2
 

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ****
  • 218
  • Lytis: Vyras
  • Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti
Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Prieš 2 metus »
Ji niekuom nesiskyrė nuo kitų. Nedidukė, vieniems pasirodytų jauki ir taip primenanti namus, kitiems - troški bei velniškai erzinanti, įkyriai iškelianti į viršų artėjančių mokslų kančią. Vieno iš paskutiniausio vagono koridoriumi beeinant, pačiame gale šią kupe galėjai laisvai rasti. Pravėrus jau daugel sykių vertas ir skubiai trankytas slankomas duris, prieš akis visu gražumu pasirodydavo didelis vienintelis langas, neturintis užuolaidų. Atidaromas langas visiškai nebuvo. Norint įkvėpti šviežio oro, reikėdavo atsitraukti vieną iš nedidelių langelių įtaisytų pačiame lange, šiek tiek aukštėliau. Žiobarų kilmės vaikams jie primintų tuos sutinkamus senos gamybos troleibusuose. Šalia jo, vienas priešais kitą, prie sienų kiurksojo traukiniui pritaikyti senamadiški neaiškios mėlynos ar mėlynai žalios spalvos minkštasuoliai aukštomis atkaltėmis, nutrinti nežinai kiek kartų̃. Neturėjimo ką veikti metu, laisvai galėtum užsiiminėti vos įmatomų, laiko išblukintų dėmių skaičiavimu audinio paviršiuje, jei balšvų sienų nužiūrinėjimas irgi igrįso. Viršum sėdimųjų vietų bolavo metalinės tinklinės lentynos keleivių bagažui susikelti, žemiau - nedideli du šviestuvai abiejose sienų su minkštasuoliais pusėse. Taip pat ant sienų kabojo nedidelės juodai baltos įrėmintos nuotraukos, vaizduojančios burtininko akiai nežinomus architektūrinius statinius. Grindys buvo muštos tamsia kilimine danga, atskaičiavusia ne vienerius metus ir ne du.
Čia, kur dažniausiai keleiviai būdavo vaikai ir paaugliai, traukiantys į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą, visgi traukinio gale, o ypač aprašytoje nuošalioje kupe, karts nuo karto pasivaidendavo ir vyresni veidai nei septyniolikos-aštuoniolikos metų.
Daug kas čia įvyko ir daug kas dar įvyks.

((nuotrauka1, nuotrauka2))


Nepakeliamas lietus pliaupė. Dideli, tamsūs lašai krito ant vienišos žmogystos, skubančios link nedidelio dviaukščio namo, iš abiejų pusių apsupto tankios girios. Iš miško glūdumos netikėtai atskriejo kauksmas, priversdamas krūptelėti ir nelauktai sustoti nepažįstamąjį purviname lauke netoli namo. Žmogus nunarinęs galvą, paslėptą gobtuve, lyg abejodamas nekantriai mindžiojo permirkusią žolę, bei rankose kažką sidabrinio vartė. Ūmai pakėlęs galvą, jis iš lėto ėmė eiti. Žingsniai buvo netvirti, neryžtingi, bet su kiekvienu žingsniu juodaskvernis greitino tempą, iki bėgimo, rankose vis gniauždamas kažkokį daikčiuką. Pro apsiniaukusį dangų, prasibrovė kelis spinduliai, kuriuos pagavo sidabrinis daiktelis, žmogaus rankose.
Amuletas.
Bet taip kaip ir staigiai prasibrovė šviesa, taip ji ir dingo. Viskas vėl skendėjo tamsoje. Žmogysta keliais šuoliais atsirado prie durų ir nieko nelaukęs pasibeldė į duris. Nieko. Jokio garso. Juodaskvernis dar sykį pasibeldė, šįsyk su tokia jėga, kad rodos tuoj išlauš duris. Anapus durų pasigirdo krebždesys. Žmogus su amuletu lengviau kvėptelėjo ir atsipalaidavo, kai durys atsidarė ir pro jų tarpą galvą kyštelėjo ketvirtą dešimtmetį pradėjęs juodaplaukis. Jo plaukus puošė jau kelios sidabrinės sruogelės, veidas buvo suvargęs, bet tik Greywindams būdingos skaičiai mėlynos akys, liko guvios ir pilnos paslapčių. Vyriškis suraukė antakius, išvydęs svečią prie jo durų.
- Ambrozijau? Ką čia veiki, tokį ankstų rytą?
Ambrozijus tyliai atsiduso ir prsibrovė į vidų pro seną draugą.
- Tu gal iš medžio iškritai, ką? Kaip prašei, atnešiau Magijos Ministeros sutikimą, kad jums- Greywindams, tiksliau tavo sūnui Džeimsui šią rugsėjo pirmosios dieną galima King Kroso peroną pasiekti nešyklės pagalba, dėl atstumo skiriančio jus ir taip toliau. Še,- iš šlapio apsiausto skverno ištraukė popiergalį ir šaukštelį- nešyklę.
- Ach...Taip, taip...- sumurmėjo Fredas išvyniodamas raštą ir tyliai skaitydamas,- Džeimsai!- šūktelėjo vis dar skaitydamas sutikimą.
Už kelių minučių pasirodė ir vaikinukas, leisdamasis laiptais į svetainę, kur buvo tėvas ir Ambrozijus. Išvydęs seną tėvo draugą linktelėjo pasisveikindamas. Atsisukęs į tėvą paklausė:
- Taip?
- Susirink visus daiktus, nešyklės pagalba keliausi į King Krosą. Taip, Ambrozijau?- atsisukęs pažvelgė į anglą, gestikuliuojantį, kad nori įsiterpti.
- Kai ką tau turiu Džeimsai,- traukdamas iš kišenės sidabrinį amuletą tarė draugas,- tokį turi tavo brolis Igoris tiesa, tiksliau visa jūsų šeima?- pasitikslino įžvelgęs keturiolikmečio veide susidomėjimą, nors ir veidas liko akmeninis.
Greywindai visada tokie liks- niūrūs, paslaptingi, su akmeniniais veidais...Nors ir kiek jie turėtų tokių erzinančių savybių, jie visada liks ištikimais ir narsiais žmonėmis..- pagalvojo Ambrozijus duodamas sidabrinį amuletą su vilku, kuris kaktoje turėjo nedidelį safyros brangakmenį.
-Ačiū,- tarstelėjo juodaplaukis, šitaip nustebindamas abu vyrus,- saugosiu kaip savo akį,- ir išspaudė mažą šypsenėlę.
-Geraaai...- nutęsė Fredas,- o dabar keliauk,- mostelėjas lazdele, šalia sūnaus atsirado lagaminai ir narvelis su Sirena- Džeimso liepsnotąja pelėda,- sėkmės.
Džeimsas linktelėjo ir neatsisveikinęs, pasiėmė šaukštelį ir su daiktais, bei Sirena pradingo.
---
Keturiolikmetis atsirado apniukusiame King Kroso perone. Tiksliau šalia raudono it kraujas Hogvartso ekspreso. Džeimsas mažumėle sutrikęs apsidairė aplink stotį: aplinkui grūdosi daug vaikų, šei bei ten šmirinėjo tėvai, ir vyresnieji mokiniai. Netikėtai krūptelėjo, kaip pro ausis praskrido baltoji pelėda. Džeimsas per petį pasižiūrėjo į rudaplaukę merginą, šaukiančią Baltuolę. Turbūt tai jos pelėda, kuri man pro ausis praskrido-pamanė vaikinas, kuomet Baltuolė pagaliau parskrido pas šeimininkę. Nieko nelaukęs juodaplaukis prisivertė save pamiršti merginą ir pajudėjo link ekspreso. Eidamas jis jautė žmonių žvilgsnius, spoksančius į jo randą veide.
-Jau geriau į mane spoksotų, dėl pabėgusios pelėdos, o ne dėl jo..-sumurmėjo Greywindas, pirštais paliesdamas randą.
Ką gi teks priprasti prie naujo gyvenimo, prie naujos mokyklos, žmonių ir žvilgsnių. Prie žvilgsnių. Vaikinukas ranka suspaudė amuletą, kurį buvo pasikabinęs ant kaklo prieš išvykdamas. Kiek palaikęs rankose, sidabrinį vilką su mėlynomis akimis, paslėpė po juodu švarku ir pagreitinęs tempą nuskubėjo link traukinio. Įlipęs į pirmą pasitaikiusią kupe išsitraukė nutrintą, piešimo bloknotą su rudu odiniu viršeliu ir įspaustomis juodomis raidėmis, skelbiančiomis tokį pavadinimą- "Šokis su Mirtimi". Atsivertęs pirmą pasitaikiusį puslapį, pagriebęs pieštuką ėmė piešti, blausioje kupe šviesoje. Pelėdą. Tiksliau tą pačią Baltuolę. Netikėtai atsidarė kupe durys ir pro jas įėjo aukštas blondinas.
-Galiu atsisėsti?
Džeimsui linktelėjus vaikinas atsisėdo ir akis įbedęs į lubas tarstelėjo:
-Aš Maiklas. Kuo tu vardu?
Džeimsas nustojęs piešti atsakė:
-Džeimsas,- ir toliau įniko piešti.
Naujas gyvenimas- pamanė juodaplaukis, įrašydamas savo incialus, kai ekspresas pajudėjo tamsoje. Štai kas manęs laukia.
Ir nieko nelaukęs šalia savo incialų užrašė tokią mintį "Nesvarbu, kas tu- ar vilkolakis ar vampyras, ar žmogus visada turėsi antrą šansą- pradėti viską iš pradžių."
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Džeimsas Greywindas »
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą" By: Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • ***
  • 37
  • Lytis: Vyras
  • Aš nukankintas, bet ne palaidotas
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #1 Prieš 11 mėnesių »
Prieš devynerius metus irgi čia stovėjo. Pirmąsyk. Tuomet dar būdamas žioplu vaikiūkščiu, visiškai nepažįstančiu Anglijos, o tuo labiau Londono ir gyvenimo, kurį rasiąs Hogvartse. Tas laiškas viską apvertė aukštyn kojomis. Tie dveji metai po mokyklos baigimo taip pat.
Nykščiu perbraukęs per lagamino rankeną, primerkė akis dairydamasis pažįstamo silueto. Tačiau King Kroso stotyje, prie pertvaros skiriančios devintą nuo dešimto perono, Džeimso nebuvo nė kvapo.
-   Dėl Merlino meilės, tikiuosi, nevėluosi,- sumurmėjo pats sau, apžvelgdamas platformą. Dviem jaunutėms, dar mokyklinio amžiaus žiobaraitėms pagaliau užsisukus, dvidešimtmetis lyg niekur nieko nudrožė tiesiai. Viljamso ausims pagavus ankstyvų mergaičių šnabždesius, nėrė į sieną, senąjį, žiobarišką pasaulį palikdamas sau už nugaros jau aštuntąjį kartą. Pasauliui trumpam išnykus, jis ir vėl sugrįžo. Kaip ir prieš tris metus, paskutiniais septintaisiais mokinio metais, devintą su trim ketvirčiais peroną rado skęstantį ramybėje. Perone tiek žmonių lyg po karo, bado, maro ir caro, jokių pelėdų ūbavimų, vaikų krykštavimų, vyresniųjų šūksnių, globojančių tėvų rankų ir baimingų pirmokėlių žvilgsnių. Tyla net spengė ausyse. Net vertė nejaukiai jaustis taip triukšmą ir veiksmą mėgstantį Luką, kuris... ir vėl atvyko per anksti. Kaip senais gerais laikais, hm?,- bandydamas tramdyti betįstančią šypseną pamąstė. Gera grįžti į pažįstamas vietas po ilgų klajonių. Po šitiekos...
Lagaminą su Garmo narveliu pastatė šalia kojų, o rankas sukišo į ochros spalvos megztinio kišenes, vienoje iš jų užčiuopė nutrintą gluosnio lazdelę, kitoje apdaužytą žiobarišką telefoną, išgyvenusį ne vieną kritimą ir ne du, visiškai netinkantį šiam pasauliui. Jis suvibravo. Ragelio ekrane švietė Sebastiano Grigo vardas. Džonas iškart nė nežvilgtelėjęs kišenėje nuspaudė atmetimo mygtuką ir ištraukė ranką. Ne dabar.
Po kurio laiko stotį užplūdus žmonės, pilkaakis su nedingusia šypsena veide pradingo jų minioje. Net dulkės negalėjo pasakyti kur jis – platformoj ar Hogvartso eksprese.
Aš grįžau.
"Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą."
By: Šekspyro "Julijus Cezaris"

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ****
  • 218
  • Lytis: Vyras
  • Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #2 Prieš 11 mėnesių »
-Tu beprotis, - augalotas juodaplaukis trenkė kupe durimis taip, kad mediena subarškėjo. Tarpduryje pasirodė dvidešimties metų vyras, vilkintis juoda striuke. Jo dviem randais pažymėtas, griežtų formų veidas su trumpa barzda, kūrė atšiaurų įvaizdį.
- Tik neskiesk, kad nebuvo kito varianto,- suniurzgė, narvelį su pelėda ir lagaminą, prištabeliuotą asmeninių daiktų, pastatydamas ant kupe sėdynių. Paskui save duris užvėrė batu. Šiek tiek sprandą pasuko draugo pusėn,- tu visada jį surandi.
Vos sugebėjo klestelėti vieton, traukinys pajudėjo Hogvartso link. Lututė, neseniai ramiai tupėjusi narvelyje, ėmė blaškytis, snapu kapoti virbus, šiaušti plunksnas. Džeimsas piktu žvilgsniu dėbtelėjo paukščio pusėn, lyg bandydamas akimis nužudyti gyvūną. Nimfa praminta lututė suklapsėjo akimis, bet neužtilo. Dar labiau trikdydama tylą ėmė ne tik sparnais plakti orą, tačiau ir ūbauti.
Silencio,- nukreipta juodalksnio lazdelė užkišo triukšmautoją. Ranka su juoda grandinės tatuiruote burtinišką įnagį paslėpė vidinėje odinės striukės kišenėje.
- Jei nesurasim adresato, aš ją užmušiu, - pranešė atremdamas pečius į atlošą. Pelėdos ūbavimas vis dar skambėjo ausyse kaip sava išpažintis šaltoje Koukvorto bažnytėlėje.
Kas galėjo patikėti, kad po šitiekos atgalios grįžinės Hogvartsan? Net sukirto lažybas su Vilija Ragnvaldson, statydamas už savo negrįžtuves. Aišku, dumštrangietė būtent šią akimirką laimėjo... bet ar tai užskaitoma Godriko Daubos kapinaitėse pūvančiam lavonui? Dabar vaikinui teks saugoti ne tik Džono užnugarį, bet kartu papildomai ir savo. Jei buvę draugai sugebėjo išsilaižyti žaizdas, išsikrapštyti iš apkerėjimų, likusių po Demonų mūšio, sužinoję, kad jis gyvas ir dar grįžta, tikrai mielai norės pasmaugti vietoje. Jei sugebės atpažinti. Praėjo dveji metai, iš paniurusio paauglio, lakstančio Hogvartso koridoriais, patapo jau retai kada emocijas slepiančiu, bet santūriu vyru, bėgiojančiu pogrindyje bei jau nebesuskaičiuojančiu savo aukų skaičiaus. Įsimintinos šviesiai mėlynos akys, amžinų transfigūracijos kerų klasei priklausančio burtažodžio dėka virto tamsiai rudomis. Dešinę akį vagojantį randą papildė ir ilgas, nuo kaklo iki kairio skruosto vidurio besitęsiantis. Pakito drabužių stilius, užsiaugino barzdą. Pasikeitimų yra, tačiau atpažinti galima... ypač, jei išgirstų vardą su pavarde. Tylus atodūsis užstrigo rudaakio gerklėje. Ne kartą su Luku tarėsi, svarstė faktą, ar nereikėtų kaip senais gerais laikas prisidengti po pseudonimais? Sutvarkytų vieną kitą reikalą ir išvyktų kaip tipiniai keliauninkai. Nei jam, nei pilkaakiu nebuvo saldu grįžti į paauglystės namus. Bet... Pinigų stygius padarė savo. Abiems Greywindams likus be žvangančių, teko ieškotis neoficialaus darbo, bandydami neatitraukti nereikalingo dėmesio į save. Rado ir vėl tapo kažko didesnio šunyčiais. Seniau kėravojosi su Slapstūnais ir Amžininkais, dabar tapo kažkokio turtingo burtininkėlio samdiniais. Apie naująjį jų užsakovą nieko nežinojo, išskyrus jo norą, kad jiedu keliautų į Hogvartsą su tikrosiomis tapatybėmis. „Nepatinka?“ – tuomet Džono persiųstame buvusiam grifui laiške rašė tarpininkas, pagal Sebastiano Grigo koordinates Viljamso rastas Dublino „Goblino akies“ magų smuklėje, - „Susiraskit kitą. Norit pinigų? Keliaukit su savo vardais.“
Čia ir pasibaigė diskusijos dėl slaptyvardžių. Rizika jiems jau įprasta dalykas kaip mirtis pašonėje.
---
- Bijai mirti?
- Bijau, kad jie neišklausys manęs iki galo ir paskers lovoje kaip tavo žmoną, Lukai. – prikimusiu tonu tarė,- Hogvartsas mūsų abiejų neliauka.
- Prisipažinsiu, aš irgi. – Džei prišauktas liūdesys kitui niekur nedingo,- Visi padvėsė, o tik mudu likom gyvi. Tai gąsdina.
Vaikinai karčiai nusijuokė.
- Keliausim ten myždami į kelnes?
- Kaip senais gerais laikais, bro,- nelinksmai nusišypsojo Viljamsas pakeldamas ugninės stiklą,- ir eilinį sykį šoksim su Mirtimi,- pastatęs tuščią stiklą pabaigė.

---
Arba Hogvartsas mus užmuš, arba mes jį.
Pro langą skriejo vaizdai. Miškai keitė laukus, laukai miškus, šie gyvenvietes. Tūkstančius kartų matyta panorama kėlė neaiškias emocijas – ar pyktį, ar nostalgiją, ar baimę, ar savęs gailėjimąsi – nesuprato. Jie pasieks Anglijos kerų mokyklą ko gero tik pavakare. Dar daug lauko, iki tol kol baimė ir jaudulys sukaustys kūną, o burna išdžius. Kupe vyravo tyla. Trumpam. Greywindas primerkė akis, galvą atremdamas į sieną. Jis pasiruošęs klausytis.
- Iš ko mes galėjome rinktis?
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą" By: Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • ***
  • 37
  • Lytis: Vyras
  • Aš nukankintas, bet ne palaidotas
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #3 Prieš 11 mėnesių »
Nelijo. Nešvilpavo vėjas. Bet dangus buvo apsiniaukęs, nors tu ką. King Kroso stoties, devinto su trimis ketvirčiais perone grūdosi masės burtininkų, lydimi pelėdų ir vaikų klyksmų. Eilinė rugsėjo pirmoji. Bet ji greitai pasibaigė, kuomet kupe durys atsidarė su trenksmu.
- Išlauši dur,- pakėlęs pilkas, skvarbias akis nuo nuodų receptų jau norėjo nekaltai patraukti per dantį, bet urzgiantis tonas sakė geriau to nedaryti.
- Tu šiandien prastos nuotaikos, seni, - atsiduso, rankas sunerdamas už galvos bei kojas užsikeldamas ant savo palei grindis besivoliojančio lagamino. Skėstelėjo alkūnėmis, išspausdamas silpną šypseną.
- Yra. Arba likti su pinigais arba be. Pas mus taip švilpauja vėjai kišenėse, kad man atsibodo jų klausytis. Mums reikia galeonų, Džei. Karas išmelžė paskutinius skatikus,- šviesių plaukų savininkas po pauzės pridūrė,- pats žinai.
Būti elgetai buvusiam švilpiui nebuvo naujiena. Jis pats, vos įstojo į Hogvartsą ir jo tėvukas neužvertė kanopų, kiekvienais metais visą rugpjūtį prieš mokslo metus pardavinėdavo rankinius laikrodžius gatvėse. Kartais juos vogdavo, kartais pats taisydavo rastus vaikų globos namuose. Kol pakankamai prisirinkdavo, paslapčia bėgdavo iš globos į gatves, į savo pardavinėjimo plotus. Daug neuždirbdavo, ką ten jau, knutus. Be laikrodžių dar vedžiodavo užsilikusius turistus ar paklydėlius po Londoną. Dosniausieji atsilygindavo. Pinigų nepriteklius tuo metu buvo kasdienė vaikio realybė. Tokia, kuri išmokė bet kokioje problemoje rasti bent jau po du sprendimo variantus bei padėti kitiems kenčiantiems. „Padėk kitam ir tavo pagalba vėliau ateis kaip atlygis“ tapo Džonui pagrindine taisykle ir atrodo viena iš paskatų kodėl pateko į Švilpynės koledžą. Laikui bėgant šie principai pravertė ir Nebyliajame kare, nors kai kuriuos teko apkarpyti. „Visąlaik geriečiu nebūsi“- mėgo kartoti.
- Tuomet aš apsimesiu, kad nieko nemačiau,- viena ranka, papuošta grandinės tatuiruote, užvertė žalojančių eliksyrų vadovėlį ir nustūmė sau nuo kelių. Pelėdą užtilo. Ačiū Merlinui. Pilkaakio laplandinė Garmas nužiūrėjo Nimfą tarsi sakydamas: „be reikalo kėlei čia scenas. Tavęs niekas neišgirs.“
- Merginos ir merginos,- pašaipiu tonu pradėjo,- mes patys laisvai galim pasirinkti kurią, bet užduotis ta pati – pasirūpinti jos apsauga. Pagal tą tarpininką, tai didžiausio atlygio verta užduotis.
Visas šitas reikalas dvidešimtemčiui nepatiko. Seniai jau užkasė norą kitam padėti, seniai jau nebuvo tuo švilpiuku, karas viską išplėšė. Draugus, viltį, meilę, žmoną ir negimusį kūdikį. Tik dvidešimt, o jau neša skausmo naštą. Sunertas rankas ištraukė iš po galvos. Ant dešinės bevardžio piršto sublizgo paprastas auksinis žiedas. Galbūt dėl tos naštos jam patiko žaisti su ugnimi: lįsti, draskyti, traukti pro dantį. Tik taip užkamšydavo skylę viduje, tik taip primiršdavo faktą, kad iš jo šeimos likę tik pelenai. Džeimsas gėrė ir rašė; Areina, kuri buvo vienintelė Greywindų narė neturėjusi talento kažkuriam menui, bent jau pasislėpusi senuose magijos vadovėliuose bėgo nuo blogybių; jis pats – lindo pavojui į akis bei rinko savo ir kitų prisiminimus. Taip likę Greywindai kovojo su skausmu. Grįžimas į Hogvartsą primintų ką po jo rado ir prarado.
Džeimsas taip ir neuždavė klausimo, kodėl jis įsėdo į ekspresą. Pagal judviejų planą, be samdinystės ieškosis ir oficialų darbų: Džei bandys gauti kokią nors vietą mokykloje, o pačiam, ką tik išėjusiam iš Magijos ministerijos, teks ieškotis uždarbio Londone. Tai ko purvakraujui lįsti į Hogvartsą, kai tikslas ne toje pusėje?
- Galim rinktis iš Melijandos Julijos Lorijan ir Emilijanos McWelle,- vartydamas žiedą tarp pirštų pratęsė nutrauktą kalbą. Baisiai norėjo, kad tie vardai nieko nereikštų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Džonas Lukas Viljamsas-Greywindas »
"Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą."
By: Šekspyro "Julijus Cezaris"

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • ****
  • 337
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #4 Prieš 10 mėnesių »
Paniręs savose mintyse, Igoris įlipo į traukinį. Birželį tapęs hilieriu praktikantu, jis dažnai mąstydavo ar bent taip manė. Galima sakyti, kad tai jo normali būsena buvo.
Igoriui priskirtos palatos vedėjas, senas hileris Derylas Gvudelas pamatęs, kad dvidešimtmetis esąs laisvas, jau atlikęs darbą ligoninėje, užduodavo namuose dar dvigubai daugiau padirbėti: tai pagal aprašytus simptomus atpažinti koks yra įkandimas, kaip tai išgydyti...ir darbų pabaigos nesimatydavo, o kur dar naktiniai budėjimai. Dirbdamas ir mokindamasis Šv. Skutelio ligoninės antrame aukšte- Chirurginiame skyriuje- Igoris nebūdavo laisvas nuo darbų net ir per pilnatis. Jo skyriaus bendradarbiai greitai susigaudė kokio plauko yra garbanius. Nieks Igio neišmetė laukan, nors sužinojo, kad tasai esąs užregistruotas vilkolakis. Hileriai pastebėję, kad Lorijanas yra užsispyręs ir iki kaklo  paniręs į magišką mediciną, leido jam pasilikti praktikantu, už tai jie skyrė vilkolakiui papildomai padirbėti- įkalbinėti asmenis, kuriems buvo įkasta vilkolakio, ir  per pilnatis sutramdyti paverstuosius. Prigirdydavo stipraus Antivilkinio eliksyro (kad net pasibaigus pilnaties savaitei miegodavo kelias dienas it užmuštas) ir paleisdavo tramdyti bendrarūšių.
Tačiau nuo pat pirmos darbo dienos ir tikrai iki pačios paskutinės dienos Igoris buvo ir bus akylai stebiamas. Būdavo apkerėjamos tam tikras palatos, kad neįeitų tenai Lorijanas. Jis niekada nebūdavo vienas - hileriai metė visą apsaugą, kad nei vienas asmuo esantis Skutelio ligoninėje nepavirstų vilkolakiu. Kartais, netikėtai Igoriui tekdavo išgerti Tiesos eliksyro ir atsakyti į klausimus ar ko nors nepavertė. Visa tai išvargindavo Igį, tačiau pastarasis tvirtai laikėsi ir negriežė dantų ant hilerių.
Rudaplaukis nužingsniavo koridoriumi, ieškodamas laisvos kupės. Gyvos mėlynai pilkos akys tyrinėjo kiekvienas duris, o hileris praktikantas jau įsivaizdavo, kaip atsisėda kupėje ir išsitraukia popiergalių krūvą iš odinio krepšio, kurio petneša stipriai nuspaudė Gabrielio petį. Kas ir labai netikėtai priminė vieną klausimą "kaip išvirti Kraujo papildomąjį eliksyrą?"
Igis giliai atsiduso ir užvertė akis į lubas.
Jis turi žinoti atsakymą. Turi. Tačiau neprisiminė. Suniurzgė. Ir kodėl būtent šis eliksyras jam prisimiršta, kai yra jam vienas svarbiausių ir reikalingiausių?
Būtų toliau laužęs galvą ir kartu ieškojęs kupės, jei ne balsai. Į vieną nebūtų kreipęs dėmesio, bet į antrą -visgi, jis turėjo praeiti tą kupę, bet mintis, kad jis gali būti gyvas...
Širdis kadaise pripildyta pykčio, dabar stipriai plakė iš trapios vilties.  Negi tu gyvas? Tačiau likęs protas įkyriai priminė visus įvykius: Demonų metro, Demonų mūšį. Tu turi ant jo pykti. Jis žinojo tiesą, bet tau jos nesakė. Jis tik suskis, kuris gelbsti tik savo sėdimąją. Vedmainis. Jis pragrobė Melą. Jis žuvo.- mintys it karuselė sukosi rudaplaukio galvoje. Tačiau Igoris pabandė suabejoti, jo švilpiška širdis reikalavo atleisti tam buvusiui grifui, nors galbūt ir mirusiam, o galbūt vis dar gyvam. Igoris sudvejojo: kas jeigu iš viso toj kupėj nėra Greywindo ir jis tik gaištą laiką su savo kvailomis mintimis? Turi pernelyg daug darbo, kad stoviniuotų prie kupės ir klausytųsi ką kiti kalba ir pats prisimintų praeitį. Gabrielius jau buvo bežengęs į šalį, kai išgirdo du vardus.
-Ką tu čia veiki?- greitai nuspaudęs rankeną iš nuostabos sušvokštė praktikantas tiesiu taikiniu pamatydamas kupėje rudaakį dvidešimtmetį, ir tik po to suvokė, kaip Džeimsas pasikeitęs- tik kvapas bemaž liko toks pat. Baikit. Baikit visi keistis. Dabar tu, prieš tai Emi, Ašas,- jau norėjo garsiai pasakyti, tačiau ištarti žodžiai buvo kitokie,- Džeimsai? Kurio velnio tu dar gyvas?
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 334
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #5 Prieš 10 mėnesių »
Metai bėgo. Paliko neišdildomas žymes visur, kur tik buvo įmanoma - akyse. Veide. Drabužiuose. Gatvės grindinyje. Žmonių šurmulyje. Stoties dūmuose. Lagaminuose. Atodūsiuose. Tik,rodos, Devinto Su Trim Ketvirčiais perono  pakeisti net laikas nebuvo pajėgus. Kaip ir prieš devynerius metus, taip ir dabar Hogvartso ekspresas stovėjo ramus, pasiruošęs gabenti mokinius. Peronas buvo kupinas džiugaus jaudulio, liūdesio ir vilties. Vilties, kuria ji gyveno pastaruosius metus.
Carol vaikštinėjo tarp vaikų ir tėvų, globėjų, senelių ir ūkaujančių pelėdų. Gėrė į save visur tvyrantį džiugų jaudulį. Dūmai gobė peroną, palikdami privatumo atsisveikinimams. Pati tarp šių dūmų malėsi prieš trejus metus. Dabar, būdama dvidešimties, vargiai suvokė faktą, kad praėjo tiek daug laiko nuo jos pirmosios kelionės, tačiau jautė kiekvieną sekundę tų metų, kuriuos leido viena. Ji nematė net Ašo, o jis, kad ir kaip nesinorėjo pripažinti, buvo jos atramos taškas. Nors nešiojo Vaildingų pavardę, šiai šeimai nepriklausė jau kuris laikas.

Jai sunkiai sekėsi ištverti vienai. Pinigų turėjo pakankamai, tačiau žudė nieko neveikimas ir vienuma. Kai nėra ko laukti. Nėra ko ilgėtis. Nėra ko tikėtis. Mirtininkai tebuvo pakeleiviai, o ji juos priėmė kaip šeimą. Džei dingo. Ridliai pasimetė. Igorio su seserim nematė nuo mūšio pradžios. Kiek pati skaitė šykščias naujienas laikraščiuose, buvo ir daugiau dingusių. Tačiau sensaciją užpustė trijų metų sunkumo dulkės. Atsirado kitų. Inicialai nugrimzdo į praeitį, į dingusių be žinios/pripažintų mirusiais žmonių suvestinę. Pasaulį valdo skaičiai. Tačiau Ašas.... Jo tikriausiai nebėra gyvo. Carol puikiai žinojo, kad jis, turėdamas norsmenkiausią viltį ją surasti, ieškotų. Tačiau praėjo treji tušti metai.
Ir vėl rugsėjo pirmoji, kertinis akmuo visų, kada besimokiusių Hogvartse, istorijų. Liaunas siluetas tykiai nardė tarp dūmų, klegesio, juoko, baimės ir jaudulio. Caroline Wilding beveik nepasikeitė. Tebebuvo aukšta, kaulėta ir liauna kaip mergytė, tik veidas bylojo apie tai, kiek laiko ši būtybė gyvena. Akys buvo tuščios. Nei liūdnos, nei šaltos, nei linksmos.
Ji tiksliai nežinojo, ko čia atėjo. Pasimalti tarp žmonių - taip sakė sau, kaip ir kaskart, kai išeidavo viešumon. Iš tikrųjų ji paslapčia tikėjosi sutikti kažką iš tų, kadaise buvusių tik iki pažįstamų ribos, tačiau dabar reiškiančių daug daugiau. Tačiau sau to nepripažino.

Bespalvės figūros, bejausmiai veidai, pilki apsiaustai, sumišę su garvežio dūmais.

Ir nieko iš tų, kurių ji ieškojo.
Nieko.

Pasigirdo švilpukas. Carol apsisuko. Viskas, nebėra ką čia veikti. Kaip okeano banga, tėvai siūbtelėjo vagonų link, šaukdami atžaloms paskutinius nurodymus ir į rankas kišdami pamirštus daiktus. Mergina taip pat nejučia žengė arčiau. Ir dar vieną žingsnį. Tenorėjo prisiliesti prie ekspreso - nors oda pajausti tą džiugų jaudulį, kurį jusdavo kasmet. Nuspaudė rankeną. Į kvėpavimo takus plūstelėjo su niekuo nesupainiojamas Hogvartso ekspreso kvapas. Po daugelio vienišų mėnesių mergina pagaliau pasijuto ne viena. Ji nespėjo apsisukti ir išlipti. Po kojomis suvirpėjusios grindys pranešė, kad traukinys jau pajudėjo.
Caroline sutriko. Ką ji veikia traukinyje, pilname mokinių, keliaujančių į vietą, kuriai ji pati daugiau nebepriklauso? Na, bet ką padarysi, traukinys nesustos. Greičiausiai gaus pasivažinėti iki Hogvartso ir atgal. Na o kas jai jaunai netekėjusiai. Vis tiek nieko gyvenime neveikia. Padirba kelis mėnesius dienom ir naktim, o po to leidžia sau valandų valandas slampinėti po miestą ar tiesiog sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką taip stumiant laiką.
Kaip ir prieš trejus metus, patraukė tolyn koridoriumi dairydamasi tuštesnės kupė. Iš nugaros ją laisvai galėjai palaikyti mokinuke, o veidas slėpėsi šešėlyje, tad niekas per daug ir nesigręžiojo. Būtų ji ėjusi ir praėjusi iki pat traukinio galo, kur paprastai būdavo mažiau moksleivių, o jei ir daug, tai vyresnių, mažiau triukšmo keliančių. Tačiau traukinio dundesyje ir žmonių šurmulyje išsiskyrė keli balsai. Keli pažįstami, iki gyvo kaulo žinomi balsai. Užsimerkė ir atsimerkė. Ji negalėjo to tikėtis, negali būti, kad jie čia. Tačiau tikėjosi.
Carol sustojo, pasisuko į stiklines kupė duris. Trys žmonės, trys vaikinai, jau per dideli važinėtis šiuo traukiniu. Vienas nematytas, tačiau neatrodė, kad svetimas. Galbūt į panašius reikalus įsitraukę laikui bėgant tiesiog pajaučia vienas kitą, ne? Ir du žinomi.
 - Ir ką gi mes čia turim,- neatsiklaususi, net nepabeldusi atitraukė kupė duris. Akys atgijo, smigo į kiekvieną iš buvusių ten. Tačiau balsas tebebuvo abejingas.- Tai visgi nekurie, pirštais nerodysim vardais neminėsim, tikrai mėgsta spektaklius... O aš jau susirengiau tavo kapą nurodyta spalva dažyti. Tik bėda, nebuvo tokio...- Caro reikšmingai nutilo, mėgindama panaikinti gumulą gerklėj, trukdantį kalbėti. Ne mėlynos, kaip anksčiau, rudos akys darė jauną vyrą panašų į kažką, kažką, ko ji nesuvokė, kažką, kažką tokį pažįstamą ir taip trikdantį.
Vėlgi, neatsiklaususi nudrožė tiesiai ir įsitaisė ant laisvos sėdynės priešais nepažįstamąjį.
  - Aišku, malonu matyt, jau maniau gyvų nelikę,- svetimas merginos tone išgirstų gryną sarkazmą ir nieko daugiau, tad tik gerai ją pažįstantys galėjo suvokti, kad pasakyti žodžiai nėra ironiški.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ****
  • 218
  • Lytis: Vyras
  • Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #6 Prieš 9 mėnesius »
Traukinys pagaliau išvažiavo į nurudusius laukus. Ratai tratėjo, dundėjo, net čia girdėjosi. Virš vagonų tįso balta dūmų grandinėlė.
Lorijan ir McWell. Pastaroji negirdėta, bet Mela... Taip troško neišgirsti pažįstamo vardo. Nusivylimas užgraužė negyvai.
Džonas buvo teisus. Jiems reikėjo pinigų, net nesvarbu iš kur. Stipriau sučiaupė lūpas. Pripažinti savo klaidą, nenorėjo. Negi nebuvo kitokio pasirinkimo? Oficialus darbas ir buvo vienas iš pasirinkimų, bet atgrasus. Keistas. Nemielas. Su gausybe taisyklių. Pasirodo, laisvas gyvenimas jiems patiko, liko įaugęs. Reiškias, mažai dar dega, jei nesikrato, nors ir nepatenkintai murma.
- Spėsiu,- tarė, nagu krapštydamas panages,- tu sutarei saugoti Lorijan,- nuobodžiaujantis tonas išdavė, tokioms situacijoms esant dažnoms.
Ar kada šis žmogus baigs nuspręsti už kitus?
Kažkas už durų sustojo. Nespėjus Rafaeliui atsisukti, jos atsivėrė. Tarpduryje išdygusi figūra prašneko.
Per tuos metus buvęs grifas sau neleido prisiminti paliktųjų čia, Hogvartse. Tai pernelyg blaškė. Tai buvo pernelyg skaudu, ypač sužinojus išmėsinėtą, tikrą tiesą. Tada gimdavo šiokia tokia kaltė. Bet tik kartais. Ir tik kai kurių atveju.
Tos mėlynai pilkos akys įsodintos nevaikiškame veide, apžėlę skruostai, suvyriškėjęs tonas ir prisiminimai atsklidę su juo nepriklausė tai kategorijai. Ne, dėl Igorio Lorijano Greywindas nejautė kaltės. Bet užtat keistą nerimą.
Dantys užstrigo tarp dantų.
Tarpduryje tikrai stovėjo pažįstamas snukis.
Igis ištarė jo antrąjį vardą, vėl paklausė. Švilpio balse žaidė švokščianti nuostaba. Kada paskutinį kartą tai girdėjo? Gal pamotei parodžius linkučius, o gal vienaragius?...
- Nežinau.
Patikėk, aš pats stebiuosi.
Ko jau ko, bet pokalbio iš įbrolio tikrai nesitikėjo. Žinant jų paskutinius susitikimus, galėjai guldyti aršias dramas ir naujus kerų pliūpsnius. Bet šitai? Sėdėjo apšalęs. Šiek tiek ranką nuleido lazdelės adresu. Susimėtė žvilgsniais su Džonu. Įprotis. Smilkiniuose tvinksėjo kraujas. Ko tikėtis?
O tada prasidėjo.
Durys darsyk trenkėsi ir ji įėjo.
Ar širdis dar gali labiau nusmukti nei batų kulnai ir pragaras? Tą akimirką nesuvokė kas vyksta - ji įžengė ir tiek, ėmė kalbėti.
Kodėl jie kalba?
Per visą tą laiką, juodaplaukis keistai tylėjo, o lūpose žaidė  neįprasta, romi šypsenėlė. Ji tarsi sakė: "Dabar kapas tikrai bus, pažadu. Mums abiemis."
Tas vienas žodukas voliojosi ant liežuvio, bet nei mintyse, nei garsiai jo neištarė.
Aišku buvo tik viena, kad su Igorio atėjimu prisilititavo, bet su Caroline Wilding... sunku apsakyti. Jis atgijo. Vos juntama kaltė irgi.
Mergina visdar buvo kaulėta. Ilgi, garbanoti, varno plunksną primenantys plaukai gražiai rėmino jos veidą, primindami biologinės motinos įsvaizdavimą. Elegancija ir kažkoks neužčiuopiamas moteriškumas neišsitrynė per šiuos metus. Carol buvo bemaž indentiška savo anktesnejai kopijai... o gal ne?
Lututė pabudo. Ji ir vėl ėmė ūbauti, šįsyk atkreipdama dėmesį kitur. Traukinys stojo. Džeimsas kilstelėjo smakrą. Jie ne Kiauliasodyje, jie laukuose, iki pilies dar toli. Nerimas prišliaužė arčiau.
Kupe pasidarė ankšta.
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą" By: Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • ***
  • 37
  • Lytis: Vyras
  • Aš nukankintas, bet ne palaidotas
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #7 Prieš 6 mėnesius »
Svajingas, seniausius prisiminimus iškeliantis ir iki gyvo kaulo pažįstamas dardėjimas kaktą prispaudus prie dar nespėjusio įšilti lango, paliesto švelnaus rudens šaltuko; puikiai girdimas vaikų klegesys, nestabdomas net ir kupe sienų, seniai priverstų savaip atsipalaiduoti, jei ne prabėgę metai.
Neryškus pilkšvų akių atspindys stikle stebėjo juodaplaukį. Lūpos, nežymiai pravertos prakalbo ir judviejų tylą nutraukė:
- Dėl Merlino meilės, Džei, tu tikrai nemoki spėlioti,- iš dantų ištrūko nuoširdus nusivylimas ir čia pat, vaikinas kreivokai nusišypsojo. Kupe poškėjo nykčiu traškinami pirštų sąnariai, reiškintys tik viena - Viljamsas, jau kuris laikas nedalyvavo muštynėse... - Norėjau, bet parinkau Emilijaną. - susikūprinęs šviesaplaukis nepaleido iš akių neišvaizdaus draugo veido,- bet dabar mano eilė spėti. Tau tai nepatinka. Ryškiai. Duotai į snukį, jei būtum keleriais metais jaunesnis.
Šiltas žiedas, pagavęs išsprūdusio saulės blyksnį, suspindo. Mažytis saulės zuikutis užgimė palubėje. Toks švelnus, toks linksmas… Toks naivus, toks netinkamas kupe atmosferai, bręstančiai nenumąstyta linkme. Jei tik tas šešėlis…
Atodūsis. Vos girdimas kelio trakštelėjimas pasekė besistojantį šviesaplaukį, jo šiurkštūs pirštai sužvejojo netoli nugulusį eliksyrininko vadovą, o kitas judesys šį nugrūdo lagamino gelmėn.
- Kita vertus,- jis pilnu jėgos truktelėjimu pakėlęs odinį, užkėlė bagažo vieton, - manau…
Žingsniai.
- Mes turim svečių,-  žodžiai pasekė kitus, o žvilgsnis nusekė tarpdurį, pridengtą šviesios figūros.
Ar ramybė kada ateis? Ne, kurgi, ne šiais metais, ne kitais.
Igoris Lorijanas, vienas iš žinomiausių šiuolaikinės Švilpynės mokinių, savo stipria letena galbūt ir liktų sutraiškęs ne pirmų dienų durų rankeną, jei tik šios nesidarinėtų taip lengvai - greitas paspaudimas ir jis čia. Nustebusios jūros ir granito rainelės šovė draugo pusėn - nenuostabu - išvokštas klausimas pakibo aukštėliau viršugalvių, kaip ir daugelis nepasakytų, ne?
O jų tiek daug.
Buvusio bendramokslio, vargu ar beprisimianančio patį Viljamsą - kurgi, kartu nepuošė Švilpynės stalo Kalėdoms, kartu nekovojo petys petin dėl Akilandos pagrobtos vėliavos - pasirodymas privertė jei ne išsimušti iš vėžių, tai bent susitelkti. Atėjai jo?… kaip netikėta, Igori, - akys, jo emocijų veidrodis, apsitraukė atsargiu įtarumu.
Viljamsas kilstelėjo smakrą, bendražygiui prakalbus. Atsargiai rinkti žodžiai pasibaigė vienui vienu. Vaikinas kilstelėjo antakį, kreivai susižvalgius - "ne, mums tikrai nesvyla padai, baik tu čia juokus, aišku ne."
- Igori, to pačio paklausčiau tavęs, - aštrus tonas, nebūdingas buvusiam mokiniui, pakibo ore, o šio savininkas atsisėdo ir ten kur vėliau.
Balsas.
Juodos garbanos, visiškai nederančios su marmurine veido oda, šmėstelėjo netamsintame kupe durų stikle. Vienas grakštus suktelėjimas ir veidas, tiek kartų nematytas, išplaukė realybėje. Muštos grindys neišlupo šviesaplaukio iš pusiausvyros, jos nedingo ir neišnyko. Vaikinas beliko sėdėti, lėtai pakrypusius rankų pirštus paslėpdamas kelių kišenėse. Caroline Wilding, kaulėtoji gražuolė, iš tiesų stovėjo užu Lorijano nugaros - tik smakrą kryptelėk ir pagauk kažkada žibėjusias akių raineles, velniai griebtų, kad tik Igoriukas būtų išaugęs žemesnis…
Jos balsas nepasikeitė nė per centimetrą - vis dar paskandintas savotiško kandumo taurėje, šaltumo samtyje ir depresyvumo katile. Toks artimai pažįstmas, bet ir svetimas. Kur tu, Caroline?
- Krūvą lavonų, labas rytas. - merginos žvilgsnis, akimirksniu atgijęs apkeliavo visus. Ūmus persijungimas privertė sučiaupti lūpas - kas čia dabar? Ar kerštą palikai? - O dabar klausiu aš: ko jūs norit? - rankos išniro iš kešinių, dešinioji pernelyg lėtai nukeliavo kairiosios vidiniu riešu, perbraukdama megztinio medžiagą. Supraskit, jis ten laiko lazdelę.
Traukinys stojo. Caro, be lašelio jaudulio, atsisėdo priešais. Igis vis dar stovėjo.
Kas toliau, Džeimsai?
"Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą."
By: Šekspyro "Julijus Cezaris"

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • ****
  • 337
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #8 Prieš 5 mėnesius »
Igoris apsimetė negirdėjęs paskutinių dviejų sunkiai pažįstamų asmenų žodžių.  Myša jam apie tai kalbėjo. Bet Mela ir Emi apie tai ničnieko nežino.
Apsimetė vien dėl lyg iš po žemių atsiradusios Carol ir dėl fakto to, kad Džeimsas ir jo draugelis nežino kas jų užsakovas. Taip, pinigai valdo pasaulį.
-Na, Caroline, tikiuosi aš nesu tų mėgstančiųjų spektalus sąraše,- vyptelėjo vilkolakis, nužvelgdamas juodaplaukę buvusę grifę. Kaip įdomu - du švilpiai ir du grifai. Kas gi galėjo taip pamanyti, kad taip nutiks? Juodaplaukei klestelėjusi prie švilpio, kuris it tikras vaiduoklis vaidenosi Hogvartse (vardo ir pavardės neprisiminė) , Džeimsui vis tylint, žvilgtelėjo pro langą, į lekiančius kelio vaizdus. Lututė nesustojo ūbauti.
- Aš ir maniau, Caroline, - susiraukė,- Emi, Mela - gyvos. Ašą prieš, lyg prieš vienus ar dvejus metus mačiau Hogvartse, aišku, jei tau įdomu,- burbtelėjo tyliau. Dėl Džeimso neabejojo - niūriajam buvusiam grifui nė per nago juodymą nebus įdomu kas iš Igio "pusės" liko gyvi.
Mėlynai pilkų akių savininko žvilgsnis įsmigo į triukšmaujančią latutę. Šioji, nors mažesnė už jo augintinę Deltą, nežinia kodėl priminė tą laiškutį. Žiedas. Koukvorto pakrantė. Emi.
Igoris, sukandęs dantis, nusuko žvilgsnį į grindis.
Ar bent Džeimsas nutuoka, kas jo gyvenime vyksta?  Ar bent susimąsto apie savo įbrolį? Kad šis, jau pasipiršęs?
-Turiu savo reikalų,- pakėlęs akis į šiaudų spalvos jaunuolį tarstelėjo šaltai, pastebėjęs, kaip Džeimso, ir kito švilpio rankos slysta prie burtų lazdelių,- Kiauliasodyje turiu susitikti su žmogum, kad gaučiau kelis Kraujo  papildomojo eliksyro sudėties ingredientus.
-Nagi, kerai Hogvartso eksprese? Būtina tokių kraštutinumų imtis, sutikus senai bematytus pažįstamus?- kilstelėjo antakius vilkolakis, kuris nė palietė savosios lazdelės. Tik padėjo krepšį ant grindų ir atsišliejo į sieną, bet liko stovėti arčiau prie durų. Sunėrė rankas ant krūtinės.
-Aš nieko nenoriu iš jūsų,- tarė, omenyje turėdamas įbrolį ir jo draugelį. Nuo kada jis susidraugavo su švilpiu?,- O jūs kur riedat? -nužvelgė kiekvieną sėdintyjį.
Staiga, traukinys sustojo. Pasigirdo slankstamųjų durų girgždesys - turbūt hogvartsiečiai iškišo galvas iš kupių, pasižiūrėti kas nutiko.
Igorio ranka nejučia nuslinko prie ąžuolinės su fenikso plunknos šerdimi lazdelės, skaičiuojančios paskutines veiklumo dienas.
Nebylus klausimas, ar kažkas iš šios kupės prisidirbo, blykstelėjo Igorio akyse.
- Psichai?
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 334
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #9 Prieš 2 mėnesius »
Neatsipalaidavo. Per daug visko įvyko. Norėjo pykti, apisukti ir išeiti, tačiau... Vos pravėrus duris ir išgirdus pažįstamus balsus joje kažkas vos žybtelėjo. Tarsi gęstanti liepsna, gavusi dar lešelį deguonies, leidžiantį dar akimirką gyventi. Carol to jausmo norėjo daugiau. Dar ir dar. Po galais, jai jau dvidešimt, o kai kuriose srityse liko ta pačia keturiolikmete, bijančia savo šešėlio. Atrodo, po tiek metų. O visgi.
Paliko netikrus brolius kapotis tarpusavyje. Ne, neišėjo. Atsijungė, nebesiklausė, tik blankiai girdėjo. Svarstė. Ištisus metus galvojo, ką pasakytų, jei pamatytų kurį iš jų, o dabar, progai pasitaikius, tyli kaip statula, tegebėdama išlement kelis sakinius, ir tuos persmelktus, šalčio, sintetinės pajuokos ir paviršutinio TaipTiesiogApsimeskimKadViskasGerai .Igoris ir Džeimsas, tokie skirtingi, bet nori nenori turintys kažką panašaus, tegu ir netiesiogiai apčiuopiamo. Tiek metų primesto ryšio, kurio, kiek jai buvo žinoma, nei vienas nepuoselėjo. Ir kam to reikia? Dėl šviesių prisiminimų? Abejotina.
Tuo tarpu naujasis Džei draugelis, dabar įsijautęs į protektoriaus vaidmenį, visa laikysena ir povyza rodė priešiškumą ir nepritarimą. Kam, įdomu? Lygiai taip pat kaip dangaus mėlynumas, žemės apvalumas ir neigiamas mikrobangų krosnelės poveikis katinui, visiems buvo aiški ir  Džeimso Greywindo savybė - jis turėjo tik visišką sąžinės prešingybę, o tokiems atkešyti neįmanoma. Kerštas galimas, kai turi ką prarasti, kai turi, kas brangu. Džei gelbėdavo savo svylančią uodegą. Visada. Ką tokiam padaryt? Igoriui - štai jam gyventi bus sunku. Jis turi ką ginti, dėl ko kovoti ir ką prarasti. Jį galima sužeisti. Bet jis gali jausti. Kitaip nei jos pažinota aštuoniolikinio Džei versija.
Sėdėjo rami, be skrupulų tyrinėdama dabar visaip savo galybę  demonstruojančio draugelio siluetą. Už akių užkliuvo paprastas auksinis žiedas. Pasirodo, šitas irgi jaučia. Ar bent jautė.
 - Atsipalaiduok, nepradėsim muštis vidury vaikų pilno traukinio. Nežinau, gal ten pas jus įpasta kapotis prieš jaunimo auditoriją, bet man tyla labiau prie širdies. Visi esam suaugę žmonės ar bent stengiamės tokiais pasirodyti. Ar laimė, ar nelaimė, taip gavos, kad visi atsidūrėm vienam traukiny vienoj kupė, bet bent jau aš asmeniškai galiu dingti, jei tik širdelėms ramiau bus,- atidžiai nužvelgė nenusėdintį vaikiną.
Igoris įsitaisė patogiau, Carol susikėlė koją ant kojos ir apsidairė. Traukinys važiavo toliau ramiai pūškuodamas per laukus. Jie turi beveik pusdienį kartu. Tada mokiniai keliaus į svetingus pilies koridorius, Igis čiuoš tvarkyti savo reikalų, kad ir kokie jie bebuvę, o tada namo, kur kažkas laukia. Ne, ji nežinojo tiksliai. Tačiau tokie dalykai matosi. Tie du valkatos toliau skandins skausmus ugninėj, tik aplinka bus kitokia. Jie nerado savo vietos. Ir greit neras. O ji - ji pasivažinės pirmyn atgal. Sugrįš. Ir vėl viskas iš naujo Ratu aplink iki pasirodys mirtis išvaduotoja. Nejučia nusišypsojo. Dievaži, ir kokį velnią išdirbinėja su savo gyvenimu?
 - Malonu žinoti, Igori,- vyptelėjo, pabrėždama pirmąjį žodį. Kam jau kam, o jai ypatingai rūpi Ašalaino sveikata ir gerovė. Nors ką čia meluosi - jam vieninteliam Carol rūpėjo - bent ar dar gyva. Kitiems ne. Po galais, iki ko nusiriti žmogus. Baisu. Užuot giliau svarsčiusi keistų santykių klausimą, dėmesį nukreipė į du tamsos riterius.
 - Jūs, žinoma, net neįsivaizduojat, ar kas išgyveno,- ne klausimas, bet teiginys. Beveik. Nes atsakymą manė žinanti. Bet visgi paliko tą vieną procentą atsitiktinumui - šiuosyk laimingam.- Visgi - kam apkrauti galvą tokiais nereikšmingais dalykais?
Taip. Kalbėkim nerūpestingai, dar pamalkim liežuviu apie orą ir galeono kurso smukimą, apie tai, kaip visiem puikiai sekasi, kaip visi eina tolyn (šimtamyliais žingsniais minuso kryptimi), nesidairo atgal, o praeitį palieka praeity. Sukando dantis. Saulės spindulys, atsimušęs nuo nepažįstamojo žiedo, akimirkai apakino. Akys kiek sudrėko - juk nebuvo pratusi matyti šviesos. Mintimis grįžo prie ankstesnių išvadų ir visgi turėjo pripažinti - ne ji viena taip nesugeba.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019