[Martin Grant]

Martin'as slampinėjo iš vienos vietos į kitą, galvodamas ką gi jam nuveikti. Staiga prisiminė apie didžiojo gluosnio pakrantę, ta vieta buvo išskirtinė, nes jo tėvų istorija prasidėjo būtent ten, kurių dabar jis nebeturi. Link jos ėjo iš lėto, stebėdamas Hogvartso gamtą, žiūrinėdamas gėles. Martin buvo netekęs žado, nes vaizdas buvo jaukus ir malonus jo spindičioms jaunoms bei žalsvoms akims. Galvodams kur atsisėsti ir stebėtį saulėlydį, jo akys užmatė suoliuką šalia didžiojo gluosnio. Ėjo link medžio, bet suglumo, nes pamatė rudaplaukį klastuolį. Martin'as nežinojo ką daryt, eit ir susipažinti ar tiesiog eiti atgal į švilpynės bendrąji kambarį. Apgalvojo ir suprato draugų jis neturi, tad tai puiki proga susidraugauti.
-Ar galiu atsisėsti?- paklausė prie medžio priėjęs Martin. Kai Martin paklausė visa jo širdis virpėjo iš baimės, nes nežinojo ką jam atsakys, bet tikėjosi geriausio. Draugų jis neturėjo, šeimos taip pat. Vienatvė jį žūdė, tad jis suprato blogiau nebus, nes visada yra planas B.

[Angelina Presley]

Gal jeigu kiek pasikeisčiau išvaizda ir charakteriu pagaliau susirasčiau draugų? Berniuką visdar kankino mintys apie draugus, kurių jis stengėsi atsikratyti. Vis gi šis čia atėjo ne pamăstyti, o susirasti pabūti vienam ramiai ir pasigrožėti gamta. Jeigu turėtum draugų nereikėtų būti vienam. Vėlgi pasišaipė iš berniuko tylus balsas galvėlėje, kitaip vadinamas vidiniu balseliu. Jaunasis klastuolis tiesiog papurtė galvą, taip bandydamas išvaryti visas mintis ir pažvelgė į ežerą. Pakėlus akis šiek tiek aukščio, pamatytas vaizdas tikrai nustebino Julian'ą. Čia buvo pasakiškai gražu. Saulė leidosi nudažydama dangų rausva, gelsva ir orandžine spalvomis, kas atrodė tikrai pasakiškai. Norėčiau čia kažkada atsivesti Emma. Pagalvojo berniukas. Jam ji tikrai krito į akį, bet ne. Jie perdaug trumpai pažįstami ir ji niekų gyvų nesutiktų. Bent jau jis taip manė.
  Staiga netikėtai iśgirstas balsas šiek tiek išgąsdino berniuką ir jis krūptelėjo. Atsisukęs šis pamatė panašaus kaip jo amžiaus rudaplaukį berniuką. Nieko nelaukdamas jis atsakė :
 - Sveikas. Žinoma. Sėskis. Gi vietos yra.
Klastuolio veide švietė labai sunkiai pastebima, draugiška šypsenėlė. Jis buvo kiek nustebęs, kad berniukas užkalbino jį ir net užsimanė atsisėsti šalia jo...

[Martin Grant]

Martin'as nesuprato, kodėl klastuolis taip išsigando. Į mintis veržėsi įvairiausios mintys. Jis pradėjo galvoti, kad jo balsas negražus, o gal jis pats. Jau žadėjo pasitraukti ir eit ieškoto kito suoliuko, nes pamanė, kad sutrukdė jam mėgautis saulėlydžiu. Bet rudaplaukis berniukas susijaudinusiu balsiu, su juo pasisveikino ir priėmė atsisėsti šalia. Pasimetęs ir likęs nesupratęs Martin'as atsisėdo. Jo mintyse iškilo klausimas, kurio jis norėjo paklausti klastuolio, bet bijojo, kad jis vėl išsigas.
-Sveikas, kodėl tu manęs taip išsigandai? Ar aš baisus ir tau trugdau?- nedrąsiai ir tyliai paklausė Martin'as
Nors jis labai bijojo, kad jam sutrugdė mėgautis saulėlydžiu, bet jo mintis užgožė nuostbaus vaizdas. Ir suprato vieną dalyką, koledžas nieko nepasako apie žmogų, nors
klastuoliai įprastai nedraugiški ir irzlūs.

[Angelina Presley]

Šalia Julian'o sėdinčio vaikinuko balsas atrodė kiek nervingas ar išsigandęs. Tai kiek prajuokino vaikino ir jis tyliai suprunkštė. Jaunasis klastuolis nusuko galvą nuo saulėlydžio ir pažvelgė ī vaikinuką.
- Sveikas. Gi negalvok taip. Tiesiog prakalbai netikėtai ir tiek. - Tarė berniūkštis perbraukdamas per susivėlusius plaukus. Vaikinukas nusprendė susipažinti.
- Aš Julian. Esu klastuolis ir eisiu į 2 kursą, o tu? Dar niekada nemačiau tavęs Hogvartce. Naujokas? - Pasiteiravo rudaplaukus turbūt pirmą kartą nužvelgdamas berniuką apie kurį dar kolkas nieko nežinojo. Na tik tiek, kad jis mokėsi Hogvartce. Galiausiai Julian'as nusprendė, kad gali kalbėtis ir žiūrint į saulėlydį, tad šis pasuko galvą ir vėl stebėjo saulėlydį laukdamas berniuko atsakymo...

[Martin Grant]

Martin'ui staiga pasidarė blogą nuo keisto kvapo, sklindančio link jo. Jis nenorėjo pasirodyti gležnas, tad sedėjo ir laukė klastuolio atsakymo. Jį ramino jo atsakymas, nes jis Martin'o neišsigando, o tik jo ne netikėto balso. Klastuolis su Martin'u norėjo susipažinti, papasakojo apie save ir paklausė daugybę klausimų. Bet tuo metu žalsvaakiam švilpynės berniukui buvo labai bloga, todėl jis kurį laiką tylėjo, stėbedamas vandenį ir galvodamas, koks jis nevykelis ir gležnas, nes nesugeba su nauju draugu normaliai bendrauti.
-Mano vardas Martin,esu pirmakursis, todėl dar manęs niekur nematai.-Geriau pasijutęs ir suemęs save už nago atsakė Martin'as.
-Tu nejutai keisto kvapo? Nuo jo man pasidarė labai bloga, todėl ilgai neatsakiau, nes akyse pradėjo tempti ir labai pykinti. Atsiprašau, nes tikriausiai tu pagalvojai, kad aš nenoriu su tavim šnekėtis.
-paklausė Julian'o šypsodamisis Martin'as. Su nauju draugu Martinui laikas bėgo labai gretai, kvapas dingo, o saulelydis ėjo į pabaigą. Jis suprato tai ,kad drąsos jam tikrai labai trūksa. Tad sau pažadėjo! Daugiau niekados nieko nebijosiu, nes tai vienintelis dalykas kodėl aš nesusirandu naujų draugų. Pasišnekėjęs sus avo vidiniu balseliu toliau stebėjo nuostabią Hogvartso gamtą...

[Angelina Presley]

  Vaikinukas sau ramiausiai sėdėjo stebėdamas po debesimis besislepiančią saulę. Na nors jis manė, kad ji slėpėsi po debesimis, nes gi kur daugiau ji galėtų pradingti? Na jaunasis klastuolis tikrai to nežinojo. Dangus pamažu praradinėjo savo raudonumą, o saulė dingo. Kur? Vaikinukas to tiksliai nežinojo. Julian'as net buvo trumpam pamiršęs, kad šalia jo sėdi kitas vaikinukas. Prisiminęs tai atsisuko į jį.
  - Malonu, Martin. Dabar tai atsako į mano klausimą kodėl tavęs nemačiau Hogvartce ar jo teritorijoje. O iš kokio tu koledžo? - Tarė šis paklausdamas ir linktelėdamas galva.
  - Keisto kvapo? Na kaip lyg ir ne. O ką? - Paklausė Julian'as sutrikusiu žvilgsniu pažvelgdamas į Martin, - Viskas gerai. Gerai jautiesi? Gal palydėti iki sparno pas Madam? - Draugiškai pasiteiravo rudaplaukis rūpestingai pažvelgdamas ī berniuką. Visgi Julian'as nenorėjo, kad Martin'as susirgtų, apalptų arba jam kasnors nutiktų.
  - Manau geriau eime į vidų. - Tarė berniūkštis, nors ir kaip jam čia patiko ir kaip jis norėjo pasilikti. Šiuo metu jam svarbiau buvo berniukas negul pasisėdėjimas po medžiu ežero pakrantėje...

[Martin Grant]

Hogvarsto gamta Martin'ą žavėjo, o ypač saulėlydis. Bet saulė nusileido, liko tik raudoni spinduliai kurie po truputį blėso.
-Iš švilpynės,-atsakė į Julian'o užduotą klausimą. Kvapas ir vėl grįžo, kuris Martin'ą vertė jaustis nemaloniai.
-Keista, nes jis vėl po trupųtį grįžta. Tikrai nieko neužuodi?-paklausė Martin'as.
-Truputį pykina, bet gal ir vėl praeis. Niekur neikim!- meluodamas pasakė švilpukas, nes drąsa ir melas buvo svarbiau nei jo pačio sveikata.
Bet dėjė, kvapas neblėso, o tik stiprėjo, kaip ir pykinimas. Akyse pradėjo tempti, o vaizdas mirguluoti. Julian'as kažką sakė, bet jis nieko nebegirdėjo, tik svirduliavo atsisėdęs ant suoliokio.
-Man bloga, eikim pas ponę Madam,-sumurmėjo radęs jėgų Martin'as. Atsistojęs ir žadėjęs eiti į vidų pas Madam, staiga nualpo ir prarado samonę...

[Angelina Presley]

  Vaikinukas nespėjo sureaguoti kaip maža voverytė užlipo ant jo kelių. Nuostaba užpildė Julian'o veidą. Jis atsargei pakėlė ranką ir paglostė jos švelnu kailį. Jis manė, kad voverytė pabėgs, bet ne. Ji toliau ramiai pasiliko tūpėti ant Julian'o kelių.
  - Bėk, mažyle. Aš turiu padėti Martinui. - Kiek nepatenkintas šia mintimi tarė Julian'as. Mažas gyvunėlis tarsi supratęs nubėgo savo keliais.
  Švilpukui apalpus jaunasis klastuolis nustebo, bet neišsigando.
  - Su tavimi vien tik problemos, - Tarė ir atsiduso berniūkštis, - Ką man dabar su tavim daryti? - Nepatenkintas sumurmėjo klastuolis. Visgi šis pats sau neleido jī čia palikti. Berniūkśtis atsiduso ir sunkei, bei paėme Martin'ą į glėbį. Lėtais žingsniais bei su sunkiu "nešuliu" ant rankų vaikinukas patraukė ligoninės sparno link. Julian'as tai daro vien dėl to, kad neprisidarytų bėdų jī ten palikęs ir nepasirodytų beširdžiu. Greit jo čia neliko...

[Džonatanas Langfordas]

Pavasarėjo ir oras su kiekviena diena darėsi vis šiltesnis. Saulė išlįsdavo tik kai kuriomis dienomis, o šią dar ir namų darbų ne per daugiausia buvo užduota, ežeras - šalia pat, todėl, rodės, visas pasaulis savo reikalus sudėliojo taip, kad Džonatanas galėtų ateiti išsimaudyti. Taigi malonią popietę į pakrantę atžingsniavo rudaplaukis švilpis, ant peties užsimetęs rankšluostį. Kojos maloniai grimzdo į drėgną smėlį nedidelėje pakrantėje. 
Berniukas priėjo prie didžiojo gluosnio, stovinčio šiek tiek tolėliau, neskubėdamas nusiėmė marškinėlius ir kelnes, tvarkingai sulankstė ir kartu su rankšluosčiu padėjo prie kamieno ant žemės. Jau pilyje buvo persirengęs maudymosi kelnėmis, todėl nieko nelaukdamas Džonatanas ėmė bristi į vandenį, kuris atrodė gana šaltas. 
Pora žingsnių ir vanduo jau siekė berniuko kelius, dar keli, ir buvo beveik jam iki juosmens. Švilpis sustojo, bandydamas susikaupti, kad galėtų pradėti plaukti - o jam nesinorėjo panirti į šaltą vandenį, tik paviršiuje daugiau sušilusį. Stoviniuodamas jautė, kaip ežero dugne šąla į smėlį panirusios kojos. Džonatanas prisimerkęs žvelgė kažkur link kito ežero kranto, trumpam užsisvajodamas. 

[Skarletė Siuzana Vein]

 Pavasarį simbolizavo šiltosios saulės geltoni spinduliai, silpnas vėjas, nešantis vis artyn mokiniams atostogas ir raibuliuojantis, blizgantis vanduo. Skarletė, nors ne itin mėgo pavasarį, dėl žiedadulkių sukeliamos alergijos, dievino būti lauke. Atsiminė, jos seserys nuolat pindavo margaspalves gėles ir žoles į jos raudonus banguotus ilgus plaukus, tačiau mergaitė iškart pradėdavo čiaudėti ir visas šeimos darbas nueidavo veltui – augalus tekdavo išrišti.
 Grįžtant prie to, jog šiandiena buvo labai graži ir šilta, varnanagė , tiesiai po pietų Didžiojoje salėje, persirengė į plonytę, vos neperšviečiamą žydrą suknutę ir basomis patraukė iš pilies žemyn nuo kalno. Galbūt prie ežero. Panosėje švilpaudama melodiją, kuri kažin kodėl įstrigo nežinia iš kur į jos galvą, pirmakursė netrukus pasiekė pakrantę prie gluosnio. Čia pat, kas varnei buvo kiek keista, gulėjo tvarkingai sulankstyti drabužiai, o vandenyje stovėjo nematytas berniukas, tikriausiai jos pačios amžiaus.
– Sveikas!– šūktelėjo, pasistengdama jo neišgąsdinti. Ir droviai šyptelėjo. Ir dar pažvelgė į basas savo (bei jau purvinas nuo minkštos žemės) pėdas. Ir tada vėl nužiūrėjo horizontą, kur saulė kepino vandenį, – nešalta?

[Džonatanas Langfordas]

Garsas per vandenį, žinoma, sklido puikiai, tad Džonatanas aiškiai išgirdo kažkieno šūktelėjimą nuo kranto. Jis nustebęs atsisuko, taip ir stovėdamas vandenyje iki liemens. Prisidėjęs ranką prie akių, kad matytų kažką per tokį saulės spindesį ir švytintį vandens raibuliavimą, švilpis įsižiūrėjo ir šyptelėjo. Aiškiai mergaitės veido bruožų nematė, bet pastebėjo bent jau gražią suknelę, pavasariškai plazdančią lengvame vėjelyje.
- Labas! - atsakė mergaitei, dar kartą vertindamas vandens temperatūrą pagal tai, kiek nevykėlis gali atrodyti atėjūnės akyse, atsakęs, kad vanduo šaltas.  - Nelabai, - šūktelėjo Džonatanas jai atgal, kaire ranka lengvai perbraukdamas per vandens paviršių. Juk iš tiesų būtent dėl ežero vėsos dabar dar ir neplaukė, nesinorėjo maloniai įšilusių nuo saulės pečių panardinti į vandenį. - O tu ko nesimaudai? - išsišiepęs paklausė mergaitės ir, norėdamas įrodyti, kad vanduo jam ne toks jau ir vėsus, nugara paniro į vandenį. Džonatanas plūduriuodamas rankomis mostelėjo atgal, taip pasiyrė šiek tiek toliau nuo kranto. Bet tik truputį, nenuleisdamas akių nuo pašnekovės ant kranto, basomis stovinčios ant drėgnos žemės.

[Skarletė Siuzana Vein]

 Malonus vėjas nestipriai pūtė pro palaidus raudonplaukės plaukus, tuo pačiu kiek pakeldamas mergaičiukės žydrą suknutę, kurią jį vėliau susigėdusi sulygino žemyn, kol netinkami žmonės nieko nepamatė. Sukrizeno, smulkioms rankytėmis uždengdama rausvus skruostus ir vėl blizgančias akis pakėlė į berniuką vandeny.
– Tikrai nešalta? – dar perklausė, žengdama vis artyn, kur vanduo susijungia su smėlėta pakrante. Skarletė bijojo susirgti. Bijojo nuskęsti. Bijojo pasitikėti tuo nematytu pirmakursiu. Varnė susimąstė, – prisijungčiau prie tavęs, bet, matai, – vėl nuraudonavo, – neturiu kuom apsirengti.
 Tačiau Siuzanai kilo mintis. Juk nieko tokio, jei į ežerą įlips su suknele, bendrajame kambaryje galės persirengti į pastelinę geltoną ir jokios bėdos neliks. Ar bent iš dalies. Taigi, su šia mintimi, varnanagė kojų pirštus panardino į stingdantį, kol kas, pakrantės vandenį, pasiruošusi nueiti ar net nuplaukti iki dar visai nepažįstamo berniuko.
 Imbierinių, sumaišytų su raudona plaukų savininkė atsargiai statė kojas dumblėtu dugnu, eidama vis gilyn, jautė, kaip vasarinė suknelė lipo prie jos viso kūno, taip nekaltai aptemdama jos liekną figūrą. Tačiau mergiotė nebesigėdijo. Ežero vanduo jau buvo jai iki pečių ir ji vienu drąsiu ypu panėrė, sušlapindama ilgus plaukus. Neišnėrė gana ilgai, praėjo nemažai laiko, o išnėrusi atsirado visai kitoje vietoje nei pradžioje – už berniuko nugaros. Rankomis nubraukė prilipusius plaukus nuo veido atgal, juos kiek suveldama ir nusišypsojo.
– Atsiprašau, nepaklausiau, kuo tu vardu?– varnė pasidomėjo, pati pamiršdama prisistatyti, – ir iš kokio esi koledžo?

[Džonatanas Langfordas]

Džonatanas šelmiškai besišypsodamas stebėjo į vandenį brendančią mergaitę, pats pakėlęs galvą plūduriuodamas vandenyje ir irdamasis rankomis kaip kokia medūza, kad išsilaikytų labiau ant vandens paviršiaus, kadangi kuo žemiau, tuo mažiau buvo įšilęs ežero vanduo. Rodėsi, mergaitei vanduo neatrodė toks šaltas, kaip iš pradžių švilpiui, arba, žinoma, ji tik to neparodė. Jai brendant artyn, Džonatanas atsigulė ant vandens, galvą pusiau panardinęs ir nebesiirdamas, tad negirdėjo, kaip Skarletė panėrė. Tik jai išnirus iš vandens visai netoli jo švilpio galvos šis nustebo, kai buvo aptaškytas.
- Oi, - tepasakė Džonatanas iš netikėtumo, o tada nusijuokė.
Mergaitės užduotas klausimas jam pasirodė visai nereikalingas.
- Argi tai svarbu? - paklausė Džonatanas šypsodamasis. Juk laiką dabar galėjo praleisti ir be visų šitų formalumų, bet kad jau taip... - Džo, - tada pavartęs akis tarė berniukas. Nematė reikalo sakyti savo pilno ilgo vardo. Cha, dabar nežinos, kaip jį vadinti, jei supykusi norės kitaip kreiptis. - iš Švilpynės, - dar pridūrė jis. Pakreipęs galvą žvilgtelėjo šalin, nes iš to šono, matyt kito ežero kranto, atsklido žmonių klegesio nuotrupos. Švilpio plaukuose žaismingai sublizgėjo maži vandens lašiukai, nutvieksti kaitrios saulės.

[Skarletė Siuzana Vein]

 Vanduo Skarletei buvo šaltas, tačiau geros emocijos viską užgožė ir veide to neparodė.
– Atsiprašau, – prajuko varnanagė, supratusi, jog aptaškė berniuką priešais ir dar kartelį, jau specialiai, į delniukus prisėmusi vandens taikėsi į švilpį, tačiau nesisekė – vanduo pralėkė pro jo petį.
 Argi tai svarbu? O kaip aš žinočiau, kaip į tave kreiptis, kvailuti. Mergaitė šypsojosi. Trys raidės. Toks trumpas vardas. Siuzana sustingusi vandeny skaičiavo savo vardo raides. Penkiolika.
 – Nevartyk akių, – pyktelėjusi tarė pirmakursė. O nuliūdusi, jog Džo nepaklausė josios vardo, dar ir pradėjo plaukti ant nugaros giliau į ežero vidurį. Sustojo. Žvelgė į debesis, primenančius cukraus vatą, kurios mama su tėčiu jai, jos seserims ir Saimonui nupirkdavo per burtininkų festivalius arba prieš didžiąsias kvidičo rungtynes. Praskrido grįžti jau spėję paukščiai. Saulė spigino į akis, tačiau mergiotė tik prisimerkė ir toliau gerėjosi dangaus žydryne.
– Kas tau gražiau, saulėtekis ar saulėlydis?– spirganti iš laimės vėl, nusprendė paklausti, tuo pačiu pasiruošusi atsakyti į savo pačios užduotą klausimą.
 Gėlės žiedlapis, atskridęs iš pievos pusės nugulė į vandeny paleistus raudonus plaukus, mergaitė nusičiaudėjo ir netyčia paniro po vandeniu. Negiliai. Išnirusi nedrąsiai šyptelėjo, plačiomis akimis žvelgdama į pirmakursį už poros metrų.

[Feliksas Eliad]

  Feliksas nusprendė nueiti prie ežero. Pasižvalgyti, gal truputį paburti. Priešegzamininis šurmulys jo beveik nejaudino. Juodaplaukis norėjo išlaikyti bent tokiu rezultatu, kad pereitų į kitą kursą, bet net dėl šito dalyko per daug nesistengė. Pavasarinis oras buvo labai gaivus. Dangumi plaukė lengvi debesys, o atmosfera buvo prisipildžiusi pavasarinių aromatų. Eidamas taku link ežero net Feliksas tokios gražios gamtos apsuptyje sugebėjo išspausti šypsnį. Greitai jis priėjo pakrantę. Apsidairęs priėjo prie vandens ir įmerkė į jį rankas. Klastuoliui buvo be galo gera justi gaivą ir atvėsinti sukaitusias rankas. Deja rankos greitai visiškai sušalo ir Feliksas ištraukęs jas iš vandens atsistojo. Nepaisydamas dar vis ore tvyrančio šaltuko juodaplaukis nusimetė švarką ir vien su plonais marškiniais atsisėdo ant žolės atsirėmęs į didžiulį gluosnį. Švarkas numestas gulėjo šalimais.