0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 280
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #165 Prieš 3 metus »
Laikas eiti.
Naktis baiginėjosi, neužilgo turės aušti. Reikėjo parsirasti į lovą ir snūstelėti bent jau valandėlę kitą. Nors, kam? Meghan puikiai žinojo, kad grįžusi į kambarį pirmiausia pasiims bloknotą ir imsis paišalioti visokias nesąmones. Arba pradės šokti pagal muziką savo galvoje nervindama kambariokes. Vienu ar kitu atveju, tikrai nemiegos. Kita vertus, lauke darėsi iš ties vėsu, o ir tam vaikinui turėtų būti ne pyragai.
Kaip ir mirti. nuaidėjo paskutiniai vaikino žodžiai mergaites galvoje.
- Nebūtinai, - mestelėjo. - Būna žmonių, kurie nori mirti. Arba priverčia kitus norėti. - karčiai pagalvojo apie seserį. - Bet, šiaip ar taip, mirtis yra šalutinis gyvenimo poveikis. Nieko nepakeisi.
Rudaplaukė vėl nutilo, paskendusi savo mintyse. Gyvenimas iš tiek buvo keistas. Ir visada jis baigiasi mirtimi. Kitaip nebūna. Kodėl tokia visatos santvarka? Kas tai sugalvojo?
- Šilčiau, - atsakė. - Tačiau tau, rodos, ne. - kritiškai nužvelgė vaikino išvaizdą. - Nesvarbu ką sakysi, neįtikinsi, kad tau nešalta. Ne tokia kvaila esu.
Grakščiu judesiu nusirengusi paltą mestelėjo jį juodaplaukiui ir pasisuko eiti. Jau buvo laikas. Priėjusi prie durų dar kartą atsisuko. Norėjosi pasakyti savo vardą, prisistatyti ir paklausti, kuo jis vardu, tačiau neprisivertė. Kitą kartą. Jei toks bus.
- Labos nakties, - tarstelėjo ir dingo pilies koridorių posūkiuose.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 360
  • Taškai: 61
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #166 Prieš 3 mėnesius »
Po klaikios transfigūracijos visgi neišlėkė kaip akis išdegusi. Išėjo kartu su Oliveriu ir užsikorė į bokšto viršūnę.
- Iš čia matos nereals vaizdas tiesa? Kaip manai ar tau patiktų viską nupiešti taip, tarytum matytum iš šio bokšto viršūnės? - Žinojo,kad kalba ne tai ką reikia. Bet tokiems pasakojimams reikėjo prisiruošti. Tiesa jau ilgai atidėliojo šį pašnekesį. Ir kada nors gyvenime reikėjo pradėti.
Mergina atsisėdo ant žemės, atsirėmė į turėklą.
- Aš jo bijau. - Pasakė.
- Žinau, kad per savo kvailą būdą jį erzinu, bet negaliu patylėti. Tai labai kvaila. - Ir ėmė pasakoti. Kaip išėjo, kad liko po pirmosios pamokos, kaip tėvas užrakino ją kabinete. Kaip Letė nenorėjo kalbėtis, trankė duris, kaip jis ją užkerėjo nutildymo ir užvaldymo kerais. Kaip rašė tuos atsakymus į jo klausimus, o paskui vėl šaukė, kad išleistų.
- Taigi... O žinai kas blogiausia? - Ji norėjo pasakyti ir apie kaltinimą motinos nužudymu. Bet negalėjo dabar to pasakyti. Tai taip ir liko tylėti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 958
  • Taškai: 132
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #167 Prieš 3 mėnesius »
Kiek anksčiau teko būti astronomijos bokšte, tai visada būdavo per pamokas. Sustatyti teleskopai ir klegantys mokiniai trukdydavo pasimėgauti vaizdu, bet dabar situacija visai kita. Čia išties gražu, o Leticijos klausimas privertė susimąstyti. Taip, jam tikrai patiktų nupiešti šį vaizdą. Aišku, nesugebėtų to padaryti tinkamai, bet vis tiek norėtų. Ir pabandys. Galbūt netgi padovanos piešinį šiai draugei.
Vis dėlto netrukus šias mintis teko nustumti šoną. Jusdamas, kad laukia kažkas svarbaus, Oliveris atsisėdo šalia Leticijos, bet jos neragino. Kai bus pasiruošusi, viską papasakos. Pati pakvietė čia ateiti, vadinasi, nori jam kažką pasakyti.
Klausydamasis galiausiai prasidėjusios istorijos tiesiog šiurpo. Kaip profesorius gali taip elgtis su mokine? Ir visai nesvarbu, kad jis yra jos tėvas. Už Nedovanotinus kerus galima visam gyvenimui sėsti į kalėjimą, šitą Oliveris žinojo. Aišku, apie tai nieko nesakė, bet įsidrąsino apkabinti Leticiją.
- Jis tikrai baisus žmogus... - sumurmėjo. Ir kas gali būti dar blogiau? Atrodė, kad draugė jau pasiekė ribą, taigi kurį laiką laikė ją apkabinęs ir laukė tęsinio. Kai atrodė, kad nesulauks, vis dėlto ryžosi paraginti: - Kas? Kas nutiko dar blogesnio?

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 360
  • Taškai: 61
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #168 Prieš 3 mėnesius »
Apkabinta jautė ramybę, kurios labai jau reikėjo. Atsirėmė į draugą. Šitaip šnekėtis pasirodo buvo kažkaip paprasčiau.
- Na... Gal aš jį ir išprovokavau taip elgtis. Nebuvau su juo mandagi bet... - Gal ir tikrai ji kalta, kad viskas taip pasisuko. Bet Letė nenorėjo su Leonardu  kalbėtis. O tas juk užrakino duris.
Oliveris mėgino ją raginti kalbėti toliau. Letė dvejojo. O jei jis irgi galvos, kad ji kalta dėl mamos. Jau regėjo vaizduotėje, kaip ją atstumia. Leticija nuleido galvą. Nežiūrėjo į Oliverį. Delsė. Taip ir nepakeldama galvos galiausiai pradėjo kalbėti.
- Prisimeni sakiau tau, kad man gimus mirė mama. Ir jis sako, kad tai aš dėl to kalta. Kad ji žuvo per mane. Bet juk taip ir yra tiesa? Jei nebūčiau gimusi tai to nebūtų nutikę. - Jeigu Oliveris tai patvirtins, jei jis patvirtins tai, ką ji pati galvojo, tada... Tada atsistos, nusileis laiptais. O ką darys po to nežinojo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 958
  • Taškai: 132
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #169 Prieš 3 mėnesius »
Žinoma, labai negerai, kad Leticijai taip nesisekė. Bet būtent toks gyvenimas paskatino ją išsikalbėti. Jeigu ne tėvo pasirodymas Hogvartse, jie dabar čia kartu nesėdėtų. Taigi Oliveris stengėsi ne tik išklausyti ir palaikyti, bet šiek tiek ir pasidžiaugti. Dabar tai jie jau tikrai yra draugai. Ne, tuo berniukas jau seniai neabejojo, bet ši akimirka vis tiek brangi.
- Jis yra ne tik suaugęs žmogus ir profesorius, bet ir tavo tėvas. Jis visiškai neturi teisės taip su tavimi elgtis, - netikėtai griežtai ištarė Oliveris. Kaip profesorius Heidbergas gal dar ir ne toks blogas. Šaltas, nejaukus, taip. Bet išmoko ir dalyką išmano. Bet kaip žmogaus keturiolikmetis jo nemėgo vis labiau.
- Aišku, kad tai nėra tiesa! - neįprastai sau net sušuko Oliveris. Kaip Leticija gali galvoti tokius dalykus? Ir kaip tas pabaisa gali kaltinti savo dukrą? - Niekada negalvok, kad esi kalta dėl savo mamos mirties. Juk tu gimei, nes... Na, tavo mama ir jis to norėjo.
Sunku perteikti mintis, kai tema tokia nepatogi. Oliveris įsivaizdavo, kaip atsiranda vaikai, bet tai labai jau šlykštu. Tiesą sakant, niekaip negalėjo suprasti, kaip mama ir tėtis sugalvojo turėti jų tiek daug. Bet viena aišku: joks žmogus nėra kaltas dėl to, kad egzistuoja.
- Tai jo paties kaltė, - pridūrė galvodamas, ką dar galėtų pasakyti, kad Leticija pasijustų bent šiek tiek geriau.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 360
  • Taškai: 61
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #170 Prieš 3 mėnesius »
- Bet aš su juo nemandagiai kalbėjau. Bet kai sesuo man papasakojo koks jis. Nežinau. Tiesiog negaliu gražiai elgtis. O kai jis mane užrakino kabinete tai pasidarė dar aiškiau koks jis. Juk jei gailėtųsi, jei būtų norėjęs su manimi suartėti elgtųsi kitaip tiesa? Bet jis atrodo toks viskam abejingas. Ir aš visai nežinau ko iš manęs nori. - Taigi. Merginai visiškai tai buvo neaišku. KO jam reikia. Sužinoti kur ir kaip ji gyveno. Bet kam?
O paskui širdis nerimastingai daužėsi prabilus apie motiną. Ir labiau nei Oliverio žodžiai jo intonacijos parodė, kad tikrai nemano, jog ji kalta. Bet visgi...
- Bet jei nebūčiau gimusi, tai ji gyventų toliau. Bet... Bet gi aš neprašiau to. - Nuleido galvą dar žemiau. Labai sunku žinoti, kad tau gimstant žuvo motina. Tai slėgė.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • IV kursas
  • *
  • 958
  • Taškai: 132
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Astronomijos bokštas
« Atsakymas #171 Prieš 3 mėnesius »
Paprastai Oliveris būdavo tas, kuris save dėl visko kaltina. Dabar tą darė Leticija, o jam teko užduotis bent pasistengti ją paguosti ir įtikinti, kad viskas yra ne taip. Dėl visos sudėtingos situacijos kaltas tik profesorius Heidbergas.
- Jeigu jis būtų norėjęs, būtų su tavimi bendravęs ir anksčiau. Net jei išsigando, kad turės tave auginti vieną, galėjo susirasti, kai tau buvo, pavyzdžiui, treji. Bet to nepadarė, - kalbėjo Oliveris. - Tu tiesiog neturi priežasčių būti su juo mandagi.
Regis, draugė nelabai nusiteikusi patikėti ir tuo, kad nėra kalta dėl mamos mirties. Kai pagalvoji, kaip galima gyventi žinant, kad mama mirė tave gimdydama? Nukrėtė šiurpas. Juk jeigu taip būtų atsitikę jiems, jie neturėtų ne tik mamos, bet ir gausaus būrio broliukų ir sesučių.
- Tu neprašei gimti, todėl nesi kalta. Juk nieko negalėjai pakeisti, kad viskas būtų kitaip, - tyliai kalbėjo berniukas vis dar laikydamas apkabinęs draugę. Ilgokai sėdėjo ir bandė ją paguosti. Neįsivaizdavo, kaip sekasi, bet galų gale atsistojo.
- Eime, Leticija, - pratarė. - Jeigu nori, galime rytoj ką nors nuveikti. Ką nors, kas padėtų tau nebegalvoti. Bet dabar jau reikia eiti pavalgyti.
Jautėsi šiek tiek kvailai, bet kartu ir gera, kad draugė su juo šnekasi. Galvodamas apie tai keturiolikmetis kartu su Leticija paliko astronomijos bokštą ir patraukė didžiosios salės link.