[Frailė Sofija Redinala]

Frailė jau atsibudusi jautėsi labai prastai. Kodėl? Kodėl ją slegia tos sienos, rodos, galva sukasi? Gal jai trūko gamtos, kaip anais laikais, kai sėdėdavo prie ežero, skaitydavo knygas ir dainuodavo, niekam negirdint? Žinoma, nauja vieta, nauji draugai, mokytojai jos netrikdė. Mergaitei visada patiko naujovės. Tik ar ne per daug įvykių susidėjo? Ak, dabar, įsidienojus, rudaplaukė jautėsi it ne savo kailyje. Kur dingo ta maža, linksmut linksmutėlė mergaitė, susivėlusiais nuo dūkimo plaukais?
Mokslai ir atsakomybė. Mokslai ir atsakomybė...
Tai negi ši mergaičiukė suaugo per anksti? Visko gali būti...
Papurčiusi galvą Frailė čiupo megztuką, ausines ir telefoną. Dumdama lauk pasijungė muziką, kaip išprotėjusi brovėsi pro mokinius, laukiančius egzaminų. O lauke, priešingai nei viduje, akys neužmatė nė vieno jaunuolio.
Keista, – eidama tolyn, prie ežero mąstė ji. – Niekam nerūpi toks gražus oras?
Dėl trankios muzikos ausyse, Frailė negirdėjo nei lapų šlamėjimo, nei paukščių čiulbėjimo. Bet šių garsų jai nereikėjo. Troško atsigauti kaip niekad. Ta kasdienė rutina kėsinosi pribaigti. O dabar, kai mokinukė žingsnis po žingsnio artėjo prie vandens telkinio, prisiminimai kilo iš senų dulkėtų lentynų, patys vertė savo puslapius. Ūmai Frailė tyliai uždainavo tą dainelę, niūniuotą vaikystėje. Net ežeras, prie kurio stovėjo dabar, atrodė savaip panašus į prisiminimų ežerą. Patys pirštai ištraukė ausines, dabar Frailė galėjo girdėti savo švelnų it šilkas ir lengvą it plunksnelė balsą. Prisėdusi ant žolės, ji toliau dainavo ir mėgavosi. Gera sugrįžti, gera susigrąžinti save...

[Ashalain Blackmore]

Jis jautėsi laimingas kaip niekados. Pagaliau toji pikta duenja išleido jį pasivaikščioti. na juk jis ne koks mažas vaikas, jis juk Trentonas Herkus Faris, ne šiaip koks geltonsnapis, kuris geba pasiklysti kiekviename milimetre. Na taip, dailininkai dažnai laikomi kvailiais, tačiau visgi - visgi - jis jau buvo ištapęs visus ten matytus vaizdus, o menininko akims taip norėjos kažko naujo, šviežio, trapaus it paukščio giesmė... Vėl susiėmė už smilkinių. Kažin kodėl, bet kai mintyse įsivyraudavo meniškas bardakėlis, visados įsiskaudėdavo galvą. Bet jis juk Trentonas Herkus Faris, jis juk nemėgsta preciziškos tvarkos? Ar mėgsta? Ak, nesureikšminkim to, geriau sekim akimis juodaplaukį tvirtai sudėtą, raumeningą jaunuolį, tykiai sėlinantį takeliu link ežero. Jeigu kas senesnių Hogvartso mokinių būtų jį čia užmatęs, tai lėktų kaip akis išdegęs slėptis: net be tikslo vaikštinėjantis juodaplaukis buvo grakštus tarsi pantera, stiprus tarsi vilkas, o delnai, nežiūrint visai nederančių dažų dėmių, buvo nusėti nuospaudų, kurios atsiranda tik daugel metų rankose spaudžiant peilį. Nuo galvos iki kojų čia stovėjo Ašalainas Blekmoras. Tačiau Slapstūnų kerai, paveikę jauno vyro atmintį, paslėpė visą jo tapatybę, nuslopino ir po devyniais užraktais užrakino prakeiksmą, meilę Carol - vienintelei merginai, kuri jam rūpėjo labiau už viską pasaulyje. Tačiau nepanaikino. Visa tai atsiliepdavo jo sapnuose ir dabar neįgudusių rankų tepliojamuose paveiksluose. Paviekslai... Pamačius ežero vandenį mintys kaip mat ėmė šėlti, kaip, beje, ir galvos skausmas. Nebekreipdamas dėmesio jis mintyse pradėjo dėlioti naujo eskizo kompoziciją, kol jautrią, vis dar jautrią tarsi vilko klausą kažkas sudirgino. Sukluso. Kas gi čia gali būti, tokioje mieloje, tokioje atkampioje vietoje? Pradėjo ieškoti garso šaltinio, kol žvilgsnis atsirėmė į seną gluosnį. ten tolėliau buvo įsitaisiusi panelė su velniažin kokia agregatūra ausyse. Nežinojo, kas tai, bet piešti nesinorėjo, reiškia dėmesio neverta. O įsitaisęs ant šakos tupėjo vaikinas. Giliai viduje kažkas truktelėjo, tarsi išsilaisvinti bandąs paukštelis. Garbanius atrodė labai matytas, labai labai pažįstamas.
 - Sveikas, gerbiamasis nuotykių ieškotojau,- ištarė linksmai ir laisvai, kaip buvo įpratęs kalbėti, tik nesuprato, kodėl tie nelemti pečiai taip įsitempę, o ranka vis tiesiasi prie klubo - juk teptukų su savim neturėjo, o prie diržo nieko neprikabinta, pats šįryt tikrino.- Mane vadina Trentonu Herkumi Fariu, tačiau esu tiesiog Herkas. Kaip galėčiau kreiptis?- mandagiai pasiteiravo,  išlaikydamas atstumą. Kaži kodėl žodžiai strigo gerklėje. Jis nusišypsojo: šiltai ir atvirai, tačiau kažkas toje šypsenoje priminė puolantį vilką.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Staiga, susimąsčiusį, vis dar sprendžiantį ką daryti, Igį pasiekė vaikiškos dainelės skambesys. Jaunuolis netikėtai sustingo it statula.
Daina vis garsėjo, ir garsėjo, pranešdama, kad nelaukta persona artėja, ir tada, prieš jaunuolio akis išdygo jauna mergaitė, atrodo, dar vienuolikmetė. Ši atrodė labai savim patenkinta. Turbūt kilusi iš žiobarų, - nusprendė buvęs švilpis, pastebėdamas kažkokius keistus, garbaniui kažku matytus, o gal nematytus prietaisus mergaitės ausyse.
Igoris šyptelėjo, tačiau, netikėtai jo šypsnis praplatėjo, kai akys užfiksavo aprangos detales, būdingas Švilpynės koledžui.
Garbaniaus krūtinę užplūdė šilti, sentimentalūs jausmai. Kaip laikas greitai eina! Atrodo, kad vakar stovėjo prie Paskirstymo kepurės, atrodo, kad vakar puošė Švilpynės stalą, atrodo, kad vakar susipažino su Nero, Emi, Franku, Alisa, Teanraliu ir kitais švilpiais. Ir staiga, Igis panūdo susipažinti su šia jauna švilpuke, jos vardą sužinoti, bet tada, kur buvęs, kur nebuvęs, atsirado už antgamtiką vyresnis vyras.
Akimirka, ir Lorijanas nušoko ant žemės. Jo veidą perkreipė nuostaba, ir šūksnis išsiveržė iš lūpų:
-Tau viskas gerai? - Igoris žaibiškai prisiartino prie pažįstamojo, kartu ignoruodamas į dailininką nepanašaus vyro pasakytus žodžius. Igis negalėjo patikėti, kad...taip Ašas galėjo... pasikeisti! Negi rimtai Slaptūnai taip pasielgė su Ašu?- Neskiesk nesąmonių! Tu ne Herkus, o Ašas Blekmoras- tas pats kalnų maniakas psichopatas!- vos ne užstaugė. Tą akimirką suprato, kad tai "smagiai" nuskambėjo mergaitei švilpei,- Kur tavo peiliai!? Kur Caroline Wilding!? Aš maniau, kad ji su tavim...-žodžiai biro it lietaus lašai į tamsaus rudens balas. Vilkolakio balsas pritilo- Lorijanas susigrizbo, kad apkerėta Slapstūnų auka vangiai supras ko jis čia šūkauja. Kodėl Slapstūnai taip pasielgė su Ašu?
Lorijanas atsiduso, liūdnai nužvelgdamas Londono mūšio bendražygį. Suvokė, kad (galbūt) senojo Ašo arba dabartinio Trentono užkerėtos makaulės nepasieks tikrovės, realybės šviesa. O gal?
Pirštų pagalvėlės lėtai palietė burtų lazdelės medieną. Igoris susiraukė, akimirką pastovėjo ir atsisuko į sėdinčią mergiotę. Paskui vėl atsigręžė į Ašą. Apsisprendė.
Nesvarbu ką pamanys toji tamsiaplaukė.
Vilkolakišku greičiu čiupo Blekmorui už peties, ištraukė savo ąžuolinę lazdelę ir be žodžių ištarė kerus, kurie bent turėjo padėti vyriasniajam ateiti į sveiką protą. Vylėsi, kad paskui per laiką visi prarasti prisiminimai grįš į Ašo kaulinę dėžę.
Pusiau amerikietis, pusiau rusas po kelių minučių inkstinktyviai paleido buvusį klastuolį, žaibiškai atsitraukė nuo jo, dėl visa pikto saugodomasis, kad koks atskriejantis užslėptas peilis nekliūdytų jo, ar koks smūgis nenublokštų it kokio drebulės lapelio šonan. Juk nežinai kaip gali pasielgti alter ego.

[Teodoras Meiden]

 Teodoras, išlindęs iš miško gilumos, visiškai sutrikęs, tačiau to nerodydamas, priėjo didįjį Hogvartso ežerą pro kitokį kelią nei įprastai. Toks tamsus ir gilus. Pavojingas.
 Priėjęs ligi pat akmenuoto kranto, paleido Marselį, jeigu tas norėtų pasibėgioti ar įbristi į vandenį, o pats paėmė vieną pilką, plokščią akmenuką ir truputėlį pritūpęs mestelėjo paviršiumi, kad šis nuskrido kelis metrus tolyn, palikęs keletą apvalių raibulų.
 – Ką tu apskritai mėgsti veikti? – nužvelgęs po kapinių keistai atrodantį bendrakoledžį, paklausė. Šis neatrodė itin patenkintas vakaru, bet jam pernelyg nerūpėjo. Pritūpė ir metė dar vieną akmenėlį. Jam tyla buvo maloni, bet galvojo, argi Lukui taip pat? Reikėjo paklausti dar kažko, gal susibendraus.
 – Džiaugiesi Klastūnynu, ar norėjai pakliūti į kitą koledžą? Tau tiktų Švilpynė, – pridūrė ir apsidairė ar retriveris džiaugiasi laisve. Nors sėdėjo ramiai, tarsi saugotų berniukus. Trumpam nuėjo pakasyti jo paausį. Šaunuolis, Marseli, labai padėjai. Ir vėl neištvėręs nuobodumo grįžo prie Luko. Toks jau tas Theodore.

[Lukas Dubajus]

Išėjus iš miško Lukas pastebėjo, kad tamsa jau apgaubė beveik visus akmenis, medšius, ežerą. Miške taip nesimato. O dar debesys žvaigždės ir mėnulį užstoja. Einant kažkokiu dar klastuoliui nematytų taku. Vaikinas šiek tiek jautėsi nejaukiai eidamas tokiu taku ir dar tyloje. Priėjus prie ežero Lukas stebėjo kaip Teodoras numetė plokščią akmenį kelis metrus.
 -Na mėgstu jodinėti, stebėti žvaigždėtas naktis ar tiesiog su kuo nors bendrauti tokiomis naktimis,- atsakė jam klastuolis. -Tu irgi tinki. Kol taip kalbi,- šyptelėjo vaikinas. O tu ką mėgsti veikti?
Vėl stojo tyla. Lukas išsitraukė iš kišenės laidynę ir pradėjo šaudyti akmenukus į pasirodžiusio mėnulio taką. Jo šaudymus sutrukdė dar vienas Teodoro klausimas.
 -Galiu prisipažinti, kad norėjau į Grifų Gūžtą. Bet poto klastūnyne susiradau draugų ir ėmė čia patikti. Kodėl manai, kad tikčiau į Švilpynę?
Stojo tyla kurioje Lukas klausėsi svirplių svirpimo. Gal ir ne taip blogai bendrauti su juo. Gal susibendrausim. Tada Lukui toptelėjo klausimas kuris buvo keistokas.
 -O kodėl tu toks uždaras?

[Teodoras Meiden]

 Dar vienas plokščias akmenukas perskrodė lygų ir tamsų Hogvartso ežero vandens paviršių sukeldamas skambius ir monotoniškus pliumpsėjimo garsus.
 – Netinku, – greitai atkirto. Nežinia ar piktai, ar be emocijų, – kad arkliai tave domina pastebėjau per pamokas. O žvaigždės? Malonu, sutinku.
 Apie koledžus atsakymą berniukas praleido pro ausis, net tą jo klausimą apie švilpynę. Negi neakivaizdus variantas?
 Ką jis mėgsta veikti? Privaloma atsakyti, gi nestovės taip amžinybę ir nemėtys akmenų į vandenį.
 – Groju smuiku, skaitau, kartais šoku, braižau žemėlapius ir tyrinėju lengvas bylas, – dar vienas pilkasis perskrodė ežerą.
 Kitas klausimas jį sutrikdė. Nežinojo, ar sakyti tiesą apie jo ligą. Jei esu uždaras, neturiu ir atsakyti į klausimą.
 – Man nepatinka kai kiti kišasi ne į savo reikalus. Vienatvė dažniausiai mano draugas. Ji mane apsaugo. Ką tau reiškia uždaras žmogus? – vyptelėjo klastuolis.

[Lukas Dubajus]

Na žmogaus nuomonė yra žmogaus nuomonė. Atsakius Lukas iššovė akmenuką lyg tikėdamiesi kokio nors klausimo. Bet jo nesulaukė. Tik gavo atsakymą į savo klausimą. Smuikas turėtų gražiai skambėti. Įdomu būtų pamatyti jo žemėlapius. Gal turėtų ir Hogvartso. Oooo bylos. Įdomu kokiaa jis tyrinėja.
 -Ką groji smuiku? Kokias knygas skaitai? Gal galėsi kada parodyti savo žemėlapius? O kokias bylas tyrinėji? Na apie ką žmogžudystes ar dar kažką,- tokie klausimai pasibėrė iš klastuolio lūpų kitam klastuoliui į ausis. Reiktų atprasti nuo klausimų lavinos. Nes daug žmonių tuo yra ar bus nepatenkinti ir mane patį tai erzina, nes kartais paklausia tokių pat klausimų. Baltai pilkas akmenukas ar šiek tiek mažesnis nei akmuo perskrodė tamsiai mėlynai juodą ežero paviršių kuris atspindėjo baltą mėnulio šviesą kuri leidėsi iš viršaus ant ežero paviršiaus sukurdamas baltą taką. Gražiai nuostabiai gražu. Keisti mano žodžiai, bet skamba geriau negu kai kalbu ar galvoju dieną. Būtų faina pačiuožinėti su pačiūžomis ant storo ledo sluoksnio. Klastuolis iš sniego išsikasė akmenuką jau tikrai akmenuką ir šovė tolyn į mėnulį.
 -Na uždaras žmogus man reiškia, kad jis kažkada kažką patyrė ko nenori niekam pasakoti. Tad jis tampa uždaras, tylus, dažniausiai galvoja tik apie save, niekas su juo nebendrauja. Po kiek laiko toks žmogus tampa piktas ir su niekuo nedraugauja.

[Teodoras Meiden]

 Berniukas pasilenkė, labiau pritūpė, švystelėjo pilką akmenuką lygiu ir tamsiu ežero paviršiumi, perskrodė greitai, šviesos greičiu (argi ne kvailas pasakymas?) ir visai gale nusileido į dugną tarp kitų plokščiųjų.
 – Groju beveik nuo tada, kai išmokau kalbėti, vaikščioti. Tad moku visko. Aišku, dar mokausi, – suraukė antakius, jam nepatiko klausimų lavinos, atvirumas ir šiaip kalbėjimas. Įkyrėjo su kartais vis labiau ir labiau.
 – Ne, – skubiai atkirto, nežadėjo nieko rodyti tam mažyliui, – beveik. Dar per mažas žmogžudystėm, bet suaugęs bus kitaip. Dabar apsiimu pamestų daiktų ar žmonių ieškojimu. Arba gyvūnų. Mokausi. Ir taip, man dvylika bei aš tiriu Rouzės mirtį. Čia paslaptis, – berniukas nutilo. Prišnekėjo per daug. Na, jis gali tiek nužudyti žmogų, tiek jį paslėpti (Klastuolio ir Varnanagės atžala juk!), tad problemų nebėra.
 – Tai jau... Kaip komplimentas? – Theo žvilgtelėjo į laikrodį tada į šunį, jam uždėjo pavadėlį ir neatsisveikinęs grįžo pilin. Viskas įvyko taip greitai, kad net nieko ir nebuvo įvykę.

[Lukas Dubajus]

Lukas stebėjo kaip Theodoras perskrodė vandens telkinį. (Ne jis pats, bet jo paleistas akmuo). Fainiai turėtų būti mokėti groti kokiu nors muzikos instrumentu. Na nerodys, tai nerodys koks skirtumas. Pala, pala jis netiria žmogžudysčių, bet tiria Rouzės mirtį? Neaišku čia šiek tiek, bet nesigilinsiu. Klastuolis pasirinko beveik apvalių akmenukų ir ėmė šaudyti kažkur tolyn į ežero gelmes. Theodorui staigiai pasišalinus vaikinas nelabai nustebo gi juk uždaras yra (ne Lukas, o Theodoras). Klastuolis dar pašaudė akmenukus, o tada ėmė galvoti apie maudynes. Gal išsimaudyti? Bet gali kažkas pastebėti tai bus nelabai malonu rodytis nuogam, o ypač jei kokia mergina išlys. Bet reikia gi ir ežere išsimaudyti, o ne vientik duše maudytis. Gerai varau maudytis. Kaip bus taip bus. Vaikinas greitai nusimetė drabužius ir ėmė bristi gilyn į ežerą. Vanduo pasirodė šaltas, bet šiek tiek paplaukiojęs apsiprato su vandeniu ir jau nebebuvo taip šalta. Tikrai geriau už dušą, šaltas geras ežero vanduo.
Išsimaudęs Lukas išbrido iš vandens ir apsirengė rūbus ant dar šlapio kūno. Apsirengęs dar pašaudė akmenukus ir patraukė link pilies išsimiegoti kitai dienai.

[Clementine Martes]

  Tuo metu situacija buvo nekontroliuojama. Berniukas tiesiog bėgo. Bėgo, kuo toliau nuo tos vietos. Jis visas buvo perpildytas adrenalino, nespėdavo viską apgalvoti, iškarto darė veiksmus. Mėlynakis pribėgo prie didelio medžio. Jis atsirėmė į jį ir leido sau keliems sekundėms pailsėti, nes atrodė taip, kad tuoj uždus nuo bėgimo. Atsisuko, patikrino ar niekas jį neseka. Nieko nematė, bet tuos garsus vis dar girdėjo. Atrodė, kad už medžių tankumos, matėsi keli juodi siluetai. Pernelyg rizikuoti Varno Nago globotinis sau neleido, jis toliau pradėjo bėgti, jis norėjo išsigelbėti nuo visko kas buvo šį naktį. Jo bėgimo tempas vis lėtėjo ir lėtėjo, vokietis buvo išvargęs. Laimei, jis sugebėjo. Sugebėjo pabėgti nuo tos vietos ir nuo to miško, dabar jis buvo netoli ežero pakrantės. Nieko negalvojęs, jis pradėjo eiti link ten. Po kelių minučių vaikėzas ir vėl pradėjo girdėti tą garsą. Širdis stukseno taip, lyg tuoj ji iššoks iš dvylikamečio kūno. Pradėjęs dairytis, nieko nepastebėjo, bet pakrypęs žvilgsnį į pradinę būseną ir vėl pamatė juos. Viskas lyg sutamsėjo. Nieko nežinojo, neprisiminė kas buvo toliau.
 *
  Wolfensohn pažadino saulės spinduliai. Šaltas vėjelis pūtė tiesiai į berniuką. Atsistojęs, berniukas suprato, kad jis ežero pakrantėje. Jis nepažinojo šios vietos. Nežinojo kaip jis čia atsirado. Nežinojo kas buvo. Jis tiesiog atsikėlė nežinomoje vietoje. Negalėjo prisiminti kas buvo.
  Berniukas buvo dideliame nusivylime, žodžiai "juk tu vyras" tuo metu jam nieko nereiškė. Norėjo verkti, spiegti, klykti. Jo rankos, drabužiai kai kurios kūno dalys buvo kraujyje. Visas Tobijas buvo kraujyje. Šoko būsena dar negalėjo taip greitai praeiti. Karamelinės spalvos plaukų atstovas dar kartą apsidairė, nežinojo netgi ko ieškojo. Jis turėjo surasti paaiškinimą, dėl to kaip jis atsirado šioje vietoje, kas buvo.
  Praėjus laikui, surado žmogų. Numirusį. Tobijui buvo tik vienas paaiškinimas - tai jo darbas. Juk jis atsibudo ežero pakrantėje, visas apdengtas krauju ir netoliese pamatė mirusįjį. Vokietis sumišime, pas jį tik viena išeitis - visa tai paslėpti. Į azkabaną juk nenorėjo....
  Jūros spalvos akių atstovas iškarto įėjo į ežerą, jis norėjo išplauti visą tą kraują nuo savęs. Bet niekaip nepavykdavo išplaut kraują nuo drabužių. Vis matėsi tos dėmės ant jo drabužių. Ant geltonų marškinėlių ir ant tamsiai mėlynų džinsų. Pas berniuką jau buvo paranoja - negalėjo nusiraminti, jam atrodė, kad jį kažkas matė, kad jeigu jį kas nors pamatys, jie viską supras. Jis pakliūs į azkabaną dėl to, kad nužudė žmogų. Liūdniausia, kad jis to nepamena. Jis galėtu prisiekti, kad to nedarė, bet tas kraujas sako visai kai ką kitą. Vis tiek į praeiti negrįši ir nieko nepakeisi. Yra kaip yra. Antrakursis privalo visa tai paslėpti.

[Klara Severova]

Vos Saulei nusileidus ir nakčiai einant į pabaigą Klara tyliai ir atsargiai išsmuko iš savo kambario. Kaip pelytė nutipeno laiptais žemyn ir saugodamasi, kad nebūtų sugauta išėjo į tamsos apgaubtą lauką. Vienoje rankoje gniaužė savo lazdelę taip stipriai, kad net pirštai pabalo. Megztinio kišenėje turėjo pailgą lapelio skiautę kuri atskrido pas ją tik prieš keletą minučių. Ilgai ji mąstė ką daryti. Iš pradžių nusprendė išmesti tą žinutę ir apsimesti, kad nieko nebuvo. Ji žinojo, kad labai pavojinga taip patikėti tokiu nekaltu pakvietimu susitikti ežero pakrantėj. Net jeigu kviečia jai gana pažįstamas asmuo.
Bet smalsumas nugalėjo. Paranojiškai žvalgydamasi aplinkui, bijodama, kad kas nors ją pastebės, mergaitė ėjo šlapia žole. Viską gaubianti tamsa tik patvirtino jos žinomą citatą, kad tamsiausia būna tik prieš aušrą. Ilgi tamsūs medžių šešėliai dar labiau sužadino mergaitės vaizduotę. Jai vaidenosi keisti siluetai, stovintys prie ežero pakrantės, sutartinos vietos susitikti, ir keisti balsai. O tada lyg ir kažkoks rėkimas skrodžiantis visą pievą. Klara sustojo ir papurtė lyg bandytų visa tai iškratyti iš savo galvos. Tai tik vaikiškos baimės, o ji juk jau ne vaikas. Jai greitai bus dvylika ir turėtų seniai nustoti išsigalvoti nesamus dalykus.
Tai lyg ir suveikė. Toliau buvo tik mirtina tyla. Girdėjosi tik ošiantys medžiai ir čiulbantys, kilančią Saulę pasveikinantys paukščiai. Klara pažvelgė į horizontą, kur galėjai matyti pro pilkus debesis besiveržiančius šviesos spindulius. Nereikėjo nė laikrodžio, kad suprasti, jog ji pavėlavo susitikti sutartoj vietoj reikiamu laiku. Bet vis tiek, gal tikėdamasi, jog dar bus laukiama ji pradėjo eiti toliau link ežero.
Tik staiga ji pastebėjo ant žalios žolės raudonus lašelius kraujo. Tarsi koks rožių žiedlapių takelis, kraujo lašeliai vedė link pakrantės prie juodo lygaus ežero. Pakėlusi galvą ji pamatė dar nematyto berniuko kūną. Iš pradžių pasirodė, kad jis miega, bet raudonas upelis viską išdavė. Mergaitė negalėdama patikėti tuo ką mato ranka užsidengė burną.
Tik nerėk. Tik nerėk. Tas kas tai padarė dar gali būti šalia. Jis gali išgirsti tave Tikino jis save bandydama nusiraminti. Ji turi apsisukti ir kuo greičiau bėgti atgal į Hogvartsą. Pakviesti ką nors kas žinos ką daryti.
Jau žadėjo apsisukti ir bėgti kuo toliau nuo šios vietos, kai mergaitė išgirdo kaip kažkas ateina. Išsigandusi ji užlindo už storo medžio kamieno. O būnant tokia smulkute pasislėpti bėdų nekyla.
Klara prigludusi prie medžio stebėjo kaip sunkiai dėdamas kojas atėjo jai vėlgi nepažįstamas berniukas. Gal tik maždaug metais vyresnis už ją. Jo rankos, drabužiai buvo išsitepę krauju. Aiktelėjusi mergaitė skubiai prikando liežuvį bandydama save sulaikyti, neišsiduoti. Bet visi savisaugos instinktai šaukte šaukė bėgti kuo toliau nuo čia. Kad čia pavojinga. Berniukas ją tikriausiai išgirdo, mat apsižvalgė lyg norėtų įsitikinti, kad yra vienas pats. Klaros širdis baladojos taip stipriai, kad ji buvo tikra, jog tasai berniukas ją girdi. Bet, rodos, nieko neįtardamas jis pritūpė prie vandens ir pradėjo plauti kraują nuo rankų.
Reikia iš čia pasišalinti kuo greičiau. Tikino save mergaitė ir atsargiai žengtelėjo atgal bandydama nepastebima pabėgti, bet ją išdavė trakštelėjusi šaka, o Saulės spinduliai išdavikiškai atskleidė jos slėptuvę.

[Clementine Martes]

  Žodžiai neapsakys to jausmo kurį jautė tuo metu Tobijas. Niekas jį nesupras, juk niekas ir nebuvo pakliuvęs į jo situaciją. Varno Nago globotinis norėjo verkti, juk jis atėmė žmogaus gyvybė. Tas žmogus turbūt buvo paprastas mokinys, kupinas svajonių, patyręs daug nuotykių, buvo mylimas draugais ir šeimoje, nors gal kartais ir turėdavo blogus pažymius. Jis turbūt buvo paprastu žmogumi ir Hogvartso mokiniu kuris mirties nenusipelnė. O Tobijas Wolfensohn atėmė iš jo gyvybę. Atėmė visa tai, ką jisai turėjo. Svajones, nuotykius, šeimą ir draugus. Vokietis save griaužė už tai ką padarė. Jis kaltino tik save už visa tai, nors ir padarė tai nenorom. Pasiteisinimai "aš nenorėjau", "tai ne aš", "aš nežinojau ką dariau", "aš nieko nepamenu" netiks. Tobijas nužudė žmogų, tai tikrai nepateisinama, būtent ir todėl mėlynakis negalės ramiai gyventi, nes vis bus ta dalelė viduje kuri griaužia berniuką už jo poelgį. Jis pirmą kartą jaučią tokį jausmą ir išvis, pirmą kartą kažką jaučia. Tai žudo jį iš vidaus, nieko gero prie to tai nepriveda.
  Vaikėzas krūptelėjo pečiais, išlipęs iš ežero. Neturėjo plano ką toliau daryti. Jis išplovė nuo savęs kraują ir ką toliau? Slėpti lavoną? Lyg tai atrodytu taip paprasta. Brunetas netgi burto lazdelė niekuo negalėjo padėti. Atrodė, kad visas gyvenimas dabar yra nusistatęs priešais jį. Varno nago globotinis pabandė pakelti tą žmogų. Bet jis pasirodė labai sunkiu. Netgi pernelyg. Negalėjo pakelti. Todėl pabandė pasielgti kitaip, bet ir tiesiog tempti lavoną jam buvo per sunku. Pasirodė, kad lavonas yra žymiai sunkesnis nei gyvas žmogus, o kažkada skaitė straipsnį, kad lavonai atvirkščiai numeta svorį mirus žmogui. Išvada tokia, kad jis nieko negalės padaryti su tuo. Jam reikės palikti viską kaip yra.
  Ir ką dabar daryti? Jau rytas, ateis koks nors žmogus ir mane pamatys. Mane kas nors pamatys ir viskas, aš būsiu pagautas. Mane pasodins į azkabaną ir ten aš pravesiu visą savo gyvenimą. - Paranojiškai pradėjo galvoti. Ir jo apmąstymai buvo ne veltui, jis išgirdo kaip šaka ką tik trakštelėjo. Tas garsas reiškė pabaigą jo gyvenime. Visas nusivylime ir baimėje, pradėjo dairytis ir ant medžio puikiai pastebėjo mergaitę. Wolfensohn užmerkė akis ir pro jo skruostą pratekėjo ašarą. Nieko nesiruošė daryti. Jis stovės ten kur yra, nieko nesakys ir nedarys. Berniukas yra pagautas. Tai yra pabaiga.

[Klara Severova]

Išpūtusi akis Klara stebėjo berniuką, o jos mintys sukosi kaip kokia karuselė. Ji tai įtikinėjo save, kad turi pabėgti, tai pyko ant savęs, kad iš baimės negali pajudėti. Ji stebėjosi, kad toks, rodos, nekaltai atrodantis jaunas žmogus galėjo tai padaryti. Ir ji bijojo. Labai bijojo, kad bus jo kita auka.
Kai trakštelėjusi šaka išdavė jos slėptuvę ir berniukas pastebėjo liudininkę, Klaros širdis, rodos, grasino iššokti jai pro gerklę ir išsinešdinti iš tos vietos. Ji turėjo jau seniai bėgti kuo toliau, bet dabar jau per vėlu. Dabar jis jau žino, kad buvo sugautas, ir nežinia ką norės padaryti, kad pašalinti kliūtį.
Mergaitė greitai atsitraukė nuo jo ir ištiesė savo lazdelę tikėdamasi, kad galbūt pavyks apsiginti, nors ji nemokėjo šiai situacijai tinkančių burtažodžių ir atrodė tokia maža, silpna. Tiesiog lengvas grobis.
-Nesiartink!-suriko ji dar labiau sugniauždama lazdelę, melsdamasi, jog jis nepastebės, jog ji dreba lyg medžio lapelis. Iš lėto atbulai traukdamasi ji stengėsi saugiai iš čia pabėgti.
Tik ji sustingo, rodos, viskas aplink sustingo, kai pastebėjo, jog rudaplaukis net nebando jos sužeisti. Jis tiesiog stovėjo vietoje ir nuleido savo mėlynas akis... lyg lauktų savo galo.
Tai turi būti vaidyba. Tikino save mergaitė. Jis tikriausiai nori, kad pasitikėčiau juo ir... Ar jis verkia?!
Klara palenkė galvą norėdama geriau įsižiūrėti. Taip, tikrai. Saulės, išdavikės, šviesoje sublizgo ašara ant berniuko skruosto.
-K-kodėl tu verki?-leptelėjo mergaitė truputį nuleisdama lazdelę. Berniukas tikrai atrodė toks nekaltas...

[Clementine Martes]

  Vokietis nusivalė ašaras. Nors jis ir vyras, bet jam vis tiek tuo metu tai nerūpėjo. Jam buvo skaudu ką jis padarė, nors to ir nepamena. Ašaros savaime riedėjo, o jis jas valė ir valė. Jo veidas buvo visas paraudonavęs, netgi akies obuoliai buvo raudoni. Apatinė lūpa drebėjo, o burnoje jautė, lyg jis būtų liežuvį prarijęs, nes negalėjo nieko pasakyti. Žiūrint į mergaitę, šis norėjo maldauti, kad ji nieko nepapasakotu. Juk Tobijas nieko nekaltas. Jis negalėjo tai įrodyti, bet jis tai jautė..
 - A-a-š.. - Vos sugebėjo kažką pasakyti.
  Įkvėpė oro. Mintys niekaip negalėjo susidėlioti. Varno Nago globotinis nežinojo ką turėtu pasakyti. Nėra jokio logiško varianto. Todėl tiesiog stengėsi savaime kažką sakyti. Ką nors...
 - Tai ne aš. Aš prisiekiu. Maldauju, niekam nepasakok. Aš.. Niekuo nekaltas. Aš buvau tuo metu be sąmonės.. - Pats žinojo, kad tai atrodo netikroviška.
  Berniukas jautė, kaip jis buvo visas užšalęs, nors ir vasara buvo tuoj už nosies. Jautė kaip jo kraujas šąlą, pradėjo jausti, kaip jam darosi silpna. Jo akys nukrypo ir vėl į lavoną. Šatenas buvo siaube. Kuo toliau, tuo toliau jam darėsi vis blogiau. Pati savijauta blogėja. Tiek jo fizikinė tiek ir psichologinė.
  Dabar jo mintys buvo apie vieną. Apie tą mergaitę kurią jis sutiko. Šioji viską matė. Ji liudininkė. Ji viską papasakos visiems. Tobijas turėjo tai sustabdyti. Visais būdais. Nesvarbu ką tai kainuos jam. Vokietis atsisuko į rudų plaukų atstovę. Jis išsitraukė burtų lazdelę ir nutraukė ją link jos. Jis nežinojo ką darė. Jis nekontroliavo savo elgesį.
 - Prisiek, kad niekam nepasakosi, nes tai kainuos tavo gyvybę! - Sušuko jai ir toliau laikė burtų lazdelę su vienaragio plauku kuri buvo nukrypta link liudininkės. Liesa figūra taip toliau stovėjo ir laukė jos atsakymo. Jis nežinojo ką darė. Jis tik norėjo įsitikinti, kad šioji niekam nepasakos nieko. Tobijas tikrai nepadarytu nieko blogo jai. Bet dabar visai kita situacija.

[Klara Severova]

Klara atidžiai stebėjo kiekvieną berniuko judesį. Jos visi raumenys buvo įtempti, pasiruošę bėgti. Ir ji pati, tiesą sakant, nežinojo kodėl veliasi į visa tai, kodėl ji vis dar stovi čia kaip į žemę įaugusi. Bet berniukas priešais ją atrodė visiškai kitoks nei mergaitė įsivaizdavo žudiką. Neskaitant kruvinų drabužių, jis nieko panašaus neturėjo, kad rodytų, jog jis žudikas.
-Buvai be sąmonės?-lėtai paklausė Klara suraukdama antakius.-Tave kažkas užpuolė?-tai gal pateisintų kraują ant jo drabužių...
O gal kažkas jam ištrynė atmintį? Klara buvo skaičiusi apie burtažodį, kuris ištrina kai kuriuos prisiminimus. Tai gal kažkas jam tai padarė? Galbūt tikrasis žudikas tiesiog pakišo nekaltą mokinį, kad paslėpti savo nusikaltimus...
-Ar tu prisimeni kažką?-spėliojo vėlgi taip pat atsargiai lyg ji bandytų nuraminti sužeistą laukinį gyvūną. Nors panašiai gal ir buvo. Berniukas tikrai atrodė lyg pasimetęs gyvūnas...
Bet jis kurį laiką susimąstęs tylėjo žvelgdamas į tą negyvą kūną. Mergaitė taip pat pažvelgė ten ir atrodo kad jos vakarienė grasinosi išlipti, kartu su širdimi ir visa kita.
Ji žiojosi vėl klausti berniuko ko nors, net pati nelabai žinojo ką norėjo pasakyti, tiesiog kažką kas prakalbintų jį, bet rudaplaukis staigiai atsisuko į ją ir išsitraukė savo lazdelę ir nukreipė ją link mergaitės. Klara greitai pašoko į šoną lyg norėtų išvengti to kas nutiko anam vargšeliui. Baimė ir vėl prabudo, o jos rankos vėl pradėjo drebėti. Spoksojo į jo lazdelę pasiruošusi bėgti ar slėptis.
-Gerai... gerai, nieko apie tai nesakysiu, pažadu,-išsigandusi lyg žirnius drebančiu balsu išbėrė žodžius mergaitė, vis dar laikydama savo lazdelę nukreiptą į jį, nors rankos ir prakaitavo, o lazdelė pasidarė sunki tarsi akmuo, darėsi vis sudėtingiau ją nulaikyti ir nedrebėti.