[Clementine Martes]

  Į visus mergaitės klausimus berniukas tik linktelėdavo. Pasakyti tai žodžiais jam buvo pernelyg sunku. Tobijas buvo įtampoje. Kiekviena smulkmena trukdė susikaupti ties mergaitę. Jį visiškai nedžiugino, kad jau rytas ir tuoj galima bus pastebėti kelis besivaikštant mokinius ar kokį profesorių
kuris tikrina ar visi mokiniai yra pamokose. O gal kas nors ieško šį žmogų?
  Varno Nago globotinis nusipurtė. Jis toliau buvo atstatęs burto lazdelę priešais nepažįstamąją. Jo dešinė akis pradėjo drebėti. Tuo metu jis galėjo priminti kokį psichopatą pas kurį tikrai didelės problemos smegenyse. Nors turbūt taip ir buvo. Berniukas nesiruošė nuleisti burto lazdelę. Išgirdęs brunetės žodžius, šis nepatikėjo. Ji taip pasakė tik dėl baimės. Bet ar sako ji tiesą?
 - Aš tau netikiu. - Šaltakraujiškai tarstelėjo, nors ir galima buvo išgirsti jo baimę balse.
  Dangaus spalvos akių atstovas iš niekur nieko pradėjo juoktis. Jo plati šypsena parodė tiesius ir sutvarkytus dantis, o juokas priminė hienų skleidžiamą garsą. O jo dešinioji akis toliau trūkčiojo. Toliau laikant burtų lazdelę, pamažu jo ranka pradėjo drebėti. Jam pasidarė sunku laikyti toliau taip ją.
 - F-fli-p... - Nesugebėjo pasakyti burtažodį kuris atstumtų atgal vienuolikmetę ir taip ją galėtu sužaloti.
  Mirtina tyla tarp panašaus amžiaus žmonių pasidarė labiau į nejaukią nei tai būtu kokia įtampa. Tobijas negalėjo nieko pasakyti. Todėl šis tik nuleido burto lazdelę, o jo ranka pagaliau galėjo pailsėti po ilgo laikymo. Galų galiausia berniūkštis prarijo susikaupusias seiles jo gerklėje ir tik pažiūrėjo į mergaitės akis su nenormalaus žmogaus žvilgsniu, o tada jo žvilgsnis ir vėl nukrypo į lavoną.
 - T-t-tikiuosi galėsiu tavim pasitikėti.. - Pats žinojo, kad taip nebus.
  Vokietis nusisuko ir pradėjo eiti link to numirusio žmogaus. Idėjų daugiau šis neturėjo ką daryti, todėl pabandė nutempti lavoną tiesiog į ežerą. Kitų idėjų jam nebuvo. O daryti kažką reikėjo.

[Klara Severova]

Iš berniuko tylos ir tik nežymaus linktelėjimo į jos klausimus, mergaitė suprato, kad nieko gero iš jo neišgaus Klara nutilo. Ir taip tikriausiai jau pradėjo jį užknisti su savo klausimais. Bet jos galvoje vis dar sukosi mintys ir klausimai.
Bet tie klausimai turėjo palaukti, mat dabar labiau rūpėjo išlikti gyvai. O kur dar nuo įtampos skaudantys raumenys. Ji žvelgė į berniuką, kuris jai priminė tiksinčią bombą. Kuo toliau tuo labiau jis gąsdino Klarą.
-Aš sakau tiesą! Aš nemeluoju!-drebančiu balsu suriko varnė. Trūkčiojančiai bandė įkvėpti, bandė pajudėti. Bet jeigu ji apsisuks ir bandys pabėgti jis ją gali nužudyti. Ji įtemptai galvojo kaip galėtų gauti jo pasitikėjimą, bent trumpam, kad galėtų saugiai pabėgti. Jos galvoje užgimė idėja, rizikinga, bet verta išbandyti.
-Gerai... Aš niekam nepasakosiu, nieko nepadarysiu,-neleisdama berniukui ištarti jai nežinomo burtažodžio mergaitė sunkiai prisivertė padėti savo lazdelę ant žemės ir pasitraukti keliais žingsniais. Jos galvoje tiesiog kaukė pavojaus sirenos, o nedidelė dalelė jos blaivaus proto vadino ją kvaile. Jos lazdelė, nors ir nelabai galėjo ką su ja padaryti, buvo vienintelis dalykas, kuris padėjo jai nesijausti tokia bejėge.
Kurį laiką tarp jų tvyrojo tyla. Netgi gamta nutilo, lyg įtemptai lauktų kas bus toliau. Tik Klarai tai nelabai rūpėjo tuo metu. Ji stengėsi sulyginti savo kvėpavimą, kad neapalptų. Vis dirsčiojo į savo lazdelę ir aną medį, galinti ją apsaugoti trumpam, jeigu berniukas nuspręstų ją nužudyti. Ji mintyse spėjo kiek sekundžių prireiks, kad užlipti į tą medį. Ji jau pasigailėjo savo tokio kvailo sprendimo. Ką ji sau išvis galvojo? Čia ne koks filmas ar knyga, kur ji būtų pagrindinė veikėja.
Galiausiai berniukas ištarė savo sprendimą ir Klarai pasirodė, kad dabar jau tikrai apalps. Akmuo nuo širdies nusirito jai iškvepiant orą.
Dabar. Dabar, tam berniukui nusisukus, Klara gali čiupti savo lazdelę ir bėgti. Mergaitė atsargiai žengtelėjo žingsnį link lazdelės atidžiai stebėdama berniuką. Ji pasilenkė pasiimti lazdelę, bet taip ir nepaėmė jos. Mergaitei iš galvos neišėjo kas buvo prieš keletą minučių... Kaip žmogus gali taip greitai keistis? Prieš tai jis atrodė toks bejėgis, tada visai supanašėjo į žudiką, o dabar... Ji visiškai nežinojo priešais ką ji stovi.
Klara vėl pažvelgė į savo lazdelę ir išstūmusi tas mintis iš galvos atsargiai paėmė lazdelę ir įsikišo ją į apsiausto kišenę. Tada vis dar nepatraukdama akių apsisuko norėdama bėgti, bet ją apėmė abejonės. Kaip ji gali būti tikra, kad grįžus į mokyklą tasai berniukas nebandys jos nužudyti? Arba jis gali ir toliau žudyti kitus mokinius... Jeigu jai pavyks, šiek tiek jį čia užlaikyti, gal ją suras kas nors? Kuris nors profesorius arba mokinys turėtų pasigesti šių trejų dingusiųjų.
Vis dar mintyse pykdama ant savęs už savo veiksmus Klara priėjo prie berniuko ir pažvelgė į lavoną, kurį jis bandė nutempti į ežerą. Jos širdį sugniaužė sąžinė už tai ką ji žada padaryti. Sekundei ją užplūdo mintys apie tą mirusį mokinį, paskandintą tame ežere. Ji įsivaizdavo kaip tasai kūnas ten pūva, visų užmirštas...
Klara papurtė galvą norėdama išvyti šias mintis ir pasitrynė ranką. Kažkodėl jai pasidarė taip šalta.
-Gal... jį reiktų palaidoti?-tyliai sumurmėjo ji vis dar bijodama to berniuko. Jis atrodė toks nenuspėjamas.

[Clementine Martes]

  Buvo sunku suprasti, kodėl tada toji mergaitė priėjo prie Tobijo bandydama jam pagelbėti. Gal ji taip elgiasi iš gailesčio? Pagailėjo vokietį, nes šis dabar atrodo kaip paskutinė šiukšlė. Šiukšlė, kuris net pats to nežinodamas nužudė žmogų ir net nesugeba to paslėpti, jau sugebėjo surasti liudininkų to incidento.
  Išklausius šios mėlynakės patarimą, Wolfensohn nesugebėjo net sureaguoti. Jis taip ir toliau žiūrėjo į tą lavoną nežindomas ką daryti.
 - Aš bandžiau iškasti duobę, bet mano burtažodžių žinios tam per mažos. Man nepavyko. Kadangi.. Tu čia nori man palaikyti kompaniją pasirinkus puikų momentą, tai gal gali tu išbandyti? - Tikiuosi ne kvaila jos kažko prašyti prisiminus kas buvo kelias minutes atgal. - Pagalvojo. Garbaniaus mintys buvo apsuptos viskuo ir vieną iš tų minčių buvo tai, kad šioji kolega kada nors vis tiek jį išduos. Nors jeigu jis ir prigrasino ją. Kvaila būtų pasitikėti.
  Varnius pridengė savo veidą su ranka, kad nejaustu tos smarvės kuri pradėjo sklisti nuo to mirusio kūno. Dar kartą pažiūrėjus į tą žmogų, negalėjo suprasti kodėl jis tai padarė ir kam, jeigu jis jį net nepažinojęs buvo.

[Klara Severova]

Klara nejaukiai patrypčiojo. Dar nežinojo pakankamai daug burtažodžių, kad iš niekur iškasti duobę žemėje ir palaidoti tą negyvą kūną. O ir pasirodyti, kad yra tokia negabi per daug bijojo. Kas jeigu sužinojęs jos silpnybes bandys ją sužeisti? Nors gal jai buvo tiesiog paranoja. Juk ir pats berniukas prisipažino, kad nežino pakankamai burtažodžių. Mergaitė prikandusi lūpą įtemptai mąstė, bandė rasti būdą be magijos.
-Nežinau...-numykė ji,-galiu pabandyti...
Akimirkai prisiminė neseniai išmoktą burtažodį. Nors pamokoje jai nepavyko padegti lapelio, o iš lazdelės išėjo tik kažkokios žiežirbos, tai buvo vienas iš tų nedaugelių paprastų burtažodžių, kurie jai sekėsi.
Mergaitė išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į mirusį mokinį. Žinojo, kad jeigu dabar sudegins kūną, įrodimų beveik neliks. Vėjas išpustys pelenus, lietus nuplaus kraują. Niekas net negalės pasakyti, jog čia įvyko nusikaltimas. O Klara įrodyti taip pat negalės.
Mokinė užsimerkė ir tyliai sušnabždėjo burtažodį. Greitai jos nosį pasiekė aitrus dūmų ir degančių plaukų kvapas. Jai net skrandis susisuko ir pasirodė, kad tuoj pašalins visą turinį.
-Štai...-pasakė ji ir vis dar tvirtai laikydama rankose lazdelę nusisuko. Nežinojo ar akys ašaroja dėl dūmų ar dėl kažko kito. Mergaitė neleisdama sau atsisukti nubėgo tolyn nuo šios vietos. Nusprendė amžiams pamiršti viską kas čia nutiko.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pagaliau pasitaikė gražesnė diena. Dafydd negalėjo pakęsti žiemos, tad išėjo į lauką. Kvaili bendrakursiai jį erzino, tad velsietis išėjo vienas. Su nuoširdžiu troškimu nieko nesutiki.
Dafydd patraukė link ežero. Maudytis buvo dar per šalta, bet bent galima paspoksoti į vandenį. Kam ta žiema iš viso reikalinga? piktai klausė savęs klastuolis, eidamas paežere.
Dafydd nežinojo, ką nori veikti, tad kurį laiką slinko be tikslo. Tačiau neilgai trukus jis pamatė didelį gluosnį, kuris atrodė tikrai įspūdingai. Pakankamai įspūdingai, kad net Dafydd atkreiptų dėmesį.
- Oho, - nenoromis sumurmėjo klastuolis. Medis buvo neeilinio dydžio ir, ko gero, amžiaus. Viena šaka buvo nukarusi žemyn, tad Dafydd įlipo į medį ir įsitaisė tarp žaliuoti pradedančių lapų. Jeigu ką, manęs niekas nepastebės patenkintas pagalvojo velsietis.

[Giliai]

Lėja išėjusi iš pilies patraukė keliuku link ežero. Buvo graži diena. Saulė švietė kur kas ryškiau nei visuomet, nors ir šaltukas dar spaudė.
Mergaitė buvo pavargusi, be to mėgo vienatvę. Todėl norėjo pabūti viena ir pasiilsėti. Štai ir atėjo. Varnanagė švilpiniuodama dainelę sustojo prie aukšto gluosnio - puiki vieta pasiilsėti. Mergaitė priėjo prie medžio ir pradėjo nulinkusia šaka lipti aukštyn. Lipti buvo lengva, Lėja buvo įgudusi karstytis po medžius. Beveik užlipus varnanagė stabtelėjo. Mą jūs manote, ten tupėjo berniukas. Mokinė sutriko. Pasijuto labai nemaloniai. Ji - mergaitė karstosi po medžius. JI PO MEDŽIUS!  Nežinia ką galima pamanyti apie mergaitę medyje.
 Tačiau Lėja nenorėjo pasirodyti nemandagi.
- Labas. Aš Lėja. - Šiaip ne taip išspaudė varnanagė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tiesiog tobula. Vos Dafydd įsitaisė, būtinai turėjo apsireikšti kažkokia mergiūkštė!
- Ko tau čia reikia? - piktai paklausė klastuolis, nepaisydamas merginos pasisveikinimo. - Nematai, kad aš čia esu? Dink.
Dafydd nušoko nuo šakos, nepaisydamas to, kad, ko gero, užkliudė mergaitę. Velsietis atistojo po šaka ir pakėlė akis.
- Tu dar čia? - paklausė Dafydd. Ko jau ko, o aiškintis su kažkokia mergaite jis tikrai nenorėjo. Tačiau klastuoliui neatrodė, kad mergaitė ruoštųsi nešdintis. Dafydd atsisėdo po šaka ir vėl pasakė:
- Gerai, galiu minutę palaukti. Bet jeigu per tą laiką nedingsi, aš tau padėsiu.
Klastuolis atsirėmė į medį ir ėmė laukti. Žinoma, jis neturėjo laikrodžio, tačiau mintyse labai rimtai skaičiavo sekundes. Kai suskaičiavo iki šešiasdešimties, mergaitė nebuvo niekur dingusi. Dafydd pašaipiai atsiduso ir atsistojo.
- Na ką gi. Neišėjai pati, vadinasi, reikia pagalbos.
Klastuolis griebė mergaitei už kojos ir pabandė staigiai trūktelėti.

[Giliai]

Lėjos sutrikimas pavirto pasipiktinimu. To betrūko, kad kažkoks berniūkštis su ja taip kalbėtų. Juk ji pati tiesiog pasisveikino.
 Jis liepė dingti! Tegul nemano, kad čia viskas jo. Vaikinas nušoko žemyn. Lėja tuo tarpu nė nekrustelėjo. Bus čia kiek norės. Mergaitė niršo ant vaikinuko, nė neabejojo, kad šis iš klastūnyno. Vaikinas atsisėdo po šaka. Ir pasakė... Kad duoda jai minutę išsineždinti!  Ne, Lėja nė nesiruošė išeiti. Nors tikrai jai nebuvo reikalo ten būti. Mergaitė tiesiog norėjo parodyti, kad taip pat kaip ir jis gali čia būti. Ji nebijo to klastuolio. Tik pamanyk išsineždinti, o jei ne padės. Įdomu kaip jis ruošiasi padėti. Lėja pati pradėjo skaičiuoti laiką. Na štai praėjo minutė. Klastuolis atsistojo. Mergaitei buvo labai įdomu ką jis darys. Ir ką jūs manote, vaikinukas timptelėjo jai už kojos. Lėjai nukrito batas. Varnanagė nušoko nuo šakos ir pasiėmė batą.
- Gal galima mandagiau su mergaitėm? - Paklausė Lėja, - Gerai aš išeisiu. - Ji paėjėjo truputį ir atsisėdo ant žemės. Nuėjo nelabai toli nes norėjo stebėti ką vaikinukas darys toliau. Ji susidomėjo iš kur toks nemandagus mokinys.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd tikėjosi paspirti nukritusi batą toliau, tačiau nespėjo - mergaitė priėjo ir jį pasiėmė. Klastuolį apėmė apmaudas, bet jis stengėsi to neparodyti. Tik jau ne kažkokiai mergiotei...
- Koks man skirtumas, merga tu ar kas? - paklausė velsietis. Jo paties mama buvo tikra dama, kuriai reikėdavo pritraukti kėdę ir atidaryti duris. Tačiau berniukas šito negalėjo pakęsti ir nė neplanavo elgtis bent kiek mandagiau vien dėl to, kad įsibrovėlė yra mergaitė.
Pamatęs, kad ji nueina, Dafydd apsidžiaugė. Tačiau, jo nuostabai ir pasipiktinimui, mergaitė atsisėdo ant žemės gana netoli gluosnio. Klastuolis susimąstė, ką gi jam dabar daryti. Galiausiai jis nutarė nedaryti nieko. Tad vėl įlipo į medį ir atsisėdo ten pat, kur sėdėjo prieš pasirodant mergaitei. Kurį laiką buvo tylu ramu. Tačiau galiausiai Dafydd prieš savo valią pajuto smalsumą: ar mergaitė vis dar ten? Velsietis labai nenorėjo nušokti žemėn, tad tik pasilenkė ir pro jaunus lapelius bandė įžvelgti, ar mergaitė tebesėdi kur sėdėjusi. Nesupratęs, ar ji ten tebėra, Dafydd staiga garsiai suriko: jis neišlaikė pusiausvyros ir šlumštelėjo žemėn.

[Giliai]

Lėja sėdėjo ant žemės. Nieko įdomaus nevyko. Vaikinukas paprasčiausiai įlipo į medį. Kaip jam nenusibosta nieko neveikti? Mergaitei tikrai nusibodo. Bet smalsumas ją vertė sėdėti ir laukti. Jaigu jau susiruošė ką nors išsiaiškinti, tai ir išsiaiškins. Tačiau tikrai nuobodu sėdėti ir nieko neveikti, todėl pirmakursė nusprendė išeiti. Ji apžiūrėjo viską plink save, kad netyčia nepaliktų kokio nors savo daikčiuko. Nieko nerado. Lėjai buvo labai įdomu kas tas vaikinukas, tad mergaitė nusprendė suskaičiuoti iki šimto. Juk gali atsitikti stebuklas ir kaškas įvykti. Lėja pati tuo stebuklu nelabai tikėjo, tačiau giliai užsimerkė ir pradėjo skaičiuoti. Nieko nevyko, tad mergaitė lėtai atsistojo. Jau ruošėsi nueiti, bet staiga iš gluosnio pusės atsklido riksmas. Varnagė atsuko galvą į tą pusę. Tik pamanyk - vaikinukas buvo išdirbęs iš medžio ir dabar gulėjo ant žemės! Lėja susijuokė, tačiau greitu žingsniu priėjo prie jo. 
- Tikiuosi nieko neužsigavai? - paklausė mergaitė ištiesdama ranką, kad vaikinas galėtų atsistoti.- Na jau, gal liausiesi raukytis? - Tarė matydama, kad vaikinukas vis dar raukosi ir nenori paduoti rankos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd jautėsi labai blogai. Visų pirma, jis gerokai susitrenkė ir dabar viską skaudėjo. O čia dar pristojo ta mergiotė... Tiesiog nebelįsk pagalvojo velsietis. Jis nė už ką nenorėjo prisipažinti, kaip viską skauda. Mergaitė, atrodo, norėjo padėti, tačiau klastuolis nebuvo nusiteikęs maloniam elgesiui.
- Man viskas gerai, - pasakė, stengdamasis nesudejuoti. Atrodo, nugarą tikrai neblogai susitrenkė. - Aš tik apsimečiau. Aš tik noriu pagulėti, dangus gražiai atrodo.
Žinoma, Dafydd nematė nė lopinėlio dangaus, nes svarbiausia buvo apgauti mergaitę, kad nieko neskauda. Po kurio laiko, jai vis nesitraukiant, velsietis šiurkštokai pagriebė ištiestą ranką ir sunkiai atsistojo. Nė nepagalvojo pasakyti "ačiū". Tiesiog priėjo prie kamieno ir atsirėmė į jį. Vis dėlto po kurio laiko kažkas viduje berniukui pasakė, kad reikia būti bent kiek mandagiam. Tad jis be galo sunkiai išspaudė:
- Ačiū.
Dafydd neabejojo, kad ši padėka spinduliavo prašymą dingti iš akių, tačiau jam tai nerūpėjo. Jis tiesiog laukė, kol liks vienas, kad galėtų kokiu nors būdu nušliaužti iki ligoninės.
- Lipk į tą šaką, jei taip nori, - piktokai pasakė velsietis, nutaręs, kad jeigu mergaitė įlips į medį, galbūt nematys, kaip sunku jam yra eiti.

[Giliai]

Lėja laukė ištiesusi ranką. Buvo nelabai panašu, kad vaikinukas sušvelnėjo. Varnanagei niekaip netilpo galvoje, kaip gali būti tokių užsispyrusių mokinių. Žinoma, ir ji pati dažniausiai nenusileisdavo ir laikydavosi savo, bet kaip galima nepaisyti kito mergaitė nesuprato.
 Pagaliau vaikinukas prabilo. Nors jis pasakė, kad jam viskas gerai, Lėja nebuvo tuo labai tikra. Kai vaikinas pasakė, kad apsimetė ir nori pailsėti pirmakursė suaijuokė, tokio akivaizdaus melo ji dar nebuvo girdėjusi.
- Nesek pasakų, - pasakė varnanagė. Galiausiai vaikinukas padavė ranką ir atsistojo, tada atsirėmė į medį. Lėja apsidžiaugė, kai šiame žmoguje, nors trumpam pabudo mandagumo jausmas ir jis padėkojo. Po poros minučių vaikinukas piktokai pasiūlė Lėjai. lipti į šaką. Mergaitei nebuvo reikalo ten lipti, bet ji suprato, kad vaikinukas nori likti vienas.
- Geriau aš jau eisiu. - Pasakė varnanagė. Ju jau ruošėsi eiti, bet tada pamatė, kad vaikinukas sunkokai juda ir suprato, kad jis krisdamas užsigavo.
- Bet juk tu susitrenkei! Kodėl sakei, kad viskas gerai. - Šūktelėjo mergaitė. - Turiu nueiti į pilį ir pakviesti gydytoją. - Lėja ruošėsi kuo skubiau eiti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nesek pasakų mintyse pašaipiai pakartojo Dafydd. Nors ir buvo gana akivaizdu, kad mergaitė nori padėti, klastuolis to nepaisė ir toliau rodė visą savo nepasitenkinimą, kad ji yra čia.
- Na... Taip, susitrenkiau, - pratarė Dafydd, supratęs, kad tai neigti būtų tiesiog juokinga ir kvaila. - Na, ir kas? Išgyvensiu.
Kadangi jis pats tikrai nesirūpintų kažkam padėti, jam buvo nesuprantama, kodėl varnanagė vis dar čia ir, atrodo, yra pasirengusi ištiesti pagalbos ranką. Dafydd sutriko, tačiau nė už ką nebūtų šito parodęs. Velsietis pakėlė akis į mergaitę ir pratarė:
- Nežinau, kuo taip nusipelniau, kad tu nori man padėti. Tačiau aš ir pats galiu susitvarkyti. Jeigu reikės, tai pats nueisiu iki ligoninės.
Klastuolis labai tikėjosi, kad šie žodžiai paaiškins mergaitei, kad ji čia nebėra reikalinga. Kita vertus, panašu, kad ji yra pakankamai užsispyrusi, kad vis tiek bandytų padėti...
- O jeigu taip nori padėti, gal gali panaudoti kokius nors gudrius burtus?

[Fiadh o Ceallachain]

Fiadh patraukė link ežero. Ji nebuvo labai sužavėta šita užduotimi, tačiau ją atlikti reikėjo iki galo. nepaisant to, kad astronomijos bokšte jai kaip ir pasisekė, mergaitė vis dar jautėsi neužtikrinta. Tačiau dabar ji bent jau žinojo, kokį judesį ranka reikės atlikti. Lyg ir.
Grifiukė patraukė palei ežero krantą. Ji labai norėjo pati išsirinkti mūšio vietą. Labai tikėjosi, kad elfai neužpuls netikėtai. Kurį laiką Fiadh svarstė eiti kuo atviresnėmis vietomis. Elfai ją matys, tačiau ir patys neprieis nepastebėti. Deja, planas nelabai išdegė. Visa ežero pakrantė buvo apaugusi visokiais žolynais ir kitais augalais. Žmogus nepasislėptų, tačiau mažas namų elfas lengvai gali likti nepastebėtas. Tad šiaurės airė keliavo toliau, kol pagaliau pasiekė didelį medį. Nebūdama gera medžių žinovė Fiadh nežinojo, koks tai medis, tačiau tai nebuvo labai svarbu. Mergaitė priėjo prie medžio ir nutarė, kad tai nebus blogesnė vieta kautis už bet kokią kitą. Ji įlipi į žemyn nusvirusią šaką ir pradėjo laukti. Tikėjosi, kad elfai susipras, ką ji čia veikia. Ir buvo tikra, kad pamatys juos, ateinančius žeme. Tačiau antrakursė nepagalvojo apie vieną dalyką. Kad elfai gali jau laukti medyje. Tad įnirtingas lapų šlamėjimas ir lūžtanti šakelė ją labai išgąsdino. Perimta panikos Fiadh pažvelgė į viršų ir pamatė keturias išsprogusias namų elfų akis. Mergaitė nespėjo apie nieką pagalvoti, kai iškrito iš šakos. Susitrenkė. Laimė, nestipriai. Neturėdama laiko atsistoti - mat elfai grėsmingai leidosi žemyn - šviesiaplaukė pakėlė lazdelę ir sušuko:
- Protego!
Žinoma, ji neatliko reikiamo judesio ranka. Tad nieko neišėjo. Tačiau gulint reikiamas judesys yra be galo nepatogus, tad Fiadh tikėjosi, kad pavyks ir be jo. Ko gero, grifiukė labiausiai tikėjosi, kad jos riksmas kiek išgąsdins namų elfus. Deja.
Šiaurės airė kuo greičiau pašoko ir atsisuko į medį, nes tikėjosi, kad elfai bus nusileidę ant žemės. Savo siaubui, ji elfų nepamatė. Akivaizdžiai jų nebuvo ir medyje. Panašu, kad mažyliai spėjo išlipti ir dar, ko gero, nubėgti jai už nugaros. Su paruošta lazdele Fiadh apsisuko ir iškėlė ranką, norėdama pakartoti burtą su reikalingu rankos judesiu. Tačiau nespėjo nieko pasakyti, kai į ją pataikė kerai.
Mergaitė spėjo pagalvoti, kad jai atsitiko tai, ko reikėjo saugotis. Kad ją sustingdė ir dabar teks laukti, kol profesorius Jeffter ją suras. Tačiau po kiek laiko Fiadh suprato, kad tai buvo kažkokie kitokie kerai. O jeigu ir sustingdymo, namų elfas nėra pakankamai stiprus magas.
Pajutusi, kad gali judėti Fiadh atsistojo. Tačiau netrukus suprato, kad išgulėjo gana ilgai. Buvo labai šalta, nors diena tokia tikrai nebuvo. Ko gero, sušalo ilgai gulėdama ant vėsios žemės. Nuostabu. Tik susirgti man ir reikia liūdnai pagalvojo Fiadh, svarstydama, kur jai dabar eiti. Labiausiai norėjosi eiti atgal į klasę. Ji nežinojo, kiek yra valandų, tad negalėjo pasakyti, ar profesorius priimtų jos darbą kaip atliktą. Tuo labiau, kad ji dar nė karto iki galo tinkamai visko nepadarė... Astronomijos bokšte tiesiog pasisekė, o kiti du kartai buvo daugiau nei apgailėtini.
Vis dėlto Fiadh, kad ir dūsaudama, patraukė pilies link.

[Angelina Presley]

Julian'ui jau buvo atsiboden sėdėti savo kambaryje ar bendrąjame klastunyno kambaryje, slampinėti Hogvartco koridoriais ir žiūrinėti paveikslus ar tiesiog sėdėti prie didžiosios salės klastuolių stalo, tad šis nusprendė nueiti prie ežero pakrantės. Žingsnelis po žingsnelio ir berniūkštis pagaliau priėjo ežerą, bet staiga jo akys užmatė tikrai gan gražią ir mielą jo širdžiai vietelę po medžiu. Tad nieko daugiau nelaukęs jaunasis klastuolis nužygiavo prie medžio ir atsisėdo po juo. Rudaplaukio akys tarsi nuskenavo aplink jį sukantį vaizdą. Bent jam čia pasirodė tikrai gan gražu ir jauku bei puiki vietelė pabūti vienam. Žinoma, gi jis ir nebus su kuo nors kitu. Gi draugų Julian'as iki šiol neturi ir amžinai būna vienas arba retkarčiais pasikalba su broliu dvyniu. Bet pačiam vaikinukui tai perdaug nerūpėjo. Jam kaip visad svarbiausia buvo jo šeimos laimė, o jo šeima ir buvo jo brolis. Visgi tėvų iki šiol jis neturėjo. Jeigu turėtum draugų ir jie būtų tavo šeima. Pasišaipė iš berniuko jo vidinis balselis. Iš tiesų jis sako tiesą. Draugai irgi būtų jo śeima. Žinoma jeigu jis jų turėtų, bet yra kaip yra...