[Ginta Tauškalė]

Ginta nuėjusi prie profesoriaus stalo pasiėmė nedidukę pelytę. Šiek tiek nemalonu ją laikyti rankose... Priėjusi prie savojo suolo grifiukė pradėjo burti:
- Obtexo Obtexo Obtexo!
Nieko neįvyko. Tik pelė pasikasė ausį ir tai buvo ne Gintos nuopelnas. Na, dar kartelį
- Obtexo Obtexo Obtexo!
Pavyko. Tauškalės turimos pelytės išvaizda pasikeitė. Kailis tapo rožinės spalvos, pelės nagai nusidažė žydra spalva. O ant galvos plevėsavo kaspinėlis.
- Kokia tu graži,- ir išspaudė šypseną grifė.
Iš tikro Tauškalė netgi nustebo, kad jai taip greitai pavyko atlikti užduotį. Tad širdyje jautė pasididžiavimą savimi. Apsižvalgė ką veikė kiti. Vaizdas nepradžiugino - kiti vaikai jau bandė kitus kerus.

[Edgar Jeffter]

Nusprendė trečiakursis imtis taktikos, kurią naudodavo dažnai pirmame kurse, jog kerai pavyktų sklandžiai. Jis ėmė lazdele be perstojo įmantriai vinguriuoti ore taip, kuo tiksliau gludindamas judesius reikalingus sunkesniajam burtažodžiui. Po daugkartinio mosavimo kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn ir dar velnias žino kaip, vaikinas porą kartų sau pakuždėjo ir patį burtažodį:
- Mirari.. Mi-ra-ri,- dabar jau atrodė pačiam grifui, jog gali mėginti dar kartelį.
- Mirari!- tvirtai taręs, savo pagrindinį darbo įrankį nukreipė pelės link. Šioji pradėjo mirgėti, tačiau stabilumo nebuvo, vieną akimirką ji būdavo švelni, nieko dieta ir išsigandusi pelytė, o kitą dvigubai didesnis išsipešiojusiais ir susivėlusiais plaukais monstras, su išlindusiais kreivais, pageltusiais dantimis ir išsprogusiomis, į skirtingas puses žiūrinčiomis akimis. Man turi pavykti! Tiesiog turi! save bandė įtikinti moksleivis ir išsiviepęs mintyse paliko vietos tik burtažodžiui, kuris dar nedavė reikiamų vaisių.
- Mirari!,- dar kartą, tik su didesniu pasitikėjimu savimi leido kerus į besikeitaliojantį padarą. Šį sykį aplink šį net dūmų kamuolys susidarė, kuriam retėjant po truputėli buvo galima įžiūrėti monstriuką, kuris bent jau kol kas, rodėsi, kad yra vientisos ir nesikeičiančios formos.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Pirmakursė įdėmiai žiūrėjo į
ant stalo esantį gyvį.
-Na ką pradėkim,- dūsaudama tarė klastuolė.
Tada apžvelgė klasę ir dar kartą atsiduso. Vaikai jau baiginėjo užduotį bei žaidė su naujaisiais padarėliais.
-Obtexo!- sušuko mergaitė. Ir sulaukė daugelio keistų žvilgsnių.
-Obtexo!-pakartojo tyliau ir švelniau bei nukreipė lazdelę į storą ir baisią žiurkę. Tada dar kartą pakartojo burtažodį. Vėl pakėlė akis į būtybę ir šįkart tas padarėlis buvo bent jau panašus į pelę.
-Obtexo,-- dar švelniau ištarė Anabettė ir grakščiai pamosavus lazdele, pakėlė akis. Dabar ant stalo tupėjo ,mielai žvelgdama į pirmakursę,maža pelytė.
Jos kailiukas buvo it daili snaigė, ausyse matėsi rausvumo o ant kakliuko puošniai kabėjo melsvas kaspinas.
Klastuolė vos ne pašoko iš džiaugsmo. Tačiau prisiminus, jog tai ne vienintelė užduotis jos džiaugsmas virto tik mažyte, tačiau savim patenkinta šypsena.

[Caroline Elase Wilding]

Pasiklausiusi profesoriaus Caroline pažvelgė į savo pelę (dabar pataisytą profesoriaus) ir palygino mintyse palygino su savo glamūru. Ko norėt, aš juk pirmakursė... Ką gi imamės kitų kerų. Nors pelę gražinti atrodė sunkoka, bet kiti kerai atrodė daug sudėtingesni. O kaip logiškai paaiškinti jų sudėtingumą - va čia tai užduotis. Dėl tarimo nesutinku. Juk nėra labai sunku ištart Mirari. Gal dėl to kad jų poveikis stipresnis, ir gali nepataisomai sužalot...
Pakėlusi ranką Caroline tarė:
 - Manau, kad šie yra pavojingesni, galingesni ir juos sunkiau suvaldyti. Reikia labai tiksliai apskaičiuoti, kiek nori užkerimą objeiktą "pabaisinti", t.y. padaryti baisesnį. Juk persistengus gali ir nužudyti, o tuo tarpu padaryti tą patį objektą per gražų nėra taip baisu.
Baigusi reikšti mintis mergaitė išsitraukė lazdelę ir ištarė:
 -  Mirari

[Rafaela Ginoble]

 Kai pelė, mokytojo pagalba, įgavo gražų įvaizdį, mergaitė ėmėsi naujos užduoties. Šįkart reikėjo padaryti ją kuo bjauresnę. Minutę ar dvi pasvarsčiusi, kaip padaryti graužikę nenusakomai šlykščią, pakėlė burtų lazdelę
 - Mirari - aiškiai ištarė, bet to neužteko, mat pelės išvaizda visiškai nepakito. Suraukusi antakius, nutarė pabandyti dar sykį, šįkart stengdamasi nė akimirkai nepaleisti bjauraus pelės atvaizdo galvoje. - Mirari - ištarė dar, bet vienintelis įvykęs pokytis, tai pelės judesiai, kuri ėmė elgtis taip, lyg staiga pamatytų virš savęs piktą katę.
 Pelė, matyt, pajutusi pavojų iš mergaitės pusės, greitai nutipeno stalo krašto link. Supratusi, kad pabėgti neišeis, ėmė lakstyti po stalviršį it pasiutusi ir nauji trečiakursės bandymai pabloginti jos išvaizdą nieko nedavė, mat nesugebėjo nutaikyti lazdelės tiesiai į graužikę, kuri visąlaik krutėjo.
 Pasistačiusi iš mokyklinių knygų barikadą, nusprendė į ją įvaryti pelę, kad ana nebėgiotų. Ši, pakliuvusi į spąstus, ėmė darkyti knygas, tačiau ištrūkti jai nepavyko. Mergaitė patenkinta savo išradingumu vėl nutaikė į pelę burtų lazdelę.
 - Mirari - jau kelintąsyk pakartojo burtažodį ir jis pagaliau suveikė. Pelės kailis patamsėjo, pasidengė negražaus rudo atspalvio dėmėmis. Gyvūnas neteko uodegos ir jo akys atrodė lyg būtų padentos migla. Tai dar nebuvo toks įvaizdis, kokį mergaitė įsivaizdavo suteiksianti pelei, tačiau jau šis tas gavosi.