[Niles Jasper Radirger]

Tądien Nilas juto poreikį atsiriboti nuo aplinkos. Šiek tiek nurimti. Bent kiek pabūti su savimi ir apmąstyti bala žinojo ką. Pasišvilpaudamas mintyse, berniukas šlaistėsi po žinomus pilies koridorius, nors išties, tokių dar buvo labai mažai. Pirmakursis vengė eiti kur tamsiau ar baugiau, dažniausiai sekė kitų pavyzdžiais. Jam pasidarė nuobodu pasiekus kažkelinto aukšto koridoriaus galą. Krimsdamas lūpą apsisuko ir kulniavo atgalios, taip pat nuobodžiai, kaip ir atkako. Pro koridoriaus langą, šalia kurio stabtelėjo, šviesiaplaukis žvelgė į gaivų, gražų ir išsiilgtą pavasario orą. Taip ir žinojau! Džesperas nestokodamas jėgų pasileido bėgte, berods, į kažką net atsitrenkė. Pasiekęs laiptus vienu žingsniu net po porą įveikė. Uždusęs Nilas sustojo tik atsidūręs bokšte, kuriame menkai ką matė. Kaip tik tuo momentu išgirdo kažką už savęs, bet neatkreipė dėmesio - manė, kad galvoje girdisi, uždusęs, visgi. O ne, tik ne tai.
- Ar ta kelionė persekios mane visą likusį gyvenimą? - nejučiomis išsprūdo, o šis krūptelėjęs bei susigėdęs atsisuko. - Nesu įpratęs keltis taip anksti. Tokios kelionės labai vargina, - pašmaikštavo švelniai šyptelėjęs mergaitei.

[Elrodas Adrianas]

   Berniukas kruopščiai apžiūrinėdamas visus hogvartso kampelius, užklydo ir į astronomijos bokštą. Pati astronomijos pamoka jam nelabai patiko, tačiau paspoksoti į žvaigždes buvo gražu, taigi jis užlipo į patį bokšto viršų, iš kur atsivėrė beribis dangus. Tik žvaigždžių nebuvo nė kvapo, mat popiečio saulė vis dar maloniai šildė žvarbų orą.
   Jis nusiėmė kuprinę nuo pečių ir iš jos išsitraukęs porą šiltų pledų vieną patiesė ant grindų. Į kitą šiltai susisupęs atsisėdo ir ėmė laukti tamsos. Oras buvo tikrai šaltas, bet taip laukti buvo gana jauku. Puikiausiai girdėjosi, kaip apačioje, kieme dūksta vaikai. Paprastai tuoj pat būtų bėgęs prie jų prisijungti, tačiau ne šiandien. Šiandien nebuvo nuotaikos šėlionėms. Jis norėjo tik ramiai pasėdėti ir palaukti sesers, nes žinojo, kad ji būtinai jį čia ras.

[Ella Moon]

Klydinėdama koridoriais, Ella ieškojo vietelės, kurioje galėtų pabūti viena. Toliau nuo sesės ir kitų mokinių. Lipo laiptais tai pirmyn, tai atgal. Pagaliau sugalvojusi pailsėti, pirmakursė pėdino koridoriumi. Staiga mergaitė pamatė siaurus laiptus. Aa tai turbūt astronomijos bokštas Ir iš tiesų tai buvo astronomijos bokštas, tik ten kažkas sėdėjo, atsukęs nugarą į Ellą. Švilpė tyliai atsistojo šalia ir apsimetė žiūrinti į dangų, kuriame iš tikrųjų, nieko įdomaus nebuvo. Praėjus minutei nejaukios tylos, vienuolikmetė kaip galėdama garsiau pasakė:
- Labas. Kuo tu vardu?
 Pirmakursė suprato vis dar nepažiūrėjusi į ant žemės sėdintį berniūkštį. Jo pilkos akys žiūrėjo į tolį, atrodė, kad jis mergaitės net nemato.

[Elrodas Adrianas]

   Išgirdęs kažką kalbat krūptelėjo. Paskendęs savo mintyse ir apmąstymuose jis visai pamiršo kur esąs ir nesitikėjo būti grąžintas į realybę nepažįstamo balso.
   - Labas, - nusišypsojo Elrodas, pralinksmintas savo paties išsiblaškymo. - Kažką sakei? A, taip. Mano vardas Elrodas. O tavo? Dar nebuvau tavęs matęs. Naujokė?
   Jis nužvelgė nepažįstamąją. Ji buvo smulkutė, rudi, pusilgiai plaukai krito jai ant pečių. Jau seniai jis nesikalbėjo su mergaite, apart savo sesers. Berniukui atrodė įdomu susipažinti su kuo nors nauju.
   - Kaip tau patinka hogvartse? Tu iš burtininkų šeimos? Lažinuosi nekantravai čia atsidurti. Mudu su seserim tiesiog negalėjom tverti savam kaily. Tik įdomu kur ji. Turėjo jau pasirodyti. Matyt dingti moku kur kas geriau nei maniau.
   Berniukas vis nesustodamai kalbėjo, tačiau supratęs, kad per daug pliurpia, nutilo, leisdamas atsakyti į užduotus klausimus mergaitei.

[Ella Moon]

Mergaitė dabar žiūrėjo į jį ir klausėsi.
- Aš Ella. Taip, naujokė. - kiek pagalvojusi tarė. - Aš tavęs taip pat nebuvau mačiusi nuo tada, kai čia atvykau. Beje, kokiame koledže mokaisi? Kelintame kurse?
 Ji pažvelgė žemyn, į bėgančius ir strykinėjančius mokinius su lazdelėmis rankose.
- O, Hogvartsas nuostabus. Mano tėvai nedaug man pasakodavo apie šitą mokyklą, nors ir yra burtininkai. Dažniausiai sakydavo „Nuvažiuosi ir pamatysi”. - Pamėgdžiojo pirmakursė. - O kiek tavo sesei metų? Aš irgi turiu sesę, mes dvynės. Tikriausiai dabar manęs ieško.
 Ji apsigrėžė norėdama pažiūrėti ar niekas neateina, bet koridoriaus pusėje vyravo tyla.
- Tavo tėvai burtininkai?
 Mergaitė nutilo, laukdama atsakymo, ji palenkė galvą žemyn ir vėl stebėjo lauke žaidžiančius mokinius.


 

[Elrodas Adrianas]

- Mokausi Varno nago koledže, - šyptelėjo berniukas, - kaip ir mano sesuo Elira. Mes irgi dvyniai. Na ji vyresnė už mane devyniom minutėm. Mes labai artimi. Neišskiriami galima sakyti.
   Jis knietėjo pridurti, kad nerimauja, kai jos nebūna šalia, bet nenorėjo pasirodyti verksniu.
   - O taip, - nudžiugo Elrodas galėdamas pakeisti pokalbio temą, - mūsų tėvai abu yra burtininkai. Tėtis pamišęs dėl eliksyrų, visokių bandymų su jais, išradimų, o mama žurnalistė. Dirba magijos žinioms ir daug keliauja. O ką veikia tavo tėvai? Aš vis prašydavau tėčio, kad papasakotų apie hogvartsą taigi daug visokių istorijų esu girdėjęs. Itariu, kad daug ką jis gerokai pagražindavo.
   Berniukas pavartė akis prisiminęs tėčio istorijas. Dabar kai pats galėjo vaikštinėti šiais koridoriais, viskas atrodė kiek paprasčiau ir sunku buvo nuspėti, kas tėčio istorijose būdavo tiesa, o kas tik pramanai.

[Ella Moon]

- Mano tėtis, - pradėjo mergaitė. - Domisi kitų šalių burtininkais. Jis, kaip ir tavo mama, daug keliauja. Viską rašosi savo užrašų knygelėje. Absoliučiai viską, kiekvieno sutikto žmogaus vardą, plaukų spalvą, pomėgius. Na, ir taip toliau. - nusijuokė mergaitė, pati nesuprasdama iš ko, ir toliau pasakojo. - Mama,dažniausiai būna namie, piešia, tapo. Tėtis ne kartą buvo prašęs nupiešti paveikslėlį jo knygos viršeliui. O ji tik nusišypsojo, ir pasakė, kad nupieš, kai jis parašys knygą. Tiesą sakant, aš irgi netikiu, kad jis tikrai parašys knygą.
 Ella nutilo. Kas man darosi? Kodėl tiek daug kalbu? Bet ji nespėjo susivokti, kaip jai iš burnos išsprūdo keli klausimai.
- O tu turbūt irgi pirmakursis? Kaip tau čia patinka? Kokia tavo mėgstamiausia pamoka?
 Pirmakursė pažvelgė į berniuką, ir laukė, ką jis atsakys.

[Elrodas Adrianas]

   Berniukas ramiai išklausė Ellos pasakojimą apie save ir tvirčiau susipupo į pledą, vėsesniam vėjui papūtus.
- Na, man labiausiai turbūt patinka kerėjimas. O tau? Ir ne, mes antrakursiai. - Elrodas nutilo po šių savo žodžių ir po minutėlės tylos, nusikvatojo. - Atleisk, aš antrakursis. Taip pripratęs, kad sesuo visada šalia, kad net kalbu taip pat, net kai jos nėra su manimi. Bet tu turbūt supranti, juk irgi esi dvynė. O jūs su seserimi identiškos?
   Elrodas smalsiai nužvelgė mergaitę, mėgindamas įsivaizduoti kokia yra jos sesuo. Jis mėgo analizuoti sutiktus žmones ir spėlioti ką jie mėgsta, kokie jie yra. Neretai pataikydavo labai tiksliai, tačiau nė pats to nežinodavo.
   - Ir man čia laibai patinka, - tęsė berniukas, - hogvartsas tarsi svajonė. Žinoma ne pamokos. Bet visa kita labai patinka. Neįsivaizduoju kaip gali nepatikti.
   Jis papūtė šilto oro sau į delnus ir juos patrynė, kad kiek sušiltų. Laukti nakties buvo tikrai šalta, tačiau jei berniukas ką sugalvodavo, būtinai turėdavo įgivendint.

[Elira Adriana]

Jei aš būčiau Elrodas, kur pirmiau eičiau, kad pasislėpti nuo viso šurmulio? Suraukusi šviesius antakius klausė savęs mergaitė. Pasigedusi brolio kambariuose ji patikrino vos ne kiekvieną pilies kambarį. Vis tikėjosi, kad dvynys nepabėgo kur nors toliau. Pavyzdžiui Uždraustąjį mišką. Na, bet jis juk nėra toks kvailas. Žino, kad ten naktį gali būti pavojinga. Nors Elira gana stipriai dėl to abejojo. Niekada negali žinoti, kas jam gali šauti į galvą.
Sustojusi prie siaurų laiptų, kurie kilo į viršų, rodos, be jokios pabaigos, varnė giliai atsiduso. Ji tikrai nekentė laiptų šitoj pilyje. Mintyse apsvarstė galimybę tiesiog grįžti į Varno Nago bendrąjį kambarį ir ten palaukti brolio.
-Jeigu jo ten nebus...-sušnabždėjo pati sau, galvodama kokį pamokslą reikės papasakoti Elrodui ir užbėgo laiptais viršun.
Vos užlipusi į bokštą ji pamatė nusisukusį berniuką ir nupūtė šviesias sruogas nuo veido.
-Elrodai Adrianai, kur tu po šimts gnomų buvai pradingęs? Ar supranti, kad turėjau ieškoti tavęs po visą prakeiktą...
Nutilo pamačiusi, kad jis yra ne vienas pats. Šalia šviesiaplaukio buvo tamsių plaukų mergaitė. Atrodė, kad jie apie kažką kalbėjosi, kol Elira nesutrukdė. Apstulbusi varnė užčiaupė savo burną ir išsitiesė. Jos sumišęs žvilgsnis šokinėjo nuo brolio ant nepažįstamosios.
-Ak...-išsižiojo norėdama kažką pasakyti, bet joks normalus žodis neišėjo iš jos lūpų.-Labas,-iškvėpė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.-Aaaš... sutrukdžiau kažką?

[Elrodas Adrianas]

  - Ne ne, - be galo nudžiugo berniukas išvydęs seserį. - Nieko nesutrukdei. Kol laukiau tavęs susipažinau su Ella.
   Tarsi nė negirdėjęs Eliros barimosi, jis išsivyniojo iš savo šilto pledo ir ištiesė rankas, laukdamas kol sesuo atsisės šalia jo ir jis galės šiltai ją apkamšyti.
   - Ella, - kreipėsi jis į tamsiaplaukę, - čia mano sesutė Elira. Elira, čia Ella.
   Pristatęs mergaites viena kitai jis vėl nusišypsojo sesei.
   - Tik nesakyk, kad mane rasti buvo sunku. Norėjau į žvaigždes pažiūrėti. Naktys dabar būna labai giedros. Pameni, kaip tokiu metų laiku vykdavome stovyklauti su tėčiu? Pasiilgau to truputį.
   Elrodas užsimerkė mėgaudamasis vėsa. Per kelias valandas, kurias čia praleido, iš tiesų buvo visas sustiręs, tačiau tai jam vis tiek patiko.

[Ella Moon]

Ella krūpelėjo, išgirdusi žingsnius. Ji apsisuko, o ten stovėjo daili šviesiaplaukė mergaitė, kiek panaši į Elrodą. Iš pradžių nepažįstamoji nematė pirmakursės švilpės, bet vos tik jai atsisukus, Ella nelabai drąsiai pasisveikino.
- Labas, Elira. Malonu susipažinti. - Šyptelėjo pilkaakei.
 Tik jiems pradėjus kalbėti,  mergaitė vėl nusuko galvą į lakstančius mokinius, jog neatrodytų, kad ji klausosi pokalbio. Danguje saulė po truputį leidosi žemyn, dangus nusidažė raudona spalva, o keletas vaikų parbėgo atgal į mokyklą.
- Na, aš turbūt eisiu ieškoti Stellos. Oi, tiksliau savo sesės, - nusijuokė mergaitė.
 Antrą kartą per penkias minutes, jie išgirdo žingsnius. Kas vėl ateina?
 Prieš juos stovėjo Ellos sesuo dvynė.

[Stella Moon]

Vaikštinėjusiai Stellai ir beješkodamai sesers po pilį pasidarė žvarbu, tad nulekė pasiimti pledo. Tuomet apsigaubė pledu ir vaikštinėjo ieškodama Ellos.
-Sesee!- rėkė Stella nerasdama sesės. Staiga mergaitė nužvelgė nepažystamuosius berniuką ir mergaitę, bei pamatė savo sesę bekalbant su jais. Kadangi Stella buvo drąsi mergiūkštė, tad drąsiai ir elgėsi.
- Oi, tu čia.- šiek tiek nurimusi atsiduso Stella.
Ella atsisuko ir pažvelgė į savo sesę.
- Sveika!- atsakė ji. Ir priėjo prie sesers. Stella pašninždomis paklausė Ellos:
-Kas jie?
- Aš vardu Stella, gal galečiau prisėsti?
- Na, o dabar galime artimiau susibendrauti, šiltai įsisukti į pledus ir pažiūrėti į nuostabų dangų.- nudžiugusi pasakė Stella.
Mintyse mergaitė galvojo, ak koks gražus dangus ir netyčia garsiai atsiduso...

[Fiadh o Ceallachain]

Kurį laiką Fiadh klaidžiojo po pilį be jokio konkretaus tikslo. Ji nesuprato, kodėl, tačiau kol kas jos niekas nepuolė. Kelis kartus mergaitė matė praeinančius mokinius, tačiau ir jie su niekuo nesikovė. Ar aš kažką ne taip supratau? sunerimo grifiukė. Ji jau bodėjosi eiti atgal į klasę ir paklausti profesoriaus, ar gerai suprato užduotį. Tačiau nutarė, kad neverta. Jeigu suprato negerai, bus tik į naudą - niekas nebepuls ir nebegąsdins. Jeigu suprato teisingai, bent jau neapsijuoks.
Galiausiai šviesiaplaukė nutarė užlipti į astronomijos bokštą. Nebuvo didelė šio dalyko mėgėja, tad dažnai ten nesilankydavo. O ar yra buvusi ten dieną, iš viso negalėjo pasakyti. Tad nutarė pasinaudoti proga. Ir kažkaip nenukristi, kai tave užpuls priminė sau Fiadh, lėtai lipdama laiptais. Ji neskubėjo, nes atidžiai žvalgėsi, ar nepasirodys koks namų elfas. Kol kas nieko nesimatė. Mergaitė šiek tiek bijojo, kad pačiame viršuje jų gali būti daugybė. Tačiau laiptų įveikta buvo nemažai, tad grįžti nesinorėjo.
Galiausiai antro kurso Grifų Gūžtos mokinė užlipo į viršų. Čia buvo galima apžiūrėti visokius senovinius teleskopus ir kitus astronomijai reikalingus prietaisus. Mergaitė susidomėjo. Tačiau skubiai sau priminė, ko ji čia atėjo. Dabar tikrai ne laikas. Kitą kartą pasakė sau Fiadh. Ir pripažino, kad tuo nusivylė. Tačiau tai buvo ne taip ir blogai: bus ką veikti kokį savaitgalį.
Tačiau dabar teko susikaupti ir laukti. Fiadh labai nemėgo laukimo. Tuo labiau tokio įtempto, kai žinai, kad tave užpuls. Ji pagalvojo, kad gal verta išburti skydą - vis tiek pavyks tik iš kokio penkiolikto karto. Jeigu iš viso pavyks, žinoma. Tačiau tada susimąstė apie tai, kad neaišku, ar skydas ją uždengs iš visų pusių. Jeigu ne, tai elfai būtinai prisiartins iš tos pusės, kur skydo nėra...
Pagaliau pasirodė du namų elfai. Vienas buvo keistai mažas. Fiadh susidomėjusi į jį pažvelgė atidžiau ir tai vos nekainavo brangiai: didesnysis elfas paleido sustingdomąjį užkeikimą ir mergaitė vos spėjo pasitraukti.
- Protego! - riktelėjo ji, staigiai durdama lazdele į viršų. Nieko neįvyko. Grifiukė pakartojo burtą dar kelis kartus. Nieko. Fiadh pradėjo panikuoti. Ji nežinojo, kur padarė klaidą. Tačiau suprato, kad kažką daro ne taip. Nes burtas iš viso neveikė. Šį kartą ji buvo ne per silpna magė, o tiesiog kažką darė ne taip. Tačiau šiaurės airė niekaip nesuprato, kas tiksliai yra ne taip.
- Protego! - dar kartą šūktelėjo mergaitė. Ranka buvo gerokai pavargusi, tad mergaitė neplanuotai ją nuleido žemyn. Ir tada suprato, kas buvo negerai - paprasčiausiai ji atliko ne tokį judesį. Žinoma, grifiukė neprisiminė, koks tiksliai turi būti judesys, tad pradėjo tiesiog mosuoti ranka ir kartoti burtažodį. Vėl nieko. Mergaitė jau beveik verkė, nes nė neįsivaizdavo, kaip galėtų ką nors nuveikti, kai tiesiog neprisimena rankos judesio.
Namų elfai sustoję tarėsi. Bent taip atrodė Fiadh. Per tas kelias akimirkas ji spėjo kelis kartus pergalvoti, kokį judesį jai gali reikėti atlikti. Tada suprato, kad kažkas įvyko tada, kai ji ranką iš viršaus leido žemyn. Fiadh skubiai pakartojo veiksmą. Burtas nebuvo sėkmingas, tačiau šiaurės airė suprato, kad šis judesys yra teisingas. Tad pakartojo jį dar kelis kartus. Pagaliau pavyko išburti šokį tokį skydą. Jis atrodė labai nevirtas. Ir atrodė, kad namų elfai norėdami lengvai jį nustums. Netgi be jokios magijos. Tačiau arba šitie du namų elfai buvo pernelyg nepatyrę, arba profesorius buvo taip sutvarkęs, tačiau jiedu nebepuolė. Mažasis piktai pažvelgė į mergaitę ir tada porelė pasišalino. Fiadh apstulbo ir negalėjo patikėti, kad nugalėjo. Lyg ir.
Tačiau grįžti į klasę dar buvo labai per anksti. Tad Fiadh neskubėdama nusileido astronomijos bokšto laiptais ir patraukė kiemo link.

[Kajus Arno Wintersas]

Žiemos vakaras buvo neįprastai šiltas, ką norėti kai, bemaž sutartinai viso pasaulio mokslininkai kaulija apie klimato atšilimą.
Kajus nebuvo vienas iš tų, kurie lėkė į lauką ar trūnyjo bemdrajame kambaryje, jis su dviems dėžėmis kulniavo į Astronomijos bokštą. Netrukus dėžės su užrašu "fejeverkai" nugulė ant medinių grindų ir Wintersas galėjo lengviau atsidusti - nė nenumanė, kokios sunkios buvo šios dėžės.
Švilpynės prefektas klestelėjo ant grindų.
Žinojo kelis dalykus:
1. Vienam ar su kompanija nusimato linksmas vakaras;
2. Įkliūti į areštą lygu šimtu dešimt procentų, nes vos ne vaikštinėja komendanto valandoje;
3. Jei nepavyks įvykdyti sumanymo, viskas nueis šuniui ant uodegos.
Penkiolikmetis niūriai vyptelėjo, bet bandė likti optimistu. Jis ne šiaip sau praleidinėjo vakarus ties nelankoma žiobarotyra ir neleis, kad šis vakaras apseistų be spalvų.
Turi pavykti. Turi.
Fejeverkų pasiruošimo darbai truko nuobodžiai ir ilgai, tačiau buvo verta. Beveik nušalusiais pirštais Kajus dėžes išstatė lanku prie bokšto kraštų, jog fejeverkai galėtų netrukdomai skrieti į dangaus platybes, atliko visas nurodytų instrukcijų žingsnius ir patenkinas įsišiepė.
Turi pavykti!
Ir pavyks, tik padarė vieną mažą klaidą.

[Wrena Alder]

 Nuo to žiemos ryto praėjo maždaug metai. Daugiau ar mažiau - pasakyti negalėjo, nes net pabaigus herbologijos rašinį neprisiminė mėnesio dienos, tad nusprendė ją parašyti vėliau, kai prisimins. Nepabaigtų rašyti rašinių ir įvairių užduočių niekaip nemažėjo, tačiau pažadėjo, o pažadus reikia tesėti.
 Wrena ėmė abejoti tik lipant laipteliais į astronomijos bokšto viršų (va ir atsakymas kodėl Hogvartse be kvidičo nebuvo jokio kito sporto - užtekdavo reguliariai lankytis astronomijos pamokose). Lazdelė skleidė melsvą šviesą, apšviesdama pakopas. Hogvartso taisyklėse nebuvo paminėta, jog negalima leisti fejerverkų, tačiau artėjo komendanto valanda. Gal vis dėl to negaus arešto. Nors baigti Hogvartsą negavus nė vieno arešto... Arba labai šaunu, arba nuobodu. Jei ką galėjo padaryti, tai tik dabar, kol dar nebaigė Hogvartso ir tai neatsilieps darbo vietai. O jeigu ką - visuomet galės toliau pūti prie knygų.
 Užgesino švieselę likus kelioms pakopoms ir iškart pasidarė tamsiau. Pasigailėjo, nors pasibaigus laiptams lazdelė tamsoje atrodytų kaip ryškus užrašas ,,AŠ NORIU AREŠTO". Kelios pakopos. Tankiau sumirksėjo, bandydama priprasti prie tamsos.
 - Labas,- gan tyliai pasisveikino. Toje tamsoje kažkas buvo ir šeštakursė gniauždama lazdelę rankoje tikėjosi, jog tai bus Kajus, o ne koks Voldemorto horokrusą radęs ir nusprendęs jį prikelti mirties valgytojas. Dingtelėjus minčiai, jog gal būt transfigūracijos profesorius Greywindas galėtų sugalvoti pasėdėti astronomijos bokšte, nukrėtė šiurpas. Juk vis dėl to vėlu.