0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Airina Sebastiana Sauders

  • I kursas
  • *
  • 5
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I can't control their fear, only my own.
Marmurinis kambarys
« Prieš 4 savaites »
 Įžengus į antro aukšto vakarinį koridorių ir nuėjus į pačią gilumą galima išvysti pilkas marmurines duris akmeninėje sienoje. Stumtelėjus delno dydžio akmenį ant grindinio, atsiranda bronzinis, mažytis raktelis puikiai atitinkantis spyną. Už durų slepiasi marmurinis kambarys, taip pavadintas, ko gero, todėl, jog grindys, lubos ir sienos – marmurinės. Baltos. Pilkos. Rausvos. Galima rasti dar kokią įmaišytą spalvą tarp kitų. Yra ir baldų: stalas su šachmatų lenta, trys kėdės, lentynos su knygomis, žaidimais, vienas, siauras langas, lova (minkštais patalais) – taip pat iš marmuro. Didelis, baltas, pūkuotas kilimas saugojo nuo parkritimo. Visas kambarys kuriame galima gyventi.

Airina išlindo iš varno nago kambario taip pat greitai kaip ir persikraustė iš Prancūzijos į Airiją. Per sekundę. Buvo tik prieš vakarienę, kurios mergaitė nelabai troško, tad pradėjo bastytis po pilį. Aišku, kaip visada, niūniavo kalėdinę dainelę – niekam nėra paslaptis, jog Sebastianai patinka ši šventė ir viskas, kas su ja susiję. Įžengė į kažkokį koridorių – apsižvalgė – čia dar nėra buvusi. Jai patiko nauji dalykai, kadangi buvo smalsi ir visada išsižiodavo iš nuostabos, pamačius kažką gražaus ar šiaip dominančio. Taip buvo ir šįkart. Airina Sebastiana nužvelgė plačias marmuro duris. Šios turėjo spyną, tačiau ši buvo užrakinta. Mergiotė atsiduso, tačiau nepasidavė. Per šitiek metų beveik išmoko optimizmo, o būdama varnanagė, pasikliovė savo mintimis, jog raktas tikrai turėtų būti netoliese. Tąkart dar nežinojo burtažodžio arba tiesog jo neatsiminė. Ir čia nebuvo jokio "oho, kas čia per ne vietoj paliktas akmenėlis" ar panašiai, kadangi brozninis liejinys pirmakursės rankose atsidūrė visiškai atsitiktinai. Lakuotų, juodų batelių kraštu užkliuvo už akmens – štai čia buvo tikra istorija. Nors ir nenukrito, Airina piktai žvilgtelėjo į nusidėjėlį, o tada tyliai atrakino duris ir šypsena apdalijo vidų. Akyse atsispindėjo marmuras.
 – Čia tai bent keista vieta! – šūktelėjo, sušvilpė pustuščio kambario aidas.
 Vienuolikmetė atsisėdo viduryje ir stebėjo baltai pilkas lubas. Neįsivaizdavo, ką galėjo čia nuveikti viena, bet ir išeiti noras netraukė. Ar bent ne taip stipriai.
„I don't want to go all Michael Jackson on you, but I never really had a childhood.” – Robert Downey Jr.

*

Neprisijungęs Elke Arlette Nieuwhof

  • I kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • always take a banana to a party
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #1 Prieš 11 valandų »
  Valgyti Elkė mėgo, dar ir kaip, tačiau jei buvo koks dalykas, kuris pirmakursę domino labiau nei maistas, tai nuotykiai. Žinoma, pastarųjų magija prisipildžiusioje, tačiau vis tik šaltoje bei nuobodžioje pilyje niekas ant lėkštutės nepatiekė, trukdė vaikų saugumo užtikrinimas ir kitoks šlamštas, kurį išsigalvojo ištižėliai suaugėliai, tačiau labai norint smagių akimirkų susikūrimu galėjai pasirūpinti pats. Būtent šios užduoties vedama, rudaakė nusprendė iškęsti vieną pavakarę be nuostabių Hogvartso skanėstų, o klaidžiojant koridoriais, ieškant ko nors įdomesnio už bukas bendraklasių veido išraiškas.
  Deja, nuo jų pabėgti nepavyko. Na, bent jau ne visai. Laisvu žingsniu vinguriuodama tarp pastato sienų, Arletė galvojo esanti vienut vienutėlė, tad niūniavo sau panosėje, neimdama į galvą, kad gali pasirodyti kaip neįtikėtina keistuolė; tik štai išsyk grįžo į realybę, kai pastebėjo panašaus amžiaus mergaitę, besistengiančią atverti įmantriai atrodančias marmurines duris. Valdoma instinktų, pirmakursė išsyk pasislėpė už kampo, nenorėdama būti pastebėta, nors šito saugotis turbūt buvo kvaila, turint omenyje, jog ir nepažįstamoji tą akimirką privalėjo sėdėti savo koledžo draugų (ar priešų) apsuptyje.
  Varno Nago uniforma pasidabinusi moksleivė prie spynos krapštėsi ilgai, olandei net pabodo stebėti, jau norėjo klysti kur nors kitur, kai burtininkei pagaliau pavyko įveikti užraktą, ir durys atsivėrė. Magė įėjo vidun, o trumpaūgė bandė pasistiebti ant pirštų galų, kad išvystų, kas slypėjo patalpos viduje, tačiau to padaryti, dideliam jos nusivylimui, nepavyko.
  - Wat dan ook, - galiausiai sušnibždėjo kitatautė, nusprendusi eilinį kartą pasiduoti smalsumui bei patraukusi menės link.
  Sustojusi tarpduryje, Elkė apžvelgė kone tuščią, spalvingumu nepasižymintį, tačiau vis tiek savotišką žavesį turintį kambarį, kurio viduryje sėdėjo prieš tai matyta bendraamžė.
- Šaltoka, ne? - vietoj pasisveikinimo sučiulbėjo garbanė.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017