2
 

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
 -Jeigu žinočiau kur ji yra, tikria jau būčiau ten. Na bet nieko tokio, pabūsiu ir nevalgius,- nusišypsojo Grifiukė. Pavargusi stovėti, Elena priėjo prie sienos ir nuslydo ja. Atsisėdusi vėl ant žemės, prisiminė kaip atsitrenkė į Kaidena. Atmetusi galvą Grifiukė užsimerkė ir šypsojosi. Brunetė galvojo apie šiandien dieną, namų darbus, pamokas, draugus. Elena nejučia prisiminė savo šeimą, kaip leido su ja laiką. Grifiukė pripažįsta, kartais tikrai norisi vėl atsidurti namuose. Pagalvojusi apie tai, Elena atsimerkė. Apsidairiusi po salę, Berunetė suprato jog valgyt jau nebenori. Atsibodus dairytis, Elena vėl pažiūrėjo į Kaideną. Staiga Brunetė pajuto jog jos akys jau merkiasi. Norėdama neužmigti, ji atsistojo ir atsirėmė į sieną. Tačiau miego trūkumas darė savo. Netrukus Grifiukė užmerkė savo akis ir pajautė, jog ji atsirėmė į Kaideną.

*

Neprisijungęs Kyden Byrne

  • VII kursas
  • *
  • 225
  • Taškai: 16
  • Lytis: Vyras
  • hello, yes, gladly
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
Kaidenas gūžtelėjo pečiais. Nedaug buvo mokinių, kurie nežinojo, kur yra virtuvė, bet na, šioji tik pirmakursė, ir ko gero į požemius išvis retai nusleidžia, tad nėr ko stebėtis. Elenai ramstant sienas ir paslaptingai šypsant iš kažkokių jai vienai žinomų ir suprantamų dalykų, Kaidenas į ją nežiūrėjo. Jo žvilgsnį patraukė kiek pralaisvėję mokinių srautai ir plačiai atvertos didžiosios salės durys. Beveik ilgesingai jas nužvelgęs, varnas dar kartelį persibraukė ranka plaukus. Užsigalvojęs tarsi iš bačkos išgirdo kažką apie nevalgymą, tačiau gal tai tebuvo buvusio mažo pasikalbėjimo atšvaitai jo pasąmonėje.
Staiga pajuto švelnų prisilietimą, žvilgtelėjęs net nenustebo, kai išvydo jam iki peties siekiančią pirmakursią ramiausiai atsirėmusią į jį. Užmerktos Elenos akys ir lygus kvėpavimas išdavė, kad šioji užsnūdo. Kadangi išties vertino savo asmeninę erdvę, Kaidenas nė neketino leisti jai užmigti ant jo peties, tad vos vos papurtęs pažadino ir kreivai šypsodamas tarė:
- Tiek jau iš to tavo nevalgymo. Jeigu jau ima miegas, siūlyčiau pakristi kur nors minkštai, o ne ramstant salės sienas. Be to, žmonių sumažėjo, - mostelėjo ranka link minios.

whatever floats your boat

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Pajautusi jog Kaidenas ją purto, Grifiukė staigiai nuo jo atsitraukė.
 -Uoj, atsiprašau. Tikrai. Tiesiog... Šiandien labai mažai miegojau. Dėl... Dėl vieno dalyko,- pasakė Grifė ir atsitraukė dar toliau nuo Varno. Elenai dėl to buvo baisiai gėda. Užsidengusi savo veidą ji tiesiog stovėjo. Pastovėjusi kelias minutes, Brunetė nuleido savo rankas.
 -Valgyt jau nenoriu. Nežinau kodėl. Jaučiu jau eisiu į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, labai jau miego noriu,- sukikeno Grifiukė ir pažiūrėjo į Kaidena,- na ką, buvo malonu su tavim susipažinti ir pabendrauti, Kaidenai. Tikiuosi dar vėliau susitiksim,- nusišypsojo Grifė ir priėjusį apkabino Varną, ką labai mėgo daryti. Paleidusi jį, Brunetė pasišokinėdama ėjo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį.

*

Neprisijungęs Kyden Byrne

  • VII kursas
  • *
  • 225
  • Taškai: 16
  • Lytis: Vyras
  • hello, yes, gladly
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
Nesuprato, kodėl grifiukė staiga taip susigėdo, tačiau tik mintyse gūžtelėjo pečiais ir neklausė. Kokie gi dalykai jai nedavė miegoti irgi nebuvo labai įdomu, galėjo būti kokios nors paprastos, dėmesio nevertos priežastys.
Išgirdęs apie Elenos ketinimus traukti į savo koledžo bendrąjį kambarį, jis beveik apsidžiaugė, pats irgi jau kurį laiką turėjo ketinimų nešdintis kuo toliau nuo didžiosios salės šviesų ir žmonių. Be to, ką tik juokais nusprendė, kad ore esančios dulkės kenkia jo juodajam nertiniui, kas buvo nesąmonė ir taip pat apgailėtina priežastis išeiti. Tačiau kam rūpi, garsiai vis tiek to nepasakė.
Kai staiga buvo suspaustas glėbyje, iš netikėtumo išpūtė akis, o galiausiai atsakė, kad taip, ir jam buvo malonu susipažinti, būtinai dar kada nors pasimatysią. Jam vis tiek trūko žaidimų šitam nykiam pasaulyje. Susimąstęs apie savo tolesnę ateitį, Kaidenas pagriebė kelis pyragėlius nuo varno nago stalo ir nesižvalgydamas aplinkui dailiai grakščiai išžingsniavo iš salės.

whatever floats your boat

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 298
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #19 Prieš 1 metus »
Nusivaliusi neegzistuojančias dulkias nuo savo samaninių kelnių su įsiuvais bei nuo dramblio kaulo spalvos marškinėlių, ant kurių buvo pavaizduota rožė, aplink kurią sukosi įvairūs žodžiai, kaip pavydas, kerštas, gėda, sielvartas ir t.t. Eleizija giliai įkvėpė ir žengė į Didžiąją salę. Joje buvo pilna burtininkų ir raganų. Būtų galima pamanyti, kad salėje atsidarė turgus ir šiandien yra išpardavimų diena. Ji nesustojo ir toliau žingsniavo salės grindimis, nekreipdama dėmesio į save įsmeigtus kitų jaunųjų raganų ar burtininkų žvilgsnius. Patalpoje buvo išties karštą, tad varnė džiūgavo, kad neapsirengė to šilto, megzto megztinio, nes tikrai būtų suprakaitavusi ir ištirpusi šioje kaitroje. Nejučia akimis užmatė Didžiosios salės kampe kabantį paveikslą. Seniau ji net nebuvo jo užmačiusi, tad nieko nelaukusi patraukė jo link. Beeidama naršė klastuolių stalą, bandydama pastebėti Niką. Jo nepastebėjo ir dėl to džiūgavo, nes šiandien nebuvo nuotaikoje su juo ginčytis, spjaudytis nuodais, kaip harpijoms. Net nepastebėjo, kaip greitai pasiekė tą paveikslą ir atidžiai pradėjo jį apžiūrinėti. Jame buvo pavaizduotas senas, piktas vyriškis, kurio veide negalėjai įžvelgti jokios emocijos, lyg būtų miręs, bet jo akys vis tiek sekė merginą. Varnė tyliai pasisveikino su juo:
-Sveiki.
Jokio atsako. Dar kartą pabandė:
-Ar girdite mane? Laba diena.
Tyla. Elė metė piktą žvilgsnį į jį ir pridūrė:
-Ne ta koja išlipote šiandien iš lovos? Nesistebiu, kodėl aplink jus nekabo joks kitas paveikslas.
Jau sukosi eini kuo tolyn nuo to pikto paveikslo, kai netikėtai išvydo Niką įžengiant į Didžiąją salę. Iškart ji sustingo ir giliai įkvėpė. Aš nematoma. Tu manęs nepastebėsi ir praeisi pro mane, net nežvilgtelsi į šią pusę.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 196
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #20 Prieš 1 metus »
 Jau buvo vėlyva popietė, o jis šiandien dar nieko burnoj nėra turėjęs. Kas kaltas - ryte neturėjo apetito, o per pietus nebuvo kada. Be to, labai jau nemėgo rodytis Didžiojoj salėj įprastomis valgymo valandomis: ją užplūsdavęs šurmulys jam tikrai buvo ne prie širdies. Be to, ta kvaiša varna irgi jį nervino. Nors jos nematydavo (ar dėdavo nematąs), vien žinojimas, kad ji čia kažkur yra jį erzindavo ir apie jokį ramų pavalgymą negalėjo būti nė kalbos.
 Todėl dažnai pietaudavo vėliau, jau pasibaigus pamokoms. Taip buvo ir šįkart.
 Tikėjosi apytuštės salės, tačiau jam teko nusivilti - žmonių šiandien buvo neįtikėtinai daug. Na, gerai, tebūnie. Tai dar nieko nereiškė.
 Geras dalykas buvo tas, kad Klastūnyno stalas buvo prie sienos. Reiškiasi, gal net pavyks niekieno nepastebėtam prasmukti palei sieną ir išvengti smalsių žvilgsnių. Iš karto pasuko į kairę, link artimiausiojo kampo.
 Pavartė akis, prieš save išvydus varnę. Tikėjosi prasmukti pro ją, nenorėjo jos visai matyti, tačiau netyčiom pastebėjo, kaip jos visas kūnas įsitempė. Na, šito jis jau negalėjo praleisti.
 Prisėlinęs prie jos iš nugaros, tyliai ir kimiai sušnabždėjo:
 - Kodėl manęs neapleidžia nuojauta, kad visur mane sekioji? Negi Lindormas tavęs nepatenkina?
"I know I said no more surprises, but I was really hoping to pull off one last one." – Tony Stark, Avengers: Endgame

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 298
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #21 Prieš 1 metus »
Ji net nepajuto, kaip buvo užsimerkusi. Mintyse vis tik kartojo vieną žodį. Nematoma, nematoma, nematoma, nematoma, nematoma... Lėtai ir tikėdamasi, kad jis dingo, ji atmerkė savo tamsiąsias akis. Jos nuostabai Niko nebematė. Tuo pačiu metu ir nudžiugo, ir išsigando. O jei jis kur nors atsisėdo ir dabar stebi mane? O kas jei... Netikėtai pajuto, kaip kažkas tyliai ir lėtai priartėjo jai prie nugaros ir sušnabždėjo varnei į ausį pora žodelių. Balsas buvo toks artimas, bet tuo pačiu metu ir tolimas, o dar jo tas skanus muilo ir skalbimo miltelių kvapas. Taip ir vertė Eleiziją drebėti. Ji giliai įkvėpė ir atsigręžė. Dievai, padėkite man.
-Labas ir tau, - pasisveikino su juo Stigler. - Gal todėl, kad tu esi savimyla ir manai, kad kiekviena mergina, tame tarpe ir aš, tave persekiojame dėl tavo tobulo grožio, - paskutiniai trys žodžiai buvo tiesa. Niko veidas, pats Nikas, varnei buvo tobulumo viršūnė. - Ir vėl tu su tuo Lindormu. Nusibodai jau, supranti tai ar ne? Pasakyk ką nors naujo antraip mirsiu iš nuobodulio, - šaltai tėškė ji, net nevaidindama savo nenoro su juo ėstis.
Po pastarojo jų susitikimo dingo visas noras su juo ginčytis, kelti jam pavydą, erzinti jį. Dabar Elė norėjo tik vieno. Vėl susilieti su Niku lūpomis.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 196
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #22 Prieš 1 metus »
 Jis pastebėjo, kaip tamsiaplaukė visa virpa ir vos susilaikė neišsišiepęs.
 Po praėjusio jų kivirčo tikėjosi sulauksiąs sąžinės graužaties, bet laukė dieną, dvi, savaitę ir nieko neatsitiko. Abejojo, kad jo jausmai varnanagei dingo. Tiesiog dabar juos slėpė pavydo ir pykčio šydas, išlindęs į pirmą planą ir neleidžiantis pasireikšti kitiems pojūčiams. Gal taip ir geriau, vis kartojo sau, tačiau negalėjo tuo patikėti.
 Jos balsas buvo it apypilimas lediniu vandeniu. Na, jis buvo velniškai šaltas, bet ne tik dėl to. Norėjo su ja pasipešti, kažkodėl jautė keistą malonumą dėl to. Tačiau sutikęs jos abejingą žvilgsnį... net pasimuistė iš nejaukumo. Viena vertus, gal ir geriau, kad ji nenori pyktis. Bet. Kažkodėl juto, jog tai blogai - gal jis iš tikrųjų jai taip nusibodo?
 Gal, be ji jam ne.
 - Mat kaip mes prašnekome, - garsiai išleido orą iš plaučių, - Man jau pagailo tavo laikinų simpatijų, jei tau taip viskas nusibosta. Įdomu, - kimiu ir žemu balsu sušnabždėjo, palinkęs prie jos ausies, - lovoj irgi vis naujienų tamsta pageidaujate?
"I know I said no more surprises, but I was really hoping to pull off one last one." – Tony Stark, Avengers: Endgame

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 298
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #23 Prieš 1 metus »
Eleizija pastebėjo, kaip jis vos vos laikėsi neišsišiepęs. Tai jai nepatiko. Jam buvo linksma matyti virpančią varnę, tad ji pripildė savo plaučius gryno deguonies ir, nurijusi seiles, nusiramino ir jau nebe virpėjo. Tada žengė žingsnį prie jo ir tyliai tarė:
-Smagu girdėti, kad tau jų pagailo, - šaltai tėškė ji.
Tada jis palinko prie jos ausies ir taip pat sušnabždėjo kai ką. Naujienų lovoje? Tamsta? Nejau sieki mane išjudinti, priversti mane pasiusti? Ieškai mano žaizdos, kurią paspaudęs, prikeltai liūtę? Nejau tau taip patiko tas mudviejų pastarasis ginčas? Ją vėl apėmė noras prisileisti prie klastuolio, tad net nepajusdama lengvai pradėjo kelti dešiniąją ranką link jo veido. Ele, jis to nevertas. Nesiliesk prie jo. Tada ji staigiai pakeitė rankos judėjimo trajektoriją ir pasitaisė ja savo rudus plaukus. Baigusi tą veiksmą, ranką nuleido ir priglaudė prie savo kūno.
-Gal... Tikriausiai, - trupai ir parodydama, kad jai šiuo metu nusispjauti, ką jis sako, išspjovė ji.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 196
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #24 Prieš 1 metus »
 Norėjo ją išprovokuoti. Norėjo, kad ji vėl pradėtų ant jo šaukti ir rėkti, svaidytis keiksmais ar įžeidimais. Turbūt virsta mazochistu. Tačiau jo pavydo kupini žodžiai kaip žirniai atsitrenkė į ledo mūrą. Į Sieną Vesteroso šiaurėje. Gaila tik, kad ji, matyt, celibato nesilaikė.
 Jeigu nebūtų taip kontroliavęs kiekvieno veido raumenuko, kad neduokit dievai jis be reikalo nesujudėtų, neišduotų jo minčių, būtų iš nuostabos išplėtęs akis, kai pamatė jos kylantį delną. Nejaugi... nejaugi ji nori jį paliesti? Dievaži, net juodos penkiolikmečio akys suspindo.
 Bet tam žybtelėjimui buvo lemta greitai nugęsti, kai ta ranka, į kurią buvo įbedęs savąjį žvilgsnį, palietė jos savininkės plaukus. Nesusilaikė - ir sugriežė dantimis. Ir dar stipriau sukando žandikaulį.
 Jam buvo pikta, kad ji nesileidžia į ginčus. Kvaila? Gal. Bet tą akimirką jis būtų atidavęs viską (ne taip jau daug ir turėjo, neturėdamas jos), kad tik ji parodytų turinti jam kokius nors jausmus. Nebūtinai palankius - to jis nedrįso prašyti ir, net pykčio ir pavydo aptemdytu protu, suprato, kad to tikrai nesulauks. Jam pakaktų ir kokio pykčio, neapykantos proveržio - literaliai ko nors.
 Pyko ir ant savęs, kad negeba išgauti jos emocijų. Jau ir jokios pašaipios frazės nenorėjo ateiti jo galvon.
 - Turbūt neturėčiau stebėtis, - bejausmiu (jūs nė neįsivaizduojat, kiek pastangų tai kainavo) balsu pratarė ir apsisuko ant kulno.
 Jau buvo žengęs keletą žingsnių link stalo, kai vėl staigiai atsigręžė į ją.
 - Žinai ką? Puiku. - nesusilaikė, - Nenori kalbėtis, nereikia. Dar ko, liūdėsiu dėl eilinės kekšės.
"I know I said no more surprises, but I was really hoping to pull off one last one." – Tony Stark, Avengers: Endgame

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 298
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #25 Prieš 1 metus »
Ji maldaujamai pažvelgė į Niką, norėdama jam žvilgsniu pasakyti, kad jis atstotų nuo jos su savo kandžiais žodeliais, kurie kaip maitvanagiai kapoja kaskart po gabalą jos ir išmėto miškuose. Tada ji jaučiasi sužeista ir lėtai gydosi save. Ji taip norėjo paliesti jį, perbraukti savais pirštais per jo krūtinę, per jo skruostą, įsipinti į jo garbanas, bet nedrįso, neketino to daryti be jo sutikimo.
Pasakęs, kad neturėtų stebėtis, jis grakščiai apsisuko ant savo kulno ir jau ketino žengti kuo tolyn nuo jos, kai netikėtai varnei išsprūdo jo vardas:
-Nikai, - iškart susiėmė už burnos.
Velnias. Kad tave kur, Ele. Negali net liežuvio už dantų nulaikyti. Bet klastuolis atsigręžė dar prieš ištariant merginai jo vardą. Išgirdus, kad jis nemano liūdėti, kad kažkokia eilinė kekšė su juo nekalba, kažkas Elės viduje užsiplieskė. Kad ir kaip ji nenorėjo tapti ta viliokle, ta kekše, ta paleistuve, ta kitokia Eleizija, bet ji matė, kad Nikui to reikia, kad išgirdus jo žodžius, pati užsimanė jam įgelti.
-Tai tu apsispręsk, Nikai. Ar aš Elitinė kekšė, ar eilinė, kaip ką tik pasakei, - sumurkė ji. - Maniau, kad aš mėtausi tarp vaikinų, bet kaip matau, tu irgi mėtaisi, bet tik ne tarp vaikinų, o tarp savo žodžių.
Pasakiusi, ji atsiduso. Kekšiška Elė grįžo. Tada ji žengė žingsnį artyn Niko ir viliojamai tarė:
-Tai kas aš? Elitinė ar eilinė, a? Ką tau sako tavo širdis? - tai pasakiusi, ji švelniai pirštu perbraukė per jo krūtinė ir sustojo ties ta vieta, kur turi būti širdis.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 196
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #26 Prieš 1 metus »
  Nesuprato, kodėl ji ištarė jo vardą. Bet burnos uždengimas ranka - to trumpo gesto pakako, kad jis suprastų, jog dar ne viskas prarasta. Džiugesys grasino išsilieti per kraštus, tačiau susilaikė neparodęs jokios emocijos: jo veidas nekrustelėjo nė per milimetrą.
  Prisimerkė.
 - Sprendžiant iš tavo elgesio, eilinė. Bet gerai pramokusi, - burbtelėjo.
  Tik šįkart jis tai sakė be jokių jausmų. Neslėpė, nes neturėjo ko slėpti: iš tikrųjų, pajuto keistą kartelį bekalbant. Kažkaip visas noras ginčytis ir įrodinėti, kad jis yra viršesnis dingo. Pasijuto lyg prisigėręs ricinos lašų.
  Įdėmiai stebėjo, kaip juda jos lūpos, o po to ir vikrūs pirštai. Taip stipriai sukando dantis, kad stebuklas, jog jie neišbyrėjo jam iš burnos.
  Pyktis jo viduj kunkuliavo, mažai trūko, kad užvirtų kraujas. Gal net tiesiogine prasme. Šiaip pagalvojus, gal būtų visai nieko.
  Stipriai sugriebė ją už pečių, ploni pirštai tvirtai įsikibo į minkštą kūną, gal net palikdami mėlynes ant odos.
  - Kas su tavim dedasi? - pro sukąstas dantis išspjovė, - Vieną akimirką tylutė mergaitė, nieko nenorinti matyti, o kitą jau bjauri kalė? Kas čia per žaidimai? - riktelėjo, jo veidui nuo jos likus vos coliui ar dviems.
"I know I said no more surprises, but I was really hoping to pull off one last one." – Tony Stark, Avengers: Endgame

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 298
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #27 Prieš 1 metus »
Jis įdėmiai stebėjo merginos lūpas, vikrius pirštelius žaidžiančius ant jo kūno. Eleizijai taip elgtis nepatiko, nes jautėsi labai vulgariai, lyg būtų tikrai kekšė, kuri taip ir ieško vyriškio, kurį galėtų suvilioti ir įsiversti į lovą. Tada įvyko kažkas keisto. Nikas stipriai sugriebė varnę už pečių, smarkiai susmeigdamas savo plonus pirštus į minkštą odą. Elė piktai dėbtelėjo į klastuolį, delnus sugniaužė į tvirtus kumščius. Tada jį apsivijo jo rankas ir įtūžusi pažvelgė atidžiai į jį, nepraleisdama pro akis nė vieno pakitimo.
-Kaip tu nesupranti? Po galais. Tai įrodo, kad aš... - ji akimirkai nutilo. Nedrįsk jam išsiduoti, Ele. - Pusgalvi, tu, - sukliko ji. Tas žodis pradėjo skambėti visoje salėje.
Ji giliai įkvėpė ir šiurkščiai atstūmė jį, išsivaduodama iš jų skaudžių gniaužtų. Visa pradėjo virpėti, nes beveik visoje salėje esančių mokinių akys buvo įsmigusius į klastuolį ir varnę. Eleizija nenuleido akių nuo jo, lyg bijodama, kad jis vėl ją pačiups ar skaudžiai pagriebs. Ji tol ėjo atbula, kol nugara atsitrenkė į bejausmę plytinę sieną, o tada suprato, kad liko užspeista į kampą, kaip pelytė. Tada jis nukreipė į jį pirštą ir tarė:
-Nedrįsk prie manęs artintis, Nikai Maquet. Nedrįsk, supratai, nes... - merginai pritrūko žodžių.
Kas jam atsitiko? Kodėl jis toks šiurkštus? Tikriausiai čia mes abu kalti.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 196
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #28 Prieš 1 metus »
 Jis vis dar laikė tvirtai ją sugriebęs, nė akimirkai nesumažindamas jėgos, su kuria jo pirštai buvo apsiviję aplink jos gležnus petukus. Nuo jos klyksmo jam pradėjo spiegti ausyse, net Didžiosios salės šurmulio nebegirdėjo. Bet juto į save įsmeigtas kitų mokinių akis.
 Jau norėjo ją paleisti, kai ji pati jį atstūmė. Šiurkščiai ir stipriai: ne nesitikėjo, kad tokioje švelnioje būtybėje slepiasi tokia jėga. O gal daug jėgos jai ir nereikėjo, gal jam tik pasirodė, kad stipriai ją suspaudė: vis dar nenorėjo jos sužeisti.
 Bejausmėmis juodomis akimis tylėdamas stebėjo, kaip ji nuo jo atšlieja, kol galiausiai varnės nugara sutiko sieną. Jis nekreipė nė menkiausio dėmesio į jos žodžius ar grėsmingai iškeltą pirštą. Vienu greitu žingsniu priartėjo prie pat jos, kad jų kūnai buvo beveik susiglaudę.
 - Nes ką? Ką tu man padarysi? - tyliai sušnypštė, tikėdamasis, kad kiti mokiniai jau nusisuko nuo jų.
 Net nežiūrėjo jai į akis. Jo žvilgsnis buvo susikoncentravęs ties jos lūpomis. Visai norėtų jas pajusti dar sykį, nebūtinai taip grubiai. Bet negalėjo sau to leisti.
 - O jei išdrįsiu, tai kas? - paklausė palinkęs virš jos kaklo.
"I know I said no more surprises, but I was really hoping to pull off one last one." – Tony Stark, Avengers: Endgame

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 298
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Didžiosios salės kampas
« Atsakymas #29 Prieš 1 metus »
Nikas net nesiruošė kreipti dėmesio į varnės grasinimus ir priėjo prie pat jos, leisdamas jųjų kūnams susiglausti. Jis stovėjo taip arti jos, kad net ji jautė jo širdies plakimą, tad tai reiškė, kad klastuolės taip pat galėjo pajausti ir jos tankų širdies plakimą. Ji pradėjo judintis, plaštaka pradėjo virpėti. Jis pasiteiravo, ką ji padarysianti, jei jis neklausys jos. Ji giliai įkvėpė ir pažvelgė į jo tamsias akis. Jos nežvelgė į josios, o su aistra stebėjo Stigler rausvas ir minkštas lūpas, kurias pats neseniai bučiavo. Tada jis vėl jos paklausė. Ji švelniai rankomis kilo jo kūnu ir sustojo tik tada, kai pasiekė jo kaklą. Iškart prisiminė, kaip pastarąjį kartą jį stipriai sugniaužė, bet dabar viskas vyks priešingai. Ji stipriau jį apėmė ir lėtai bei tyliai tarė:
-Jei išdrįsi, štai kas bus.
Ištarusi paskutinį žodį, ji stipriai prisitraukė jį prie savęs ir priglaudė savąsias lūpas prie jojo. Iškart atmosfera pradėjo kaisti, pradėjo trūkti oro plaučiuose. Ji jį bučiavo su tokia nežemiška aistra, lyg būtų sužvėrėjusi, lyg būtų nevalgiusi ištisus mėnesius. Jai nebebuvo svarbu, ką jis jai už tai spjaus, kaip ją pavadins, svarbiausia buvo tai, kad ji vėl bučiavosi su juo. Net nerūpėjo ar jis atsakė į bučinį ar ne. Ji to net nejautė, nes galvoje sukosi viena mintis. Nikai, grįžk pas mane.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019