[Cindy Grant]

Po draugo žodžių, mergaitė tik mielai nusišypsojo ir kiek atsitraukė nuo draugo, bet tuoj pat kiek prisiglaudė prie jo peties, padėdama galvą ant jo.
- Net neįsivaizduoji kaip aš džiaugiuosi, kad susitikome. Buvau tikrai labai tavęs pasiilgusi. - Laimingu balseliu tarė ši ir nusijuokė. - Vasarą? Nieko gero. Nei kažkur atostogavau, nei su kuo nors susitikau, nei dar kažko linksmo nuveikiau. Ji buvo labai nuobodi. Labai laukiau kol galėsiu grįžti į Hogvartsą ir susitikti su tavimi. O tu? Kokia buvo taviškė vasara? - Mielu balsu tarė Cindy ir užmetė akį į bloknotą.
- Pieši? Gali parodyti ką nupiešei? - Nedrąsiai paklausė ši, norėdama pamatyti piešinius, bet nenorėdama jų žiūrėti be Ryan leidimo. Galiausiai švilpukė atsitraukė ir nuo sidabrinių plaukų savininko peties, kadangi suprato, kad tai jam galėjo būti kiek nemalonu. Grant kiek nejaukiai pasimuistė ir nugara atsirėmė į sieną.

[Ryan Jones]

Cindy atsitraukus pilkaplaukis kiek nuliūdo, bet jai padėjus galvą ant jo peties, berniukas ir vėl nusišysojo.
- Aš irgi labai džiaugiuosi, kad susitikome. Manau, kad įsivaizduoju kaip džiaugiesi, nes džiaugiuosi taip pat kaip tu, - pasakė vaikinas ir nusišypsojo. Jo nuotaika pagerėjo sutikus švilpę. - Am, na iš Portlando persikrausčiau atgal į Paryžių, kadangi taip reikalai susiklostė. Taigi teko prisiminti prancūzų kalbą. O beje, Cindy, kur tu gyveni? Gal dabar kai persikraučiau į Europą gyvensim šalia ir galėsim susitikti? - pasidomėjo vaikinas pasukdamas galvą į ilgaplaukę. Greitai sulaukė klausimą po kurio šyptelėjo.
- Piešiau. Žinoma, kad gali pažiūrėti, - tarė ir nuraudo švilpukas. Jis padavė bloknotą mergaitei į rankas ir šyptelėjo. Tada Grant kažkodėl atsitraukė nuo rudaakio dėl ko švilpis kiek nuliūdo. Galiausiai nusprendė, kad mergaitei turbūt nebuvo labai patogu atsirėmus į jį.

[Cindy Grant]

Mergaitė nusijuokė, nes matė koks laimingas ir gan susijaudinęs dėl jų susitikimo buvo vaikinukas.
- Smagu girdėti, kad apsidžiaugei dėl mūsų susitikimo. - Tarė Cindy, o tuoj pat ir vėl pasigirdo mielas sukikenimas. Šiai buvo smagu pasimatyti su draugu po visos vasaros nesimatymo. Švilpukai turbūt turėjo progą susimatyti vasara, bet ja tinkamai nepasinaudojo, tad nieko dėl to kaltinti negalėjo. Nes bent oranžinių plaukų savininkė turėjo nemažai laisvo laiko vasarą, bet mintis susitikti su Ryan, jai į galvą nešovė, dėl ko šioji kiek gailėjosi.
- Įdomu. Pasakyk kažką prancūziškai. Labai noriu išgirsti kaip tu kalbi šia kalba. - Susidomėjusi tarė Grant, o jos veidelyje švietė laiminga šypsenėlė. - O aš gyvenu Londone. Tai toli nuo tavęs. - Kiek liūdnoka šypsena nusišypsojo švilpukė ir trūktelėjo pečiais. Dažytų plaukų savininkui sutikus duoti Cindy bloknotą, ši patenkinta išsišiepė ir paėmė jį į rankas. Kad būtų patogiau, atsigulė pusiau ant žemės ir padėjo galvą ant Ryan kelių.
- Tikiuosi, kad tai tau nesukelia nepatogumų. - Droviai nusišypsojusi tarė mergaitė ir pažiūrėjo į pirmąjį piešinį, kiek išsižiojo iš nuostabos.
- Čia aš?!

[Ryan Jones]

 Išgirdęs mergaitės juoką, vaikino skruostai švelniai nuraudo.
- Tu esi labai miela, - tarė vaikinas ir nusišypsojo kai vėl išgirdo mergaitės kikenimą. Kažkodėl šiuo susitikimu Ryan'as džiaugėsi labiau nei kitais susitikimais su Cindy. Jis lyg ir buvo kažkuo įpatingas ir kitoks nei ankstesni. O jei šis susitikimas būtų buvęs vasarą... Deja, jiems vasaros metu nepasisekė susitikti nors progų tikrai buvo.
- Hmm prancūziškai. Bonjour. Je m'appelle Ryan. Aš pasakiau labas ir, kad aš vardu Ryan'as. Jei norėsi galėsiu ir tave pamokyti kalbėti prancūziškai, - ištarė švilpis ir paglostė mergaitės plaukus. Berniukui atrodė, kad mergaitės plaukai kvepėjo levandomis ir mėtomis.
- Na, Londonas man dabar arčiau negu tada kada gyvenau Amerikoje, taigi kitą vasarą susitikti tikrai galėsim, - pamąstęs pasakė sidabriškai baltų plaukų savininkas. Greitai mergaitė paėmė iš berniuko rankų bloknotą ir ėmė jį vartyti bei žiūrinėti.
- Ne, man viskas labai patogu, - tyliai pasakė tamsių rudų akių savininkas bei trumpai šyptelėjo. Išgirdęs draugės reakciją į piešinį švilpis nuraudo.
- Taip, tu. Stengiausi atvaizduoti kuo tikriau, - sušnabždėjo.

[Cindy Grant]

Vaikinui paraudus,  nedidelė patalpa vėl prisipildė mergaitės kikenimu.
- Ouu, nežinojau, kad galiu priversti tave raudonuoti. - Tarē švilpukė, bet pasigailėjo šių savo žodžių, kadangi po sekančių Ryano ištartų, Cindy skruostai taip pat nusidažė raudona spalva. Bet Cindy turėjo ilgus oranžinius plaukus, po kuriais ji puikiai paslėpė raudonus skruostukus ir tikėjosi, kad Ryan jų nepamatys.
- Wow, man patinka kai kalbi prancūziškai. Nors ir nieko nesuprantu. - Tarė mergaitė, bandydama nukreipti temą ir tikrai susižavėdama draugo prancūziška kalba.
- Smagu, kad aš tau netrukdau. - Pridūrė Grant pavardės savininkė ir kiek patogiau pasidėjo galvą ant jo kelių. Jos rankuose dar vis buvo vaikino piešinių bloknotas ir ši nustebusi žvelgė į savo nupieštą atvaizdą.
- Aš negaliu patikėti, kad tu nupiešei mane. O dar taip tikroviškai ir gražiai. Ačiū tau, Ryan. - Dar vis besigrožėdama piešiniu, tarė švilpynės koledžo narė.

[Ryan Jones]

 Vėl išgirdęs mergaitės kikenimą, švilpis dar labiau nuraudo.
-Gali ir labai lengvai. Vos tik imi kikenti tuo savo mielu balseliu ar pasakai man ką nors kaip pagyrimą, iš karto nuraustu, - tyliai ištarė berniukas ir šyptelėjo. Nežinojo kur jam pasislėpti nuo gėdos ir nuo jo raudonų bei degančių skruostų. Greitai trumpam pamatęs ir  mergaitės raudonus skruostus, nusišypsojo. Abu mokiniai vertė rausti vienas kitą.
- Galėsiu ir dar pakalbėti jei norėsi. Man visai patinka kalbėti prancūziškai. Galėsiu tave pamokyti, kad viską suprastum, - pasiūlė berniukas. Juk jam būtų netgi smagu išmokyti draugę šnekėti prancūziškai. Taip jis skleistų prancūzų kalbos grožį.
- Man niekada netrukdai, - tyliai ištarė ir ėmė glostyti ilgus ir orandžinius mergaičiukės plaukus. Jautė artumą ir ryšį su ja.
- Piešiau iš atminties. Stengiausi tave atvaizduoti kuo tiksliau ir tikroviškiau, bei gražiau, - ištarė vaikinas. Tada išplėšė lapą iš bloknoto. Jo apačioje suraitė savo parašą ir padavė piešinį savo koledžo draugei.
- Čia tau, - tarė.

[Cindy Grant]

- O dabar jau tu mane gėdini. Baik. - Tarė mergaitė ir paslėpė savo savo raudoną veidą savo delnuose, nenorėdama, kad vaikinas jį pamatytų. Tokie komplimentai/komentarai Cindy buvo neįprasti ir tai vertė ją rausti, tad ši dabar atrdodė raudona kaip pomidoras.
- Čia gan karštoka, huh? - Bandydama nukreipti temą ir pasivėdindama veidą delnais, paklausė oranžinių plaukų savininkė, nuo ko pati sukikeno. Iš tiesų astronomijos bokšte buvo kiek vėsoka ir šaltoka, tad šitas švilpukės ištartas sakinys, visai neatspindėjo tikrovės.
- Mielai tavęs paklausyčiau, bet pati kalbėti prancūziškai nenoriu. Kalba tikrai graži, bet aš tik apsijuokčiau, tad geriau klausysiu tavęs. - Vėl gi tyliai sukikendama tarė Grant.  Ji vis dar patogiai įsitaisiusi gulėjo ant vaikino kelių. Nors ir buvo kiek vėsoka nuo grindų skleidžiamo šalčio, bet bent jau buvo patogu, o rodosi, kad Ryanas dėl to visiškai neprieštaravo. Pilkų plaukų savininkas maloniai glostė šiosios plaukus, o mokinė su šilta šypsenėle veide žvelgė į tai į jį, tai į jo nupieštą pačios Cindy portretą.
- Labai gražu. Dar niekas niekada nebuvo nupiešęs manęs. Tai labai miela. Ačiū tau, Ryan. - Vis dar kiek nustebusi, bet laiminga, tarė trylikametė ir paėmė vaikino ištiestą piešinį. Nužvelgė jį dar kartelį. Piešinyje puikiai atsispindėjo dauguma jaunosios burtininkės veido bruožų. Labiausiai švilpynės koledžo mokinę stebino tai, kad Ryanas nupiešė ją iš atminties, net nežiūrėdamas į ją.

[Ryan Jones]

- Taip ir žinojau, kad ir aš galiu tave sugėdinti. Deja, nebaigsiu man patinka kai tavo skruostai taip mielai nurausta, - tarė nusišypsodamas pilkaplaukis. Tada patraukė jos rankas nuo jos pačios skruostų ir šyptelėjo. Berniukas tikėjosi, kad mergaitė nepyks ant jo dėl to.
- Gal gal ir šiek tiek karštoka, bet tik viršuje prie tavo skruostų, - pasakė sukikendamas. Tada švelniai pavėlė raudonus mergaitės plaukus nusišypsodamas plačia šypsena.
- Gerai. Ką norėtum, kad pasakyčiau? O tavęs kalbėti neversiu, bet jei pamokyčiau kalbėtum taip pat gerai kaip ir aš, - ištarė rudų akių savininkas. Nuo grindų šiek tiek kilo šaltis, bet tai berniukui nelabai rūpėjo. Jis labai nenorėjo, kad mergaitė pakiltų nuo jo kelių ir nueitų kur nors. švilpis pradėjo nykščiu piešti nematomus rutuliukus ant draugės rankos šypsodamasis.
- Keista, kad tavęs dar niekas nebuvo nupiešęs. Juk tu tokia graži... Nėra už ką. Visai netyčia pradėjau tave piešti. Tiesiog pamąsčiau apie tave ir pradėjau piešti, - papasakojo viską kaip buvo Jones ir trumpai nuraudo. Jam buvo kiek drovu šnekėti apie savo piešinius. Ypač kitų žmonių portretus, kuriuos jis piešdavo retai.

[Cindy Grant]

- Eiii, tai nejuokinga. Man nepatinka, kai tu bandai mane sugėdinti. Aš tampu kaip pomidoras. - Apsimesdama pikta ir suraukdama antakius, sukryžiuodama savo rankas po krūtine, tarė švilpukė, bet tuoj pat iš šios lūpų pasigirdo tik mielas juokas ir visi pyktį parodantys veiksmai dingo.
- O tu ir vėl šaipaisi iš manęs.  Baik. - Tarė nusijuokdama mergaitė ir trinktelėdama bendrakoledžiui per petį bei pradėdama tvarkytis savo suveltus, oranžinės spalvos plaukus. Ši vis dar buvo patogiai įsitaisiusi ant draugo kelių, dėl ko pasidarė gan žvarboka, nes visgi grindys nebuvo labai šiltos.
- Hmm, net nežinau. Manau, kad pasilikim tavo pakalbėjimą prancūziškai kitam kartui, sutarta? Nes manau, kad tikrai rasim dar daug progų tam. - Vis dar tvarkydamasi savo pusilgius plaukus, tarė Cindy. Rodosi, kad Ryanas vis dar nenorėjo nustoti šios gėdinęs ir toliau vertė rausti su savo gražiais žodžiais.
- Na va. Aš ir vėl raustu, ir tu, ponaiti, esi dėl to kaltas. Bet ačiū, tu labai mielas. O šiaip nematau priežasties piešti mane. Nesu niekuo išsiskirianti iš kitų savo bendraamžių. - Vienu delniuku pasitrindama savo skruostą. Grant pasidėjo savo portretą ant grindų, netoli jaunuolių, kadangi ši labai nenorėjo jo suglamžyti.

[Ryan Jones]

- Man juokinga. Ir aš gal nebandau specialiai tavęs sugėdinti. Taip gaunasi netyčia. Ne, ne kaip pomidoras. Labiau, kad burokėlis, - nusijuokdamas su šypsena tarė vaikinas. Matė, kad mergina šiek tiek pyksta, bet greitai jos pyktis tiesiog dingo.
- Aš nesišaipau! Tiesiog sakau kur karšta, - pasakė vaikinas, o tada vėl tyliai sukikeno. Mergaitė netgi pykdamasi su juo buvo labai miela ir nuostabi. Jai trinktelėjus per petį, švilpis susiėmė už peties vaidindamas, kad jam labai skauda. Draugei tvarkantis plaukus, pilkaplaukis ir vėl juos pavėlė.
- Gerai, prancūziškai kalbėsime kitą kartą. Taip, laiko tikrai rasime. Juk mes abudu švilpiai, susitiksime kažkur pilyje ir panašiai, - pasakė vaikinukas su šypsenėle. Mergaitei vis labiau raustant, švilpis tiesiog šypsojosi.
- Aš nesu mielas. Visiškai nesu mielas. Ir tu esi išskirtinė. Išsiskiri iš visų kitų ir panašiai, - rimtai pasakė kiek nuraudęs trečiakursis. Cindy pasakymas, kad jis mielas, privertė jį baisiausiai išrausti.

[Cindy Grant]

- Ryanai, pomidoras ir burokas yra raudoni, tad tai tas pats. Nematau didelio skirtumo. O jeigu negėdytum manęs ir pastoviai negirtum, mano skruostai nebūtų raudoni. - Nusišypsodama ir trumpam pažvelgdama į vaikino veidą tarė Cindy, tačiau tuoj pat ir vėl nusuko žvilgsnį į astronomijos bokšto lubas. Lubos neatrodė labai įdomios, tačiau mergaitei nebuvo patogu gulėti ant Ryano kelių ir būti pasisukus į jį, kad galėtų žiūrėti į šiojo veidą.
- Švilpiai ar ne švilpiai, nesvarbu. Manau ir be to rastumėme progų susitikti. Visgi turime pilna laisvo laiko po pamokų ir savaitgaliais. - Patikslino metais vyresnį berniuką oranžinių plaukų savininkė. Šiosios veidelyje švietė miela, paprasta šypsenėlė, taip parodydama, kad šiuo metu Grant yra pakankamai laiminga ir geros nuotaikos. Tačiau po švilpio ištartų žodžių, pasirodė mergaitės užsispyrimas ir ši sukryžiavusi rankas po krūtine tarė:
- Na, jeigu jau sakai, kad aš esu išskirtinė, tada reiškia, kad ir tu esi mielas. Ir nė nebandyk ginčytis.

[Ryan Jones]

- Cindy, burokėliai yra raudonesni už pomidorus, tad tu raudona kaip burokėlis. Na, bet reikia man tave gėdinti ir girti, kas kitas be manęs tai darys m? - paklausė vaikinas šypteldamas nedora šypsenėle. Jis visada vos tik rasdavo galimybę, norėdavo paerzinti ar pagirti Cindy. Elgėsi kaip koks išdykęs vaikas, nenorėdamas pripažinti, kad mergaitė jam patinka.Ak. Ir kodėl gi taip? paklausė pats savęs vaikinukas žvelgdamas į merginos gilias akis. Jose vaikinukas skendo vis labiau, ir labiau.
- Rastume. Jei noro yra visada atsiranda ir laiko. Na, nebent problema tame, kad artėja egzaminai, - pasakė išleisdamas atodūsį. Šį kartą labai nenorėjo egzaminų. Kažkodėl bijojo jų, jie buvo gąsdinantys ir nepatrauklūs. Matydamas merginos šypsena, vaikinukas šypsojosi ir pats. Jos šypsena berniukui buvo pati gražiausia.
- Betttttt, Cindy aš nesu mielas, - atsiduso. Kiek pamąstęs prabilo. - Bet kadangi kitaip tu nesutiksi su savo išskirtinumu ar pripažinsiu, kad esu mielas. Bet tik tau.

[Cindy Grant]

  Vaikinui pareiškus, kad burokėliais yra raudonesni už pomidorus, mergaitė kruiam laikui susimąstė ir užtilo, bet vis vien pasiliko prie savo nuomonės ir jos nepakeitė.
  - Burokėliai labiau primena violetinę spalvą, negu raudoną, - Vis dar bandydama ginčytis su draugu šiuo klausimu, tarė Cindy. Ši turėjo tvirtą savo nuomonę šioje, gal kiek kvailokoje diskusijoje, pasiginčyjime ir nežadėjo to keisti. Žinoma,  ne vienam pasirodytų keista, kad dėl tokios kvailokos priežasties reikia ginčytis, bet Grant pripažino, tai buvo visai juokinga, linksma.
  - Yra ir kas kitas be tavęs tai daro, - erzindama kiek vyresnį vaikiną, tarė Cindy bei šyptelėjo žaisminga šypsenėle. Na, ši bent tikėjosi, kad šie žodžiai kiek suerzins vaikiną, nors pati nežinojo iš kur atsirado ši nuojauta.
  - Nieko, viskas gerai. Esu įsitikinusi, kad rasim laiko. Reikia noro, o su noru viskas įmanoma. O egzaminus mes abu išlaikysim gerai. Svarbiausia tikėti tuo, nes tai, kuo tiki, dažniausiai virsta realybe, - su miela, šilta šypsenėle veide, tarė švilpė.
  - Šaunuolis. Bet pats sau meluodamas, kad nesi mielas, neįtikini kitų, kad toks nesi, - gan droviai tarė rudų, gal kiek primenančius oranžinę spalvą, plaukų savininkė. Pažvelgusi į laikrodį, esantį ant rankos, Grant aiktelėjo.
  - Man jau laikas eiti. Turiu dar padaryti namų darbus. Ir taip užsibuvau per ilgai. Labai tau ačiū už smagiai praleistą laiką ir piešinį. Greitai susimatysim, iki. - Greitai ištarė Cindy, apsikabino savo draugą ir atsistojusi pasiėmė piešinį. Mielai nusišypsojusi, skubiai nukeliavo savais keliais. 

[Vincent Lémery]

Debesys atrodė grėsmingai, oras buvo įsielektrinęs. Žvaigždžių, be abejo, nesimatė. Visas mokinių paliktas pergamento skiauteles su žvaigždėlapių fragmentais riaumojantis vėjas jau seniai buvo nupūtęs nuo apžvalgos aikštelės žemyn, į uždraustajį mišką, į pavojingai banguojantį juodąjį ežerą, į tuščią ir tamsią kvidičo aikštę. Turėklai, juosiantys aikštelę, girgždėjo vėjo gūsiuose.
Vincentas Lemery greičiausiai elgėsi truputį kvailai. Išsliūkinti vidury nakties ir rizikuoti būti pagautam sėlinant koridoriais. Lipti į Astronomijos bokšto apžvalgos aikštelę, aukščiausią pilies vietą, artinantis audrai. Galbūt Vincentas elgėsi kvailai, o galbūt jį pagavo keista grifų gūžtos dvasia ir liepė rizikuoti savo magišku gyvenimu vardan adrenalino ir linksmybių.
Varniukas įsikibo į girgždančius turėklus taip, kad net krumpliai pabalo. Apsiausto skvernai ir rankovės malėsi vėjyje it didelė tamsi burė. Rudos migdolo formos akys ėmė ašaroti - vėjas buvo stiprus ir šaltas. Berniukas šypsojosi. Nebuvo labai tikras, koks velnias jį užvijo į patį audros centrą, tačiau negalėjo nejausti džiaugsmo. Klišinės laisvės.
Jis ilgai ten nestovėjo - pasidarė per šalta, o ir debesys grėsmingai priartėjo prie žemės. Lietus pasipylė kažkur tolumoje, ir varniukas suprato, kad neilgai trukus pasirodys ir virš pilies. Be to, būti arčiausiai dangaus per audrą - pavojinga. Žaibai retai kada suteikia magiškų galių.
Nulipęs nuo apžavlgos aikštelės žemyn, Vincentas tamsiais koridoriais patraukė atgal į Varno Nago bokštą.

[Abigailė Nestrof]

Vakaro vėsa glostė Abigailės skruostus. Po visų pamokų prasėdėjusi bendrajame kambaryje beruošiant namų darbus, varnės savijauta nebuvo pati geriausia- jai nusibodo ta pati aplinka. Tad kas galėtų būti geriau, nei vakarinis pasivaikščiojimas pilyje? Tiesa, Filčo mažoji Nestrof labai bijojo, tačiau ji tiesiog nebegalėjo sėdėti toje pačioje vietoje. Kambaryje kribždėte kribždėjo varniukų ir jau didelių varno koledžo mokinių.
Tyliai slenkant milžiniškos Hogvartso pilies koridoriais, mergaitė vis žvalgėsi- žiūrėk, iš už kampo dar išlys kas nors. Tada tai jau nebus nieko gero. O jeigu dar koks Davidas.. Tiesa, Abigailė nebūtų nustebusi, jeigu sutiktų jį dabar, slampinėjant po pilį apie aštuntą valandą vakaro. Tokiems vagims tai tikriausiai tinkamiausias metas veikti. Dar koks mažesnis mokinys eitų vienas, tai garantuotai apvogtų. Juk tokiems tai geriausios aukos,- prisiminė praeitų metų įvykį Nestrof. To lazdelės pavogimo mergaitė tikriausiai nepamirš niekada.
Atėjusi prie Astronomijos bokšto dvylikametė be abejonių užlipo į apžvalgos aikštelę- kaip kitaip. Ji iš Astronomijos pamokų žinojo, jog iš bokšto atsiveria nuostabus į Uždraustąjį mišką bei burtų ir kerėjimo mokyklos teritorijoje esantį ežerą. Greitai užlipusi į bokštą, Abigailė dar kartą savo akimis regėjo nuostabų vaizdą. Žvaigždės danguje tik pridėjo nuostabaus prieskonio. Šis nuostabus peizažas užpildė anglės širdį. Atrodė, kad tai buvo vienintelis dalykas, kurio trūko šį vakarą.
Tačiau rudaplaukė išgirdo garsą. Garsą, lyg kažkas taip pat liptų į Astronomijos bokštą. O ne.