0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #30 Prieš 5 metus »
   Nustebino net per atstumą jaučiamas ašaros, riedančios Amikos veidu, karštis. Negi ji pravirko tik dabar? Galbūt ne iki galo pusvampyris įvertino jos vidinę jėgą?
   Kita, kas Anglijos Magijos ministrui tapo aišku, buvo tai, jog jai irgi buvo gėda gedėti ir pripažinti savo silpnumą. Tik šią sekundę ji sėdėjo tos pačios bedugnės dugne, kur ir jis. Dabar linksmoji vela kuriam laikui atsidūrė niūriojo pusvampyrio visatoje - ten, kur jis gyveno visą parą, visą savaitę, be išeiginių ir atostogų, ir būtent dėl to bemaž niekada nesišypsojo.
   ,,Būtų gaila, jeigu ir ji ten pasiliktų, ką?" - retoriškai paklausė juodaplaukis.
   - Ne, - paklaikęs atšoko pusvampyris, išgirdęs pasiūlymą, ir šaltu delnu uždengė Amikos kaklą nuo savo akių. - Tu gal durna?! - pasipiktinęs šovė.
   Fasiras spėjo pasilenkti ir pagauti Amiką jai dar nesuspėjus nukristi. Dabar laikė visai bežadį kūną, atremtą į save. Nužvelgė pagaliau bent kiek nurimusį Lordess veidą, patvarkė jos skarą, kad ši geriau uždengtų pečius. Tuomet trumpam sulaikė kvapą, smarkiai sukando dantis. Dabar jo niekas nebematė - na, išskyrus jį patį ir varną, tupintį netoliese. Akies vokas ėmė virpėti - gal dėl tramdomo liūdesio, gal dėl ilgos nemigos ir nuovargio. Von Sjuardas dar lėtai nužvelgė kapą - taip lėtai, jog rodės, kad prie žvilgsnio būtų prilipę kažkas klampaus ir sunkaus, pavyzdžiui, poros savaičių medus ar pasilydęs stiklas.
   - Stipriai per anksti, - tyliai sumurmėjo Fasiras į kapą.
   ,,Visiems taip atrodo," - pastebėjo Muninas, visą šitą laiką tupėjęs ant nudžiūvusio, pilko kaštono vos per kelis žingsnius nuo kapo. Pusvampyris pakėlė galvą į jį, o tuomet vėl nuleido į kapą. Vokas nebevirpėjo, nors tamsa iš akių taip ir neišnyko.
   Dabar jaunojo von Sjuardo širdyje iškilo dar vienas kauburėlis.
   Helijus jau palaidotas. Bus galima grįžti namo ir vėl atlikinėti savo pareigas, naktimis laistant ir puoselėjant kapus be paliovos tuksinčiame kapinyne, kurį kiekvienas nešiojasi krūtinėje.
   Fasiras sekundėlei sustingo, kai žvilgsnį vėl patraukė tvinksinti kraujagyslė. Tuomet viena ranka nusivilko švarką ir apgaubė Amiką ir, taip save dar tvirčiau apsaugojęs nuo vampyriškų instinktų, išėjo iš kapinių su vela ant rankų. Po kiek laiko nuo kaštono šakos pakilo ir varnas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #31 Prieš 4 metus »
Mokiniams niekas nerūpi. Nei pamokos, nei pažymiai, nei dar kas nors. Nes kaip kitaip galima būtų paaiškinti tokį nelankomumą? O apie namų darbus geriau nė neužsiminti... O ką daryti profesoriui, kuris pats nesupranta, kodėl jau trečius metus dirba mokykloje, ir jam verkiant reikia bent minimalaus mokinių susidomėjimo?
Matthew atsakymo į šitą klausimą nežinojo. Suprato, kad ankstesniaisiais metais, ko gero, nebuvo tinkamai pasiruošęs darbui. Trūko patirties, trūko magijos žinių (ko, tiesa, vis dar trūksta ir, ko gero, trūks visą gyvenimą), trūko dar kažko... Tačiau dabar Turner jautėsi kitaip. Jis dvejus metus praleido klajodamas po pasaulį (na, gerai, Egiptą, o ne pasaulį) ir studijuodamas augalus. Taigi galėjo būti tikras, kad šį kartą savo sritį išmano. Be to, augalai burtų lazdelėmis nesimosuoja (na, tikėkimės, bent jau Matthew iki šiol neteko tokio sutikti), tad jie gal ir nesupras, koks nevykęs magas yra Turner. Tad kodėl mokiniai vis tiek nesirodo jo pamokose? Žinoma, yra tokių, kurie teikiasi ateiti. Tačiau mokykloje vaikų juk daug...
Po dar vienos ne itin susidomėjimo sulaukusios pamokos profesorius nutarė, kad reikia pasisemti idėjų už mokyklos ribų. Nepaisant to, kad buvo suplanavęs visas likusias pamokas, nutarė, kad reikia išvykti į burtininkų miestelį (ar net ne vieną) ir ten galbūt atrasti kažką tokio, kas sudomins net ir tuos nenaudėlius. Ilgai nedvejojęs Matthew išsirinko Godriko Daubą. Juk visi žinojo, kuo šis miestelis garsus. O tokiame miestelyje tikrai turėtų kas nors būti. Kas nors, kas užkabins Turner akį ir suteiks peno likusioms pamokoms.
Savaime aišku, juodaplaukis nekeliavo oru. Savaime aišku, jis nė nemokėjo to daryti. Šiame veiksme buvo per daug magijos. Tad Turner įsidrąsinęs pasinaudojo kelionmilčiais. Tai taip pat buvo vienas iš tų dalykų, kuriame, Matthew nuomone, buvo per daug magijos. Tačiau tai, ko gero, buvo vienintelis jam prieinamas keliavimo būdas. Traukinys, ko gero, ten nevažiuoja, o šluota... Matthew nenorėjo prisiminti paskutinio (kuris buvo ir pats pirmas) savo skrydžio šluota.
Galiausiai Matthew išlindo iš židinio. Tai, matyt, buvo specialiai tam reikalui skirtas židinys kažkokioje smuklėje, nes niekas į atvykėlį net nežvilgtelėjo. Tai privertė Hogvartso profesorių pasijusti kiek nejaukiai, tad jis sparčiu žingsniu išsinešdino iš smuklės.
Atsidūręs lauke apsidairė. Buvo šalta, tačiau bent jau nesnigo. Ko gero, čia nesnigta ir nelyta jau senokai, mat gatvė buvo visai sausa. Tolumoje Matthew pamatė kažkokią iškabą. Priėjęs arčiau pamatė, kad tai yra miestelio kapinės. Jau norėjo apsisukęs mauti tolyn, tačiau tada susimąstė: o galbūt kas nors, atrastas kapinėse, sudomins mokinius?
Taigi, nors ir nebūdamas didelis kapinių mėgėjas, Turner įžengė pro vartus. Vos tai padarė, pajuto šios vietos skleidžiamą magiją. Keista, tačiau šį kartą Matthew tai neišgąsdino. Profesorius ryžtingai patraukė tarp kapų ir žvalgėsi aplinkui.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #32 Prieš 4 metus »
   Šaligatvio plytelės buvo nutrintos, apskilinėjusios ir iškilotos medžių šaknų. Kur ne kur dar galėjai matyti nukritusių pilkų nutryptų lapų, arba, tiksliau, tai, kas iš jų liko po kasdieninių praeivių maršrutavimų į darbą ir namo - pilkas, išdraskytas gysleles. Paprastai tokiu laiku papuvusias miegančių medžių dalis jau dengdavo sniegas - šiemet jo, rodos, dar nebuvo. Tik kartais paryčiais ant medžių rasdavosi šerkšno. Retai. Ir greitai nutirpdavo, kai begėdiškas ruduo laiko ringe vėl nesunkiai apdėdavo žiemą.
   Štai tokiu sausu ir pilku šaligatviu, nors, tiesą sakant, sovietine pilkuma ir šalčiu dabar atsidavė visa aplinka, žingsniavo ir niekuo neišsiskirianti žmogysta. Nelabai didelio ūgio, vilkinti ilgą kamufliažinių spalvų storesnės medžiagos apsiaustą, galvą slepianti po gobtuvu. Visgi jau krūtinę siekė senokai nekirpta juoda, vietomis žilstelėjusi barzda. Nors ir gana tvarkinga. Vyriškiui einant gatve kažkas karts nuo karto žvangtelėdavo it šakutė į lėkštę, ką nors labai skaniai valgant...
   ,,Reikia užsukti prieš vėl išvykstant", - pamintijo Sorenas, petimi užkliudydamas kapinių vartelius - šie negarsiai, bet labai bjauriai sugirždėjo. Nelyginant nusirėkusi ir dar rėkianti dvasia iš pragaro, dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę tupinti katile įkaitusios klampios dervos. Senasis eliksyrininkas pasipurtė, nuvydamas šalin šią mintį. Ne, jo šeima tikrai ne katiluose - tokia mintis tiesiog netilpo jo galvoje, vaikštant po kapines be perstojo sukančioje gražiausius šeimos prisiminimus. Reikia tikėtis, kad ir žmonės, ir vampyrai, ir pusvampyriai sėdi ant tų pačių debesų, jie ten visi kartu ir visi kartu žiūri į jį. O Natalie kartais pusiau juokais supeikia vieną ar kitą jo iškrėstą nesąmonę...
   Sorenas nejučiomis sustojo ir užvertė galvą aukštyn, lyg tikėdamasis juos pamatyti. Gobtuvas nusmuko nuo galvos, atidengdamas ramų barzdočiaus veidą ir kiek pritemusias auksines akis - kai visur taip pilka, niekas negali švytėti. Visgi debesys, paklusniai it minia viltį praradusių nuteistųjų, plaukė į pietus, o jokių properšų, per kurias galima būtų matyti smalsiai von Sjuardų iškištas galvas, matyti nebuvo.
   ,,Hm, snigs..." - toptelėjo į galvą Sorenui, einančiam per kapines jau neprisidengus galvos - a, teisingai, juk einant į tokias, sakykim, šventas vietas, rodos, nepriimtinos nei skrybėlės, nei varnalėšų lapai, nei kiti galvos dangalai.
   Ne, tiesą sakant, šiose kapinėse von Sjuardai nebuvo palaidoti. Jei jau visai atvirai, jie išvis niekur nebuvo palaidoti, jei žodį ,,palaidoti" vartosime tradicine prasme - įdėti į karstą arba supilti į urną bei pakasti. Seniui von Sjuardui tiesiog patiko įsivaizduoti, jog jis gali juos aplankyti. Juolab, prie pat kapinių buvo Godriko Daubos bažnyčia.
   Sustojęs prie Džeimso ir Lilės Poterių kapo eliksyrininkas sustojo susimąstęs.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #33 Prieš 4 metus »
Buvo tylu. Matthew nebuvo didelis tylos mėgėjas. Atsidūrus visiškoje tyloje vyriškiui atrodydavo, kad jį kažkas stebi. Turner negalėjo pakęsti to jausmo, tačiau negalėjo jo ir pakeisti. Taip pat juodaplaukis negalėjo pakęsti kapinių.
Tačiau šį kartą buvo kitaip. Šį kartą tyla buvo jauki. Du minusai duoda pliusą. Ko gero, taip ir yra. Matthew jautė kažkokį keistą lengvumą. Buvo, jeigu taip galima pasakyti, gera. Profesorius, supratęs, kad čia tinka žodis "gera", net nusipurtė. Juk čia palaidoti žmonės. Kažkam buvo labai skaudu tai daryti pamokė save Turner, tačiau gero jausmo pakeisti negalėjo.
Herbologijos profesorius kuriam laikui, atrodo, pamiršo, ko čia atvyko. Jis ramiai vaikščiojo tarp kapų ir, atrodo, negalvojo apie nieką, kas bent kiek sietųsi su augalais. Galiausiai jis atsistojo nugara į Lilės ir Džeimso Poterių kapą. Dėl kažkokios priežasties nenorėjo žiūrėti į jį, tad žvelgė į tą, kuris buvo priešais. Antkapis buvo labai apsitrynęs, tad juodaplaukis neįstengė perskaityti ten palaidoto žmogaus pavardės. Jeigu gerai įžiūrėjo skaičius, tas žmogus mirė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Matthew nusistebėjo kapinių senumu, kai pamatė, kad prie pat antkapio auga kažkokia įdomi gėlė. Tą pačią akimirką profesorius suprato, kad tai yra raktas. Matthew norėjo apeiti aplink kapą, kad galėtų įdėmiau apžiūrėti augalą. Tačiau tuo momentu jį tarsi kažkas sustabdė. Turner kiek nustebo, tačiau suprato: jeigu tai yra gėlės magija, geriau jai neprieštarauti. Tad juodaplaukis liko stovėti kur stovėjęs ir pradėjo mąstyti, kaip gi jam išsiaiškinti, kuo dar pasižymi paslaptingasis augalas. Ir ar pavyks tai panaudoti pamokose.
Po kurio laiko Matthew nutarė kol kas palikti šį kapą ir galbūt sugrįžti vėliau. Jis žengtelėjo atgal ir pajuto, kad už kažko užkliuvo. Pasirodo, jam bestovint kažkas sugebėjo visiškai tyliai prieiti prie Lilės ir Džeimso Poterių kapo. Matthew labiausiai išgąsdino tai, kad jis visiškai nieko negirdėjo.
- Atsiprašau, - negarsiai pratarė Grifų Gūžtos vadovas. Tačiau tada jis pamatė to žmogaus veidą ir pasijuto tarsi patekęs į baisiausią naktinį košmarą. Matthew atrodė, kad jis vėl grįžo į mokinio suolą. Į tas pamokas, kurių jis bijojo kaip ugnies. Tuometiniam berniukui atrodė, kad tų pamokų bijo visi. Tačiau jis, Matthew, bijojo labiausiai. Taip, prieš profesoriaus akis stovėjo ne kas kitas, o Sorenas von Sjuardas.
Turner jautėsi taip, tarsi kristų į bedugnę. Jis atsargiai nužvelgė senojo profesoriaus veidą. Nors herbologas Hogvartsą baigė daugiau nei prieš dešimt metų, atrodė, kad legendinis eliksyrininkas nepaseno nė diena. Juk jis vampyras prisiminė Turner. Ir baimė išaugo dar labiau. Labiausiai norėjosi nešti kudašių. Vis dėlto Matthew suprato, kad jis nebėra tas mažas mokinukas. Dabar jis yra suaugęs vyras. Ir dar kažkokių būdu tapęs Hogvartso profesoriumi... Kolegos pašaipiai pasakė sau Matthew. Tad dabar jis stovėjo ir žvelgė kažkur į šoną. Juto niekaip nesustojančią didėti baimę ir visiškai nežinojo, ką daryti.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #34 Prieš 4 metus »
   Jautrius vampyro ausų būgnelius suvirpino tylūs žingsniai. Padaras suprato, jog čia veikiausiai irgi bus burtininkas - kažkas panašaus į tai, ką žiobarų rašytojas Putinas vadino kunigiška eisena, buvo būdinga visiems apsiaustus nešiojantiems žmonėms, o žiobarai šių rūbų nemėgo. Žiobarai mėgo įvairius kintančių kvailų madų spalvingus rūbus, su kuriais niekaip nesusiliesi su gamta ir magija, kurie nesiplaikstys, skrendant ant šluotos... Velnias, juk žiobarai neskraido ant šluotų. Gal jiems taip ir geriau. Sorenas kilstelėjo auksines akis ir išvydo bemaž tiesiai prieš save stovintį vyrą. Savaime aišku, jaunesnį už save, kažkuo galbūt pažįstamą. Iš smalsaus vyro žvilgsnio į gėlę, augančią ant kažkokio kapo, von Sjuardas spėjo, jog šis galbūt kaip nors susijęs su magiškais augalais. Teko herbologijos mokslo ragauti ir eliksyrininkui, juk visgi į katilus gali keliauti viskas, ką galima išrauti, užmušti, šiaip supjaustyti ar atrasti ant lauko. Net akmenį, net fėjų dulkę, net meteoritą, net...
   Tuomet burtininkas užlipo vampyrui ant kojos. Barzdotasis nežymiai šyptelėjo vyriškiui.
   - Nieko baisaus, - sumurmėjo negarsiai, lyg nelabai norėdamas drumsti kapinių ir savo vidinę tylą. Nužvelgęs atėjūno veidą Sorenas vėl paniro į atsiminimus. Įtarimus sukėlė ir netikėta, pavadinkim, pašnekovo baimė akyse. Tokią vampyras netgi galėjo užuosti.
   ,,Kur man jis matytas?" - pasvarstė buvęs Hogvartso profesorius. Prieš akis išniro sprogimas ir taip jau ištaškytoje klasėje...
   ,,Ar išsiduoti, jog jį atsimenu? Žmonėms, rodos, tai patinka..."
   ,,Nemanau, kad nevykėliui, susprogdinusiam katilą, patiktų žinoti, jog tu tai atsimeni."
   Sorenas darsyk atidžiai nužvelgė Matthew veidą ir į šoną nusuktas akis. Nenumanė, ką galėtų jam pasakyti. Už akies užkliuvo raudonas šalikas su geltonais dryžiais, išduodantis vyro priklausomybę drąsos koledžui - tam koledžui, kuriam pats Sorenas anksčiau vadovavo.
   - Tai ir baigęs Hogvartsą nusprendei į jį sugrįžti, ponaiti Turner? - su liūdnoka šypsenėle paklausė eliksyrininkas, ironizuodamas kreipinį. Sorenas atsiminė skaityto ,,Magijos žinių" laikraščio numerį, kuriame buvo paskelbtas šių metų Hogvartso profesorių sąrašas. Anksčiau jis retai skaitydavo laikraščius, bet dabar ši žiniasklaidos priemonė buvo vienintelis būdas pamatyti savo sūnų. Jei pasisekdavo - netgi su šypsena. Nors tai buvo labai reta. Labai labai.
   Pasekęs Matthew žvilgsnį juodabarzdis pamanė, jog šis žvelgia į Poterių kapą. Vampyras ėmė ieškoti jo veide Poterių giminės bruožų - bene nebus jų artimasis? Nors, kiek jam žinoma, to būti negalėjo. Nors Turner'io ševeliūra šiek tiek priminė jauno Hario Poterio nuotraukas - tik tiek. Veikiausiai jis čia atsitiktinai - tokią išvadą padarė magizoologas.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #35 Prieš 4 metus »
Profesorius von Sjuardas -  nors gal dabar labiau tiktų vadinti jį Sorenu? - reagavo visiškai ramiai. Kiek Matthew prisiminė, jis visada reaguodavo be pykčio. Net ir tada, kai atsitikdavo kas nors tikrai baisaus. Žinoma, jis neprisimena manęs pasakė sau Turner. Net ir dabar, po šitiek metų, tu sugebi prie jo susimauti... Juodaplaukis ramino save kaip tik begalėdamas. Juk jis dabar nebėra tas mokinys, kuris amžinai pridirba nesąmonių. Na, tik užlipa ant kojos. Bet tai geriau negu padegta klasė ar visos kitos nelaimės...
Tad Turner jusdamas, kad galbūt pradės valdyti tą panišką baimę stovėjo ir tikėjosi, kad pavyks gražiai išsiskirti. Tyla buvo gerai ir profesorius visiškai nejuto noro su kažkuo bendrauti. Tuo labiau šituo žmogumi, paauglystėje įvariusiu šitiek baimės. Matthew pakėlė akis į barzdotą veidą ir susimąstė: kodėl gi jis taip bijojo šito profesoriaus? Juk jis, atrodo, nieko baisaus nedarė. O ir pamokos buvo vertingos. Matthew netgi būtų jas mėgęs. Jeigu būtų sekęsi bent kiek geriau... Turner taip besvarstant, Sorenas prabilo. Išgirdęs tą jau keliolika metų negirdėta kreipinį ponaitis Turner pasijuto taip, tarsi būtų atsitrenkęs į sieną.
- Na žinot, - negarsiai pasakė Matthew. Neįsivaizdavo, kaip dabar reikėtų bendrauti su šituo žmogumi. Ką jam sakyti? Kaip į jį kreiptis? Šie klausimai buvo labai keblūs. Ir Turner buvo tikras, kad į juos atsakymo neras. - Taip jau išėjo, profesoriau.
Herbologijos profesorius tikėjosi, kad kreipinys atrodys kaip draugiškas pokštas. Smegenys karštligiškai dirbo. Tačiau, panašu, nenorėjo to daryti. Galiausiai Matthew pratarė:
- Tačiau nesijaudinkite, nuodų ir vaistų tikrai neapsiėmiau.
Turner šyptelėjo, tačiau įsivaizdavo, kad tas šypsnys atrodo labai dirbtinai. Labiau norėjosi susigūžti į kamuoliuką. Arba dar geriau - kuo greičiau dingti von Sjuardui iš akių. Nors ir pats suprato, kad ši baimė yra kvaila, Matthew nieko negalėjo padaryti. Taip, pirmas šokas, pamačius senąjį nuodų ir vaistų profesorių, jau praėjo. Tačiau vis tiek jauku nebuvo. Švelniai tariant.
Matthew nieko nebesakė. Suprato, kad dabar staigiai išeiti būtų keista. Gal net ir nemandagu. Tačiau kažką sakyti? Gal tiek to. Turner niekada neprieštaravo patylėti.
Vis dėlto galiausiai Matthew pajuto, kad tyla tęsiasi pernelyg ilgai. Nepaisant to, kad iki šiol jų santykiai buvo mokinio ir profesoriaus, jie yra pažįstami. Be to, dabar dar ir abu suaugę. Kaip ir. Tad galiausiai Matthew paklausė:
- Galbūt esate Poterių giminaitis?
Vos tik išsižiojęs suprato, kad šito sakyti nereikėjo. Nors nieko nežinojo apie von Sjuardo praeitį, instinktyviai suprato, kad giminių tema nėra pati geriausia. Matthew norėjo atsiprašyti, tačiau neišdrįso vėl praverti burnos.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #36 Prieš 4 metus »
   Baimė turi savo kvapą ir garsą - ir, kaip bebūtų keista, Sorenas ją vis dar užuodė ir girdėjo. Bandė suprasti, kodėl šis žmogus jo vis dar bijo - nejaugi vaikystės baimės gali užsilikti tokį ilgą laiką? Profesorius mintimis ėmė klaidžioti po savo paties atminties platybes, ieškodamas, kada pats kažko galėjo bijoti. Tačiau vampyras tokio atvejo lyg ir neatsiminė - tuomet jam toptelėjo, kad galbūt Matthew, nors nebuvo itin talentingas eliksyruose, gabus buvo magizoologijai... Nors kas ten žino? Geriau neklausinėti žmonių apie baimes, nes tuomet jie ima bijoti dar labiau.
   ,,Sidabrinis durklas su Durmštrango herbu. Iš gilios žaizdos liejosi kraujas, o nuo troškulio Sorenui liejosi akyse, jos tapo juodos kaip naktis. Durklo dūris juk buvo skirtas ne vaikui... Trumpas pokalbis, po kurio Sorenas vietoj tvarsčių suplėšė močiutės pasiūtus marškinius. Štai, iki ko atveda baimė." - toks vaizdelis praslinko monstriškos prigimties būtybės mintimis.
   Išgirdęs pasiaiškinimą, Sorenas linktelėjo galva ir šyptelėjo plačiau. Daug kas taip pasiteisina, o ir kreipinys von Sjuardo nenustebino. Profesoriumi į jį kreipėsi net ir tas, kurį beveik galėjo laikyti savo šeimos nariu - sūnaus krikštatėvis, buvęs Grifų Gūžtos prefektas. Visgi kita Matthew išsakyta mintis buvusį Grifų Gūžtos vadovą privertė prajukti.
   - Neturėčiau ko jaudintis. Sako, blogiausi mokiniai tampa sėkmingiausiais žmonėmis, galbūt su eliksyrais panašu. Mano sūnus, - Sorenas trumpam nutilo, susipratęs, kad gal reikėjo ir patylėti, bet visgi pratęsė: - buvo susprogdinęs virtuvę, bet niekas nenukentėjo, o jam gaminti ėmė visai patikti. Visgi kokį dalyką dėstai, Matthew? - paklausė kreipdamasis jau vardu, mat nusprendė nebepokštauti.
   Iš pamiškės pakilo iš pirmo žvilgsnio paprastas dulkes nešantis vėjo gūsis...
   - Ne, - papurtė galvą buvęs eliksyrų profesorius. - Kiek žinau, nesu. Kaip tik norėjau to paties klausti tavęs, - blankiai šyptelėjo jis.
   Dulkių debesėlis pakilo aukščiau, apsisuko kelis kartus vietoje, dairydamasis, o tuomet išvydo du kapinių viduryje besikalbančius vyrus...
   Sorenas kilstelėjo galvą lyg kažką pajutęs, bet kapinėse be jų dviejų nieko daugiau nebuvo.
   Debesėlis nusitaikė į vieną iš jų, aukštesnįjį, ir didžiuliu greičiu pasileido artyn. Šio vyruko baimę užuosti jam buvo lengva - oi, dar ir kaip! Priartėjusi būtybė net patrynė rankomis iš džiaugsmo, kad papuolė į tokią įdomią situaciją.
   Tai buvo kaukas ir jis norėjo dar labiau išgąsdinti ir taip baimės purtomą jauną šios žemės gyventoją. Po to - ir nepurtomą.
   O abu jie - ir Sorenas, ir Matthew - buvo prasti kerėtojai.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #37 Prieš 4 metus »
Tyla, buvusi tokia jauki, pakito. Matthew negalėjo pasakyti, kad dabar būtų buvę labai nemalonu. Buvo pernelyg keista stovėti šalia šito žmogaus. Ir dar kapinėse. Kai kuriomis akimirkomis baimė tarsi išnykdavo. Tačiau neilgai trukusi grįždavo su dar didesne jėga. Turner suprato: kai grįš į pilį, būtinai reikės apmąstyti, kodėl taip yra. Ir išsinagrinėti, kaip su tuo kovoti. Profesorius pats nesuprato, kodėl taip bijo senojo eliksyrininko. Na, taip, jis vampyras. Tačiau Matthew žinojo, kad Hogvartse mokosi įvairūs padarai. Prisiminė, kaip susidūrė su Davina Murrell, kuri, kaip paaiškėjo, yra vilkolakė. Nepaisant to, kad tai buvo gerokas šokas, susitikimas buvo įdomus ir netgi smagus. Tad klausydamasis, ką kalba von Sjuardas, Matthew lengvai šypsojosi. Tai jam pačiam labai patiko: galbūt nebus taip akivaizdu, kad jis vos laikosi nedrebėjęs iš baimės?
Sorenui užsiminus apie sūnų, Turner nenoromis pradėjo svarstyti: jis vampyras? Kas būna, jeigu vampyras susilaukia vaiko? Ar tai priklauso nuo to, ar motina irgi vampyrė?
Juodaplaukis vos susilaikė nepaklausęs apie sūnaus motiną. Tačiau trumpa pauzė, kurią padarė Sorenas, paskatino Matthew patylėti. Bent jau šį kartą.
- Dėstau herbologiją, - trumpai pasakė profesorius, nutaręs neaiškinti savo kelių ir klystkelių profesoriavimo kelyje. Jis buvo visiškas nevykėlis nuodų ir vaistų klasėje. Nesinorėjo pasirodyti, kad tebėra toks pat ir dabar...
Pakilo vėjo gūsis. Niekuo neypatingas. Bent jau taip atrodė. Tačiau Soreno žodžiai kažkodėl taip susiliejo su juo, kad atsakymo herbologas beveik negirdėjo.
- Aš savo giminėje neturiu nė vieno burtininko, - pratarė Turner, tikėdamasis, kad tai, ką jis pasakė, tinka prie to, ką prieš tai ištarė Sorenas. Juodaplaukis nebuvo visiškai tikras, ar gerai išgirdo senojo eliksyrininko žodžius, tad į smulkmenas nesileido.
Sorenui pakėlus galvą Matthew pajuto kažkokį keistą nerimą. Jeigu bijai kažkokio vieno objekto ar žmogaus, baimė turi savo dydį. Žinoma, jį nėra taip paprasta išmatuoti. Tad kodėl pamačius antrą tokį patį objektą, baimė ne padvigubėja, o padidėja nesuskaičiuojamą kiekį kartų? Būtent toks klausimas iškilo Matthew, kai prie savęs jis pamatė stovintį Soreną von Sjuardą. Pirmiausia Turner pagalvojo, kad jis tiesiog moka keliauti oru ir iškrėtė pokštą. Tačiau nukreipęs žvilgsnį pamatė, kad vyras tebestovi ten pat, kur stovėjo.
- Kas tai? - paklausė Matthew, visiškai neįsivaizduodamas, kas vyksta. Žinoma, apie kaukus teko girdėti. Tačiau baimės kaustomas vyras visiškai apie tai nesusimąstė. Jis žvelgė į abu Sorenus voj Sjuardus ir pradėjo drebėti. Pats tai juto, tačiau nebegalėjo suvaldyti savo kūno.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #38 Prieš 4 metus »
   Kalbėdamas su Matthew Sorenas jautėsi ganėtinai keistai. Kaip visada, šešiolikto amžiaus iškasena demonstravo puikų išsilavinimą etiketo srityje, neblogai gaudėsi šiuolaikiniuose reikaluose, bet reikia pripažinti, kad šią sekundę jis norėjo pabūti vienas. Na, ne vienas - su savo šeima. Bent jau vaizduotėje. ,,Keista," - pamanė vyras pats sau, mat pasivaikščiojimui su šeima tokia vieta kaip kapinės tiktų mažiausiai. Reikėtų galvoti apie didelę ir laimingą, bet truputį negyvą von Sjuardų šeimą vaikštant po, pavyzdžiui, parką, laivo denį pučiant gaiviam druskingam vėjui, po mišką kylant saulei, arba, arba...
   - Šit kaip, - linktelėjo galva senasis eliksyrininkas. Pajutęs pažįstamą lakoniškumo skimbtelėjimą Matthew balse, von Sjuardas nusprendė jo apie tai nebeklausinėti. Visgi vienas dalykas jam vis dar rūpėjo. - Spėju, tapai ir Grifų Gūžtos vadovu? - rūpimo dalyko ir pasiteiravo tas, kuris anksčiau ir užėmė šias šaunias ir garbingas pareigas.
   - O, supratau, - linktelėjo galva juodabarzdis. - O gal tik nežinai, ar tokių buvo. Jei pasitikrintum savo giminės istoriją Magijos ministerijoje, manau, nustebtum, - kreivai šyptelėjo vampyras. Niekam ne paslaptis, kad magijai negalioja bemaž jokios taisyklės ir dėsniai, kai kalbame apie burtininkų gimimą žiobarų šeimose. Galbūt tai kokio nors atsitiktinės genų mutacijos?
   Sorenas pakreipė galvą ir nužvelgė savo kopiją, netikėtai išdygusią priešais Matthew. Šis vaizdas Sorenui nebuvo pirmas - kažkada pasikvietė kolegę, kad ši užeitų į jo pamoką, išgėrusi ,,paturbinto" multisulčių eliksyro su jo plauku. Kodėl paturbinto? Todėl, kad žmonės negali pasiversti į vampyrus.
   Visgi dabar magiškų viralų maišytojas neatsiminė, kad kam nors būtų suteikęs šansą pasiversti juo. O su atmintimi, rodos, problemų neturėjo.
   ,,Gal tai Fasiras?" - visų pirma toptelėjo į galvą Sorenui. Bet veikiai jis šį pasvarstymą atmetė - ne, kam gi jo sūnui taip elgtis?
   Sorenas atkreipė dėmesį ir į keistą Matthew drebulį.
   - Aš taip pat norėčiau žinoti, - sumurmėjo von Sjuardas, žingtelėdamas arčiau savo antrininko. - Prisistatyk, kas tu, - taikiai paprašė kauko. Antrininkas šiurpiai išsišiepė, parodydamas kardadančio ilčių ilgumo dantis - net vampyrui turėti tokias nebuvo natūralu, o tuomet pasilenkė it ketindamas pulti. Eliksyrininkas susiraukė ir automatiškai ištiesė ranką į priekį, prieš save, lyg iškart jau ketindamas gintis.
   Tuomet kaukas netikėtai pakeitė pavidalą.
   Dabar prieš Soreną stovėjo Fasiras. Pilnu stotu, nerūpestingai sukišęs rankas į kišenes, niekinančia veido išraiška, kiek atmetęs galvą atgal ir į šoną, išdidžiomis raudonomis akimis dėbsodamas į savo tėvą.
   - Fasirai, - iš nuostabos Sorenas atsitraukė kelis žingsnius atgal. Jis negalėjo atitraukti akių nuo paniekos pilnų sūnaus akių. Ne dėl tų neigiamų jausmų. Raudona spalva reiškė ne tik pavojų.
   - Fasirai, kodėl tu... - sumikčiojo profesorius perkreiptu iš siaubo veidu. Jo sūnus su juo nesikalbėjo. Dabar profesorius išvydo sunkiai, bet įžiūrimas dėmes ant įprastai juodų magijos ministro drabužių. - Ne, juk ir mama... Kodėl taip...
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #39 Prieš 4 metus »
Kai Sorenas nepaklausė nieko apie herbologiją, Matthew atlėgo širdis. Jis labai bijojo klausimų, panašių į "kodėl pasirinkai būtent tai?" Labiausiai dėl to, kad ir pats to nežinojo. Ypač turint omenyje, kad tai buvo jau trečias Matthew dėstomas dalykas Hogvartse. Turner mintyse pasišaipė iš savęs, kad gal kada nors taps pirmuoju profesoriumi, išbandžiusiu save visose pamokose. Tačiau tada prisiminė pamokas, kuriose yra naudojamos burtų lazdelės, ir net nusipurtė. O apie nuodus ir vaistus net ir galvoti nesinorėjo.
- Kažkaip tapau, - vėlgi trumpai atsakė juodaplaukis. Ir tai buvo dar vienas dalykas, apie kurį kalbėti ne itin norėjosi. Matthew tikrai nesijautė vertas šių pareigų. Tačiau nesinorėjo to aptarinėti su buvusiu vadovu. Kuris, ko gero, visam laikui yra tapęs Hogvartso legenda. Labiausiai Turner tikėjosi, kad neliks legenda kaip tas, kuris Grifų Gūžtos vadovų istorijoje buvo didžiausias nevykėlis.
Matthew jau pradėjo gailėtis, kad čia atkeliavo. Rūpima gėlė buvo pamiršta, o jis įstrigo su šituo žmogumi, kuris jį nepaaiškinamai gąsdina.
- Gal ir nežinau, - nesiginčijo Matthew, nors buvo tikras, kad jis savo giminėje yra pirmas burtininkas. Vis dėlto nematė reikalo įtikinėti von Sjuardą, kad yra būtent taip. Pats vyriškis ne kartą mąstė, kaip jis pateko į magijos mokyklą. Jis ne tik kad buvo iš žiobariškos šeimos, bet niekada nerodė kažkokių ypatingų gabumų magijai... Ko gero, galima pasakyti priešingai. Jis rodė ypatingą negabumą magijai. Na, bet jeigu buvo pakviestas mokytis, o po to - ir priimtas mokyti, ko gero, nebuvo toks beviltiškas, kokiu save laikė.
Panašu, kad reiškinys, neapsakomai išgąsdinęs Matthew, Sorenui taip pat nebuvo aiškus. Kai jis paprašė prisistatyti, antrasis Sorenas parodė savo iltis. Turner pamanė, kad apalps, kai staiga senasis eliksyrininkas išnyko. Žinoma, originalusis variantas liko. Tačiau atėjūnas pakeitė savo pavidalą. Matthew atidžiai pažvelgė į jį, tačiau naujojo žmogaus nepažino. Vis dėlto panašu, kad von Sjuardas jį pažinojo puikiai.
Kas tas Fasiras? mintyse pagalvojo Matthew, tačiau garsiai paklausti nespėjo: jam pasirodė, kad Sorenas tiesiog paklaiko. Turner nutarė, kad pats laikas išsitraukti burtų lazdelę. Dažnu atveju jis jos net nesinešiodavo - kam, jeigu naudotis vis tiek nemoka? Laimei, šį kartą medinė lazdelė ramiai gulėjo kišenėje. Herbologas ją išsitraukė ir iškėlė. Ir sustingo. Visiškai nežinojo, ką daryti. Netrukus suprato, kad tasai Fasiras yra kruvinas. Bet juk jis dar ką tik buvo kitas žmogus! Ir galiu prisiekti visais dievais, kad nebuvo kruvinas! beviltiškai pagalvojo Matthew, vis dar nesuprasdamas, kas čia vyksta. Jis manė, kad naujasis žmogus yra sužeistas, tačiau tai nepadėjo sugalvoti, ką dabar reikėtų daryti. Juodaplaukis nuleido lazdelę, taip ja nieko ir nenuveikęs, ir priėjo arčiau Soreno.
- Gal reikia kokios pagalbos? - negarsiai paklausė Matthew.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Matthew Turner »

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #40 Prieš 4 metus »
   Sorenas vėlgi trumpai linktelėjo - panašu, kad pašnekovas nebuvo nusiteikęs tęsti pokalbį, jo vagą kreipiant apie save ir savo darbą. Galbūt tai visiškai nėra keista - dabar retai kas kalba apie savo darbą, problemas ar, juolab, atlyginimus. Juk kai kurie jaunuoliai neria į patį pirmą darbo pasiūlymą, jei tiki mintimi, jog darbą susirasti yra sunku.
   Gal kaukas pasirodė ir visai laiku - juk pokalbis buvo toks tuščias ir pašnekovai nebuvo linkę daug atvirauti.
   Neilgai trukus Soreno veide siaubą pakeitė liūdesys. Fasirą, rodos, tai irgi šiek tiek sutrikdė, nors tai atsispindėjo šio padaro veide visai neilgą laiką. Kaukas bandė slėpti savo nustebimą.
   - Mama nesidžiaugtų dėl tokio tavo pasirinkimo, - sumurmėjo Sorenas. Jis priėjo arčiau sūnaus, šis netgi atsitraukė per žingsnį atgal, o tuomet vampyras perbraukė kaukui per petį, tiksliau, per švarko dėmę. Ant baltų pirštų užsiliko šiek tiek raudonos spalvos.
   ,,Kaukas yra pavojingas tiek, kiek tavo paties vaizduotė jam to leidžia", - galėtų pacituoti bemaž kiekvienas hogvartsietis, nepraleidęs Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokų. Buvo žinoma atvejų, kuomet kaukai sunkiai sužeisdavo ar net nužudydavo burtininkus, kurie bijojo tikrai pavojingų ir baisių dalykų. Akromantulai, drakonai, mirtis, aukštis, beprotystė... Deja, Sorenas dabar nežinojo, ko pats bijojo, todėl negalėjo susiprasti, jog prieš jį stovi tikrai ne sūnus. Juk baimės keičiasi, užleisdamos vietas naujoms, baisesnėms ir didesnėms, o senosios eliksyrininko baimės jau seniai buvo užleidusios vietą baimei dėl sūnaus nužmogėjimo.
   - Ne, nereikia, - atsakė von Sjuardas Matthew, nuleisdamas rankas prie šonų.
   Ko Sorenas galėjo bijoti dabar, kai su viena baime jau susidūrė ir suprato, jog nieko nebegali padaryti?
   Kaukas veikė greitai.
   Fasiras staiga aplenkė Soreną ir šoko artyn Matthew. Deja, tuomet, kai jis buvo arčiau herbologo, negu eliksyrininko, jo pavidalas vėl pasikeitė ir jis tapo kardadančiu juodabarzdžiu von Sjuardu. Į savo antrininką magizoologas reagavo gana greitai - prišoko prie jo, kol šis nesuspėjo padaryti nieko blogo, nustūmė ir užtvėrė kelią nuo Matthew. Tuomet kaukas vėl pakeitė pavidalą.
   - Fasirai, sugrįžk atgal, jis tau nieko blogo nepadarė, - griežtu tonu prabilo vyras, nenuleisdamas akių nuo įžūlaus ir paniekinančio jaunojo von Sjuardo veido. - Matthew, ar gali iškeliauti iš čia oru? - pasiteiravo Sorenas vyro, stovinčio sau už nugaros. Tuomet juodmarškinis monstras vėl puolė, bet atsidūręs prie Matthew pakeitė pavidalą.
   Sorenui galvoje netilpo, kodėl ir kaip galima taip paprastai ir greitai keitinėti pavidalus. Na, kaip tai padaryti, vyras per daug nesuko galvos - juk magija nebuvo stipriausia jo pusė. Bet kam?..
   - Tu juk negali būti Fasas, - sumurmėjo tėvas, vis dar puoselėjantis rožines viltis. ,,Tas, kas gali nesunkiai pakeisti vieną savo pavidalą į antrą, gali būti paslėpęs ir trečią..."
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #41 Prieš 4 metus »
Sorenas daugiau nieko nepaklausė. Tai Matthew visiškai tenkino, tačiau pagavo ir šioks toks smalsumas: ar šis žmogus - vampyras, priminė sau Matthew - tiesiog nėra smalsus, ar jį tenkina tokie lakoniški atsakymai? Tada profesoriui iškilo kitas klausimas: o kokio amžiaus yra šis žm... padaras? Tačiau klausti Turner nesiryžo. Baimė vis dar kaustė jo kūną, be to, netrukus atsirado daug didesnių problemų.
Matthew žvelgė į nepažįstamą veidą ir bandė suprasti, kas čia vyksta. Jį labiausiai išgąsdino ne tai, kad visiškai netikėtai atsirado antras Sorenas von Sjuardas. Daug baisiau buvo tai, kad jis gebėjo taip paprastai keisti savo pavidalą. Matthew žinojo apie žmonių transifgūraciją. Tačiau buvo įsitikinęs, kad ji yra pernelyg sudėtinga, kad būtų galima taip paprastai keisti pavidalą. Be to, herbologas nematė, kad paslaptingasis padaras laikytų rankoje lazdelę...
Laimei, Sorenas atsisakė pagalbos. Matthew ją pasiūlė, tačiau neįsivaizdavo, ką galėtų padaryti. Tad Turner liko stovėti ir jautėsi kaip avinas: visiškai neįsivaizdavo, kaip reikia reaguoti į tai, kas vyksta. Atrodo, tasai Fasiras nebuvo nusiteikęs šnekėti su von Sjuardu. Gal tai ir buvo geriau. Matthew įsivaizdavo, kad jeigu tas padaras prakalbėtų, viskas būtų dar blogiau.
Deja, jis netrukus prisiminė, kad čia be Soreno yra dar vienas padaras ir netrukus herbologas žiūrėjo antram Sorenui į akis. Atmintyje šmėžavo Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Tačiau baimė sukaustė Matthew smegenis, tad jis negalėjo prisiminti, ką reikėtų daryti susidūrus su šiuo padaru. Tačiau Turner suvokė, kad tai yra kažkoks padaras. Čia ne juodoji magija. Tik kažkoks nelabas padaras.
Kažkodėl von Sjuardas nebuvo nusiteikęs leisti Matthew kovoti su tuo... Dalyku. Turbūt žino, koks esu nevykėlis pagalvojo Matthew ir pirmą kartą per pastarąsias minutes pajuto ne tik baimę: širdyje pradėjo plisti apmaudas. Nepaisant to, kad Sorenas buvo didžiausia Matthew baimė, herbologas senąjį eliksyrininką labai gerbė. Dėl to klausimas apie keliavimą oru buvo tarsi smūgis žemiau juostos. Teks prisipažinti, kad jis ir šito nemoka...
- Aš niekad nesimokiau, - neaiškiai sumurmėjo Turner, nenorėdamas prisipažinti, kad nesugeba to padaryti. Tiesą sakant, jis tik porą kartų ir tebandė ir niekada nepriėjo iki egzamino stadijos. Tačiau tai buvo dar viena tema, kurios herbologas plėtoti nenorėjo. Kažkaip labai jau daug tokių temų apmaudžiai pagalvojo Matthew.
Profesoriui pradėjo atrodyti, kad pavidalų kaita anksčiau ar vėliau išves jį iš proto. Matthew pradėjo mąstyti, ar nereikėtų paprasčiausiai pabėgti. Tačiau suvokė, kad tai, ko gero, nepadės. Iš to, kaip greitai judėjo ir keitė pavidalus, Turner puikiai suprato, kad padaras visiškai be vargo ji pasivys. Staiga herbologas prisiminė, kad rankoje tebelaiko lazdelę. Dar kartą ją iškėlė. Ir sustingo. Vėl. Tačiau šį kartą jis pradėjo raustis atmintyje. Ieškodamas kokio nors burtažodžio, kuris galėtų padėti šioje situacijoje. Buvo tikras, kad yra koks nors, kuris padėtų susitvarkyti su šituo padaru. Tačiau buvo tikras ir tuo, kad jo neprisimins.
- Stupefy! - galiausiai suriko Matthew, nukreipdamas lazdelę į Soreną. Neaišku, ar jis blogai nusitaikė, ar supainiojo Sorenus, tačiau panašu, kad kerai pataikė į tą tikrąjį...

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #42 Prieš 4 metus »
   Sorenas vis dar ramiai stovėjo tarp Fasiro ir Matthew. Savo povyza vis dar skleidė ramybę - jis dabar jau patikėjo, kad jaunasis von Sjuardas, netekęs motinos, brolio ir sesers, su neįtikėtina neapykanta apnuodyta širdimi galėjo pavirsti į pirmykštį monstrą - tokį, prieš kokį kovojo Džonas Sjuardas, vėliau išvykęs gyventi iš Anglijos į Vokietiją, kad pabėgtų nuo savo praeities ir gėdingos nesėkmės. Juodabarzdžiui buvo sunku su tuo susitaikyti, bet jis pasitikėjo savo akimis. Gaila, kad nepasitikėjo nuojauta, klykte klykiančia, kad čia kažkas ne taip, kaip turėtų būti.
   - Nesimokei? - perklausė von Sjuardas, nenuleisdamas akių nuo sūnaus, kuris dabar galėjo būti greitesnis ir galingesnis už jį. Sorenas nedrįso paprašyti, kad Matthew kažką padarytų tam, kuris gali būti jo sūnus. Tikėjosi, kad šis pats sugalvos ką nors nepavojingo, pavyzdžiui, surišti Fasirą virvėmis arba trumpam apsvaiginti. Tuomet eliksyrininkas ant rankų sūnų parneštų į jo namus arba pas krikštatėvį - galbūt ten jis persigalvotų ir pagaliau susivoktų, į ką virto. Ir, aišku, pradėtų taisytis. Juk visi gali pasitaisyti - Sorenas tuo tikėjo, jis tai žinojo. Nėra gelmės, iš kurios nebūtų kelio aukštyn...
   ,,Dieve, kokie reikalų gadintojai yra tie mirtingieji", - sumurmėjo Spaikas, besiglaudžiantis vidinėje apsiausto kišenėlėje prie savo šeimininko ar veikiau draugo širdies. Sorenui nei pritarti, nei paneigti neleido jo principai. Jis gerbė žmones iš visos širdies, kaip jį tai išmokino senelis, nors, tiesą sakant, Matthew dabar sunkino jo galimybes prisėsti ir pasikalbėti su sūnumi. Su sūnumi, kurio jis, deja, neišmokė to paties, ko jį išmokė senelis Džonas. Galbūt reikėjo perkelti šeimą pas senelį, bet... Jau buvo gerokai per vėlu.
   - O galbūt tu galėtum... - kažką sugalvojęs trumpam atsigręžė į Matthew Sorenas, o tuomet į jo nugarą kirto kažkas šaldančio. Vampyras buvo nusviestas tolyn, o skrisdamas pakeliui dar nunešė kelis antkapius. Ir sustingo patiestas ant šono, vos sekundėlei prieš kerams užtemdant sąmonę  nustebusiomis akimis nužvelgdamas Matthew, ištiesusį lazdelę į jį.
   Tuo tarpu kaukas, vėl įgavęs kardadančio monstro pavidalą, grėsmingai artinosi prie Matthew.
   ,,Nepavadinčiau tavęs gera sąlyga...
   Durmštrangiškis įkišo ranką į maišelį ir krūptelėjo, pajutęs, kaip prie rankos prisisiurbia šaltas lapelis. Ištraukė ranką.
   Kiekvieną pilnatį aš pralošiu prie savo vilkolakiškąją prigimtį...
   Jis vėl susidomėjęs sekė akimis juodą mažytį vabalėlį, ropojantį grindimis.
   Klausei, Aleksandrai Gilbertovičiau, ar viskas gerai. Atsakysiu į tavo klausimą...
"
   Kaukas, šiepdamas klaikias, smakro apačią siekiantis iltis, lėtai sėlino artyn Matthew. Iškėlė rankas aukščiau, ketindamas suimti savo auką už pečių ir galbūt perplėšti gerklę...
   ,,Banhchoul knea nouv prolung..." - tokie iš be galo tolimos Soreno praeities pasąmonėje pasirodę žodžiai staiga privertė vyriškio akis virptelėti.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #43 Prieš 4 metus »
Atrodo, situacija kiek aprimo. Sorenas lyg ir nebebijojo paslaptingojo padaro, kurį pats vadino Fasiru. Matthew, žinoma, tebejautė stingdančią baimę, tačiau visada geriau, kai bijo vienas iš dviejų (trijų?), o ne du.
Panašu, kad Turner sugebėjo nustebinti senąjį profesorių: net oru keliauti neišmoko... Tiksliau, net nebandė. Herbologas liūdnai šyptelėjo. Pagalvojo, kad jau geriau taip negu pasakyti, kad, pavyzdžiui, penkis kartus neišlaikė egzamino, kol galiausiai pasidavė. Matthew buvo tikras, kad būtent kaip tik taip ir atsitiktų, jeigu jis bandytų išlaikyti tą nelemtą egzaminą.
Deja, dabar buvo svarbesnių rūpesčių už bet kokį išlaikytą ar neišlaikytą egzaminą. Na, nebent apsigynimo nuo juodosios magijos testas būtų pravertęs. Matthew spėjo baisiausiai nustebti, kad pavyko panaudoti tokius kerus, kurie jam atrodė labai sudėtingi. Juk jis ištarė tą žodį tik dėl to, kad nesugalvojo nieko geresnio...
Panašu, kad nevykėlis burtininkas apsidžiaugė per anksti. Taip, Sorenas von Sjuardas nulėkė tolyn. Ir, reikia pripažinti, jo skrydis atrodė gana įspūdingai. Tačiau netrukus antrasis von Sjuardas, vėl įgijęs būtent šį pavidalą, pradėjo artintis prie herbologo. Juodaplaukis spėjo pagalvoti, kad galbūt vis tik ne be reikalo bijojo šio profesoriaus ir šis besiartinantis padaras ir yra tikrasis Sorenas von Sjuardas. Tačiau pasąmonė tokią mintį palaikė visiškai kvaila. Jeigu jau vampyrui buvo leista dėstyti Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje, jis bent jau turėtų būti sveiko proto... Tačiau Matthew pagalvojo, kad, jo nuomone, toje mokykloje nemaža dalis asmenų buvo ne viso proto. Žinoma, tai nepadėjo susikoncentruoti į tai, kas vyksta kapinėse. O paslaptingasis padaras buvo jau visai čia pat. Kadangi Turner nesuprato, kas šitas padaras yra, jis neįsivaizdavo, kaip su juo kovoti. Baimė augo, taip tik stiprindama padaro galią.
- Stupefy! - dar kartą pabandė Matthew, naiviai tikėdamasis, kad jam gali pasisekti du kartus iš eilės. Neaišku, ar tokia sėkmė tikrai negalėjo aplankyti profesoriaus, ar kerai padarui tiesiog buvo visiškai nekenksmingi, tačiau jis ir toliau artinosi prie herbologo keldamas rankas į viršų. Ką gi, jeigu mirsiu, kapinės bent jau čia pat sugebėjo mintyse pajuokauti Turner. Jis visiškai neįsivaizdavo, ką daryti, tad tik lėtai traukėsi atbulas. Buvo tikras, kad riksmai nepadės, tad, nenorėdamas dar labiau apsijuokti prie Soreną, tylėjo.
Panašu, kad baisusis pavidalas nutarė kiek pažaisti su Matthew. Buvo akivaizdžiau nei akivaizdu, kad norėdamas jis labai lengvai pačiuptų žmogų ir padarytų bet ką, ko tik širdis geistų. Tačiau jis specialiai atsiliko per žingsnį. Matthew paspartinus savąjį, atstumas nedidėjo, tačiau kai profesorius stabtelėjo, padaras irgi sustojo. Pats tuo netikėdamas, Turner pradėjo lėtai artintis prie von Sjuardo. Keisčiausia buvo tai, kad jis prie to baisaus žmogaus jautėsi saugesnis. Tačiau nebuvo kada svarstyti. Matthew priėjo prie pat Soreno ir pamatė, kad jis guli ant žemės. Norėjo padėti atsistoti ir atsiprašyti. Deja, antrasis von Sjuardas nebuvo linkęs to leisti. Vos Matthew pasilenkė prie gulinčio vyriškio, jo antrininkas čiupo už kaklo ir galingai švystelėjo tolyn.
Turner pajuto, kaip skrenda ir prieš žnektelėdamas ant žemės spėjo pagalvoti: negi jis vis tik išmoko keliauti oru?

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #44 Prieš 4 metus »
   Sorenas atsimerkė iškart - tai natūralu visiems nualpusiems ar kitokiais būdais trumpam apleidusiems šį pasaulį. Visgi senasis profesorius negalėjo nepripažinti, jog nebuvo sužavėtas to miniatiūrinio momento, kurio nė akimirka negalėtum pavadinti ir kurio laiku atgijusi sąmonė buvo tuščia ir švari - tokį momentą kitur pasaulyje sunku ir rasti.
   Bet atmerktas akis, vėl girdinčias ausis ir su Godriko Daubos kvapais ir pojūčiais sujungtą kūną vėl pasiekė aštrus besočio pasaulio, norinčio pasigviešti visą dėmesį ir jausmus, šauksmas. Vampyras pasijuto it sėdėjęs gigantiško afrikinio būgno viduje, kai kaulais apsikarstęs laukinis ima jį baladoti, sukeldamas primityvios bendruomenės nariams tik ritualo metu pasiekiamą transą.
   ,,Kas čia nutiko", - pamintijo vis dar apdujęs Sorenas, bet po dar sekundėlės prisiminimai sugrįžo. Von Sjuardas staiga atsisėdo, nužvelgė aplinkui nuvartytus kapinių paminklus ir akimis susirado Matthew. Jį vyras nužvelgė įtariai - kokia gi tikimybė, jog suaugęs burtininkas tyčia pakenktų savo sąjungininkui prieš neaiškų priešininką?
   Tuomet Soreno antrininkas pačiupo herbologą už pakarpos ir sviedė į vis dar nespėjusį atsitraukti juodabarzdį, von Sjuardas vis dar abejojo, ar tai buvo lemtinga klaida, ar nepavykęs Matthew ir dar kieno nors sandėris. Sorenas ranka užsidengė krūtinę, kad nenukentėtų vidinėje apsiausto kišenėlėje besislepiantis voras.
   ,,Gal tai Rohiras?" - dingtelėjo jam, bebandančiam stotis ir pastatyti ant kojų buvusį mokinį.
   ,,Rohiras nebuvo toks profesionalas pasivertimų srityje", - pastebėjo Spaikas, vis dar besislepiantis kišenėje. Vampyras sudvejojo, ar jo augintinis taip pat buvo praradęs sąmonę.
   - Stokis, Matthew, - sumurmėjo Sorenas, neatpažintam kaukui grėsmingai šiepiant iltis ir artėjant prie jų. Buvęs Grifų Gūžtos vadovas skubiai atsistojo ir pasiruošė atremti kauko ataką, kai šis vėl įgavo Fasiro pavidalą. - Bet tu juk nesi Fasiras ir tau nebūtina juo verstis, - vis dar dvejodamas su padaru kalbėjo puolamasis.
   - Plunksnele! - staiga kažkur nuo pamiškės ataidėjo guvus močiutės balsas. Fasiro veido išraiška netikėtai suminkštėjo, jis susitraukė ir virto į nedidelį mielą akromantulo jauniklį su žydru kaspinėliu ant galvos.
   - Plunksnele, kaukuti, kur gi tu? - nesiliovė šaukęs balsas ir to užteko, kad akromantulas pasišokinėdamas lėktų artyn senos moters, stovinčios pamiškėje. Sorenui beliko stovėti akis išpūtus, ir su užsilikusia blankia ironiška šypsenėle lūpose.
   - Tai visgi čia tebuvo kaukas, - sumurmėjo Sorenas, mąsliai nužvelgdamas tolyn nueinančią besišypsančią senutę su aplinkui ją ore džiugiai nardančia jau beforme būtybe.
   Eliksyrininkas, nerūkantis jau daug metų, netikėtai panoro atsisėsti ant kurio nors antkapio, prisidegti pypkę ir gerai apmąstyti visa, kas ką tik čia įvyko.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.