0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 139
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #75 Prieš 2 metus »
Staiga prie jo prilėkė jaunesnė varniukė. Na, akivaizdu, kad tai buvo blogiausiai apgalvota ir jo subirta porelė. Vintė Adamson ir Nora Kuhliamagulung. Ar kokia ji ten. Na, nesvarbu.
  - Ar tu juokauji?- pavartęs akis ištarė, bet galiausiai vis tiek nuėjo į salės kampą, kuriame tikėjosi rasti neaiškios pavardės savininkę. Kaip tik ten ją ir rado. Ha, kurgi ji pabėgs su viena koja. Šitas geras buvo,- sukikendamas pagalvojo Sebastianas. Tikrai gražu taip elgtis, branguti, tikrai gražu. Na, bet gal Kalėdų senelis minčių neskaito? Ką jis ten apkriošęs senis skaitys.
  - Na ir nevėkšla tu, garbės žodis,- suvaitojo stebėdamas ant žemės išsidrėbusią mergiūkštę. Negi jos tikrai viską padarytų, kad tik atkreiptų į save dėmesį. Bukos ir bukesnės. Dar kiek pastovėjęs vaikinukas gūžtelėjo pečiais:
  - Gerai jau gerai,- ištarė ir paėmė mergaitę ant rankų. Na va, dar tik vestuvinio žygio per Hogvartso koridorius jam ir trūko. O jeigu dar kas nors ryžius pradės barstyt. Siaubelis.
  - Atidaryk duris greičiau, matai, mano rankos užimtos,- mestelėjo Vintei. Kai šioji įvykdė prašymą vaikinukas greitu žungsniu nužingsniavo palatų link. Palikęs mergiotę seselei ir pasakęs, kad šioji vos atsiradus progai sugrįžtų salėn, Azrielis apsisuko ir nuėjo salės link.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sebastianas Azrielis Herondeilas »
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 166
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #76 Prieš 2 metus »
  Mintis pasikviesti Sebastianą jos, švelniai tariant, nežavėjo, tačiau geresnės išeities nebuvo – jis buvo likęs vienintelis berniokas (nors ir be galo įžūlus). Kur tas Starkas prašapęs? Jis turbūt visada nešiojasi su savimi kokių gydomųjų žolių, būtų per porą minučių jai sutaisęs koją, o dabar jai tenka būti nešamai to kvailio prefekto. Didesnės gėdos gyvenime dar nejuto.
  Seselė greitai kerais sutvarkė lūžusį kaulą. Laimei, lūžis nebuvo stiprus ir pakako trumpo burto bei kelių gurkšnių gydomojo eliksyro. Seselė tik liepė pagulėti bent pora minučių vietoje nenustygstančiai Nora ir pati pasišalino.
  Žinoma, kvidičininkė nesiruošė gulėti. Vargais negalais pašokusi ant dviejų kojų, išsliūkino iš palatos ir patraukė salės pusėn. Kol ją pasiekė, kaulai jau visiškai sugijo ir beliko įkyrus, tačiau nestiprus maudimas.
  – Štai ir aš! – nusijuokė Vintei. – Ačiū už pagalbą!
  Turbūt derėtų padėkoti ir Herondeilui, tačiau nė nesiruošė su juo kalbėti.
  Vos užėjusi salėn, apžvelgė savo ir Vintės darbą: visi kampai bei sienos jau buvo papuošti, lemputės irgi pakabintos.
  – Gražiai mes čia padirbėjom, ką? – šyptelėjo, – Tai gal jau judam prie Varno Nago stalo? – tik pasiteiravo ir pati nušlubavo jo link.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Marija Auksaragė

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #77 Prieš 1 metus »
Didžiosios salės kampe sėdėjo pirmakursė Aistė ir verkė, nes vienas berniukas per pusryčius trenkė mergaitei per veidą su knygomis nes ji pasakė mokytojai kad jis sukčiavo per egzaminus nusižiūredamas nuo jos. Mergaitė verkė ne iš skausmo bet iš liūdesio  :'( Ji buvo labai jautri... Staiga prie jos priėjo jos klasiokė Merė:Kodel verki Aiste kas nutiko? - Erikas (toks buvo to berniuko vardas) man trenkė per galvą su knygomis., - šniurkščniojo ji. Kodėl ką tu jam padarei ir jai kažką blogo padarei jis neturėjo teisės taip daryti, - rimtai tarė Merė. Ji atsakė:Nes pasakiau, kad jis per egzaminą nuo manęs nusižiūrinėjo. Aistės draugužė mergaitę palydėjo iki klasės ir palinkėjo sėkmės. Po pamokos prie Aistės priėjo Erikas atsiprašė ir jai įteikė šokoladą. Mergaitė jautėsi laiminga dėl Eriko gero poelgio.  :-*

*

Kotonaka

Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #78 Prieš 1 metus »
  Metus laiko penkiolikmetė laukė. Norėjo būti įsitikinusi, kad nesuklydo, nesusimaišė. Kasdien stebėdama mokykloje Feliksą, Amira bandė suprasti, kodėl jis mokosi čia. Tėvui, nors jo taip vadinti liežuvis neapsiverčia, vargu ar patogu, kad sūnus mokosi taip toli. Net Durmštrangas būtų arčiau. Bet ką suprasi, gal ta nauja jo "pasija" - žmonelė Noami po batu jį pasiėmė. Tai buvo juokinga, tačiau kiek metų praėjo? Šešeri berods. Raudonplaukė jau net ir neskaičiavo.
  Pasibaigus naujų mokslo metų vakarienei didžiojoje salėje, prefektai išlydėjo pirmakursius, o po jų išsigarino iš salės ir profesoriai. Luktelėjusi, kada bus mažiau žmonių, Amira nusitempė antrakursį prie kampo. - Ką čia po paraliais veiki, Feliksai? - Rėžė tiesiai šviesiai, gražiai elgtis nesiruošė.

*

Neprisijungęs Feliksas Eliad

  • II kursas
  • *
  • 28
  • Taškai:
  • Klausimas nemiršta tol, kol ieško atsakymo.
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #79 Prieš 1 metus »
 Vasara prabėgo greitai ir štai - nauji metai hogvartse. Mokykla Felikso nė kiek nežavėjo, o tų norėtų nuotykių taip pat nebuvo. Pasakojimais apie hogvartso pilies paslaptingumą ir įdomumą antrakursis jau bemaž liovėsi tikėti.
 Po ilgos kelionės į hogvartsą Feliksas su kitais mokiniais nukako į pilį. Truputį nuobodžiaudamas jis stebėjo kaip pirmakursiai paskirstomi į koledžus. Galiausiai, kai visi pavalgė, šventė baigėsi. Po truputį salėje vis mažėjo žmonių. Netikėtai prie Felikso prisiartino vyresnė mokinė. Juodaplaukiui akimirką pasirodė, kad kažkur ją matė, o atmintyje iškilo nevisai aiškus vaizdas. Raudonplaukė nusitempė Feliksą į salės kampą, o iš jos lūpų nuskambėjo nedraugišku tonu ištartas klausimas. Kas ji? Iškur žino mano vardą? Kodėl, po galais, ji manęs to klausia?... Felikso galvoje pradėjo suktis daugybė klausimų. Galiausiai susivokė, kad reikia atsakyti. Klausimas irgi atrodė keistokas ir Feliksas atsakė vieninteliu atsakymu, koks šovė jam į galvą.
- Mokausi, - ištarė juodaplaukis. - Beje, gal galėtum visa tai paaiškinti? - dar po keleto sekundžių paklausė jis.
 Ar tikrai vien būti gyvam jau reiškia gyventi?

*

Kotonaka

Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #80 Prieš 1 metus »
  Raudonų akių savininkei pasirodė, kad Felikso akyse buvo šioks toks pasimetimas. Kokia tikra buvo pusvampyrio nuotaika šiam momentui, Eliadė neįsivaizdavo. Juk net nežinojo kas Feliksą auklėjo. Vien tai, kad jaunėlis mokėsi Klastūnyne, bylojo apie tėvo įtaką, bet berniokas toli gražu nebuvo tipišku elitiniu paaugliu.
  Atsakymo uždelsimas kiek trikdė banguotų plaukų savininkę. Šiam momentui tėvo atvaizdas brolio veide buvo dingęs. Apsigauti Amira nenorėjo. Jam juk jau dvylika. Kas gali žinot, ko tėvas jį išmokė. O gal tėvas su Feliksu buvo toks pats abejingas kaip su Amira? Vargu.
  - Mokaisi? - Suraukusi antakius žvelgė į tamsiaakį. - Čia iš tavęs aš tikėjausi pasiaiškinimų, Feliksai. Ak, palauk. - Prisiminė, kad kai dingo broliukui tebuvo penkeri. Gal vargiai ją beprisimena. - Tu manęs turbūt net neprisimeni. Ir tėveliui nebuvo tau ką apie mane pasakot, juk jau tiek metų manim nesidomi. O gal prisimeni tokią Amirą?

*

Neprisijungęs Feliksas Eliad

  • II kursas
  • *
  • 28
  • Taškai:
  • Klausimas nemiršta tol, kol ieško atsakymo.
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #81 Prieš 1 metus »
 Vyresnioji mokinė, regis, buvo piktoka. Jos žodžiai apie paaiškinimus antrakursį dar labiau glumino. Raudonplaukė jį pažinojo - čia nebuvo jokių abejonių. Bet visa kita buvo neaišku. Kai į hogvartsietės žodžius buvo įtrauktas ir jo tėvas Feliksas visai pasimetė. Tačiau vardas jam sukėlė kažkokius prisiminimus.
- Amira... - negarsiai pakartojo jis, norėdamas nepamesti mintyse atsiradusio siūlo galo. Suraukęs kaktą juodaplaukis bandė prisiminti, kas ši mergina. Staiga jam prieš akis iškilo scena, kai iš jo tėvo lūpų sklido šis vardas. Daugiau nieko ir nebeprisiminė, atsiminimas nutrūko.
- Tu buvai susijus su mano šeima? - iš lėto paklausė antrakursis stebeilydamas į raudonplaukės akis, kurios tikrai buvo kažkur matytos.
 Ar tikrai vien būti gyvam jau reiškia gyventi?

*

Kotonaka

Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #82 Prieš 1 metus »
 Raudonų plaukų savininkei buvo sunku patikėti. Feliksas. Feliksas Eliad. Alberto ir Noami sūnus. Tikrai jis stovėjo prieš ją. Penkiolikmetė klysti negalėjo. Noami tamsūs plaukai ir tokios pat tamsios akys. Negi šitam vaikiui tėvas pratrynė atmintį? Pastarąjį dalyką teko atmesti, nes Feliksas aiškiai leido suprast, kad švilpės vardas jam pažįstamas.
 - Glumesti? - Susierzinusi tarė rumuniškai. - Po paraliais, šimtas pypkių tau burnon, ar tu tyčiojies iš manęs, Feliksai? Negi tau tėvas liepė pamiršt mane? - Bet kuri kita paauglė dabar turbūt būtų apsiverkusi, apkabinusi savo broliuką, atsiprašiusi, pasiūliusi pasikalbėti. Amira nebuvo iš gailestingųjų. Ji greičiau nužudytų, nei atleistų. - Rusine. Aš tavo sesuo ir tu, kvaily, turėtum lankyti Durmštrangą.

*

Neprisijungęs Feliksas Eliad

  • II kursas
  • *
  • 28
  • Taškai:
  • Klausimas nemiršta tol, kol ieško atsakymo.
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #83 Prieš 1 metus »
 Raudonplaukė prabilo rumuniškai. Tai dar labiau liudijo, kad ji su Feliksu kažkaip susijusi. Juodaplaukis bandydamas susigaudyti klausėsi kaip pyksta priešais stovinti mergina. Nebebandė aiškintis, klausti, atsakinėti. Tiesiog klausė. Vis tiek tuoj viskas išaiškės... Bent jau taip tikėjosi Feliksas. Staiga kažkas tvinktelėjo vaikinuko galvoje. Pala... O jeigu... Tai mano... Sesuo?... Ši mintis blykstelėjo akimirką anksčiau, nei antrakursis išgirdo patvirtinimą iš raudonplaukės lūpų. Prireikė nemažai laiko, kol juodaplaukio smegenys sutiko priimti šią žiną. Vis gi Feliksas nematė priežasties, kodėl mergina turėtų meluoti, be to ir įrodymų, regis, buvo...
- soră... - ištarė jis rumuniškai. Šio žodžio namuose ištarti garsiai progos nepasitaikydavo. Kai kartais galvodavo apie seserį Feliksas susitikimo su ja tikrai neįsivaizduodavo taip. Nors kita vertus jis iš vis nesitikėjo su ja kada nors susitikti. Per minčių raizgalynę antrakursis buvo pamiršęs apie teiginį apie Durmštrangą.
- Aš irgi anksčiau taip maniau. Bet tėvai išsiuntė čia. Nieko daugiau neaiškino. - Pasakė.
 Ar tikrai vien būti gyvam jau reiškia gyventi?

*

Kotonaka

Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #84 Prieš 1 metus »
  Amira atsiduso. Dar kvailesnės situacijos neįmanoma buvo įsivaizduoti. Nesinorėjo atlaidžiau žiūrėti į brolį vien tik dėl to, kad jis net neprisiminė jos ir nieko apie tėvų planus nežinojo. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai Eliadė pagalvojo apie likimo išdaigas. Ironiška. Pati siekė tokias kitiems žmonėms į gyvenimus įkišti, o še tau, pačią prisivijo. Bet vienas faktas džiugino. Matyt tėvas net nežinojo kur jo pasimetėlė dukra jau tiek metu klaidžioja. O gal... Gal jis buvo įsitikinęs tuo, kad ji bus Durmštrange ir jie "išgelbės" savo mielą Feliksiuką ir šis niekad nepamatys sesers, nes ši niekad neatvyks nei į Rumuniją, nei į Didžiąją Britaniją. Klydo, o Perkūne, kaip jie klydo. Raudonplaukė šyptelėjo išgirdusi tai, ką norėjo. Feliksas nežinojo kodėl jis čia. Jam tėvai nesakė. Buvo per daug sutapimų ir Amira gali viską pasukti sau tinkama linkme. Patraukti brolį į savo pusę. Pradėti bent su juo gražiai elgtis. Gal net Felis padės jai surasti jos tikrą motiną. - Gerai, supratau. Atleisk, kad užpuoliau. Eikš, apkabinsiu. - Šyptelėjo. Pirmiausia reikėjo pelnyti jo pasitikėjimą ir pradėt šiuo rūpintis. Maža kas, gal kas nors nuspręs jį demonams paaukoti.

*

Neprisijungęs Feliksas Eliad

  • II kursas
  • *
  • 28
  • Taškai:
  • Klausimas nemiršta tol, kol ieško atsakymo.
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #85 Prieš 1 metus »
 Feliksui faktas, kad sutiko seserį skambėjo taip pat neįtikinamai, kaip būtų skambėjas faktas, jog jis - pasaulinio garso žvaigždė, pamiršus visą savo praeitį. Vis gi ši istorija su seserimi juodaplaukiui buvo įdomi. Pradžioje ji dingsta, tėvai nesutinka apie ją kalbėti ir vienintelis aiškus dalykas, kad nei tėvas nei motina jos nemėgsta, o gal bet ir nekenčia. Jie taip ir manė, kad Feliksas užmirš savo seserį, bet tokius dalykus iš atminties ne taip lengva ištrinti... Klastūnyno auklėtinis dar sykį nužvelgė Amirą. Nuomonę apie ją susidarys pats. Nuomonė Feliksui buvo labai svarbus dalykas ir padėti ją sudaryti juodaplaukis negalėjo leisti net tėvams. Antrakursis priėjo prie sesers ir ją apkabino.
- Kur tu buvai visą tą laiką? - tyliai paklausė.
 Ar tikrai vien būti gyvam jau reiškia gyventi?

*

Kotonaka

Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #86 Prieš 1 metus »
  Galėjo prisiekti, kad dabar tai buvo panašu į sceną iš kokio nors dramos žanro filmo, kur tragiškai atskirti brolis ir sesuo susitinka. Ech. Žmonės, žmonės. Pats gyvenimas yra kaip vienas ilgas filmas, trunkantis tiek metų, kiek gyvena žmogus. Ir žanrai čia būna įvairūs, tiek drama, tiek detektyvas, tiek fantastika, tiek trileriai.
  Penktakursė stebėjo brolio elgesį. Jeigu jos nebūtų palikę. Jeigu tėvas nebūtų siaubingas padaras. Kokia dabar būtų Amira. Atsakymo mergina nežinojo. Pajutusi Felikso kūną prisiglaudžiant prie jos, raudonplaukė apglėbė rankomis žemesnio ūgio brolį.
  - Daug kur, Feli. - Net sugebėjo prisiminti, kaip vaikystėje juodaplaukį vadino. - Tačiau didžiąją dalį laiko basčiausi po Skandinaviją. - Atsakė. Nemelavo. Laisvu nuo pamokų metu paauglė tikrai ištrūkdavo į žiobarišką pasaulį.

*

Neprisijungęs Žana Mokslinčė

  • Menininkė
  • ****
  • 254
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #87 Prieš 6 mėnesius »
Žana Mokslinčė susimąsčiusi ėjo didžiosios salės link. Didžiojoje salėje Žana visada rasdavo vietos pridėsti išgerti kavos ar arbatos, tačiau šį kartą didžiąją salę ji ėjo ne dėl to. Ji jautė, kad kažkas netaip, todėl beeidama galvojo:-tikiuosi viskas ten gerai ir mano nuojauta tiesiog mane apgauna, o jeigu ne, tai tikiuosi, kad ten prisistatysiu laiku. Kerėjimo profesorė vis greitino žingsnius, ko. galiausiai mergina pasiekė didžiosios salės duris, kurios tiesą sakant buvo tiesiog milžiniškos! Žana pridėjo savo šaltą ranką prie ankenos ir palenkė ją. Atvėrusi didžiosios salės duris ji nieko keisto neišvydo, tačiau didžiosios salės kampe sedėjo kažkokia mergaitė iš Grifų Gužtos. Mergina iškart žinojo, kad ji iš Grifų Gūžtos, nes jos šalikas spidėjo net už mylios.

*

Neprisijungęs Christina Granger

  • III kursas
  • *
  • 329
  • Taškai: 28
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #88 Prieš 6 mėnesius »
Ryte grifų gūžtos mokinė nusprendė nueiti iki Didžiosios salės , joje visados atsigerdavo kavos , arbatos, užkasdavo ir eidavo į pamokas . Todėl mokinė apsirišo kaklą ilgu gražiu grifų gūžtos šaliku , nes buvo šalta ir nuėjo link didžiosios salės. Eidama mokinė buvo labai linksma ir gerai nusiteikusi , dar žinojo , kad dalins didžiojoje salėje skanių sausainių. Kristina jau atėjo į didžiąją salę joje buvo daug mokinių , daug kas ten valgė ir visi atrodė laimingi . Mokinė pasiėmė ten karštos kavos ir keletą sausainių. Jos kojos vedė ją į didžiosios salės kampą , net nesuprato kodėl jai labai karšta rankomis buvo nešti kavą todėl trumpam atsisėdo ant grindų . Atsisėdus šiek tiek užkando ir žiūrėjo kas vyksta aplinkui . Ji žiūrėjo toli ir pamatė kerėjimo profesorę. Nu kodėl , kodėl aš vis ją matau pala aš dar prisimenu kaip ant jos prikalbėjau ,aš manau , kad ji tikrai nesakys direktorei, na ,o dabar eisiu gal toliau nuo jos kur ir planavau eiti.
  Atsiųstum kalinką? Atsiųstum jūreivių šokį? Atsiųstum Haką? Atsiųstum alyvas? Tada, tu nuostabus žmogus, toks kaip ir fenekas. Arba nuostabi beždžionė.  

*

Neprisijungęs Žana Mokslinčė

  • Menininkė
  • ****
  • 254
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #89 Prieš 6 mėnesius »
Žana greitu žingsniu nulekė prie mergaitės ir ją pažino, tai buvo Christina. Profesorė priėjo prie mergaitės ir tarė:
-Sveika, Christina Granger, atsimenu, kad buvai nemandagi, tačiau manau mums nėra reikalo pyktis. Vis gi dabar adventas, o tai reiškia, kad dabar yra gerųjų darbų metas, tai atsiprašau, jeigu kažką padariau kas tau visiškai nepatiko ar sugadino nuotaiką. Tikiuosi būsi maloni ir priimsi mano atsiprašymą.
Na dabar labai tikiuosi dar ne per daug gėdos prisidariau, bet su visais mokiniais norėčiau būti draugiška, todėl, manau mano atsiprašymas neprošal. Gi tikrai adventas, o Kalėdoms tokių nemalonumų turėti tikrai nenorėčiau.
Žana laukdama rudaplaukės atsakymo gėrė savo kavą, kurią gerdavo kai tik rasdavo laisvą minutėlę ar kelias.