogai. Tačiau tada pamatė, kad į jį berniukas, tas plepusis, žiūri kažkaip piktai. Kas jam vėl netinka? Vėl šmėkštelėjo mintis. Juk Hestijas atėjo tokios geros nuotaikos, viską pasakojo, bandė susidraugauti! O jam ir vėl negerai!
  Tačiau, rodos, berniukui į draugystę buvo nusišvilpt. Jam išreiškus nepasitenkinimą, Hestijas susiraukė.
- Nesu vaikštanti enciklopedija, - sumurmėjo. - Ar, jei susitiktume, kai tu jau būtum buvęs Hogvartse, norėtum su manim draugauti? - paklausė, tačiau ganėtinai tyliai, todėl labai abejojo, kad berniukas turėjo tikrai gerą klausą ir išgirdo. Dabar švilpis jau nebežinojo, ką turėtų daryti. Juk jis elgėsi taip draugiškai, o šitas..!
  Hestijas jau atsistojo eiti, nusprendė pasivaikščioti po traukinį ir gal rasti kitų draugų. Tačiau tada atvažiavo vežimėlis su maistu. Vaikis išsitraukė turimus siklius ir nusipirko "Berti Bot" pupelių.
- Imk varlę, skani...

[Oliveris Llewellyn]

Hestijas taip ir nepasakė, kaip dažnai rašo mamai ir tėčiui. Oliveris nutarė, kad klausimas buvo pernelyg nuobodus, tad liūdnai nuleido galvą. Šitas berniukas net su Eliotu nesutaria, tad jam visai be šansų. Noriu namo... liūdnai ištarė mintyse, bet prisipažinti bijojo. Gal Hestijas ir nesijuoks, bet jam nepatinka Eliotas. Geriau nerizikuoti.
- Ačiū, - droviai sumurmėjo išgirdęs pažadą. Stengėsi atrodyti draugiškas, net jei ir yra nuobodus. Mielai būtų dar ko nors paklausęs, gal net sugalvotų ką įdomesnio. Bet kadangi Hestijas neatrodė patenkintas, Oliveris tylėjo.
Netrukus visi susidomėjo saldumynais, tad nuotaika kiek pasitaisė. Oliveris išsitraukė pinigus ir nusipirko dvi varles. Nesiryžo skubiai jų išvynioti, tad atsisuko į Hestiją. Droviai jam pasakė:
- Eliotas geras. Jis tik nori kuo daugiau sužinoti apie Hogvartsą. Nepyk ant jo.
Grįžęs į savo vietą išvyniojo varlę. Paėmė kažkokią kortelę. Joje buvo graži moteris. Mama, žinoma, gražesnė, bet ir šita graži.
- Rovena Varnanagė, - perskaitė berniukas. Norėjo paklausti, ar kiekvienoje varlėje yra po kortelę, bet bijojo dar labiau supykdyti Hestiją, todėl tik nukando galvą ir pradėjo lėtai kramtyti. Skanu!

[Eliotas Llewellyn]

- Puiku. O jeigu kas nors juoksis, mes jiems parodysim, - drąsiai ištarė Eliotas ir it kokį kardą išsitraukė burtų lazdelę. Jeigu reikės, gins brolį nagais ir dantimis. Taip pat ir nuo šito į pusę klausimų nesugebančio atsakyti keistuolio.
- Bet negi tau nebuvo smalsu, kai važiavai į Hogvartsą? Kitais metais mielai viską kam nors papasakosiu! - netyčia atsakė į klausimą, kurio nė neišgirdo.
Netrukus Hestijas ir vėl nustebino. Eliotas įtariai pažvelgė į jį.
- Jeigu varlė skani, kodėl jos neimi? - paklausė slėpdamas nepasitenkinimą. Pats paėmė varlę ir tokių pačių pupelių, kokias ėmė Hestijas, pakuotę. Keistas tai buvo berniukas, bet Eliotas stengėsi būti draugiškas. Argi jis kaltas, kad jam viskas įdomu? Apie Hogvartsą svajojo jau seniai, o nei mama su tėčiu, nei Auris negalėjo iki galo numalšinti to žinių troškulio. Be to, jeigu nepatinka klausimai, galėjo tęsti kvidičo temą.
- Laukiu, kada ten nuvyksime, - vėl atsisėdęs pasakė. - Keista žinoti, kad ten, kur mes valgysime, vaikščiosime ir miegosime, tą darė ir mama su tėčiu. Bus nuostabu! Ar esi patyręs kokių įdomių nuotykių? - dar paklausė Hestijo. Jeigu jam ir vėl nepatiks, bus visai negerai, bet Eliotas dar neprarado vilties, kad šis berniukas taps jo draugu.

[Hestijas Mullins]

  Hestijas stebėjo, kaip Eliotas drąsiai iškėlė lazdelę. Norėjo su juo susidraugauti, mat pats berniukas tikrai nebuvo toks drąsus. Žinoma, Eliotas galėjo vaidinti drąsų tik dabar, norėdamas pasirodyti, tačiau Hestijas net to netroško.
  Išgirdęs kitus berniuko žodžius, Hestijas ir supyko, ir sunerimo. Negi jis tikrai girdėjo šio žodžius? Jei taip, švilpiui daugiau nebegalima kalbėti balsu, kad ir kaip tyliai jis tą darytų. Aišku buvo įdomu, tačiau norėdamas su kažkuo susipažinti, nelindau į akis su klausimais... Ar čia todėl, kad atėjau pažindintis aš, o jis padarė paslaugą, kad priėmė ir dabar pagal vaikų papročius turiu ir aš paslaugą daryti? Tačiau garsiai taip ir liko tylėti, nes visgi bijojo.
  Kodėl Hestijas nėmė varlės? Nebuvo tikras, tačiau kažkaip užsimanė pupelių. Bet šis noras dingo vos paragavus pirmąją - ši buvo žolės skonio. Buvo taip šlykštu, kad Hestijas nesusilaikė ir išspjovė pupelę.