[Auris Senkleris]

- O taip. Aišku ateik. Jei tau patiks, tai galėsi ir prisidėti. Galėsime tau paaiškinti žaidimo taisykles, jei norėsi pažaisti kartu. - Džiugiai pasakė jai.
- O kiek kartų bandei pakilti? Galbūt bijai nukristi? - Paklausė.
Kai mergaitė papasakojo, kad už durų buvo jos pačios namai Auris vėl pagalvojo apie tai kaip jai trūksta tos pievos. Gal man parašyti laišką jos tėvui? Svarstė vaikinas. Kas nutiks, jei ji ten trumpam nuvyks paviešėti? Juk Sakurai to regis labai trūksta. O kai ji pakvietė užeiti tai kažkaip nustebo. Kambarys aišku tebuvo Sakuros namų imitacija. Bet vis tiek. Ak, jei ne tie prakeikti Dolohovai viskas būtų taip gerai. Auriui net pradėjo atrodyti, kad mokykloje atrado sau tinkamą vietą ir nuoširdžiai patinkantį darbą.
- Išties norėčiau. Ačiū, kad pakvietei. - Pasakė ir įžengė paskui ją. Auriui uždarius duris koridorius liko tuščias.

[Dori Mendel]

Šiandien buvo pirmadienis. Pas Alaną į kambarį iki pareikalavimo Dori turėjo ateiti ir vakar, tačiau laukdama, kol užmigs bendrakoledžės ir galės išsliūkinti, nulūžo pati pirmoji.
Jau ne viena klastuolė užsiminė pastebėjusi, kad Dori naktimis dingsta. Ėmė klausinėti. Tai šeštakursei nepatiko, tad ji prieš išeidama pradėjo laukti, kol visos sumigs. Deja, Ema Rouzvut užparpė tik gerokai po pirmos. Tad dabar tiek ir buvo.
Žinoma, merginai patiko miegoti Alano glėbyje, tačiau visumoje visas šitas reikalas jau ėmė užknisti. Pirma, Alanas Grifų Gūžtoje praktiškai neturėjo draugų. Antra, jiedu amžinai būdavo nepailsėję, o juk reikėjo ruoštis egzaminams, ypač raudonplaukiui, mat šiais metais jam egzaminai bus nepaprastai sunkūs.
Štai, kad ir dabar. Dori laukė, kol užmigs klastuolės, o Alanas vis dar laukia Dori. Jie dar pasiglaustys, pasiplepės, ir greičiausiai užmigs ne anksčiau nei antrą nakties. O rytoj anksti keltis.
Pačioje pradžioje, tas pirmas naktis, kurias juodu praleido kartu, paauglė jautėsi nepaprastai laiminga, bet kuo toliau, tuo mažiau visa tai teikė džiaugsmo.
Be to, Mendel ėmė ir prabudinėti naktį, sapnuodavo, kad porelę kažkas įskundė. Tikrai, jeigu juos kas nors pamatytų, tikriausiai būtų ne pyragai, o gal dar ir Auriui bėdų pridarytų, juk jis tai žino, kad pusbrolis persikraustęs į kambarį iki pareikalavimo, o yra Grifų Gūžtos vadovas.
Apie tai galvodama mokinė pėdino stebuklingojo kambario link.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Šiandien buvo pirmadienis. Savaitės pradžia visada rodėsi sunkiausia, nors savaitgalis buvo praleistas be įkyrėjusių mokinių. Ir be vyno, kurį buvęs herbologijos profesorius itin mėgo. Tiesiog ramus laikas paskendus mintyse, vaikščiojant po nuošalias Hogvartso apylinkes. Vis dėlto darbo diena susikurtą šiokią tokią ramybės tvirtovę beveik iškart sunaikino. Ir kaip dabar ištverti nepaleidus kokių Locomotor Mortis kerų į nepaklusnų mokinį? Juk islandas ir taip vos laikėsi neperžengęs beprotybės ribos. Todėl nenuostabu, kad pilyje įsivyravus tylai, jis nusprendė pasivaikščioti.
Pamažu, labai pamažu nuotaika taisėsi. Ne, ji netapo tobula, tiesiog iš labai blogos pasiekė prastos lygį. Tačiau šis pasiekimas buvo gana žymus, kad vaikinas pradėtų kreipti dėmesį ir į aplinkinius dalykus. Kaip tik visai netrukus jis išgirdo žingsnius. Tylius, tarsi tas žmogus visai netrokštų būti užtiktas.
-Mokinys… Bus jam išsirengti į naktines keliones. - giliai atsiduso profesorius bei patraukė garso link. Kad ir kaip negeidė šią akimirką bendrauti, taisyklių pažeidinėtojų neketino praleisti pro akis ausis. Nors pats ne kartą ir ne du maklinėjo po tamsų Hogvartsą, dabar jis turėjo tam tikras pareigas.
Murmtelėjo burtažodį, panaikinantį žingsnių keliamą triukšmą ir leidosi į kelią. Po minutės jau sekė mokinį (ar mokinę). Nors nenumanė, kur anas traukia, Sigurdas nusprendė nutverti jam dar nepasiekus tikslo.
-Ir ką gi mes čia turime? - niūrus balsas nubangavo tuščiu koridoriumi, pasivydamas naktinėtoją. Vylėsi, kad tas nenuspręs surengti gaudynių, o verčiau ims nuvalkiotai teisintis. Laidytis kerais neturėjo ūpo.

[Dori Mendel]

Dori krūptelėjo. Nedaug trūko ir iki to, kad tamsiaplaukė suspiegtų, tačiau vis dėlto susilaikė. Iš pradžių išsigando, mat balso savininkas sugebėjo prisiarti tarsi visiškai be garso. Tačiau atsigręžusi susivokė, jog tai žmogus. Ir jau norėjo apšaukti, kad šis ją išgąsdino, bet tik pašvietus burtų lazdele sekėjui į veidą pavargusią smegeninę pasiekė faktas, kas yra prieš ją esantis asmuo. Profesorius Rūgpienis!
- Na, tai kuri? - piktai paklausė Mendel. - Kuri čia pas mus skundalė? Kurią man reikės nudėti?
Žinoma, kad kažkuri mergina iš miegamojo Dori apskundė šitam surūgėliui. Juk jis - Klastūnyno vadovas.
- Aš lunatikuoju, - pridūrė prisiminusi, kad kaip ir reikėtų pasiaiškinti.
Ir iš tiesų. Dori vilkėjo veliūrinę violetinę pižamą. Tačiau buvo su batais. Ant pečių - kuprinė, kurioje rytojaus laukė įprastiniai drabužiai ir knygos.
Aišku, kad tai turėjo anksčiau ar vėliau nutikti. Juk čia gyvatynas, tas mūsų koledžas, ne kitaip, mintyse galvojo šeštakursė. Rūpintųsi savais reikalais.
- Ir, galiausiai, man jau ne dvylika! - nepasitenkinimas netyčia išsprūdo iš mokinės. - Ne taip jau ir seniai pats dar buvote mokinys, aš jus atsimenu! Mokėtės, berods, Grifų Gūžtoje! Tad neturite tei...
Ir Dori užsikirto. Deja, ji iš tiesų puikiai žinojo, kad dabar Hallgrimsson turėjo pilną teisę jai aiškinti. Galiausiai merginos lūpas paliko gilus atodūsis ir ji ėmė vartyti akis.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Keista, bet naktinėtoja, kaip netrukus paaiškėjo, nė kiek nesutriko: tuoj pasirodė ryški spingulė, kuri vos neapakino Sigurdo.
-Gesink šviesą. - suburbėjo jis, prisidengęs delnu. Mažų mažiausiai troško išvysti vadovaujamo koledžo mokinę, bet to nebepakeisi. Regis, klastuoliai egzistavo vien tam, kad laužytų taisykles, esamas ir ne. Žvilgsnis rūsčiai vėrė šeštakursę, kai ši bergždžiai ėmė ieškoti skundikų. - Tavo žiniai, galėtumei labiau pasistengti, jei jau ruošiesi į naktinius žygius. Ir nebandyk išsisukinėti, - nutraukė nevykusį pasiteisinimą, - kiaurai permatau. Iš tavęs tokia gera melagė kaip iš manęs Klastūnyno vadovas. - tariant paskutinį sakinį balsas nė kiek nepakito. Tad išties buvo sunku suprasti, ar jis pasitelkė sarkazmą.
Tyla nusėdo it dulkės, išlaisvindamos pačias netikėčiausias mintis. Greičiausiai jos pradėjo skrieti ne tik profesoriaus, kuris nelauktai susimąstė apie buvusį herbologą ir jo dabartinius gyvenimo kelius, bet ir Dori galvoje, mat po kelių ilgų sekundžių ramybė dingo. Mergina ūmai prapliupo tokia žodžių tirada, kad šviesiaplaukis net nežymiai atsilošė, nors visas įspūdis susigadino išgirdus apie Grifų Gūžtą. Lūpos pavirto į siaurą brūkšnį, tarsi saugodamos šiurkštų atsaką į išsišokimą. Jos kol kas grėsmingai tylėjo, augant įtampai tarp dviejų žmonių kažkokiame prieblandoje skendinčiame koridoriuje.
-Deja, aš turiu tam teisę ir ja atitinkamai pasinaudosiu. - Beveik nepastebimas lazdeės mostelėjimas prieblandoje ir... - Accio kuprinė. Patikrinsiu, ką tu joje nešiojiesi ir tada pažiūrėsim. Vienaip ar kitaip, tau teks grįžti į lovą. - Nukirto jis, svarstydamas, kaip nubausti prasižengėlę. Areštas plaunant arklių gardus ar kažką panašaus atrodė kiek  per švelnus. Ką gi mes čia turime? Knygos? Rūbai? Na, akivaizdu, kad ne magiškieji narkotikai. Kiek lengviau atsikvėpė islandas, rausdamasis toliau.  - O kas čia?  - tarė, ištraukdamas keistą daikčiuką, kurio paskirties negalėjo suprasti.

[Dori Mendel]

Dori, vis dar vartydama akis, nuleido burtų lazdelę nuo profesoriaus veido, tačiau šviesos lazdelės gale neužgesino. Dabar švietė į grindis.
Į paauglės replikas apie tai, kad neseniai Hallgrimsson pats buvo mokinys, šviesiaplaukis nieko neatsakė. Kiek Mendel įmatė šioje prieblandoje, jis buvo baisiai nepatenkintas, tačiau klausimas, ar šitas žmogus apskritai kada nors būna patenkintas? Tad nieko neįprasto, ar ne?
Deja, bet koledžo vadovas nebuvo tas asmuo, kurio dėmesį būtų įmanoma nukreipti kalbomis. Šeštakursė tuo įsitikino jau per pamokas, o dabar tai dar sykį pasitvirtino. Jis neužkibo už kabliuko, kaip kad daugelis žmonių užkimba, ir netuščiažodžiavo.
Ir staiga Dori pajuto, kaip jos kuprinė, patogiai įtaisyta ant pečių, pradėjo nuo jų mautis. Mergina buvo pajėgi sustabdyti šitą veiksmą, tačiau to nepadarė. Tiesiog nustebo. Išpūtusi akis stebėjo, kaip profesorius apžiūrinėjo kuprinės turinį. Regis, jis susidomėjo rašiūnu.
- Kas čia? - dar labiau nustebusi prabilo Dori. - Kaip galite klausti, kas čia? Žinokit, lenta demonams kviesti, - suprunkštė. - Tik atsargiai! - staiga susirūpino. - Nesulaužykit, Alanas ir taip tikriausiai ilgai vargo, kol sutvarkė...
O kad tai rašiūnas, mokinė taip ir nepasakė. Netikėjo, kad profesorius galėtų nežinoti apie šį daiktą. Juk jis toks jaunas!

[Timotis Senkleris]

Šiandien Timotis tyliai išsliūkino iš bibliotekos. Buvo pamokų laikas. Tačiau Timotis taip nenorėjo sėdėti kambaryje arba kabinete, kad vis dėlto išdrįso paprašyti didelio brolio nuvesti jį į biblioteką. Šis sutiko, nors paminėjo, kad taip dažnai būti negalės - bibliotekininkė turi savo darbų ir Timotis pas ją turėtų eiti tik tada, kai Auris negali jo prižiūrėti, turi reikalų.
Iš pradžių vaikas tyliai sau vartė knygas apie Hogvartsą. Bandė skaityti, bet nelabai sekėsi. Eion buvo išmokęs berniuką pažinti, parašyti nemažai raidžių, tačiau iki skaitymo dar buvo toli.
Po kurio laiko berniukas netikėtai šoktelėjo iš vietos. Jis susivokė neturintis brolio Eion dovanotos mašinytės. O ši jam buvo nepaprastai brangi, šešiametis nepaleisdavo jos iš rankų.
Bibliotekininkė buvo pradingusi kažkur tarp lentynų. Negalvojo Timotis tą akimirką, kad blogai elgiasi. Žinojo tik tai, jog privalo surasti mašinytę.
Aišku, kad Timotis pats vienas nesurado vietų, kuriomis jis ir brolis Auris šiandien ėjo. Hogvartsas buvo toks didelis ir klaidus. Todėl dabar raudonplaukis bėgiojo bet kur koridoriuose ieškodamas mašinėlės. Dažniausiai kuklus ir lėtas vaikas šiuo metu atrodė kaip gana įprastas berniukas. Mat jis lėkė ir neslėpė emocijų. Verkė. Koridoriai bent kol kas buvo tušti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Velniop astronomiją! Eion nutarė į tą nesąmonę daugiau neiti. Ir tegul sako kiti ką nori. To dalyko vis tiek atsisakys, tad menkas nuostolis, kad neišlaikys egzamino. Žinoma, mintis, kad Klastūnyno vadovė buvo Erka, kėlė pasišlykštėjimą, bet ji neis su juo kalbėtis. Tikrai neis. Eion taip ir įsivaizdavo, kaip nemėgstama "profesorė" aiškina jam, kad negalima praleidinėti astronomijos. Pernelyg absurdiška.
Penktakursis ir pats nežinojo, kodėl neliko bendrajame kambaryje. Visi geri berniukai ir mergaitės sėdėjo pamokose, tad ten buvo tylu. Bet jis kažkodėl išėjo mokytis į koridorių. Kelionės tikslo tarsi neturėjo, tad tiesiog klaidžiojo po mokyklą.
Pasukęs už kažkokio kampo pamatė mažą vaiką. Jo žiniomis, Hogvartse toks buvo tik vienas. Timotis. Taigi Eion paspartino žingsnį ir netruko jo pasivyti. Apstulbęs pamatė, kad broliukas (stengėsi kuo dažniau taip Timotį vadinti - vylėsi greičiau priprasiantis prie šios minties) verkia. Nenorėdamas jo išgąsdinti paliko tarp jų šiokį tokį tarpą ir tiesiog kreipėsi:
- Timoti? Ar kas atsitiko? Ar Auris tau ką nors padarė?

[Timotis Senkleris]

Netrukus koridoriuje dar kai kas pasirodė. Tai buvo pats mylimiausias žmogus pasaulyje - Eion.
- Broli! Broli Eion! - sušuko Timotis ir puolė vyresnėliui į glėbį. - Broli, aš...
Netrukus šešiametis atsitraukė nuo brolio Eion. Nustojo verkti, ėmė šluostytis ašaras. Dabar atrodė labai kukliai, susigėdęs.
- Broli, aš... - kaltai pažvelgė į Eion. - Aš nenorėjau, broli, aš netyčia, - ėmė vėl tempti lūpą.
Nežinojo, kaip tai pasakyti. Nemanė, kad Eion supyks. Eion buvo geras. Tačiau Timotis jautė tokią didelę gėdą, kad sugebėjo pamesti patį mylimiausią žaislą, kurį padovanojo Eion. Tai buvo pati geriausia ir brangiausia mašinytė.
- Auris nieko nepadarė, bet padariau aš... Aš... aš pamečiau tavo dovanotą mašinytę, - galiausiai pasakė ir vėl pradėjo verkti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Nors bandė prisijaukinti tą mintį, kai Timotis jį pavadino broliu, kiek sutriko. Ir tas poreikis apsikabinti... Auris buvo pažadėjęs niekada nesiliesti, o štai Timočio to niekada neprašė. Jis turbūt nė nesuprastų ir gal įsižeistų. Deja, apkabinimas nebuvo labai malonus, ir Eion turėjo labai pasistengti, kad pasibjaurėjęs neatšlytų. Vis dėlto pavyko sau priminti, kad tai jo šeimos narys. Jo broliukas. Galiausiai ir pats jį apkabino, nors vis dar nesuprato, kas čia vyksta. Ne, Auris tikrai negalėjo to padaryti...
- Tu - ką? - visai nieko nesuprato penkiolikmetis. Stebėjo staiga susigėdusį Timotį ir jautėsi vis labiau sutrikęs. Ar jis kažką nuskriaudė? Bet negi dėl to verktų?
- Ką tu padarei? - dar pabandė paraginti, ir galiausiai pasigirdo paaiškinimas. Eion jau beveik ir pamiršo, kad kažką dovanojo - tą dieną daug svarbesnis buvo "leidimas" vadinti Timotį broliu. Negi vaikas tikrai taip reaguoja į tą mašinėlę? Ar ji jam tokia svarbi? Bet kodėl? Penkiolikmetis nenorėjo tikėti, kad dovana svarbi, nes gauta iš jo. Gal jis tiesiog neturi daugiau mašinėlių?
- Ar tu dėl to verki? - atvirai paklausė ir kiek pagalvojo, ką daryti toliau. - Galime pabandyti ją surasti. Ar žinai, kada ji dingo? Na, o jeigu netyčia nerastume, paprašysiu Aurio, kad nupirktų tau naują. Nieko baisaus neatsitiko, Timoti.
Vėl apkabino broliuką. Turbūt pirmą kartą gyvenime pajuto, kaip yra neramu, kai brangus žmogus kenčia. Be galo norėjo jam padėti ir vylėsi sugebėsiantis tai padaryti.

[Timotis Senkleris]

- Taip, - tyliai atsakė į klausimą apie verkimą. - Atsiprašau. Aš... aš... neverk-ksiu, - bandė valdytis, tačiau sekėsi gana sunkiai.
Timotis žinojo, kad brolis Eion jo nemuš, tačiau nuo mažų dienų raudonplaukiui buvo pabrėžiama, kad verkti - blogai. Nors didelis brolis ir sakydavo, jog tai - nieko blogo, berniukas visuomet stengdavosi nepravirkti, tačiau ši situacija buvo labai skaudi.
- Aš ją nešiausi į didžiąją salę ir daviau jai košės, - pradėjo pasakoti vaikas. - O tada ėjome į biblioteką, bet dar užsukome iki kažkokio kambario, kuris būna kuo tik nori, - Timotis turėjo omeny kambarį iki pareikalavimo, tačiau neprisiminė jo pavadinimo. - Bet man atrodo, kad mašinytę tada dar turėjau, - bandė prisiminti. - Bet nežinau... - balse nuskambėjo neviltis. - Aš nenoriu naujos, - būdamas Eion glėbyje tarė vaikas. - Tą mašinytę dovanojai tu. Aš ją labai myliu. Tu ten sėdi ir vairuoji, o aš sėdžiu šalia. Ir mes būnam visur kartu.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Situacija trikdė. Tai, kad Timotis verkė tik dėl mašinėlės, buvo daugiau nei keista.
- Nereikia atsiprašinėti. Ypač dėl to, kad verki, - sumurmėjo Eion, tačiau visai nesidžiaugė atsidūręs šioje situacijoje. Taip, Timotis jam be proto rūpėjo, tačiau niekas nepamokė, kaip reikia elgtis, kai brangus (vis dar vengė žodžio “mylimas”) žmogus verkia ar blogai jaučiasi. Eion buvo pernelyg pripratęs gintis ir kankinti. Dabar reikėjo… Kažko, kas jam nebuvo pažįstama. Ką kartais bandydavo suteikti Auris.
- Ėjote iki kambario iki pareikalavimo? Bet juk jis visai netoli, - kiek pradžiugo. Gal iš tiesų mašinėlė guli kažkur čia, ir jiems visai nereikės ilgai ieškoti? Apsidairė koridoriuje, bet žaislo nepamatė. Ir netrukus gavo pasijusti dar nepatogiau. Timotis aiškiai pasakė: mašinėlė jam svarbi dėl to, kad gavo ją iš jo, Eion. Argi tai iš tiesų gali būti bent šiek tiek svarbu? Negi jo broliukas dėl to ir verkė?
- Gerai. Jeigu nenori naujos, mes būtinai surasime tą, kurią pametei. Bet tu per daug neliūdėk. Nieko blogo neatsitiko. Juk tu ne specialiai tą padarei.
Čia labai norėjosi paimti Timotį ant rankų, bet jau buvo pastebėjęs, kad vaikui tai ne prie širdies. Taigi paleido jį ir pasiūlė įsikibti į ranką. Gal taip bus drąsiau ir smagiau?
- Eime jos ieškoti? - pasiūlė. - O jūs buvote kambario viduje? Ar gali būti, kad mašinėlė ten? - dar pridūrė dar kartą nužvelgdamas koridoriaus grindis. Ką gi, ši paieška žymiai naudingesnė už kvailą astronomiją.

[Timotis Senkleris]

Timotis linktelėjo. Ir Eion sakė, kad nereikia atsiprašinėti už tai, kad vaikas verkia. Tačiau ši užduotis, nesijausti blogai dėl verkimo, kol kas berniukui neatrodė įmanoma. Nes jo patirtis iš ankstesnės vaikystės bylojo atvirkščiai. Verkimas būdavo vienas tų dalykų, dėl kurių tėvai labiausiai pykdavo.
Šešiametis dar kartą linktelėjo. Dabar dėl kambario iki pareikalavimo. Taip, jie tikrai iki jo ėjo. Jis nustebo, kai brolis pasakė, jog tas kambarys visai netoli. Tačiau tikėjo Eion, nes Eion yra pats geriausias žmogus pasaulyje ir jis viską žino.
Vaikas paėmė brolio ranką. Pasijuto dėl to drąsiau. Gal jiems tikrai pavyks rasti mašinėlę?
- Eime, - tyliai pasakė ir leidosi vedamas. - Buvome. Ten buvo labai daug visokių dalykų. Gali būti, kad ji ten. Aš nežinau, - Timotis vėl šiek tiek patempė lūpą.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Atrodė, kad Timotis vėl visko bijo. Ar bent jau kalbėti. Tas linkčiojimas vertė jaustis kažkaip keistai. Ir kas čia tokio, kad ta mašinėlė dingo? Ji jam brangi. Gal jis neišsigandęs. Gal tiesiog liūdna? pradėjo mintyse svarstyti klastuolis.
Dabar laikė Timotį už rankos, bet nežinojo ką daryti toliau. Turbūt iš tiesų reikėjo eiti į kambarį iki pareikalavimo. Žinojo, kur jis yra ir kaip jį rasti, bet niekada ten nesilankė. Pasiekęs reikiamą sienos ruožą sustojo.
- Pabandykime patekti vidun, - pasakė ir paaiškino: - Čia reikia praeiti tris kartus ir galvoti apie tai, ko reikia.
Tą ir padarė. Nežinojo kaip paaiškinti, koks yra jų tikslas, bet galvojo apie įvairius pamestus daiktus. Apsisukęs trečią kartą pamatė duris ir padrąsinamai nusišypsojo Timočiui.
- Matai? Viskas ne taip ir blogai. Įeisime vidun ir surasime tavo mašinėlę.
Vis dar laikydamas broliuką už rankos priėjo prie tų durų ir nelabai ryžtingai paspaudęs rankeną įėjo vidun.