1
5

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 198
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #30 Prieš 2 metus »
 Jis juto Eleizijos kvėpavimą ant savo skruostų, akies krašteliu matė jos akis, įsmeigtas į jo. Vėl tikėjosi atstumimo, pliaukštelėjimo ar bent įžūlaus ir įžeidžiančio žodžio. Juo nuostabai nebuvo ribų, kai jos rankos pradėjo lėtai kilti jo kūnu kol galiausiai pasiekė kaklą. Na, matyt, nutarė mane uždusinti, šovė mintis į jo galvą. Visas įsitempė belaukdamas, kol jos rankos apsivys jo kaklą ir pradės jį spausti, kol visiškai pasmaugs ir išspaus paskutinį lašą gyvybės iš jo kūno.
 Tačiau to neįvyko. Pats nesuprato, kodėl ir kaip, tačiau pajautė kažką šilto ant savo lūpų. Buvo taip susitelkęs į kaklo raumenis, kad iš pradžių nepajuto, kad Elė jį pabučiavo. Iš nuostabos išspogdino akis it išmesta į krantą žuvis.
 Nesusilaikė. Stipriai apsivijos jos liemenį, pečius ir atsakė į bučinį. Jam taip patiko justi ją šalia, kad net tyli aimana išsprūdo iš jo lūpų.
 Kai jiedu atsitraukė vien nuo kito, nuleido žvilgsnį. Norėjo kažką pasakyti, bet nerado savyje žodžių, tad tik tuščiu žvilgsniu stebeilijosi į akmenines grindis.
 - Hm, tai, - tyliai sumurmėjo, daugiau sau nei jai, - kas čia ką tik buvo?
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 302
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #31 Prieš 2 metus »
Elės nuostabai, Nikas suvirpėjo. Po to stipriai apsivijo jos liemenį, pečius  ir su kaitra ir didžiule aistra atsakė į jos netikėtai bučinį. Ji iš lėto viena ranka pradėjo kilti iki jo juodų tankių plaukų ir su didžiuliu pasimėgavimu įpainiojo savo pirštus į juos. Jai jau nebe rūpėjo ar kas nors juos stebi, ar ne. Visas dėmesys buvo sutelktas tik į klastuolį, jo lūpas, kūną. Ir tada karštas atslūgo, aistra ištirpo, nes... nes bučinys nutrūko. Nutrūko ne dėl to, kad kuris nors nustojo mėgautis bučiniu, o dėl to, nes abiems pritrūko oro. Eleizija iškart pasitaisė savo plaukus ir giliai pradėjo kvėpuoti. Ji nežinojo, ką sakyti. Tad mergina nuleido akis ir dusliai tarė:
-Atleisk. Atleisk, kad taip neperspėjusi pabučiavau. Nesusivaldžiau, nereikėjo taip manęs įkaitinti...
Pasakiusi ji nurijo seiles ir pajautė burnoje Niko skonį. Ji vos neištirpo. Tada išdrįso pakelti akis ir paklausė:
-O kodėl atsakei į mano bučinį? Kodėl neatstūmei manęs? Juk tu manęs nekenti, - net nepajuto, kaip skruostais pradėjo tekėti sūrios ašaros.
Velniop tuos emocijų skydus. Tegul visas pasaulis mato mane pažeidžiamą, emocingą. Nusispjaut, ką jie sakys ar galvos.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 198
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #32 Prieš 2 metus »
 Nikas vis dar juto jos mergaitišką kūną savo glėbyje, jos minkštas ir švelnias lūpas - net jiems atšlijus vienas nuo kito. Jis akies krašteliu stebėjo garsiai alsuojančią varnę ir pats stengėsi atgauti normalų kvėpavimą. Bučinys palietė jį stipriau nei jis manė iš pradžių - tiek emocine, tiek fizine prasme.
 Jis tik prunkštelėjo.
 - Matyt, ne aš vienas tave įkaitinu, - bejausmiu balsu atšovė ir tuoj pat pasigailėjo, tad ėmė taisytis, - Ne, pala, atsiprašau. Pamiršk ką sakiau.
 Norėjosi pradėti daužyti galvą į sieną, kol ji nesudūš. Ar bent jau leisti kitam nupjauti jo liežuvį karštomis žnyplėmis, kad šis daugiau nešnekėtų tokių nesąmonių.
 - Ei, ei, kas čia dabar? - netikėtai švelniai pratarė, pamačius jos veidu srūvančias ašaras.
 Apsidairė, ar jų niekas nemato ir savo nugara, kiek tik galėjo, paslėpė Eleiziją nuo smalsuolių akių. Nebuvo tikras, ar tai nėra dar vienas jos žaidimas - toks staigus persimainymas. Iš pradžių ji elgiasi kaip kekšė, tada puola jį bučiuoti, o dabar staigiai puola į ašaras? Ir suprask tu čia tas moteris.
 - Negi aš taip blogai bučiuojuosi, kad nes apsiverkei? - nevykusiai pabandė pajuokauti. - Puikiai žinai, kad tai netiesa, - jau surimtėjęs atsakė į jos pastabą apie neapykantą, - Kodėl turėčiau tavęs nekęst?
 Nežinojo nei kur dėtis, nei ką sakyti. Bandė ją guosti, tačiau net nežinojo kaip. Keista, žodžių tyčiotis ar įžeidinėti jam netrūko - jie patys liejosi iš jo. O dabar, kai reikia parodyti tikrąjį save (ar tikrai reikia?), negali nė sakinio normalaus suregzti. Šyptelėjo pats sau mintyse prisiminęs, kaip sunkiai jam sekėsi kalbėti jiems vos susipažinus.
 - O ar tau būtų geriau, jei būčiau atstūmęs? Ar to norėjai?
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 302
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #33 Prieš 2 metus »
Ir tada jis prunkštelėjo. Elė iškart pakėlė akis ir buvo pasiruošusi jo žodžių antausiui. Jis tik pasakė, kad ne jis vienas varnę įkaitina, ir pamatė liūdną merginos veidą, kuriuo tekėjo karčios ašaros. Ir tada įvyko kažkas stebuklingo, keisto. Nikas pradėjo taisytis, tikriausiai pasigailėjo savųjų žodžių. Jis net jos atsiprašė.
-Lengva tau sakyti. Žaizdos taip greitai neužgyją, Nikai, dažniausiai lieka randai, kurie viską primena.
Tikriausiai jis pastebėjo jos karštas ašaras, nes pradėjo guodžiamai klausinėti. Ji su skausmo pilnomis akimis pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į jį, į jo vidų, į jo sielą. Jis savo nugara pabandė uždengti merginą nuo kitų, kad jie nematytų jos emocijų proveržio, bet Elei buvo nebe svarbu ar jie stebės ją, juoksis iš jos ar verks kartu. Svarbiausia, kad klastuolis po truputį pradėjo grįžti pas Stigler, neiškart, bet jai tai nekliudė. Eleizija po ilgos pertraukos vėl pradėjo juoktis.
-Baik... Bučiniai čia nekalti. Jie buvo tobuli.
Stojo tyla. Elezija sunkiai nurijo burnoje atsiradusį gumulą ir grakščiai nusivalė savąsias karštas ir sūrias ašaras. Ji taip užsimanė apsikabinti Niką, priglusti prie jo taip, kad pasijaustų, kad šiame egzistuoja tik jie du. Bet neišdrįso, nes tikriausiai klastuolis ir taip jau susipainiojęs mintyse.
-Gal būtų lengviau, bet tikrai ne geriau. Tu neįsivaizduoji, kas vyko mano galvoje po to tavo bučinio. Aš tiesiog trokšte troškau tavęs, tavo lūpų, tavo kvapo, tavo rankų, apsivijusių mano liemenį... Po to bučinio tapau priklausoma nuo tavęs, Nikai... Tu net neįsivaizduoji, kaip mane aistra ėdė iš vidaus, bet ką galėjau padaryti? Tik vaidinti tą paleistuvę, kekšę...

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 198
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #34 Prieš 2 metus »
 Jam beliko tik tyliai palinksėt galva. Puikiai žinojo, kaip žodžiai gali žeisti: nors pats buvo išmokęs į kitų žodžius nekreipti jokio dėmesio, atsiriboti nuo jų šydu, tačiau jie vis viena jį skaudino. Jis to niekada niekam nerodė, tačiau tas jo šydas buvo jau visas subraižytas nuo aštrių it strėlės antgalis žodžių. Kai kurios strėlytės - daugiausia paleistos pačios Elės - sugebėjo net prasibrauti pro jo apsaugas ir smigo giliai į jo kūną. Ir taip - nors jau seniai buvo jas išėmęs, tačiau kiekvienąsyk prisiminimuose grįžtant į jų išsiskyrimą, rodėsi, kad žaizdos atsiveria iš naujo, kad jas kas barsto druska ir štai vėl jos kraujuoja. Ir skauda.
 Norėjo kažką burbtelėti apie jo bučinių tobulumą, tačiau pakako proto užčiaupti jau praviras lūpas. Po to vėl gailėtųsi išsprūdusių žodžių. O dabar, kai yra galimybė, kad jiedu susitaikys (velniop tą tėvą, jis be Eleizijos gyventi nebegali), tai buvo mažiausia, ko jam reikėjo.
 Švelniai suėmė jos delną, ką tik subraukusį ašaras nuo jos veido ir priglaudė sau prie skruosto, o tuojau pat ir prie lūpų, jautriai pabučiuodamas kiekvieną pirštą. Vis dar nepaleisdamas jos delno iš savojo, pažvelgė jai į akis.
 - Aš turbūt turėčiau atsiprašyti, kad turėjau taip elgtis, - nudelbė žvilgsnį, jausdamas, kaip raudonis užlieja skruostus, - Bet man džiugu, kad tas bučinys tave paveikė. Nes, žinai, jis mane paveikė dar stipriau. Tu mane paveiki dar stipriau, - minkštai tarė, tikėdamasis, kad ji supras ką jis norėjęs pasakyti.
 Norėjo būti kuo arčiau jos. Paimti į savo glėbį ir niekada nepaleisti, norėjo visada justi jos kvapą, artumą, jos šilumą. Norėjo ją apkabinti ir prisitraukti prie savęs, tačiau nedrįso, nežinojo, ar jau laikas.
 Staiga kažkas salėje susipešė ir patalpoje kilo didžiulis šurmulys, priminęs jam, jog pasauly dar liko kitų žmonių.
 - Gal ein-nam kur nors nuošaliau? - sutrikęs pasiūlė. - Turbūt turime apie daug ką pasikalbėti.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 302
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #35 Prieš 2 metus »
Netikėtai Elei ausis perrėžė vienas Niko ištartas žodelis. Turėjau. Turėjai? Ką tu tuo nori pasakyti? Tau kažkas liepė su manimi išsiskirti? Jei taip, tai kas? Varnė jau ruošėsi jo klausti, kodėl jis tuėjo ją mesti, bet susilaikė, nenorėjo jo nervinti. Norės, pats pasakys. Tada ji žengė žingsnį artyn ir švelniai palietė jo delną. Iškart pajuto jo šilumą, jo atsinaujinantį drovumą. Išgirdusi, kad bučinys paveikė ne vien ją, trumpam šyptelėjo. Tada kikendama tarė:
-Malonu girdėti...
Staiga salėje susipešė du grifai, primindami varnei ir klastuoliui, kad jie ne vieni esa patalpoje. Elė rūsčiai į juos dėbtelėjo ir tada atsigręžė į vaikiną, savo mylimąjį. Jos pirštai įsipynė į jojo ir ji jam mielai atsakė:
-Su tavim, kad ir į pasaulio kraštą.
O Dieve. Jis ir vėl mikčioja. Kaip miela. Taip ir norisi jį pabučiuoti. Tada ji kai ką sumanė. Švelniai prigludo prie klastuolio ir jam į ausį pašnabždėjo porą žodelių:
-Žinai, yra tokių žmonių, kurie sako, kad priklausomybė galima išgydyti tik su tuo dalyku, kuris ir įgėlė priklausomybę, - pasakiusi atšlijo ir pažvelgė į jį, tikėdamasi, kad jis suvokė jos žodžius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Eleizija Stigler »

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 198
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #36 Prieš 2 metus »
 Jos delnas buvo maloniai šiltas ir tos minkštas, švelnus, neapsakomai gera jį justi savajam. Nenorom sau pripažino, kad jam to be galo trūko - to artumo ir to keisto pojūčio, kuris kuteno paširdžius, kai jis buvo šalia varnanagės, kai jiedu liesdavosi - net jei netyčia. O po šitiek laiko atskirai, po visų grubių žodžių ir ne ką geresnių prisilietimų, tas pojūtis buvo dar stipresnis. Ne toks nekaltas, kaip kadaise, bet stipresnis.
 Jis raustelėjo ir nusišypsojo.
 - Pasistengsiu, kad taip toli nereikėtų, nes dar užknisiu, - besišypsodamas sumurmėjo, nosimi įsikniaubės į jos viršugalvį.
 Ji buvo dar arčiau jo. Nerangiai ją prisiglaudė prie savęs. Jam patiko jų ūgių skirtumas - ji buvo už jį pakankamai žemesnė, jis galėjo ją glausti ir smakru trintis į jos kaktą. Jos plaukai buvo prieš pat jo nosį - saldžiai kvepiantys. Užtekdavo užsimerkti ir nieko nebereikėdavo.
 - Mat kaip, - šyptelėjo, pakštelėdamas ją prie ausies. - O ar tu įsitikinusi, kad nori atsikratyti priklausomybės? - sumurkė, lūpomis keliaudamas link jos raktikaulio, - Nes man su ja gyventi net labiau patinka, - klausiamai į ją pažvelgė iš apačios.
 Tada staigiai atsitraukė ir sugriebė ją už delno.
 - Eime iš čia, - garsiai kvėpuodamas tarė, vis rausdamas, - ...priklausomybės gydyti.
wise men say: only fools rush in
but i can't help falling in love with you


*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #37 Prieš 1 metus »
 Buvo eilinis rytas. Švietė saulė, tamsių debesų nesimatė. Nebuvo nei šilta, nei šalta. Toks oras Elenai patikdavo. Pilkaplaukė stebėjosi, kad Lulu jai nuotaikos dar nesugadino.
,,Negi tu galvoji kad aš visuomet gadinu nuotaiką?”
,,Na.. Tu kartais tikrai būni geras gyvūnėlis, kol nepradedi man aiškint ko daryt, o ko nedaryt” Sukikeno raudonakė.
,,Bet žinai... Tau tikrai reikia pavalgyt.” Pradėjo jai aiškint Vengrijos ragauodegė.
,,Lulu, prašau man neprimint to.” Pasireiškė Grifė ir kiek nuliūdo. Pagaliau pasiekusi didžiają salę, metamorfmagė net nenorėjo valgyt. Čia buvo pilna žmonių! Pro juos tikrai Elena napasieks savo koledžo stalo.
,,Siūlau tau pasiimti kažką ir nueiti į patį kampą.” Sumurmėjo drakoniukė kuri stovėjo ant Grifė peties.
,,Pirmą kartą pasiūlei gerą variantą.” Sukikeno ketvirtakursė ir pradėjo savo sunkią kelionę iki stalo.
 Pagaliau pasiekusi savo koledžo stalą, Elena pagriebė keksiuką ir prasigrūdusi pro žmones  ji atsidūrė didžiosios salės kampe.
,,Šiandien susitiksi su Kristoferiu?” Pasiteiravo Lulu. Paklaususi šito klausimo, Elenos nuotaika subjuro.
Žinai... Jis vakar mane paliko tam kambaryje vieną, šiek tiek supykau ant jo...”
,,Tu tik neliūdėk viskas bus gerai.” Pradėjo ją guosti Vengrijos ragauodegė. Suvalgiusi savo keksiuką, Elena giliai įkvėpė ir atsistojo į visus nugara. Galvą atsirėmusi į sieną, o rankas nuleidusi taip, kad jos tiesiog kabotų, raudonakė laukė kol išeis bent dalis žmonių.
,,Gal galėtum mane paimti į rankas? Atsibodo čia stovėt.” Pasireiškė Lulu. LoveGood tik sukikeno ir pasiėmė drakoniukę į rankas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Elena LoveGood »

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #38 Prieš 1 metus »
 Atėjo laikas ir jau eiti pusryčiauti. Krisas apsirengęs savo klastūnyno uniformą tvarkė po savęs palikusias šiukšles kurias buvo naktį palikęs. Bet tada prisiminė, kad kam jis čia vargsta kai turi namų elfą.
- Ateik čionai. Sutvarkyk viską po manęs. - Įsakė elfui, o pats nukrito ant lovos. Elfas gal kiek niūriai, bet viską sutvarkė po Robertu, nors jis ir nemėgsta to daryti..
 Po kiek laiko, Kristoferis išėjo iš klasūnyno bendrojo kambario, o namų elfas - Lunas pradėjo eiti jam iš paskos. Įkišęs savo rankas į kišenes po truputi ėjo link didžiosios salės, pro koridorius.
- Tu ten gali ir sutikti Elena.. - Pasakė Lunas. Ką? Kodėl jis būtent tai pasakė? Kas jam užėjo... Robertas išpūtė akis, jis nenorėjo galvoti apie tai, apie tai kas buvo ankščiau.
- Nenoriu apie tai galvoti. Galim pakalbėti apie ką nors kitą. Tarkim, nenori tam grifui padaryti kokį pokštą? Tu gi mėgsti. - Bandė kaip nors kitur atkreipt dėmesį. Lunas aišku ir net pamiršo apie tai, ką sakė, o pats prisikabino prie to grifo ir iš jo gan gerai pasityčiojo. Klastuolis iškarto aišku, pasijuokė iš to grifo. Kvailys tas Lunas. Jį taip lengva.. Kontroliuoti netgi..
- Žinai, kad moku skaityti tavo mintis. - Pasakė namų elfas ir pradėjo juoktis iš Roberto, o klastuolis susiraukė ir visą kitą, likusį kelią, tylėjo.
 Šiandien buvo žmonių daugiau nei reikėjo didžiojoje salėje. Robertas kaip visada prisėdo prie pačio kampo klastūnyno stalo ir pradėjo valgyti. O Lunas tuo tarpu pradėjo vaikščioti ir jis ten užtiko Elena. Jis iškarto ją atpažino ir žinojo, kad Elena jį nepažįsta, todėl tas sugalvojo vieną dalyką..
 Tuo tarpu Robertas valgė sriubą ir pradėjo dairytis. Jis nebuvo ten pastebėjęs savo elfą, kai tiek daug buvo žmonių. Jis kiek pradėjo pergyvent dėl jo ir dėl to pradėjo visur jo ieškoti. Kur gi tu jau dingai. Galvojo klastuolis.
 Po trejų minučių, Remarkas sutiko savo elfą. Jis buvo šalia Elenos ir pradėjo pyktis su kažkokiu drakonu.
- Ką tu pridarei? - Klausia elfo, o tas atsako "nesakysiu" klastuoliui. Robertas kiek sunerimo, bet po to ir pastebėjo Eleną.
- Sveika. Kaip sekasi? Ką mano namų elfas jau spėjo pridaryti? - Paklausė ir laukė Elenos atsakymo, o tuo tarpu pradėjo valgyti keksiuką kurį buvo pasiėmęs.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #39 Prieš 1 metus »
Grifė būtų ir toliau taip stovėjus. Tačiau Lulu pradėjo žvalgytis ir net gi kiek leisti ugnį.
,,Lulu! Ką tu darai?! Pradėjo mintyse ant jos rėkti Elena.
,,Saugoju tiek save, tiek tave.”
 Staiga delno dydžio, o gal net ir didesnė drakonė nušoko nuo metamorfmagės rankų. Pilkaplaukė išsigando ir greitai pačiupo Vengrijos ragauodegę. Vos Elenai atsistojus normaliai, ji prieš save pamatė elfą. Grifė išsigandusi pradėjo eiti atgal, nes suprato, jog elfas gali jai kažką padaryti. O tuo tarpu Lulu vis stengėsi ištrūkti iš LoveGood rankų. Ištikrųjų Elenai jau skaudėjo rankas, nes drakoniukė spjaudėsi ugnimi, kuri buvo labai karšta. Elenai atsirėmus į sieną, elfas vistiek ėjo link jos. Staiga jos drakoniukė negalėjo spjaudyti ugnies, kad ir kaip stengėsi.
,,Lulu, kas tau?” Pradėjo klausinėti jos Grifė. Nuslinkusi siena žemyn, raudonakė pradėjo glostyti savo drakoniukę.
,,Tai kad aš ir pati nežinau!” Pilkaplaukė nejuokais išsigando. Pažiūrėjusi į elfą, Elena išties supyko.
 -Atkerėk ją!- sušnypštė metamorfmagė ir atsistojo. Staiga ji pamatė Kristoferį. Jos širdis vėl pradėjo smarkiai daužytis. Elena vėl pradėjo nervuotis. Netrukus Kristoferis buvo šalia Grifės ir elfo. Staiga Grifė viską suprato. Šis elfas buvo klastuolio!
 -Nežinau! Mano Lulu negali spjaudyti ugnies!- pradėjo nerimauti ir dar labiau nervintis ketvirtakursė,- jeigu mano tėvai sužinos? Uoj bus man blogai, uoj bus blogai,- Grifė padėjo vaikščioti tai į vieną pusę, tai į kitą, retkarčiais pasižiūrėdama tai į elfą, tai į Kristoferį.


*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #40 Prieš 1 metus »
 Kristoferis pakėlė vieną antakį, jis nesuprato kas čia dedasi.
- Negali spjaudyti ugnies? Tu supranti, kad tai kvailai skamba? Taigi gali ji su savo ugnimi visus sužaloti. - Pasakė savo nuomonę ir tada pažiūrėjo į Luną. Elfas mintyse pasakė jam kai kuriuos žodelius. "Tai tikrai ne aš padariau. Aš kai priėjau prie jų pastebėjau, kad tam drakonui kažkas darosi. Na, bet nieko. Taip dar geriau." Robertas užsigalvojo apie tai. O tuo tarpu Lunas pradėjo prisikabinėt prie drakono.
 Bet tada jis dar ir prisiminė Eleną, ji pradėjo kažkaip labai panikuoti, todėl Krisas tiesiog priėjo prie grifės ir ją silpnai apkabino, o po to atsitraukė ir norėjo pradėt aiškintis kas čia darosi.
 Apsikabinimas truko neilgai, bet kažkodėl elfas su drakonu spėjo susipykti.
- Kas čia darosi? - Paklausė. "Ji pradėjo kaltinti, kad tai aš ant jos kerus uždėjau. O tai netiesa! Robis pats netikėjo Lunui, nes tai labai panašu į jį, į jo tokius veiksmus. Bet jeigu jis taip sako, reiškia tai yra tiesa. O tuo tarpu drakonas iššoko iš metamorfmagės rankų ir pradėjo peštis su elfu...

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #41 Prieš 1 metus »
Elena kiek supyko kaip Kristoferis pasakė jog daug geriau tada, kaip drakonas negali spjaudytis ugnimi.
 -Mano Lulu nepavojinga! Ji nieko niekada nenuskriaudė! Ji tik gynė mane!- pradėjo aiškinti Grifė. Raudonakė jautė, kaip pradeda panikuoti ir nervuotis. Staiga ji pajautė, kaip ją Kristoferis švelniai apkabino. Toks gestas tikrai nuramino Grifę. Ji pamiršo visus pykčius. Tiesą sakant, pilkaplaukė Kriso glėbyje jautėsi saugiai.
,,Tu tikrai jį myli?” Pasigirdo kiek išsigandęs Vengrijos ragauodegės balseslis.
,,Lulu, geresnio klausimo negalėjai sugalvot?” Kiek supykusi paklausė jos Grifė. Staiga Krisas atsitraukė nuo Elenos. Metamorfmagė šiek tiek susigėdo.
,,Taip, Elena, tu jį tikrai myli.”
,,Uoj, Lulu, ką tu išmanai apie meilę.”
 Elena laukė drakoniukės atsakymo gana ilgai. Apsižvalgiusi, ketvirtakursė nepamatė savo drakoniukės.
 -Lulu! Kur tu!- pradėjo šaukt LoveGood ir visur dairytis. Staiga už raudonų Elenos akelių užkliuvo elfas ir drakonas. ,,Ten tikrai jie.” Grifė greitai pribėgusi prie jų pamatė, jog Lulu jau spjaudosi ugnimi ir bando apsiginti.
 -Lulu! Ką darai!?- surėkė ketvirtakursė ir puolė prie slibino. Greitai paėmusi ją į rankas, pilkaplaukė pradėjo mintyse ją barti.
,,Lulu, ką tai reiškia?
,,Jis pirmas pradėjo, jį kaltink!”
 Elena nebeturėjo ką pasakyti, todėl tik giliai įkvėpė ir pažiūrėjo į Klastuolį.
,,Nusivyliau tavimi, Lulu...”

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #42 Prieš 1 metus »
Kristoferis matė, kad Elena kažkaip lyg supyksta, dėl jo žodžių, bet ruoštis atsiprašinėti vaikinas nesiruošė.
- Bet nuo ko ginti? Čia gi Hogvartsas - saugi zona.... - Pasakė ir toliau tylėjo.
 Po tam tikro laiko, Lulu ir Lunas pradėjo tiesiog peštis, o drakoniukas jau spjaudėsi ugnimi, o tuo tarpu Kristoferio namų elfas pradėjo leisti kažkokias nepažįstamas vaikinui magijas.
- Baikit! - Pradėjo įsakinėti, bet jo niekas neklausė.
 Magiškieji gyvūnėliai pradėjo kažkur bėgti taip greitai, kad tikrai nesuspėt Kristoferiui ar Elenai.
- Ką daryti dabar? - Paklausė Elenos, nes jis visiškai pasimetė. - Gal tegul patys aiškinasi? - Pasakė.
 Bet visgi jie Lulu ir Lunas pradėjo peštis gan stipriai ir taip sugebėjo kai kur mokiniams netgi patrukdyti. Jie su savo pešimosi taip po truputi pradėjo lyg grįžti į vietą kur Elena ir Krisas. Kai kurie mokiniai jau buvo susirinkę į būrį ir pradėjo žiūrėti kas gi laimės. Vos ne visos mergaitės buvo už namų elfą, nes jis joms pasirodė labai mielas, o visi kiti berniukai buvo už drakoniuką, nes jie Lulu kažkaip pradėjo labai žavėtis..
 Bet tai nebuvo svarbiausia Robertui. Jis norėjo juos išsiskirstyti ir dėl to stojo priešais elfą ir nugarą drakonui. Tuo laiku Lunas paleido kažkokius kerus su kuriais pataikė į Robertą.
 Vaikinas nežinojo kas tai per kerai, bet jie labai apsvaigino jį. Klastuolis pradėjo prarast pusiausvyrą ir sąmonę.. Nesusilaikus, jis nukrito ir prarado sąmonę kokiomis dviem minutėm.....
 Po pus antros minutės atsikėlęs Krisui labai skaudėjo galvą..
- K-kas č-čia d-darosi? - Pradėjo mikčioti ir labai tyliai, silpnai pasakė.....

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #43 Prieš 1 metus »
 Elena labai pyko ant Lulu, bet Lulai tai nerūpėjo. Drakoniukė vėl išsilaisvino iš Elenos rankų ir nubėgo link Luno.
 -Lulu, grįšk čia!- rėkė Grifė, bet Ragauodegė jau buvo dingusi.
 -Šaunu, dingo mano drakoniukas,- pasakė LoveGood ramiu balsu ir pažiūrėjo ten, kur dingo Lulu tokiu ,,poker face”.
 Staiga raudonakė pamatė dvi mažas figūrėles, kurios juda link Grifės ir Klastuolio. Ji iškart suprato kad jie grįžta. Pilkaplaukė taip pat pastebėjo jog rateliu sustojo daug mokinių.
 Metamorfmagė jau norėjo eiti ir stoti tarp jų. Tačiau susilaikė nuo to, nes Lulu laidė ugnį, o Lunas burtus. Elena atidžiai stebėjo Luną. Staiga jis užsimojo ranka ir norėjo paleisti burtus į Lulu, bet jis nepataikė. Pilkaplaukė apsidžiaugė kad nepataikė, bet staiga išgirdo kritimą. Ketvirtakursė atsisukusi išplėtė akis.
 -Krisai!- suklykė Elena ir pribėgo prie jo. Atsitūpusi ji pradėjo jį kratyti, bet staiga ji pajautė kad kažkas atsimušė į jos nugarą. Grifė nespėjo niekam nieko pasakyti, nes jau gulėjo be sąmonės ant šaltų plytelių.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 149
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #44 Prieš 1 metus »
 Galvą labai skaudėjo... Krisas matė tamsą, nieko kito. Jis jautėsi labai iš silpęs ir lyg yra kažkur kitur.  Bet tada pradėjo girdėti kaip jį krato, kažkas kviečia. Bet dar Robis matė tą tamsą, o šaukimai girdėjosi vis silpniau ir silpniau.. Klastuolis prarado sąmonę.
 Tai labiau priminė lyg paprastą miegą kur galima buvo matyti sapnus. Kaip ir vaikinas, jis matė kažkokį labai neaiškų sapną. Lyg jis kažkokiame mažame kambaryje kur juodos sienos, o kambaryje nėra durų ir langų. Jis ten buvo vienas, o pats Robis negalėjo suprast, kas ten vyko ir ką jis ten daro. Sapnas buvo neaiškus Krisui, bet jis greitai ir pasibaigė, nes Kristoferis atsikėlė.
 Mikčiodamas klastuolis pradėjo klausinėt, kas čia darosi, o priešais save matė Eleną. Kurį sakė jo veidą ir kratė. Roberto rega buvo sudvigubėjusi, bet po to pasijautė kur kas geriau.
 Bet tada jau prarado sąmonė Elena. Čia jau to elfo darbas.
- Baigi. Viskas. Tau užtenka. Jeigu nesiklausysi taip ir toliau, žinai kas bus. - Pasakė ir tie gyvūnėliai nustojo čia peštis - muštis. O tada jis priėjo prie Elenos. Ji buvo be sąmonės irgi. Kur kas ilgiau, nei klastuolis. Turbūt, stipresnius kerus paleido.
- Pataisyk tai. - Pasakė savo gyvūnui, kad jis greitai ją 'pažadintu'. "Bet tai užtruks laiko. Geriausiai tiesiog palaukt, kol ji atsikels. Palauk truputi. Pasakė elfas. - Aišku. O kiek laiko užtrunka? - Norėjo pasitikslint Kristoferis. "Dar šešios minutės." Pasakė Lunas.
 Klastuolis atsiduso ir nieko nedarė. Tada buvo aplinkui susibūrusi minia, Robis labai "elegantiškai" juos visus išvarė ir jie pasiliko vieni kartu su savo augintiniais.
 Po kiek laiko, jau laikas praėjo ir Elena turėtų atsipeikėti......

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019