[Auksė Marlena Hale]

Katrilė pasiruošė smarkiai ir skaudžiai kristi ant rąsto, tačiau paskutinę akimirką buvo nustumta ant samanų. Pakėlusi galvą ji klausėsi nepažįstamo balso. Galvą visgi skaudėjo, vaizdas atrodė keistas, turbūt todėl, nes buvo prisimerkusi, o visa smegeninė šiek tiek svaigo.
- Kas tu? - sugebėjo išspausti po kelių minučių atsisėdusi ir besitrindama skaudančias vietas galvoje. Mergaitei labiausiai skaudėjo galvą, tad įdrėskimų ant veido ir kūno net nejuto, o apie susivėlusius ir kaltūnais papuoštus raudonus plaukus taipogi nesusimąstė. Devina naktyje pabandė įžvelgti nepažįstamosios bruožus, bet buvo taip tamsu, kad nors galėjo klastuolei jai ir į akį durti, skirtumo tarp nematymo nebūtų pajutusi.

[Luna Gardner]

Gulėdama ant žemės mergaitė kilstelėjo galvą į Lunos pusę ir tik po kelių minučių atsisėdusi paklausė kas ji tokia.
-Aš...-nežinodama ką atsakyti mėlynakė pasimetė. Negaliu sakyti, kad esu vilkolakė, juk ji gali vėl imti bėgti...-Aš Luna Gardner,-prisistatė rudaplaukė ir atsitūpė šalia mergaitės. Varnė matė, kad mergaitė stengiasi įžiūrėti kas yra priešais ją, tačiau be naktinio matymo jai nesisekė, bet Luna puikiai viską matė. Išsigandusias mergaitės akis, subraižyta odą ir susivėlusius plaukus.
-Stipriai susižeidei?-Mėlynakės balsas taip tyliai nuskambėjo, jog vargu ar mergaitė išgirdo. Tikiuosi ji nestipriai susitrenkė...ir rimtai nesužeista...Puiki medžioklė Luna. Tu tikrai labai draugiška. Pykdama ant savęs mergina stebėjo priešais esančią mergaitę.

[Auksė Marlena Hale]

Atrodė, jog galva sukosi ratu. Galbūt pati nesuvokdama ją suko ratu ir dar labiau vargino save. Smilkiniuose kažkas smarkiai dunksėjo, atsimerkti nesinorėjo.. Visgi, Katrilė suprato, kad atsimerkti reikia, bet tai buvo velniškai sunku, o veidas raukėsi nuo ne pačių maloniausių jausmų. Ji atsimerkusi tebuvo vos keletą minučių, bet ir tai nieko nepamatė, apart tos iš kažkur atsiradusios mergaitės. Na, jos silueto. Galop, atsimerkė dar kartą, po kažkiek laiko, kai nepažįstamoji pasisakė turėjusi vardą. Smagu žinoti bent tiek.
- Katrilė, - nuskambėjo labai sunkiai ir dusliai, net pačiai keistai pasirodė. - De Liuka. Beraukydama antakius, raudonplaukė sugebėjo išvysti vos matomas Lunos akis priešais save. Akimirką klastuolei patiko toks vaizdas, atmetus tamsą, susivėlusius plaukus, nubrozdinimus, žaizdas bei visą šį košmarą, kuris ką tik įvyko.
- Net nežinau... Turbūt susitrenkiau galvą ir apsibrozdinau griūdama. Iš.. Iš kur čia atsiradai?

[Luna Gardner]

Luna jautėsi be galo kalta, kad privertė bėgti mergaitę, o ši per ją dar ir susižeidė.
-Leisk, padėsiu,-atsargiai pakėlusi mergaitę pasodino ant šalia esančio kelmo. Katrilė, kaip ji pati prisistatė vis dar atrodė sutrikusi. Nežinodama, kaip atitaisyti savo klaidą mėlynakė liūdnai žvilgtelėjo į šalia sėdinčią mergaitę.
-Gal galiu kaip nors tau padėti?-nusisukusi nuo Katrilės rudaplaukė žvilgtelėjo į dangų, tačiau šio beveik nesimatė, medžių šakos tankiai susipynusios slėpė žvaigždėtą dangų. Neveltui čia taip tamsu...
-Na...man patinka naktimis vaikščioti po miškus, tik turbūt tai keistai skamba...-taip, tikrai keistai...-o tu ką čia veikei viena? Nepanašu, kad esi pratusi naktimis vaikščioti po miškus. Pasiklydai?-žvilgtelėjo į mergaitę sėdinčią ant kelmo.

[Elride Endlercat]

Elridė neskubėdama ėjo link miško. Jos rankos laikė kažkokią knygą, kuri, iš pažiūros, buvo nugyvenusi gan daug metų. Mergaitės burtų lazdelė ramiausiai tinginiavo jos kišenėje, bet neilgam. Mat mokinukė sumąstė pagaliau išeiti viena ir pasipraktikuoti burtažodžius, jos noras būti puikia burtininke su kiekviena diena vis labiau augo. Aišku, dažnai jį nustumdavo didelė savikritika ir nepasitikėjimas savimi, bet kas miške pamatys, kaip ji susimauna? Paukščiai juk visam Hogvartsui to nepaskelbs.
Paaugliukė pagaliau pasiekė miško pakraštį ir stabtelėjo. Ji apsidairė, ar netoliese nesimato kažkokių vaikėzų, sugalvojusių išbandyti savo drąsą, ir tik tada įžengė į Uždraustojo miško teritoriją. Skubėti mergina neskubėjo, laiko buvo įvalias, o ir mąstyti geriau sekėsi taip einant. Elridė svarstė, kuriuos burtažodžius reikės pasipraktikuoti, o tada dingtelėjo mintis, kad galės ir kokį naują išbandyti, juk knygą turėtų būti pilna tokių burtažodžių. Žaliaakės nuotaika buvo puiki, tamsus miškas jos visiškai nebaugino, nors, kai pamąstė apie jį, pamatė, kad kuo toliau ėjo, tuo tamsiau darėsi. Dėl tokio dalykėlio grifiukė sustojo ir nusprendė, kad toliau eiti nebereikia, nes aklinoj tamsoj dar už šaknies užklius, po to žiūrėk išmušti dantys, visokie nubrozdinimai...
Baltapūkė pasidėjo ant žemės knygą ir pasirąžė. Jai reikėjo pasirinkti kažkokį medį, į kurį turės taikytis. Aišku, ji galėjo išsiburti kokią antį į kurią reiktų taikytis, kadangi per transfigūracijos pamokas nemiegojo, bet bijojo, kad jai neišeis, arba ta antytė sugalvos pabėgti, arba dar kažkokį žvėrį pritrauks.
Patogiau atsistojusi mergina išsitraukė burtų lazdelę, o tada atsiminė, kad reikia susirasti kažkokį burtažodį. Atsidususi, kad taip suskubėjo pasilėnktė prie atsineštos knygos.
-Lumos,-tyliai sušnabždėjusi burtažodį, kad galėtų įskaityti, kas parašyta knygoje atsivertė bet kurį puslapį ir įsistebeilijo į tekstą. Atsiverstas burtas jai patiko, tad ši, kelis kartus pakartojusi jį, išsitiesė ir užgesino šviesą lazdelės gale.
-Pirmas bandymas...-kalbėdama su savimi grifė nusitaikė į medį.-Grafay!-surikusi burtažodį grifė pastebėjo, kad iš burtų lazdelės pasimatė trumpa žalia švieselė, tačiau nieko nenutiko. Giliai atsidususi ji pasistengė geriau susikaupti. Miškas ir tamsa jai padėjo, kadangi nebuvo garsų, kurie blaškė, net keista, kad nesigirdėjo jokio paukštelio sklendžiančio virš medžių lajos.
-Grafay,-dar kartą pasigirdo naujasis burtažodis, tačiau jo liepsnelė nepataikė į medį.

[Clementine Martes]

  Nakties laikotarpiu liauna vaikino figūra klaidžiojo uždraustojo miško teritorijoj, ir kad ir galėtųsi iš šono manyti, kad figūros savininkas jautėsi vienišas kaip nežinia kas, taip tikrai nebuvo. Juodiems kaip anglis vaikino plaukams, kartas nuo karto sužibantiems nuo mėnulio skleidžiamos šviesos, ir dengiant jo didžiąją dalį veido, dar kitiems pašaliniams jis galėjo apsirodyti kaip grėsminga vieniša figūra, bet ir vėl - taip tikrai nebuvo.
  Nusprendęs dar vieną savo gyvenimo naktį praleisti uždraustajame miške, o ne savo lovoje Varno Nago koledžo kambariuose, Tobijas skvarbiu ir kiek pavargusiu žvilgsniu vis dairėsi aplinkui, neitin norėdamas užtikti kitą pašalinių žmonių ar išvis būtybių, nors pastarųjų draugija dar nebuvo tokia nenorima - vis dėl to, net ir leisdamas šeštuosius savo metus Hogvartse, vaikinas vis tiek nebuvo pripratęs prie tokios daugybės žmonių, kurių veidus turi matyti kas dieną, kurių egzistencijas turėjo justi kiekvieną mielą dienelę, kai galėjo pilnai apsieiti to nedarydamas.
  Užmatęs kažkokią nepažįstamą (ir be abejonių, žmogaus) figūrą, lyg instinktyviai ant ilgų plaukų užsimaukšlino apsiausto kapišoninę dalį ir žengė kelis žingsnius atgal, tačiau per kelias įtempto apsvarstymo sekundes galvoje, vis dėl to nusprendė nekreipti nė menkiausio dėmesio į kažką darančią figūrą ir toliau tvirtu ir kiek lėtu žingsniu, tarsi bandydamas atvaizduoti ėjime savo juntamą nuobodulį, eiti pro šią.
  Nė nepastebėjus kaip jaunuolio žiūrimas vaizdas patamsėjo, vaikėzui susisuko galva, jo pusiausvyra sutriko ir su tokiu tempu, šis "atsidūrė" gulėdamas ant žemės. Galva skaudėjo it po kokio girtuokliavimo, vaikinas nė nesupratęs kas įvyko tik pažiūrėjo į netoliese esančią panelę. Kas čia ką tik įvyko?

[Elride Endlercat]

Iš pradžių Elridė apsidžiaugė, kad jai bent burtažodis pavyko. Ji kažką išgirdo ir suvokė, kad netoliese buvo žmogus ir, rodos, būtent į jį pataikė jos nesėkmingas burtažodis. Išsigandusi grifė stypsojo sustingusi, ji nesuvokė ką turėtų daryti. Burtažodis išgaravo iš galvos, bet reikėjo kažką daryti.
Susivokusi, kad vis dar nepajudėjo iš vietos mergaičiukė pripuolė prie nepažįstamojo ir taip įsitikino, kad ten tikrai buvo žmogus.
-Gyvas?-su drebančiu balseliu grifė tikėjosi, kad nieko nepribaigė. Dar to betrūko, į Azkabaną ji nenorėjo, nejuokaukit, juk jos laukė dar tiek metų. Juk mergina privalėjo pabaigti Hogvartsą ir pagaliau pasimėgauti savu gyvenimu.
-Juk tu gyvas, ar ne?-baltapūkė dar bandė save apgauti, kad jis galbūt paslydo, kad tiesiog išsigando to nelemto burtažodžio ir parkrito. O Elridė net ką jis daro nebežinojo. Jai skruostu ėmė riedėti sūri ašara, mat nežinojo, ką turėtų daryti. Nutemti vaikinuko į ligoninę tikrai negalėjo, juk ji buvo visiškas kaulų vyniotinis, o palikti to padarėlio miške neleido sąžinė. Juk miškas buvo uždraustas ne šiaip sau, o žinant, kad gyvūnai nešioja kažkokio mokinio kaulus dėl jos kaltės... ne, nereikia.
-Aš nenorėjau...-su besitrankančia širdimi išlemeno paaugliukė.

[Klara Severova]

Žaliasis nenaudėlis sumąstė geriau bėgti nei kautis. Greičiausiai išsigando tų varnų ir pačiupęs kelias dovanas nusprendė papustyti padus. Klara kartu su kitomis varnomis išbėgo iš olos ir vijosi paskui jį. Aišku galima ir tiesiog leisti jam pabėgti, juk dovanas jos vis tiek atgavo. Bet varnė nenorėjo leisti Grinčui išsisukti. Kas jei kitais metais vėl sugalvos vogti dovanas? Juk reikia tam padaryti galą.
Mergaitė vis keikėsi, kad nebėgioja pakankamai. Vos išlindusi iš olos į sniegu nuklotą mišką jai jau pradėjo trūkti kvapo. Plaučiai degė, maldaudami sustoti, pailsėti, bet Klara jiems buvo negailestinga. Kojos, nors ir klupinėdamos ir klimpdamos tose pusnyse, nešė gilyn į mišką, kur medžiai darėsi vis tankesni ir tankesni. Mergaitės apsiaustas buvo vos ne permirkęs nuo sniego. Bet į tai ji nekreipė dėmesį. Dabar varnei rūpėjo sugauti tą padarą kol jis dar nepabėgo.
Jai atrodė, kad štai užtenka tik ištiesti ranką ir galės sučiupti Grinčą už jo žalių plaukų, bet vos pabandydavo šis staigiai mesdavosi į šoną. Klaros kojos susipainiojo ir ji vos neparvirto į sniego pusnis.

[Luna Gardner]

Tamsiame danguje karaliaujant pilnačiai Luna lėtai žengė sniego nuklotu žemės paviršiumi. Nors įprastai sniegas keldavo tylų šiugždesį, tačiau šįkart net jo nesigirdėjo. Vilkės letenos nekėlė jokio garso, ši tarsi sėlindama link savo grobio, klajojo Uždraustuoju mišku. Ryški mėnulio šviesa žaidė pilkame vilkės kailyje nušviesdama šį tikra sidabro spalva. Turbūt pilkakailė taip ir būtų klaidžiojusi tamsiu mišku, kai staiga jautri vilkolakės klausa sugavo tolumoje girdimus garus. Staigiai kryptelėjusi galvą Luna įsiklausė į balsus. Regis, miške šūkčiojo ne kas kitas, kaip merginos koledžo varniukės. Neįsivaizdavo, ką šios veikė miške vidury nakties ir turbūt visiškai vienos. Nė nedvejodama vilkė pasileido link girdimų balsų. Netrukus ėmė aiškiau girdėtis tariami žodžiai, o tiksliau burtažodžiai. Jos karą sugalvojo pažaisti vidury nakties? Pribėgusi pakankamai arti Luna sustojo nužvelgdama bėgančias varnes ir nuo jų sprunkantį...grinčą? Vieną akimirką mergina tikėjosi, jog išvyks koledžo vadovą. Juk būtų įdomu pamatyti, kaip šis skuodžia nuo savo vadovaujamo koledžo varnių. Vis dėl to priekyje bėgo ne herbologas, o grinčas, kurį regis, reikėjo pavyti. Daugiau nelaukdama nė akimirkos Luna pasileido paskui varnanages ir vos po kelių akimirkų išsiveržė į priekį. Juk keturios kojos greitesnės, tiesa? Be to juodaplaukė nedėvėjo jokių drabužių, kurie apsunkintų bėgimą. Tyliai suurzgusi vilkė atsispyrė nuo žemės ir šoko ant priešais bėgančio grinčo. Niekada, nemaniau, kad gaudysiu grinčą... Šiam nė nespėjus susigaudyti, kas nutiko, vilkė spaudė bėglį prie žemės, o šio rankose buvusios dovanos gulėjo ant žemės. Žinojo, jog grinčas nesupras, nieko ką ši pasakys, tad tik grėsmingai suurzgė laukdama kitų varnių.

[Klara Severova]

Klara rusiškai nusikeikė kai prisiminė, kad su savimi visą tą laiką turėjo burtų lazdelę. Na ir žiopla tu. Subarė save mintyse ir išsitraukusi lazdelę toliau vijosi žaliąjį, bet kartu dar ir rėkė burtažodžius, kokius mokėjo geriausiai. Deja, ji arba nepataikė arba Grinčas buvo per daug vikrus, kad išvengtų kerų.
Mergaitei atrodė, kad tuoj tuoj trūks kantrybė, kai iš už medžių iššoko šviesiai pilkas vilkas. Klara nespėjo susivokti kas vyksta, kai šis ją lengvai pralenkė. Netruko nė minutės kai jis pargriovė pabėgėlį ant sniego. Dovanos išsprūdo jam iš rankų ir nulėkė į sniegą. Klara dusdama pasivijo šiuos. Atsirėmė į medį, norėdama atgauti kvapą.
-Incarcerous,-iškvėpdama ištarė burtažodį. Iš niekur atsiradusios virvės apsivyniojo Grinčą ir šitaip neleido jam ištrūkti. Dovanų vagis raitėsi sniege it kokia kirmėlė ir garsiai rėkė ant varnanagių. Varnė vis dar giliai kvėpuodama šyptelėjo. Rodos, man su kerais sekasi vis geriau ir geriau. Apsižvalgė ieškodama kitų varnų, bet šios tikriausiai per daug atsiliko arba visai miške paklydo. Širdis neramiai suplakė. Tikėjosi, kad joms viskas gerai.
-Ką dabar su juo daryti?-paklausė pažvelgdama į pilkšvo kailio vilką. Paskutiniu metu jai vis sekasi, kad iš niekur pasirodo tokie gelbėtojai.

[Nora Kühnemund]

  Ji bėgo per pusnynus, klampinėdama ir griuvinėdama, tad nieko keisto, jog galiausiai atsiliko, Buvo visa permirkusi ir sušalusi, jau pasiruošusi pasiduoti. Gal tiek to tos dovanos? Gi ne jose švenčių esmė.
  Staiga iš miško glūdumos pasigirdo urzgimas. Galbūt turėtų išsigąsti, tačiau šiandienos emocijos ją taip perpildė, kad nė nebeliko vietos baimei. Kita vertus, matė ton pusėn bėgant Klarą ir negalėjo leisti, kad jai kas nors atsitiktų.
  Tai suteikė jėgų pakilti ir bėgti toliau. Kokia buvo Noros nuostaba, kai rado surištą Grinčą, minėtąją bendrakoledžę ir pilką vilkę, kuri, rodos, net padėjo.
  – Paliekam jį čia, – vis dar uždususi prašnibždėjo, – Tik paimam tas dovanas ir visas kitas irgi. Mums dar reikia rasti Kalėdų senelį, kad galėtume jam grąžinti viską!
  Ir iš paskutinių jėgų pačiupo Grinčo pavogtąsias paskutines dėžes. Jos, nors ir didelės, nebuvo sunkios – tai kažkiek guodė. Jau ruošėsi eiti nešina jomis link miško pakraščio, kai prie jų priėjo raudonais rūbais pasidabinęs senukas.

[Luna Gardner]

Vis dar spausdama grinčą prie žemės pilkakailė kilstelėjo galvą išgirdusi šiugždantį sniegą. Po kelių akimirkų iš miško glūdumos išniro Klaros siluetas. Priešingai, nei vilkė, ši atrodė pavargusi ir išsekusi nuo bėgimo. Regis, šiąnakt varnėms teko nemažai pasidarbuoti. Vis dėl to čia jų darbas dar nesibaigė. Mostelėjusi lazdele jaunesnioji varnė surišo bėglį. Dabar šis klykdamas raitėsi sniege, o jo pavogtos dovanos mėtėsi aplink. Dar kartą žvilgtelėjusi į grinčą vilkė žengė kelis žingsnius toliau nuo šio ir kilstelėjo galvą. Bėglio klykavimus pertraukė Klaros klausimas, tik Lunai nė nespėjus atsakyti iš už medžių išniro dar viena varnė. Ši, regis, taip pat buvo pavargusi ir išsekusi, tačiau neketino pasiduoti. Nieko nelaukdama Nora čiupo visas dovanas ketindama surasti jų tikrąjį savininką, kai šis tarsi išgirdęs mergaitės žodžius pasirodė priešais varnes. Pirma grinčas, dabar Kalėdų senelis, kas toliau? Princas ant balto žirgo? Pasilikusi šias mintis sau vilkė stebėjo, kaip raudonus drabužius dėvintis senukas dėkodamas sukrauna dovanas į krepšį. Regis, varnanagėms pavyko išgelbėti Kalėdas ir nė vienas neliks be dovanos, net gi ir pačios varnės. Regis, Kalėdų senelis nusprendė apdovanoti ir šias už jų pagalbą gražinant dovanas.

[Klara Severova]

-Paliekam?-suraukė antakius. Abejojo ar tai gera mintis.-Bet jei kitą kartą vėl bandys vogti dovanas?
Arba jis čia tiesiog sušals į ledą. Kas irgi nėra gera mintis. Nors ir nėra ganėtinai malonus padaras, skriaudė elfus ir vertė juos vogti dovanas, bet tikrai nenusipelnė sušalti visiškai vienas pats čia kažkur miško gilumoje. Gal reiktų jį kur nors uždaryti, kad nekeltų pavojaus. Tiktai kur? Juk negali jį nusivesti kartu į pilį.
Atsakymą sulaukė, kai prie jų pūškuodamas atėjo raudonai apsirengęs senis. Visas lygiai taip pat nuo sniego sušlapęs ir nuvargęs.
-Tas miškas... kažkoks labirintas. Neįmanoma susigaudyti net kur stovi!-piktai murmėjo šis ir atsirėmęs į medžio kamieną giliai atsiduso.-Kaip matau, jūs buvot greitesnės už mane.
Klara draugiškai nusišypsojo ir pažvelgė į pilkakailę. Be jos, Grinčas būtų spėjęs pabėgti kartu ir su tomis keliomis dovanomis.
Barzdočius sukryžiavęs rankas suraukė antakius nužvelgdamas žaliąjį piktadarį. Šis tik vengė akių kontakto, net nesivargino išsivaduoti iš tų virvių.
-Gerai padirbėjot. Be jūsų, tikrai nebūčiau sugavęs šito. Jau kelios dienos kaip dovanas iš manęs vogė. Už tai jūs tikrai nusipelnėt atlygio.
Nuo tokių senio pagyrų Klara tik nuleido akis ir prikando lūpą. Šiek tiek džiaugėsi, kad pirmoji išgirdo elfus ir pirmoji nusprendė ieškoti dovanas. Kalėdų senelis iš Noros rankų paėmė tas dovanas, o iš kišenės ištraukė po nedidelį raudonai baltame popierėlyje įvyniotą šokoladinį medalį ir išdalino kiekvienai iš varnų.

[Nora Kühnemund]

  Kalėdų senelis atrodė labai laimingas, susigrąžinęs dovanas. Visgi Nora prisiminė, jog visą krūvą jos paliko oloje ir prie jos.
  – Seneli! – šūktelėjo, kai pastarasis jau ruošėsi iškeliauti, – Bet čia ne visos dovanos! Dar jų daug yra va ten, prie olos, – ranka parodė kelią atgal, kuris visas buvo išvagotas jų pėdsakais.
  – Hohoho, žinau! Sutikau jūsų drauges, jos padėjo man sudėti visas dovanas į krepšį ir pasakė, kad paskutinių dovanų ieškočiau čia!
  Nora nudžiugo; buvo visiškai pamiršusi Eleiziją ir Rafaelą, tad smagu, kad ir jos pasidarbavo.
  – Seneli, ką tu darytum su Grinču? – dar smalsiai pasiteiravo mažoji, prisiminusi Klaros žodžius.
  – O Grinčą aš pasiimsiu su savimi. Už kaltę padirbės su mano elfais Laplandijoje, kad kitais metais visi pasaulio vaikai turėtų dar nuostabesnes dovanas!
  Ši mintis Norai patiko, net labai.
  – Kaip šaunu! Bet mums jau laikas. Linksmų švenčių! – šyptelėjo senoliui.
  – Ir jums mergaitės, ir jum. Hohoho, – tik pasigirdo, kai prie Kalėdų senelio priskrido jo didžiosios rogės su elniais, jis įlipo vidun ir dingo naktiniame danguje.
  Nora vis dar šypsojosi: jautėsi laiminga, galėjusi padaryti gerą darbą. Grįžo visos į pilį tauškėdamos, nors jautėsi pavargusios, tačiau visų mergaičių veidai spindėte spindėjo.

[Artemidė Laventi]

Aušo. Ryto rasos paliesti medžiai, krūmokšniai ir žolė liejosi juosvose, dar kol kas žvėries pavidalą įgavusios, būtybės akyse. Baltakailis plėšrūnas, kiek pražiojęs kraujo ištroškusius nasrus, šuoliais vijosi bejėgę auką, bandančią nors sekundei atitolinti savo tragišką baigtį. Vilkas tą patį laimikį medžiojo visą naktį, beviltiškai užsibrėžęs tikslą sugauti jį ir tik jį. Nekreipdamas dėmesio į šviesėjantį dangaus skliautą, padaras vis didino greitį, kai staiga, pats tuo stebėdamasis letena grybštelėjo kiškiui už pūstos uodegėlės ir timptelėjęs šį į save, nieko nelaukdamas suleido smailias iltis į nelaimėlio sprandą. Skaidraus kraujo čiurkšlė plūstelėjo į plėšrūno snukį. Žvėris apsilaižė ir netrukus kibo į darbą. Vargšo augalėdžio kūno dalys mėtėsi ant drėgnos miško paklotės tarsi kokioje scenoje iš siaubo filmo.
Tik saulės spinduliams palietus, įpusėjusią savo auką doroti, balsvakailę būtybę, ši atsitraukė nuo lavonėlio ir iš skausmo pakraipė galvą į šonus.  Ūmai vilkas ėmė įgaudinėti žmogiškąsias formas. Juodos akys persimainė į mėlynu safyru žėrinčius nekaltus kristalus, o kruvinas kailis - į raudonom dėmėm ir purvu ištepliotą jaunutės merginos odą. Šviesių garbanų savininkė atbula ranka perbraukė per žudikiškas lūpas. Kažkas krebždelėjo šalimais. Antgamtikė kilstelėjo vaikiškas akutes į tolėliau stypsantį siluetą ir tik po kelių akimirkų susiprotėjusi, jog klupi visai nuoga ant žemės, vikriai šoktelėjo užu storo medžio kamieno.
Negalėjai pykti. Per pilnatį sunku buvo susivaldyti net ir labiausiai įgudusiems vilkolakiams, tad ką jau kalbėti apie penkiolikmetį hibridą.