0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #45 Prieš 6 metus »
Įsiutusi, suirzusi, iš pykčio degančiu kūnu, klastuolė pro mergaičių miegamojo langą išskrido paskui iš pilies išėjusį švilpį. Vien skrisdama, galėtų pritrėkšti vaikiną, tačiau norėjo paaiškinimo. Viduje tiesiog virte virė, tad nė nepastebėjo, kad už lango jau gerokai įsibėgėjęs ruduo, žemę uždengė plonas pirmojo sniego sluoksnis, o plonutė rausva suknelė neypatingai tiko šiam orui.
Paskridusi kiek toliau į priekį, giliau į Uždraustąjį mišką, Lisetė bala žino kur numetė savo šluotą ir laukė. Buvo įsitikinusi, kad vaikinas prieis. Švilpis visgi, prieitų pasilabinti susu kiekvienu padaru, susitiktu miške. Mergina neklydo. Visai netrukus prisiartino septyniolikmetis, šiandien pažadinęs ilgai miegojusį laukinį žvėrį Klastūnyno globotinės viduje.
Užtikrintu žingsniu septintakursė priėjo prie jo ir šaltomis it ledas rankomis sugriebė žieminę Aleno mantiją ties kaklu.
-Ko tau, po galais, iš jos reikėjo?!- Mokinių veidai buvo taip arti vienas kito, kad Lisetė jautė švilpio kvėpavimą. Iš šono žiūrint, galėjo atrodyti kiek juokingai, kai tokia maža mergiotė puola už ją gerokai tvirtesniam vaikinui į atlapus. Visgi prancūzaitės į ledą pavirtusiomis akimis žiūrint, buvo visai nelinksma. Užsimojusi dešine ranka, klastuolė taip stipriai trenkė septyniolikmečiui per veidą, kad net pačiai delną maudė, o ant kairiojo Aleno skruosto liko žymė.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #46 Prieš 6 metus »
 Jam žingsniuojant, dangų aptraukė debesys - tokie tamsūs, kad galėtų būti viską paslėpę. Tačiau net ir toliau, net ir aklinoje tamsoje keliuku, kurį sunkiai įžiūrėjo ir tarp medelių praeidamas, vaikinas ėjo toliau. Nors to neprireikė, nes siluetas, prie kurio vaikinas artinosi, pats pradėjo artintis. Prie to, staigiai sugriebė vaikino žieminę mantiją ties kaklu. Tokio elgesio jis tikrai nesitikėjo, kad mergina dar trenks per veidą, tad liko pasidomėt, kas ten per žmogus toks? Prisimerkęs, pradėjo žiūrėt ir iškarto atpažino žmogų.
- Auč! - Sušuko ir kreivai pažiūrėjo į Lisetę. - Už ką? - Nesitikėjęs tokio poelgio pakėlė antakius ir norėjo jau kažką sakyt, bet jį pertraukė, merginos žodžiai.
- Ką? Iš jos? Tu apie ką? -  Paklausė ir puikiausiai suprato, apie ką Lisette turėjo omeny. - Na.. Toks žodis kaip smalsumas, netinka? - Atsakė klausimu į klausimą. Vis dar žiūrint į klastuolę, atrodė, kad jinai su savu žvilgsniu taip ir pribaigs jį ir, kad turbūt tuoj Lisette dar kartą jam trenks.
 - Aišku, nesitikėjau tokio dalyko... - Pakeitęs toną, pabandė dar ir paerzinti. - Įdomu, kaip kiti reaguotu? - Nusišaipė švilpis. Nors suprato, kad peržengė lazdą. - Gal norėtum mane paleisti iškarto? - Paklausė Lisetės, jausdamas jos kvėpavimą. 
 Vis dar žiūrint į klastuoles akis, privertė Aleną pagalvoti dar kartą apie tai, kas buvo. Taip, gal jis ir peržengė lazdą su savo smalsumu, kas kiek nepanašu į švilpį. Bet tokios reakcijos būtent iš Lisetės nesitikėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Alen Sullivan »

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #47 Prieš 6 metus »
-Dar drįsti klausti, už ką?!- pykčio perkreiptu veidu rėkė Lisetė, basomis kojomis spardydama sniegą tiesiai ant vaikino. Nejautė nei šalčio, sklindančio nuo dar naktį iškritusio sniego, nei nuovargio nuo įtemptos dienos, vien tik įsiūtį ir norą čia ir dabar pribaigti tą pasipūtusį smailianosį švilpį.
-Įdomu, kaip reaguotų kiti, radę tavo lavoną čia. Pūvantį ir visų miške gyvenančių gyvių apgraužtą?- stumtelėjo Aleną,- kaip reaguotų, a?- Stūmė dar ir dar, kol šis nugara atsitrenkė į netoliese buvusį medį. Iš suknelės kišenės išsitraukusi burtų lazdelę, įbedė ją į vaikino kaklą.
-Paleisti?!- Tu maldausi manęs, kad po vieną neišlaužyčiau tavo pirštų kaulelių, maldausi, kad išvis palikčiau tave gyvą, prakeiktas švilppalaiki!
Klastuolė nustojo jausti ribas, jos mėlynos spalvos akys žaižaravo tarsi jose degtų tikra liepsna vien dėl smalsios švilpio nosies, lendančios ten, kur jai ne vieta. Septyniolikmetė tiek metų saugojo savo mažąją sesutę, kad visi tie metai, praleisti Hogvartse, jai eitųsi kaip per sviestą, ir rausvplaukė tikrai neleis kažkokiam kvailiui, nenaudėliui, idiotui sugriauti mažosios Lis sesutės gyvenimą, net jei septintakursei teks palikti Aleną čia, Uždraustajame miške... negyvą...
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #48 Prieš 6 metus »
- Tai gal baigsi kudakuoti čia? Atsirado mat višta.. - Sustojo. Visgi, vaikinas rimtai įniršo dėl Lisetės. Ką ji sau leidžia? Dar pradėjo spardyti sniegą į švilpį, kas irgi nebuvo maloniu dalyku. Netgi jautė, kaip sniegas tokiu būdu užlenda į jo batus ir kaip tas sniegas prilipa prie jo rūbų.
- Ak, net taip. Tu bent galvoji, apie ką šneki? Geriau nenusišnekėk. Vis tiek, tavo toks poelgis dabar tik labiau priverčia mane, visiems papasakoti apie tai, ką sužinojau. - Pagrasino. Alenas buvo nustebęs klastuolės elgesiu. O toji dar pradėjo vaikiną stumti link medžio. Atsitrenkęs į medį, vaikinas pats pastūmė Lisetę, bet tuo metu mergina įbedė su burto lazdelę į vaikino kaklą.
- Pati supranti, kad tavo sesė yra kalta, o ne aš. Jeigu ji būtu sveiko proto nieko neprisakytų. Visgi dabar tikrai matau tarp jūsų skirtumą. Ne veltui jūs.. - Prarijo seiles ir pažiūrėjo į burtų lazdelę. - Ne veltui jūs abidvi esat.... Ne tokios. - Pasakė ir pradėjo žiūrėti merginai į akis. Alenas netikėjo, kad Lisetė gali tai padaryti. Toji paslaptis, tiesiog to neverta. Bent jau Alenui taip atrodė.
- Hmm.. - Šyptelėjo. - Tavo tie grasinimai, vis tiek nieko nereiškia. Aš visiems papasakosiu, ką sužinojau. Ir tai bus tavo kaltė. Pati mane pastūmei prie tokio poelgio. - Švilpis jau įsitikino, kad tikrai taip pasielgs. Mat Lisetės elgesys, peržengė ribas.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #49 Prieš 6 metus »
-Nedrįsk nė vienu blogu žodžiu kalbėti apie mano seserį, išvis jos neminėk, suknistas kalės vaike,- sukandusi dantis išvožė Lisetė, vis dar it kokį ginklą laikydama burtų lazdelę, įsmeigtą į sušalusią kaklo odą. Mergina žinojo, kad vaikinui ši diena gerai nesibaigs, jei tik prireiks, pati, adatos ir siūlo pagalba, užsiūs jo burną, kad tik šis tylėtų. Tiesa, praverstų tą patį padaryti ir liežuvio už dantų nelaikančiai seseriai, tačiau su ja bus visai kita kalba.
-Nieko nereiškia?!- piktai surėkė Klastūnyno globotinė,- Niekur, po galais, aš tavęs nestūmėjau, kvailas parše!- rausvaplaukė mergiotė stumtelėjo Švilpynės atstovą ant šaltos, baltu sniegu uždengtos žemės.
-Nori dar ką nors paskutinį kartą pasakyti?- užsikišusi rausvą plaukų sruogą už ausies, Lisette la Claire, pirmą kartą savo istorijoje, nė neleidusi septyniolikmečiui prasižioti, mostelėjo savo burtų lazdele ir iš visų plaučių išrėkę burtažodį:
-Avada Kevadra,- merginos ranka nė nesudrebėjo.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #50 Prieš 6 metus »
 Ironiška. Alenas tik tylėjo ir vis dar žiūrėjo į Lisetę. Viskas paprasta, vaikinas prisidirbo ir dabar už tai gavo atlygį.
- Apgailėtina.. -  Lūpos tyliai sušnabždėjo. Daugiau vaikinas negalėjo ką nors pratarti. Jėgos pradėjo palikinėti jį, kaip ir pati gyvybė. Užsimerkė. Ir atsidavė vizijoms.
 Pro Aleną prabėgo visas jo gyvenimas. Ir visgi, visas laikas, kurį Alen praleido Hogvartse - buvo geriausi. Jis darė be galo daug klaidų, kaip ir dėl vienos, buvo tokia pasekmė. Gal kitiems bus geriau, jeigu viskas taip pasibaigs? Juk ir taip, Alenas nebuvo niekam reikalingas. Nuo pat jo vaikystės, jis buvo visiems našta.. Tik kai jau atrodė, kad viskas yra gerai, kažkas ir vėl susigadina. Kaip ir dabar. Alenas save keikė, kam, tiesiog kam? Nereikėjo domėtis apie Samantą ir Lisetę. Su šituo, jis nieko nepasiekė, jeigu tik mirties. Tik ir galvojo apie tai, kas buvo. Kaip jis pamatė Samantą ir Lisetę kartu. Iškarto matėsi vaikinui - kažkas ne taip. Nuo to tada ir viskas prasidėjo..
 Švilpis nukrito ant žemės. Dar jautė tą šlapią sniegą, kuris buvo nukritęs kaip tik šiąnakt. Užmerkęs akis jau apie nieko negalvojo. Siela pradėjo palikinėt kūną.. Viskas. Viskas pasibaigė. Dabar tik fantazijose, Alenas bus šalia, bet tik ne realybėje.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #51 Prieš 6 metus »
Vis dar nukreipusi lazdelę į Aleną, Lisetė stebėjo, kaip šis įkvėpia paskutinį orą savo gyvenime, o toks drąsus ir žiaurus žingsnis neprivertė kadaise labai miela vadintos rausvaplaukės nė mirktelėti, nė suvirpėti net nuo į žandus kandančio vėjo. Net nekalbant apie ką tik įvykdytą žmogžudystę. Jos pykčiu perkreiptą veidą nutvieskė šypsena, kupina pasididžiavimo savimi. Nežinia, kiek bemiegių dienų, savaičių ar metų teks išgyventi merginai dėl tokių poelgių, tačiau dabar, šią minutę, ji jautėsi patenkinta savimi. Visgi švilpio lavoną Klastūnyno globotinei reikėjo kažur paslėpti. Neduok Merline, kas nors iš Hogvartso pamatys ją čia.
-Mane ištrems, mane pribaigs,- aplink vaikino lavoną vaikščiojo septyniolikmetė,- geriau jau tegul pribaigia, bet neištremia,-  pažvelgė į prie kojų gulintį lavoną o tada į šaltas rankas, žmogžudės rankas,- taip, geriau tegul pribaigia...
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Elizabeth Luanna Maier

  • Juodosios magijos specialistė
  • ***
  • 83
  • Lytis: Moteris
  • I run rivers in rain
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #52 Prieš 5 metus »
  Tiesiog velniškai nemandagu yra kur nors atsikrausčius nepasisveikinti su kitais gyventojais, o neištirti teritorijos – visai nesvarbu, kad prieš kelerius metus jau buvo susipažinta – yra tai, ką galėtų padaryti vien visiškas nerūpestinguolis. Elizabeta savęs dar tokia nelaikė, tad, galvą padabinusi juoda berete, dailiai siuvinėta įvairiausiais sidabrinio siūlo raštais, liekną kūną įkalinusi po sunkiu juodu apsiaustu, kurio daugybė kišenių slėpė tikrai ne visiems mirtingiesiems (ar net gyviesiems) suvokiamas paslaptis, o kojas apavusi tamsiai violetiniais kerzais, nepraleidžiančiais nei šalčio, nei drėgmės, traukė link Uždraustojo miško. Čia, kaip buvo nurodoma, mokinukai neturėtų slankioti tokiu metu, nors vargu ar daug kas to laikėsi. O Elizabeta šįvakar nebuvo labai nusiteikusi susitikimui su gyvuoju. Taip taip – tai buvo vienas iš nedaugelio vakarų, kai violetinplaukę daug labiau domino anapusinis pasaulis bei jo gyventojai, o ne tie gyvybe trykštantys, beveik įgristi spėję vaikai.
  Tik staiga mirtis perskrodė visą miško glūdumą. Taip lauktoji – tiesa, ne visai tokia forma Elizabeta jos tikėjosi, bet negi vysi dievą į medžius? Kad ir kur jis bebūtų. Profesorė aiškiai juto magiją, kažkur pasąmonėje išvydo blykstelint žalią žaibą ir nuojautos vedama atsigręžė į nebūtimi atsiduodančią pusę. Ne, moteris dar nebuvo tokia savižudė, kad pasileistų bėgti, ne – tyliai, žingsnis po žingsnio, ji sliūkino ten, kur, anot nepaaiškinamo jausmo, kažkieno dvasia paskutinįsyk svečiavosi savame kūne.
  Kai šalia negyvėlio išvydo savo auklėtinę, su kuria siejo pokštų prisiminimai, Elizabeta kaip reikiant nustebo. Be garso aiktelėjo – tik šiltas garas, vėsiame ore įgavęs matomą pavidalą, paliko jos burną. Dabar tikrai laukė pažintis su nebe taip gyvybe trykštančiais mokiniais, tiksliau, vienu jų. Rausvaplaukės žodžių moteris neišgirdo. Priėjusi nusivilko savąjį apsiaustą, pati likdama su juodais džinsais bei tokios pat spalvos kone perregima palaidine, ir globėjiškai užvilko jį ant merginos pečių.
 – Ak, mieloji, kaip baisu, – prabilo. – Kaip baisu, kad tau teko jį šitokį išvysti, – mirktelėjo siekdama pasirodyti suprantanti, jog ne Tamsos valdovas sugrįžo ir panaudojo savo mėgstamiausius kerus, – bet nieko tokio, mes sugrįšime į mokyklą, aš pavaišinsiu tave arbata bei obuolių pyragu, niekam nieko nesakysime, tik pirmiau palaidokime jį kur nors, ką manai?
glaciers melting in the dead of night
and the superstars sucked into the supermassive

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #53 Prieš 5 metus »
Pirmasis sąlytis su kito žmogaus mirtimi. Ir ne bet koks... visgi nuo pačios mokinės rankos, kuri, panašu, nemėgsta per daug lendančių ten, kur jiems ne vieta. Ir štai ant šaltos, sniegu uždengtos žemės gulėjo ilgas vaikino kūnas. Tikriausiai dar šiltas, tačiau be jokių gyvybės ženklų. Laimei, ir neatsimerkęs, kaip buvo rodoma televizijoje, kai negyvi žmonės stiklinėmis akimis, rodosi, skverbiasi į sielą, sakydami, kad primins apie tokį poelgį amžinai.
Kuo toliau, tuo labiau Lisetės pasididžiavimas dingo. Šiuo metu rausvaplaukei merginai, šį šaltą vakarą dėvinčiai tik plonutę rožinę suknelę, derančią prie plaukų, rūpėjo tik tai, kad niekas nerastų lavono, ir septintakursė galėtų ramiai užbaigti mokyklą, apie jos poelgį vyriausiems nė nesuodus. Merginos galvoje sukosi šimtai, gal net tūkstančiai išmoktų ar šiaip girdėtų burtažodžių. Tikėjosi tarp jų visų surasti tą, kuris padėtų iškasti duobę, gal mokėsi kažkada herbologijos pamokose, o gal kaip tyčia tuo metu pamoką praleido lovoje sapnuodama visai ką kitą, tik ne šį įvykį.
Pamažu ėmusi jausti šaltį ir drebėti po kiekvieno stipresnio vėjo gūsio, Lisetė pajuto šiltą medžiagą ant pečių ir susisupo į ją, nė nepagalvodama apie tai, kad kažkas pamatė, ką ji padarė. Tik išgirdusi moterišką, globėjišką balsą suprato, kad pastebėta, deja, neliko. Nebuvo taip baisu dėl to, kad šalia guli jos pačios nužudytas švilpis. Baisiau buvo tai, kokie padariniai laukė septyniolikmetės. Išmes ją iš mokyklos paskutiniaisiais jos metais, papasakos apie tai tėvams, o šie juk taip didžiavosi savo miela dukrele rožiniais plaukais.
-Palaidoti, taip.. reikia palaidoti. Niekas jo tada neras, o ir nesužinos, kas jam nutiko, juk taip?- Viltingai pažvelgė į savojo koledžo vadovę, kuriai ką tik sukėlė tiek rūpesčių,- vėliau koks žvėris jį suras ir suės, nepalikdamas nė menkiausio įrodymo,- numetusi profesorės paltą ant šlapio sniego, Lisetė puolė ant kelių ir rankomis ėmė kasti duobę.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Elizabeth Luanna Maier

  • Juodosios magijos specialistė
  • ***
  • 83
  • Lytis: Moteris
  • I run rivers in rain
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #54 Prieš 5 metus »
  Elizabetai teko girdėti, jog yra neišprusėlių, manančių, jog po mirties laukia tamsa, ir tiek, o dar dažniau išvis niekas nelaukia. Taip. Galbūt Visata, nusprendusi, kad tokiems pienburniams ir puskvaišiams nedera vaikščioti Žemės paviršiumi kartu su jai atviresniais mirtingaisiais ir ne tik, kūną palikusias jų sielas išsiunčia taip toli, kad ir pati neberanda. Ir kam tokių ieškoti?
    O kas, jei tas švilpis, kurio žemiškasis kūnas čia gulėjo šąlantis, ir yra vienas tų nelaimingųjų? Taip būtų tik dar geriau! Iškviestas kurio nors savo šeimos nario, negalėtų papsakoti, kas jam nutiko. O atpažinti tą meilią rausvaplaukę pagal paprasčiausius jo plepalus ar siunčiamus ženklus būtų lengviau negu lengva. Todėl negalima leisti, kad laisva siela pamatytų, jog su buvusia jos buveine elgiamasi nelabai gražiai.
 – Taip, brangute, taip, – meiliai tarė profesorė, glostydama globotinės galvą. – Bet žvėries suradimas nebūtų labai gerai, tu tik pagalvok, juk ir pati prastai pasijustum pamačiusi, kaip kažkoks vilkpalaikis tave ėda, ar ne? Greičiausiai kaip reikiant užsirūstintum. Todėl to, – galva parodė į vaikino kūną, – taip pat nevalia erzinti.
  O tada teko susinervinti ne dėl ant žemės numesto apsiausto, o dėl šįsyk tiesiogine prasme tepamų Lisetės rankų.
 – Ne, ne, taip irgi negerai, – tau tik mokytis ir mokytis, dar norėjo pridurti, – juk ne kokia nemokša pirmakursė esi. Žiūrėk, – tarė mostelėdama burtų lazdele ir po nosimi burbtelėdama burtažodį.
  Ten, kur visai neseniai darbavosi septintakursė, ėmė ir atsirado duobė. Kaip tik tinkama kam nors paslėpti – pakankamai gili. Kitu garbanės lazdelės mostu bei kerais į savo naują lovą, tiesa, ne pačią minkščiausią, nusileido švilpio kūnas.
 – Gali įmesti kokią gėlytę, jei nori, – visai rimtai tarė Elizabeta.
glaciers melting in the dead of night
and the superstars sucked into the supermassive

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #55 Prieš 5 metus »
Slampinėdama po Hogvartso pilį Luna stebėjo visus praeinančius. Triukšmas ir nuolatinis skubėjimas į pamokas arba iš jų merginai pakankamai buvo įgrisęs, tad dar šiek tiek pavaikštinėjusi po pilį ji pasuko link Uždraustojo miško. Čia kaip visada buvo ramu ir nors lauke dar buvo pakankamai šviesu miško gilumoje karaliavo aklina tamsa. Lėtai žingsniuodama mėlynakė priėjo Uždraustąjį mišką ir nieko nelaukusi dingo jame. Apsupta medžių, kurie rodos tik ir ruošėsi apraizgyti savo šakomis visą kūną, Luna pajuto kraujo kvapą ir jai nė nespėjus suvokti suveikė žvėries instinktai. Pailgėję nagai ir iltys pasiruošė medžioklei. Uždraustajame miške vaikštinėjo sužeistas žvėrelis. Sėlindama link kraujo kvapo Luna pasuko į miško glūdumą. Einant vis toliau mišku darėsi tamsiau ir tamsiau. Įsiklausiusi į girdimus garsus rudaplaukė girdėjo sutraškant šakas ir sunkų kvėpavimą. Seniai nemedžiojusi ji mėgavosi kiekviena minute. Ir nors ji nemėgo būti šaltakrauje žudike, tačiau žvėries instinktai būdavo stipresni. Sėlinant link grobio Luna stipriai įsidrėskė į nulūžusią šaką. Skausmas privertė ją suurgzti, tačiau ji greitai išstūmė jį iš galvos ir susitelkė ties kraujo kvapu, kuris sklido iš miško glūdumos. 
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #56 Prieš 5 metus »
Katrilei viskas nusibodo. Absoliučiai viskas. Pamokos, pertraukos, pilis, tie patys veidai ir visa kita. Jai nusibodo apsimesti šalta, nes slėpė savo šiltą asmenybę, tačiau kitaip elgtis negalėjo. O ir niekas su ja nebendravo, kaip norėtųsi.
Visgi, mergaitė paleido raudonus plaukus, dėvėjo sau nebūdingų spalvų drabužius (baltą, šviesų megztinį ir švelniai melsvus džinsus), į aplinkinių žvilgsnius koridoriuose nekreipė, mat uniforma jau seniausiai dūlėjo kažkuriame stalčiuje sugrūsta - Devina nejautė jokios pagarbos šiems rūbams, jie varžė jos ir taip menkai aprėpusią laisvę.
De Liuka išsliūkino laukan. Buvo tylu ir pernelyg ramu.
- Truputis chaoso nepakenktų, - sušnabždėjo raudona spalva paryškintos lūpos. Vėjelis sujaukė ramiai nugulusius plaukus, teko juos patraukti ranka.
- Gana gyventi nuobodžiai, - pasisuko link Uždraustojo miško, - metas palaužyti taisykles.
Raudonplaukė pasijuto keistai. Ji kėblino artyn gūdaus miško, kalbėjosi su savimi ir svajojo apie tai, kaip pagaliau jos nebematys tik kaip pasipūtusios pabaisos, nors žinojo, kad tai - neįmanoma.
Miško tankmė pasirodė atgrasi, bet nuo kada klastuolė bijojo? Širdis suspurdo greičiau, ji tik įkvėpė ir žengė gylyn. Kadangi pasidarė nuobodu paprastai žingsniuoti, ištiesė rankas į šonus, įsivaizdavo, jog ėjo stogo kraštu, ir kartkartėmis pasvyruodavo į šalis. Po keletos žingsnių, kojos susipainiojo ir Katrilė šiek tiek skaudžiai trenkėsi žemyn.
- Po galais! - garsų šūksnį nunešė aidas, privertęs pašiurpti. Mergaitė gulėjo ant pilvo, pamažu rėmėsi viena ranka, pakėlė galvą... Ir pasijuto maža. Pirmą kartą pripažino, kad buvo silpna. Ji niekas šitame miške. Iš apmąstymų sugrįžti privertė skaudantis delnas - per dalį delno matėsi rėžis, o šiltas kraujas tekėjo pamažu lauk. Devina taip ir liko sėdėti, supratusi, kad išklydo iš takelio ir... Pasiklydo.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #57 Prieš 5 metus »
Silpnas vėjelis prasiskverbęs pro medžių šakas pakedeno Lunos plaukus. Einant vis gilyn darėsi tamsu nors į akį durk, o mėnulio apšviestas miškas baugino, tačiau merginai tai nerūpėjo, ji jau rengėsi medžioklei. Ilgoms iltims prasiskyrus miške nuaidėjo garsus vilko staugimas. Vytis grobį bus daug įdomiau nei jį sugauti gulintį. Įdrėskimas buvęs ant Lunos rankos jau spėjo sugyti. Vietoje jo liko tik švelni ir lygi oda. Ir viskas tik dėl vilkolakio gebėjimų. Seniai medžiojusi dabar turėčiau jaustis laiminga, tačiau jaučiu tik kaltę...Negi visai praradau norą medžioti, kaip žmogus?Nustūmusi visas mintis šalin mėlynakė pasileido bėgte link grobio keldama triukšmą, kad šis spėtų atsikelti ir pradėti bėgti.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #58 Prieš 5 metus »
Darėsi vis tamsiau ir baugiau. Katrilės širdis daužėsi taip, kaip niekada anksčiau, o sėdėdama ant tamsios miško paklodės, akimis lakstė po matomą lauką, bet dėka tamsos, matė tik tamsius medžių šešėlius. Ji palengva atsistojo ir viena ranka apsivalė drabužius. Bent jau manė, kad apsivalė, nes tamsoje nieko nematė. Iš vieno delno vis dar pylėsi kraujas, o šis lašėjo ant samanų, bet mergaitė to nematė. Vilko staugimo garsas privertė sukryžiuoti rankas priešais krūtinę, šiek tiek susigūžti ir baimingai apsidairyti. Negaliu stovėti čia, nes tapsiu auka kažkokio padaro. Devina puolė bėgti, brovėsi pro šakas, kol šios braižė odą, veidą, kliudė plaukus ir pešė juos, tačiau ji nesustojo. Klastuolę apėmė milžiniška panika, o de Liuka nepastebėjusi nuvirtusio rąsto, užkliuvo už jo ir nukrito, susitrenkdama galvą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Miško glūduma
« Atsakymas #59 Prieš 5 metus »
Artėdama link aukos Luna ėmė vis greičiau ir greičiau bėgti. Kaip ji ir norėjo auka ėmė bėgti, tad mėlynakė mėgaudamasi medžiokle persekiojo auką. Priartėjus pakankamai ji pašoko į orą puldama grobį ir tik tuomet užuodė tikrąjį kraujo kvapą, jis nebuvo žvėrelio, sužeistas buvo žmogus, tačiau buvo per vėlu. Luna šoko ant aukos ir pervertė ją per nukritusį rąstą. Ji nesuklydo, tai buvo žmogus,  ji medžiojo žmogų.Ką aš padariau? Apakinta žvėries instinktų nekreipiau dėmesio į kraujo kvapą...Galėjau perkasti jai gerklę... Atsitraukusi nuo mergaitės Luna atsistojo paslėpdama savo iltis ir nagus.
-Aš atsiprašau...nenorėjau tavęs sužeisti...Tau viskas gerai?-rudaplaukės balse girdėjosi kaltė. Pasilenkusi prie merginos ji ištiesė ranką bandydama jai padėti. Jos delnas buvo perdrėkstas, o veidas subraižytas šakų.-Dar kartą labai atsiprašau...
I am a wolf and I am stronger than fear.