0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #60 Prieš 2 metus »
 Panašu, kad Henrietos atostogos taip pat nekaip praėjo. Taip, o kam gi vaikų namuose būtų smagiau nei Hogvartse? Pati Melodė žinojo, ką reiškia tūnoti vaikų namuose (tik skirtumas buvo toks, kad Melodė atostogas kęsdavo burtininkų, o ne žiobarų vaikų namuose), kai žinai, jog niekas tau nepadės, nepaguos ir nemylės taip, kaip tai darė tėvai. Todėl daugiau šios temos nebelietė. Bent jau kol kas. Nenorėjo gadinti smagios kelionės nuotaikos. Pati tamsiaplaukė savųjų tėvų neteko jau gan seniai... Tėvo neteko dar prieš jos gimimą, o mamos vos sulaukusi trejų. Bet bent jau turėjo du vyresnius brolius, kurie dabar buvo visa jos šeima. O ar Henrieta turi brolių ar sesių, grifė nežinojo.
- Dar neteko sudalyvauti visų dalykų pamokose, tačiau manau, kad po kolkas labiausiai patinka magiškųjų gyvūnų priežiūra,- atsakė į ką tik užduotą Henrietos klausimą. - Taip pat, manau turėtų būti įdomios ir ateities būrimo arba transfigūracijos pamokos. Kerėjimas, mano nuomone taip pat šauni pamoka, bet profesorė pastaraisiais metais buvo tikrai keistoka...
 Melodė prisiminė slyvų pyragą. Nebuvo jau jis toks skanus, kaip ta keistoji profesorė gyrėsi... Gerai pagalvojus, praėję mokslo metai Hogvartse rodos velniškai greitai prabėgo, kad grifiukė net nespėjo visose pamokose sudalyvauti. Norėjosi išbandyti viską. Na, išskyrus žiobarotyrą. Ši pamoka mergaitei tikrai neskambėjo įdomiai, magiškai ar viliojančiai.
 Mintis nutraukė Eiros urzgimas. Regis, ši tik dabar pastebėjo nuošaliosios kupė viešnią ir tuo nebuvo labai patenkinta... Dar kelios sekundės ir haskė jau šoko iš mergaitės glėbio.
- Eira, ne!- suriko Melodė, bet buvo jau per vėlu.
  Štai, dar prieš savaitę buvusios benamės šunytės puolimo instinktai ir vėl pabudo. Širdyje Eirai dar vis juto savo laukinę prigimtį, dėl kurios ji neprisileisdavo nepažįstamų (išskyrus Melodę). Grifė supanikavo, mat tikrai nenorėjo, kad jos šuo paliktų skaudžias įkandimų žymes bendrakoledžės odoje. Nebebuvo kada ilgai galvoti, reikėjo veikti greitai- čia ir dabar.
- Sustink!- nieko geriau nesugalvojusi suklykė Melodė.
  Mergaitės veidas buvo perkreiptas liūdesio, siaubo ir nuostabos. Ji tik vėliau suprato ką padariusi- ji sustingdė savo vienintelę augintinę! Lazdelė vis dar buvo nukreipta į šunytę, o ši sustingusi piktu žvilgsniu vis dar žvelgė į savo "auką". Melodė paėmė haskę ant rankų ir tyliai prabilo, kreipdamasi į Eirą:
- Atleisk, tačiau nieko geriau nesugalvojau... Ji yra mano draugė, tad neleisiu, tau jos pulti. Atstingdysiu tave po kelių minučių, kai šiek tiek aprimsi.
  Nors žinojo pasielgusi teisingai, vis tiek viduje buvo skaudu, kad ji taip negailestingai pasielgė su savo augintine...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Melody Moondragon »
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 273
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #61 Prieš 2 metus »
  Henrieta su šypsena veide klausėsi draugės atsakymo. Ji ir pati būtų mielai išbandžiusi transfogūracijos pamokose, tačiau niekaip negalėjo atsidurti reikiamame kabinete, reikiamu metu. O galbūt net nebuvo profesoriaus kuris galėtų išmokyti mokinius šio amato? To grifė nežinojo.
  Staiga Melodės haskis, iki šiol gulėjęs ramiai, šoko ant Henrietos. Nors ir nebuvo baili, trečiakursė atšoko toliau, nors ir žinojo, kad tai nepadėtų apsiginti nuo žvėriūkščio. Trylikametė žvelgė į artėjantį gyvūną ir jau laukė kaip iššiepti dantys susmigs į odą, tačiau paskutinę akimirką Melody paleido sustingdymo užkeikimą į savo augintinį ir jis susmego ant grindų.
  Henrieta matė siaubą ir liūdesį draugės akyse. Poter nežinojo kaip ji jaučiasi. Negalėjo žinoti. Pati mergina nebuvo paleidusi kerų į savo draugą, tačiau nujautė, kad Melody skaudu. Henrietai atrodė, kad jos draugė pasielgė labai drąsiai, kad puolė gelbėti trečiakursę nuo savo šunyčio. Grifė pajuto didžiulę pagarbą draugei.
- Tu pasielgei labai drąsiai. - tarė Poter. - Ačiū.
Ji nežinojo, ką dar galėtų pasakyti.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #62 Prieš 2 metus »
 Stiklinės Melodės akys vis dar žvelgė į sustingdytą augintinę. Tikiuosi kada nors ji man atleis... Taip, Eira tikrai nebuvo viena draugiškiausių padarų šiam pasaulyje, tačiau grifiukė vis tiek ją mylėjo, kokia ši bebūtų. Jau ne kartą teko atsiprašinėti už šunytės veiksmus, tad štai, atėjo ir dar vienas kartas.
- Tikrai labai atsiprašau, dėl to kas čia ką tik įvyko,- atsisuko į vos haskės "auka" netapusią draugę. - Eira nelabai sutaria su nepažįstamaisiais. Matai, su ja susibendravome dar visai neseniai. Iki tol ji buvo benamė, tad manau, kad iki dabar dar liko keletas jos laukinių instinktų. Pažadu daugiau tai nebepasikartos (...tikriausiai). Atstingdysiu ją po poros minučių, nesijaudink. Ir manau tikrai neverta dėkoti už tai, jog mano pačios augintinė tave užpuolė.
 Henrietos žodžiai privertė Melodę nusišypsoti. Širdyje mergaitė pajuto padėką šalia sėdinčiai grifei. Juk tai jos- Melodės šuo užpuolė nekaltą Henrietą, tačiau ši vis tiek jai padėkojo... Nors ir nebuvo už ką. Juk tai mano kaltė... Reikėjo įdėti daugiau pastangų į Eiros dresavimo pamokas. Ir juk aš ją paleidau, jos nesulaikiau, todėl ši ir gavo progą pulti. Grifiukė darsyk pažvelgė į stiklines šunytės akis, o tuomet vėl kreipėsi į Henrietą:
- Ar tau viskas gerai? Gerai jautiesi?
 Mergaitė žinojo kaip kvailai ir apgailėtinai dabar nuskambėjo jos žodžiai. Tačiau atsiimti jų nebegalėjo. Juk aišku ji nekaip jaučiasi. Tai tikrai nebuvo laimingiausia jos gyvenimo akimirka. Tikriausiai tokio Eiros sutikimo Henrieta nesitikėjo. O kas tikėtųsi? Melodė žvilgtelėjo pro langą. Lietus vis dar pylė kaip iš kibiro, nė neketindamas aprimti. Praėjo jau gera valanda, kaip grifės sėdi traukinyje ir tik dabar Melodė pajuto alkį.
- Kaip manai, ar greitai atvažiuos vežimėlis su užkandžiais?- pabandė nusišypsoti draugei. Tikėjosi, kad tema apie skanumynus praskaidrins bendrakeleivės nuotaiką. - Aš tai dievinu šokoladines varles. Jau gan senokai pradėjau kolekcionuoti paveikslėlius-nuotraukas nuo šokoladinių varlių. Taip pat mėgstu ir cukrines plunksnas. O tu?
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 273
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #63 Prieš 2 metus »
  Henrieta draugiškai šypsojosi, Melody bandant pasiteisinti dėl jos šunytės veiksmų. Poter atrodė, kad draugei visai nereikia atsiprašinėti, juk ne ji kalta, kad Eira nedraugiška su nepažįstamais. Trečiakursė ir pati turėjo keletą gyvūnų: du katinus, kukutį ir liepsnotąją pelėdą. O vienas iš katinų niekada neatsisako progos drėkstelti kam nors, kas jį sunervino arba šiaip pasitaikė kelyje. Tad grifė pasidžiaugė, jog jis yra narvelyje, bagažo skyriuje.
  Temai pasisukus apie saldumynus Henrietai galvoje iškilo daug įvairiausių saldumynų pavadinimų. Šiaip grifė nekimšdavo saldainių, tačiau karts nuo karto pasilepindavo keletu burtininkų gardėsių.
- Man patinka saldymedžio lazdelės. Taip pat renku šokoladinių varlių korteles ir karts nuo karto išbandau laimę su ,,Bertie Bott'' įvairių skonių pupelėmis.
  Vėliau stojo rami tyla. Už lango pilė lietus ir tvyravo niūrus ruduo, tačiau trylikametė džiaugėsi, nes tuoj vėl galės vaikščioti klaidžiais Hogvartso pilies koridoriais pilnais nuostabios magijos.   
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #64 Prieš 2 metus »
  Melodės galvoje pradėjo vienas po kito suktis įvairiausi vaizdiniai. Mintyse išryškėjo skaniai atrodančios šokoladinės varlės, kurios tartum kvieste kvietė mergaitę šių paragauti. Grifė tiesiog dievino šokoladines varles, beje jau nuo pat mažens. Deja, tai buvo tiktais vaizduotė ir realybėje priešais jos akis nesipuikavo nė viena gardi varliūkštė. Žinoma, grifiukė gan retai leisdavo sau pasimėgauti įvairiausiais skanumynais, tačiau kam kam, bet šokoladinėms varlėms atsispirti ji negalėjo.
- Taip, šokoladinės varlės tikrai nepakartojamai skanios. Na, o dėl kortelių... Dažniausiai man pakliūna kokia Hermionos, Dumbldoro ar Hario Poterio kortelė. Pastarųjų, su "Berniuku, kuris liko gyvas"- Hariu Poteriu, pasitaiko dažniausiai.
  Nagi, Melode! Ko čia dabar pliurpi apie šokoladines varles?! Tarsi daugiau pasaulyje nieks neegzistuotų... Tačiau grifiukė niekaip nesugebėjo liautis tauškusi apie skanumynus.
- Bertie Bott,- sumurmėjo atkartodama bendrakoledžės žodžius. - O tau neteko ragauti kokių nors siaubingai šlykščių skonių?
  Staiga prisiminė vieną tikrai neeilinį nutikimą būtent su šiom pupelėm ir tyliai sukikeno.
- Kartą teko ragauti citrinos ar net čili pipirų skonio pupelių,- su šypsena veide kreipėsi į Hentrietą. - Patikėk, tikrai buvo nekas! Nuo tada dažniausiai privengiu šio "gardumyno", tačiau išbandyti įvairius, bei įdomius šių pupelių skonius, manau vis tik neatsisakyčiau.
  Už lango kuo toliau, tuo stipriau pliaupė lietus ir rodos, kad jau niekad niekas nebeišvys saulės šviesos. Tačiau nespėjus ilgėliau paspoksoti į krapnojančius lietaus lašus, traukinys netikėtai sustojo. Melodė pažvelgė į Henrietą klausiamu žvilgsniu.
  Praėjo viena, dvi, penkios, galiausiai dešimt minučių, tačiau niekas nepasikeitė. Traukinys stovėjo kaip stovėjęs. Pagaliau traukinyje pradėjo kilti šurmulys ir įsivyravo šioks toks sąmyšis.
- Henrieta... Man atrodo, kad kažkas čia negerai... Tiksliau aš žinau, kad kažkas negerai.
  Mergaitė visu savo kūnu juto kažką keista, neįprasta ar net pavojinga. Galiausiai atsistojo, užsimetė ant pečių savo džinsinį švarkelį ir atsargiai iš lėto dingo už kampo, palikdama jaukiąją kupė už nugaros. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, o balsas viduje tiesiog rėkė, kad jau tuoj tuoj nutiks kažkas netikėto. Ir nebūtinai tas kažkas, bus kažkas gero...
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 273
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #65 Prieš 2 metus »
  Henrieta šypsodamasi klausėsi bendrakoledžės pasakojimo apie saldumynus. Ji pati rinko šokoladinių varlių korteles ir be Hario Poterio, Dumbldoro ir Hermionos Įkyrėlės dar turėjo Lubos Geranorės, Nevilio Nevėkšlos ir Ronaldo Vizlio korteles. Ir dar daugybę kitų burtininkų, bei raganų kortelių.
- O taip. Tikrai teko paragauti įvairių skonių. - atsakė į Melody klausimą grifė. - Pavyzdžiui kartą pateko žarnokų skonio ir nedrįsau šio ,,gardumyno'' liesti apie metus. Tada mane prikalbino vėl paragauti šių saldumynų ir nuo tada nepakliuvo jokių šlykščių saldainių.
  Staiga traukinys sustojo ir grifė sutrikusi apsižvalgė pro langą. Iki Hogvartso dar buvo likę nemažai kelio, be to jie stovėjo ant tilto virš upės ir dabar nebūtų kur išlipti. Net ir be Melodės nuojautos buvo aišku, kad dabar tikrai nevyksta nieko gero.
  Išėjus Melody Henrieta taip pat pašoko ant kojų ir paskui draugę nukurnėjo vagonu. Aplinkui įvairiose kupė buvo girdėti šurmulys. Kas galėjo nutikti, kad traukinys būtų sustabdytas? Ypač, kad to nebuvo pasitaikę nuo Voldemorto mirties. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #66 Prieš 2 metus »
  Stipriai sugniaužusi burtų lazdelę žingsnis po žingsnio Melodė artėjo link traukinio priekio. Šalia atsidūrus Henrietai, grifės širdis kiek aprimo, tačiau vis tiek gan stipriai daužėsi. Su kiekvienu žingsniu nerimas vis didėjo, kaip ir mokinių šurmulys, šnabždesiai ar baimingi šūksniai. Ir kodėl gi aš nusprendžiau įsitaisyti būtent traukinio gale stūksančioje kupė? Melodė troško, kad kuo greičiau pasiektų savo tikslą- traukinio vairuotoją (Gal bent jis galės paaiškinti kodėl traukinys netikėtai sustojo?), tačiau kuo toliau tuo eiti darėsi vis sunkiau. Jaudulys ir nerimas jau buvo pasiekę viršūnę, žingsniai tapo sunkūs, o kur dar tas brovimasis pro hogiečių prigrūstą traukinį...
- Kaip manai, kodėl traukinys taip netikėtai sustojo?- grifiukės balse buvo vos girdėti nerimas, kurio antrakursei paslėpti taip ir nepavyko.
  Nė pati nejusdama kita ranka (nes viena jau gniaužė lazdelę) suėmė ant kaklo kabantį drakono pavidalo pakabuką. Šį dar prieš mirtį jai atidavė mama, kuriai likimas nebuvo numatęs išvysti dukros pirmąsyk nuvažiuojant Hogvartso traukiniu ar džiaugsmingai sutikti Kalėdas su vaikais. Įprastai pakabukas būdavo pilkšvos, nekrentančios į akis spalvos. Tačiau tik ne šįsyk. Pirmiausiai našlaitė pajuto vis stiprėjantį karštį. Po kelių akimirkų Melodė norom nenorom privalėjo paleisti pakabuką, mat šis jau buvo įkaitęs, tarsi keptuvė. Stabtelėjusi žvilgtelėjo į drakoniuko formos pakabuką. Šis keistai švytėjo kraujo raudonumo spalva, o jau po akimirkos buvo visiškai juodas. Šiam keistam reiškiniui tamsiaplaukė neturėjo jokio logiško paaiškinimo, tad beliko tikėtis, kad Henrieta to nepastebėjo. Greitai nusikabinusi pakabuką (mat lytėdamas drabužį šis vos nepradegino jame skylės) suėmė už grandinėlės ir lyg niekur nieko spartesniu žingsniu nukurnėjo į traukinio priekį. Dar spėjusi žvilgtelėti pro langą, įsitikino, jog lietus tik dar labiau įsiaudrino, danguje nebeliko nė plyšelio neuždengto tamsiais debesimis, o dangų skrodė galingi žaibai.
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 273
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #67 Prieš 2 metus »
  Henrieta jautė nerimą, sumišusį su jauduliu prieš nuotykį. Grifė mėgo išbandymus, kai gali pajusti šiurpą sumišusį su kylančiu adrenalinu. Kai tavo likimas, gyvensi ar mirsi, priklauso nuo tavo reakcijos ir proto. Gal kam nors tokie nuotykiai ir kelią baimę, bet tik ne Poter. Nors žinoma viskam yra saikas. Pavyzdžiui kovos su demonu užtenka ir kartą per gyvenimą, o kartais net mažiau. Bet trečiakursė abejojo, kad dabar teks kautis su požemių padaru.
  Išgirdusi draugės klausimą mergina lėtai papurtė galvą.
- Nežinau, gal kelyje pasitaikė grupelė žiobarų? - išsakė savo spėjimą Henrieta. - Neseniai ,,Magijos žinios'' rašė, kad žiobarai atrado būdų kaip sekti burtininkų magijos pėdsakais, o čia, traukinyje, magijos daugiau nei bet kur kitur už magijos mokyklų ribų.
Tai žinoma buvo tik spėjimas ir grifė negalvojo, kad taip atsitiktų. Poter buvo tikra, kad kelias į Hogvartsą yra taip pat gerai apsaugotas kaip ir mokykla.
  Toliau jos ėjo tylėdamos. Už lango siautėjo audra ir atrodė, kad tuoj tuoj žaibas perskros traukinį per pus ir nuvers nuo bėgių į sraunią upę. Grifė pažvelgė į draugę ir spėjo pastebėti kaip jos drakono pakabukas įkaito iki raudonumo. Pastebėjusi kaip dėl to sutriko draugė Poter nusprendė nieko neklausinėti. Neatrodė, kad traukinys ruoštusi pajudėti toliau, tad paklausti apie pakabuką dar bus laiko. Dabar daug svarbiau buvo išsiaiškinti kas čia vyksta.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #68 Prieš 2 metus »
  Pliaupiantis lietus ir dramatiškai atrodantis žaibais "padabintas" dangus nekėlė Melodei jokio nerimo. Keista, tačiau tai tik dar labiau nuramino ir grifės žingsniai virto tvirtesniais ir drąsesniais. Ji tikrai mėgo nuotykius, adrenaliną, aukštį, nesvarumo būseną, naktį ar šaltį. Bet vis tik labiausiai- lietų. Ta tekanti gyvybė, judrumas, gaivumas ir gamtos žadinimas atrodė taip užburiančiai, kad akimirką grifė net norėjo sustoti ir ramiai paspoksoti į pliaupiantį lietų, bei pamiršti visas ją slegiančias bėdas. Tačiau akimirksniu šią galimybę atmetė. Dabar buvo kur kas svarbesnių užduočių. Henrietos balso Melodė nebegirdėjo, kaip ir lietaus barbenimo į stiklą ar mokinių skleidžiamo šurmulio. Dabar liko tik ji ir jos mintys. Kodėl mano pakabukas staiga pakeitė spalvą? Ir kodėl taip stipriai įkaito? O dar didesnis klausimas- kodėl traukinys iš niekur nieko sustojo? Ji turėjo tiek daug klausimų, tačiau tiek mažai atsakymų. Tačiau ta nežinia antrakursę savotiškai žavėjo. Juk kaip neįdomu būtų gyventi, jei žinotum atsakymus į visus klausimus, jei žinotum kiekvieną savo tolimesnį žingsnį ar įvykį ir jei žinotum tai, ko geriau nė nežinoti? Darsyk užmetusi akį į pakabuką pastebėjo šį esant neapsakomai juodą ir niūrų. Apsakyti koks jis būtų beveik neįmanoma, tad girfė ir nesistengė.
  Po kelių tylos minučių tamsiaplaukė pasiekė savo tikslą- traukinio vairuotojo kabiną. Stipriau sugniaužusi lazdelę, giliai įkvėpusi ir pažvelgusi darkart į ją lydinčią grifę (nes nežinojo ar dar kada ją pamatys (juk už tų durų galėjo būti kas tiktai nori)) įsimetė pakabuką į kišenę ir drąsiai suėmusi durų rankeną pravėrė duris. Kabinoje nieko neįprasto nepastebėjo. Vis dar pasiruošusi panaudoti burtų lazdelę įžengė į traukinio vairuotojo kabiną. Akys lyg ir už nieko neužkliuvo... bet... Pala, ar tai tik ne..? Melodės akys su siaubu žvelgė į sustingusį traukinio vairuotoją. Tiksliau reiktų sakyti sustingdytą traukinio vairuotoją, siaubo perkreiptu veidu ir stiklinėmis akimis. Kas... Kas tai padarė? Šiandien jau teko matyti sustingusį padarą (Eirą) ir to pilnai užteko. Tačiau ne... Likimas nusprendė, kad parodys Melodei dar vieną sustingdytąjį. Mergaitei pritrūko žodžių, tad ši nebyliai atsisuko į Henrietą. Tikėjosi, kad bent jau draugė turės kokį paaiškinimą, tam, ką kątik išvydo žydros antrakursės akys.
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Kristupas Danil

  • III kursas
  • *
  • 88
  • Taškai: 28
  • Neprasidėk su žvalgais.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #69 Prieš 1 metus »
Kristupas lėtai žingsniavo per Hogvartso ekspreso traukinį, paskui save tempdamas be proto sunkų Hogvartso lagaminą. Berniukas šniurkščiojo. Nuo namų, nuo sodybos Uhnive, jį atlydėjo Badis. Iki čia. Iki traukinio. O tada jiedu su jaunuoju Kristupu apsikabino, pamojo vienas kitam, ir berniukas įlipo į traukinį. Danil eidamas žiūrėjo, kaip kitose kupe vyresni paaugliai linksmai snekučiavosi, juokėsi, ir darė pokštus savosiomis lazdelėmis. Jaunesni mokiniai jautėsi kiek nedrąsiai, bet vis turėjo draugų. O Kristupas buvo pats vienas. Laisvų kupe nesimatė. Jeigu apsiverksiu neįsėdęs į kupe, visi išvadins mane mažvaikiu. O apsiverksiu tuojaus. Reikia rasti laisvą kupe. Kadangi Badis iki Hogvartso buvo trupučiuką pamokęs Danil valdyti jo neįprastą magiją, šįkart vaikis susikaupė ir tik šiaip pamąstė, o ne pasakė tai kam nors į galvą, per mintis. Bet pamąstymas buvo tiesa. Kristupo akyse tvenkėsi ašaros. Jis buvo jautrus vaikas, o jautriems vaikams sunku priprasti prie išsiskyrimo su namais ir brangiais žmonėmis, šiuo atveju su Badžiu. Pagaliau vaikis pamatė laisvą kupe. Greitai smuko į ją, ir padarė tai pačiu laiku. Numetė lagaminą ant grindų, susigūžė ant minkšto suolo ir nebesuvaldė ašarų. Net kupe duris pamiršo uždaryt. Bet tuom viskas nesibaigė. Pro Kristupo kupe žygiavo trys paaugliai žaliais kaklaraiščiais. Aišku, klastuoliai. Ir aišku, pamatė verkiantį Kristupą. Jie įėjo į kupe ir vienas jų pradėjo:
- Ko mažius žliumbia, a?
Tada kitas:
- Su tavim šnekam, mažiau.
Ir trečias:
- Ko žliumbi, klausia tavęs!
Kristupas pakėlė galvą ir pažiūrėjo į juos.
- Atstokit nuo manęs. - Pro ašaras pasakė.
- Girdit, bičai? - Vėl prašneko pirmas paauglys. Ir tada jie visi apipylė Danil lediniu vandeniu iš lazdelės. Paėmė Kristupą už pakarpos ir pastatė prie lango, kitaip sakant, užspendė į kampą. Ir puolė mušti jį.
- Ai! Skauda! Baikit! Skauuuda!! - Šaukė Danil, bet bernai nesiliovė jį daužę. Vietoje to jie atidarė berniuko lagaminą ir apmėtė Kristupą jo daiktais, o rašalą išpylė vaikiui į veidą ir į burną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Kristupas Danil »

*

Neprisijungęs Džezefa Blek

  • III kursas
  • *
  • 102
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #70 Prieš 1 metus »
Man dvylika. Dabar bus antri metai Hogvartse. Jau! Atrodo dar vakar Paskirstymo kepurė paskyrė mane į Varno Nagą. Šiemet pati stebėsiu tą ceremoniją. Štai tokios mintys sukosi jau dvylikmetės Džezefos galvoje. Vasarą ji lankė karate. Klubo drausmė ir gyvenimas bendrabutyje gerokai pakeitė varniukę. Ji sau pasižadėjo nebebūti pamokose bloga, išskyrus profesoriaus Hallgrimmsson pamokose. Tikėkimės, kad jis nebedėstys. Pagalvojo jaunoji breiko šokėja. Eidama traukiniu ir ieškodama laisvos kupe vis sveikinosi su moksladraugiais, su kuriais susipažino pernai. O tų moksladraugių buvo tikrai gana daug, mat tarp žiobarų kilmės vaikų (jų irgi buvo daug) mergaitė buvo populiari. Apskritai ši diena buvo puiki. Net lagamino svorio nesijautė. Staiga Džezefa išgirdo skardų riksmą. Pasileido bėgti ton pusėn. Sustojo prie vienos atokesnės kupe iš kurios sklido riksmas. Pamatė kodėl rėkiama. Pasidėjo lagaminą ant žemės. Trys vyresni Klastūnyno auklėtiniai buvo užspendę į kampą vieną mažesnį berniuką. Jie jį buvo aplieję vandeniu. Jie jį stipriai mušė. Jie mėtė į jį jo daiktus iš lagamino. Jie pylė jo rašalą jam į veidą ir į burną. Berniukas verkė iš skausmo.
- Baikit!!! - Užriko Džezefa. Trys chuliganai nustebę atsisuko. Jiems nespėjus susiprotėti, Džez staigiai pradėjo kumščiuoti ir spardyti juos karate technikomis. Po poros minutėlių klastuoliai išdulkėjo iš kupe. Blek įėjo į kupe, uždarė jos duris ir užtraukė roletus, kad niekas nesityčiotų iš šlapio, sumušto ir rašaluotu veidu berniuko. - Šią vasarą lankiau karate. - Prisivertė šyptelti tam berniukui mergaitė. - Ar tau viskas gerai? Atrodo, kad nelabai. - Džez nužvelgė dešinę vaikio ranką. Ji buvo visa kruvina ir sutinusi. Džezefai pačiai taip buvo buvę, tad ji iškart atpažino, kas tai. - Jie tau sulaužė dešinę ranką. Palauk, tuoj. Kurgi ta mano lazdelė? A, va. - Blek išsitraukė lazdelę, mostelėjo į lūžusią ranką ir tarė: - Ferula! - Iki alkūnės berniuko ranką sugipsavo ne bintas, o storas, kietas gipsas. Iš išburto plono, minkšto binto varnė padarė rankos laikiklį, kad vaikis galėtų laikyti ranką sulenktą ir uždėjo jį berniukui. - Na štai. Geriau? Oi... Tavo veidas. Nuvalysiu. - Dvylikmetė ištraukė servetėlę ir nuošluostė rašalą nuo aukos veido. - Burną gali išsiskalauti. Turi vandens? Gal susitvarkom? Locomotor berniuko daiktai! - Ištarė Blek mostelėjusi lazdele. Visi to vaikio daiktai pakilo oran. Džez juos nuskraidino į berniuko lagaminą. Tais pačiais kerais ji abu lagaminus užskraidino į jiems skirtą lentyną viršuje. Tada priklaupė prie to vaikio. - Viskas bus gerai, nebeverk.

*

Neprisijungęs Kristupas Danil

  • III kursas
  • *
  • 88
  • Taškai: 28
  • Neprasidėk su žvalgais.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #71 Prieš 1 metus »
Kristupas verkė ir kosėjo. Kosėjo nuo rašalo, o verkė ir dėl pradinės priežasties, ir dėl to, kaip trys bernai su juo elgėsi. Berniukas buvo užsimerkęs, kad į akis nepatektų rašalas, tad nematė, dėl kokios priežasties trys klastuoliai jį paliko. Kristupas įsivaizdavo save. Veidas ir burna rašaluoti, jis apmėtytas jo daiktais, šlapias, bei sumuštas. Dešinė ranka tiesiog nepakeliamai degė. Staiga kažkas įėjo. Nejaugi tie chuliganai grįžo? Bet ne, tai nebuvo bernai. Žmogus ėmė švelniai su vaikiu kalbėti. Iš balso sprendžiant, mergaitė. Ji pasakė kažkokį burtažodį ir dešinės rankos skausmas sušvelnėjo, dabar jautėsi tik vos vos. Mergaitei nuvalius veidą, Danil atsimerkė. Stebėjo, kaip mergaitės valdomi jo daiktai, o paskui jų abiejų lagaminai suskrenda į vietas. Tiesa, matė ne itin ryškiai, nes vis dar verkė.
- G... Gerai, aš ne... nebeverksiu. Pasistengsiu nebeverkti. - Švelni mergaitės kalba privertė Kristupą nurimti. Jis atsikėlė nuo žemės ir atsisėdo ant minkšto suolo. Dabar pamatė, kad jo ranka sugipsuota. - Ačiū, kad sugydei ranką. Gerai, kad aš kairiarankis. - Danil žvilgtelėjo pro langą. - Žiūrėk, per visą šitą chaosą mes jau toli nuvažiavom nuo stoties. Beje, mano vardas Kristupas. Kristupas Danil. Žvalgo mokinys Kristupas. Bet jei mes draugai, tai vadink mane tiesiog Kristupu. Ir niekam neprasitark, kad aš žvalgo mokinys. Ničniekam. Tai slapta. Vandens turiu. Ir maisto. - Kristupas parodė mergaitei medinę gertuvę ir sumuštinį, kurį buvo įdavęs Badis. - Išsiskalausiu kai nuvyksim. Kokiame koledže mokaisi? O ar nori triukelio? Klausykis. Dabar mane išdžiovins medžiai. - Kristupas susikaupė ir jo randas delne nušvito baltai. Danil atidarė langą, o tada, minčių kalba paliepė medžiams: išdžiovinkite mane. Prašau. Staiga medžiai už lango suošė ir pakėlė vėją Kristupo pusėn. Jis pūtė tol, kol Danil rūbai visiškai išdžiūvo.

*

Neprisijungęs Džezefa Blek

  • III kursas
  • *
  • 102
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #72 Prieš 1 metus »
Atrodė, kad berniukas nusiramino.
- Puiku, atsisėsk. Nebent esi koks nors kinas ar japonas. Jie sėdi ant žemės, o valgo su pagaliais. - Vaikas kalbėjo ukrainietiškai. Jeigu ne trys mėnesiai praleisti Ukrainoje, Džezefa nebūtų supratusi ničnieko ką jis sakė. O dabar galėjo šnekėtis su juo ukrainietiškai. Tiesa, varnės balse buvo jausti ryškus lietuviškas akcentas, bet vis geriau negu nieko. - Tikrai. Bet chaosas tai chaosas, kitaip nepavadinsi šito įvykio. - Džez pažiūrėjo pro langą. Berniukas sakė tiesą. Stoties jau nebuvo akyse. - Hm... Kristupas visai gražus vardas. Žvalgo mokinys, sakai. Gerai, nesakysiu niekam. Bet kas per velnias tie žvalgai? Ką jie daro? Gal pasakytum, kas tavo mokytojas? - Klausimai virste virto iš varnės burnos. Būdama pirmakursė ji nesuprato, kodėl yra varnė, galvojo, turinti būti klastuolė, nes elgėsi kaip klastuolė. Bet dabar ji suprato. Ji varnė, nes moka daugiau burtų, nei įprasta antrakursiams ir yra beprotiškai smalsi. Blek išties buvo gera kerėtoja. Ir vis dėlto, tik Badžio dėka. - Aš vardu Džezefa Blek. Esu Varno Nago mokinė. O tu būsi pirmakursis? Kokie tavo pomėgiai? Nagi, rodyk triuką, Kristupai. - Paragino dvylikmetė. Ir gavo nustebti. Ji išgirdo minčių kalbą. Ji pamatė baltai šviečiantį randą. - Dvasių Ir Gamtos Magijos valdytojas. - Nuostabos kupinu balsu šnipštelėjo ji. Sklido gandai, jog ši magija seniai išnyko. O Džezefa sėdi traukinio kupe ir prieš ją sėdi tos magijos valdytojas ir džiovinasi rūbus. Kai Kristupas baigė, Džez tarė: - O tu su lazdele moki ką nors?

*

Neprisijungęs Kristupas Danil

  • III kursas
  • *
  • 88
  • Taškai: 28
  • Neprasidėk su žvalgais.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #73 Prieš 1 metus »
Ta mergaitė išties buvo šneki. Bet ir Kristupas buvo toks. Taigi, jie gerai sutars, pamanė vienuolikmetis. Jis nusijuokė iš kinų ir japonų.
- Ne, aš nesu nei kinas, nei japonas. Aš pusiau ukrainietis, pusiau lietuvis. Tavo kalboje girdžiu akcentą... lietuvišką, jeigu neklystu. - Danil pats mokėjo lietuvių kalbą, bet jam sunkiai sekėsi ja kalbėti, tad visada šnekėjo ukrainietiškai. Angliškai išvis nemokėjo, tik mėgdavo dainuoti angliškas dainas, kurių žodžių nesuprasdavo. Tą ir pasakė mergaitei. Dar pridėjo: - Nerimauju dėl Hogvartso. Ten visi kalba angliškai. O aš nemoku tos kalbos. - Po minutėlės vaikis suprato, kad mergaitė, kaip ir jis, smalsi. - Žvalgai yra... - Staiga Danil suvokė, kad vos neišpliurpė slaptos informacijos apie žvalgus. - Atleisk, man užginta pliurpti apie žvalgus. Negaliu tau sakyti, kas mano mokytojas. Atleisk, taip jau yra. Aš būsiu pirmakursis. Mėgstu groti būgnais ir dainuoti. Taip, vieną burtą moku. - Kristupas iškėlė lazdelę. - Avis! - Vaikiui riktelėjus burtą, iš lazdelės šovė paukščiukų būrelis. Vaikinukas išgirdo kažką rėkalojant. - Atvažiavom. Lipam. - Pasakė jis Džezefai ir jiedu išlipo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • III kursas
  • *
  • 749
  • Taškai: 52
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #74 Prieš 10 mėnesių »
Traukinys pajudėjo. Tai vyksta. Jie su Eliotu iš tiesų važiuoja į Hogvartsą. Tėtis, mama ir jaunesni broliai ir sesės liko perone. Oliveris žiūrėjo pro langą ir bandė nesigraudinti. Neabejojo, kad labai trūks tėčio ir to laiko, kada jie kartu piešia. Ir, žinoma, pokalbių. Trūks ir mamos bei broliukų ir sesučių, bet dviese visų smagiausia būti su tėčiu. Dabar jie tik su Eliotu, kuris būtinai susiras daugybę draugų, ir Oliveris galiausiai liks pamirštas. Tai labai gąsdino, ir berniukas nežinojo, kaip reikės ištverti. Žinoma, su broliu lengviau, bet kas atsitiks, jeigu jie pateks į skirtingus koledžus? Pats labiausiai norėjo į Klastūnyną - ten, kur mokėsi mama ir tėtis. Nežinojo, apie kokį koledžą galvoja Eliotas, be to, turbūt Paskirstymo kepurei tai nerūpės. Visa laimė, mokykloje turbūt bus Auris, nors paklausti tėčio, ar jo draugas vis dar profesorius, Oliveris taip ir pamiršo.
- Noriu namo, - tyliai sumurmėjo berniukas ir susigūžė. Laimei, kupė kartu su jais nieko nebuvo, tad galima ramiai pasišnekėti ir sulaukti to laiko, kada jie atvyks į vietą, kuri visą laiką iki Kalėdų turės būti jų namais.