[Kajus Arno Wintersas]

Tyla tarp fejeverkų sprogimų buvo graži. Dangus irgi. Tamsiai mėlynos spalvos dangus persisunkdavo geltonų, raudonų, mėlynų, žalių spalvų dėmėmis. Kajus nebyliai stovėjo Astronomijos bokšto centre ir užvertęs galvą į dangų stebėjo nakties šokį su spalvomis.
Geltona. Vėl žalia. Vėl raudona.
Vėl mėlyna. Vėl geltona. Vėl žalia. Vėl raudona. Vėl mėlyna...
Vėl tyla.
Vėl spalvos.
Fejeverkų dėžės buvo užkerėtos - vienai "pasibaigus", kita pradėdavo šaudyti žiobarų pirotechnika.
Kajus neišgirdo Wrenos žingsnių ir jos tylaus pasisveikinimo. Tik, supratęs, ko taip ilgai Wrena neateina, atsisuko apsižvalgyti.
-O, labas, Wrena!- gan kiek per garsiai pasisveikino, išvydęs netikrą seserį.
Jos rankoje išvydo burtų lazdelę. Mostelėjo ranka Wrenai lazdelę paslėpti, atseit, jos neprireiks. Kaip jis žiauriai suklys.
-Aš kontroliuoju fejeverkus,- paaiškino Kajus, iškeldamas saviškę ir tada nusišypsojo, - Ką manai?
Šį kartą fejeverkų spalvos buvo kitokios: purpurinės, baltos melsvos, žalsvos fejeverkų dėmės dažė Škotijos dangų, su intarpais drusmtė Hogvartso apylinkės tylą, o fejeverkų dūmai papildė nuostabų nakties reginį: pilki tumulai mainėsi, spalvotos šviesos peršviesdavo juos. Viskas dar labiau atrodė paslaptingiau, vaiduokliškiau ir fantastiškiau.
Kajus šypsojosi. Jam pavyko.
Dirstelėjo į bendrakoledžę, o juodose akyse šokinėjo džiaugsmo kibirkštėlės.

[Wrena Alder]

 Spalvotos kibirkštėlės krito danguje, tačiau dėl sprogimo garsų labai norėjosi delnais užsidengti ausis. Koledžų spalvos nesimaišė viena su kita, kitaip, nei mokinių charakteriuose. Žinoma, pasitaikydavo šimtu procentų atitinkančių mokinių, bet dažnai kitų poelgiai nebūdavo visiškai atitinkantys koledžą.
 Šalimais stovėjo Kajus. Tai suprato, kas gi daugiau įvykdytų Winterso sumanymą? Keletu sekundžių ilgiau užtrukusi tyla pasibaigė kitos spalvos fejerverku, kurio garsus sprogimas buvo kiek netikėtas, tad švilpė krūptelėjo.
 Fejerverkai atrodė magiškai. Kas, kad žiobarų sukurti, tačiau žmonės, kurie susidūrę su magijos pasauliu, galėtų palyginti su kibirkštimis, sklindančiomis iš lazdelės, kuomet paleidi kerus. Nemagiška magija. O dar kai kurie burtininkai niekina žiobarus, nors jie sugeba rasti krislelį magijos tame kerų nemačiusiame pasaulyje.
 Kajus pasisveikino. Nebebuvo reikalo lazdelę spausti rankoje - turbūt baigiant Hogvartsą ąžuolinė lazdelė ir taip bus suplonėjusi nuo septynių metų kančių. Klausimas ar dar kas nors, apart profesoriaus Greywindo sugalvotų čia lipti, o jei jis ir liptų, prieš profesorių neapsigintų. Lazdelė netrukus buvo paslėpta kišenėje, o Alder priėjo arčiau prie Kajaus, jog norint ką nors pasakyti nereikėtų taip rėkti.
 - Labai gražu,- trumpai atsakė tarp sprogimų, prieš pasikeičiant spalvomis.
 Šviesesnės spalvos atrodė dar gražiau, ryškiau švietė danguje ir krito it liūto karčiai. Balčiausi priminė pienės pūkus ir netrukus, kai jau buvo pripratus prie sprogimų, liko tik gražūs piešiniai danguje.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra lėtai kopė laiptais aukštyn aukštyn, garsiai kaukštelėdama kulnu į kiekvieną laiptelį ir besimėgaudama ataidinčiais garsais. Galvoje įkyriai sukosi melodija, turbūt nugirsta prekybos centre ar per radiją seniai seniai. Susipainiojus merginos kojoms, ji skaudžiai trenkėsi keliais į laiptą. Iš mėlynėmis nusėtų kelių nubrozdinimų lėtai sunkėsi kraujas. Susidomėjusi, Marya pirštais sugriebė išbėgusį kraujo lašelį iš žaizdos ir akių lygyje iškeverziojo apverstą pentagramą. Eh, pagąsdins pirmakursius, jei tokių čia atsiras. Toliau nekreipdama dėmesio į žaizdas ir žemyn riedančius kraujo lašelius, kurie galiausiai sustodavo jos batuose, klastuolė pasiekė bokšto viršūnę. Pūstelėjęs stiprus vėjas išmušė orą iš juodaplaukės plaučių, bet ši tik giliai įkvėpė ir nusikvatojo. Šiek tiek kruvinais pirštais atsirėmusi į palangę, Mayra apšvelgė rūko pilkumoje paskendusį kraštovaizdį. Tobula. Nustūmusi savo pavargusį savisaugos instinktą šalin, klastuolė atsisėdo ant delnio pločio palangės. Merginos mėlynėmis nusėtos bei kruvinos kojos mosikavo virš tamsiai žalios bedugnės, o ji besimėgaudama adrenalino antplūdžiu pasisvėrė dar labiau į priekį. Vis dėlto nusprendusi, kad dar ne laikas nusibaigti, Mayra įsitaisė patogiau ir išsitraukė maišelį su Taro kortomis iš apsiausto vidinės kišenės. Leisdama vėjui blaškyti jos plaukus, klaidžiodama žvilgsniu pilkame danguje, ji paniro į savotišką transą, o kortos jos įgudusiose rankose vis maišėsi ir maišėsi, nė viena nepalikdama kaladės.

[Lisette la Claire]

    Praleidusi dar vieną nelegalią naktį taip išsiilgtame Hogvartse, Lisetė atsisveikino su mylima drauge ir, pasiėmusi savo skraidymo šluotą, tyliai ir atsargiai nupėdino astronomijos bokšto - vienintelės belangės vietos pilyje, pro kurią niekieno netrukdoma ir nepastebėta galėjo išskristi atgal pas Natuką ir Kepsniuką - link. Begalybė astronomijos bokšto laiptų buvusiai Klastūnyno globotinei nebeatrodė tokie baisūs po trejetos metelių gyvenimo tryliktame aukše be veikiančio lifto.
    Lipdama besisukančiais ir niekaip nesibaigiančiais laiptais, Lisetė trumpam sustojo. Tiesa, visai ne nuovargio kamuojama nusprendė pailsėti, rožinių plaukų savininkę sutrikdė keletas kraujo lašų ant laiptų bei krauju ant sienos išpaišyta penkiakampė žvaigždė.
-Oho, kaip juokinga,- burbtelėjo po nosimi ir užvertė savo mėlynas it giedras vasaros dangus akis,- gal koks pirmakursis švilpis, prisiskaitęs ko reikia ir ko nereikia apie penkiakampes žvaižgdes, išsigąstų,- suraukė antakius ir nusprendė lipti toliau. Tiesa, sekundėlę prancūzaitė suabejojo, kad būtent dabar buvo tinkamas metas keliauti namo. Juk kraujas nei ant sienos, nei ant laiptų dar nebuvo pilnai išdžiuvęs, tad kas, jei koks kvailys nuspręs pamatys dvidešimtmetę ir nuspręs ją įduoti Hogvartso vadovybei? Kiek palūkuriavusi, mergina nusprendė visgi lipti į viršų ir keliauti namo, mat dar nėra patekusi į tokią padėtį, iš kurios nepavyktų išsikapstyt, tad kodėl dabar turėtų būti kitaip, tiesa?
    Pasiekusi astronomijos bokšto viršų, Lisetė pastebėjo ant palangės veidu į išorę sėdinčią merginą.
-Vajei, moterie, visai gyventi pabodo?- kiek atsargiau paklausė, nenorėdama išgąsdinti savižudės, jog ši pasimetusi tikrai nenugrimztų žemyn.

[Mayra Llewellyn]

  Kortos Mayros rankose maloniai šiugždėjo. Šis ausiai malonus garsas sustodavo, kai merginai tekdavo nusibraukti vėjo užpūstą sruogą nuo veido. Klastuolė taip ir būtų sėdėjusi iki aušros, jei ne nelauktai užklydusi nepažįstamoji. Jai netikėtai prabilus, Mayra krūptelėjo ir iš kaladės išslydo korta, dailiai nuguldama ant bokšto grindų paveikslėliu į viršų.
-Kvailys. Arba tiksliau, Kvailė,-juodaplaukės akys lakstė nuo kortos iki nepažystamos rausvaplaukės ir atgal,-Šoki nuo uolos su viltimi ir nesidairydama. Kvaila. Kaip ir skristi tokiu oru.
 Vėl maišydama kortas, Mayra vieną koją permetė į bokšto vidų.
-Ir kaip gali nusibost gyventi, jei niekada negyvenai?-liūdnai akimirką šyptelėjusi, Mayra užvertus galvą nusijuokė.
-Koks mano vardas?-juokui nutilus, garsiai susimąstė mergina tarsi vėl būtų viena, nejučiomis smarkiai įsiūbuodama kojas. Mayra. Mayra. Ne mano. Aš Mayra. Tu Mayra. Aš nenoriu būti Mayra. Negali. -Ar žinai mano vardą? Mano vardą.

[Lisette la Claire]

-O, čia tu,- kreivai žvilgtelėjo į atpažintą Mayrą,- kaip matau, kojos ir po daug metų vis dar painiojasi,- kilstelėjo antakį, žvelgdama į kruvinus klastuolės kelius. Lisetė iki šiol puikiai prisimena, kad dideliu rangumu ši persona niekada nepasižymėjo, o per pirmąsias pirmakursių gyvatėlių krikštynas, kai tamsiaplaukė kaip tik buvo tokio amžiaus, jog pateko tarp bandomųjų triušiukų, berods, ir nualpo.
    Buvusi Klastūnyno globotinė klausėsi Mayros kažkokių paistalų, absoliučiai nenutuokdama apie kokias uolas ir viltį ji kalbėjo.
-Mergyt, ką tu šį šaltą rytą vartojai?- rausvaplaukė atrėmė savo skraidymo šluotą į mūrinę sieną ir priėjo arčiau buvusios bendrakoledžės.- Gyvenimas gražesnis nei tu įsivaizduoji,- kaip įprastai, per didelio optimizmo apimta prancūzaitė pradėjo tauškėti apie gyvenimo malonumus,- aišku, ruduo nėra pats geriausias gražaus gyvenimo pavyzdys, bet, juk tu turi viską, apie ką gali svajoti. Įsivaizduoji, kaip žiobarams sunku, jie dėl visko turi dirbti, o tu vos keletu burtų lazdelės mostu gali padaryti bet ką,- išraiškingai mosikuodama rankomis plepėjo, tačiau buvo pertraukta itin klausimo.
-Mayra, kas per šūdas? Kaip tai koks tavo vardas? Vaje, visai nupušai, jokios tvarkos!- įbedė mėlynas akis į Klastūnyno atstovę ir paėmė abi jos rankas. Ant kairiojo Mayros delno vis dar buvo randas, likęs po nelabai pasisekusių pirmakursių krikštynų.
-Ar pameni, iš kur gavai šitą?- žvilgsniu parodė į randą, einantį skersai šeštakursės delno.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra nepatikliai stebėjo nepažįstamąją, kuri su ja elgėsi itin familiariai. Ar mes pažįstamos? Alio? Deja atsakymas nepokštelėjo į galvą ir klastuolė liko dar labiau sutrikus nei ankščiau.
-Yra Mayra, Mayra ir aš... Aš nenoriu būti ir nesu Mayra. Aš kažkas kitas. Mayra bailė. Ji slepiasi ir rėkia. Rėkia dėl rytinės bandelės, kai valgyt noriu. Rėkia pamačius save veidrodyje. Tada ir aš rėkiu, bet tyliau. Visi čia tik rėkia ir niekas neieško sprendimo. Tik rėkia apie savo problemas ir laiko mane išeitimi. Aš ne problema ir ne Mayra.
 Merginai priėjus prie jos, klastuolę sužavėjo jos ryškiai mėlynos akys. Ji taip ir būtų spoksojusi į jas, jei rausvaplaukė nebūtų paėmusi jos rankų, kurios nežinia kada nustojo maišyti kortas. Pirmas Mayros inkstinktas buvo atsitraukti, pasitraukti, kad ir šokti pro langą. Nepažįstamoji buvo per arti. Jai žvilgsniu parodžius į randą kairės rankos delne, Mayra susiraukė. Nustumk ją. Juodaplaukė nepritardama šiai minčiai papurtė galvą. Ji jautė, kad ši keista būtybė yra jos raktas, ir įtartina tyla galvoje tik patvirtino šį spėjimą.
-Gal kur nukritau, ar kas. Neatsimenu,-klastuolė vos pastebimai gūžtelėjo pečiais.-Koks tavo vardas? Kodėl mes pažįstamos? Kas tu? Ir jei pakelsi kortą, aš tau kažką išbursiu.
Mayra atsargiai nulipo nuo palangės ir atsisėdo ant žemės. Viduje kirbėjo daugybė neišsakytų klausimų, bet kažkas giliai tam priešinosi. Ar bent jau bandė.

[Lisette la Claire]

-Moterie, tu gal tikrai iš astronomijos bokšto iškritai?- suraukusi antakius paklausė šešiolikmetės po šios nesąmoningų plepalų apie keletą Mayrų, iš kurių nei viena nebuvo ji pati.- Visai nupušus,- tyliai burbtelėjo sau po nosimi.
-Ne, tu turbūt juokauji...- atsiduso rožinių plaukų savininkė po buvusios bendrakoledžės klausimo apie iš po pirmakursių krikštynų likusį randą ant josios delno.- Mayra, visai tu nenukritai. Na, nukritai po visko,- sukikeno Lisetė, prisiminusi, tiesą sakant, ne tokį jau ir juokingą įvykį,- pirmakursių krikštynos, aliooo?- išraiškingai gestikuliavo rankomis.- Pradedu galvoti, kad mane maustai. Sveikinu, pavyko, gali baigti, ačiū,- piktai vėptelėjo vis dar įtariai žiūrėdama į šalia stovėjusios merginos veidą, ieškodama kažkokių pasikeitimų ar ženklų.
-Gerai, tikrai nebejuokinga,- kiek pikčiau ėmė kalbėti dvidešimtmetė,- ar nutuoki, kaip tokie tavo klausimai paveiks mane? Kaip tokio amžiaus klastuolė drįsta klausti mano vardo? Nejaugi aš taip nepasižymėjau keletą metų iš eilės būdama Klastūnyno prefekte, kartu su draugais stengdamasi padaryti kiekvienos gyvatės kasdienį gyvenimą įdomesniu? O kur dar išdaigos pamokose ir areštai? Alio, Mayra, iš visų jėgų gyniau tave, kai susipešei su ta kvaila švilpe, už tai buvau išvadinta agresyvia, o tu drįsti klausti mano vardo.- Lisetė, rodos, taip susinervino, kad mažai trūko, jog imtų ir gerai papurtytų šešiolikmetę. Kvėpuok. Ramiai...,- mintyse sau kartojo prancūzaitė.
-Gali pati susirinkti kortas ir išsiburti savo praeitį.
   

[Mayra Llewellyn]

Vyresnė mergina visiškai netikėjo Mayra. Klastuolė jos nekaltino, ji pati netikėtų, jeigu tai nebūtų ji. Rausvaplaukei kalbant apie pirmakursių krikštynas ir tai, kaip klastuoliai ją žino, Mayra liūdnai linksėjo galva. Kad prisiminčiau ką nors prieš ligoninę. Areštai, išdaigos, peštynės… Visa tai nesukėlė nė vieno prisiminimo. Iš nevilties Mayrai norėjosi rėkti. Ji net neįsivaizdavo, kur slėpėsi raktas į laisvę ir ar jis išvis egzistavo. Pagriebusi Kvailio kortą nuo grindų, Mayra pradėjo intensyviai ir chaotiškai maišyti kortas. Galiausiai, bandydama kažkaip išleisti besikaupiantį pyktį, Mayra metė kortas į viršų. Vėjas greitai pasigavo jas ir dauguma išlėkė pro langus, bet dalis tarsi prilipo prie sienų.
-Kardų du, Bokštas, Kardų aštuoni, Mirtis, Pakabintasis, Imperatorius…-garsiai vardino kortas juodaplaukė ir pašokuosi ranka parodė į prie sienos prilipusius spalvotus popieriaus kvadratėlius,-Štai mano praeitis. Praeitis, kurios neatsimenu, o kas atsimena - tyli. Aš neturiu praeities!-Mayra pradėjo rėkti.-Aš esu niekas! Mano pradžia ligoninėj, ten ir mano pabaiga! Kodėl! Niekas! Manim! Netiki! Nei mano šeima, nei tie, kurie vadino save draugais, net suknistas koledžas, su kuriuo miegu, keliu ir valgau nieko nesako! Savo motinai parūpau tik tada, kai bandžiau pasismaugti savo kambaryje, nes niekas neužsičiaupia, bet ir nieko nesako! Uuu.. Mayra pamišo, uždarykim ją ligoninėn, prišerkim raminamųjų, tegul sėdi ramiai… Aš ne Mayra! Ne!-Mayros mintyse vėl buvo sukilęs chaosas, kai kitos dvi Mayros tarsi rėkė viena per kita. Klastuolė, išvarginta tokio pykčio protrūkio bei triukšmo viduje, atsisėdo ant palangės ir vėjui kedenant jos plaukus lėtai nusišypsojo:
-Ir ką nustebintų, jei iššokčiau iš Astronomijos bokšto?

[Lisette la Claire]

    Matydama, kad Mayra visiškai nejuokavo, Lisetė sunerimo. Ne tik dėl to, kad buvusiai bendrakoledžei, akivaizdu, buvo kažkas negerai su sveikata ir/ar galva, bet ir dėl to, kad, ko gero, visiškai be reikalo apšaukė jaunesnėlę. Juk buvusi klastuolė, kad ir ką sako koledžų stereotipai, tikrai nebuvo tokia. Miela rausvaplaukės išvaizda tikrai nebuvo kažkokia tai priedanga, aišku, reikalui esant ir už save ar kitus pastovėti galėjo, kaip anąkart per Mayros ir švilppalaikės muštynes.
-Klausyk,- prancūzaitė giliai atsiduso, taip stengdamasi nuraminti ir save, ir priešais stovėjusią merginą,- nusiramink, ššš. Tu nesi niekas, moterie,- švelniai delniukais suėmė jos pečius. Mayrai pradėjus kalbėti apie ligoninę, dvidešimtus metus skaičiuojanti mėlynakė prisiminė, kad sveikatos problemų jaunėlei netrūko, juk dar būdama pirmam kurse, per krikštynas, išvirto iš kojų, lyg ir ne taip seniai psichiatrinėje ligoninėje gulėjo. Tikrai ne rožėm klotas jos dar visai trumpas gyvenimėlis.
-Durna gal?- suraukė antakius, kai Mayra užsiropštė ant, ko gero, aukščiausiai visam Hogvartse esančios palangės ir garsiai pamąstė apie nusileidimą žemyn,- mane apkaltintų tavo nužudymu ir aš atsidurčiau Azkabane. Mes to nenorim,- it mažam vaikui nusišypsojo Lisetė ir atsargiai pabandė nutempti ją žemyn. Aišku, nelabai sėkmingai. Abi gyvatės išsitėškė ant šalto cementinio grindinio.
-Tikiuosi, dar labiau nesusižeidei?- atsistojusi delnais nusibraukė dulkes nuo juodų džinsų.- Galiu paprašyti, kad kas iš klastuolių palydėtų tave į ligoninės sparną. Pati, nepyk, negaliu. Jei kas nors sužinotų, kad aš čia, tai ojojooooj,- išraiškingai mosikavo rankomis.- Beje, jei turi klausimų, žinau šiek tiek apie tave,- gūžtelėjo pečiais.

[Mayra Llewellyn]

 Matydama, kad jos protrūkis pagaliau prisibeldė iki rausvaplaukės smegenų ir ši suprato, kad Mayra neapsimetinėja ir nevaidina, klastuolė patenkinta siūbavo žemės nesiekiančias kojas. Buvusiai klastuolei skaudžiai nutempus ją nuo palangės, juodaplaukė vėl kaukštelėjo nubrozdintais keliais į grindis. Vis dar klūpėdama ant grindų, Mayra jautė kaip sunki neviltis pakeičia pyktį. Lėta atsistojusi, ji paliko kruvinas dėmes ant grindų toje vietoje, kur ankščiau buvo jos keliai.
-Gal... Gali papasakoti apie save? Ir mane?-Mayra pati nustebo, koks nevilties kupinas nuskambėjo jos balsas. Ji pavargo kapstytis šioje mėšlo duobėje, kai rodos visi, išskyrus ją, žino, kodėl ji ten pateko. Galiausiai, leidusi užplūdusiam nuovargiui nutėkšti ją atgal ant grindų, Mayra apsikabino kelius ir pro užkritusiu plaukus stebėjo neatpažintą merginą. Pirštu sugavusi koja bėgusį kraujo lašelį, ji pridūrė norėdama įtikinti ne tik rusvaplaukę, bet ir save:
-Man bus viskas gerai. Susitvarkysiu.

[Lisette la Claire]

    Pamačiusi dar daugiau Mayros kraujo tiek ant jos kelių, tiek ant šaltų cementinių grindų, Lisetė kiek suraukė antakius. Merginai ir šiaip kraujas nebuvo labai malonus akiai dalykas, o čia dar juk, galima sakyti, ji buvo kalta. Visa laimė, rausvaplaukė, nelabai galėdama naudotis burtais už Hogvartso ligų, visada, kai tik atvykdavo į pilį, su savimi turėdavo burtų lazdelę.
-Episkey,- išsitraukusi savo medinę draugužę, mostelėjo ja į juodaplaukės kelius. Raudonas kraujas greit užkrešėjo,- mateeei?- net pati savimi didžiavosi prancūzė.
-O vaikyti, apie save aš galėčiau kalbėti ir kalbėti,- sukikeno buvusi Klastūnyno globotinė,- apie tave labai daug ko papsakoti neturiu, nemačiau tavęs pastaruosius, hmm, prieš kiek metų aš baigiau Hogvartsą, trejus metus, atrodo. Bet gali klausti, pabandysiu atsakyti,- gūžtelėjo pečiais dvidešimtmetė.- Tik žinai ką? Išburk ir man ateitį su savo kortom. Tik jei bus kas blogo, praleisk, noriu tik gerų dalykų, sutariam?- ištiesė delną.
-Tai va. O ką apie mane. Kaip ir minėjau, buvau Klastūnyno prefektė, kartu su Natuku organizavau krikštynas, per kurias ir įsigijai tą randą ant delno,- Lisetė nusprendė atsisėsti ant žemės priešais Mayrą,- Hogvartsą aš jau baigiau, tik dabar lankau savo draugę Morganą, žinai ją, taip? Ir su kitais klastuoliais, žinoma, pasilabinu, bet šiaip atvykstu dėl jos. Hmm, nežinau, kažkaip tikėjausi, kad kalbėti apie save bus lengviau, bet nesu tikra, kas tau aktualu, o kas - ne,- nusijuokė rožinių plaukų savininkė.

[Mayra Llewellyn]

 Rausvaplaukei, kuri vis dar nepasakė savo vardo, užgydžius žaizdas ant Mayros kelių, klastuolė šiek tiek sutriko. Bet pritardama, kad bevardės panaudoti kerai buvo verti susižavėjimo, juodaplaukė linktelėjo, nelabai žinodama, kaip jai reiktų reaguot. Visus žodžius, kuriuos tarė buvusi klastuolė, Mayra kaip kokia kempinė sugėrė į save, bandydama sudėlioti viską kaip dėlionę, kurioje trūko daugumos detalių. Merginai paprašius, kad Mayra išburtų jai kortomis, klastuolė atsistojo ir susišaukė savo pabirusias kortas:
-Accio kortos.
Visos kortos gražiai suskrido ir susidėliojo Mayros ištiestam delne.
-Žinai, kad išburčiau tau ateitį man reikėtų tavo vardo. Ir su Morgana... Na, sakykim kad ją žinau.-šyptelėjusi Mayra atsisėdo ant grindų ir parodė vyreniąjai sėstis priešais ją. Jausdama artėjantį nuovargį nuo emocijų protrūkio, juodaplaukė pasistengė to neparodyti ir įgudusiais judesiai pradėjo maišyti kortas.
-Ar yra kažkas, apie ką tiksliai norėtum sužinot? Santykiai, šeima, pinigai, klausimas koks...-Mayra, vengdama ryškiai mėlynų akių, kurios, jai atrodė, sekė kiekvieną judesį.

[Lisette la Claire]

     Lisetė sėdėjo ant šaltų cementinių astronomijos bokšto grindų priešais Mayrą ir stebėjo vos vieno burtų lazdelės mosto pagalba į pastarosios rankas atskrendančias kortas.
-Ai, taip, tiksliai,- prunkštelėjo rausvaplaukė, prisiminusi, kad visame monologe tiek apie save, tiek apie tamsiaplaukę taip ir nepaminėjo savo vardo,- Lisette. Lisette la Claire, jei ir pavardės reikia, nors visam Hogvartse nė su žiburiu antros tokios nerasi,- sukikeno dvidešimtmetė.
     Buvusi klastuolė stebėjo Mayros, maišančios kortas, įgudusius pirštus. Atrodė, kad galėtų žiūrėti, kol miego dievas Hipnas ją pasiglemžtų, o bendrakoledžė tada drąsiai galėtų ją apiplėšti, nužudyti ar net įduoti Hogvartso aukštesniesiems už nelegalų buvimą mokykloje.
-Kas nors negerai su Morgana?- kiek susirūpinusi paklausė, mat priešais sėdėjusios mergužėlės tonas neskambėjo gerai, na, ar bent jau Lisetės ausims neįtiko.
-Oof,- atsiduso mergina,- nė nežinau. Aišku, visų įdomiausia - santykiai, bet jei kas nors blogo, geriau nesakyk, nes tada pati išmesiu tave iš šito bokšto,- pajuokavo, o gal ir ne, Lisetė.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra išgirdusi rausvaplaukės vardą, atsiduso. Tarp vyresniųjų ji tikrai buvo žinoma. Kaip ir Na ta ni e lis. Ar apie judu ji ir klausia? Jie pora? Grįžusi iš apmąstymų šalies, klastuolė nukėlė dalį kortų nuo viršaus į kaladės apačią, o tada traukdama po vieną kortą išdėliojo varnelės forma.
-Čia,-parodė į dvi viršutines kortas.-Jūs. Apie jus. Trumpai ir bendrai. O čia,-parodė į žemiau padėtas dvi kortas, kurios buvo arčiau viena kitos.-Santykiai iš jūsų pusės. Kaip kiekvienas juos matot. O galiausiai, tai jūsų santykiai iš šalies. Gal net ir jų ateitis. Tai, pradėsiu nuo kortos, kuri, greičiausiai, parodo tave. Lazdų pažas,-Mayra pakėlė kortą su vaikinu, į kuris žiūrėjo į niekuo neypatingą lazdą, ir atsuko Lisetei, kad ši galėtų detaliau apžiūrėt paveikslėlį, kurį klastuolė žinojo mintinai.-Energingas bei kūrybingas žmogus. Kartais užsispyręs ir suabejojantis savimi, ypač kas liečia pasirinkimus. Kažkas naujo,-padėjusi kortą į vietą, paėmė jos porininkę,-Saulė. Linksmas bei šiltas žmogus. Gal netgi kažkiek vaikiškas. Lengva su juo būti. Kartais reikalauja dėmesio arba nutolsta, lyg pasislepia. Hm... Kažkas naujo ir džiaugsmingo tarp jūsų? Vestuvės?
Mayra lyg klausdama pakėlė antakį ir padėjo kortą.
-Lazdų pažas žiūri į Saulę. Tau tas žmogus svarbus ir santykiai ne nauji. O tau... Pasaulis... Hm. Santykiai tarsi tinka, patogu. Bet tas patogu ir yra pavojus. Gali pritraukt kitų pavydą arba skatinti ignoruoti problemas. Jam - Žvaigždė. Jaučiasi svarbus ir palaikomas. Bet yra nenuspėjamumo. O jūsų santykiai bendrai... Laimės ratas. Bus gerai, bus blogai. Niekas nestovės vietoje, vis keisis. Turbūt tai reiškia, kad santykiai truks. Gal dar kažko nori paklausti, kol kortų nesurinkau?
Mayra atsirėmė į sieną ir apvertusi kaladę, pažiūrėjo dar į vieną kortą.