0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 52
  • Lytis: Vyras
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #15 Prieš 5 metus »
Svajingas, seniausius prisiminimus iškeliantis ir iki gyvo kaulo pažįstamas dardėjimas kaktą prispaudus prie dar nespėjusio įšilti lango, paliesto švelnaus rudens šaltuko; puikiai girdimas vaikų klegesys, nestabdomas net ir kupe sienų, seniai priverstų savaip atsipalaiduoti, jei ne prabėgę metai.
Neryškus pilkšvų akių atspindys stikle stebėjo juodaplaukį. Lūpos, nežymiai pravertos prakalbo ir judviejų tylą nutraukė:
- Dėl Merlino meilės, Džei, tu tikrai nemoki spėlioti,- iš dantų ištrūko nuoširdus nusivylimas ir čia pat, vaikinas kreivokai nusišypsojo. Kupe poškėjo nykčiu traškinami pirštų sąnariai, reiškintys tik viena - Viljamsas, jau kuris laikas nedalyvavo muštynėse... - Norėjau, bet parinkau Emilijaną. - susikūprinęs šviesaplaukis nepaleido iš akių neišvaizdaus draugo veido,- bet dabar mano eilė spėti. Tau tai nepatinka. Ryškiai. Duotai į snukį, jei būtum keleriais metais jaunesnis.
Šiltas žiedas, pagavęs išsprūdusio saulės blyksnį, suspindo. Mažytis saulės zuikutis užgimė palubėje. Toks švelnus, toks linksmas… Toks naivus, toks netinkamas kupe atmosferai, bręstančiai nenumąstyta linkme. Jei tik tas šešėlis…
Atodūsis. Vos girdimas kelio trakštelėjimas pasekė besistojantį šviesaplaukį, jo šiurkštūs pirštai sužvejojo netoli nugulusį eliksyrininko vadovą, o kitas judesys šį nugrūdo lagamino gelmėn.
- Kita vertus,- jis pilnu jėgos truktelėjimu pakėlęs odinį, užkėlė bagažo vieton, - manau…
Žingsniai.
- Mes turim svečių,-  žodžiai pasekė kitus, o žvilgsnis nusekė tarpdurį, pridengtą šviesios figūros.
Ar ramybė kada ateis? Ne, kurgi, ne šiais metais, ne kitais.
Igoris Lorijanas, vienas iš žinomiausių šiuolaikinės Švilpynės mokinių, savo stipria letena galbūt ir liktų sutraiškęs ne pirmų dienų durų rankeną, jei tik šios nesidarinėtų taip lengvai - greitas paspaudimas ir jis čia. Nustebusios jūros ir granito rainelės šovė draugo pusėn - nenuostabu - išvokštas klausimas pakibo aukštėliau viršugalvių, kaip ir daugelis nepasakytų, ne?
O jų tiek daug.
Buvusio bendramokslio, vargu ar beprisimianančio patį Viljamsą - kurgi, kartu nepuošė Švilpynės stalo Kalėdoms, kartu nekovojo petys petin dėl Akilandos pagrobtos vėliavos - pasirodymas privertė jei ne išsimušti iš vėžių, tai bent susitelkti. Atėjai jo?… kaip netikėta, Igori, - akys, jo emocijų veidrodis, apsitraukė atsargiu įtarumu.
Viljamsas kilstelėjo smakrą, bendražygiui prakalbus. Atsargiai rinkti žodžiai pasibaigė vienui vienu. Vaikinas kilstelėjo antakį, kreivai susižvalgius - "ne, mums tikrai nesvyla padai, baik tu čia juokus, aišku ne."
- Igori, to pačio paklausčiau tavęs, - aštrus tonas, nebūdingas buvusiam mokiniui, pakibo ore, o šio savininkas atsisėdo ir ten kur vėliau.
Balsas.
Juodos garbanos, visiškai nederančios su marmurine veido oda, šmėstelėjo netamsintame kupe durų stikle. Vienas grakštus suktelėjimas ir veidas, tiek kartų nematytas, išplaukė realybėje. Muštos grindys neišlupo šviesaplaukio iš pusiausvyros, jos nedingo ir neišnyko. Vaikinas beliko sėdėti, lėtai pakrypusius rankų pirštus paslėpdamas kelių kišenėse. Caroline Wilding, kaulėtoji gražuolė, iš tiesų stovėjo užu Lorijano nugaros - tik smakrą kryptelėk ir pagauk kažkada žibėjusias akių raineles, velniai griebtų, kad tik Igoriukas būtų išaugęs žemesnis…
Jos balsas nepasikeitė nė per centimetrą - vis dar paskandintas savotiško kandumo taurėje, šaltumo samtyje ir depresyvumo katile. Toks artimai pažįstmas, bet ir svetimas. Kur tu, Caroline?
- Krūvą lavonų, labas rytas. - merginos žvilgsnis, akimirksniu atgijęs apkeliavo visus. Ūmus persijungimas privertė sučiaupti lūpas - kas čia dabar? Ar kerštą palikai? - O dabar klausiu aš: ko jūs norit? - rankos išniro iš kešinių, dešinioji pernelyg lėtai nukeliavo kairiosios vidiniu riešu, perbraukdama megztinio medžiagą. Supraskit, jis ten laiko lazdelę.
Traukinys stojo. Caro, be lašelio jaudulio, atsisėdo priešais. Igis vis dar stovėjo.
Kas toliau, Džeimsai?

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 365
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #16 Prieš 5 metus »
Igoris apsimetė negirdėjęs paskutinių dviejų sunkiai pažįstamų asmenų žodžių.  Myša jam apie tai kalbėjo. Bet Mela ir Emi apie tai ničnieko nežino.
Apsimetė vien dėl lyg iš po žemių atsiradusios Carol ir dėl fakto to, kad Džeimsas ir jo draugelis nežino kas jų užsakovas. Taip, pinigai valdo pasaulį.
-Na, Caroline, tikiuosi aš nesu tų mėgstančiųjų spektalus sąraše,- vyptelėjo vilkolakis, nužvelgdamas juodaplaukę buvusę grifę. Kaip įdomu - du švilpiai ir du grifai. Kas gi galėjo taip pamanyti, kad taip nutiks? Juodaplaukei klestelėjusi prie švilpio, kuris it tikras vaiduoklis vaidenosi Hogvartse (vardo ir pavardės neprisiminė) , Džeimsui vis tylint, žvilgtelėjo pro langą, į lekiančius kelio vaizdus. Lututė nesustojo ūbauti.
- Aš ir maniau, Caroline, - susiraukė,- Emi, Mela - gyvos. Ašą prieš, lyg prieš vienus ar dvejus metus mačiau Hogvartse, aišku, jei tau įdomu,- burbtelėjo tyliau. Dėl Džeimso neabejojo - niūriajam buvusiam grifui nė per nago juodymą nebus įdomu kas iš Igio "pusės" liko gyvi.
Mėlynai pilkų akių savininko žvilgsnis įsmigo į triukšmaujančią latutę. Šioji, nors mažesnė už jo augintinę Deltą, nežinia kodėl priminė tą laiškutį. Žiedas. Koukvorto pakrantė. Emi.
Igoris, sukandęs dantis, nusuko žvilgsnį į grindis.
Ar bent Džeimsas nutuoka, kas jo gyvenime vyksta?  Ar bent susimąsto apie savo įbrolį? Kad šis, jau pasipiršęs?
-Turiu savo reikalų,- pakėlęs akis į šiaudų spalvos jaunuolį tarstelėjo šaltai, pastebėjęs, kaip Džeimso, ir kito švilpio rankos slysta prie burtų lazdelių,- Kiauliasodyje turiu susitikti su žmogum, kad gaučiau kelis Kraujo  papildomojo eliksyro sudėties ingredientus.
-Nagi, kerai Hogvartso eksprese? Būtina tokių kraštutinumų imtis, sutikus senai bematytus pažįstamus?- kilstelėjo antakius vilkolakis, kuris nė palietė savosios lazdelės. Tik padėjo krepšį ant grindų ir atsišliejo į sieną, bet liko stovėti arčiau prie durų. Sunėrė rankas ant krūtinės.
-Aš nieko nenoriu iš jūsų,- tarė, omenyje turėdamas įbrolį ir jo draugelį. Nuo kada jis susidraugavo su švilpiu?,- O jūs kur riedat? -nužvelgė kiekvieną sėdintyjį.
Staiga, traukinys sustojo. Pasigirdo slankstamųjų durų girgždesys - turbūt hogvartsiečiai iškišo galvas iš kupių, pasižiūrėti kas nutiko.
Igorio ranka nejučia nuslinko prie ąžuolinės su fenikso plunknos šerdimi lazdelės, skaičiuojančios paskutines veiklumo dienas.
Nebylus klausimas, ar kažkas iš šios kupės prisidirbo, blykstelėjo Igorio akyse.
- Psichai?

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 306
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #17 Prieš 5 metus »
Neatsipalaidavo. Per daug visko įvyko. Norėjo pykti, apisukti ir išeiti, tačiau... Vos pravėrus duris ir išgirdus pažįstamus balsus joje kažkas vos žybtelėjo. Tarsi gęstanti liepsna, gavusi dar lešelį deguonies, leidžiantį dar akimirką gyventi. Carol to jausmo norėjo daugiau. Dar ir dar. Po galais, jai jau dvidešimt, o kai kuriose srityse liko ta pačia keturiolikmete, bijančia savo šešėlio. Atrodo, po tiek metų. O visgi.
Paliko netikrus brolius kapotis tarpusavyje. Ne, neišėjo. Atsijungė, nebesiklausė, tik blankiai girdėjo. Svarstė. Ištisus metus galvojo, ką pasakytų, jei pamatytų kurį iš jų, o dabar, progai pasitaikius, tyli kaip statula, tegebėdama išlement kelis sakinius, ir tuos persmelktus, šalčio, sintetinės pajuokos ir paviršutinio TaipTiesiogApsimeskimKadViskasGerai .Igoris ir Džeimsas, tokie skirtingi, bet nori nenori turintys kažką panašaus, tegu ir netiesiogiai apčiuopiamo. Tiek metų primesto ryšio, kurio, kiek jai buvo žinoma, nei vienas nepuoselėjo. Ir kam to reikia? Dėl šviesių prisiminimų? Abejotina.
Tuo tarpu naujasis Džei draugelis, dabar įsijautęs į protektoriaus vaidmenį, visa laikysena ir povyza rodė priešiškumą ir nepritarimą. Kam, įdomu? Lygiai taip pat kaip dangaus mėlynumas, žemės apvalumas ir neigiamas mikrobangų krosnelės poveikis katinui, visiems buvo aiški ir  Džeimso Greywindo savybė - jis turėjo tik visišką sąžinės prešingybę, o tokiems atkešyti neįmanoma. Kerštas galimas, kai turi ką prarasti, kai turi, kas brangu. Džei gelbėdavo savo svylančią uodegą. Visada. Ką tokiam padaryt? Igoriui - štai jam gyventi bus sunku. Jis turi ką ginti, dėl ko kovoti ir ką prarasti. Jį galima sužeisti. Bet jis gali jausti. Kitaip nei jos pažinota aštuoniolikinio Džei versija.
Sėdėjo rami, be skrupulų tyrinėdama dabar visaip savo galybę  demonstruojančio draugelio siluetą. Už akių užkliuvo paprastas auksinis žiedas. Pasirodo, šitas irgi jaučia. Ar bent jautė.
 - Atsipalaiduok, nepradėsim muštis vidury vaikų pilno traukinio. Nežinau, gal ten pas jus įpasta kapotis prieš jaunimo auditoriją, bet man tyla labiau prie širdies. Visi esam suaugę žmonės ar bent stengiamės tokiais pasirodyti. Ar laimė, ar nelaimė, taip gavos, kad visi atsidūrėm vienam traukiny vienoj kupė, bet bent jau aš asmeniškai galiu dingti, jei tik širdelėms ramiau bus,- atidžiai nužvelgė nenusėdintį vaikiną.
Igoris įsitaisė patogiau, Carol susikėlė koją ant kojos ir apsidairė. Traukinys važiavo toliau ramiai pūškuodamas per laukus. Jie turi beveik pusdienį kartu. Tada mokiniai keliaus į svetingus pilies koridorius, Igis čiuoš tvarkyti savo reikalų, kad ir kokie jie bebuvę, o tada namo, kur kažkas laukia. Ne, ji nežinojo tiksliai. Tačiau tokie dalykai matosi. Tie du valkatos toliau skandins skausmus ugninėj, tik aplinka bus kitokia. Jie nerado savo vietos. Ir greit neras. O ji - ji pasivažinės pirmyn atgal. Sugrįš. Ir vėl viskas iš naujo Ratu aplink iki pasirodys mirtis išvaduotoja. Nejučia nusišypsojo. Dievaži, ir kokį velnią išdirbinėja su savo gyvenimu?
 - Malonu žinoti, Igori,- vyptelėjo, pabrėždama pirmąjį žodį. Kam jau kam, o jai ypatingai rūpi Ašalaino sveikata ir gerovė. Nors ką čia meluosi - jam vieninteliam Carol rūpėjo - bent ar dar gyva. Kitiems ne. Po galais, iki ko nusiriti žmogus. Baisu. Užuot giliau svarsčiusi keistų santykių klausimą, dėmesį nukreipė į du tamsos riterius.
 - Jūs, žinoma, net neįsivaizduojat, ar kas išgyveno,- ne klausimas, bet teiginys. Beveik. Nes atsakymą manė žinanti. Bet visgi paliko tą vieną procentą atsitiktinumui - šiuosyk laimingam.- Visgi - kam apkrauti galvą tokiais nereikšmingais dalykais?
Taip. Kalbėkim nerūpestingai, dar pamalkim liežuviu apie orą ir galeono kurso smukimą, apie tai, kaip visiem puikiai sekasi, kaip visi eina tolyn (šimtamyliais žingsniais minuso kryptimi), nesidairo atgal, o praeitį palieka praeity. Sukando dantis. Saulės spindulys, atsimušęs nuo nepažįstamojo žiedo, akimirkai apakino. Akys kiek sudrėko - juk nebuvo pratusi matyti šviesos. Mintimis grįžo prie ankstesnių išvadų ir visgi turėjo pripažinti - ne ji viena taip nesugeba.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Mia Moon

  • I kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • mažos katytės
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #18 Prieš 5 metus »
Mija suruošė visus savo daiktus. Su didžiulių lagaminų ji išsiruošė į King Kroso stotį su mama. Rudaplaukė žinojo, kad jos sesė prisijungs vėliau tik nežinojo kodėl.
Po 5 minučių jos jau buvo stotį. Mergaitė apkabino savo mama ir išėjo ieškoti stoties. Mija nelabai žinojo kur eiti, bet stengėsi surasti tą vietą. Staiga ji pamatė burtininkus. Mėlynakė pradėjo juos sekti.  Šeima sustojo. Po to jie įsibėgėjo ir prapuolė sienoje. Mija nustebo:
- Man irgi taip reikia padaryti?- paklausė saves mergaitė.
Ji lėtai priėjo prie sienos. Po to atsiduso, įsibėgėjo ir pradėjo bėgti į sieną. Mija pajautė šalta vėjelį. Po sekundės ji buvo visiškai kitoje stotyje. Apsižvalgė. Tolumoje ji pamatė pažįstama silueta. Priėjusi arčiau Mija suprato, kad tai jos pusseserę. Vienuolikmetė pradėjo bėgti prie jos, taip pat šaukti:
- Ella!
Pribėgusi mergaitė palietė pusseserės petį. Bet ji pastebėjo, kad nėra Ellos sesės ,Stelos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Mia Moon »


*

Neprisijungęs Ella Moon

  • II kursas
  • *
  • 63
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • nieko nežinau
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #19 Prieš 5 metus »
Ella džiaugėsi, galėdama vykti į Hogvartsą, kaip ir jos tėvai, seneliai ir proseneliai.
 Sukrovusi savo mantą į lagaminą, paėmusi katę ir šunį, neskubėdama ištipeno į Kings Kroso stotį. Londonas, kaip visada buvo triukšmingas. Šurmulys vargino vienuolikmetę, bet tai buvo smulkmena, palyginus su jauduliu prieš kelionę.
 Mergaitė atsisveikino su tėvais ir neskubėdama įlindo į devintą su trim ketvirčiais peroną. Kitoje pusėje jos laukė  raudonas Hogvartso traukinys.
- O, Mija! - Sušuko ji, nustebusi, kad čia yra ir pusseserė. - Mano sesė jau nuėjo ieškoti kupė, gal einam ir mes?
 Ji negaišdama įlipo į traukinį ir puolė ieškoti laisvos vietos. Visame traukinyje šūkavo vaikai, girdėjosi atidaromos ir uždaromos kupė durys.
- Ką manai, jei sėdėtume čia? - Linksmai pasiteiravo Ella, negalėdama nustygti vietoje, - O kur Kaya?

*

Neprisijungęs Kaya Yew

  • I kursas
  • *
  • 23
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Noriu valgyt
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
Eidama link Kings Kroso stotis, Kaya sutiko jau išeinačią mamą. Jai teko vė apsisukti ir lydėti kitą dukrą į stotį. Prie 10 ir 9 peronų perskyros jos apsikabino atsisveikindamos ir Kaya su baime ir jauduliu akyse atsisuko ir sienelę. Ji buvo tikra, kad pribėgusi tiesiog trenksis į sieną ir supras, jog tai buvo tik dar vienas kvailas pokštas. Mergaitė stipriai sugniaužė vežimėlio rankeną ir pasileido bėgti. vienas... du... Trys... Ir BUM!!!!. Bet Kaya neatsitrenkė į sieną, o perėjo į... Taip, į 9 su 3/4 peroną. Peronas buvo paskendęs dūmuose, bet pro juos aiškiai galėjai matyti ryškiai raudoną Hogvartso ekspresą. Mergaitė nedrąsiai Įžengė į traukinį ir tarp besistumdančių mokinių ėmė ieškoti laisvų kupė, bet staiga pamatė kupė, kurioje sėdėjo dvi jos amžiaus mergaitės. Pala... Juk tai Mia ir Ella! Kaya tyliai pravėrė kupė duris ir išgirdo kaip Ella paklausė kur Kaya.
 - Aš jau čia,- mergaitė plačiai nusišypsojo ir atsisėdo šalia sesers.

*

Neprisijungęs Mia Moon

  • I kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • mažos katytės
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
Mija plačiai nusišypsojo, kai pamatė sesę. Kaya atsisėdo šalia.
 Po kiek laiko traukinys buvo pilnas mokinių. Staiga mergaitė pamatė tolumoje savo mama kuri mojuoja. Ji nusišypsojo ir pamojavo jei atgal. Mergaitės pajautė kaip traukinio dūris užsidaro. Lėtai traukinys pradėjo judėti į priekį. Keista, bet Mija nebuvo niekada važiavusi traukiniu, todėl tai buvo pirma kelionė su traukiniu. Kol traukinys važiavo, Mija žiūrėjo į gamtovaizdį. Matėsi tolumoje dideli kalnai, žalios pievos, upeliai, ežerai ir skrendančios pelėdos. Staiga Mija atsisuko į Ella ir Kaya ir paklausė:
- Kaip galvojate į kokį jus koledžą pateksite?
Nesulaukus atsakimų į kupė duris pastukseno kažkokia moteris. Po to ji atidarė jas ir paklausė:
- Ar nenorėtumėte saldainių?- Ji parodė visą vežimėlį saldainių.
Mėlynakė labai norėjo kokio nors saldainio, todėl pradėjo skaičiuoti pinigus kurios turėjo kišenėje. Mija nusišypsojo ir pasakė moteriai tarp kupė durų:
- Man galima prašau šitą čiulpinuką ir tą šokoladinę varlę.- Mandagiai paprašė mergaitė
Gavusi saldainius ji pasižiūrėjo į pusseserę ir sese lyg sakydama, kad jos irgi ką nors nusipirktu.


*

Neprisijungęs Ella Moon

  • II kursas
  • *
  • 63
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • nieko nežinau
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
Pro langą matėsi daug žmonių, stebinčių, kaip jų vaikai, anūkai ar giminaičiai išvyksta. Už posukio šūkavimai nutilo, girdėjosi tik gergždantis traukinys ir linksmi vaikų pokalbiai.
 Po pusvalandžio atvažiavo moteris su saldainių vežimėliu ir pasiūlė nusipirkti maisto. Mergaitė greitai aptikrino kišenes, ar nebus kur pasimetusio galeono ir štai, jos rankoje kiurksojo vienas auksinis pinigas ir keli sikliai.
- Norėčiau šešių šokoladinių varlių ir dviejų pakuočių visokio skonio pupelių, - garsiai paprašė būsimoji pirmakursė ir atkišo delną su pinigais.
- Manau, kad pateksiu į Klastūnyną, - tarė, išvažiavus saldainių pardavėjai, - dažnai esu pikta ir visa kita. O jūs?
 Už lango oras vis keisdavosi: tai lyja kaip iš kibiro, tai spitlina saulutė.

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 124
  • Metamorfmagas
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #23 Prieš 3 metus »
King Kroso stotis buvo sausakimša, žmonės grūdosi prie kruvinojo Hogvartso ekspreso, vaikai kišo galvas pro langų tarpus, tėvai mojavo. Tačiau jų tarpe nebuvo Etano tėvų. Šviesiaplaukis berniūkštis tupėjo nuošalioje kupėje su jauna ir mažyte kniubute Dulksna ant kelių, ir liūdnai žvelgė pro traukinio langą. Ne, jis džiūgavo, kad šiandien keliaus į Hogvartsą, tačiau maža berniuko širdutė jau dabar buvo išsilgusi namų, savo artimųjų. Akimirką, nemalonus skausmas sugniaužė šio širdį, iš atminties iškilus kraują stingdančius košmarus. Dulksna, supratus, jog šios niekas neglosto, tučtuojau pradėjo muistytis, prašydama meilės, taip Etaną grąžindama į Žemę. Berniukas šyptelėjo ir paglostė pilkšvai rainos katytės galvelę.
Ir tada pajudėjo traukinys. Iš pradžių, Etanas sutriko, įsitempę, nes niekados nebuvo važiavęs traukiniu, bet vėliau šiek tiek atsipalaidavo. Tuo tarpu Dulksna taip greitai neapsiprato su judančiu traukiniu, tad staigiai pasisilėpė po minkštasuoliu, už Etano kojų. Etanui teko raminti Dulksną, tačiau nieko gero neišpešė ir paliko pačią vieną apsisprasti su judančio traukinio idėja.
Etanas buvo vienas kupėje, o tai buvo gerai. Tiesą sakant, šiek tiek nelabai, nes kaip vėliau suprato, išsitraukti paskaityti knygą apie magizoologiją yra misija neįmanoma. Auštai ant lentynos užkrautas lagaminas svėrė tiek daug, jog vienas Etanas šio nenukels, ir taip, jam padėjo vyresnis mokinys užkelti šią sunkenybę. Va, ką reiškia, kai prisikrauni per daug knygų apie magizoologiją ir herbologiją. Todėl, Etanui teko nuobodžiaudamas spoksoti į langą.


*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #24 Prieš 3 metus »
 Ashtonas vos nepamiršo savo varliaus Moro, kuris per plauką neliko namie. Jei mažoji sesutė, kuri dažnai norėdavo Morą pasivogti ir patampyti už kojų, nebūtų jo pasigedusi, iki žiemos atostogų varlius būtų buvęs negyvai užtampytas. Greitai atsisveikino su tėvais, sesė labai maloningai atsisveikindama parodė liežuvį ir būsimas pirmakursis vos spėjo įlipti į traukinį. Po pusės minutės jis pajudėjo iš vietos ir per durų langelį paskutinį sykį pamojavęs tėvams, pradėjo nešti lagaminą link visų sėdimų vietų. Didžioji traukinio dalis buvo užimta vyresnių mokinių kompanijų, kitur laižėsi per vasarą nesimačiusios porelės ar čiauškėjo mergaitės. Nei porelės, nei mergaitės neatrodė geras sprendimas praleisti gerą pusdienį kartu, tad ėjo tolyn. Ir pagaliau, galų gale pamatė laisvą vietą. Tiksliau, nemažai laisvų vietų, nes kupė buvo beveik visiškai tuščia, joje sėdėjo tik vienas mokinys. Moras sukurkė kišenėje, Ashtonas pravėrė duris (belstis nebuvo tikslo, per tiek triukšmo vargu ar berniukas būtų kažką išgirdęs) vos dėl posūkio neįgriūdamas su visu lagaminu iškart ėjo prie reikalo:
 - Labas, galiu atsisėsti?
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 124
  • Metamorfmagas
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #25 Prieš 3 metus »
Rodos, Dievas arba Hogvartso paradoksas (kai nori būti vienas, tačiau tave randa dažniausiai nepažįstamas hogietis) lėmė, jog Etanas vienas nekeliaus vienas į Hogvartsą. Tarpduryje pasirodžius (turbūt) jo bendramžis, Etanas krūptelėjo ir atsisuko į šį.
-Oh, žinoma,- skubiai prabilo šviesiaplaukis, nežinodamas kas blogiau: ar tai, kad praleis kelionę su galimai plepalu, ar tai, kad kniubutė gali galimai uždraskyti nepažįstamą berniuką. Iš po minkštasuolio pasigirdo laibas Dulksnos šnypštimas. Berniukas atlaidžiai nuisšypsojo rudaplaukiui.
-Ach, mano kniubutė...Ji įtaria visus iš eilės nepažįstamus,- paaiškino berniūkštis, nepatogiai pasijausdamas. Jo manymu, buvo nemandagu nepažįstamą žmogų vadinti nepažįstamuoju,- Etanas Serafielis Lorijanas, o tu? - tą akimirką norėjo kristi negyvas, trokšdamas, jog berniukas su varle kišenėje nėra nieko girdėjęs apie Lorijanus.


*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #26 Prieš 3 metus »
 - Puiku,- kornvalietis įsinešė lagaminą į kupė ir uždarė duris. Nesinorėjo kelti sunkaus lagamino vienam ir dar traukiniui pajudėjus, tačiau jis užėmė nemažai vietos. Jau buvo pasiruošęs kelti, tačiau išgirdo šnypštimą.- Kniubutė? Nesuvalgys mano varliaus?- ištraukė iš kišenės kelione visai nepatenkintą Morą, kuris turbūt jau gailėjosi, kad mažė jį rado prieš išvykstant.- Ashton Hughes.
 Apie Lorijanus nieko negirdėjęs tamsiaplaukis vargais negalais užkėlė lagaminą į viršų ir lengviau atsipūtęs trenkė sau per kaktą.
 - Dėl Merlino barzdos! Upį pamiršau. Uždus dar,- nusikėlė lagaminą ir pravėręs ištraukė snaudžiantį vorą. Vietos lagamine buvo likę tik Upiui, tad padėjo laisvoj vietoj, šalia Moro. Lagaminą teko dar sykį užsikelt į viršų, tačiau po to jau galėjo atsisėsti.
 - Tikiuosi, nebijai vorų? Čia Upis. Dienomis jis miega, geras voras, tik labai nemėgsta, kai jį vadinu vardu. O parduotuvėje jau pasiūlė jam duoti šitą vardą,- dėmesio negavęs Moras peršoko į kitą pusę ir Ashtonas pasigailėjo jį ištraukęs iš kišenės, kuomet tuo tarpu nuostabusis voras toliau sapnavo pagaunamas muses.
 - Pala, koks tavo Kniubutės vardas?- paklausė Etano. Sutikęs būsimą hogietį nesugebėjo nulaikyti liežuvio už dantų.
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 124
  • Metamorfmagas
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #27 Prieš 3 metus »
Etanas lengviau atsikvėpė, sulaukęs tik kito berniuko vardą ir pavardę - kiek suprato, apie jo pavardę buvo nieko negirdėjęs. Puiku.
-Taip, kniubutė. Tikrai nesuvalgys, jai nepatinka varlės,- šyptelėjo.
Ne, Dulksna į varles net nežiūrėjo, bet karts nuo karto mėgdavo šias pagaudyti. Dėl šio dalyko neperspėjo Ashtono, nes nemanė, kad taip galėtų nutikti - Dulksna vis dar tyliai šnypštė ant rudaplaukio (Etanas nesuprato kodėl, nes Ashtonas jau nebeatrodė toks įtartinas), ir vis dar slėpėsi už jo kojų.
Buvo silpnokas vaikas, tad Ashtonui, keliančiam lagaminą, į pagalbą neatėjo. Būtų tik maišęsis po kojomis. Bet paskui suvokė koks Ashtonas buvo stiprus. Vėl nukėlei?Vaje, arba tu tikrai stiprus, arba nesi prisidėjęs tiek knygų kaip aš į lagaminą! - pavydulingai nužvelgė vėl nukeltą lagaminą. Kas tas Upis? Kaip iš kalbos suprato - turbūt gyvūnas.
Pasilenkė, ištiesė savo kaklą, norėdamas pamatyti tą keistąjį Upį. Net nusipurtė iš šlykštulio.
-Voras!? Aa...Ne, nebijau...Tik jie man...-nesakysi, jog atrodo šlykščiai, tad Etanas skubiai galvojo kaip kitaip  išreikšti savo pasišlykštėjimą vorais,- nelabai patinka,- po kelių sekundžių užbaigė.
Patogiau įsitaisė ant minkštasuolio, sukryžiavo kojas. Nežinojo kur akis padėti. Namuose vorus trankydavo (bet šis toks didelis!), reiks jam keisti elgiasį su vorais. Aišku, jei pavyks.
-A-a...O kodėl toks jo vardas?- pasmalsavo Etanas, nesuprasdamas kaip vorą galima tokiu vardu vadinti,- Jam patinka upės ar kas?
Iš po minkštasuolio piktai sukniaukė Dulksna, pastebėjusi keliaunininką Morą. Ši jautėsi kaip įsprausta į kampą - naujas žmogus su savo augintiniais, o dar ji turi tupėti kažkokiame judančiame kambaryje, dar lauke kažkas švilpia ir ūžia, o dar niekas jos neglosto, vienu žodžiu, pasaulio pabaiga! Jai nepatiko, kad Moras šokinėja, jautėsi tarsi taip, tarsi jis būtų užsigrobęs jos valdas.
Etanas atsiduso, supratęs, kad Dulksnai daugiau streso, nei smalsumo, tad atsiklaupė ant grindų, ir mielais žodžiais vadindamas, kalbino Dulksną ateiti pas jį - bijojo, jog nepatenkinta, susinervinusi pilkakailė jo neapdraskys. Galiausiai Etanui pavyko šią kažkaip iškrapštyti iš šios slėptuvės ir patupdyti ant savo kelių.
-Dulksna,- pristatė savo katytę Ashtonui, glostydamas šią,- nevisiškai grynakraujė, tik, deja, nežinau kiek yra mišrūnė. Mes ją priglaudėm,- Etanas patylėjo, svarstydamas, ar pasakyti, jog Dulksną rado vampus katinas,- Jai dar reikia laiko, kol pripras prie tavęs...ir tavo augintinių.
Dulksna pradėjo rimti, net Etanas išgirdo jos tylų murkimą. Berniukas žvilgtelėjo pro langą. Kelionė dar bus ilga.
-Tai...į kokį koledžą norėtai papulti?- paklausė tradicinio klausimo, nes, būkim biedni, bet teisingi - Etanas seniau mokėjo susidraugauti su kitais, bet tikrai ne po to, kas įvyko prieš kelis mėnesius.


*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #28 Prieš 3 metus »
Ashtonas jau buvo beveik pamiršęs Etano antrą vardą ir pavardę, nes juk tai nebuvo labai svarbu, tiesa? Kažkuriuose, gilesniuose atminties sluoksniuose pavardė išliko, tačiau jei dabar reikėtų pasakyti, būtų suabejojęs.
 Upis ryškiai neatrodė mielas ir švelnus Etanui ir klausimas ką jis iš tiesų manė apie šį, aštuoniomis kojomis apdovanotą padarėlį, tad Ashas jį paėmė į rankas, mėgindamas paslėpti.
 - Sakė, kad jam tokį vardą nuo mažens davė. Tačiau kai pavadinu vardu, pradeda trypti kojomis ir šiaip, elgtis kaip mergiotė. Ką žinau, gal jis ir yra patelė, kai gavau, buvo dar mažas ir nustatyti sunku. Bet nežinau, dar nebuvau nuvedęs parodyti upės. Turbūt reikėtų.
 Nepraleido pro akis kniubutės šnypštimo ir kaip berniukas gražiai ją ištraukė iš slėptuvės. Deja, Hughes neturėjo daug kantrybės ir tiek meilės visiems gyviems padarams, nors ir buvo draugiškas. Na, nors jei jis turėtų katę, turbūt irgi taip ja rūpintųsi.
 Dulksna atrodė miela ir pūkuota, jei nežiūrėtume į tai, kad jį apšnypštė. Ir vardas gražus, turintis gražią reikšmę. Apie jo paties išradingumą geriau patylėti, ypač, su kitų žmonių išrinktu voro vardu.
 - Graži,- trumpai pasakė ir vos Etanui pabaigus, Moras šoko ant Asho kelių, pašoko taip aukštai, kaip tik gali ir trenkėsi į langą. Išsigandęs dėl augintinio gyvybės, berniukas paleido vorą ir sugavo žemyn krentantį varlių, tačiau Upis atsibudo ir piktokai pažiūrėjo į berniukus ir augintinius visomis aštuoniomis blizgančiomis akutėmis, tačiau kadangi buvo tobulas voras, tik nukėblino kiek toliau nuo viso veiksmo ir vėl pasiruošė snausti, mielai susidėjęs kojeles.
 - Na ir kvailas varlius,- tikrindamas, ar Moras gyvas ir sveikas, suburbėjo. Apsiraminęs po nuostabaus apsikabinimo su lango stiklu, Moras buvo ramus ir tupėjo berniuko delne.- Grifų Gūžtą. Mano tėvai ten buvo. Neįsivaizduoju ką reikėtų daryti, jei papulčiau į Klastūnyną. O tu?
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 124
  • Metamorfmagas
Ats: Nuošali Hogvartso ekspreso kupe
« Atsakymas #29 Prieš 3 metus »
-Oo...-tik tiek tepratarė šviesiaplaukis.  Pasigailėjo to užklausęs, nes iš tikro jam tai nerūpėjo. Gi voro nelaikys. Tiesa? Ar ne?
Šyptelėjo.
-Ačiū. Daviau tokį vardą, kai dulksnojo...Žinai, smulkiai lijo. - prisiminimais nuklydo į tą dieną.
Tai buvo įprastai lietinga diena, kai drybsojo prie knygų ir skaitė kaip akis išdegęs. Puslapis po puslapio - jam nerūpėjo nei skanūs kvapai, nei pelėdų ūkavimas, nei juokas antram aukšte. Turbūt didysis brolis vėl bandė iškrėsti nevykusį pokštą savo draugei (Etanui ji vis vien buvo didžioji sesė).
Beskaitydamas pajuto, kai kažkas priglaudė galvą prie jo peties ir garsiai sumurkė kaip tarktorius. To užteko, jog suprastų, jog Sniegas norėjo kažką parodyti ir neklydo. Prie durų rado mažą, šlapią, pilkšvo kailio kupstelį. Tai buvo kniubutė Dulksna. Etanas neklausė iš kur Sniegas rado šią katytę, nes jau kitą minutę, bildėjo į antrą aukštą su kačiuku ant rankų su noru, jog šį galėtų pasilikti.
Nejučiomis berniukas įsišiepė, bet netikėtai atkuto, išblaškytas skardaus šnypštimo iš traukinio kamino. Etanas pasijuto kaltas, nestebėjęs ką Ashtonas darė, ar sakė. Susigaudė tik tada, kai išgirdo šį kalbant apie Grifų Gūžtą.
Etanas kilstelėjo antakius.
-Grifų Gūžta?- Turbūt jam tiktų,- Aa...Nežinau. - nusuko žvilgsnį į langą. Pro akis lėkė Britanijos gamtovaizdis, lange atsispindėjo Lorijano atvaizdas. Rudos akys staigiai tapo liūdnos ir susimąsčiusios.- Daugiausiai girdėjau apie Švilpynę...Turbūt ten norėčiau,- po tylos pratarė.
Jis turi tėvus. Suspaudė krūtinę. Galbūt ir brolį turi.
Nebeglostoma kniubutė nepatenkintai sukniaukė, jai nepatiko, kad Etano jausmai taip žaibiškai persimainydavo. Todėl pakilo ir pradėjo glaustytis. Deja, Etanas jau nebekreipė į ją dėmesio. Jam vėl pasidarė labai labai liūdna.