[Juzefas Levinsas]

Juzefas, ką tik lankęsis hilerio kabinete, grįžo į Švento Skutelio ligoninės priimąjį. Dar vakar jis galvojo, kad visa problema gali būti nebent žiobariškos erkės. Ir kad jeigu jis čia lankysis, tai tik dėl to, kad hileriai ištrauktų iš jo žiobarų laimo ligą arba žiobarų erkinį encefalitą, na, kad Juzefas nenumirtų.
Tačiau kai vakar jis prašoko tas visas žoles ir nupėdino į autobusų stotelę, tada įlipo į žiobarišką autobusą ir pradėjo važiuoti Londono centro link, ir galiausiai ėmė klykti per visą autobusą, kad jam įsegė erkė, o ten, ant blauzdos, buvo paprasčiausia boružė, plikis suprato, kad riba jau peržengta. Suprato, kad atėjo paūmėjimas.
Važiuodamas tuo pačiu autobusu, veriamas kitų keleivių pašaipių arba pabūgusių žvilgsnių, mėlynakis pradėjo galvoti, ar jo baimės buvo pagrįstos. Juzefas išsiskyrė prieš du mėnesius ir po skyrybų tokie paranojiniai atvejai gerokai padažnėjo. Dabar jam dažnai atrodė, kad jį kažkas sekė, kad kas nors norėjo pakenkti, o dar tos suknistos erkės...
Po skyrybų plikis liko bute, kad turėtų laiko susirasti kitą gyvenamąją vietą. Buvusi žmona su sūnumi tą laiko tarpą gyveno pas buvusius Juzefo uošvius. Tačiau praėjo jau du mėnesiai ir plikiui teko rinktis šmutkes. Ar jis turėjo kur eiti? Ar tuos du mėnesius ieškojo naujo būsto? Žinoma, kad ne! Juzefas tik užsiiminėjo visokiomis nesąmonėmis, su Merėjumi buvo nepaprastai įnikęs į eksperimentus su siekėju. Vyrukas nei nepastebėjo, kaip pralėkė laikas.
Galiausiai jis turėjo imti ir išeiti, o kur - nebuvo. Šiaip ne taip sugebėjo pasisakyti tėvams apie savo skyrybas, ir štai, jau vakar jo rankose tabalavo raktas nuo senelių, kurie jau daugiau nei penkiolika metų mirę, apleistų namų. Jeigu Juzefas būtų buvęs atsakingesnis ir padaręs tai anksčiau, tikriausiai būtų įsikelęs į jau padoriai aptvarkytą namą. Tačiau dabar neliko nieko kito, kaip tik šokti per, Juzefo įsivaizdavimu, erkingas žoles.
Namo tvarkymas, kad būtų tinkamas gyventi, grįžimas po atostogų į darbą, vienatvė ir suknistas paranojiškumas. Geriau ir būti negalėjo. Šiaip ne taip Juzefas prisiruošė čia pasirodyti. Hilerė išklausė jo šizofreniškų skiedalų ir patarė bendrauti su žmonėmis bei išrašė kažkokį paranojas lengvinantį eliksyrą.
Šis jau buvo kišenėje ir tik grįžęs plikis planavo jo atsigerti. Tačiau tada Juzefas pamatė pažįstamą veidą. Todėl galbūt geriau būtų išgerti ne gydymojo eliksyro, o alaus.
- Auri!

[Auris Senkleris]

Piktas kaip Liuciferis Auris Senkleris bildėjo laiptais žemyn į Priimamajį. Kas čia per velnias, kad ligoninė pasidarė kaip antri namai? Iš pradžių Frederika. Dabar Eiliniai tėvo vėjai ir vėl teko čia ateiti. Auris nekentė savo kvailo silpnumo, kad atsigrūdo aplankyti čia gulinčio tėvo. Silpno, niekam tikusio žmogėno. Bet...
Dabar pagaliau išsinešdino iš tos palatos ir dūmė žemyn. Greičiau sėsti ant motociklo ir mauti kuo toliau.
Auris atrodė kaip visada. Juodi džinsai, kerzai ir tamsi motociklininko striukė. Turi tie žiobarai stiliaus pojūtį, nieko nepasakysi. Apsiaustai nepatiko, nes nemėgo su jais važinėtis motociklu.
Štai ir išėjimas, jau tuoj... Bet kažkas šūktelėjo vardu. Tikrai. Auris apsižvalgė ir pastebėjo pažįstamą neaukštą vyruką. Gal geriau čiuošiu sau ir tiek? Apsimesiu, kad negirdėjau. Kartais, Juzefas jį užknisdavo. Bet apskritai, jie gerai sutarė. Bet kad jis buvo keistuolis kaip reta. O tu pats? Paklausė savęs. Visgi priėjo. Senas jo draugužis atrodė kažkoks pasimetęs. Gal liūdnas. O gal Auriui tiesiog vaidenosi.
- Sveikutis Pliki, senokai besimatėm. Kas tave čia atnešė? Jau ruošiesi išeiti?
Na va, pagalvojo. Štai ir kompanjonas nykiam vakarui. Nuotaika kiek pasitaisė. Svarbiausia buvo dingt iš čia.

[Juzefas Levinsas]

Akimirką Juzefas pagalvojo, jog Senkleris papustys padus, tačiau vis tik šis atsišaukė į savo vardą ir priėjo prie plikio.
Juzefas ir Auris buvo pažįstami iš senesnių laikų, kai beplaukis viešėdavo pas tetą, kuri gyveno netoli Senklerių dvaro. Tad Levinsas gerai pažinojo apylinkės vaikus, atvykęs su jais bendraudavo. Tiesa, Auris buvo gerokai jaunesnis už Juzefą, tačiau šiems pavykdavo rasti bendrą kalbą, mat Auris augo nepėsčias ir Juzefas vis bandydavo jam prastumti kokį nors ne itin švarų darbelį. Kam nors ką nors perduoti, pakišti ir panašiai. Tikriausiai dėl to Juzefas Senklerį kiek užknisdavo, bet jis neėmė to į galvą. Be to, tai buvo senokai.
Kadangi Juzefas užsiimdavo kokiom nors nesąmonėm, amžiais ką nors konstruodavo, su kažkuo eksperimentuodavo, kartais vietinis jaunimas jį laikydavo tikru keistuoliu arba net prisibijodavo jo daromų darbelių, nes keli vaikinai buvo nuo to net nukentėję: jiems apdegė rankos. Bet apie Senklerių giminę vyrukas girdėjo nemažai gandų, kad jie tikrų tikriausi grynakraujiški burtininkai, tad neturėtų būti šventuoliai ir šitie faktai kaži, ar gąsdintų Aurį. Taip pat Levinsas prisiminė, kad prieš kelerius metus jis padėjo Auriui susiveikti vieną seną juodosios magijos knygą. Tai prisiminus lūpose radosi nedidelis šypsnis, ėmė suktis visokios mintys, ko prisigalvoti galėtų vyrai, bet viskas, ko dabar labiausiai vis dėlto norėjo Juzefas, buvo baro kėdė.
Kad ir kaip ten bebūtų, Aurį burtininkas matė jau tikrai senokai, tad visai įdomu, kaip šiam ėjosi, ką jis gyvenime dabar veikė.
Levinsas, žinoma, savo paranojų pažįstamiems neparodydavo. Jis buvo geras aktorius, todėl vos tik pamatęs Aurį persiorientavo į kitą nuotaiką, atrodė kaip normalų normaliausias žmogus. Nepasakytum, kad vos prieš penkiolika minučių jis klausė hilerės, ar tikrai žiobariškoms erkėms nepavyktų jo numarinti.
- Sveikas, - paspaudė Auriui ranką. - Kolega, testuodamas nešyklę, nusirovė ranką, - lyg pats tuo tikėdamas pasakė. - Buvau užlėkęs išsiaiškinti, kad nugesintume ugnį ir neįvyktų daugiau nelaimių, bet taip, jau einu. O ką pats čia? Jei laisvas, galim varyt į Kiaurą katilą, - pasiūlė.

[Auris Senkleris]

Po galais kaip? Svarstė tas išgirdęs istoriją apie nešyklę. Niekada negirdėjo, kad šitaip gali nutikti.
- Tu rimtai? Ir kaip jis? - Paklausė. Sudomino Aurį ši istorija.
- Ai, tu gi žinai. Mano mama mirė jau seniai, ir tėvas po to karto žiauriai geria. Žodžiu. Dingo jis trims mėnesiams kažkur. Prieš dvi dienas atsirado dvare. Visai jam jau balti arkliai šoko. Na, tai atgabenau jį į ligoninę. Gal atstatys. Nors geriau jį laikytų čia per amžius amen. O šiandien atėjau pažiūrėti kaip jis. - Gal tai ir buvo keista, kad raudonplaukis sakė tokią gan gėdingą teisybę, bet Auriui buvo nusispjauti pasklis kokios kalbelės ar ne. Jei kam kas ir nepatiks, jis ataušins tokį žmogų ir pasibaigs.
- Žinoma lekiam. Mano motociklas lauke stovi. Senokai besimatėme. - Bičiuliai išėjo pro duris ir nušvilpė gatvėmis.
Pažinojo Auris Juzefą jau senokai. Kartais, jie kartu nuveikdavo ką nors neleistino. Auris buvo už jį jaunesnis, bet sutarė jie gerai.
Lekiant, Auris dar sumanė truputį pakvailioti. Važiavo pasiutusiu greičiu, nardė tarp mašinų. Kartą net pastatė motociklą ant galinio rato. Žodžiu išsidirbinėjo kaip beįmanydamas. Įdomu, kaip toks važiavimas patiks Juzefui? Mintyse kvatojosi jis. Pagaliau pasiekė kelionės tikslą ir sustojo prie Kiauro katilo.

[Ariella Annė Brown]

  - Gerai, užsuksiu po valandos, - maloniai šyptelėjo pacientei Ariella ir jau buvo beišeinanti pro palatos duris. - Še, imk šitą, - lengvu judesiu iš chalato kišenės išsitraukė supakuotą šokoladinę varlę ir numetė saldumyną ant mergaitės lovos. Gydytoja visuomet nuolaidžiau žiūrėdavo į ligonius vaikus, o šioji mergaitė jai kėlė tik geras emocijas. Nors Brown hilere dirbo dvejus metus, jai retkarčiais dar buvo keista, jog savo noru kankindavo vaikus. Aišku, suprato to esmę, kadangi juos ir gydė, tačiau mažamečių buvo nepaprastai gaila, o stebėti jų akis, kurios dažnai buvo kupinos ašarų - dar skaudžiau.
  Vos peržengus per patalpos slenkstį, jos spindintis veidas nusviro ir Ariella keletą minučių negalėjo pajudėti iš dabartinės pozicijos. Galiausiai užvėrus ketvirtojo aukšto palatos duris, raudonplaukė sustojo ir atsiduso. Ji tik kvėpavo, jog ir pačiai neprireiktų hilerių pagalbos, tačiau visa kita tarsi išgaravo nuo Žemės paviršiaus. Nuovargis pamažu ją žudė, tačiau atostogų nuo Švento Skutelio ligoninės moteris ėmusi nebūtų nė už ką.
  - Brown, viskas gerai? - žemas ir rimtas balsas pasiekė vilkolakės ausis.
  - Ah, - staigus raudonplaukės minčių pertraukimas, privertė ją krūptelėti. Ji kiek įmanydama ramiau pažvelgė į burtininką, uždavusį šį klausimą, o supratusi, jog tai atpažinti galėjo ir iš jo balso, giliai atsiduso. - Taip. Man viskas gerai, - tepridūrė trisdešimtą dešimtį perkopusi ragana ir nedrąsiai šyptelėjo, žiūrėdama, kaip hileris nukulniuoja savais keliais. Tuomet Ariella pažvelgė į laikrodį ir pastebėjo, kad jau prasidėjęs pusvalandis - jos pietų pertraukos pradžia. Tą pačią akimirką suprato, kad pavalgyti nespės, mat dirbant ligoninėje visos mintys sukasi aplink nuodus, sprogmenis, vaistus ir panašius dalykus. O šiandien dalį savo laisvo (?) laiko moteris buvo priverta praleisti pirmajame ligoninės aukšte, kuriame dažniausiai dėdavosi labiausiai stulbinantys reiškiniai. Ak, priimamasis! - priminė sau vilkolakė. Tokiomis akimirkomis norą pavalgyti tekdavo nugramzdinti kur nors toliau, o to troškimų skandinimo dėka, gydytojus gelbsti tik šimtas du puodeliai stiprios kavos. Annė dar susimąstė, ar verta užsukti į virtuvėlę ir išgerti minėtojo skysčio, ar lėkti į priimamąjį. Pastarasis variantas skambėjo logiškiau, tad Brown neįstengusi šyptelėti jau keliavo koridoriumi, vis linktelėdama hileriui ar šiaip burtininkui, kuris pro ją praeidavo. Perdėtos pagarbos ir malonaus bendravimo Arielloje negalėjo išvaikyti jokia sunki darbo diena, o priimamajame ji visuomet būdavo ne iš lengvųjų. Tik pravėrus duris, Ariella kilstelėjo antakius, mat pastebėjo, kad šioje ligoninės patalpoje sužeistų burtininkų beveik nebuvo. Visai patenkinta ji priėjo prie budinčios gydytojos ir pasisveikino. Pokalbis apie orą visuomet leido truputį atsipalaiduoti.

[Roma Keit]

  Buvo sekmadienis. Romą atvežė į Švento Skutelio ligoninę. Ant jos rankos buvo tikrai nemažas ir stiprus nudegimas. Bet kas jį paliko ji nenumanė. Kaip tiksliai ji ten atsidūrė nežinojo. Na ją atvežė. Tą ji žinojo. Bet kas ją rado neįsivaizdavo. Jai sakė, kad ją rado ant žemės be sąmonės. Jausmas buvo toks lyg ją būtų atvežę vos per kelias sekundes. O taip greičiausiai nebuvo. Arba buvo, bet ji to nežinojo. Didžiąją dalį laiko profesorė buvo praradusi sąmonę. Kai ją nuvežė jai palengvėjo. Tikiuosi neužtruks. Rytoj juk pamokos. Galvojo ji. Priimamasis mažai kuo skyrėsi nuo žiobariškojo. Ir Roma prisiminė kaip žiobariškoje ligoninėje žiobarų hilerei ieškojo kaip išgydyti nuodus. Iki kol Romai davė jos daiktus ir ji išgėrė priešnuodžius. Tai privertė mintyse nusijuokti. Bet tik mintyse. Po to Roma ėmė ir vėl prarado sąmonę.

[Ariella Annė Brown]

  Ariella mėgdavo teigti, jog saulėtas oras darė teigiamą įtaką dažnam gyvam organizmui. Gi kuomet vėjas švilpia pro gretimo medžio šakas, užmerkus akis saulė atsimuša į akių vokus, o jas pramerkus virsta įvairiais šiltais geltonos ir oranžinės spalvos atspalviais ir kiekvienas iškišęs nosį laukan jaučia užaugusių piktžolių ir kiaulpienių kvapą, dengiančių gyvastingą žolę, visas pasaulis rodosi pozityvesne vieta ir dažna liga pasimiršta. Tiesa, tuomet yra atvežama ganėtinai daug žiobariškų ligų pančiuose įstrigusių žmonių, mat saulės smūgiai yra ganėtinai dažnas reiškinys. Ypatingai tada, kuomet lauke yra leidžiama kiekviena paros valanda, o vandens buteliuko šalimais nematyt.
  - Kaip manai, gausim šiandien ypatingesnį atvejį? - paklausė Ariellos bendradarbė ir žvilgtelėjo į raudonplaukę.
  - Gal neprisikalbėkim, - šyptelėjusi gūžtelėjo pečiais, mat net nenutuokė, ar tokią, visomis prasmėmis, spalvingą dieną į Švento Skutelio ligoninę bus atgabentas asmuo, kuriam prireiks hilerio pagalbos. Kažkur giliau Brown vylėsi sulaukti kokio nors individo, mat dykaduoniauti jai nepatiko, tačiau tuo pačiu su šio noru kovėsi ir bejėgiškai milžiniškas empatiškumas, vis pareiškiantis, kad žmogus nesijaustų gerai.
  Ligoninės paradinio įėjimo durys prasivėrė ir Ariella krūptelėjo, vos išgirdusi menką garselį. Jos vilkiška klausa pasitarnaudavo, kadangi pirmoji gebėjo išgirsti pagalbos meldžiantį prašymą ir greičiau išgelbėti ligonį, kuris tą prašymą teigė. Moteris greitai pakilo nuo kėdės ir nuskubėjo prie kaštonplaukės moters. Giliai įkvėpusi ji perėmė ją iš burtininko, kuris ją čia atvežė ir linktelėjo. Gretimais greitai atsidūrė atroji budinti hilerė, su kuria Annė šnekučiavosi ir atvežė neštuvus, kuriuose Brown paguldė minėtąją moterį.
  - Sveika, - šyptelėjo merginai, nors net nenutuokė, ar šioji ją girdėjo. - Nesijaudink, tu gerose rankose, - dar pridūrė ir atsisuko į rudaplaukę atnešusį vyriškį. Dar norėjo paklausti, ar šiam viskas gerai ir kas nutiko minėtajai raganaitei, tačiau nespėjusi praverti burnos išgirdo tai, ko išgirsti nenorėjo joks hileris. Burtininkas merginą rado gulinčią ant gatvės, o daugiau nieko nežinojo. Beprotybė, tačiau prie šiosios gydytojai buvo pratę, tad nieko nelaukusi Ariella priglaudė tu pirštus prie nualpusios moters kaklo ir bandė užčiuopti pulsą. Annė vyptelėjo supratusi, kad moters pulsas - beveik normalus ir tą pačią sekundę išsitraukė amoniako buteliuką ir pakišo juo sudrėkintą vatą ligonei po nosimi.
  - Aš susitvarkysiu, panele Johnson, - jau norėdama vežti merginą į palatą, dar tarstelėjo bendradarbei. - Tu lik priimamajame. Bet kurią sekundę gali atvežti dar daugiau žmonių, - pridūrė Brown ir vežė nualpusiąją į palatą.
  - Gali ką nors pasakyti? - švelniu ir ramiu tonu paklausė kaštonplaukės, hilerė, norėdama išsiaiškinti jos būklę.

[Rolandas Senkleris]

Tragedija. Nutiko tragedija. Kvėpavimas, Alanas negali kvėpuoti. Suvokė tiek iš Dori padrikų sakinių. Kritinė būklė. Frederika, laidotuvės. O dieve mano. Galvoje kažkas ūžė. Atrodė pablyškęs. Gerai jiedu išrodė. Dori su palaikiu chalatu ir jis su tamsiu darbiniu apsiaustu.
Jinai perkėlė juos abu oru. Ir gerai. Gal taip geriau.
Rolandas paleido merginos ranką. Kaip visada čia buvo eilė. Bet jis prastūmė visus šalin.
- Atsiprašau, mano sūnus čia. Alanas senkleris. Kur jis? Prašau mane tuojau pat ten nuvesti. - Žmonės kažką burbėjo. Bet nuo kėdės atsikėlė hilerė ir priėjo prie jo.
- Pone Senkleri, suprantat, jūsų sūnus. - Jau pamanė, kad pasakys miręs. - Labai alergiškas nuodams. Einam. Panelė su jumis? - Tada Rolandas prisiminė Dori.
- Taip. O kaip jis? Ar kažką jums sakė? - Kvailas klausimas. Žinojo. Bet turėjo paklausti.
- Pone Senkleri, jis nieko nesakė ir... Suprantat... - Jos akys jam bylojo kažką baisaus. Rolando kūnu pasklido virpulys. Paėmė Dori už rankos ir nusitempė koridoriais paskui Hilerę. Jam drebėjo rankos, išblyško dar labiau.
- Aš jums sumokėsiu, tik prašau pastatykit jį ant kojų. - Jeigu jau jų laukė hilerė priimamajame reiškė, kad viskas labai blogai.
- Kad ir kiek gautume pinigų. Tai nepadėtų. Būsiu atvira. Gali būti, kad tai paskutinė jo naktis. - Tada Rolando pasaulis sudužo. Suskilo į milijonus gabalėlių. Paskutinė naktis. Paskutinė... Paskutinė. Naktis... Elija. Ji toli. Ir kažin ar spės atvykti. Keltis oru iš tokios tolybės mirties ar gyvybės klausimas. Bet jeigu jos čia nebus tą paskutinę naktį? Jeigu nebus. Pasirodė, kad nebelaikys kojos. Bet jos pakluso. Ir jie priėjo palatą. Tuojau atsidarys durys, jis pamatys savo mažylį. Jis labai jaunas. Jis labai jaunas. Jis nematęs gyvenimo. Jis labai pažeidžiamas. Jis dar mažas. Aš negaliu. Aš negaliu! Negaliu!
- Galbūt suveiks priešnuodis. Prašau jūsų ramybės. Mes tikrai padarysime viską, ką galime. - Aš kaltas. Aš prikalbėjau. Jam palinkėjau mirties. Aš kaltas. Tik aš. Tik aš kaltas. Painiojosi mintys galvoje.

[Dori Mendel]

Oru jie persikėlė sėkmingai. Buvo sunku susivokti, kas vyksta. Į juos žiūrėjo žmonės, bet Dori tai buvo nesvarbu. Ji ėjo paskui hilerę ir Rolandą. Klausėsi, ką jie šnekėjo. O tada...
Gali būti, kad tai paskutinė jo naktis, skambėjo mintyse lyg aidas. Daug daug kartų. Atrodė, tarsi ką tik smarkiai besidaužiusi širdis būtų nustojusi plakti. Dori kelioms sekundėms atsitraukė ir atsirėmė į sieną, nes atrodė, jog nukris. Pradėjo labai stipriai pykinti. Ji buvo balta kaip popierius.
Hilerė pravėrė duris. Dabar Dori su Rolandu galėjo įeiti. Dori ėmė kaltinti save, kad nieko nedarė anksčiau. Alanas pasakė, kad nedirbs visą darbo dieną. Jis laikosi savo pažadų. Jis negrįžo, bet mergina nesiėmė jokių veiksmų. Manė, jog raudonplaukis persigalvojo, tad negrįžta. Kokia ji savaunaudė. Kodėl galvoja, jog aplink ją sukasi pasaulis?
Tačiau kas iš to? Ką tai būtų keitę? Jeigu Mendel čia būtų pasirodžiusi anksčiau. Būtų galėjusi pabūti prie mylimojo šiek tiek ilgiau nei paskutinę naktį?
Ji ir Rolandas įžengė į palatą. Priimamasis ir vėl skendėjo ramumoje, tarsi nieko nebūtų įvykę.