[Frankas Stigleris]

- Negalima šūkauti? Ne nežinojau, - šmaikščiai pamelavo jaunuolis.
Mergaitė pasistiebė ant pirštų galiukų, priartėjo prie Franko ausies ir tarė:
- Miškinis pagaus ir nusitemps į pelkes.
- O tada tu mane išgelbėsi iš jo nasrų, - pridūrė jaunuolis.
Jaunuolis apsupo klastuolės liemenį savosiomis rankomis. Stigleris iškart pajuto šilumą sklindančią iš mergaitės kūno. Frankas perbėgo savo pirštais per Anabetės nugarą. Vėliau pirštu pradėjo glostyti klastuolės skruostu. Paskutinė vieta, kurią prilietė Frankas, buvo mergaitės rausvos lūpos. Nutraukęs pirštą nuo lūpų, Frankas švelniai bei greitai priėmė Aną prie medžio. Jis tyliai sukuždėjo jai į ausį:
-O pati nebijojai būti viena tamsiame miške?
Stigleris pažvelgė į mėlynąsias klastuolės akis. Jos vėl užhipnotizavo švilpį. Jaunuolis giliai įkvėpė.
-Gal jau traukime namo, a?

[Natanielis Augustas Lizertas]

Anabetės akys sužibo, kaip katės pasislėpusios šešėlyje.
Vaikinukas rankomis apsivijo, mergaičiukės liemenį, pirštais keliavo per jos nugarą ir skruostus.
Klastuoliukė raustelėjo, nuo tokių veiksmų. Ji jautėsi kiek sutrikusi, pasimetusi.
Tie visi glostymaisi ir lietimaisi pasitaikydavo gana dažnai, ypač  susitikimuose su šiuo švilpiuku. Bet, mergaičiukė vis dar neįstengė priprasti.
Frankas styprokai prirėmė ją prie seno, apsamanojusio medžio kamieno.
Švilpio artumas buvo dvijausmis.
Viena, Betės dalis buvo it nedrąsus, sužeistas žvėrelis, įkalintas spąstuose ir nerandantis išeities pabėgti. Tačiau, kita rusvaplaukės pusė jautė visai ką kitą.
Ryžtingumas ir žaismingumas atsispindėjo jos akyse.
Stigleris priartėjo arčiau ir ėmė visu kūno svoriu spausti trečiakursę.
Šnibždėdamas į ausį, dar sugebėjo užkliudyti nedidelį, tačiau skausmingą randelį ant kaklo, kuris "gražina" ją, nuo paskutiniojo apsilankymo su Elninho ir tuo, pasipūtusiu grifu, profesorės Givens kabinete. (tiksliai neatsimenu kokia buvo profesorė..bet tarkim, kad čia ji )
Visa ši keistoka situacija, sukėlė Anabetei šypseną, galiausiai ši, virto į nevaldomą juoko priepuolį.
Turbūt, švilpiukas ne to tikėjosi pasiekti savo veiksmais. Gal, ir pati Ania nenorėjo nutraukti šios ,,žaismingos’’  įtampos, bet ką jau padarysi.
- Pa..pa..paleisk,- pro juoko ašaras gaudė kvapą Ana, vis dar dūsdama nuo juodaplaukio spaudimo.
Nesėkmingai bandydama išsilaisvinti iš tų gniaužtų, krištolinių akių savininkė parklupo ant žemės.
Žinoma, klastuolė buvo tokia "fenomenali", jog staigiai sugriebusi už švilpio rankovės, jį nusitempė kartu.
Jei žiūrėtumėm iš šono, vaizdelis būtų ne tiek juokingas, kiek graudus:
Liz raitosi ant žemės nuo juoko priepuolių, o šalimais jos sutrikęs vaikinukas.
Netrukus Liz ėmė stigti oro, būtino palaikyti gyvastį. Rudaakiui mergaičiukė nesakė, bet tie juoko prupuoliai galėjo jai būti net mirtini.
Ašaros savaime bėgančios iš melsvų akių ir juokimasis pravira burna, privesdavo prie springimo ir dūsimo.
Rusvaplaukei pasidarė baisu, netrukus Ania baigė juoktis, žydros akys pradėjo raudonuoti.
Padėk! Gelbėk!- šaukė jos pasąmonė, tačiau negalėjo ištarti nei žodžio. Gerklė išdžiuvo. Juodos blakstienos apibraukiančios akis, ėmė lipti viena su kita, kol galiausiai Betsė užsimerkė.

[Frankas Stigleris]

-Pa..pa..paleisk, - pro juoką tarė Anabetė.
Mergina, bandydama ištrūkti iš Stiglerio gniaužtų, suklupo. Ana stvėrė už Franko, bandydama neparkristi. Deja, abu jaunuoliai krito ant žemės. Klastuolė vis dar juokėsi. Jos veidas pradėjo rausti. Frankas, išsprogdinęs akis, žiūrėjo į besijuokiančią klastuolę. Kas jai? Ar aš ką nors padariau tokio juokingo? Mergaitės veidas pakeitė savo spalvą. Iš raudono jis lėtai tapo melsvu. Mergaitei pradėjo trūkti oro. Per juoką ji negalėjo kvėpuoti. Frankas prišliaužė prie Anos, paėmė ją už rankos ir sušuko:
-Ana, kvėpuok, baik juoktis. Ar girdi mane? Baik juoktis. Tai ne prašymas, o įsakymas.
Jos skruostais pradėjo tekėti juoko ašaros. Po kelių sekundžių klastuolė nustojo juoktis, o jos melsvos akys paraudonavo. Mergaitė neištarė nė žodžio, jos blakstienos pradėjo lipti viena su kita. Ji užmerkė savo žydrąsias akis.
-Ana, kas tau? Sąmonės netekai? Kalbėk su manimi.
Frankas pabandė save nuraminti. Jis giliai įkvėpė gaivaus bei šalto miško oro. Jaunuolis išsitraukė savo magiškąją burtų lazdelę ir nukreipė į Anabetės delną.
-SVEIKORO.
Iš lazdelės pradėjo sklisti šiluma, kuri pradėjo suteikti klastuolei energijos.

[Natanielis Augustas Lizertas]

"Juoda. Mėlyna. Tamsiai žalia. Pilka. Tamsiai raudona. Šviesiai raudona. Gelsva. Balsva..."
Trečiakursės pasąmonėje vyko sumaištis..arba spalvų ir haliucinacijų vakarėlis, į kurį, ji buvo per klaidą pakviesta.
Perštėjo akis, niežėjo visą kūną.
Mergina priverstinai prasimerkė. Priešais iškart iškilo susirūpinęs švilpiuko snukutis.
Anabetė nusišypsojo, nors jai svaigo galva, ir patapšnojo vaikinukui per skruostą.
- Jausmas, lyg būčiau suvalgiusi varlę, ją išvėmusi ir vėl suvalgiusi.- rimtai pasakė klastuoliukė, tačiau tai labiau priminė susirūpinusį mažą vaiką, kuris kėlė šypseną ir mielumo jausmą.
Vis dar gulėdama ant kažko nemalonaus, Ana apsižvalgė: tas pats miškas, tas pats oras, tas pats Frankas.
Kiek gyliau įkvėpusi, safyrinių akių savininkė ėmė keisti savo kūno padėtį. Po truputį atsisėsdama, Liz prisiminė, jog šalia esantis švilpiukais, greičiausiai sunerimęs ir laukia atsakymo. Taigi gėdingai nuleidusi akis, pradėjo:
- Turbūt anksčiau turėjau paminėti, kad man astminiai juoko priepuoliai.. Neklausk kodėl, pati nežinau..bet taip yra.- nervingai susijuokė mergaičiukė. Dar nejaukiai pasimuisčiusi, tarstelėjo-
Beje ačiū, kad padėjai. Gal nuskambės kvailokai, bet pripažink buvo linksma. Reikėtų kada pakartoti.- įtikinamai kalbėjo Anabetė, taip įtikinamai kaip maža mergaitė.
Tada atsistojo ir šyptelėjo:
- Aš nesusitrenkiau galvos, tad nemanyk, kad kliedžiu.
Bet kaip sakė peliukas Makaulė peliukui Binkiui: "mes tai kartosim iki tol, kol tavo smegenėlės nustos netinkamai funkcionuoti". O draugaujant su manim, tai ilgai netruks.- Vis dar plati šypsena puošė klastuolės veidą, o šiek tiek išsitaršę plaukai ir juokingai rimtas žvilgsnis, priminė užsispyrusią penkiametę.

[Frankas Stigleris]

Astminiai juoko priepuoliai? Frankas jau žiojosi paklausti mergaitės, kodėl ji tuo serga, bet, išgirdęs jos žodžius, persigalvojo. Anabetė pasimuistė. Stigleris įsižiūrėjo į klastuolę.
-Nėra už ką. Taip, buvo išties linksma.
Jaunuolis padėjo Anai pakilti nuo drėgnos žemės. Jos veidas jau nebebuvo violetinis. Ačiū Dievui. Frankas apglėbė klastuolę. Stiglerį užplūdo jausmų lavina. Saldumą, meilumą, karštį, godumą - viską pajuto jis. Šiek tiek atsitraukęs, švelniai paėmė už merginos skruostų.
-Kaip gerai, kad tu nebe violetinė, kad tu nebedūsti. Tu taip mane išgąsdinai. Prisiek, kad daugiau taip nedarysi.
Frankas paėmė merginą už rankos. Ji buvo švelni bei šilta. Stigleris pajuto tobulą jausmą, kurio nebuvo galima paaiškinti.
-Aš to nenoriu, bet reikia. Gal jau eikime namo? Jau tamsu.
Laukdamas Anabetės atsakymo, jaunuolis apžiūrinėjo mišką. Čia buvo keistai ramu. Nei vėjas neūžė, nei medžiai ošė, nei lapai šlamėjo, nei varnos karksėjo. Tokia tyla patiko vaikinui. Kaip gera čia. Jaučiuosi, kaip savama miške. Netikėtai Frankui iš dešinės sušlamėjo lapai. Kas ten? Šlamėjimas vis girdėjo. Tikriausiai jį girdėjo tik jaunuolis, nes, kai Frankas atsigręžė, Anos veidas buvo ramus. Ir tada, kai Frankas ėjo atgal pas Aną, iš miško iššoko šešėlis. Šešėlio akys blizgėjo tamsoje. Jas Frankas jau buvo matęs.
-Impara? Ką tu čia darai? Kai išsmukai iš kambario?
Išgirdusi savo vardą, laputė sustingo, pauostė orą. Tada ji pribėgo prie vaikino. Stigleris pradėjo ją glostyti. Iš smagumo Impara atsigulė ant nugaros, o Frankas pakasė jai pilvuką. Vėliau jaunuolis atsisuko į Aną.
-Taigi čia yra Impara, mano augintinė, - parodė į lapę. - O čia yra Anabetė, mano... - Frankas šyptelėjo. -Mano mergina.
Laputė lėtai priėjo prie mergaitės. Ja apuostė ir apžiūrėjo iš visų pusių. Įsitikinusi, kad saugu, ji atsigulė ant nugaros, leisdama mergaitei paglostyti pilvuką.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Mergina susiraukė kaip piktas vaikas, negavęs saldainio, kai vaikinukas spūstelėjo jai skruostus.
- Negaliu prižadėti,- rimtai tarė, bet neiškentusi šiek tiek prunkštelėjo,- juk sakiau: "Mes tai pakartosim!"
Anabetė kiek pasijuto nejaukiai, Frankui paėmus jos gležną ranką.
Jos skruostai šiek tiek parusvėjo, ir nenorėdama, kiek grubokai žydraakė atsitraukė.
Ji pritariamai linktelėjo su pasiūlimu grįžti į pilį bei ėmė palengva žingsniuoti jos link.
Dangus švito, o švelnus vėjas žaidė su, į dvi kasytes surištais, plaukais.
Žvaigždžių skraistė dingo.
Klastuolė vis dar ramiai pėdino, kai greta jos einantis švilpis ėmė baidytis, greitai dairytis į visas puses. Betė tik skeptiškai pakėlė antakius.
Tačiau netrukus iš tamsiai žalių, vos mėnulio apšviestų krūmynų iššoko rusvas padaras.
Ana kiek pasimetė, kai Stigleris ėmė žaisti su lape. Liz, nors ir nedrąsiai, bet smalsiai, žingtelėjo prie jų.
Juodaplaukis pristatė Imparą ( sprendžiant iš keisto dialogo, toks buvo to padarėlio vardas) safyrinių akių savininkei ir atvirkščiai.
Brunetas linksmai žaidė su augintine, tačiai šiai prisigretinus prie trečiakursės, didelio dėmesio nesulaukė.
Betsė, vis dar apimta baimės, tūptelėjo šalia rusvos kailio savininkės.
Mergaičiokė rauktelėjo strazdanotą nosytę:
- Na, aš ne daiktas, kad kam nors priklausyčiau...- Liz pasilenkė arčiau prie laputės ausies ir, kad tik ji girdėtų tęsė - bet tavo šeimininkas - geras vaikinas.
Tankių blakstienų apibrauktos žydros akys žybtelėjo tamsoje ir jų savininkė atsistojusi žengė prie švilpiuko.
Apėjusi už nugaros Betsė užšoko ant jo ir prilipo kaip lapas. Kojomis apsiviniojusi liemenį, o rankomis- kaklą, Betsė išsišiepė:
- Visu greičiu į Hogvartsą!

[Frankas Stigleris]

Anabetė pasilenkė prie Imparos. Klastuolė rauktelėjo savąją nosį ir, pasilenkusi prie lapės, kažką jai sušnabždėjo. Deja, Frankas neišgirdo, nors ir kaip stengėsi. Kažin ką ji sako? Tikriausiai kažką apie mane. Ana baigė šnabždėti ir atsistojo. Netrukus ji pasileido bėgti link Stiglerio. Ką ji daro? Frankas, nesuvokdamas ką daro, ištiesė savo rankas, lyg ketindamas apsikabinti mergaitę. Tai padarius prasiskyrė jaunuolio bomber stiliaus striukė ir jis pajuto vėsu uždraustojo miško orą. Jaunuolį šiek tiek nupurtė šaltis, o vėliau ant jo užšoko klastuolė. Kojomis apsiglėbė Franko liemenį ir rankomis įsikibo į pečius.
-Visu greičiu į Hogvarstą!
Jaunuolis prunkštelėjo.
-Kas aš tau? Lama?
Nelaukdamas mergaitės atsakymo, jaunuolis įsikibo į mergaitės šlaunis, kuriomis ji buvo apglėbusi jaunuolį, ir žengė žingsnį link burtininkų bei raganų mokyklos. Mergaitės kūnas šildė Stiglerio nugarą. Netikėtai papūtė švelnus vėjelis ir jis užuodė Betės kvapą. Ji kvepėjo labai maloniai. Priminė levandas bei rožes. Staiga kažkas apsivijo aplink jaunuolio kojų. Frankas pažvelgė.
-Impara, rodyk kelią, gerai?
Laputė linksmai sukaukė ir nukėblino takeliu, Stigleris, su Ana ant nugaros, sekė paskui ją.

[Frankas Stigleris]

Jaunuolis pabudo lygiai vienuoliktą valandą nakties. Na, jis bandė miegoti iki to laiko. Nieko nelaukęs, jis tyliai išlipo iš lovos, nenorėdamas prikelti savo koledžo narių, ir pasilenkė, pakišdamas savo ranką po lovą. Apgraibęs kaire ranka lagaminą, jį ištraukė. Jo vienas kampas buvo šiek tiek aplipęs dulkėmis, bet vienu rankos mostu švilpis viską nuvalė. Netrukus jis atvėrė lagaminą ir pradėjo iš jo imti visus savo daiktus: vadovėlius, pieštukus, grožinę literatūrą, drabužius, kelis asmeninius Stiglerio daiktus, senelio padovanotą auksinį raktą ir t.t. Lagaminui ištuštėjus, Frankas apsidairė ar niekas jo nestebi ir stipriai įspaudė vieną dugno kampą. Netikras dugnas sugirgždėjo ir atšoko, atverdamas slaptąją lagamino pusę. Joje glūdėjo labai svarbūs ir paslaptingi švilpiui dalykai - senelio užrašinė, kurioje jis aprašinėdavo savo eksperimentus, įvairios bylos, kelios mikroschemos, pora kraupių nuotraukų. Iš ten jaunuolis pasigriebė užrašinę ir kelias nuotraukas, kuriose buvo pavaizduotas pats Frankas, pačiame chimeros gražume. Viską susitvarkė, paslėpė slaptus daiktus, pakišo lagaminą po lova, užrašinę su nuotraukomis įsimetė į kuprinę ir apsivilko tamsiai mėlyną megztinį. Švilpis iškart pasijuto jaukiai ir šiltai. Užsimetęs kuprinę ant pečių, jis nuo staliuko pagriebė popieriaus lapelį ir išėjo iš miegamojo.

Slinkdamas link uždrausto miško, Stigleris rankose vartaliojo tą lapelį, kuriame buvo profesoriui Sorenui skirto laiško juodraštis.

Sveiki, profesoriau!

Savęs nepristatysiu, nes noriu, kad šis laiškas būtų anonimiškas. Man reikia jūsų pagalbos. Turiu problemą su savo organizmu. Plačiau papasakosiu, susitikus prie uždraustojo troškimų rato. Lauksiu jūsų ten nuo pusės vienuolikos vakaro.

Jūsų mokinys.

Jaunuolis manė, kad Sorenas gali pagelbėti Stigleriui. Per pamokas jis jautė, kad profesorius yra kažkas daugiau nei burtininkas, mokantis jau devynerius metus. Tikriausiai tai chimeriškas privalumas, atpažinti ar žmogus yra kokia nors būtybė. Priėjęs vietą, kur turėtų būti troškimų ratas, švilpis įsikabarojo į medį ir laukė nuodų ir vaistų profesoriaus. Belaukdamas jis prisiminė, kai čia susitiko su Igoriu ir Anabete. Ach, prisiminimai.

[Sorenas von Sjuardas]

   Po linkstančiomis žemyn gluosnio, augančio netoli Uždraustųjų Troškimų rato, šakomis bėgiojo nestiprus, bet žvarbokas vėjas. Daug šitas medis buvo matęs ir jautęs, ir vilkolakių, ir briedžių, ir trolių, ir lapių, ir šikšnašaudžių pliurzių, ir vilkų... Ko gero, rečiau tekdavo matyti tokius keistus sutvėrimus, kaip ilgaamžiai vampyrai. Ką gi, šiandiena buvo... sėkminga?
   Po Uždraustąjį mišką ir žingsniavo, ko gero, geriausias Nuodų ir Vaistų išmanovas Hogvartse - profesorius Sorenas von Sjuardas. Kaip ir dažnai, kai eidavo į šį mišką, jis buvo apsirengęs patogiai - šįsyk - kamufliažinių spalvų megztinį ir juodas kelnes. Ir, aišku, prie šono turėjo prisikabinęs žolininko krepšį su nežinia kuo viduje. Vyras visąlaik dairėsi, tai sau už nugaros, tai aukštyn, tai į kairę, tai į dešinę. Rankose tebegniaužė gautą laišką. Mažytis popieriaus gabalėlis vis dar šviežiai kvepėjo neseniai naudotu rašalu ir to, kuris jį siuntė Sorenui, kvapu. Vampyrui tas kvapas kėlė dežavu jausmą - epistolinio darbo autorius tikrai nebuvo žmogus, bet kas - von Sjuardas dar negalėjo įvardyti. ,,Bet čia antgamtinė būtybė. Turbūt kol kas dar jauna." - pamintijo vyras, kai perskaitė ir apžiūrėjo laišką. ,,Tu galėtum persikvalifikuoti į visokių antgamtinių būtybių trenerį..." - tarstelėjo jo bičiulis, ir sugalvojęs dar kažką nesąmoningo, pridūrė: ,,Tave po mirties paskirs visų antgamtų šventuoju globėju."
   Mokytojas įžengė į laukymę, giliai įkvėpė oro, atidžiai nagrinėdamas kiekvieną galimai neįprastą kvapelį. Sorenas neatmetė ir tokios teorijos, kad galėjo būti pakviestas ne mokinio, o kokio nors nemalonaus padaro, kol kas - nežinia, kokiu tikslu. Ir tokia vieta, kaip Troškimų ratas, vampyrą darė truputį silpnesniu. Vampyras puikiai suprato, ką greičiausiai išvystų, atsistojęs rato centre.
   - Labas vakaras, - šūktelėjo profesorius į tuštumą, ir staiga išvydo kažkokį siluetą, besėdintį medyje. Stabtelėjo, apsimesdamas, kad jo nemato.

[Frankas Stigleris]

-Susiimk, sakau. Tu turi su tuo susigyventi, - pasigirdo rūstus senelio balsas. -Giliai įkvėpk ir iškvėpk.
Frankas vėl buvo pavirtęs į žvėrį. Rankos šiek tiek virpėjo, o akys buvo sudrėkusios nuo ašarų. Samanos spalvos marškinėliai buvo vienomis suplėšyti, o prie akies riogsojo maža mėlynė, atsiradusi nuo senio smūgio. Švilpis stipriai sukando savo dantis ir giliai įkvėpė deguonies bei iškvėpė anglies dioksidą. Širdis nerimo, toliau plakė, kaip pašėlusi. Jis sugniaužė delnus į kumščius, suleisdamas savo nagus į odą. Lėtai pradėjo ant grindų lašėti Stiglerio kraujas. Netrukus jaunuolis suklupo bei parkritęs nuleido galvą, žiūrėdamas tik į vieną kraujo balute. Frankas buvo visas suprakaitavęs, nuo plaukų varvėjo sūrūs prakaito lašai, kurie susimaišė su jo krauju. Netikėtai jaunuolis pajuto milžinišką skausmą krūtinėje ir sustaugė. Riaumojimas pasklido po visą patalpą. Pasigirdo senelio artėjantys žingsniai.
-Nurimk. Suvaldyk chimerą. Taip, žinau, tau tai nauja, bet tu stiprus. Tokio stipraus organizmo nebuvau niekada regėjęs. O šis eksperimentas tave dar labiau sustiprino.
Frankais išgirdo tik tai, kad jį senis pavadino stipriu organizmu. Tai aš jau ne žmogus, a? Aš tau tik suknistas organizmas? Pyktis pradėjo veržti Frankui gerklę, leisdamas chimerai iš lėto užvaldyti švilpio kūną. Kraujas jau nebelašėjo, nes žaizdos užgijo, bet Stigleris pradėjo nagais gremžti kambario grindis. Jaunuolis užsimerkė, senis priėjęs padėjo ranką ant anūko galvos. Frankas atmerkė akis. Tai jau nebuvo jis, tai buvo tikrų tikriausia chimera, kuri pakėlė galvą ir šoko ant senio, perrėždama jam kaklą. Senis sukriokė ir vertėsi aukštielninkas. Chimera, užvaldžiusi švilpio kūną, nieko nelaukė ir pabandė iltimis prakąsti sutrešusio senio gerklę. Deja, senelis išvengė jo dantų, atstumdamas anūką rankomis, ir pradėjo bėgti link išėjimo, susiėmęs už kraujuojančio kaklo. Franko kūnas atsistojo ir pasileido paskui senį. Kai jis buvo jau prie pat durų...

Netikėtai pasigirdo balsas, perskrodęs nakties tylą. Frankas išsivadavo iš prisiminimų ir pažvelgė žemyn. Prie uždraustojo troškimų rato stovėjo nuodų ir vaistų profesorius. Nieko nelaukęs, švilpis išsikabarojo iš medžio ir lėtai bei tyliai artėjo prie jo. Jis vėl pajuto tą keistą jausmą, esant šalia profesoriaus, kuris tiesiog šnibždėjo, kad profesorius yra kažkokia būtybė.
-Sveiki, profesoriau, - tarė tyliu balsu švilpis. -Malonu matyti, kad atėjote.
Kažkodėl jo dešinė ranka savaime pakilo ir buvo ištiesta Soreno link, laukdama, kol jis ją paspaus. Belaukiant Franką vėl užkariavo prisiminimai.

Chimera šoko ir, pargriovusi senį, suleido iltis jam į koją. Pradėjo bėgti kraujas. Senis garsiai suurzgė ir atsigręžęs nusišypsojo, parodydamas savo baltutėles iltis. Chimera nustebo ir atsigręžė. Ant senio veido pradėjo sparčiai augti balti plaukai, akys nusidažė kraujo spalva.
-Na, jei nori taip pažaist, tai pažaiskim.
Po akimirkos prieš chimerą stovėjo baltas lyg sniegas vilkas, kuris buvo iššiepęs savo snukį. Jis lėtai artėjo prie Franko kūno. Chimera taip pat iššiepė dantis ir atsistojo į puolimo poziciją, laukdama senio puolimo. Vilkas pradėjo bėgti tiesiai į Franką, kai netikėtai pakeitė savo trajektoriją ir pasukusi suleido dantis Frankui į ranką. Chimera pasiuto ir staigiai pagriebė vilką už pakarpos, nusviesdama jį patalpos kietą sieną. Vilko kaulai sutraškėjo ir jis atvirto į senelį, gulintį nuogą ant grindų. Chimerai tai nerūpėjo ir ji pribėgusi pradėjo smaugti senį, kai netikėtai Frankas pajuto geliantį skausmą savo kojoje. Pažvelgęs jis išvydo į ten įlindusią adatinę kulką. Chimera pradėjo merktis ir, netekus sąmonės, griuvo ant grindų.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas kiek lengviau atsikvėpė, kai siluetas nesislapstydamas išlipo iš medžio ir priėjo prie jo. Tiesą sakant, per pusę tūkstančio metų gali visko ir prisižiūrėti, ir prisiklausyti, ir prisiuostyti, ir priliesti, ir dar bala žino kaip pajusti, bet pasaulis von Sjuardą vis dar gebėjo nustebinti. Vampyras nedrįso spėlioti, ką sutiks, nors mintijo, kad didžiausia tikimybė būtų sutikti grifiuką arba klastuolį - kas gi daugiau drįstų kviesti jį susitikimui tokioje šiurpioje ir senoje vietoje, kaip Uždraustasis miškas? Ir še tau, kad nori - švilpis, kažkada seniai Soreno vadovauto koledžo moksleivis. Frankas Stigleris, jį mokytojas atsiminė iš Nuodų ir Vaistų pamokų... Tai šis vaikinas sukėlė triukšmą, tai iš jo ir Anos Sorenas pasijuokė kaip iš žydelių. Vyras maloniai šyptelėjo ir paspaudė ištiestą švilpio ranką. ,,Na va, jeigu susiburkuos su Ana, jis ją bent mandagumo išmokys." - prisiminė vyras tą ilgą ir nuobodų karą su užsispyrusia klastuokių mergiote. Pelėdynas iki šiol turėtų būti švarus.
   - Na, gavau laišką ir iškart išsiruošiau. Nustebinai, Frankai, - atvirai prabilo von Sjuardų klano galva. Vėlgi - vyras ne pamokose ir ne mokyklinėje erdvėje buvo pratęs į mokinius nesikreipti oficialiai. - Iš tikrųjų Uždraustasis miškas nėra geriausia vieta susitikimams, ir turėtum būti nubaustas, bet... Spėju, tau išeiti būtina?
   Sorenas vėlgi įkvėpė oro - šįsyk būtybės kvapą jautė dar geriau, dar stipresnį. Puikiai atskyrė ožio smarvę toje kvapų vijoje, atpažino ir dar kažkokį plėšrūną - ar tik ne tigrą? O gal liūtą? Mokytojas šiuo metu ypač džiaugėsi, kad išmanė ne tik magiškuosius viralus, bet ir gyvūnus, nors tokio žvėries, ko gero, jam matyti dar neteko. Paradoksalu, kad ir pats buvo neblogas žvėris.
   - Sėskim gal, papasakok, kas negerai, ir kuo galiu tau padėti, kad jau susirinkom, - Sorenas mostelėjo į patogiai išsilenkusias medžių šakas. Auksinės akys užfiksavo - nors greičiausiai tik pasirodė - randus ant vaikino rankų ir gal net veido. Randų ir Sorenas turėjo, nors ir nedaug, ir gana veikiai išnykstančių. Randų ir Džeimsas turėjo, dar vienas jo - hmm, globotinis, auklėtinis, mokinys? Ir Igoris, tik gal veikiau - širdies, negu tikrų žaizdų. Eliksyrininkas susigriebė, kad mintyse vardija savo žinomas Hogvartso anomalijas, ir šį minčių srautą sustabdė. O apie Franką dar ir dar daugiau nusakė patyrusios, nelinksmos moksleivio akys. ,,Ką gi..." - atsiduso auksaakis. - ,,Dar viena neelinė būtybė."

[Frankas Stigleris]

Netrukus Frankas pajuto malonų profesoriaus rankos prisilietimą ir jis šyptelėjo. Papūtė silpnas vėjelis ir plaukai užkrito ant akių. Švilpis, nieko nelaukęs, pasitaisė juodus plaukus ir suglumo, išgirdęs, kad gali būti nubaustas už tai, kad jis yra uždraustajame miške. Švilpis įkvėpė oro.
-Taip, man tikrai reikėjo išeiti iš mokyklos, nes reikėjo susitikti su jumis. Manau, kad galite man padėti. Man atrodo, kad jūs esate ne tik burtininkas, - nurijo seiles. - Ar aš teisus?
Belaukdamas Soreno atsakymo, švilpis pasikasė kaklą ir pakėlė akis į dangų. Dangus buvo tamsus, kuriame žybčiojo pora šimtų žvaigždžių. Papūtė vėjas, atnešdamas Frankui pušų ir kailio kvapą. Tikriausiai kokia nors stirna vaikšto aplink. Profesoriui pasiūlius prisėsti, Stigleris nesuglumo ir nusekė jį. Priėjęs medžio šakas, patogiai įsitaisė ir susidėjo rankas ant kelių, vienos rankos pirštu krapštydamas kažką prilipusį prie džinsų. Frankas iškvėpė anglies dioksidą ir susimąstė. Ar man verta jam viską papasakoti? Ar jis man tikrai padės? Jau ir taip per daug žmonių žino apie šią problemą. Jaunuolis užmerkė akis ir sukando dantis. Frankai, po paraliais, ar girdi, ką tu kalbi? Tu maldavai pagalbos ir štai ji, sėdi šalia tavęs. Turiu jam viską išpasakoti. Profesoriui pasiteiravus, švilpis atsimerkė ir atsegė savo kuprinę bei išėmė senio užrašinę. Atvertė tą puslapį, kur buvo aprašyta apie Franko eksperimentą ir pats dar kartą užmetė akį. Puslapyje buvo nupieštas vilkolakio piešinys ir keli punktai, šalia jo.

Suleidus vilkolakiui švero viralo, padidėja jo iltys ir nagai
Suleidus Rajū pabaisos kraujo - akys pradeda švytėti melsva spalva ir padaras pradeda skleisti elektros srovę...

Nurijo seiles ir nedrąsiai padavė knygutę profesoriui, neužversdama to puslapio. Stojo tyla. Po kelių minučių Frankas tarė:
-Nežinau ar jūs supratote, bet aš esu senelio eksperimento padarinys, vilkolakis su rajū pabaisos DNR - chimera. Man reikia, kad jūs man padėtute suvaldyti šį žvėrį, tūnantį manyje, - bedė pirštą į krūtinę.
Atsistojęs jis žengė kelis žingsnius toliau nuo profesoriaus, atsistodamas į vietą, kurią apšvietė mėnulis, ir atsigręžė. Frankas pirmą kartą gyvenime norėjo, kad chimera pabustų. Tu mano kūrinys, Frankai... Niekas tavęs nesustabdys, girdi mane? Tokio stipraus organizmo nebuvau niekada regėjęs. Mintyse švilpis kartojo pačios nekenčiamiausius žodžius, kuriuos jam buvo ištaręs senelis. Jis tikėjosi, kad tai prikels chimerą. Deja, nieko neįvyko ir Frankas vėl atsisėdo prie profesoriaus.
-Ką manote?

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas pasiglostė netrumpą, bet itin tvarkingą juodą barzdą.
   - Tai kaip suprantu, tu ir nesi visai žmogus, esi antgamtinė būtybė, todėl, faktiškai, išeiti į mišką tau yra būtina. Pavyzdžiui, vilkolakiams per pilnatį būtina išeiti, kad neišpjautų Hogvartsop, vampyrams - pamedžioti, vendigams visokiems - išsidūkti, ir panašiai. Todėl neturiu tikslo tavęs bausti. Be to, apie susitikimą aš žinojau, todėl faktiškai esu už tave atsakingas ir tu saugus. Bent aš taip manau, - mažumėlę nejaukiai šyptelėjo vyras. Išgirdęs frazę ,,Nesate tik burtininkas", Sorenas kilstelėjo antakį ir šyptelėjo dar smagiau. - Visi burtininkai nėra tik burtininkai. Bet ne visi žmonės yra burtininkai ir ne visi burtininkai yra žmonės, - Lyg tarp kitko pabrėžė paskutinį žodį vampyras. - Taigi taip, iš tikrųjų nesu žmogus, tik, aišku, geriau, kad to labai daug kas nežinotų. Mano rūšies individai paprastai yra priešiškai nusiteikę žmonių atžvilgiu, bet aš - lyg koks atsiskyrėlis. Na, ir mano šeima, ir kai kurios kitos giminės, mes gerbiame žmones. Spėju, supranti, kas esu, - Sorenas žybtelėjo iltimis, nors paprastai šypsodavosi tik susičiaupęs. Nors ir nemėgo pasakoti apie savo kilmę ir tikrąją rasę, turėjo būti lygus su tokią pačią - hm, problemą? - turinčiu asmeniu, o įgyti jo pasitikėjimą vyrui taip pat daug reiškė.
Mokytojas paėmė atverstą užrašų knygutę iš vaikino rankų - pasirodė, kad oda šilta, todėl vyras vėl sutriko - kokią gi čia būtybę Likimas vėl jam atsiuntė? Eliksyrininko ir zoologo akys neskubriai prabėgo pro piešinį, schemas ir tekstus, į kaktą įsimetė nerimo raukšlės, vyras susiraukė.
   - Ohoho, vaikine, ir tau tai teko ištverti? - tyliai prakalbo profesorius. - Ir senelis? Senelis taip pasielgė? O ką tavo šeima, ar jie apie tai žino? Kaip tu pats jautiesi? - pabėrė klausimus von Sjuardas. Barzdotasis Grifų Gūžtos vadovas pirštais perbraukė puslapį, pajausdamas nelygumus jame. Rašyta, ko gero, skubant, bet besimėgaujant. Vyrui kone pasistojo piestu plaukai - koks žmogus, koks senelis galėtų taip elgtis su savo anūku? Tokiu atveju geriau jau turėti tuos mielus, tradicinius senukus, kurie rūko pypkes, nuolat kėsinasi tave prišerti saldumynais, apgina, kai pyksta tėvai... Sorenas kilstelėjo galvą, įsižvelgė į Franko akis. O juk pačiu eliksyrininku visada rūpinosi tikrai ne tėvai, o tik senelis - štai, ką reiškia skirtingos šeimos. Senelis jam buvo kaip tėvas, senelis išmokė savitvardos, senelis įskiepijo vertybes ir išmokė žaisti šaškėmis.
   - Ėhė hėėė, neskubėk! - net išsigando Sorenas ir pasodino Stiglerį atgal. - Aš dar nežinau, kaip tiksliai galėčiau tau padėti, nežinau, ar būčiau fiziškai pajėgus tam. Ką gi, esu vampyras, - prisipažino mokytojas. - Gana stiprus, bet... Nežinia, ar galėčiau tokį monstrą, kaip chimera, sustabdyti. Paprasčiausia, bent iš pradžių, tavo monstrą suvaldyti slopinamaisiais eliksyrais, tačiau ilgainiui imunitetas pradeda juos naikinti, įpranta, tada jie tampa neveiksmingais. Tokiu atveju tau kasmet, o gal ir dar dažniau, tektų kurti vis naujus antichimerinius eliksyrus, keisti jų struktūrą ir panašiai... - Sorenas nutęsė ir atsiduso. - Sakyk, Frankai, kada toji chimera nubunda? Tu tik įgyji jos stiprybę ir galią, ar ir pavidalą?

[Frankas Stigleris]

Profesoriui nusišypsojus, Frankas išvydo baltas iltis, išaugusias burnoje. Taip, jis tikrai antgamtinė būtybė. Jis - vampyras. Profesorius paėmė iš švilpio senio užrašinę ir skaitė. Frankas pamatė, kad Sorenui ant kaktos atsirado raukšlės. Arba sutriko, arba pasimetė. Profesoriui pabėrus daugybę klausimų, Frankas iškvėpė orą ir stipriai sugniaužė medžio šakelę, kurią laikė rankoje.
- Mano šeima? Na, apie tai, - mostelėjo ranka į save. - Žinojo tik mano senelis, kuris mane ir pavertė šia pabaisa, - balsas sugirgždėjo, bet švilpis ir toliau kalbėjo. - Visada jausdavau, kad senelis mane stebi. Manydavau, kad tam nėra priežasties, bet klydau. Jis stebėjo mane, užsirašinėdavo visas smulkmenas apie mane. Kam aš alergiškas, ką mėgstu, ko nemėgstu ir t.t. Ne dažnai aš nakvodavau senelių Stiglerių namuose, bet, mirus senelei, senelis manęs paprašė pasilikti nakčiai. Aš sutikau. Gan anksti nuėjau miegoti, nes buvo gan nuobodu. Iki tol nieko keisto ir šiurpaus neįvyko, kol neprisikėliau iš miego nuo chemikalų kvapo. Atsimerkęs neatpažinau tos vietos. Ji visa buvo šviesutėlė, kaip vėliau senelis sakė, tai buvo jo laboratorija. Netrukus iš šešėlių išlindo mano senelis ir lėtai prie manęs artėjo. Aš buvau pririštas prie kėdės. Be to man buvo tik šešeri. Na toliau jau pats suprantate, kaip viskas vyko.
Frankas stipriai sugniaužė dešinę ranką ir laukė, kol profesorius tars žodelį. Švilpis išgirdo kažką šlamant miške. Žvilgsnis iškart nukrypo ton pusėn, iš kur sklido traškesys. Buvo tamsu, vaizdą užstojo uždraustojo medžio medžiai ir jų šakos. Nakties tamsa iš lėto kėsinosi į menkiausią šviesos šaltinį, esantį miške. Jonvabaliai, kurie neseniai plazdeno netoliese, pradėjo skirstytis, žvaigždės danguje - gęsti, bet šlamėjimas miške nedingo. Jis vis garsėjo ir atrodė, kad kažkas artėja prie jų. Frankas įbedė akis į vieną vietą, kur numatė, kad ten turėtų kažkas stovėti. Netrukus iš už krūmų išlindo mažas smirdantis gnomas. Kas gi daugiau, jei ne gnomas. Juk dar laikrašty skaičiau, kad jų populiacija smarkiai auga. Tikriausiai gnomas užuodė profesorių ir mokinį, nes šmurkštelėjo į krūmus ir pradingo naktyje. Išgirdęs, kad nuodų ir vaistų profesorius patarė Frankui neskubėti, sutriko. Ne jau ir jis mano, kad chimera tokia galinga, kad galėtų įveikti patyrusį vampyrą? Na, bet visko gali būti.
-Aš kartą buvau išsiviręs chimerą slopinantį viralą. Jo viena injekcija nuramino žvėrį porai dienų. Tikriausiai jūs būsite pastebėjęs, kad jūsų pamokoje aš kažką susileidau sau į veną. Na, manau, kad profesorius tikrai mato viską, savo pamokos metu. Tai va, ten ir buvo tas viralas, jo antrojo injekcija. Bet netrukus jį visą išnaudojau, o jam pagaminti reikia išties brangių ir tik juodojoje rinkoje esančių produktų, - tai pasakęs, pasigailėjo. Tikriausiai jis dabar manęs paklaus, iš kur aš gavau tų produktų pirmajam viralo virimui. - Dažniausiai, kai užplūsta prisiminimai apie senelį arba susikuria haliucinacijos. Ai, dar kartą mane nuramino An... - Frankas pamąstė, kad nepasakos apie bučinį su Ana, apleistame vasarnamyje.
Švilpis giliai įkvėpė ir iš kuprinės išsiėmė tas kelias nuotraukas, kuriose buvo jis pasivertęs savo pavidalu. Jas pakišo Sorenui.
-Na, aš įgaunu chimeros uoslę, klausą, stiprumą bei atsparumą elektrai. Nežinau ar tai jau yra tikras mano pavidalas, bet man išauga iltys bei nagai, pasmailėja šiek tiek ausys ir akys pradeda švytėti melsva šviesa. Kartais aplink mane pradeda žiežirbuoti melsvos elektros srovės. Štai, šitoje nuotraukoje viskas matosi pilnai, - bedė pirštu į vieną nuotrauką.
Nuotraukos buvo įvairius. Vienoje buvo nufotografuota pasmailėjus jaunuolio ausis, kitoje iltys, trečioje švytinčios akys, ketvirtoje - nagai, o paskutinėje - visas Frankas su chimeriškomis galūnėmis.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas rimtomis akimis stebėjo vaikiną, kol šis pasakojo, palinksėjo galva, kad šis labiau įsidrąsintų pasakoti. Pro akis greitai, su Franko žodžiais lėkė šiurpūs Soreno vaizduotės kuriami vaizdai, kokius, o gfal dar ir baisesnius, teko patirti tokiam mažiui. Ką gi - vyro nestebino tokių dalykų buvimas pasaulyje, tačiau, kad taip elgtųsi senelis, arba taip būtų daroma vaikams... Tiesą sakant, mokytoją labiausiai sutrikdyti galėjo Franko atvirumas ir pasitikėjimas - galbūt todėl, kad visai neseniai teko susidurti su klaikiai užsispyrusiais ,,atžagarailomis", kurie per daug pasitiki savo jėgomis, arba dėl vidinio išdidumo neleidžia sau prašyti pašalinių pagalbos. Arba viskuo nusivylė. Juk tiek patyręs kiekvienas gali pasiduoti ir netekti vilties ir pasitikėjimo žmonėmis. Vyro lūpų kamputis kilstelėjo, tik per tankią barzdą greičiausiai to nesimatė - ką gi, ne veltui Švilpynės spalva yra geltona - kaip saulės, kaip šviesos. Švilpiai tos šviesos savyje turi daug, pakankamai, kad ir sau, ir kitiems vilties suteiktų. O juk dabar gyvenimas per daug nelepina nė vieno. Nors sako, kad Odinas kiekvienam duoda tik tokį akmenį, kokį tas geba panešti, užsimetęs ant pečių. Nors kai kuriems tas akmuo taip įsiėda į pečius ir kantrybę, kad anie paima virvę ir... Gerai, kad kol kas bent Hogvartse Sorenui žinomų tokių atvejų nebūta. Belieka pasidžiaugti tik tuo.
   - Oho, vaikine, kokius bjaurius dalykus tau ištverti teko... - atsiduso Sorenas. - Ką gi, dar turėjau vilčių, kad tą vadinamą žvėriuką galima kaip nors iš tavęs ištraukti, bet... - vampyras kalbėdamas atvertė kelis knygos puslapius į priekį, apžiūrėdamas dar daugiau eksperimentuotojo užrašų. - Spėju, kad tas arba neįmanoma, arba mirtina. Nes jeigu senelis apie tave žinojo kiekvieną smulkmeną, galėjo sukurti tobulai prie tavęs... hm... prisitaikančius prietaisus ir, sakei, chemiją? Juolab, kad tai buvo padaryta, tau esant visai mažam.
Profesorius mąstydamas pastebėjo, kad Franko dėmesį patraukė kažkas krūmynuose. Vampyras akies krašteliu irgi užmatė gnomą. ,,Ech, mažieji pasiutėliai ir vagys." - pakraipė galvą Sorenas. Juk nesyk teko susimušti dėl retesnio augalo - aišku, ką ten gnomas pasimuš su vampyru, tačiau kantrybės ir nervų pakramto. Ir augalą kartais taip pat - jeigu mato, kad visai jau nieko nepeš, tai geriau neteks nė vienam, nė kitam. Iš pasiutimo paims ir suvalgys - nors ir kaktusą žudiką arba akacijos šaką. ,,Gnomas..." - kažką nuraukdamas pamintijo vyras. Visi žinojo, kaip šie padarai mėgsta blizgučius ir brangakmenius, kad netgi, atrodo, gamina netikrą auksą. ,,Bet čia reikėtų ne aukso..." - toptelėjo mintis Sorenui.
   - Sakei, kad tu, kaip chimera, esi sukurtas dalinai iš vilkolakio DNR? Žinai, kad jų galias slopina sidabras? Problema tik ta, kad sidabras jiems ir kenkia, tačiau tau - nebūtinai, - kalbėjo profesorius. - Nes tu nesi tikras vilkolakis.
Profesorius vėl nutilo, kai prakalbo jo pašnekovas. Sykį nustebęs kilstelėjo antakį ir pertraukė Franką.
- Taip, atsimenu, nustebino ir mane to tavo viralo kvapas. Šaunuolis, kad susiveikei. Negerai pirkti tokius dalykus iš juodosios rinkos, bet... Spėju, nelabai nematei kitą pasirinkimą. Visi eliksyrininkai kada nors taip padaro,- vyptelėjo Sorenas ir tuoj pat surimtėjo. - Bet sakei, nuramino porai dienų? Tai ji pas tave nubundai reguliariai, o ne paveikta kokių nors išorinių ar vidinių dirgiklių? - paklausė Sorenas. Ką gi, tai buvo logiška. Juk vilkolakių didesnis aktyvumas irgi pasireiškia reguliariai, o ne chaotiškai - mėnulio pilnaties metu. Greičiausiai ir šią chimerą pilnatis turėtų veikti...
Renas, kaip jį sutrumpintai vadino draugai ir šeima, paėmė ir nuotraukas, jas apžiūrėjo, palygino su vaikinu.
- Supratau, tai tu įgauni kartais viską, o kartais - ne, - linktelėjo jis. - Ką gi, dabar jau turėsiu idėjų, kaip tau padėti. O kaip su fizine jėga ir karštu alsavimu? Tavo senelis ar tu pats neišmatavai, kokio karščio kvapu alsuoja tavoji chimera, ir kokią turi jėgą?