[Europa Ziegler]

     Kvaili namų darbai ir kvaila astronomija,- mintyse burbėjo trylikametė lipdama į astronomijos bokštą paties šėtono sukurtais laiptais. Nors Europai su mokslu nebuvo prastai, astronomija buvo tas dalykas, kuris mergaičiukei niekaip nesisekė. Prastas pažymys kėlė riziką būti išmestai, o tuo baltapūkė rizikuoti negalėjo, tad, susitarusi su profesore, pažadėjo stebėti ir aprašyti meteorų lietų, vyksiantį šią naktį.
    Beveik pasiekusi laiptų viršų, trečiakursė išgirdo balsą. To man ir betrūko,- piktai pamintijo, tačiau vis tiek užlipo viršun. Tokie dalykai kaip meteorų lietus vyksta retai, o pažymį klastuolei reikėjo pasikelti kuo greičiau - rizikuoti negalima.
    Laimei, bernužėlis astronomijos bokšto viršūnėje buvo vienas, vadinasi, nereikės klausytis svetimų žmonių dialogo, greičiausiai trukdysiančio Europos susikaupimą. Tyliai, nieko nesakiusi, Klastūnyno globotinė nupėdino iki lango. Pasidėjusi nedidelį blonknotėlį užrašams ir juodą tušinuką ant palangės, alkūnėmis atsirėmė į ją ir įsistebeilijo į giedrą nakties dangų.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah stovėjo atsirėmęs ir niekur nesiruošė dar trauktis, stebėjo dangų, kurį puošė žvaigždės, o dar meteorų lietus, šis vakaras vaikiui atmintyje užsilaikys gan ilgam...
Bestovint Chris' as išgirdo širdies plakimą, žmogaus.. Jis vis artėjo jaunasis vampyras kiek susirūpino dėl to, nes norėjo ramybės, tačiau nieko nepakeisi.. Netrukus čia atėjo ir mergiotė, kuri mandagumu nepasižymėjo, tačiau ir grifas nebuvo labai mandagus, tačiau vien tik koledžas apie jį kalbėjo, kad turi toks būti...
Dar kelias minutes bestovint tyloje, vaikinas nusprendė pasisveikinti, juk nebūtina šnekėtis užtenka pasakyti hello, ir vėl ramu..
- Sveika, - priverstinai šyptelėjo rudaplaukis ir vėl nutylo, nes nežinojo ką sakyt ir nelabai norėjo kalbėti, nes ta mintis apie grįžusią motiną jį vis dar kamavo, jis jos nenorėjo matyti, o ši boom.. ir pasirodė, lyg niekur nieko... Po penkerių metų išdygo lyg statula..

[Europa Ziegler]

     Europėlė nuobuodžiaudama stebėjo nakties dangų, kurį puošė žvaigždės ir meteorų lietus. Taip, gražu žiūrėti, netgi labai, tačiau trylikametei buvo sunku suprasti, ką tiksliai ji turėtų aprašyti. Buvo įsitikinusi, jog sakinio „danguje skraidę degantys meteorai priminė krentančias žvaigždes“ astronomijos profesoriui tikrai nepakaks. Negana šio galvos skausmo, prabilo ir šalia baltapūkės vaizdą stebėjęs bernužėlis.
-Labas,- tyliai ir, akivaizdu, be jokio noro bendrauti numykė. Tikrai neatėjo čia šnekučiuotis su kelyje sutiktais nepažįstamaisiais.
    Baltapūkė užkišo vieną plaukų sruogą už ausies ir giliai atsiduso. Išvis, kodėl toks dalykas kaip astronomija egzistavo Hogvartse? Juk jei ne ji, vargšelei Ziegler tikrai nereikėtų stovėti astronomijos bokšte ir aprašinėti (stebėti jį trečiakursei visai patiko) meteorų lietaus ar dar kitaip uždirbinėti papildomus pažymius.
     

[Elijah Chris Dawson]

Elijah pajautė mergina susierzinimą ir šiokį tokį nenorą bendrauti, tad nelabai ir turėjo ką pasakyti.
- Am.. - numykė berniūkštis.. - Aš tau netrukdau? - Klaustelėjo vaikinas ir vėl įsistebeilijo į dangų, žvaigždes..
- Šiandien sakyčiau puikus vakaras, o dangus nuostabus.. - šyptelėjo vampyras pamiršęs pačią skaudžiausią nuoskaudą, tačiau ta mergiotė jam kažką priminė, greičiau jo mama.. Jos išvaizda..
- Tai kuo vardu? Ir gal reikia pagalbos? - Burbtelėjo vaikinas, jis žinojo, kad taip elgtis nepridera, tačiau jam rūpėjo bendrauti, nors jis to nelabai mėgo, tačiau šiuo metu jis to norėjo, pavargo nuo vienatvės, kurią pats susikuria.. Chris' as laukdamas atsakymo vėl užsigalvojo tik šįkart apie tai, kodėl ji grįžo ir kodėl dabar, kai vaikinas jau buvo ją bepamiršąs..

[Europa Ziegler]

-Na, pašaliniai garsai niekada nėra puikus būdas susikaupti, bet ne, netrukdai,- sarkastiškai atsakė Europėlė nė neatsisukdama į berniuką. Žinoma, darbas nebuvo toks, kuriam reikėtų didelio susikaupimo, tačiau ir trylikametė nebuvo tokia, kuri norėtų bendrauti su nepažįstamais berniokais vidury nakties, filmuose tai gerai nesibaigia.
Klastūnyno globotinė į šalia stovinčios personos paistaliojimus apie dangų nieko neatsakė, bet pritardama nežymiai linktelėjo. Dangus šiąnakt buvo itin gražus.
-Europa, ir ne, ačiū. Aš jau baigiau,- priverstinai šyptelėjo ir užvertė blonknotėlį, kuriame trečiakursė taip nieko ir neparašė,- man jau reikia grįžti,- pasiėmė tušinuką ir išėjo iš varpinės dar sekundėlę pažvelgusi į nakties dangų.

[Klara Severova]

Pagaliau užlipusi į bokštą Klara dūsaudama it kokia senė krito tiesiog čia ant grindų (kėdžių aplinkui nelabai matė) ir pasitrynė skaudančias kojas. Prakeikti laiptai. Šioje pilyje labai trūko lifto. Ir išvis čia trūko įvairių technologijų. Bet neeee... juk jau amžių amžius elektronika tarp magijos čia neveikia. Kažkokia nesąmonė... Juk turėtų būt galimybė sukurti kokį ten magišką liftą...
Kurį laiką Klara taip ir sėdėjo ant grindų, nekreipdama dėmesio, kad jos šaltos. Tada, tik kai jautėsi pakankamai atsigavusi, atsistojo ir priėjo prie bokšto krašto atsiremdama į turėklus įsispoksojo į naktinį dangų. Tiksliai nežinojo ką ji čia veikė. Astronomijos namų darbų nežadėjo daryti, o ir susitikti su kuo nors nežadėjo. Nors ir buvo su savimi pasiėmusi tą pačią užrašinę, rašyti taipogi nežadėjo. Paskutiniu metu tiek daug buvo nutikę, o ir buvo be galo pavargusi, norėjosi pabūti vienai. O ir ši vieta buvo viena iš nedaugelių vietų kur ji nėra buvusi (dėl tų prakeiktų laiptų aišku). Tai mergaitė tiesiog grožėjosi naktiniu kraštovaizdžiu.
Nežinia kiek laiko ji taip stovėjo. Gal minutę ar dvi, kai išgirdo kažkieno balsus. Suspausdama lūpas mergaitė stipriai užsimerkė ir atsiduso. Na taip, kažkodėl kai tik užsinori pabūti viena, visada turi kažkas tai sutrukdyti. Paskutiniu metu jai tiesiog baisiai nesiseka.

[Clementine Martes]

  Diavalis net nutuokti negalėjo, kokio velnio Marsui reikėjo eiti į tą astronomijos bokštą ir dar prie to naktį. Nors, visada juk yra geroji pusė. Klastuolis galėtu savo vyresnįjį brolį tada ir numesti nuo to bokšto. O ką? Niekas turbūt net nepastebėtų, juk Jupiteris galėtu apsimesti Marsu ir ne pirmą kartą.
 - Tai kokio velnio tau čia reikia? - Prancūziškai pasakė lipdamas laiptais į viršų.
  Lipti laiptais dvyniui buvo ne sunku, atvirkščiai, kaip ne keista, naktį turėdamas gan daug energijos, šis intensyviai ir greitai lipo laiptais. Prie to, dar pažiūrėjo į Marsą ir šiam davė iššūkį "kas greičiau užlips". Aišku, jau prie pabaigos ir jis truputį pavargo. Bet juk varžybose negalima pasiduoti, tiesa? Todėl prancūzas stengėsi niekaip nepasiduoti, jis vis lipo laiptais ir jau prie pabaigos jam pasirodė, kad jie niekaip nesibaigs. Bet, taip jam atrodė ne ilgai.
  "Įsiveržęs" į astronomijos bokštą, garbanius pasistengė kažkiek pailsėti ir atsikvėpuoti.
 - Tai užskaičiuojam kaip lygiosios? - Vos sugebėjo ištarti.
  Nusiraminus, strazdanius apsižiūrėjo. Na ir pasirodo, šie buvo tada ne vieni. Ir netgi ne su bet kuo. O su Marso mergina! Jaunuolis šelmiškai nusišypsojo ir priėjo prie jos.
 - Kokie žmonės. Oj, pardon. Gal man palikti jūs čia reikėtų? Na žinot, kaip tik dar, labai romantiška vieta čia. Naktis, skaidrus dangus, žvaigždės. Jūsų pasimatymui kaip tik! - Nusijuokė.

[Marsas Rafaelis Olivier]

     Šaltą žiemos naktį, kol dauguma Hogvartso mokinių, ko gero, jau seniausiai parpė savo šiltose lovose, Klastūnyno dvynukai tyliai slankiojo koridoriais.
-Tu dar per jaunas suprasti,- Marsas neturėjo konkretaus atsakymo į brolio klausimą, kodėl šie du sliūkino į astronomijos bokštą.
     Visų taip nekenčiami, kartais net vadinami „pragariškaisiais“, laiptai į viršų dyniams didelių bėdų nesukėlė, mat energijos kiekiu (nebent pertekliumi) berniukai toli gražu nesiskundė. Jos netgi pakako lenktynėms į viršų!
-Lygiosios!- surėkė vos tiek pasiekęs bokšto viršų. Nemenkas iššūkis ir, ko gero, geriau už bet kokias sporto sales, kurias žiobarai taip aukština.
     Deja, laiptų viršuje Olivier dvynių laukė bent jau Marsui ne itin maloni staigmena. Ne, ne... Garbanius prieš tą mergaičiukę tikrai nieko neturėjo, tiesiog nervino brolio paistalai. Prancūzas tik užvertė dideles rudas akis ir greit sumąstė, kaip išsisukti nuo nemalonios sitaucijos.
-Kiek galima, Marsai...- Klastūnyno globotinis apsimetė savo broliu,- Juk mes tik vieną kartą smagiai praleidome laiką virtuvėje per žiobarotyros pamoką,- Marsas akimis žaižaravo į brolį,- aišku, aš norėčiau ir su malonumu praleisčiau daugiau, jei tu nieko prieš,- Jupiterio vardu mirktelėjo mergužėlei.

[Klara Severova]

Neprireikė stengtis, kad atpažinti tuos du balsus. Klara stipriai sukando į dantis ir pažvelgė į apvalų mėnulį, kuris atrodė, lyg dabar tyčiotųsi iš jos.
-Tu tikriausiai juokauji,-tyliai sumurmėjo panosėj.
Juk pilis nėra tokia maža! Kodėl tokiose vietose visada turi sutikti velnio neštus ir pamestus dvynius? Jie tikriausiai matė kaip ji ten nuėjo. Arba kas nors jiems tai išdavė. Ko jiems čia išvis prireikė?!
Galiausiai ji apsisuko. Susiraukusi sukryžiavo rankas ant krūtinės. Gaila, čia nematė jokių miltų ar kiaušinių, ar dar ko nors ką galėtų į juos mesti. Na tiesa, turėjo su savimi tą užrašinę, bet tikrai nežadėjo jos iš rankų paleisti. Tai tiesiog išdidžiai iškėlė smakrą ir juos nužvelgė prietemoje.
-Kažką palikot čia?-išlaikydama tą patį ramų balsą paklausė. Norėjo duoti jiems suprasti, jog tikrai nėra nusiteikusi toms nesąmonėms.
Pašnairavo į vieną iš jų, teigiantį, kad čia puiki vieta pasimatymui. Ją be galo erzino, kad vis dar nesugebėjo rasti skirtumų tarp jų. Juk negali dvyniai būti visiškai identiški! Privalo būti kažkas kas juos išskirtų. Ar tai ūgis, ar kūno sudėjimas...
-Deja pavėlavai. Aš kaip tik žadėjau eiti iš čia,-pasakė ir aplenkė berniukus, norėdama lipti žemyn.

[Clementine Martes]

  Jupiteris iškarto susiraukė, kai išgirdo, kaip būtent Marsas į jį kreipiasi. Bet po kelių sekundžių iškarto nusišypsojo. O vat moka tas Marsas žaisti žaidimus! Tik kai atsiranda šansas, šie du dvynukai iškarto pradeda apsimetinėti viens kitu, kad tik pridaryti košės.
  - Nagi, pasilik. - Užstojo mergaitei praėjimą į duris. - Vat žiūrėk, kaip manai, ar toks nevykėlis kaip Jupiteris sugebėtų praleisti nors vieną minutę su mergaitę bandydamas būti normaliu? - Nors ir kreipėsi jis į brunetę, bet pažiūrėjo į Rafaelį. - O taip tai, aš tikrai nieko prieš. Jeigu jums taip reikia mano leidimo, lankykit pasimatymus kiek norit! - Su truputėli paaukštintu balsu tarstelėjo. Pagalvojus, tai juk Marsui reikės tada praleisti laiką, o ne Jupiteriui. O jeigu Klara galvotu, kad tuo metu susitikinėtų su juo, tai jam tikrai tai nelabai rūpėjo. Bet vis tiek. Strazdanius kiek susinervino, todėl norėjo  padaryti geresnį kerštą savo vyresniam broliui.
 - O šiaip, Klara, vat įdomu, su kuo tu pasirinktum praleisti laiką, su manimi ar Jupiteriu? - Dar plačiau nusišypsojo. - Nes pagalvojau, juk dėl tokios panelės irgi galėčiau pakovoti. - Pažiūrėjo į klastuolį su tokiu žvilgsniu, lyg jis tikrai nesiruošia pasiduoti.

[Marsas Rafaelis Olivier]

-Kokie mes pikti,- Marsas nutaisė liūdną veidelį ir nuleido pečius. Priešingai nei brolis, prancūzas visai nepyktų, jei ta mergužėlė išeitų. Baisu net pagalvoti, kiek dienų ar net savaičių Jupiteris vėl tarškės apie Klarą ir Marsą. Ne, ačiū,- papurtė garbanotą galvą ir dėbtelėjo į dvynį.
-Na, žinoma, aš ne Marsas, jog būčiau tobulas visomis prasmėmis. Jis ir gražesnis, ir protingesnis, ir iškalbingesnis,- atsiduso, o ir veidą bandė nutaisyti kuo liūdnesnį. Žinoma, vaikinukui sekėsi sunkiai, norėjosi šypsotis, juk taip save išgyrė Jupiterio vardu, tačiau kažkaip išsilaikė.- O aš toks nenormalus ir, eee,- nutęsė. Berniūkštis tikėjosi pasiekti mergaitės širdį, teko girdėti, kad Varno Nago mokiniai kilniaširdžiai ir nepalieka kitų, jei šiems sunku. Būtent tokiu Marsas ir bandė apsimesti.
     Klastūnyno globotinis priėjo arčiau lango ir pažvelgė į apvalų it blynas mėnulį, siekdamas atrodyti dar dramatiškiau. Žinoma, ne visai apgalvojo galimybę, jog net jeigu Klara pasirinktų Jupiterį, kuris šiuo metu buvo Marsas, visgi pastarajam tektų su ja leisti laiką. Dvylikametis tuo itin nesidžiaugė, bet, eh, gal ką nors sugalvos.
-Štai, ir vėl...- atsiduso berniukas,- visomis prasmėmis geresnis brolis siekia iš manęs atimti viską. Sėdžiu jo šešėly, ir manęs niekas nė nežinotų, jei nebūčiau Marso dvynys.

[Klara Severova]

Klara kiek džiaugėsi, kad yra skirtinguose koledžuose nei jie. Juk jeigu visi klastuoliai tokie, kaži ar sugebėtų išgyventi bent savaitę tarp jų. Vienas iš dvynių, kuris tikriausiai buvo Marsas, užstojo jai kelią laisvės ir ramybės link. Mergaitė jį tik nutvilkė žudikišku žvilgsniu.
-Praleisk,-iškošė pro dantis piktai ir žengė žingsnį į šoną bandydama jį vėl aplenkti.
Bet kur tau. Tie berniūkščiai ir toliau šaipėsi iš jos. Klara sukando dantis iki skausmo tikėdamasi, kad ilgai taip kankintis neteks.
-Nė su vienu iš jūsų nebūčiau kartu,-sušnypštė šiam. O dar ir jis pradėjo dejuoti apie žiaurų gyvenimą. Atrodė vos ne kaip kuris nors melancholiškas veikėjas iš Šekspyro kūrinių. Ši mintis mergaitei pasirodė kiek juokinga, tai tiesiog nesusilaikiusi iškvėpė nusijuokdama ir staigiai prikando lūpą nenorėdama atrodyti, jog jai tai patinka.
-Kaip jis gali būti gražesnis už tave, jei jūs abu visiškai vienodi? O apie protą pasiginčyčiau...

[Clementine Martes]

  Ar gali būti, kad Jupiteris su savo tuo prisikabinėjimu peržengia lazdą? Tokia mintis jam kilo, kai mažytė Klara piktai bandė apeiti Jupiterį ir dar pareiškiant, kad jis atsitrauktų. Į tai aišku, klastuolis tik nusišypsojo. Jo šypsena galima buvo pastebėti kiekvienoje situacijoje. Aišku, ji tik dažniausiai reikšdavo skirtingą prasmę. Bet dabar ji reiškė tik tai, kad vaikėzui buvo juokinga matyti piktą mažo ūgio žmogų.
 - Oj, madam, atsiprašau. - Pasitraukė mergaičiukei nuo kelio ir pats tyliai sukikeno iš jos. O tada pažiūrėjo į Marsą kuris matyt, šiandien perkaito ir pradėjo nusišnekėti.
 - Ir kas pas gal tave iš mūsų protingesnis? - Mirktelėjo brunetei tuo pačiu metu tai padarius bandydamas pasakyti, kad tai jis yra protingesnis, o ne ta Olivier liekana.
  Jaunuolis tik dar kartą sukikeno iš visos šios situacijos, o tada jau turbūt Klarai norint kuo greičiau dingti iš čia, supratus tai, jai prieš išeinant pamojavo, o po kažkiek laiko jau pasilikus bokšte tik dvyniams, Klastūnyno globotinis tikrai pradėjo galvoti ties ta mintimi, kad savo brolį reikėtu išmesti nuo šio bokšto.
  - Giriu, gera mintis buvo apsimesti manimi. Bet deja, tau dar praktikuotis ir praktikuotis. - Pasikasė savo pakaušį ir pažiūrėjo pro vaizdą. Nusižiovavo. - Nežinau kaip tu, bet aš jau einu miegoti. Reikia prikaupyti jėgų kitam kartui sutikus ją. - Prancūziškai tarstelėjo ir nuėjo laiptais žemyn bandydamas pasivyti Klarą.

[Klara Severova]

Berniūkščiui pasitraukus mergaitė iškarto prilėkė prie durų, lyg pabijotų, kad šis vėl ją bandys sustabdyti. Paėmusi už rankenos stipriai patraukė, bet durys nė kiek nepajudėjo. Klara piktai panosėj rusiškai nusikeikė, prakeikė tas sunkias duris ir tuos dvynius. Dar kartą stipriai, kiek tik galėjo patraukė už rankenos ir tik tada sunkios durys atsidarė. Dar prieš išbėgant išgirdo berniuko klausimą. Atsisukusi piktai tėškė jiems abiems:
-Nesistebiu kodėl nesat Varno Nage. Juk net trolis už jus protingesnis.
Tai pasakiusi ji nusisuko ir dar nepamiršdama garsiai trenkti durimis greitai, kad šie nespėtų jos pasivyti, nulipo laiptais žemyn. Padarė pastabą mintyse, kad niekada nelips į šį bokštą. Nebent būtų koks potvynis ar bala žino kas dar.

[Frailė Luelė Martes]

   Pavasaris atėjo pamažu, tarsi nenorom. Bet atėjo: jau galėjai matyti sniege besikalančias snieguoles, pamiškėje jau žydėjo žibutės – nedrąsiai, tarsi bijodamos, kad tuoj vėl grįš žiema ir jas nuklos storas sluoksnis baltų pūkų.
   Tačiau žiema nenorėjo grįžti, iškeliavo į savo ledinius rūmus ir dar ilgą laiką nebesirodys čia: nei Hogvartse, nei visoje Jungtinėje Karalystėje. Oras buvo toks gaivus, kad nuo įkvėpimo gėlė plaučius, taip ištroškusius to pavasariško aromato.
   Norėjosi bėgioti, džiaugtis gamta, kuri dar ne visai prabudo iš žiemos miego. Tačiau visa tai palauks: lauke vis dar buvo žvarboka ir visada atsargi juodaplaukė kol kas nedrįso pusnuogė lakstyt po betirpstančias pusnis. Vis dėlto atsisakyti progos, kaip tą daro kiti, ne tokie išmintingi, mokiniai, ji negalėjo. Žvaliai užkopusi bokšto laiptais viršun ruošėsi keliauti prie lango, kur pastebėjo jau esant kažkokią žmogystą. Siluetas buvo pažįstamas, tad ji nenubėgo atgal, ką būtų bemat padariusi, užtikusi kokį pašalietį.
   Prarijusi seiles mažoji škotė nejaukiai nusišypsojo šiam, rodos, varnanagiui ir trumpam nusižiovavo. Po to dar kartą pažiūrėjo į jaunuolį. Suspaudus stipriau kumščius, norėdama kaip nors pradėti pokalbį Anaideia paklausė:
 - Čia kartais ne tu buvai tas berniukas kuris užmigo ir pasiliko traukinyje?