[Caroline Elase Wilding]

Prie kalvų, kur lygumos, moksleivių buvo mažai. Matyt, nelabai kas tikėjo, kad tokioje atviroje vietoje bus kas paslėpta. Bet kai nuo šalčio dantis ant danties nebesilaiko, prisigalvoji visokiausių idėjų pamanė Caroline ir pasitrynė rankas, kad sušiltų. Pasidairiusi mergaitė pamatė įdubą. Atrodė, kad tai puiki slėptuvė akmenukui. Žengė dar porą žingsnių ir... Matyt, toje vietoje žemė buvo iškasta, pripilta ar prilyta vandens, o po to vėl užlyginta, nes Caroline iki kulniukų įsmigo į purvą. Kas čia, dėl Merlino, darosi??? Šiandien visos nelaimės nutinka su vandeniu. Vis dėl to nuojauta neapgavo. Nors visiškai purvinais batais, šlapia ir sušalusi, bet Caroline rankoje gniaužė ketvirtą akmenuką - ryškiai geltonos spalvos. Ką gi, liko paskutinis. Ir dar aprašymas, kad jį kur...
Grifiukė vėl patraukė prie ežero - prisiminė dar neapžiūrėjusi pakrantės - ten tikrai turi būti bent vienas akmenukas. Jau svajodama, kaip išsities prie židinio Bendrąjame kambaryje, Caroline vos vėl neįdribo į ežerą. Akimis permetusi smėlėtą krantą mergaitė pastebėjo lyg ir pajudintą vietą. Kiek paknaisiojusi Caroline aptiko rusvos spalvos akmenuką. Įsidėjusi į kišenėlę grifiukė ėmė dairytis, kur patogiau įsitaisyti, kad galėtų bet jau įskaitomai parašyti akmenėlių aprašymą.

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))

[Endera Serez]

Endera pavėlavo į pamoką, bet sužinojusi temą apsidžiaugė, nes ilgai manė kaip buvo sukurta magija.
Ji pradėjo sakyti tai kiek ir skaičiusi ir girdėjusi.
- Ankščiau buvo žiniuonės kurios ir buvo kaž kas panašaus į burtininkus ir jas visi vadino raganomis. Visi žmonės tikėjosi iš jų visko kas neįmanoma. Viena žiniuonė Eimė Lu buvo begalo protinga ir ji išrado burtų lazdelę. Piramai ji nusilaužė šakelę nuo gražaus medelio ir jį apkerėjo savo žiniomis. Tada
ji įtikinio dar vieną žiniuonę Greisę Misin kartu bendradarbiauti su ja. Jos drauge gerai sutarė ir kūrė visokius burtažodžius ir gerino burtų lazdelę. Jos buvo pripažintos geriausiomis žiniuonėmis ir jų gamyba buvo patvirtinta, po kiek laiko dauguma žmonių prie jų prisijungė. Ir jie visi kartu nusprendė tai pavadinti magija.

((Atsakymas nebeužsiskaito, vykdyk praktiką... (: ))

[Melisa Arin]

Kartais pasitaiko keistų dienų, kai niekaip nepasotinamas organizmas reikalauja dar vieno šokoladuko, akys nepaliaujamai merkiasi ir turi galvoti, ar profesorius to nepastebi, o ir šiaip nieko nesinori daryti. Taip jautėsi ir Melisa, lyg netikėtai bei netyčia supratusi pamokos užduotį. Ji giliai atsiduso, tingiu žvilgsniu stebėdama kitus mokinius ir abejodama, ar akmenukų užteks visiems. Ji lėtai priėjo prie suolelio ir klestelėjo ant jo, tiksliau, prigulė ir užsidengė akis rankomis - šviesa pernelyg erzino. Jei būtų mokėjusi, akmenuką būtų išsibūrusi. Tačiau nemokėjo, o iš padėties kaip nors suktis reikėjo. Nuplėšusi nuo veido delnus, varnanagė nuleido rankas žemyn lyg tikėdamasi, jog laimė nusišypsos ir į delną įspraus taškus ar net visą taurę koledžui. Taip nenutiko, tad Melisa atsargiai kilstelėjo galvą pažiūrėti, ar profesorė nežvilgčioja jos pusėn.
Nusprendusi geriau nerizikuoti, pakilo iš savo vietos ir priklaupė šalia suolelio, prieš tai pasitaisiusi uniformą (nenorėjo išsipurvinti). Pirštais tingiai braukė per žvyrą, kartais vis žvilgtelėdama, ar nekliudė kurio nors mokinio augintinio dovanėlės.

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))

[Edgar Jeffter]

Vėjo šiaušiamais plaukais, grifas lėtu žingsniu tipeno atgalios į pilį. Dar atsigręžęs už savęs nužvelgė į užnugaryje vis dirbančius mokinius ir staiga jis stabtelėjo it stvertas už pakarpos profesoriaus dėl netinkamo elgesio, kai pastebėjo vieną pažįstamą moksleivę. Tiesa, su ja vaikinas bendravo tik kartą, dar pirmajame kurse, kai šie du atlikinėjo namų darbų užduotį drauge. Kadangi dar iki pamokos galo šiek tiek dar buvo likę laiko, o dideliame pastate ir šiaip jau nebeplanavo veikti kažką ypatingo, Edgar'as apsisuko ir patraukė begulinėjančios varnės link. Atsiradus jau netoliese jos, šioji jau kažką rausė po žemėmis šalia stūksančio suoliuko, o trečiakursis nusišypsojo kartu savyje juokdamasis mes juk irgi pradėjom paieškas prie sukriošusio suoliuko kažkokioje pakalnėje, jei gerai pamenu.
- Khmm,- atsikrenkšė keturiolikmetis sustojęs Melisai už nugaros, - Sveika. Kaip paieškos?- pasisveikinęs nepraleido progos ir kiek pasididžiuoti savimi, kad jis jau baigė savo šiandienos užduotį, kas šiuo metu leido justis taip lengvai, jog, rodos, stryktelėjęs galėtų paliesti saulę. Nors tikriausiai po kiekvienos sunkesnės užduoties šis pasijunta taip.
- Gal reikia pagalbos? Juk turėtum žinoti, kad ieškoti gebu gana gerai. Tuo labiau savuosius darbus aš jau užbaigęs.

[Gvendolina Linder]

Neturinti kur pasidėti savo akmenėlių Gvendolina laikė juos kairėje rankoje. Tai buvo kiek nepatogu, bet mergaitei rūpėjo kitas dalykas. Kaip tai susieta su magijos atsiradimu? Ji laukė pamokos pabaigos dėl šio atsakymo.
Nuo samanų atsidūrusi prie ežero kranto, kur ji labiausiai nenorėjo atsidurti, Gvendolina pradėjo lėtai juo eiti ir įdėmiai žiūrėti kiekvieną centimetrą. Taip skrupulingai ėjus 10 metrų ar net daugiau nebuvo jokio akmenėlio. Tuo tarpu tik norėjus eiti tyrinėti toliau mergaitės žvilgsnis užkliuvo už blankios saulės atspindžio nuo apvalaus, šviesiai balto akmenėlio. Pergalingai nusišypsojusi klastuolė pakėlė akmenuką ir pastebėjo, kad baltą jo grožį drumsčia pilki rėžiai ir juodi mikroskopiniai taškeliai. Sekundės dalį antrakursė prisiminė kairiojoje rankoje esančius akmenėlius, jie neatrodo tokie gražūs palyginus su šiuo. Užsinorėjo jį pasilikti, pagalvojo su juo ką nors nuveikti, bet labai tingėjo, tokia jau ta jos prigimtis, ieškoti papildomai nes su šiuo trūko tik vieno akmens ir visų penkių akmenukų aprašymo.

[Melisa Arin]

Išgirdusi artėjančius žingsnius, o gal tiesiog pajutusi žvilgsnį ir nusprendusi, kad tai profesorė eina jos patikrinti,  Melisa vikriai kilstelėjo galvą. Jai kiek palengvėjo išvydus, kad už nieko neveikimą artėjantysis negalės atimti taškų, tačiau tas veidas atrodė pažįstamas. "Čia juk tas grifas, su kuriuo kažkada dariau magijos istorijos namų darbus", - pagalvojo čiupdama atsitiktinį didžiausią akmenį ir atsistodama. Neprisiminė jo vardo.
- Labas ir tau, - tarė spausdama akmenį rankose; gerai, kad šis nebuvo sunkus. - Paieškos sekasi neblogai, žiūrėk, kokį šaunų radau, - pridūrė kilsteldama radinį prieš pat vaikino akis, tikėdamasi, kad jis nesupras apgavystės ir greitai nueis šalin, netrukdydamas jai nieko neveikti ir apsimetinėti dirbančia.
Išgirdusi kitus grifo žodžius, tamsiaplaukė vos susilaikė neprunkštelėjusi. Jau norėjo burbtelėti ką nors panašaus į "na va, kaip tau gerai, tik tavęs čia man betrūko", bet susilaikė. Tikrai nesiruošė prisipažinti, kad nieko nerado ir net nepradėjo dorai ieškoti, mat tikėjosi, jog dar pavyks kaip nors paprastai prasisukti, juk vis dėlto profesoriai - irgi žmonės, gali prisirišti prie savo koledžo ir į jo moksleivius žiūrėti kiek atlaidžiau. Ar bent į kai kuriuos.
- Kad ne, ačiū. Šaunu, kad užbaigei, galbūt kokiam pirmakursiui ir reikėtų tavo pagalbos, - tarė atsargiai apsidairydama, gal tikrai yra koks mokinukas, galintis nukreipti dėmesį ir taip leisdamas ramiai rasti bent vieną akmenėlį.

[Edgar Jeffter]

- Ei, ei! Tu truputėlį ramiau..,- grifas buvo priverstas truktelti galvą atgal nuo tariamo akmens, kurį varnanagė prikišo šalia jo veido.
- Galbūt, jei tai būtų Magiškų Gyvūnų priežiūros pamoka, tai būtų puikus tavo radinys,- sukikeno vaikinas žengteldamas dabar ir žingsnį atgal. Vėliau merginai atsisakius jo pagalbos, šis tik klausiamai šyptelėjo patemdamas vieną lūpų kampą viršun.
- Na, kaip nori. Bet tikriausiai prisimeni, jog paieškos prie tokių suolelių būna bevaisės ir šiuo metu prie jo taip pat švaistai laiką, kurio iki pamokos galo liko ne taip ir daug,- tamsiaplaukis negalėjo susilaikyti nesufleravęs gal ir taip aiškaus dalyko, jog šioje teritorijoje, kurioje šiuo metu jis stoviniavo su bendraklase, nieko naudingo nepavyks rasti.
- Beje, profesorė nesugalvos tokios lengvos užduoties, kad pakaktų vien smėlio glostymo,- pridūrė Edgar'as tikėdamasis, jog visgi šioji susimastys dėl pagalbos priėmimo.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Mergaitė toliau kasinėjo savo į žemę įsmigusį akmenį. Ji buvo liūdna, jog kiti vaikai jau darė aprašymus surinkę visus spalvotus penkis akmenukus. Dar stypriau rankose sugniaužė savo turimus du akmenukus.
Ir pirštais kniso žemę.
-Nagiii Ahhh,- burbėjo Anabettė matydama , jog akmenukas jau beveik išplėštas iš žemės.
-Tiek ne daugg,- stenėjo klastuolė traukdama didžiulį, melsvą daiktą.
Netikėtai ji ištraukė mėlynąjį uolos gabaliuką, kuris greitai pakilo į viršų ir nuskriejo, tačiau Bettė nespėjo pamatyti kur, nes neišlaikiusi pusiausvyros pargriuvo ant smėlio. Tiksliau "pasibučiavo su žeme". Atsistodama ir valydamasi uniformą, ilgaplaukė pradėjo žvalgytis ieškodama savo neseniai iš žemės gelmių ištraukto "draugo".
Tačiau vienintelis dalykas ką ji pastebėjo, tai netoliese gulintį, grifų uniformą dėvintį berniuką.  O blogiausia, kad šalimais vaikinuko galvos gulėjo klastuolės ieškomas ir jau rastas akmuo...

[Gvendolina Linder]

Suradusi paskutinį akmenėlį, nei šiokį nei tokį, kuris nepaliko jokio įspūdžio, pradėjo aprašinėti nuo jo ir taip apie kiekvieną.

1. Rudas akmenėlis su juodais taškeliais, paprastos kaip akmenėlis formos, greičiausiai neturi kokių baisiausiai ypatingų galių, gydo silpnus nudegimus, randamas beveik visur nes šalia jo radau dar tris lygiai tokius pačius.
2. Violetinis ir baltai skaidrus, nulūžusią uolieną priminantis akmuo skirtas bendravimui su piktąja dvasia, bet nežinau ar tikrai jo tokia galia.
3. Šviesiai raudonos kraujo spalvos, pailgas, turi nematomumo kerų galią, silpnesni akmenėliai išvaizdą paverčia į vaiduoklio, šio reiškinio atšaukimo nežinau ir net neįsivaizduoju.
4. Baltas akmenėlis kuris labai atspindi saulę ir man patinka galbūt yra susietas su saule ar šviesa.
5. Tamsiai mėlynas su tamsiai žaliais horizontaliais brūkšniukais turi suraitytą ženklą, nežinau kam jis ir kokios jo galios.

Iš naujo perskaičiusi savo rašto darbo Gvendolina patempė lūpą. Antrakursė nedaug žinojo. Ech... Bus gerai ir taip. - pamanė ji.

[Skarletė Siuzana Vein]

Hannah žvalgėsi po teritoriją ir šypsodamasi stebėjo su įvairiomis užduotimis ir problemomis besidarbuojančius mokinius. Vieni dar tik pradėjo graibyti žemę, kiti jau buvo surinkę nemažą dalį akmenukų, skirtų šiai užduočiai, o treti - jau pradėję ar baigę rašyti akmenų aprašymus. Didysis mokyklos varpas jau galėjo suskambėti bet kurią minutę, todėl surinkusi visus mokinius į grupelę, kaip buvo pamokos pradžioje, pradėjo dėstyti pabaigą:
- Kas jau susidorojo su užduotimi  - duokite savo darbus ir aš juos ištaisysiu, kas nebaigė - tuoj išdalinsiu maišelius, į juos jūs sudėsite rastus akmenukus. Baigusieji  - taip pat. Nepamirškite užrašyti vardo, pavardės, koledžo ir kurso. Na, o dabar pasakysiu iš kur atsirado magija. Visi iš dalies buvote teisūs, bet tikslaus atsakymo nežino niekas,- staiga nuskambėjo šaižus varpo dūžis ir profesorė visiems padavė po maišelį, popieriaus lapelį ir tušinuką. Tada vėl atsisuko į mokinius,- visus maišelius ir darbus atiduokite man į rankas ir galite eiti. Išskyrus...hmmm...Edgar. Norėčiau, kad eitum su manimi į mano kabinetą. Manau tiek aš noriu, tiek tu nori užduoti vienas kitam klausimų, - pasakė Hann ir pradėjo eiti link pilies, kartu su visais mokiniais.

((Pamoka (tema)  bus užrakinta apie 21:30 (: ))