0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #90 Prieš 4 metus »
Ateini į mišką, nes esi tikras, kad jokie mokiniai tokiu metu čia nesitrina. Ir vos po kelių palaimingų vienatvės akimirkų būtinai iš paskos kažkas atsivelka! Būtent taip pagalvojo Dafydd, kai išgirdo kažkieno balsą. Bjauriai pažįstamą balsą. Nenoromis velsietis pakėlė akis. Ar jis spėjo vėl persidažyti plaukus? nustėręs paklausė savęs klastuolis.
- O, Aleksandras Makedonietis, - pašaipiai mestelėjo raudonplaukis. Tiesą sakant, jam buvo smalsu, kodėl šitas mažius perėjo į Klastūnyną, tačiau tikrai neketino klausti. O ir koks jam reikalas, ką koks mažius daro?
Iš Alekso tono buvo galima jausti, kad jis nėra itin maloniai nusiteikęs. Savaime suprantama, tokia būsena Dafydd nebuvo naujiena - juk pats nuolat buvo apimtas tokių jausmų. Vis dėlto Dafydd negalėjo pakęsti, kai taip buvo taip kalbama su juo. Raudonplaukis atsistojo ir žengtelėjo arčiau jaunesniojo mokinio.
- Matau, kai kam reikėtų išmokti gerų manierų, - sušnypštė Dafydd, nors, reikia pastebėti, tikėtina, kad pats tokios sąvokos kaip "geros manieros" iki šiol nė girdėjęs nebuvo. - Nori muštis, vaikiuk?
Velsietis neturėjo kantrybės dabar žaisti su šituo mažvaikiu. Deja, jam kažkodėl reikėjo atsivilkti būtent dabar ir būtent čia. Raudonplaukis juto, kaip kyla neapykanta šitam jaunam vaikiui.
- Geriau nešdinkis gražiuoju, - pratarė Dafydd, svarstydamas, ar turi su savimi lazdelę. Kurią nors.
Nepaisant to, kad liko kartoti kurso (iš kur, po velnių, tai žino Aleksas?!), velsietis nebuvo visai kvailas. Ir, ačiū, Mionai, kautis dabar mokėjo visai pakenčiamai. Tad žinojo puikiai: jeigu šitas vaikas prie jo kabinėsis, bus staigiai nupūstas. Tačiau dabar Dafydd labai tingėjo tuo užsiimti, tad tikėjosi, kad Aleksas teiksis paprasčiausiai išsinešdinti.

*

Aleksas82

Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #91 Prieš 4 metus »
Sustoti Gilbert net nepradėjęs muštis neketino. Vaikio kumščiai vėl buvo suspausti, o veidas išliko rimtas. Be jokių emocijų.
-Pirmiausiai tai Aleksas, o antra Gilbert. Nesistebiu kodėl kartoji kursą. Akivaizdu, kad maišai laikotarpius, vardus, pavardes. Tavęs ne tik kursą reikėjo palikti kartoti, bet dar ir pas psichiatrą nuvesti. Žinai, kvepia šizofrenija ar kažkuo rimčiau,-Aleksas mintis dėstė tai ramiai, kad net pats tuo nustebo. Iš šono buvo galima atrodyti, kad vaikinas net nepyko ant vyresnio klastuolio, tačiau tai išdavė stipriai suspausti ir pabalę pirštai.
 Gilbert greitai iš džinsų kišenės išsitraukė savo burtų lazdelę. Visur ir visada - tai buvo dar viena iš nežinia kelių Alekso taisyklių. Burtų lazdelė visada būdavo šalia berniūkščio. Net ir per pilnatis Aleksas stengėsi ją laikyti šalia savęs, tačiau tai nevisada išeidavo. Vilkolakiui išsaugoti kažkokį medinį pagaliuką nebuvo svarbu. Žvėris įkalintas giliai Alekso viduje turėjo ir svarbesnių prioritetų kaip pavyzdžiui žudyti ir viską iš eilės niokoti.
 Dabar Llewellyn pasiūlė dingti. Aišku, Aleksas tik garsiai su juntama ironija nusijuokė ir kilstelėjęs vieną antakį debtelėjo į Dafydd.
- Rimtai? Manai, kad praleisiu progą pagražint tavo snukutį? - Gilbert veidas atgavo rimtį. Dabar berniūkštis nukreipė lazdelę į ryžiką ir bandė prisiminti sustinkdimo kerus -  Kaip tariasi tas kvailas burtažodis? Gal STEW-puh-fye? Teks bandyt taip
-Stupefy, - garsiai ir aiškiai tarė klastuolis. Iš lazdelės galo šovė graži raudona spalva. Aleksas susverdėjo ant savo kojų ir papurtė galvą. Kol kas visas vaizdas, kurį matė Gilbert buvo susiliejęs. Burtas tikrai išsunkė ir taip nusilpusį berniūkštį, bet dar nebuvo aišku ar Aleksas pataikė.
 Po kelių akimirkų Gilbert vėl atsigavo. Dabar vieninteliai du žodiai, kurie sukosi Alekso galvoje buvo - Avada Kedavra. Tokį burtą prieš Dafydd panaudoti Gilbert nebūtų atsisakęs, tačiau vaikis ir pats žinojo, kad tai tik paika svajonė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #92 Prieš 4 metus »
- A, Lexas. Atsiprašau, - pasityčiojo Dafydd. Jis puikiai žinojo šito vaiko vardą, tačiau negi praleisi progą jį paerzinti. Tiesa, panašu, kad šį kartą raudonplaukis sutiko savęs vertą priešininką. Jis nebuvo iš tų, kurie iš karto išsigąsta ir padaro kokią nors nesąmonę. Šitas vaikas buvo nusiteikęs pasikapoti. - Apie psichiatrą tai tu geriau patylėk, matosi, kad gerus kelis seansus esi praleidęs, - po kiek laiko pridūrė velsietis.
Kai jaunesnysis klastuolis išsitraukė lazdelę, Dafydd piktai išsišiepė. Jis visiškai nebijojo Alekso - žinojo, kad net ir antrus metus būdamas penktame kurse yra galingesnis už kažkokį mažvaikį. Ačiū, Miona nežinia kelintą kartą pagalvojo raudonplaukis. Deja, dabar nebuvo galima minčių nukreipti ta linkme - daug svarbiau buvo žiūrėti, kuo užsiima mažasis išsišokėlis. O tas teikėsi paleisti kerus į Dafydd. Šešiolikmetis pasilenkė, tad raudonas spindulys pralėkė virš galvos ir trenkėsi į netoliese esantį medį.
- Nepasisekė, vaikyti, ar ne? - paniekinamai paklausė Dafydd. Matėsi, kad Aleksas yra pavargęs. Reikėjo tik kažkaip tuo pasinaudoti. Raudonplaukis skubiai priėjo prie Gilbert ir sugriebė jam už pakarpos.
- Ar jau susivokei, kad tau geriau iš čia nešdintis?
Tingėdamas traukti lazdelę Dafydd kilstelėjo Aleksą ir trenkė jį į artimiausią medį. Prisiminė, kad prieš kurį laiką pats taip nukentėjo - tik tiek, kad Luna Gardner teikėsi panaudoti lazdelę. Tačiau dabar tai nebuvo svarbu - Dafydd buvo pernelyg piktas.

*

Aleksas82

Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #93 Prieš 4 metus »
Alekso pyktis vis augo. Atrodė, kad daugiau pykti nebeįmanoma, tačiau čia klastuolis ir suklydo. Visus Dafydd žodžius Gilbert ignoravo, tačiau fizinės jėgos panaudojimas prieš jį jau buvo per daug didelis principo ir savigarbos reikalas. Nugarą aišku skaudėjo. Užkliudytas randas sukėlė didelį skausmą, bet Aleksas nesuinkštė. Tai būtų buvę pasirodymas, kad esi silpnesnis ir labiau pažeidžiamas.
 Gilbert pakilo nuo žemės ir grėsmingai prisiartino prie vyresnio klastuolio.
-Dar kartą pasityčiok,-deja sakinys nebuvo baigtas. Aleksas nebeištvėręs smogė į Dafydd veidą. Keturiolikmetis visiškai nebesivaldė. Apie jo pykčio priepuolius niekas tikriausiai dar nežinojo, bet panašu, kad Llewellyn dabar bus pirmas sužinojęs.
 Gilbert vieno stipraus smūgio neužteko. Klastuolis dar kartą priartėjo prie velsiečio ir šį kartą paleido abu savo kumščius į darbą. Dabar atrodė, kad Llewellyn tapo nuosava Gilbert bokso kriauše, o pats Aleksas sustoti nežadantis boksininkas.
 Tik pasirodęs pirmas kraujas iš jau gerai pamėlusių krumplių privertė Aleksą atsitraukti. Keturiolikmetis sunkiai gaudė orą, tačiau adrenalino dar buvo likę nemažai.
-Ryžas idiote, - į Dafydd kreipėsi Aleksas, - jei šiandien nori likti gyvas tai  nevaryk manęs iš čia, o nešdinkis pats. Kitas smūgis bus mirtinas, - Alekso akys via dar nebuvo atgavusios normalios spalvos. Jos buvo šaltos ir stiklinės. Balso tembras taip pat buvo pažemėjęs nei įprastai. Dabar Aleksas kalbėjo šaltai ir grėsmingai. Vaikis nejuokavo ir pats giliai širdį suprato, kad jei dabar pat jis nesugebės susivaldyti, šiandien tikrai kažkas mirs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #94 Prieš 4 metus »
Dafydd nebuvo mušeika. Taip, jis dažnai būdavo piktas. Galėjo bet ką aprėkti, atvirai pasakyti, ką galvoja, ar paleisti į darbą burtų lazdelę. Tačiau kumščiai nebuvo mėgstamiausias pykčio išreiškimo būdas. Dėl to kai jaunesnis klastuolis pradėjo galingai muštis, velsietis nė nežinojo, kaip reaguoti. Netrukus visas veidas buvo skausmo krūva. Iš nosies tekėjo kraujas, skubiai liežuviu patikrinęs Dafydd kiek aprimo, nes suprato, kad tebeturi visus dantis.
- Tu dar pasigailėsi, Lexusai, - sušnypštė Dafydd. Aleksas tikriausiai suprato, kad velsiečiui skauda - tokiu atveju negalėjo neskaudėti, - tačiau raudonplaukis negalėjo to parodyti. Tuo labiau, kad jaunesnysis vaikinas net nesuinkštė, kai buvo trenktas į medį.
Šešiolikmetis prisiartino prie kiek atsitraukusio bendrakoledžio.
- Ant manęs geriau nesirauti, negi dar šito nežinai? - prisikišęs prie pat labai nenatūraliai atrodančių Alekso akių paklausė Dafydd. Jis staigiai griebė Aleksui už dešinės rankos ir ją užlaužė. Daugiau nieko nedarė - juk nebuvo mušeika, - tačiau ranką laužė taip, kad Gilbert, jeigu iš viso jaučia skausmą, turėjo tai bent kažkaip parodyti. Dafydd neketino artimiausiu metu šviežiai iškepto priešo paleisti.

*

Aleksas82

Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #95 Prieš 4 metus »
Aleksas ir toliau linksminosi kumščias trankydamas vyresnį klastuolį, kol galų galiausiai iš jo nosies pasipylė kraujas, o Dafydd atrodė prastai.
- Negi toks silpnas? - nusijuokė jaunesnis mokinys, - dar norėčiau su tavim pasismaginti. Nusivalyk kraują ir ateik čia, mažuliuk.
 Gilbert nebuvo vienas iš pavyzdingiausių Hogvartso mokynių, Dafydd taip pat. Tačiau kažkos veiksnys nulėmė tai, kad Aleksas visgi nepavyzdingumo "konkursą" laimėjo. Taip, Llewellyn mėgo per pamokas tuščiai stumti laiką, kol tol tarpu Gilbert nesusilaikęs tyčiodavosi iš mokytojų, jiems rodė nepagarbą ir kitaip keldavo chaosą.
- Pasigailėsiu ko? Tavo vargšo snukučio? Llewellyn, pakeisk mokyklą. Išvyk į Illvermonį, Drumštrangą. Nedaryk Hogvartsui gėdos ir išmok muštis. Gal būt tam Drušmtranas tiks, bet siūlyčiau Ilvermonį. Muštynės ten kasdienybė, - Aleksas greitai sumalė savo žodžius. Greitakalbystė jam buvo naujiena, tačiau kalbant buvo padaryta klaida. Niekada plepumas nebuvo pats geriausias dalykas kovoje, todėl dabar Gilbert ranka buvo užlausta.  Kvailys... Vėl nesisaugo... Tai buvo Alekso mintyse ištarti žodžiai, kol realybėje iš jo lūpų išėjo nuostabos aiktelėjimas, o po jo sekė ir tyli skausmo aimana.
- Llewellyn? Negi nepasimokai? - Dabar Aleksas vėl ėmėsi veiksmų. Šito jis daryti savo planuose neturėjo, bet juk improvizacija gerai?
Sulenkta koja, o tiksliau "Nike" firmos sportinis batas, su visa pėda, turėjo skaudžiai trenktis į klastuolio klyną.
- Juk sakiau, kad tau reikia išmokt muštis, - lyg pasiteisindamas tarė Gilbert. 

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #96 Prieš 4 metus »
- Tau tikrai geriau kartais patylėt, viščiuk, - sušnypštė Dafydd. Kai Aleksas pradėjo šaipytis, velsiečiui gal netgi kiek palengvėjo - tai, priešingai negu muštynės, buvo jo sritis. Tereikėjo kažkokiu būdu nekreipti dėmesio į kraujuojančią nosį. Tai buvo gana sunku, nes raudonplaukis prie tokio veiksnio nebuvo pripratęs.
- Lexusai, Lexusai, - apsimestinai sunkiai atsidusęs pratarė Dafydd. - Kaip tu nieko nežinai apie gyvenimą. Tau ne mokyklą pakeisti reikia, o įstaigą. Kur visokiems silpnapročiams padeda nusiraminti.
Ir tada Aleksas suaimanavo! Dafydd galėjo laikyti šį reiškinį didele savo pergale. Turint omenyje, kad jis paprastai kumščiais nesišvaistydavo, o Gilbert, panašu, šią sritį išmanė neblogai, velsietis negalėjo tikėtis pergalės. Tad bent šoks toks nepatogumas, sukeltas Aleksui, jau buvo neblogai. Tik, žinoma, Aleksas neketino pasiduoti. Dafydd spėjo kiek pasisukti į dešinę, tačiau vis tiek gavo skaudžiai. Galbūt ne taip skaudžiai, kaip tikėjosi jaunesnysis vaikinas, tačiau jo ranką teko paleisti. Llewellyn staigiai spyrė į antrąją koją - kol Aleksas vis dar stovėjo tik ant jos. Mintyse Dafydd keikėsi, tačiau garsiai ilgai neišleido nė garso. Vis dėlto po kiek laiko aimana išsiveržė iš raudonplaukio lūpų.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #97 Prieš 4 metus »
Pirmiausiai išgirdo pykčio ir pašaipos persisunkusius balsus, o po to ir smūgius. Pilnametis susiraukė, sustodamas už medžio.
Uždraustajame miške nestikėjo sutikti jokių hogiečių, bet supratęs savo norų absubdiškumą, patylėjo. Uždraustas vaisius visados skanesnis, nei paprastas.
Arno mikliu judesiu išsitraukė burtų lazdelę.
-Incarcerous,- bežodžiai kerai sukirbėjo švilpio galvoje, vos šis atskubėjo prie balsų ir smūgių epicentro. Iš nuostabos pakėlė antakius, atpažindamas Dafydd iš mokytojų tribūnos, ir Aleksą - iš herbologijos pamokos. Lazdele automatiškai parodė į besipešančiuosius, o vėliau, virvės apsivijo juos.
-Kas čia po velnių vyksta?!- sugriežė iš pykčio Wintersas, kuriam iš galvos jau seniausiai išdulkėjo kvidičas ir Švilpynės pergalė prieš Grifų Gūžtą, vos ne prieš amžinuosius kvidičo priešininkus.
Lazdelė dar buvo paršuota, o juodos akys šaudė tiek į vieną, tiek į kitą klastuolį. Širdyje sukirbėjo nemalonus jausmas, leidžiantis suvokti, jog prieš jį yra asmenys, kurių neapkenčia nuo pat galvos ir iki pat kojų batų. Galėtai juos ir palikti,- dingtelėjo galvon mintis,- Ir nueiti tolyn. Ne, Dafydd'as. Atmintyje iškilo žiema prie mokytojų tribūnos, kai šie surėmė lazdeles ir gavo Džeimso areštą išvalyti pelėdyną.
Jie niekaip iki pat dabar neišsiaiškino, kuris yra stipresnis dvikovose su kerais....
Wintersas dėbtelėjo į pykčio kamuolį tapusį Gilbert'ą.
-Ir kas gi nutiko, jog abu pradėjote vieną kitą daužyti?- griežta gaida pasigirdo Kajaus balse. Jei jus pastebės profesoriai, gausite areštą.

*

Aleksas Gilbert

Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #98 Prieš 4 metus »
Aišku kaip dieną - Dafydd be patyčių vis dar negalėjo. Aleksą labiau domino darbas kumščias, kol velsietis aušino savo burną.
- Gal jau patylėk? - tai nebuvo įsižeidęs balsas. Priešingai, jis pašiepė Llewellyn nemokėjimą muštis, - Vis kalbi ir kalbi. Gal geriau trenk man? - Gilbert nejuokavo. Jis norėjo sulaukti smūgio, o dar prie to pačio ir stipraus. Vietoj to rudaplaukis gavo kažkokį neaiškų atsakymą į jau senai duotą ir užmirštą pasiūlymą, pakeisti mokyklą. - Ryžikai, ryžikai, - atkartojo Llewellyn intonaciją Aleksas, - Čia tau reikia keisti gyvenimo būdą. Ne aš tituluojamas blogiausiu Hogvartso mokiniu, o tu.
 Pagaliau po Gilbert buvusio veiksmo, Dafydd sugebėjo paleisti jo ranką. Dėl tokio veiksmo Aleksas tik šyptelėjo, tačiau padarė klaidą. Vaikis vis dar stovėjo ant vienos kojos, o šią velsiečiui paspirus, Gilbert skaudžiai tėškėsi ant žemės.
- Tau rimtai gyvent atsibodo? - suurzgė klastuolis, tačiau gerą nuotaiką sugražino velsiečio aimana. Dafydd skausmas reiškė Alekso džiaugsmą, tačiau juk viskas taip gerai klostitis negali?
 Pagaliau Gilbert pakilo nuo žemės ir nusivalė purvą nuo drabužių. Tiksliau pabandė nusivalyti. Aišku, nieko gero nesigavo. Rūbai po kritimo patapo dėmėti.
 Dar po kelių akimirkų, prisiminęs, kad čia Aleksas atėjo muštis su Dafydd, o ne valyti savo išteptų rūbų, klastuolis vėl norėjo paleisti į darbą kumščius, tačiau šį kartą kažkas sutrukdė. Aplink berniūkštį ir ryžiką apsivijo virvės. Pakėlus akis, viskas pasidarė aišku. Vietoje nenustigstantis Wintersas prisiėmė tėtušio vaidmenį ir sugadino visas, ką tik prasidėjusias linksmybes.
- O negalėjai dar bent 10 minučių palaukti? - iš Alekso burnos išėjo vienas, didelis priekaštais švilpiui. Nors krumpliai jau kraujavo, o velsiečio nosis taip pat leido raudonus, sraunius upelius - muštis Aleksas dar norėjo. Juk muštynių niekada nebus per daug. - O kas turėjo nutikt? - kilstelėjo antakį ir vėl atsiliepė Gilbert bei pirmą kartą, per visą savo "surakinimo ėrą," pabandė išsilaisvinti iš virvių. Deja, tai nebuvo įmanoma, - Šventa Merlino barzda. Po šimts perkūnų. Nuimk burtą, kvaily. Tavo virvės trinasi į mano žaizdas. Patikėk, jausmas ne iš geriausių.
 Iš ties. Alekso visa nugara buvo nusėta žaizdomis. Be to, per visą ją driekėsi didžiulis randas, kurį užkliudžius, per visą kūną pareidavo skausmo banga. Kajus nieko nedarydamas kėlė daug didesnį skausmą už Dafydd, o tai Aleksui sukėlė menką šypseną. Tačiau dabar po tokio švilpio apsireiškimo, apie draugystę kalbėti nereikėjo. Gilbert matė dvi potencialias aukas, kurias norėjo pagražinti, pasitelkus kumščius ir kojas. Nuimk burtą ir pasiruošk muštynėm, Wintersai
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #99 Prieš 4 metus »
- O tu be savo kumštukų demonstravimo nieko ir nesugebi, - rėžė Dafydd. Jam jau nusibodo terliotis su šituo mažvaikiu. Tai buvo paprasčiausiai nuobodu. Nepaisant to, kad nukentėjo, velsietis buvo tikras, kad vis tiek yra stipresnis. Dėl to kai Aleksas tėškėsi ant žemės, velsietis piktai nusijuokė.
- Tai ką, Makedonietis pargriuvo? - su patyčia metė raudonplaukis. Jis stebėjo, kaip jaunesnysis klastuolis bando valytis drabužius, ir pratarė: - žiūrėk, čia purvo dar liko.
Staiga šešiolikmetis penktakursis pajuto, kad negali pajudėti. Kažkas ir vėl supančiojo jį virvėmis! Tai buvo neįtikėtina. Kelintą kartą šis dalykas jam jau nutiko?! Kiek pasukęs galvą velsietis išvydo garbanotus plaukus.
- Kajus Arno Wintersas, - sudejavo velsietis. Dar vienas žmogus, su kuriuo yra tekę susipliekti. Nors tokie buvo didžioji dauguma Hogvartso mokinių, kai kurie vis tik buvo ypatingi. Tiek Kajus, tiek Aleksas pateko į tą ypatingųjų kategoriją. Deja, Dafydd atveju ta kategorija nereiškė nieko gero.
- Nuimk tą idiotišką virvę ir nešdinkis, - burbtelėjo klastuolis. Jis stengėsi nukreipti savąją į virvę - prisiminė diffindo kerus. Deja, ranka buvo taip prispausta prie šono, kad toks veiksmas nebuvo įmanomas.
- O kas tu man? Motina? - piktai atkirto klastuolis į švilpio klausimą.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #100 Prieš 4 metus »
Kajus tiesiog papurtė galvą.
-Ne,- o tada gūžtelėjo pečiais ir pridūrė, - Nežinau. Tu man pasakyk.
Matyti nepasitenkinimo mimikas iš Gilbert ir Llewellyn, buvo nei šilta, nei šalta. Klastuoliams piktai išspjovus įsakymą, juodaakis susiraukė, nevalingai lūpų kampučiai pakilo. Ne, jam nebuvo juokinga ir nebuvo laimingas, išgirdęs prašymus iš tiek iš mažesniojo, tiek iš vyresniojo klastuolio lūpų. Jam buvo keista, jog pirmi du pagal pagal bjaurumą mokiniai yra tokie pažeidžiami kerų, tarsi jie nebūtų lankęsis kerėjimo ir transfigūracijos pamokose. Pro ausis praleido Alekso įžeidimą - prisiminė seną susitikimą su Kupidonu (Oi, ne, lik ramus. Kai pyksti - durnėji).
-Tai nereikėjo tada muštis,- burbtelėjo ožiukui,- Ir virvės netris tavo žaizdų,- pridūrė Švilpynės prefektas nė nedirsteldamas į Aleksą ir sunėrė rankas ant krūtinės. Pas hilerius galėjai apsilankyti.
Kajus kietai sučiaupė lūpas ir užvertė akis į dangų, lyg sakytų: "nekeisk mano lyties, gerai?".
-Mhmm...greičiau kaip tėvas...
Mintyse praleido žodžius apie nesubrendimą, apie mažvaikišką elgseną - abu dar labiau pasius kaip širšės. Šiek tiek vyptelėjo. O gal ir nepasius? Oh, Kajau, nežais su gyvatės uodega.
-Nepanaikinsiu kerų, nes elgsitės kaip vaikai, o ne kaip suaugę žmonės,- galiausiai prabilo, kiekvieną įdėmiai nužvelgdamas. Ties jaunojo Gilbert veidu sustojo, atpažinęs jo ketinimus. Menka šypsena pradingo. Na, jau ne. Tau čia ne pageidavimų koncertas!
Viena vertus, gyvatukas buvo drąsus it povas - rautis ant septintakursio yra ne juokai (na, išskyrus Kajų, žinot, nėra jis jau toks ir baugus), kita vertus gyvatukas nebandė prisiminti, jog metai turėtų šį tą sakyti apie mandresnių kerų išmanymą. Ir iš vis logika - kam muštis, jei yra kerai, a?!
Septyniolikmetis tylėjo. Jis galvojo. Galėjo tuodu palikti ir eiti savo keliais, arba juos įduoti profesoriams (bet jam pačiam klius, nes pats yra Uždraustajame miške), bet, deja, nemokėjo gynėjo kerų. Išlaisvinti nė neketino, juk pačiam atsirūgs už tai. Bet...ar jis bijo? Ne, bet du pešas - trečias laimi. Vaikinas tyliai sugriežė dantimis, nežinodamas kas iš šios trijulės bus tas trečias laimingasis.
Malti liežuviu nebuvo specialistas, sutaikyti jų nebuvo jokios prasmės - abu vienas kitą pasmaugtų, nei paspaustų rankas. Kas jam belieka? Eiti tolyn. Bet Dafydd'as. Trys kovos ir nei vienas iš abiejų nežino, kas kuris yra stipresnis keruose...bet Kajau...tai tavo ego. Kajus sunkiai atsiduso. Ir liko stovėti savo vietoje, nejutuokdamas kaip pasielgti.

*

Aleksas Gilbert

Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #101 Prieš 4 metus »
Galėjo bent jau ne prie šito idioto pririšt. Gal tada ir pakentėčiau, o dabar?
Mintys Alekso neapleido. Šią situacija klastuolis galėjo pavadinti nelaimingu atsitikimu arba Dievų rykštę už visas nuodemes. Visgi,  keturiolikmetis ėjo į mišką prasikvėpuoti, o ne susiremti su buku bei kiek vėliau dar bukesniu. Kajaus abėjingumas labiausiai vimdė šią minutę. Garbanius galėjo praleisti pro akis du peštukus, eiti savo keliais ir užmiršti, kad šiandien jis lankėsi miške. Bet ne - šito jam gana nebuvo. Juk kaip gi Wintersas nepasinaudos proga parodyti ir pasidžiaugti savo mažais magijos pasiekimais. O Dafydd? Tas labiausiai siutino. Net šią situaciją berniokui neužteko proto patylėti bei savo kalbomis dar labiau nebloginti situaciją.
- Nu patylėk, - neapsikentęs burbtelėjo velsiečiui Aleksas, - negi nesupranti, kad šnekėdamas nieko nepasieksi? - šią minutę norėjosi spirti vyresniui mokyniui į tarpkojį. Tai būtų užtildę Llewellyn, bet ar ilgam? Tokie kaip jis niekad nepasimoko. Sumušk, iškeik, pakalbėk skaudžia tema - vis tiek po kiek laiko darys lygiai tą patį. - Kajau, - šį kartą kreipinys skrido garbaniaus link, - gal galėtum nuimti kerus, prašau? Na aš būsiu geras ir bla bla bla, - griebdamasis paskutinio šiaudo atsiduso Gilbert.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Aleksas Gilbert »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #102 Prieš 4 metus »
Oi, patylėk tu pagaliau pagalvojo Dafydd. Tikrai net nežinojo, kuriam iš ten buvusiųjų skyrė šią mintį. Ko gero, vis tik Kajui, nors Alekso balselio girdėti taip pat visiškai nesinorėjo.
- Ak, tėveli, atsiprašau, - ironiškai sučiulbėjo Dafydd. Norėjosi prakeikti šitą idiotišką situaciją. Velsietis iš paskutiniųjų judino ranką, laikiusią lazdelę. Reikėjo kažkaip išsivaduoti iš tos prakeiktos virvės. O tada... Iki pasimatymo, bernužėliai. Raudonplaukis susimąstė: kokius kerus panaudojo tas prakeiktas švilpis? Prieš pasišalinant būtų neblogai jam užleisti tuos pačius, galės aiškintis santykius likę dviese. Deja, Dafydd nutarė, kad jis neišgirdo, ką gi tokio gudraus ištarė Kajus - apie bežodžius kerus klastuolis nė nepagalvojo.
Atrodė, kad ranka jau beveik laisva. Deja, tą akimirką, kai manė galėsiąs ją nukreipti į virvę, Dafydd galūnę pajudino per stipriai ir neišlaikęs pusiausvyros plojosi ant žemės.
Gulėdamas ant žemės - ir keikdamas visą pasaulį - girdėjo, kaip Aleksas žadėjo būsiąs geras. Nepaisant to, kad buvo labai pikta dėl nesėkmės, Dafydd pradėjo kvatotis. Jis gulėjo paslikas ir negalėjo nustoti juoktis.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #103 Prieš 4 metus »
Aleksas bandė būti geras (Kajus susiraukė, nes nepatikėjo juo), o Dafydd bandė ištrūkti iš  virvės (Kajus dėl to per daug nepergyveno, bus tų virvių - ne karo metas). Tiesą sakant, žvelgiant į abu klastuolius, Kajus neturėjo ką su jais veikti. Mušti gulintį ir supančiotą nenorėjo (o ir dėl ko, m?), o ir smurto griebtis kaip priemonės neketino - visa tai eitų prieš jo moralę ir nuostatas.
Galėtų juos paleisti...
Dafydd juokėsi nežinia dėl ko, tačiau Švilpynės prefektui niekas nebuvo juokingas. Paleidus juodu, pats gaus į kailį, tuo neabejojo. O pasižadėjimai abiejų klastuolių ilgai negalios, tai...Ką jis pats praras? Juk tai ne jo koledžas. Šiuos peštukus turėtų sutvarkyti jų prefektė ir vadovas.
Wintersas sunkiai atsiduso pro sukąstus dantis.
-Tik vieno kito neužmuškit,- sumurmėjo, mosteldamas lazdele. Pirmiausia virvės atlaisvėjo nuo savo Dafydd'o, po to ir nuo Gilbert'o, galiausiai pačios raitydamos išnyko.
Švilpis dėbtelėjo į jaunesnius mokinius. Tai..Kas dabar bus? Juodos akys neramiai skenavo šiuos it iš narvo pabėgusius tigrus.
Ar jis pats sau neišsikasė duobės?
Vis dėl to paliko paruoštą lazdelę kovai, tačiau jau mintys krypo kaip iš šio miško išsinešdinti. Taip, jis temoka tik bėgti ir pabėgti.

*

Aleksas Gilbert

Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #104 Prieš 4 metus »
Kai pirmasisi vėjo šaltukas plustelėjo į veidą Gilbert jau buvo ramus.  Keturiolikmetis tik šiek tiek sudrebėjo, mat nebuvo pasiruošęs tokiam staigiam oro atšalimui. Vėjo užplūstos medžių šakos plengva lingavo, o šian bei ten pasigirsdavo paukščių čiulbesys.  Aleksas atsiduso ir pažvelgė į Kajaus veidą. Iš pirmo žvilgsnio šis atrodė ramus, tačiau nežinia kas dėjosi švilpynės atstovo rudomis garbanomis apaugusioje galvelėje.
Viskas paaiškėjo tik tada, kai virvės buvo nuimtos. Gilbert pora kartų pašokinėjo. Kūnas atrodė sustingęs, o nubrozdinti krumpliai pabalę nuo šalčio. Oro temperatūra panašėjo į riebų minusą, tad maloniausia stoviniuoti nebuvo.
- Neužmušim, - atsainiai tarstelėjo vaikinas, - juk žadėjau būti geru. Na bent jau pasistengti nebe pjauti Dafydd. Su juo nelinksma. Mušasi jis kaip mergiotė, bet apie tave nieko nesakiau.
Jokių kerų, kuriuos galėtų panaudoti prieš Wintersą Alekso mintyse nebuvo. Galva atrodė visiškai tuščia, tad norėjosi vėl kibti į darbą kumščiais. Deja tikėtina, kad klastuolis net priartėti prie perfekto nebūtų suspėjąs, mat Aleksas nuo Kajaus stovėjo per atsumą. Na koks gi ten atsumas. Pora, o gal daugiau metrų, tačiau kai lazdelė paruošta kautis - sustingdimo kerai garantuoti. Būtent! Sustingdimo kerai! Rudaplaukio ranka nepastebimai nuslydo iki džinsų. Kažkur ten turėjo būti užkišta burtų lazdelė, o faktas tas, kad ir buvo. Pirštai vikriai sugriebė medį ir jau po kelių akimirkų lazdelės priekis buvo atsuktas į švilpį. - Stupefy, - teisingo mosto pakalba ir kerėjimo pamokų dėka, kurių Aleksas stengėsi nepraleidinėti, (kažkas naujo) raudona švieselė "plaukė" Kajaus Arno Winterso link. Kažin, gal tai nuleis tą pasikėlusį šiknių ant žemės?