[Skarletė Siuzana Vein]

Šiandieną profesorė neatrodė nei liūdna, nei linksma, labiau savotiškai keista. Hannah nebuvo pastovios nuotaikos, bet ketvirtai magijos istorijai vis dėlto pasiruošė. Mergina mokiniams sumanė dar vieną staigmeną, todėl tikisi, kad ši pamoka jiems bus geriausia. Kai visi mokiniai jau buvo susirinkę, mokytoja paliepė jiems atsistoti aplink ją.
-Sveiki atvykę į ketvirtąją magijos istorijos pamoką!- nusijuokė Hann,- šiandien mūsų pamoka nebus įprasta, nes būsime ne čia, o kieme ir pakviepuosime grynu oru. Tikiuosi visi apsirengę šiltai, juk artėja žiema. Kas tam nepasiruošę  - duosiu kuom apsidengti. Bet prieš "kelionę" noriu jūsų paklausti: kaip buvo sukurta magija?- profesorė Von Peach atsiduso ir laukė mokinių atsakymų.

((Reikia išgalvoti. Stenkitės kuo originaliau))

[Truda Barnes]

Truda pakėlė ranką - mokytojos žvilgsnis susitiko su merginos ir ji gavo pritarimą išsakyti savo mintį.
-  Dar 200 metų prieš Kristų vienoje žiobarų šeimoje gimė mergaitė,  iš pažiūros niekuo neįpatingas,  paprastas valstiečių vaikas,  tačiau aplink ją visada dėdavosi keisti dalykai.  Vos tik gimus,  ji neverkė, neklykė. Ši žinia apskriejo kaimelį žaibo greičiu, vargšė motina, negalėdavo į gatvę išeiti, visi iškart piktais žvilgsniais nužiūrėdavo, jos pusėn mestelėdavo visokias pašaipas... Nepaisant visko mergaitė augo, o su ja kartu ir jos problemos.  Mokykloje ją visi vadindavo išsigimele,  niekas nenorėjo su ja draugauti.  Būdama aštuonerių ji jau gebėjo ore išlaikyti rašiklį,  sukdavo jį ratu tol,  kol atsibosdavo.  Pamokų metu,  klasėjo nuolat levituodavo įvairiausi daiktai.  Galų gale neapsikentę mokytojai atsisakė mokyti mergaitę,  ji turėjo palikti mokyklą...  Problemų tai neišsprendė.  Tėvai apsiimė mergaitę mokyti patys...

Vieną žiemos dieną mergina susikivirčijo su tėvais.  Jos emocijos buvo tokios stiprios, kad ji uždegė namus.  Liepsnų buvo neįmanoma užgesinti.  Namas degė tris dienas,  tris naktis. Ketvirtą - ruseno tik likę pelenai. Mergaitė prarado ne tik namus,  bet ir tėvus,  savo saugiausią vietą pasaulyje... Kaimo žmonės praminė ją apsėstąja,  ir vidury aikštės sukūrę laužą,  norėjo ją sudeginti.  Dievo laimei,  mergina pabėgo.  Bėgo tol kol kojos leido,  bėgo per sniegą,  per pusnis.  Po savaičių klajojant ji atsidūrė kažkokioj gyvenvietėj,  vos ižengus pro jos vartus mergina sukniubo...

Čia istorija nutrūksta,  ir ji tęsiasi tik po daugelio metų.  Metraščiuose rašoma,  kad ji sukūrė šeimą,  turėjo vaikų.  Aplink juos taip pat dėjosi keisti dalykai, tačiau tik po keleto šimtų metų,  po tos moters mirties,  paaiškėjo,  kad tai buvo magija. Šių dienų mokslininkai teigia,  kad tam įtakos davė papildoma chromosomų pora.  Atsiradusi mutacija paveikė merginos smegenis tokiu būdu,  kad ji galėjo telekinezės pagalba judinti daiktus.  Šiuolaikiniai burtininkai,  taip pat turi papildomą chromosomą,  tačiau yra evoliucionavę ir buria lazdelių pagalba... - Trudai baigus pasakoti, klasėje vyrovo tyla.

[Edgar Jeffter]

Taip keista Edgar'ui buvo vėl sėdėti pamokoje, tarp daugybės kitų mokinių, mat pastarųjų dviejų metų apsilankymus jose jis galėjo suskaičiuoti ant savo abiejų rankų pirštų. Išties jis net ir dabar abejojo ar gerai padarė ateidamas į šią pamoką, prisimindamas, jog per paskutiniąją Magijos Istorijos paskaitą jo užduoties lapelis buvo sudraskytas į skutelius pačios profesorės, ko dar nebuvo regėjęs pas kitus, nors pastarieji nebūdavo linkę taip pat pernelyg palaikyti grifams atstovaujančių mokinių.
Von Peach viską išdėsčius, keturiolikmetis dar labiau įsikniaubė į savo apsiausto, kurio nė nebuvo nusivilkęs ir įsipaišė į bandą susidariusią iš jaunųjų magų, besibūriuojančią aplink mokytoją.
- Magija atsirado burtininkams, raganoms pradėjus tik pažinti ir suvokti savo tam tikrus gebėjimus, kurių neturi žiobarai. Tik prireikė daugybės laiko, kad visi magiški dalykai, kerai, ypatingi gebėjimai ir panašiai būtų apjungti į vieną visumą,- kiek piktai, pustylomis susakė grifas baigus dėstyti ilgą litaniją jo bendraklasei.

((Papildomas taškas už įdomų pamokos pradžios post'ą))

[Gellyte]

   Prom su nuostaba klausėsi pastarųjų mokinių pasakojimų. Besiklausant, ji vis prisimindavo kažkokias nuotrupas. Iš tų nuotrupų išėjo rišlus pasakojimas:
-Nežinau ar tai tiesa, bet kai man buvo šešeri, mama pasakojo vieną istoriją ar pasaką, o gal tai tikra istorija, mama tiklsiai pati nežino. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi... Esą prieš daugel metų gyveno keisti padarai. Jie užsiminėjo keisčiausia veikla: virė visokiausius skysčius, kalbėjo keista kalba, galėjo teleportuotis. Na, trumpiau sakant, gebėjo daryti viską. Gyveno jie ten, kur jų nelabai buvo įmanoma rasti. Jų namais gali buti laikomi atogržų miškai, stepės ar netgi svilinančios dykumos ir stingdantys ledynai. Šitaip jie gyveno iki pat VI amžiaus. VI amžiaus pabaigoje tuos keistus padarus atrado vienas mokslininkas, bet dėja, jis buvo nužudytas tų padarų. Taip buvo pasielgta ir su kitais, kurie bandė kažką apie juos sužinoti. Taip išėjo, kad jokie mokslininkai negrįžo namo ir niekas nesužinojo apie goblinus. Magijos pradininkais buvo laikomi jie. Vėliau goblinai asimiliavosi su žmonėmis ir taip galiausiai Xi amžiaus pradžioje atsirado burtininkai žmonės arba kitaip, žmonės su ypatingomis galiomis, -išdidžiai baigė savo pasakojimą.
   Prometėjai net burna išdžiuvo. Bet su dideliu susidomėjimu laukė, ką mokytoja "kosminė persikutė" pakomentuos apie protingos mergaičiukės pasakojimą.

[Gvendolina Linder]

Patempusi apatinę lūpą, rūškanu veidu Gvendolina Magijos istorijos pamokoje klausė atsakymų. Tokį jos veidą greičiausiai įtakojo vėlyva rudens depresija arba kvailos mergaitiškos emocijos. Mergaitė nepatingėjo ir pakėlė ranką norėdama atsakyti.
- Aš tikiu sena kaip pati magija legenda. Man rodos taip iš tikro atsirado magija. - pakėlusi galvą pradėjo dėstyti Gvendolina. - Ši legenda pasakoja labiau apie abstrakčius dalykus, bet manau mane suprasite. Tai gi viskas prasidėjo nuo blogio ir gėrio. Blogis, kurį galima įvardinti kaip žmogų, pajutęs savyje kažką ką gali panaudoti ir ko neturi kiti lyg bandymus darė baisius dalykus: kankino gyvūnus, nuodijo augalus ir gamtą, žudė žmones. Atėjo tamsus laikai. Siekęs valdžios blogis pažadino gėrį, kurį taip pat galima įvardinti kaip žmogų. Gėris taip pat turėjo tos pačios nežinomos galios, magijos kaip dabar mes vadiname, savyje ir jautė, kad gali taip pasipriešinti. Neilgai trukus gėris ir blogis susidūrė ir įvyko kova. Manoma, kad pirmieji kovos burtažodžiai atsirado būtent tada. Čia, žinoma, dar neįdomiausia dalis. Kovos nelaimėjo niekas. Gėris ir blogis norėdami įveikti vienas kitą, susinaikino... Likę žmonės neturėję drąsos parodyti savo magijos, sužinoję šį dalyką nusprendė magiją naudoti tik savo reikmėms todėl daugelį metų po to įvykio nepraūžė joks blogas įvykis susijęs su jais. - ramiai užbaigė legendą klastuolė.

[Rafaela Ginoble]

Dallifrea kantriai klausėsi bendraklasių minčių. Kiekvieno vaiko atsakymas buvo vis kitoks ir tai klastuolei patiko. Pagaliau Gvendolinai baigus savo pasakojimą, ji pati išdrįso pakelti ranką ir atsistoti.
 - O man močiutė pasakojo, kad magija atsirado  kartu su pirmaisiais žmonėmis, esą jie ją ir sukūrę. Mes juk visi žinom, kad pirmieji žmonės naudodavo visokiausiais apeigas, užkeikimus. Jie iš tikrųjų mokėjo iš paukščių skrydžio ar žvaigždžių išsidėstymo nusakyti ateitį. Būtent jie, patys to nenutuokdami ir sukūrė tai, ką dabar esame įpratę vadinti magija. Jie tikėjo antgamtinėmis jėgomis. Žinoma, žiobarai vadina juos primityviais žmonėmis, mokslininkai įrodinėja, jog tai liudija apie jų neišmanymą, bet... Žiobarai juk visąlaik neigia magijos egzistavimą, todėl taip ir šneka. Taigi, pirmieji žmonės ėmė melstis gamtai, kad šioji jiems pagelbėtų. Jie prašė lietaus ir gero derliaus, prašė sėkmingos medžioklės ir nešaltos žiemos - to, ko jiem labiausiai reikėjo. Jie niekada neprašydavo blogų dalykų, jų ketinimai nebuvo savanaudiški. Gamtai taip patiko tie maldavimai, jog ji pavertė juos realybe. Taip atsirado magija. Tarp pirmųjų genčių atsirado šamanai - žmonės, kurie tas apeigas atlikdavo, melsdavosi gamtai ar jų pačių sugalvotiems dievams. Jie nenaudojo jokių burtažodžių, jokių burtų lazdelių - jie tiesiog prašydavo ir dėkodavo. Taip pat su magija atsirado ir eliksyrų kūrimo menas - šamanais jais gydydavo įvairias ligas, numalšindavo skausmą, o jei žmogus labai kentėdavo ir jam jau niekas negalėjo pagelbėti - padėdavo jiems ramiai, neskausmingai ir greitai mirti. Atsiradus pirmosioms Europos civilizacijoms, dauguma raganų ir šamanų tapo vaidilais ir vaidilutėmis, jie sergėdavo amžinąją ugnį ir pasakodavo žmonėms apie jų ateitį, nusakydavo dievų valią. Vėliau magija ėmė po truputį nykti ir dėl to kalti yra patys žmonės. Žinoma, kalbu apie anstyvuosius Viduramžius, kai magiškųjų sugebėjimų turinčius žmones imta deginti ant laužų. Žinoma, tikrų raganų niekas nesudegindavo, nes jos pabėgdavo ar persimainydavo, bet mirė daug jaunų mergaičių, kurios dar nebuvo spėjusios išsiaiškinti, kodėl jos sugeba daryti tai, ko paprastieji mirtingieji nesugeba. Ir tik prasidėjus Atgimimui burtininkus imta vėl gerbti ir jų skaičius žymiai padidėjo; žmonės suprato, jog dauguma magų yra nepavojingi, o kaip tik atvirkščiai - gali padėti jiems patiems.
 Baigusi savo pasakojimą, mergaitė nutilo ir sėdo atgal į vietą, pasirengusi klausyti kitų bendramokslių minčių.

[Skarletė Siuzana Vein]

Hann klausėsi mokinių atsakymų ir po truputį kiekvienam vis šyptelėdavo, kad juos padrąsintu. Mergina nepatvirtino kieno atsakymas teisingas, nes norėjo, kad patys suprastų iš kur ji atsirado, kol darys šiandienos praktinį darbą.
-Atsakymą pasakysiu pamokos pabaigoje, o dabar - visi į kiemą!- nusijuokė profesorė ir su mokiniais nukeliavo į kiemą, šalia ežero. Įkvėpusi gaivaus rudens oro, Hannah atsisuko į vaikus ir pradėjo dėstyti pamokos užduotį:
-Ši pamoka skiriasi nuo kitų, nes esame kieme ir užduotis bus laisva bei nevaržoma. Norėčiau, kad surastumėte bent 5 akmenukus ir juos aprašytumėte, atrastumėte magiškų savybių ir galių. Sakiau, kad užduotis yra laisva, tad čia jūsų pasirinkimas kaip ją atliksite. Akmenukus aš suslėpiau visur - vandenyje, medžiuose, oloje, žemėje ant žemės ir panašiai. Jei reikės pagalbos - kreipkitės į mane... Galite pradėti,- linksmai nusišypsojo mokytoja.

((Jūsų vaizduotė laisva, tad atraskite tai kas būtų susiję su istorija ir magijos atsiradimu. Turite parašyti bent 3-5 post'us. Taip pat nebūkite banalūs, negali sektis jums viskas gerai, gali ir tykoti pavojų. Nu žodžiu - nuo jūsų vaizduotės priklauso ir pamokos taškai.))

[Edgar Jeffter]

Trečiakursis palengva žingsniavo laukan su būriu kitų mokinių, kurie, kiek pastebėjo, šiandien buvo tik jaunesni už jį. Galbūt kiek su nekantrumu ir laukė kada gi pagaliau eis į lauką, nes kiek jau spėjo juodaplaukį suerzinti pirmakursių tauškalai, kaip jų bobutės išradinėjo magiją.
Atsidūrus šalia ežero jautėsi nuo jo sklindantis jau labiau žiemą primenantis šaltis, kuris ėmė kaustyti Edgar'o rankutes, tad šis nieko nelaukdamas iš savo apsiausto kišenės išsitraukė pirštines ir maukšlindamasis jas klausėsi nurodymų apie tolimesnė pamokos eigą, kurią aiškino profesorė.
Hmm..,- kiek susimastė vaikinukas išgirdęs užduotį, bet šioji jam visai pasirodė įdomi, nes numanė, tiksliau gal labiau tikėjo, jog jis numanė kokią paslėptą esmę bando perteikti von Peach liepdama ieškoti akmenukų po skirtingas vietas. Ir galiausiai nieko nelaukdamas nuo žemės pakėlė greta jo kojų, ant smėlėtos vietos, gulėjusį pilkšvą ir įprastai gulėjusį akmenuką, kurį iškart įsidėjo savo kišenėn.

[Gvendolina Linder]

Su visa klase sugužėjus į kiemą prie ežero Gvendolina gudriai žvelgė į mokytoją. Klastuolė net nesiruošė vaikščioti, grabalioti žemę ar braukti pirštais per vandenį. Ji ramiai išsitraukė lazdelę iš už uniforminio mokyklos sijono, kur dažniausiai ją laikė, mostelėdama tarė:
- Accio akmenys. - niekam neįvykus mergaitė suraukė antakius ir bandė vėl. - Accio akmenys. - burtažodis ir vėl nesuveikė.
Po galais... Profesorė greičiausiai užkerėjo juos, kad Accio nesuveiktų. - pasipiktinusi pamąstė. Tai gi, Gvendolina kaip ir visi kiti priversta dirbti rankom ir kojom, aišku, šiek tiek ir galva. Užsikišo tiesią juodą savo lazdelę už sijono liemens ir pradėjo paieškas medžio drevėje už trejeto žingsnių.

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))

[Edgar Jeffter]

Grifiukas po pirmojo rasto akmens apsižvalgė ir kiek suprunkštė juoku, kai išvydo jam nelabai pažįstamą antrakursę klastuolę mėginančią prisitraukti akmenis burtų pagalba.
- Negi ji čia ketina pritraukti prie savęs visus čia tūnančius akmenis?- šnabžtelėjo ir kai išvydo, jog nelabai kas jai gavosi kiek pašaipiau pratęsė, - bukas klastuolis? Greičiausiai paskirstymo kepurė ne tą koledžą paskyrė mergiotei,- ir staigiai susimastė po savo pusgarsių apgalvojimų, jog kuris laikas pats nieko nedaro ir veltui tik švaisto pamokos laiką, todėl apsisukęs kiton pusėn nei žvelgė nužengė per šalto vėjo lengvai blaškomą žalut žalutėlę žolę link lopinėlio iškasinėto dirvožemio. Priėjęs prie pat jo nsimaukšlino šalin vieną savo pirštinę ir keletą kartų giliau pakasiojęs žemę tarp jos išvydo visiškai juodą akmenį. Tai yra būtent tai, ko ieškojau nudžiugo vaikinukas purtydamas plaštaką, kad nuo šios dingtų kuo įmanoma daugiau dirvos, kuria ji apsinešė.

[Caroline Elase Wilding]

Apsigobusi apsiaustu Caroline paskui kitus išėjo į kiemą. Išklausiusi profesorės nurodymus mergaitė automatiškai siekė lazdelęs, bet apsižvalgiusi pamatė, kad kažkokia klastuolė bando tuos pačius kerus. Jeigu jai nepavyko, tai kažin ar pavyks ir man. Tos pačios klaidos kartoti nesiruošiu. Taigi mergaitė permetusi akimis kiemą nutarė pradėti nuo ežero. Nors buvo diena, vandenyje vaizdas tamsėjo jau poros colių gylyje. Šitaip nieko nebus. Caroline išsitraukė lazdelę ir tarstelėjo:
 - Lumos
Lazdelės gale užsižiebė švieselė. Pavedžiojusi lazdele po ežero paviršių grifiukė pastebėjo akmenėlį. Jis laikėsi gal devynių colių gylyje. Na, tikrai negilu, bet ranką sušlapti teks.
Vanduo buvo bjauriai šaltas,  bet svarbiausia tai, kad melsvas akmenėlis saugiai nugulė Caroline kišenėlėje.

[Edgar Jeffter]

- Dar tris akmenukus..,- tarstelėjo keturiolikmetis dairydamasis kitos vietos. Jo žvilgsnis stabtelėjo ties greta esančios pamiškės medžių, kur jau prieš nužingsniavo pačio grifo sukritikuota mergaitė. Prisiartinęs ir pats prie tankiai stūksančių didelių miško milžinų išsirinko netoliese buvusį liekniausią medį, jei taip iš ties jį būtų galima pavadinti, kadangi nelabai kuom ir skyrėsi nuo kitų, Edgar'as užsikabindamas už tvirtesnių žievių ropštėsi aukštyn, link šakos, ant kurios galėtų prisėsti.
Po kelių akimirkų trečiakursis jau sėdėjo ant šakos, nuo kurios matėsi daugybė po tuščią plotą naršančių kitų mokinių, kurių dabartinis tikslas nesiskyrė nuo pačio. Prisislinkęs arčiau medžio kamieno ėmė lupinėti jo storą ir sukietėjusią žievę. Ir laupė ją po truputėlį vis numesdamas ant minkštos žolės tai ką atplėšė, kol aptiko nedidukę daubą, kurioje tikėjosi rasti dar vieną akmenį, mat kartais būna, jog paukščiai užneša tam tikrų dalykėlių. Į ertmę, esančią kaip tik tokio skersmens, kad tilptų vaikinuko ranka, jis ją sukišo iki pat alkūnės ir apgraibomis ėmė ieškoti. Jiek.. nusivaipė jis kai užčiuopė kažką slidžiai bei šlykščiai minkšto, tačiau nusprendė, kad geriausiai bus visa tai pašalinti iš ertmės. Ištraukus ranką joje buvo drėgmės prikaupusios samanos, bet berniukas nusprendė iškart jų nešvystelėti, kur papuolė, bet nuodugniau jas apžiūrėti, kad ir kaip šlykščiai jam tai atrodė. Ir tai tikrai nenuėjo veltui, nes tarp augalijos suformuoto kuokšto aptiko labai, labai mažą akmenėlį, galbūt kažkur per pusės nago dydžio, rusvai žalios spalvos.

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))

[Rafaela Ginoble]

 Dallifrėjai, išgirdusi užduotį, iš karto nepuolė ieškoti akmenukų. Nusprendė iš pradžių pagalvoti, kur galėtų juos rasti, kad nereikėtų purvintis ar šlapti. Kai dauguma moksleivių jau buvo išsibėgioję po visą kiemą, kai kurie ieškojo akmenų ežere, kuris kažkaip neviliojo raudonplaukės.
 Pasuko link pamiškės, kur buvo lengviausia paslėpti nedidelį daiktą - daug medžių, krūmų, samanų. Be to, žemė buvo nusėta įvairiaspalviais nukritusiais lapais, kas darė paieškas dar sunkesnes, bet tuo pat metu įdomesnes. Eidama trečiakursė stengėsi kuo įdėmiau žvalgytis aplinkui ir žiūrėti į žemę, po pojomis šlamėjo sausi lapai.
 Pagaliau kažką pastebėjo, kiek tolėliau nuo jos, neaukštoje žolėje gulėjo vidutinio dydžio akmuo, maždaug žmogaus kumščio dydžio. Ton pusėn jau ėjo kažkoks mokinys, tad mergaitė suskubo bėgti, nenorėjo, jog akmenukas būtų jai paimtas iš po nosies.
 Bėgdama nepastebėjo didelės medžio šaknies, kyšančios virš samanų ir paslėptos po lapų šūsnimi. Užkliuvo už jo ir garsiai plojosi ant žemės, iki kraujo apdraskydama savo ir taip randuodą kelį. Kažką suniurnėjo sau po nosimi, tačiau krisdama spėjo pasigriebti akmenį, kurį dabar laikė suspaudusi apibrozdindoje rankoje.

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))

[Edgar Jeffter]

Edgar'as tik krūptelėjo įsistverdamas šakos, ant kurios sėdėjo, kai kažką išgirdo gana garsiai puptelint ant žemės. Nieko nelaukdamas nusirioglino medžiu ant žemės ir pažvelgė į už kelių žingsnių nuo jo klūpančią moksleivę.
- Ar viskas gerai?- nenoromis matydamas, jog tai Klastūnynui atstovaujanti moksleivė, pasiteiravo grifiukas. Po dar poros akimirkų ištiesė jis ranką įsikniaubusiai į akmenį mergaitei tarstelėdamas:
- Gal jau stokis ir taip visa išsivoliojai čia,- ir kiek nesuprantamai sukrizenęs pridūrė, - Gali nebijoti, neatimsiu tavo to akmens, kurį čia taip saugai. O, beje, ir pats turiu aš tų akmenukų užtektinai man,- lyg pasigirdamas užbaigė juodaplaukis vis dar laikydamas ištiestą geranoriškai ranką.

((Papildomas taškas už įdomų post'ą))

[Rafaela Ginoble]

 Išgirdusi balsą, mergaitė pakėlė galvą aukštyn. Virš jos stovėjo juodaplaukis vaikinas, rodos, irgi trečiakursis. Šis atrodė susirūpinęs ir kai jau Dalli žiojosi sakyti, kad viskas gerai, šis ėmė piktai kažką murmėti sau po nosimi, tai neatrodė panašu į draugiškumą. Pamačiusi Grifų Gūžtos uniformą, nustebo.
 - Keista, visada maniau, kad grifiukai tokie geri ir mieli, kad net bloga darosi. Ar gal tave ne ten priskyrė? - abejojančiai pakėlė antakius.
 Pastebėjusi ištestą vaikino delną, pažvairavo į jo veidą. Negalėjo suprasti, ar jis tokiu keistu būdu parodo esąs geras ir nori jai padėti, ar tiesiog piktai šaiposi. Nekreipadama dėmesio į, atrodytų,  geranorišką gestą, pati atsistojo, įsidėjo akmenuką į mantijos kišenę ir pasitaisė susivėlusias garbanas, teko išimti keletą šiukšlių iš plaukų.
 - Ar tu visada toks nemielas, ar tik iš principo nedraugauji su klastuoliais? - pridūrė ir nelaukdama atsakymo nusisuko.
 Priėjusi šalia gulintį didelį akmenį, prisėdo ant jo ir kilstelėjo skaudančią koją aukštyn, prisitraukė prie savęs. Jos sijonas pasikėlė, nieko nebeslėpdamas, tačiau net nepastebėjo to. Apžiūrėjo iš arti kraujuojantį kelį. Būdavo blogiau, susitvarkysiu, pamanė.
 - Episkey, - tyliai pratarė ir iš žaizdos akimirksiu teliko plonytis randas.