0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Clemence Ameli Martes

  • III kursas
  • *
  • 439
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • daddy, just one more time
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #45 Prieš 1 metus »
Emilliai veiksmas pradėjo vykti greitai. Nespėjus su Kaylie pabendrauti ,ji jau spėjo išeiti. Emillia nustebo, bet stengėsi į tai kas viskas čia įvyko, nekreipti dėmesio. Emilliai pasidarė baisu , nes pradėjo tamsėti. Klastuolė nusprendė eiti link Hogvartso . Bet Hogvartsą klastuolė silpnai matė. Nes buvo jau tamsu, ir pačios Emillios rega yra prasta. Prasidėjo naktis. Emillia pradėjo eiti Hogvartso link. Buvo šalta, jos kosulys dar labiau sustiprėjo. Ji pradėjo ant tiek stipriai kosėti, kad negalėjo atsikosėti keturias minutes.Visgi man reikės nueiti pas seselę. Galvojau, kad pati išsigydysiu, bet turbūt nepavyks. Nors norėčiau pati pabandyti išsigydyti, visgi tai mane mokintu savarankiškumo.Einant, pirmakursei pasidarė šaltą, kad sušilti ji pradėjo bėgti. Bėgdama ji sugebėjo nukristi. Emilliai ši situacija buvo jau matyta. Jai taip pat buvo ankščiau. Atsistojus Emilliai, ji nusivalė smėlį nuo savęs ir bandė eiti toliau. Nors sušilau, jau ne taip šalta. Optimistiškai pradėjo galvoti klastuolė, kad nesusinervinti. Eidama pakeliui, Emillia pamatė gydomų žolelių alėją . Klastuolė nežinojo ką daryti, ji norėjo jas nuskinti , bet jos auga netoli Hogvartso, tai gal ir negalima. Emillia niekaip negalėjo apsispręsti. Prie gėlių ji stovėjo kokias septynias minutes kol nusprendė nuskinti visas tas žoles, gėles. Emillia rinko jas saujomis , kol neišrinko viską . Eidama , Klastuolės savijauta pradėjo dar labiau blogėti. Jai buvo ant tiek bloga, kad vos pradėjo eiti. Jai buvo silpna. Emillia suprato , kad nesugebės ateiti į Hogvartsą , todėl ji atsisėdo ir nusprendė padaryti arbata ten pat. Atsisėdus, žolė buvo šlapia ir šalta. Ištarius tam tikrus kerus Emillia prisidarė sau arbatų. Puodukų buvo daugiau nei penkis. Arbata buvo karšta. Emillia tai sušildavo. Ji gėrė lėtai, nes nenorėjo apdegint liežuvį. Išgėrus du puodukus, Emillia pajautė , kad jai palengvėjo. Ji norėjo palikti puodukus ir eiti toliau į Hogvartso link. Bet pradėjo bijot, kad jai ir vėl pasidarys silpna . Arbata gėrė gan ilgai. Ji išgėrė visą tai po dvidešimt minučių. Išgeriant , puodukai išnyko. Emillia pasijautė geriau. Bet ne ilgam . Eidama, jai ir vėl pasidarė blogą. Jai pradėjo jau vaidentis visokie dalykai. Klastuolė išsigando, kad išgėrė kažko ne taip. Emillia pradėjo panikuoti ir bėgti kuo greičiau Hogvartso link. Emilliai kiek be einant Hogvartsas nesiartėjo . Ir vėl aš pakliuvau į kažkokią nesąmonę. Nejaugi aš tikrai kažko ne to išgėriau? O jeigu aš taip nesugebėsiu nueiti į Hogvartsą..Man baisu. Emillia pradėjo ir vėl kosėti. Jos kosulys buvo sunkus. Visgi žolelės jau tikrai nepadės jai. Emillia suprato, kad jai nepavyks jau pačiai išsigydyti. Dėl šito jai pasidarė liūdna. Emillios ėjimo tempas sulėtėjęs . Einant ji ir vėl pamatė gan keistą siluetą . DiLaurentis išsigando, kad tai jai ir vėl vaidinasi. Todėl į tai pabandė nekreipti dėmesį. Bet visgi tai jai ramybės nedavė. Emillia panikavo. Ji niekaip negalėjo nusiraminti. Ji jau buvo netoli Hogvartso. Tuo DiLaurentis apsidžiaugė, nes ankščiau eidama, jai atrodė , kad ji nesiartėjo Hogvartso link . Emilliai pasidarė dar labiau silpna. Ji vos ėjo. Jos kosulys buvo labai stiprus. Prisižaidžiau su savo žolelėm. Visgi gydytoja iš manęs nekokia. Emillia priėjo prie Hogvartso milžiniškų durų . Iėjus į Hogvartsą , Emillia su visom savo jėgom nubėgo į ligoninės sparną. Gal vėliau grįšiu į didžiojo gluosnio pakrantė. Visgi man ten patiko. Vaizdas nerealus. Bet tikrai nesinaudosiu paminėtom knygoje žolelėm. Emillia susigalvojo einant Hogvartso koridoriais .

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • III kursas
  • *
  • 150
  • Taškai:
  • Ta, kuri stebi saulėtekius ♥
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #46 Prieš 1 metus »
Daniela žingsniavo siauru, lapais nuklotu takeliu link seniai lankytos pakrantės. Po nelabai lengvos mokslų savaitės Klastuolė sumanė pamiršti susikaupusius namų darbus ir pailsėti.
Šakos raizgėsi merginai virš galvos, aplink skraidė kelios peteliškės. Dar šiek tiek, ir pasieksiu tą gluosnio pakrantė. Tai buvo vienintelė Danielai patinkanti romantiška vieta. Tiesa, kaskart ten nueidama ji tikėjosi nesutikti kokios laimingos porelės.
Laiminga diena, - pagalvojo Kravitz, pastebėjusi, kad rami pakrantė tuščia. Mergina tingiai išsitiesė priešais gluosnį, tolyn nustumdama nuobodų magijos istorijos vadovėlį, kurį ji buvo pasiėmus automatiškai.
Tada, sugadindami magišką atmosferą be jokių darbų ir žmonių, sušlamėjo krūmai. Daniela lėtai pasuko galvą ir pamatė liekną šviesiaplaukę varniukę įstabiomis žaliomis akimis. Kad tik nepasirodytų dar bjauresnė nei iš tikrųjų buvo, Klastuolė sutramdė įprotį užversti akis ir stebėdama merginą pasisveikino:
- Sveika. Aš Daniela. Iš kur žinai apie šią vietą?
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Adelaidė Kondwani

  • IV kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #47 Prieš 1 metus »
Šiandien Adė nenorėjo lindėti viduje, apsivertus kalnu vadovėlių ir namų darbų. Nors saulėtas oras niekada mergaitės nežavėjo, kažkas  tiesiog plėšte plėšė ją iš pilies, tad, nusimetusi koledžo apsiaustą ir palikusi jį drybsoti ant lovos, ji užsitempė didelį nublukusį mėlyną megztinį, kuris dažniausiai lydėdavo ją į kelionę "ten, už namų darbų". Pasirėmusi ant plačios palangės, ji pažvelgė pro miegamojo langą žemyn, į saulės spindulių užlietą kiemą, ir išsliūkino iš kambario.
Po kelių akimirkų miegamojo durys vėl atsivėrė ir antrakursė prišoko prie savo lovos, čiupo drybsantį apsiaustą ir pakabino jį ant pakabos, o tada ramia sąžine išbildėjo tikslo - kiemo - link, po savęs smarkiai trinktelėdama durimis.
Net nepastebėjusi Adelaidė atsidūrė pirmo aukšto vestibiulyje ir pro didžiules atviras duris, kurias labiau galima pavadinti vartais, išlėkė laukan.
Plaukų užuolaida paslėpdama blyškų, saulės nemačiusį veidelį, ji sparčiu žingsniu leidosi ežero link, mokinių keliamą šurmulį palikdama už nugaros. Antrakursė visai nenorėjo likti tame dūzgiančiame avilyje, kur visi šneka garsiau vienas už kitą, galiausiai nebesuprasdami, ką patys norėjo pasakyti.
Nors matytas pro langą vaizdas priminė šiltą vasaros dieną, lauke oras aiškiai rodė, kad atėjo ruduo - šiaurys atpūtė neitin malonią vėsumą, po kojomis čežėjo jau kristi pradėję lapai, o ir saulė šildė nebe taip maloniai. Mergaitė iki pirštų galiukų patempė megztinio rankoves ir ant krūtines sukryžiavo rankas, džiaugdamasi, kad nepaliko to išblukėlio palikti kambary.
Nejučiomis Adė žingsniavo Gluosnio link, instinktyviai ieškodama užuovejos. Šiame užkaboryje ji jau porą kartų buvo apsilankiusi - iki pat žemės nusvirusios šakos teikė gerą priedangą ir galimybę stebėti kitus žmones, tad nenuostabu, kad mergaitei šis medis patiko.
Trypdama nukritusius rudeninius lapus, Adelaidė pralindo pro krūmą, sudarantį lyg ir šiokį tokį įėjimą ir staigiai stabtelėjo, ramybės oazėje radus kitą mokinę.
 - Mhm, - antrakursė kiek kilstelėjo smakrą. Pašalietės prisistatymas jos nesužavėjo ir ji, nusprendusi pati nepasisakyti, kas esanti, bei praleisti visus mandagumo gestus, kandžiai atkirto: - O kas šios vietos nežino? - prunkštelėjo. - Nereikia čia jokiu įpatingu atradėju būti, kad rastum tokį nuvalkiotą užkaborį.
Antrakursė nužiūrėjo pašnekovę. Aiškiai matyti, kad šilumos mėgėja. Oda buvo rusva kaip koks šokoladinis pienas, ant galvos pūpsojo garbanotų plaukų kupeta, o ryškios ir skirtingų spalvų akys įdėmiai stebėjo Adelaidę. Trečiakursė? Ne, gal antrakursė.
 - Ar žinai, kad drėgmė knygoms kenkia? - ramiai, pabrėždama kiekvieną žodį, tarė Adė, žiūrėdama į šalia rudaplaukės gulintį Magijos istorijos vadovėlį. - O gal tavo šeimoje įprasta pinigus palikti voliotis ant žemės?
Pati mergaitė nesuprato, kaip iš laimingos jos nuotaika staiga persimainė į pagiežingą, bet jai taip norėjosi kam nors skaudžiai įkirst, kad, atrodė, net nagus niežti.
Šauniai, Adelaide. Šauniai ieškai naujų pažinčių.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • III kursas
  • *
  • 150
  • Taškai:
  • Ta, kuri stebi saulėtekius ♥
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #48 Prieš 1 metus »
Daniela vos susilaikė nenusikvatojusi, kai mergina nei neprisistatė, nei nusišypsojo. Aš juk stengiausi būti maloni... Dar keisčiau pasirodė josios pagiežingumas. Kaip galėjau pagalvoti, kad ji romantikė... Net man ši vieta nėra nuvalkiota.
Tada Klastuolė suprato, kad prieš ją tikra Varnė - kas dar užsipultų dėl šalia ant žemės pasidėtos knygos? Arba ji tiesiog bando vaizduoti protinguolę Varno Nago... Antrakursę ar trečiakursę.
Daniela atsisėdo ir sukryžiavo rankas, slėpdama šypseną. Iš pradžių nekalbusis Daniel, tada dar šita pikčiurna... Net linksma darėsi, nors kartu Klastuolei patiko ta mergina.
- Ne, pas mus knygų niekas taip nemėto, tačiau pirma, be galo smagu taip atsigulus skaityti, antra, saulė taip šviečia, kad drėgmę surasi nebent tam ežere.
Kravitz atpalaidavo pečius ir laukė Varniukės atsikirtimo. Būtų beveik nustebusi, jei jo nesulauktų.
Arba tu patekai ne į tą koledžą, arba tau visai prasta diena.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 230
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #49 Prieš 9 mėnesius »
Pasibaigus paskutiniai pamokai Luna sugrįžo į bendrąjį kambarį. Nusirengusi savo uniformą ir sudėjusi knygas į stalčių rudaplaukė patogiai susirangė ant lovos. Nors už lango karaliavo žiema, tačiau kambaryje žaidė saulės zuikučiai. Pastebėjęs mažuosius zuikučius Kingas liuoktelėjo nuo lovos ir pradėjo juos gaudyti. Stebėdama savo Meino meškėną Luna nusijuokė. Priėjusi prie lango mėlynakė nužvelgė viską aplinkui. Vaizdas už lango viliojo kviesdamas pas save. Nieko nelaukusi varnanagė apsirengė šiltais drabužiais ir užsidėjusi striukę pasuko prie durų.
-Nagi, Kingai, eime,-šūktelėjo savo katinui ir palaukusi, kol šis išbėgs į koridorių uždarė bendrojo kambario duris. Vos tik išėjusi į lauką Luna pajuto švelnų žiemos vėjelį. Brisdama per purų sniegą ji juokėsi iš Kingo, kuris linksmai šuoliavo sniegu. Regis, jam žiema patiko, o storas kailis neleido sušalti. Stebėdama Meino meškėną Luna lėtai žingsniavo link ežero palikdama pėdsakus minkštame sniege. Netrukus ji išvydo užšalusį ežerą, o šalia jo apsnigtą gluosnį. Jis buvo daug didesnis už kitus medžius ir atrodė didingai. Vasara turbūt šis medis atrodo dar didingiau išskleidęs savo šakas ir apsigaubęs žaliuojančiais lapais. Po juo turėtų būti puikus pavėsis, kuris leidžia pasislėpti nuo kaitrios saulės. Stabtelėjusi prie didžiojo gluosnio Luna perbraukė ranka per jo kamieną. Stora ir sena medžio žievė rodė, kad šiam gluosniui jau daugiau kaip keli šimtai metų. Atitraukusi ranką nuo kamieno mėlynakė atsisuko į ežerą. Nors balta spalva retai kada atrodydavo puošni, tačiau sniegui padengus viską aplinkui gamta puikiai pasipuošė.

*

Prisijungęs Kyra Lilly Laurence

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I write, because nobody listen.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #50 Prieš 9 mėnesius »
 Šį rytą Kyra jautėsi gan pavargusi. Nesvarbu kad ji išmiego dešimt valandų, ji vistiek jautėsi prastai. Lėtai, labai lėtai išlipusi iš savo lovos, vampyrė pagriebė juodas, aptemtas kelnes ir juodą, laisvą megztinuką. Pagriebusi juodus, žieminius batus Varnė juos apsiavė. Susišukavusi savo juodus it anglis plaukus, Lilly pažiūrėjo į veidrodį. Jame matėsi žemutė, kūda su išblyškusia oda mergina. Jos raudonos akys rodė, kad jai trūksta miego. Ištiesų Laurence nemėgo stebėti savęs veidrodyje, todėl greitai nusisuko ir išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario.
 Pagaliau pasiekusi kiemą, Varniukė giliai įkvėpė. Nors ji nebuvo iš tų, kurie labai dažnai eina į kiemą, bet Kyra šiandien prisivertė save išeiti. Raudonakė jautėsi gana keistai. Visur kur tik pažiūrėsi buvo sniego, visur buvo balta. O čia stovi juodai apsirengusi mergina kuri į visus žiūrėjo piktai ir buvo nepatenkinta. Galiausiai pajudėjusi, Varniukė pradėjo bristi per pusnis, kurios buvo jai iki kelių. ,,Sniegas. Būtinai sniegas. Negi vampyrai negali įgauti tropinių galių, kurios leistų viską ištirpdinti?" Pradėjo mintyse bumbėti juodaplaukė. Taip bebumbėdama, Kyra net nepajautė kaip atsitrenkė į kažką ir griuvo tiesiai į pusnis.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 230
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #51 Prieš 9 mėnesius »
Kitoje ežero pusėje apsnigti medžiai sudarė nuostabų vaizdą. Jie priminė vietą, kur pasakose įvykdavo stebuklai. O galbūt taip ir yra? Juk viskas aplinkui buvo stebuklinga. Visi naudojo burtus arba užburtus daiktus. Toks vaizdas puikiai tiktų kalėdinės atvirutės viršeliui. Šyptelėjusi nuo tokios minties Luna įsmeigė žvilgsnį į dangų. Nors lauke buvo žiema, tačiau danguje švietė saulė. Ji neskleidė tokios šilumos nuo kurios sušildavai ar pasidarydavo karšta, tačiau jos spinduliai lengvai krito ant sniego taip priversdami jį žėrėti. Sniegas žėrėjo tarsi brangiausias brangakmenis. Vos tik Luna pažvelgė į apačią iš puraus sniego iššoko Meino meškėnas. Rodos, jis labiausiai džiaugėsi atėjusia žiema. Sniegu aplipęs kailis jam mažiausiai rūpėjo, jis linksmai šokinėjo į pusnis. Pamačiusi savo katiną Luna pradėjo juoktis. Tad turbūt dėl to ji ir neišgirdo, kaip kažkas brido per purų sniegą ir trenkėsi į ją. Neišlaikiusi pusiausvyros Luna krito į sniegą, o šalia jos ir atsitrenkęs žmogus. Varnanagė ne iš karto suvokė kas įvyko, tik staigiai atsisėdusi sniege ir apsidairiusi šalia savęs išvydo juodaplaukę mergaitę.
-Ar neužsigavai?-sprendžiant iš išvaizdos ji buvo Lunos metų. Juodi mergaitės plaukai išsidraikė ant balto sniego, o ir pati jos apranga buvo juoda. Ji gal vampyrė? Luna nužvelgė ją ir įsmeigė savo akis į ją. Raudonos mergaitės akys ryškiai išsiskyrė iš jos juodos aprangos.

*

Prisijungęs Kyra Lilly Laurence

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I write, because nobody listen.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #52 Prieš 9 mėnesius »
 Pajautusi, jog guli pusnyse, Kyra greitai atsistojo. Kažką bumbėdama po nosimi, mergina pradėjo nuo savo rūbų valytis sniegą. Prie plaukų ji net nelindo, nes žinojo, kad sniego iš ten niekaip neišims. Pakėlusi savo raudonas akeles vampyrė išvydo gana jauną merginą. Iš veido bruožų atrodė, kad ji tokio pat amžiaus kaip Kyra. Išgirdusi jos klausimą, juodaplaukė prunkštelėjo.
 -Manau tie, kas nukrenta į sniegą niekada nesusižeidžia,- nusijuokė Varniukė,- bet ačiū kad paklausei, man viskas gerai,- vos sulaikiusi juoką ištarė. Tačiau ji negalėjo ilgai išsilaikyti nesijuokusi, todėl balsu pradėjo juoktis taip parodydama aštrius iltinius dantis. Supratusi, kad niekas negali sužinoti jog ji vampyrė, Kyra greitai nustojo juoktis. Surimtėjudi ji geriau įsižiūrėjo į merginą.
,,Mieli veido bruožai, mėlynos akys, rudi plaukai... Atrodo gan gražiai.” Mintyse pradėjo kalbėti su savimi Varniukė. Pažiūrėjusi tiesiai nepažįstamajai į akis, Lilly nusišypsojo.
 -Aš Kyra. Kyra Lilly Lurence. Esu iš Varno Nago koledžo,- sumurmėjo raudonakė ir padavė merginai savo ranką, kuri buvo balta kaip popieriaus lapas.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 230
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #53 Prieš 9 mėnesius »
Luna neskubėjo stotis ir valytis sniego. Ji nustebusi stebėjo juodaplaukę, kuri staigiai pašokusi pradėjo valytis sniegą kažką burbėdama. Varnanagė nežymiai šyptelėjo ir atsistojusi nusibraukė sniegą. Jis pateko už drabužių, tad mėlynakės kūnu per bėgo šalčio šiurpuliukai. Toje vietoje, kur buvo nukritusios mergaitės sniege liko jų kritimo žymės. Nusivaliusi visą sniegą Luna atsisuko į mergaitę ir dar kartą nužvelgė. Juodaplaukės drabužiai buvo šlapi,o plaukai pilni sniego, tačiau ji atsakė, kad jai viskas gerai, o netrukus pradėjo juoktis. Luna nesuprato kodėl mergaitė juokiasi, tačiau jai pradėjus juoktis balsu ir pati Luna nusijuokė. Išsimaudyti sniege nebuvo gera idėja ir mėlynakė savo noru tikrai to nebūtų dariusi, tačiau dabar ji juokėsi iš viso to. Buvo linksma nukristi į purų sniegą. Pastebėjusi aštrias mergaites iltis Lunai nebeliko abejonių. Ji vampyrė. Tačiau mėlynakė nė neketino išsigąsti ar kaip kitaip sureaguoti. Ji ramiai nusišypsojo. Juodaplaukei ištiesus ranką ir prisistačius vardu bei pavarde Luna taip pat ištiesė ranką ir švelniai suspaudė.
-Aš Luna Garnder, taip pat iš Varno nago koledžo,- nusijuokė,-tu pirmakursė?-ištirpus sniegui plaukuose Luna persibraukė juos pirštais. Jie buvo drėgni ir šalti, tad varnanagė paliko juos ramybėje ir apsidairė. Ne toli jų sėdėjo šlapiu kailiu Meino meškėnas. Jis atidžiai stebėjo abi mergaites.

*

Prisijungęs Kyra Lilly Laurence

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I write, because nobody listen.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #54 Prieš 9 mėnesius »
 Varniukė stebėjo merginą. Ji net neskubėjo atsistoti ir nusivalyti sniego. ,,Kaip jai nešalta?” Prisimerkusi žiūrėjo į ją vampyrė. Supratusi, kad žiūri į nepažįstamaja gana ilgai, Kyra greitai nusuko akis. Nenorėdama, kad jos akelės vėl užkliūtų už merginos, Lilly pažiūrėjo į tą vietą, kur būtent nukrito. Sniege buvo aiški mergaitės figūra. Tačiau Varniukė ilgai į ją nežiūrėjo. Jai tiesiog nepatiko žiūrėti į savo figūrą. O kam gi patiktų žiūrėti į žemutį anoreksikės kūną?
 Kyrai prisistačius ir ištiesus ranką, mergina padarė tą patį.
 -Malonu, Luna,- nusišypsojo jai Laurence,- tiesą sakant, visada svajojau apie tokį vardą,- dabar jau sukikeno,- iš Varno Nago sakai? Leisk atspėsiu, tu antrakursė, taip? Be to, tu esi teisi, aš pirmakursė,- vėl sukikeno Kyra. Paleidusi merginos ranką, Varniukė palietė savo ilgus, tiesius ir juodus plaukus. Šie buvo šlaput šlaputėliai, bet nesusigarbanojo. Staiga jos raudonos akelės užkliuvo ten, kur žiūrėjo Luna.
 -Ar jis tavo? Nes jeigu taip, jis beprotiškai gražus,- nustębusi ištarė vampyrė ir priėjo prie katinuko.
 -Sveikas,- maloniai pasakė Kyra ir ištiesė ranką, norėdama jį paglostyti. Lilly visuomet pavykdavo susibendrauti su gyvūnais iš pirmo karto, ji net nežinojo kodėl taip. Staiga katinukas prisileido pirmakursę.
 -Manau aš jam patinku,- sukikeno Varniukė ir pažiūrėjusi į Luną pradėjo glostyti katinuką.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 230
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #55 Prieš 9 mėnesius »
Pastebėjusi įsmeigtą vampyrės žvilgsnį Luna nejaukiai pasimuistė. Ji nebuvo pratusi, kad kas nors ją ilgą laiką stebėtų, o ir pati taip daryti ne mėgo. Juodaplaukei nusisukus Luna lengviau atsikvėpė.
-Man taip pat malonu,-šyptelėjo mėlynakė,-Tikrai? Kodėl?-Kyrai užsiminus, kad ji svajojo turėti tokį vardą kaip rudaplaukės, Luna nustebo. Ji didžiavosi savo vardu, bet niekada negalvojo, kad kas nors kitas norėtų turėti tokį vardą. Luna išvertus reiškia mėnulis, nakties sergėtoją.
-Taip, aš iš Varno nago,-nusijuokė ir linktelėjo,-bet ne antrakursė, aš pirmakursė, kaip ir tu,-pažvelgė į raudonas mergaitės akis. Gal ką nors jos ir gąsdino, tačiau Lunai akys atrodė mielos ir draugiškos, juk raudona nevisada reiškia kraują arba kerštą.
-Taip, tai Kingas,-varnanagė šyptelėjo, kai Kyra priėjo prie Meino meškėno ir pradėjo jį glostyti.-Jis draugiškas su visais, kol viskas gerai,-nusijuokė ir iš tolo stebėjo mergaitę ir šlapią katiną. Katino kailis buvo kiaurai permirkęs, tačiau vis dar atrodė didingai ir grakščiai, o ir pats Kingas sėdėjo it karalius. Jo laikysena ir išvaizda atrodė įspūdingai galbūt dėl to jis ir traukė visus. Kingas patenkintas sumurkė gavęs dėmesio ir žvilgtelėjo į savo šeimininkę.

*

Prisijungęs Kyra Lilly Laurence

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I write, because nobody listen.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #56 Prieš 9 mėnesius »
 Vėl išgirdusi Lunos balsą, Kyra šyptelėjo.
 -Na... Lunos vardas kiek žinau reiškia mėnulį. O kadangi as pripratusi prie tamsos ir esu panašiai kaip tamsos padarėlis, man jis kaip tik tiktų,- sukikeno raudonakė,- bet ir Kyra Lilly visai tinka ir derisi,- užsisvajojusi pridūrė vampyrė. Ištiesų Kyra yra pripratusi prie tamsos. Kiekvieną naktį ji beveik nemiega, o stebi mėnulį. Kiekvieną naktį ji klaidžioja po mišką, kurį pažįsta išties gerai. Juk vampyrai dažniausiai viską daro naktį. Kyra nėra pratusi kažkur vaikščioti dieną. Tačiau dabar ji turi tą daryti.
 -Smagu turėti pažįstamą Varno Nage. Bet dar ir pirmakursę tai čia išvis,- nusijuokė Varniukė.
 Merginai priėjus prie katytės ir ją paglosčius, vėl prakalbo Luna.
 -Gražus vardas. Kingas. Aš namie nuo vaikystės auginu vilkę Ledi. Ji mano geriausia draugė nors ir yra gyvūnas. Namie draugų neturiu, todėl visą dieną praleidžiu su ja. O naktį... Naktį mes klaidžiojam po mišką. Mums tiesiog patinka naktis- užsisvajojusi kalbėjo pirmakursė,- o kaip tu? Kas tau patinka?- sugrįžusi į realybę paklausė Kyra kitos Varniukės.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 230
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #57 Prieš 9 mėnesius »
-Taip, Luna reiškia mėnulis,-linktelėjo varnanagė patvirtindama Kyros žodžius,- bet argi vardas Kyra nereiškia saulė?-susimąsčiusi paklausė juodaplaukės. Juk vardas Kyra kilęs iš Persų kalbos, tačiau ji galėjo ir suklysti.-Taip, regis, kuo toliau, tuo daugiau draugų randu čia, Varno nage,-nusijuokė mėlynakė. Žvilgtelėjusi į katiną ir šyptelėjusi, vėl pažvelgė į varniukę. Jai prakalbus apie praeitį, Luna prisiminimais nuklydo į dienas, kai laiką leisdavo su broliu. Regis, nebuvo nė dienos, kai jie nebuvo kartu. Kailas buvo ne tik jos brolis, tačiau ir geriausias draugas. Luna žinojo, kad juo ji gali pasitikėti besąlygiškai. Kyrai uždavus klausimą, Luna ne iš karto atsakė.
-Daugiausia laiko praleidžiu treniruodamasi kardais arba piešdama, o tu ką mėgsti veikti? Be to, gal einam link pilies, nes darosi šaltoka su šlapiais drabužiais,-nusijuokė mėlynakė.

*

Prisijungęs Kyra Lilly Laurence

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I write, because nobody listen.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #58 Prieš 8 mėnesius »
Kyra stovėdama visa virpėjo. Jos drabužiai buvo permirkę, o plaukai visi šlapi. Taip stovėdama ir kalendama dantimis, Lilly klausėsi Lunos.
 -Bet Kyros vardas tinka prie nakties padarėlio. Šiaip koks skirtumas. Visi vardai gražūs ir visiems tinka,- sukikenusi raudonakė vėl paglostė kačiuką.
 Kol Varniukė pasakojo apie save, Lilly nelabai ir klausėsi. Vienintelis dalykas apie kurį raudonakė galvojo, tai tik jos tėvai. Būdama maža, Kyra vos nemirė nuo tėvų rankos. Jeigu ne jos tėvai, juodaplaukė dabar Hogvartse vaikščiotų su savo seserimi. Bet ją išgelbėti buvo jau per vėlu. Ją jau buvo nužudę. Dabar Kyra labiausiai bijo savo tėvų. Jeigu prieš ją pasirodytų kaukas, Laurence tikrai žinotų į ką jis būtų pasivertęs.
 Blyškiaodės visus galvojumus nutraukė Varnės klausimas.
 -Na... Aš mėgstu piešti ir dainuoti. Daugiau manęs niekas netraukia,- šuptelėjo pirmakursė ir vėl sukaleno dantimis,- taip. Tu teisi. Eime jau atgal, nes aš jau visa permirkusi,- balsu nusijuokė Kyra ir patraukė link pilies.                                                                                                                                               
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Kyra Lilly Laurence »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesorius
  • *
  • 279
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #59 Prieš 7 mėnesius »
Hogvartso apylinkės buvo apmirusios, lyg negyvos, bejausmės kaip ir kapuose- nesimatė nei vieno mokinio, o ko norėti? Juk buvo prasidėję egzaminai.
Turbūt visi sulindę prie knygų,- pagalvojo antgamtikas, nostalgiškai šypteldamas. Prisiminė savas dienas Hogvarste, kai sukdavo galvą kaip greičiau susirasti reikiamą pamokų informaciją egzaminams. Jaunuolis vyptelėjo plačiau ir patogiau įsitaisė ant ežero pakrantės didžiojo gluosio šakos.
Prabėgo vos ne metai, kai Igoris jau negludina sėdimąja vieta Hogvartso suolų, nevarsto durų ir nesilanko Švilpynės koledžo kambariuose, tačiau vis vien, kažkaip nors prisimena tuos keturis metus praleistus šioje mokykloje. Visi metai gal ir nebuvo super duper paturbintai nuostabūs, netikėtai prisiminant Antrąjį Hogvarsto mūšį ar Demonų mūšį, tačiau, visgi, devyniolikmetis neprarasdavo malonaus sentimentalaus jausmo, kai mintys ar kalba pasisukdavo tema apie Hogvartsą.
Todėl kartais atrasdamas laisvą dieną nulėkdavo į Jungtinę Karalystę apsižvalgyti paslapčia. Tarsi tikiuosi atrasti kitus saviškius,- Norom nenorom prisipažino sau Igoris, tarp rankų sukdamas ąžuolinę burtų lazdelę su fenikso plunksnos šerdimi. Ant lazdelės matėsi vos įžiūrimi perlaužimo dantyta žymė...
Demonų mūšio baigtis privertė bendražygius išsiblaškyti, privertė kai kuriuos bėgti, o kai kurios pradingti kaip į vandenį. Igoris suspaudė lūpas į ploną liniją.
Kartais jam atrodydavo, kad nereikėjo prašyti Myšos, kad šis pabandytų įkalbėti Senatą prisidėti prie Mirtininkų Demonų mūšyje Pavasario, švelnus vėjas pakedeno rudaplaukio plaukus. Mėlynai pilkos akys neramiai prisimerkė, kol galiausiai buvo užmerktos.
Tasai sandoris daug atsėjo Lorijanams. Pernelyg daug.
Slapstūnai, atrodo, nutilo jau ne trumpam, o jau rimtai, ilgesniam laikui, bet kaip sakoma- bėgant nuo vilko- užšokama ant meškos.
Tiksliau ant dviejų meškų: Senato ir Medžiotojų.
Tiek vieni, tiek kiti skelbia ultimatumą. Smagu.
Lorijanas giliai įkvėpė ir iškvėpė orą, atsimerkė. Supraro ką turi nuveikti. Lengvai atsistojo.
Buvęs švilpis rankomis, slepiamomis po pakietintos odos pirštinėmis, pataisė tamsiai pilkos spalvos šaliką ant kaklo. Paskutinį sykį dirstelėjo į Hogvarsto bokštus. Mintyse ryškėjo traukinio stotelė, kur buvo slepiama nešyklė, nunešanti į Jungtines Amerikos Valstijas. Jau būtų rudaplaukis nušokęs nuo medžio šakos, patraukęs iš mokyklos apylinkės ir susiradęs nešyklę, o po to - iškeliavęs namo, tačiau akimirką sudvejojo. Kas jeigu dar kelioms minutėms pasiliktų čia?
Emilijanos tu čia nerasi.
Devyniolikmetis įsikando į liežuvį. Krūtinę apgaubė neviltis ir nuoskauda, kurias bandė beveik visus metus užgniaužti. Juk žino, kas jo lauks jei bandys ieškoti savo draugų ir sesers.
Melos irgi.
Džeimsas- prašapęs.
Caroline- irgi.

Jis čia nieko neturi ko sulaukti. Per daug pavojinga užsibūti čia.
Turi iškeliauti kol Medžiotojai nesusiprotėjo, kad esąs Didžiojoje Britanijoje.
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017