0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #15 Prieš 5 metus »
Laikrodžiui mušant vos ketvirtą valandą vakaro tamsa pamažu ėmė sklisti dangaus paviršiumi kartu priversdama leistis mažus, sušalusius vandens lašelius. Šie krito ant baltos, sušalusios žemės padengdami ją dar storesniu sniego sluoksniu. Lėtai žingsniuodama siauru, sniego nuklotu takeliu Davina stebėjo šonuose stūgstančius aukštus namus, kurių languose pamažu užsidegdavo šviesos ir išryškėdavo žmonių šešėliai. Šie, regis, šaltą žiemos vakarą buvo nusprendę praleisti šiltuose namuose. Žinoma, mėlynakė taip pat nebūtų atsisakiusi likti savo namuose ir sėdint priešais židinį gurkšnoti šiltą kavą, tačiau buvo sau pažadėjusi, jog per šias atostogas aplankys senelio kapą. Nusukusi žvilgsnį nuo namų langų rudaplaukė stebėjo lėtai krentančias snaiges, kurios leidosi tiesiai ant šilto, juodo apsiausto, o šaltas žiemos vėjas nuolat bandė surasti nors menkiausią plyšį, jog galėtų patekti vidun ir apgobti mėlynakę savo šalčiu. Užtikrintai žingsniuodama kapinių link Davina pajuto keistą jausmą, tarsi ją kas nors sektų, tačiau netrukus nuvijo šią mintį į šalį. Tokiu oru visi laiką leido namuose, be to savisaugai mergina šalia savęs laikė tėvo dovanotus juodojo kristalo durklus. Vos prasidėjus atostogoms rudaplaukė nusprendė toliau tobulinti šaudymo įgūdžius kartu bandydama išmokti valdyti durklus ir kardą. Tiesa, su pastaraisiais treniruotis dar daug reikėjo, tačiau šie teikė didesnį saugumą, nors mergina abejojo, jog galėtų durklus panaudoti prieš kitus, net jei tai būtų savigyna. Vis dėl to keistas jausmas, kad kažkas sekė mėlynakę, neapleido, tad Davina pasistengė į tai nekreipti dėmesio. Priėjusi Godriko daubos kapines mergina žvilgsniu perbėgo arčiausiai esančius kapus, o tuomet nuklydo į tolį. Visuose kapinėse degė vos kelios žvakutės, blankiai apšviesdamos kapus ir mesdamos šešėlius ant antkapių. Lėtai žengdama vos pramintu takeliu Davina žvilgsniu perbėgdavo per pavardes surašytas ant įvairiausių antkapių. Pirmą kartą lankydamasi Godriko dauboje, o ypač jo kapinėse, mėlynakė nė nenumanė, kur galėtų būti palaidotas jos senelis, tad paprasčiausiai klaidžiojo kapinėse. Galiausiai išvydusi pažįstamą pavardę rudaplaukė sustojo prie nedidelio kapo ir nusiėmė apsiausto gobtuvą leisdama rudus, ilgus plaukus papuošti baltoms snaigėms. Paritūpusi prie antkapio Davina švelniai nubraukė užkritusi sniegą ir išsitraukusi iš kišenės kelias žvakutes uždegė jas. Nuo žvakių sklindanti šviesa ir menka šiluma akimirksniu apgobė seniai lankytą kapą. Atsistojusi mergina stebėjo žvakių viduje šokčiojančią liepsną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #16 Prieš 5 metus »
Ramų vakarą po Godriko Daubą vaikštinėjo Jeffter`is, nusprendęs iškišti nosį iš savo namų. Ir vaikštinėjo jis visai be jokio tikslo. Išėjęs buvo tik tam, kad prasiblaškytų. Tik neaišku, kiek tai pavyko padaryti, nes galva, kaip ir dažniausiai buvo pilna visokiausių minčių bei apmąstymų. Mindamas snaigėmis nuklotą kelią jis galvojo šiuo momentu apie Fasirą. Galvojo, kaip jam galėtų padėti. Nors kol kas galėjo tik laukti, nes kažką sugalvoti padedančio šiam momentui buvo itin sunku, o ir laiko buvo visai nedaug. Bet, žinoma, mintys sukosi ir į priekį, ko reiks imtis, jei bus pereita prie antrosios prakeiksmo dalies. Tikriausiai, apie tai tuomet ir vertėtų galvoti, kai bus matoma aiški situacija, kadangi dabar galėjai tik spėlioti ir bandyti pasirinkti kažkurį iš begalybės variantų. Kad ir kaip atrodytų bereikalingai šiam momentui tokie apgalvojimai, juodaplaukis burtininkas vis tiek bandė rasti kažkokius atsakymus, galinčius suteikti bent kruopelytę naudos.
Lauke nebuvo itin šilta, kad net Edgar`as buvo jau ne su viena, o dvejomis pirštinėmis, tik, aišku, ant kairiosios rankos buvo paprasta juoda pirštinė, kuri nebuvo tokia ilga, jog apdengtų ranką iki pat alkūnės. Nepaisant šito vakaras buvo išties gražus. Blizgančių snaigių, atspindinčių gatvės žibintų šviesą, lydimas jaunas magas nė nepajuto, kaip spėjo atsidurti šalia miestelio kapinių.
Bet ar turėjo pastebėti tai? Tikriausiai, ne. Lygiai taip pat neatkreipė pernelyg didelio dėmesio ir į kitas praeitas miestelio vietas, kurių nė neketino šiandien aplankyti. Šiandieną buvo suplanavęs tiesiog pasivaikščioti, ką daro ganėtinai retai.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #17 Prieš 5 metus »
Nusukusi žvilgsnį nuo degančių žvakių mergina nužvelgė tyloje paskendusias kapines. Regis, niekas tokiu oru neketino aplankyti mirusių giminaičių, visi laiką leido šiltuose namuose. Žvilgsniu perbėgusi per gretimus kapus Davina sugrįžo prie degančių žvakių liepsnos. Ši ėmė tyliai spragsėti išsklaidydama mirtiną tylą. Prabėgus kelioms akimirkos mėlynakė jau ruošėsi nusisukti ir nueiti, kai ką tik spragsėjusi liepsna staigiai užgeso. Sutrikusi mergina kilstelėjo galvą ir dar kartą nužvelgė kapines. Šiose be rudaplaukės nebuvo nė gyvos dvasios. Per daug nekreipdama į tai dėmesio mergina sušnabždėjo burtažodį ir užgesusios žvakės akimirksniu užsidegė. Šyptelėjusi varnė paskutinį kartą nužvelgė kapą ir ėmė lėtai žingsniuoti prie išėjimo. Nuleidusi galvą mergina stebėjo lėtai besileidžiančias snaiges, kurios pamažu nuklojo visus kapus baltu sniegu. Šyptelėjusi rudaplaukė kilstelėjo galvą ir sustojo išvydusi priešais stovintį siluetą, kurio ryškiai raudonos akys spindėjo tamsoje. Sutrikusi mėlynakė žengė žingsnį atgal, tačiau tik atsitrenkė į už savęs stovintį žmogystą. Davina nė neabejojo, jog už jos stovi ne kas kitas, kaip dar vienas vampyras. Nenuleisdama žvilgsnio nuo toliau esančio vampyro, kuris ėmė lėtai artėti, mergina nieko nelaukdama kilstelėjo ranką, tačiau šiai nespėjus nė pasiekti durklo, pajuto, kaip už jos stovinčio vampyro ranka stipriai sugniaužia šios riešą. Aiktelėjusi rudaplaukė pabandė ištraukti ranką, deja, veltui. Vampyro gniaužtai neatsileido nė per milimetrą. Neberizikuodama ir kita ranka dėl durklo varnė staigiai kilstelėjo ranką ir iš visų jėgų alkūne smogė užpuolikui į krūtinę. Šio riksmas nuaidėjo per visas kapines ir regis, to pakako, kad gniaužtai atsilaisvintų ir mergina galėtų ištraukti riešą. Nelaukdama nė akimirkos Davina puolė į priešingą pusę nuo abiejų vampyrų, tik nesėkmingai. Ilgą laiką buvęs nuošaly antrasis vampyras pastojo Davinai kelią ir šiai nespėjus laiku sustoti trenkėsi tiesiai į šio tvirtą krūtinę. Nuo smūgio ir slidaus ledo sau po kojomis rudaplaukė išsiteisė ant žemės, žinoma, ne ilgam, vos palietus žemę mėlynakė pajuto tvirtus gniaužtus gniaužiančius gerklę. Lengvai kilstelėjęs merginą vampyras pastatė šią ant kojų. Matydama ryškiai raudonas akis ir aštrias iltis tiesiai prieš save mėlynakės kūnu perbėgo šiurpas. Nors varnei ir teko bendrauti su vampyrais, vis dėl to, visi pažįstami vampyrai buvo draugiški ir nešiepdavo savo ilčių, priešingai nei šie du. Pabandžiusi kilstelėti dešinę ranką Davina tik aiktelėjo. Riešu nubangavo milžiniškas skausmas. Visi burtažodžiai ar kiti burtai buvo išgaravę iš merginos galvos. Regis, po treniruočių Davina labiau ėmė pasitikėti ginklais, nors šių nė nespėjo panaudoti.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #18 Prieš 5 metus »
Kažkieno riksmas, sklindantis iš kapinių, atkreipė Jeffter'io, vaikštinėjančio po Godriko Daubą, dėmesį taip priversdamas jį atitrūkti nuo savo minčių. Vaikinas kiek primerkdamas vieną akį ir išpūsdamas kitą žvilgtelėjo kapinių pusėn, tačiau nieko nematė, kaip ir nieko nebegirdėjo. Mąstė ar kažkam, kas nors nutiko, ar tiesiog iš durnumo kažkas sugalvojo pašūkalioti tokioje vietoje. Kaip ten bebūtų, jaunas burtininkas priėjęs kapinių įėjimo pasuko į jas. Vis gi nusprendė apsidairyti. Eidamas ton pusėn, kur, atrodo, girdėjo kažką surėkiant, dairėsi aplinkui. Kol kas nieko nebuvo matyti. Nieko kas galėjo surikti.
Taip besižvalgant Edgar'as pajuto visiškai netikėtą smūgį į viršutinę nugaros dalį. Šis net privertė buvusį grifą suklupti. Kas gi čia vyksta!? Apstulbęs klausė savęs. Nieko aplink save nematė, už nugaros irgi nejautė, kad kas nors būtų atsidūręs. Kažkas tarsi atsiteleportvęs būtų. Paaiškinimų ieškoti ilgai neteko. Juodaplaukis pasukęs galvą per petį išvydo šalia savęs raudonomis akimis stovinčią būtybę, kuri šiepė savo dantis. Tai leido iškart suprasti, su kuo ir kodėl taip netikėtai susidūrė. Tikiuosi von Sjuardai su tuo nesusiję? kažkodėl tokia mintis šmėstelėjo žaliaakio galvoje. Na, ne kažkodėl, o todėl, kad Sorenas buvo vampyras, o Fasiras pusiau vampyras. Tai buvo kvailoka mintis, kurios ilgai ir nesilaikė, nes pasitikėjo šiais žmonėm ir iš vis kurių galų jiems reikėtų būtent taip regzti Edgar`o užpuolimą, kai galėjo su juo lengviausiai susitvarkyti, kai save užkerėjo užburtuoju miegu.
- Ar kažką užpuolei?- paklausė animagas nepažįstamojo prisiminęs, jog kažkas buvo riktelėjęs. Atsakymo negavo. Vietoj jo, buvo pakeltas padaro ir nusviestas per kelis metrus į priekį. Kritimas nebuvo švelnus. Edgar`as skaudokai trinktelėjo tiek kelį, tiek ranką į žemę. Jau nepatenkintas tuo kas vyksta stvėrė savo burtų lazdelės, esančios kišenėje. O ką su ja? greitai susivokė, kad kerų panaudojimas būtų gan rizikingas dalykas, nes šioje vietoje gali būti žiobarų, kurių akivaizdoje užsiiminėti magija nėra leidžiama. Mėginti susitvarkyti su vampyru plikomis rankomis atrodė, tikriausiai, dar nutrūktgalviškiau, todėl įvertinęs vietą ir galimybę čia išvysti žiobarų šiuo momentu vis dėl to ryžosi atkišti savo magišką ginklą į užpuoliką. Akimis akylai stebėjo vampyrą ir bandė suregzti kažką doro, kol šis kol kas nepradėjo dar vienos savo atakos.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #19 Prieš 5 metus »
Atsidūrusi vieno iš vampyro gniaužtuose mergina ėmė spėlioti, kur dingo antrasis, žinoma, netrukus šias mintis ir visus spėjimus nustūmė į šalį, nes tvirta antgamtinės būtybės ranka ėmė stipriai gniaužti rudaplaukės gerklę. Negavę deguonies plaučiai ėmė maldauti jiems gyvybiškai svarbaus deguonies. Varnė jautė, jog jei nieko nedarys, po kelių akimirkų neteks sąmonės. Turbūt būtent tai ir privertė mėlynakę nė nepagalvojus kilstelėti sveikąją ranką ir ištraukti vieną iš juodojo kristalo durklų. Stipriai sugniaužusi rankoje ginklą mergina staigiu judesiu, kaip ir buvo mokoma per treniruotes, suvarė šį tiesiai vampyrui į delną. Veržę gniaužtai akimirksniu atsilaisvino ir Davina pagaliau galėjo įkvėpti taip reikalingo deguonies. Sužeistas vampyras tarsi pasiutęs žvėris garsiai suurzgė iššiepdamas aštrias iltis. Merginai nė nespėjus sureaguoti, ji buvo nusviesta per pusę kapinių ir skaudžiai trenkėsi į čia augantį medį. Kūnas pervertas skausmo atsisakė paklusti, deja, mėlynakė į tai nekreipė dėmesio. Nuo žemės sklindantis šaltis nekėlė jokio noro likti gulėti ant žemės, be to, neabejojo, jog vampyras netrukus taip pat pasirodys. Panardinusi abi rankas į purų, baltą sniegą Davina sunkiai atsistojo ir nužvelgė kapines. Dabar jose buvo ne tik mergina su dviem vampyrais, bet ir dar vienas žmogus. Stebėdama du vampyrus, iš kurių vienas buvo susidomėjęs nauja auka, Davina dar kartą apsidairė. Įveikti vampyrus su durklais nebuvo pats geriausias sumanymas, vis dėl to ir ne pats blogiausias. Galbūt su burtais būtų buvę lengviau, tačiau mergina nusprendė nerizikuoti. Buvo įsitikinusi, jog sugebės išsaugoti gyvybę ir su žiobariškais ginklais. Vampyrui priartėjus pakankamai arti mėlynakė sugniaužė durklą ir stebėdama raudonas akis sviedė jį tiesiai į būtybę. Ginklui įsmigus tiesiai vampyrui į krūtinę šis suklupo ir ėmė šnypšti tarsi gyvatė. Stebėdama sužeistąjį vampyrą Davina stovėjo lyg užhipnotizuota, buvo pamiršusi net ir tai, jog kapinėse yra dar vienas žmogus. Niekada nenaudojusi ginklų sužeisti kitiems, dabar mergina stebėjo mirštantį vampyrą, kurio gyvybė blėso, tik jos dėka. 
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
Edgar`as kol kas tik stovėjo vietoje. Jis laukė vampyro veiksmų, kurių šis dar nedarė. Tikriausiai, laukė tinkamo momento. Galbūt taip pat numanė, ką per daiktą savo rankose laiko juodaplaukis, todėl nusprendė nedaryti neapgalvotų ėjimų.
Dar kelios akimirkos ir kažkas dunkstelėjo. Tai nebuvo garsas sukeltas vampyro žvelgiančio į Jeffter`į. Tas garsas nebuvo ir Jeffter`io sukeltas. Jį sukėlė mergina, ką tik atsimušusi į šalia buvusį medį. Netruko, prie jos prisistatė ir dar vienas vampyras.
Buvusio Hogvartso moksleivio akys lakstė nuo vieno vampyro prie kito. Nebuvo aišku ką reiktų daryti. Ar laukti to momento, kai reiks gintis nuo tiesioginio užpuoliko, ar padėti merginai, kurios link grėsmingai judėjo antroji būtybė. Animagas dabar dar labiau suabejojo dėl burtų naudojimo, nes nežinojo kas toji rudaplaukė. Ir vienas variantų buvo, jog ji žiobarė. Kita vertus ji jau pamatė antgamtiška būtybes, tai kas čia blogo panaudoti magiją, jei šioji apgintų ją. Gal ir nieko blogo, tačiau vizito į magijos ministeriją tuomet jau nebūtų išvengta.
Vaikinas nusprendė, jog vis dėl to jis turi padėti ilgaplaukei. Tačiau jam dar nespėjus nieko padaryti, jo akys išsipūtė, kai pamatė merginą metant kažkokį durklą į savo užpuoliką. Ne, nenustebo dėl to, kad mergina sugebėjo kažkiek pati apsiginti. Jis tiesiog suvokė, kad ši nepažįstamoji taiko kiek kitokią apsigynimo taktiką. Gal ji kokia vampyrų medžiotoja? tokia mintis kilo dėl keisto durklo. Bet tuomet galimai ji yra užpuolikė, o ne kraujasiurbiai. Nors logiškai pagalvojus kažin ar galėtų būti šių būtybių medžiotoja, nes kažin ar su tokiu durklu sugebėsi įveikti aštriadančius. Na, nebent nupjausi jiems galvą.
- Ką tu darai!?- žaliaakis riktelėjo merginai nepaisydamas to, kad tas durklas galėjo vampyrui didelės žalos ir nepadaryti, apart tik sukelto didelio skausmo. Kaip bebūtų, norėjo ir užsitikrinti, kad šios būtybės nebus sunaikintos, jei tik nebus tam būtinybės.
Per daug jau Edgar`as atitraukė dėmesį nuo kito padaro, kuris tuo pasinaudojo. Kai tik jis įsitikino, jog jaunuolis nebežvelgia į jį, čiupo jam už kaklo iš nugaros pusės ir truputėlį kilstelėjęs sviedė jį dar kartą. Tik kritimas šį sykį buvo kitoks. Jis buvo skausmingesnis, nes vampyras pasinaudodamas savo greičiu, leido sau atsidurti prieš trumpaplaukį, kuris dabar skriejo į jį. Ir neleidus magui pačiam tiesiog nukristi, raudonakė būtybė atsispyrusi nuo žemės iš viršaus trenkė Jeffter`iui į nugarą ir taip plojo jį pilvu į žemę.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
Stebint mirštantį vampyrą Davinai darėsi bloga. Kojos laikiusios merginą ėmė linkti. Geriausia gynyba-puolimas. Galvoje nuskambėjo tėčio balsas. Negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo raudonakio ispanė tiesiog stebėjo šį, kai kapinėse nuaidėjo balsas. Krūptelėjusi rudaplaukė kilstelėjo galvą ir žvilgtelėjo į netoliese esantį vaikiną. Priešingai, nei mėlynakės, jo užpuolikas nebuvo sužeistas ir artinosi šio link. Nieko neatsakiusi Davina ir vėl nukreipė žvilgsnį į klūpantį vampyrą. Turbūt merginos principai ir gerumas neleido daugiau matyti kenčiančios būtybės, nes ši pamiršusi, kad gali būti užpulta žengė tiesiai prie sužeistojo vampyro ir neatitraukdama savo šviesiai mėlynų akių nuo šio, priklaupė ant vieno kelio ir suėmė durklo rankeną. Pastebėjusi, jog durklas įsmigo šiek tiek dešiniau, nei buvo vampyro širdis, Davina vos kilstelėjo savo lūpų kampučius. Nekreipdama dėmesio į vampyro šnypštimą mergina sugniaužė durklo rankeną ir staigiu judesiu ištraukė šį. Juodi ginklo ašmenys buvo nusidažę tamsiai raudonu, tirštu vampyro krauju. Žengusi kelis žingsnius atgal ispanė stebėjo, kaip ką tik klūpėjęs raudonakis atsistojęs išsitiesia ir iššiepia baltas iltis. Žaizda, padaryta durklo, ėmė lėtai gyti, tačiau kaip spėjo rudaplaukė, kur kas lėčiau, nei turėtų. Sveikojoje rankoje laikydama kruviną ginklą mergina laukė puolimo, tačiau priešais stovintis vampyras dar kartą sušnypštęs dingo palikdamas mėlynakę vieną. Giliai įkvėpusi Davina užsimerkė, tačiau išgirdusi garsų trinktelėjimą staigiai atmerkė savo šviesiai mėlynas akis. Vaikinas, kuris neseniai buvo atkreipęs rudaplaukės dėmesį, dabar gulėjo ant žemės. Pamiršusi apie pavojų savo gyvybei mergina nukreipė savo žvilgsnį į antrąjį raudonakį, tačiau šis, regis, buvo pamiršęs apie ispanę ir visą dėmesį sutelkęs į vaikiną. Dar visai neseniai pasiryžusi nenaudoti burtų dabar mėlynakė pakeitė savo nuomonę. Tyliai sušnibždėjusi puikiai žinomą burtažodį netrukus septyniolikmetė rankose laikė gerai pažįstamą daiktą. Įtempusi lanką mergina nusitaikė į vampyrą ir atleido šį. Ne, lankas esantis mėlynakės rankose buvo skirtas šaudyti į mokomuosius taikinius, tad stipriai vampyro sužeisti negalėjo. Paleista strėlė švilpdama perskrodė orą ir įsmigo raudonakiui į petį. Pajutęs skausmą vampyras atsisuko į rudaplaukę iššiepdamas savo iltis.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
Juodaplaukis iš skausmo siurbtelėjo seilių į save tuo pačiu išsiviepdamas. Bet pats kaltas, nes nesugebėjo gerai sukoncentruoti dėmesio. Net keista. Jis puikiai žinojo, kad tokiais atvejais negalima prarasti budrumo. Bet gerai, jog tas vampyras tik dar kartą jį pasvaidė, o nesugalvojo suleisti netikėtai savo ilčių jaunuoliui į kaklą.
Būtybė raudonomis akimis dabar nenorėjo leisti atsikvėpti vaikinui. Ketino daryti kažką dar iškart po numušimo į žemę, tačiau jis buvo sustabdytas. Na, bent jau pristabdytas. Ir tam įtakos turėjo nepažįstamoji, iššovusi strėlę į jį.
Jeffter'is giliai atsidusdamas rankomis po truputėlį stūmėsi nuo žemės. Keldamasis apsidairė. Nė nespėjo pastebėti, kur išgaravo dar vienas aštriadantis. Aišku, šį syk neleido sau manyti, kad jis tiesiog dingo, nes tai būtų dar vieną klaida, kuri ir vėl gali kainuoti, tik gal šį sykį kiek daugiau.
Durklai, lankai.. Kas dar? Ir iš kur? stebėjosi iš kur pas rudaplaukę tiek amunicijos, kuri nevisiškai tiko medžioti tokiems padarams, kaip vampyrai. Tai galėjo paaiškinti, jog mergina nėra vampyrų medžiotoja, tačiau tuomet kyla klausimas, kam jai tokia ginkluotė? Atsakymų, bent jau kol kas, žaliaakis nebeieškojo, kai pamatė sužeistą padarą einant link lankininkės.
- Petrificus Totalus,- pasinaudojo laikinai paralyžiuojančiais kerais. Ir taip, jie sustabdė vampyrą. To ir tikėjosi Edgar'as. Jam jie neatrodė vieni iš tų, kurie dar tuo pačiu užsiiminėtų magija.
- Reikia greičiau eiti iš čia,- paėjęs į šoną, jog matytų ilgaplaukę, tarė jai. Reikėjo eiti, nes bet kurią akimirką galėjo grįžti dingęs vampyras, gal net su pastiprinimu. Užkerėtasis padaras irgi nebus visą laiką sustingęs. Aišku, kol pastarasis ims judėti užtruks laiko, bet vis tiek čia užsibūti nebuvo saugu.
Nusisukęs nuo merginos trumpaplaukis žengtelėjo porą žingsnių į priekį ir tuomet vėl atsigręžė per petį į lanką laikančią nepažįstamąją norėdamas įsitikinti, kad ši eina drauge ir nesumanė susidoroti su kraujageriu. Nesvarbu buvo jaunam burtininkui tai ar užpuolikai buvo tie vampyrai ar ne, jam svarbu buvo tai, kad niekas nenukentėtų. Žinoma, jis nebuvo už tokius užpuldinėjimus ir pritarė, kad darantys blogą būtų nubausti, tačiau bausmė neturėtų kelti skausmo ir sužalojimų.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #23 Prieš 5 metus »
Kaip ir tikėjosi, Davina sulaukė vampyro dėmesio suteikdama laiko atsigauti ant žemės gulinčiam vaikinui, deja, tolimesnių veiksmų nebuvo suplanavusi. Prieš šaunant strėlę rudaplaukei rūpėjo, tik viena-atitraukti raudonakio dėmesį. Planui suveikus mėlynakė stebėjo artėjančią būtybę, tačiau šįkart antros strėlės nė neketino paleisti. Daugiau nebenorėjo sužeisti nė vieno vampyro ar kokios kitos būtybės. Rankose laikydama lanką mergina stovėjo stebėdama vampyrą ir tik išgirdusi pažįstamą burtažodį kryptelėjo galvą į žaliaakį. O aš maniau, kad paskutines atostogų dienas praleisiu be nuotykių... Nė nebandydama priešintis žaliaakio nurodymui mėlynakė tik linktelėjo ir pasileido link jo. Staigus judesys privertė Daviną aiktelėti. Kūnu pulsavęs adrenalinas slopino skausmą, o šiam dingus kūnu ėmė sklisti smūgių sukeltas skausmas, tačiau ir tai nesustabdė rudaplaukės. Likti kapinėse ir tęsti kovą ji visiškai nenorėjo. Pasivijusi nepažįstamąjį rudaplaukė nusekė paskui.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #24 Prieš 5 metus »
   Tai buvo neregėtai niūrus žiemos rytas. Šakos spindėjo nuo šerkšno, ant pažliugusio sniego žaidė vis dar danguje tebekabančios pilnaties spinduliai, nardantys per lašus, tekšinčius į balas nuo medžių. Sniegas buvo purvinas ir bjaurus. Po tokį jau niekam nesinori maklinėti, ne taip, kaip per šviežias baltas pusnis. Žiema uždengia praeities nuodėmes, atverčia naują, baltą, gražų lapą. Bet šiemet tasai lapas buvo apipiltas keliais litrais juodo rašalo bemaž tą pačią sekundę, kada buvo atverstas.
   Juodaplaukis jaunuolis pajuodusiu iš sielvarto ir nuovargio veidu stovėjo prie šviežiai supilto kapo. Mažesnio nei visi kiti kapai, iškasti šiose kapinėse. Mirusiajam dar visai nebuvo laikas mirti. Jis dar turėjo gyventi ir gyventi. Ilgai ir laimingai. Turėti gražią vaikystę. Sulaukti aštuonioliktojo gimtadienio. Susirasti merginą, susituokti, smagiais šeimos vakarais žaisti kvidičą...
   Jaunuolis sukando dantis. Kaltės jausmas jį slėgė lyg narą Marianų įduboje. Neleido įkvėpti, neleido iškvėpti, neleido krustelėti. Nebuvo galima atsiprašyti. Atsiprašymas būtų buvęs visiškai bevertis.
   Fasiras jautėsi šiek tiek sustiręs, mat lyg šiaip užsimiršęs, lyg bausdamas save apsirengė tik juodus marškinius ir dar juodesnį švarką. Von Sjuardo veidas atrodė baisiai, mat per šias dienas vaikinas nėsyk nesiskuto. Akyse juodavo šiurpinanti gelmė, galėtumei pasakyti, kad ir ten įsislinkęs dūlėjo tasai baisus liūdesys. Juodaplaukis žvelgė į mirusiojo motiną, nedrįsdamas nieko jai pasakyti, nors pasakyti, ko gero, reikėjo daug. Viskas jau seniai praėjo - visi jo šansai ką nors padaryti.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #25 Prieš 5 metus »
Šleikštus gedulas gaubė rytinį žiemos dangų. Keletas varveklių, prišalusių ant miestelio stogų, be paliovos, periodiškai lašėjo žemyn, palikdami nežymų pėdsaką apledėjusioje žemėje.
Visi palieka pėdsakus. Šiokius ar tokius, įsimintinus ar nelabai, skaudžius ar pilnus laimės akimirkų. Visi iki vieno. - Mintijo moteris. Ir tikriausiai patį didžiausią pėdsaką, kokį nors kada nors kažkas galėjo palikti - tai vaikas motinos krūtinėj. Tokio gilaus ir įsimintino simbolio nei vienas negalėtų pakeisti. Neapsakomas pėdsakas nugulė ir kruvinoj Amikos širdį. Praradusi namus, mylimąjį, darbą ir galiausiai po sunkių vargų susikūrusi mažytį rojų su vieninteliu iš ankstesniojo gyvenimo likusiu savo meilės vaisiumi, mergina sugebėjo netekti ir jo. Dabar, stovėdama prie skrupulingai supilto savo pirmagymio kapelio, trumpaplaukė nebetvardė karštų ašarų, gėdingai varvančių paraudusiais skruostais. Motinos širdis klaikiai sruvo nepakeliamu skausmu, o nežmoniškosios prigimties siela, rodos, pati veržėsi lauk iš suglebusio moters kūno. Tamsių, iš sielvarto pajuodusių, plaukų savininkė badavo jau kelias dienas, sulysusi it giltinė, ji pasninkavo skandindama save niūriam pigaus alkoholio liūne, vynas baigėsi anksčiau, nei baigiasi vienatvė, o ryškius, ekstravagantiškus drabužius seniai buvo pakeitusi aptriušusiomus skaromis. Kadaise taip tikęs subtilus makiažas nebepuošė pieno baltumo moters odos ir sidabru žėrinčios katės akys įgavo apatišką, stiklinį žvilgsnį.
 Vaikelio mirtis atėjo netikėtai, palikusi gilią žaizdą gimdyvės krūtinėj, apsiavusi sniegbačiais ir net neatsiklaususi leidimo. Ji savo šaltais pirštais palytėjo ir amžinu miegu užmigdė vienintelę juodaplaukės gyvenimo prasmę, nepagailėdama nei jos, nei jo. Amika nebeįstengė sulaikyti ašarų, skruostų raudonį jau nuplovė seniai pro blakstienas prapliupusios srovės. Tamsiaplaukė nesugebėjo net žvilgtelėti į šalimais stovintį juodmarškinį vaikinuką ir gėdingai parklupusi ant kelių prie pat palaidoto sūnelio kūno, ėmė kūkčioti balsu it sužeistas žvėrelis, pati vos ne bandydama užsikasti po ištežusio sniego likučiais.
Štai kaip atrodė ji - našlė, paskendusi depresijoje ir praradusi pačią save.
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
   Ant patežusio sniego ir per balas šokinėjo besvoriai Fasiro vaizduotės keverzojami nykštukai, vaidinantys scenas iš gražios praeities. Vienas iš jų dabar kaip tik kūreno ugnį, o kitas grūdo į besikūrenančią ugnį dovanų popierių taip, jog ji jau duso. Von Sjuardas atsiminė - tokiu pačiu blizgančiu, paprastais raštais pamargintu popieriumi buvo apvyniojęs vaikišką šluotą, kadaise dovanotą Helijui. Ne kadaise. Vos prieš... Kelias savaites? Mėnesius? Tai įvyko nelabai seniai. Bet Fasirą - o kartu ir Amiką - nuo tų dienų skyrė jau nebeįveikiama praraja.
   Tarp kitko, kalbant apie tai, Fasiras dabar jau buvo absoliučiai įsitikinęs, jog buvo ir geresnių dovanų už šluotą. Stebuklingos burtininkų statulėlės, saldumynai, gnomų kepurėlės, vaikiškų muzikos grupių kompaktai, kad ir sumauti Skersinio Skersgatvio suvenyrai. Ar puodeliai su kokiais nors smagiais ar kietais paveikslėliais, pavyzdžiui, su hipogrifais.
   Helijus skraidė puikiai, kiek tik galėjo skraidyti su savo dovana. Bet jis buvo vaikis, visai vaikis, mažai tenutuokiantis apie tikrąją žemės traukos jėgą bei greičio pavojų. O Fasiro šluota buvo visai čia pat, neužrakinta, nepaslėpta. Nors juodaplaukis jaunuolis jau velniaižin kada su ja neskraidė, mat visąlaik važinėdavo tik motociklu - ar į darbą, ar į parduotuvę, ar šiaip sau, kad pabėgtų nuo sąžinės graužimo.
    Nuo šito graužimo pabėgti nepavyks, bet jis turbūt važinėsis ištisomis paromis. Jis buvo kaltas dėl Helijaus Lordeso mirties. Jis buvo krikštatėvis, kuris pražudė savo krikšto sūnų.
   Juodas, alkanas ir tuščias Fasiro žvilgsnis peršoko ant Amikos, kai dėmesį atkreipė keistas garsas. Ji suklupo ant žemės, štai, ką žymėjo tas tekštelėjimas. Pusvampyrio akys prablaivėjo, atsiminimai išblėso ir pranyko. Tik šiam momentui, buvo įsitikinęs Fasas. Jie visam laikui išliks širdyje, pamanė jis, priklaupdamas šalia Amikos, kadangi nesugalvojo nieko kito, ką galėtų padaryti, o stovėti, kai ji klūpi tokioje vidinėje sumaištyje, atrodė itin nemandagu. Jis ir pats gedėjo, jis nemokėjo nusakyti, kaip gedėjo, tik turbūt neturėjo teisės taip stipriai to parodyti. Visgi prie žemės palenkė ir slegianti kaltė.
   - Turėtum pailsėti, - užkimusiu balsu sududeno von Sjuardas, stengdamasis tai pasakyti kuo tyliau ir švelniau. Neatsikrenkštė, nes tai mažai kuo būtų padėję tam balsui. - Mes čia jau visą naktį, - išsakė faktą dar tyliau. Amikai ėmus kūkčioti, Fasiras susigūžė, prislėgtas dar labiau, sudiržusiomis, apšalusiomis rankomis suėmė jos delną, bandydamas išreikšti palaikymą. 

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #27 Prieš 5 metus »
Ištežęs, drumzlinu vandeniu pavirtęs sniegas, susimaišęs su juoda kapo žeme, skverbėsi pro plonus moters rūbus, garantuodamas šiai įkyrų plaučių ar inkstų uždegimą. Tačiau tamsiaplaukei buvo nė motais. Už nugaros stoviniuojanti, kaip ir pati mergina šešėlyje paskendusi, būtybė staiga pritūpė šalimais nuo ašarų apgirtusios gimdyvės.
 Išgirdusi netiesioginį pasiūlymą palikti sūnaus kapą, velos širdis dar labiau paplūdo krauju. Niekas negalėjo suprasti tokio motinos skausmo. Ilgesys, kuris veržte veržėsi nuo pat paskutinio Helijaus atodūsio, dabar dusino ir pačią trumpakasę. Jaunajam von Sjuardui suėmus ledinį merginos delniuką, vela pakėlė paraudusias akis į juodaplaukį, gedintį kartu su ja ar bent jau puikiai tai inicijuojantį. Giliai viduje Amika žinojo, jog ne Fasiras buvo kaltas dėl tokios netekties, gerai suprato, kad ir ji pati prie to nei kiek neprisidėjo, bet kaltino. Baisiai kaltino jaunoji našlė save ir šalimais tupintį nakties vaiką, o liūdesys, sukeltas nelaimės, po truputį ėmė virsti ilgalaike neapykanta.
 Šnirpštelėjusi nosimi, verkiančioji linktelėjo į priekį ir įsikibo į juodus, tvarkingai išlygintus vaikinuko marškinius. Tikriausiai naujutėlis Fasiro švarkas taip pat greitai persigėrė kavos spalvos plaukų savininkės ašaromis, o pati ji, įrėmusi galvą į vaikinuko raktikaulį, ėmė daužyti vampyro krūtinę palyginti liaunais kumštukais. Neketino mergina niekur eiti ir tiksliai nežinojo būtent kodėl. Gal dėl to, kad motiniškas ryšys ir širdgėla neleido paleisti vienintelio, deja, jau mirusio palikuonio, o gal ir dėl to, jog jau ir pati mergina buvo nusilpusi ir nelemtas miego trūkumas bet kada galėjo klastingai smogti iš pasalų, prisidengęs alpimu. Bet kokiu atveju, galinga jausmų audra virte virė Lordess viduje ir, rodos, nieks negalėjo įstengti jos nuraminti.
- Ne.. nekhenčiu... Nekhenčhiu, nekhenčhiu... -  kūkčiodama murmėjo trumpaplaukė jaunuoliui į krūtinę, o jėgoms bene visiškai nusilpus, nuleido kumščius ir rausvais, šalčio nukandžiotais skruostais dar stipriau leido tekėti sūriems vandens lašeliams.
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #28 Prieš 5 metus »
   Fasiras neilgai šiaip sau teklūpėjo prie kapo, laikydamas tą šaltą delną dar šaltesniame savajame delne. Vaizduotės nykštukai vėl pasirodė - šįkart jie begėdiškai šokinėjo ir šoko ant kapo. Visos dramos, visi žaibai, konfliktai, apsikabinimai ir kita kas, kas begali nutikti gyvenimo eigoje. Ant kapo. Šokis ant kapo. Ir visgi šiuo atveju tai nėra išniekinimas.
   Von Sjuardas nenustėro, kai į jį smigo Amikos akys - smigo tikrąja ta žodžio prasme, kaip koksai bjaurus karinis peilis arba 7,62 milimetrų kalibro kulka, dedama į kalašnikovus, degtiarovus ar panašias žudymo mašinas. Tokie žudymo įrankiai perkerta žmogaus audinius nelyginant iki negalėjimo išgaląstos siuvėjo žirklės. Sekundėje sutelpa viskas: ląstelių ramus funkcionavimas, staigus ramybės - toks staigus, kad tai supranti tik dar po kelių tokių pat trumpų akimirkų - sutrikdymas, audinio perrėžimas bei sustojimas kažkur pusiaukelėje išėjimo iš organizmo. Amikos akys per daug nenustebino. Bet visgi dar kažką sujaukė Fasiro, jau ir taip baisiai gedinčio, viduje. Jis ir taip niekada nenusivilkdavo juodų drabužių, bet dabar į juodas pakeis ir tas dekoratyvines nosinaites, dedamas į švarkus bei vadinamas fantazijomis.
   Kai į namus ateina mirtis, lieka tik fantazijos švarkų kišenėse.
   Kito velos judesio pusvampyris jau nesitikėjo. Susvyravo, bet atgavo pusiausvyrą. Iš kur tiek jėgos pas tokią nusilpusią ir visko netekusią moterį?
   Smūgis. Šitas už jo kaltę.
   Kitas smūgis. Už Helijų
   Trečias smūgis. Už jo neįtikėtiną neapykantą.
   Už mamą.
   Už Solveigą.
   Už Raveną.
   Darkart už Helijų.
   Fasiras dėbsojo į kapą, o į nereginčias akis vaipėsi, juokėsi ir bėgiojo mirusieji. Amika, rodos, iššvaisčiusi paskutines jėgas, sukniubo į jį, tad, rodos, beliko tik nevykusiai paguodžiančiai apkabinti. Fasiras niekada to nedarė - gerai, po teisybe, niekada tik nuo to laiko, kai palaidojo tris ketvirtada... Tai yra, visą savo šeimą. Dabar užsimerkęs pasijuto it vėl apkabintų Solveigą, kai ši bedūkdama parkrito.
   Tam tikra prasme Amika dabar jam ir buvo kaip sesuo.
   - Geriau grįžkim namo, Amika, - protui vėl kiek praskaidrėjus sumurmėjo von Sjuardas. Tarytum susigėdęs, kad apkabino ją, kiek atsitraukė, kilstelėjo jos smakrą, kad ji pažiūrėtų į jį. Fasiro žvilgsnis buvo labai rimtas, nors lūpos niauriai, klaikiai persikreipė, sudarydamos šiurpią šypseną, kai jis ištarė kitą sakinį. - Nenoriu, kad reikėtų palaidoti ir tave. Tau pailsėti reikia, - tarė, pabrėždamas paskutinį žodį. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Miestelio kapinės
« Atsakymas #29 Prieš 5 metus »
Nuo šalčio suskilinėjusi merginos oda, švytinti it perlas Vermejerio paveiksle, staiga pašiurpo nuo netikėto kapliadančio prisilietimo. Tiesą sakant, tamsiaplaukė pirmąsyk pajuto tokį nuoširdų apsikabinimą po daugelio palydovės metų ir tai buvo pastarajai gana keistas momentas. Ne vien dėl to, kad Amikai šiuo metu be galo reikėjo kito žmogaus šilumos ir palaikymo, bet merginą labiausiai stebino toks netikėtas ir retas Fasiro poelgis, žinoma, ne blogąja prasme, tačiau kartais paslapčiom net pati vela dvejodavo ar auksinių rainelių savininkas pats geba jausti šiltesnius jausmus nei reikalauja oficialumas.
 Sukniubusi juodmarškinio glėby, šviesiaakė dar kelis kartus mažumėlę muistydamasi purtė galvą į šonus, nebyliai toliau kaltindama abu gedinčiuosius. Skausmas plėšte plėšė visą nusilpusį gimdyvės kūną, o nemirtingajam švelniau kilstelėjus aukštaūgės smakrą, dar viena ašara paliko stiklines būtybės akis. Kelias akimirkas įdėmiai žiūrėdama į jaunuolio gelsvo aksomo raineles, vienu metu jose ieškodama ir vilties toliau gyventi, ir primindama šiam klaikią netektį, skaros, pridengiančios kakavinius plaukus, savininkė, rodos, sekundę nustojo kvėpuoti. Nenorėjo tamsiaplaukė niekur eiti iš kapinių, bet tūnoti čia visą amžinybę irgi neketino. Jaunojo von Sjuardo rūpestis vis tik glostė sužeistą Mikusios sielą ir vaikinukui atsitraukus, mergina kiek susigėdusi nuleido ilgas blakstienas žemyn. Išgirdusi jaunuolio atsargesnį komentarą, gimdyvė susimąstydama suraukė antakius. Staiga mintys apie savižudybę tapo patrauklios. It apkvaitusi nuo tų nuodėmingų idėjų, Amika vėlei kilstelėjo apniukusias akis į nakties sūnų.
- Tu tikriausiai alkanas... - nusiėmusi plačią skarą nuo plaukų ir kiek atidengusi labiau kaklo ir pečių juostą, tyliai prabilo mergina, - Jei tik... galėt...- - pasukusi galvą į šoną, beviltiškai rodydama pulsuojančią kraujagyslę, pradėjo tatuiruotoji, kai staiga, anksčiau minėtas miego bei jėgų trūkumas susivienijo ir jaunąją našlę privertė visiškai suglembti ant ledinio patalo. Amika neteko sąmonės.

Vampires and beasts lick tears from my cheeks