0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
Grifas klausydamas švilpės pasakojimą, kaip ji įsivaizduoja savo koledžą, nors ir labiau jį taikė pagal save, vaikinas vis tiek įsivaizdavo dabar Hogvartse vaikščiojančią tikrų avių bandą, tik tiek, kad šioji vilkėjo švilpynės uniformą. Truputį susijuokė, greit nuvaikęs tokius savo pagalvojimus, bet netrukus tas juokas nežymiai sustiprėjo, prisijungdamas prie mergaitės sukrizenimo, kai išgirdo, kad galima būtų surasti ir blogųjų švilpių. Nors dar tokių neregėjo ir per Magijos istorijos pamokas apie panašius veikėjus negirdėjo, vis tiek sutiko su tuo faktu, kad nesvarbu kokiame koledže besimokytum, vis vien visuose gali pasitaikyti tiek gerų, tiek blogų veikėjų.
Penkiolikmetis savo akimis degino pačias ugnines liepsnas, jei taip būtų galima išsireikšti, ir laukė atsako į savo klausimą. Mažumėle dirstelėjo į mergaitę truputėlį linkteldamas žemyn galvą ir norėdamas išsiaiškinti ar šioji netikėtai neužsnūdo ant jo peties. Bet vos spėjus pakreipti galva ji sušneko. Va čia tai vienas iš švilpių bruožų. Tikriausiai.. mąstė tamsiaplaukis, kai mergaitė pasisakė esanti pavargus ir stojo, ties "bet..", kurį pratęsė visiškai nauja mintis. Tuomet moksleivis pakėlė akis į gelsvą mėnulį, pastebėtą švilpiukės ir šviečiantį kiaurai apniukusius debesis. Jis buvo itin ryškus ir tą rodė nuo jo krintanti blanki šviesa ant žemės. Kai mergaičiukė dar labiau prisiglaudė prie grifo šis, šyptelėjo ir tyliai sukuždėjo:
- Jo gražus.. Bet tokių grožybių dar pamatysi ne vieną kartą per Astronomijos pamokas, kurios tavęs laukia.
Papūtus dar vienam šaltokam vėjo gūsiui, ketvirtakursis intuityviai vėl paglostė merginos ranką.
- Ką aš?- perklausė Edgar'as, bet staiga susivokęs, kur vėl pasuko kalba, nieko nelaukė ir tęsė, - Kažkiek pavargau, bet į pilį dar netraukia,- ir papurtė galvą į šonus, smakru taip pabraižydamas priglaustą merginos kaktą. Grifas iš tiesų būtų čia pabuvęs dar valandėlę, bet jei mergina būtų pareiškusi norinti eiti atgal pilin, jis būtų sukęs drauge, nes tikrai nebūtų leidęs eiti vėlyvą vakarą jau vienai, nepaisant to, jog Ežero pakrantė buvo ganėtinai saugi vieta, o piktųjų būtybių galėjai aptikti tik nebent pačiame ežere. Aišku, kartais gali pasitaikyti ir išimčių, tad negalima būti šimtu procentų įsitikinus, kad niekada nieko blogo čia nenutiks. Kai žaliaakė nusuko savo akis miško link, Edgar'as  tuo metu pažvelgė į dar vis teberusenančią ugnį. Netikėtai krūptelėjusi pirmakursė išgąsdino ir juodaplaukį, kuris pats net virptelėjo ir pasuko savo galvą ten, kur žvelgė mergaitė.
- Kas nutiko?- sušnabždėjo mokinys, palenkęs galvą ties merginos ausimi ir dėl visa ko, rimtu žvilgsniu žiūrėjo tarp medžių, tarp kurių dabar buvo matyti tik aklina tamsa, o girdėti buvo galima tik lapų šnabždesį.

*

Neprisijungęs Ramen Horst

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
Ramen nusprendė, jog tai nebuvo jos vaizduotės vaisius. Kad ir kaip nenorėdama ardyti šitos akimirkos, ji niekaip nebūtų galėjusi nustoti įtemptai galvoti, jog kažkas tūno miške ir slaptai stebi mokinius. Švelniai nustumdama grifo ranką nuo savęs mergaitė šiek tiek suspaudė vaikino plaštaką, tuomet tiksliai ir neatitraukdama akių žiūrėjo būtent ton vieton, kur ir pasirodė žybsinčios akys ar kažkoksai tai panašus velnias. Dėl viso pikto, švilpė kišenėje sugraibė savo burtų lazdelę ir ją stipriai suspaudė. Ji net nenutuokė, ką darytų, jeigu kažkas tuoj pat išlystų iš miško. Nuginkluotų? Priverstų šlykščias votis daugintis ant odos? Paverstų akmeniu? O jeigu tai, vis dėlto, būtų kažkokia magiška būtybė ar daug galingesnis ir labiau patyręs burtininkas? Ji jautėsi bejėgė. Netikėtai toptelėjo mintis apie karą ir blogio šalininkus, tačiau greitai papurčiusi galvą, ji, rodosi,  stengėsi tokias niekam tikusias mintis kuo greičiau iškratyti iš savo galvos, jog nesuveiktų koks nors "atvirkštinės logikos dėsnis". Kam gi reiktų dviejų jaunų burtininkų? Kur užpuolikai juos dėtų? Iš jų odos pasidarytų naujus batus, o organus užsimarinuotų ateičiai?
Nuo tokių minčių mergaitei sukilo šleikštulys. Vieną akimirką rodėsi, jog ji tikrai tuoj apsivems, tačiau visas skrandžio turinys, rodosi, subėgo atgalios į ten, iš kur atėjęs.
Sėlinant vis arčiau miško darėsi kur kas baisiau, tačiau ne taip, jog delnai imtų prakaituoti, o pati švilpė pultų į paniką. Ji jautė grifą esant už nugaros ir žinojo, jog juo tikrai gali pasitikėti. Švilpė sėlino it baltasis tigras prie aukos - įtempusi ausis ir analizuodama kiekvieną garsą ar kvapą. Nors miško vaizdas ir atrodė toks pat, kaip visada, mergaitė paslaptingu būdu jautė, jog kažkas čia tikrai buvo, tačiau dabar būtų bergždžias reikalas aiškintis, kas tai per padaras, nes pėdsakai buvo jau atvėsę.
Ramen jautėsi nieko nepešusi, o visų liūdniausia jai buvo tai, jog jautėsi sugadinusi tokią gražią akimirką. Juk ji nepuls lyg niekur nieko atgal grifiukui glėbin sakydama, jog tai buvo netikras pavojus.
Supratusi, jog vis dar stovi juokingoje kovinėje padėtyje, švilpė nuleido lazdelę ir atsisuko į pasimetusį vaikiną, esantį už jos.
-Man tik pasivaideno, norėjau patikr... - tiesdama ranką grifui, it liepdama jam paimti Ramen už rankos, ji sustingo ir už nugaros išgirdo tylų, tačiau aršų niurzgimą.
Švilpės akys išsiplėtė, o kūnas sustabarėjo ir buvo tarsi įkaltas į žemę - mergaitė siaubingai išsigando ir netgi nedrįso pagalvoti apie tai, jog reikia atsisukti. Vienintelis dalykas, kuris galėjo judėti tebuvo akys. Nors ir buvo prieblanda, Ramen įsistebeilijo į grifo žalias akis it laukdama nurodymų, kaip jai dabar elgtis.

Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
Kai mergaitė pradėjo judėti tankumyno link, grifas kilstelėjo savo antakius, iš kur pas tokią mergaitę šitiek jėgos toptelėjo jam, kai ji spustelėjo jo delną, rodos, iš visų jėgų. Netrukus jai visiškai paleidus juodaplaukio ranką, ji jau stovėjo už kelių metrų nuo jo ir žiūrėjo į akliną tamsą, tačiau vaikinas dėl visa ko ją stebėjo įnirtingu žvilgsniu. Net pats nepajuto, kaip jo burtų lazdelė automatiškai atsidūrė rankoje, bet taip atsitiko irgi dėl to pačio visa ko. Nors ir pati švilpė rankoje laikė savąjį ginklą, penkiolikmetis nebuvo įsitikinęs, kad šioji sugebėtų juo pasinaudoti netikėtu momentu, juolab kai ir pats dėl savęs šiuo klausimu kiek abejojo. Edgar'as jau norėjo žengti arčiau pirmakursės, bet tuo pat metu ji atsisuko atgal į jį, sau už nugaros palikdama mišką. Žaliaakė tiesdama ranką buvo pradėjusi šnekėti, tačiau iki galo ir nebaigė, kai suakmenėjo vietoje pasigirdus nemaloniam urzgimui. Tuo metu ketvirtakursiui šiek tiek atvėpo žandikaulis ir akys prasimerkė plačiau, matant iš tamsaus miško išlendantį, į šunį panašų nemenką padarą. Jo akys švietė raudonai, kailis buvo juodai pilkos spalvos su raudonais lopinėliais. Lopinėliai buvo žaizdos esančios gyvūno kūne, kuriuos greičiausiai užsitarnavo jau su kažkuo kovodamas. Tik dabar nebuvo aišku dėl ko jis toks suirzęs. Galtai buvo toks jo būdas, o gal tiesiog veikė gynybiniai instinktai po patirto užpuolimo. Edgar'as dabar galvojo, kaip greičiau ir saugiau išsisukti iš susidariusios padėties, tačiau nieko doro nesumąstė.
- Čia tik mielas šuniukas,- švelniu balsu pasakė pažiūrėdamas į mokinę stovinčią priešais jį ir truputėlį šyptelėjo. Juodaplaukis suvokė, kad jo toks nuraminimas niekam tikęs, todėl nieko daugiau nelaukęs šoktelėjo priekin ir čiupo pirmakursei už ištiestos rankos, timptelėdamas ją kiek gali stipriau, jog mergaitė atsidurtų jam už nugaros. Tą pačią akimirką, atklydęs gyvūnas irgi šoktelėjo priekin link Godriko koledžo atstovo.
- Petrificus Totalus!,- pasigirdo Jeffter'io sušuktas sustingdymo burtažodis. Kerų blyksnis sušvytėjo danguje ir pasigirdo garsus ir klaikus burtininko klyksmas. Į jo dilbį stipriai buvo įsikandęs raudonakis šuo. Grifas bandė truktelti ranką iš jo nasrų. Deja, tai naudos nedavė, o atvirkščiai. Žaliaakis prarado pusiausvyra ir parkrito ant žemės.

*

Neprisijungęs Gwyneira Silvia Nightingale

  • IV kursas
  • *
  • 47
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • "Qui quaerit inveniet, pulsanti aperietur."
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #33 Prieš 6 mėnesius »
Saulėtą šeštadienio popietę, besimėgaudama šiluma, mažoji varnanagė Solveiga traukė ežero pakrantės link. Taip norėjo rasti atskirą kampelį, kur nesibūriuotų kiti mokiniai, kad galėtų pasikalbėti su vienu iš brolių apie dalykus, kurie jau seniai neduoda ramybės. Braudamasi per kažkokias šakas nesivargino skirti jų rankomis, tiesiog darė tai mintimis. Atsidūrusi prie vandens, ištiesė dangaus spalvos pledą ant žolės ir prigulė, duodama saulei pakaitinti veidą. Po kiek laiko nusispyrusi batelius apsidairė. Na kur gi jis? Ak, tie berniukai... ir dar grifiukai... supratusi, jog jaunesniojo dvynuko gali tekti palaukti, šviesiaplaukė užsimerkė atsiduodama šilumai. Tokiuose švelniuose spinduliuose, jos dar pusiau žmogišką kūną apsupusiuose,  žmogiškos bėdos greitai nuslopo. Nė pati nepajuto kaip ėmė grimzti į svajones, į lengvutę snaudulio būseną.
Štai ji su Džeimsu sėdi prie akromantulų lizdo, tiksliau ji sėdi ant miško paklotės, o jis uždėjęs rankas jai ant kaklo. Aiškiai, labai aiškiai jas pajuto, ir dainą savo išgirdo. Nutilus dainai turėjo pasirodyti tėtis, sužeisti Džeimsą, bet jis nepasirodė. "Mano vardas Andželika."
Antrakursė staigiai atsisėdo karštligiškai dairydamasi padėrusiomis akimis.
-Ravenai? – baukščiai prabilo, vos vos, kad net už penkių metrų stovėjęs žmogus būtų neišgirdęs. Širdis taip daužės, rodės tuoj iššoks iš krūtinės, pavirs apdegusia feruma ir pradings kažkur beribėj tuštumoj.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Solveiga Silvia von Sjuard »
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.

*

Neprisijungęs Areina Oktavija Greywind

  • IV kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
  • "Tu ką, ir blaivų protą užkasei?"
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #34 Prieš 6 mėnesius »
Kažkas buvo ne taip. Kažkas keitėsi ir tik į blogąją pusę. Ir jis to siaubingai bijojo. Jautė, kad kažkas užgrius sunaikindamas visų gyvenimus, sunaikindamas vampyrų šeimą, taip greitai užgimusią.
Kiek susikūprinęs žingsniavo ežero pakrante spartydamas pasitaikiusius smulkius ir visai ne visai smulkius akmenėlius, o batus beveik skalavo vanduo. Beg kas jam darbo? Vandens bijo? Ne, o juk vasara prasidėjo. Ir kalnai namų darbų, bei kito bieso- pamintijo galvodamas ar ta mažutė knygų žiurkytė dar žinoma kaip jo šviesaplaukė sesutė yra labai patenkinta tokiu kiekiu. Na, suprantat, varnos... mėgsta mokytis. Nusišypsojo, bandydamas niūrias mintis varyti šalin- anoks jis Fasiras, tikrai paniuręs nevaikščios! Bet... jei Solveiga pasikvietė pasišnekėti, kas tikrai nutinka retai, tai reikalai su visa  padėtimi yra arba labai gera, arba labai bloga. Per viduriuką niekada nebūna.
Netrukus pastebėjo ant dangaus spalvos pledo prigulusią varnanagę, ko gero užsiiminėjančią tokiu nuobodžiu dalyku kaip kaitinimasis. Šypsena vaiko veide padidėjo n-tuoju kartu ir dar pakėlus kūbu, vos mintyse gimė idėja iškrėsti šunybę jaunąjai von Sjuard. Vampyro ir žmogaus jaunikliui būdingu greičiu ir tylumu pritykino iš už medžio, skiriančio jį ir Solveigą. Tačiau visi norai išsilakstė kai berniukas išgirdo išsigandusį, vos girdimą lemenimą. Ūmiai stryktelėjo iš uždangos ir akimirksiu įveikė trumpą atstumą skiriantį juos, pamiršdamas kad koks pašalinis gali pastebėti tokį nenormalų greitį.
- Ei, aš čia,- ramimdamas sušnabždėjo sukryžiavęs kojas prisėsdamas šalia. Nedrąsiai pirštais palietė jaunėlės petį. Visi žaidimai ir dūkavimai iškart išgaravo, o linksmą būtį pakeitė susimąstymas po truputį pereidamas į melancholiją. Ar liūdesį.
Ausis badė greitas antrakursės širdies plakimas.
- Nurimk, Solveiga,- švelniai  suspaudė jos petį,- Ar viskas gerai? - viltingai pažvelgė į seserį, tikėdamasis, kad vampyriška klausa neapgavo.
"Negi liežuvis duotas jums vien tam, kad blaivų protą perrėkti galėtų?"
By: Šekspyro "Koriolanas"

*

Neprisijungęs Gwyneira Silvia Nightingale

  • IV kursas
  • *
  • 47
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • "Qui quaerit inveniet, pulsanti aperietur."
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #35 Prieš 6 mėnesius »
O viešpatie, kaip mergaitei palengvėjo krūtinėje išvydus šalia prisėdantį brolį, tačiau šįkart jis, rodos, nebuvo nusiteikęs juokauti, norėjo kalbėtis, klausė jos kas yra. Jei ne tvirta broliška ranka, spaudžianti šviesiaplaukės petį, Solveiga ko gero nebūtų sugebėjusi apie tai prabilti ir dar tiek daug pasakyti. Taip taip, Džeimso ji nebijojo, nors puikiai suvokė, privalėjo bijoti. Von Sjuard vėl nusipurtė. O galbūt ne ji nebijo Džeimso? Prisiminė tą nesveiką, iš niekur atsiradusią, nepaaiškinamą trauką link urzgiančio šuns apleistame demonų metro ir kūnas nuėjo pagaugais, ne, tai tikrai buvo ne jos noras, tuo metu vampyriukė tetroško bėgti, skuosti kiek įkabina, o ne pasiduoti sudrąąskyti kraujo pristigusiam padarui.
-Ravenai, ne, ne viskas gerai. Pasikviečiau tave čia pakalbėti apie kažkokius negerumus, prasidėjusius mūsų šeimoje, manau ir tu tai jauti. Sesuo nesirodė visą vasarą tik siuntinėdama man laiškelius, kad ieško kažkokio atkeikimo nuo sapnų burtų, tačiau dabar, sugrįžusi mokyklon, toks vaizdas, manęs vengia, ir ne tik manęs, ir tėčio, o kas svarbiausia, ir geriausio savo draugo. – Džeimsas, ir kodėl vėl turėjo apie jį pagalvoti? Mintyse numojusi ranka tęsė toliau. – tėtis su mama irgi kada ne kada bepasišneka, kaži ar tebemiega kartu. – mergaitė tirštai tirštai nuraudo. – nežinau Venai kas čia daros, bet jaučiu, jog bus blogai. Su Fasu nenorėjau kalbėtis, jis daugiau pokštus krečia, negu rimtai mąsto. – nutęsė ir tada suprato, turi pagaliau prabilti apie ją. – supranti, į mano sapnus braunasi keista mergaitė, iš pradžių galvojau, kad tai sesuo, užkrėtė mane sapnų burtais, tačiau tada pajutau svetimus norus net būdama blaivi. Pavyzdžiui, mane traukte traukia prie gerokai vyresnio vaikino, kuris nori mane nužudyti. Nepagalvok brolau, nesu aš mazochistė, aš noriu nuo jo bėgti, o ji nori eiti artyn. Jos vardas Andželika, daugiau nieko nežinau. kad ir dabar, sapnavau tą vaikiną miške, kai buvau su juo susitikusi, pabaigoje turėjo ateiti tėtis, bet jo nepamačiau, tik išgirdau: mano vardas Andželika. Supranti, toji mergaitė tarsi iškraipo mano prisiminimus, o gal tik prideda savo... mėginau išsiaiškinti, perverčiau visas knygas bibliotekoje – nieko neradau. Dabar verčiu senovines legendas. Klausyk, gal man su apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoju šnektelėti? – baigus kalbėti širdis nurimo, tik raudonos akys nerimastingai varstė juodaplaukio brolio veidą, laukdamos ką šis atsakys.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Solveiga Silvia von Sjuard »
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.

*

Neprisijungęs Areina Oktavija Greywind

  • IV kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
  • "Tu ką, ir blaivų protą užkasei?"
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #36 Prieš 6 mėnesius »
Linktelėjo mergaitei pradėjus šnekėti. Rodos, ne vienas jis jautėsi šitaip keistai ir kamuojamas nerimo sumišusio su baime. O galbūt ir Fasiras šitaip...? Nors nebuvo tuo tikras, neužsiminėjo legilimatija per atstumą, o ir dvynio vidinio pasaulio dar gerokai nesuprato. To niūruolio, vis beslankiojančio tai šian, tai ten tikrai niekas nesuprastų.
- Aha... Ką?! Ji tau siuntinėjo laiškelius, kai niekas nė bum bum, nieko nežino? Kodėl tik dabar tai pasakei? Mama žino? Pala, pala,- bandė raminti sesers tratėjimą, panašų lyg žirnių pilimą į sieną. - kas tie sapnų burtai, a? Aš ne knygų žiurkė ir nežinau kas jie do daiktas... Aišku,- sumurmėjo išsitiesdamas visu ilgiu ant pledo, sunertas rankas pasidėdamas po galva it nepatogią pagalvę. Stebėjo praplaukiančius debesis, klausėsi bangų mūšos. Į regos lauką įskrido keli paukštukai nardantys ore tarp skraidžiojančių gluosnių lapelių. Tipinė diena su netipinėmis problemomis. Kiti galbūt be rūpesčių praleisdinėtų dieną ar ruoštų pamokas. O kai kas sugulę ant pledo, atrodantys kaip eiliniai poilsiautojai, šnekasi ir dalinasi savo neramumais. O dar trylikamečiai- dvylikamečiai. Kaip gaila. Koks žiaurus pasaulis. Paverkime, bet nuo to niekas nepasikeis, likimas nepasikeis ir sunkumai nesuminkštės. Bet pamiršęs šitą makalynę Ravenas von Sjuardas netrukus prapliupo juoktis.
- Solveiga! Kiek tau metų? Dvidešimt? Oho, mūs mažoji sesutė jau suaugo, kad galvoja tokiomis mintimis!- pabandė susitvardyti, bet dar labiau ėmė kvatotis pamatęs tirštą raudonį Solveigos Silvijos veide. - Na-a... gerai, baigiu- užspaudęs juoką prainkštė sukąsdamas dantis, kad neimtų juoktis vėl. Turbūt vėliau, jei vis dėl to taip nutiktų, juoktųsi tik todėl, kad juokėsi- visai panašiai kaip skaitytojas, kuris skaito knygą ir tikisi, kad ji sudomins, nors tokia tezė dažniausiai būna labai žiauri.
- Nežinau,- nutęsė paskutines raides atsidusdamas,- aš irgi seniai mačiau juos kartu. O galbūt todėl, kad darbas neleidžia? Visgi tėtis eliksyrininkas, Nuodų ir Vaistų profesorius, o mama Hogvartso slaugė, turinti prižiūrėti Ligoninės sparną... Tiesiog nežinau, bet tai irgi variantas. O ar jie miega kartu dar- tai ne mūsų reikalas. Gal,- jau visai susipainiojo. Dar kartą atsiduso. - Žinai, o viskas yra atvirkščiai. Tiesa ta, kas aš daugiau šunybių krečiu, o Fasas- ne,- sumurmėjo toliau klausydamasis varniukės šnekų. Bet nutilo vos prašnekus apie tą dalį, kuri ir buvo berods didžiausia sesers bėda, problema ir kliūtis, trukdanti toliau gyventi ramų gyvenimą. Nemaloni tyla spengte spengė iš juodaplaukio berniuko pusės. Lėtai atsisėdo, auksines akis įsmeigdamas sesers pusėn.
-Ne-ži-nau,- prikimusiu balsu išskiemenavo žodį. Veidas buvo sklidinas baimės.
Tyla truko ne minutę ir ne dvi. Ravenas ištylėjo ištisas penkias minutes, bandydamas suvirškinti girdėtą informaciją, akimis skvarbiai stebėdamas savo šeimos narę. Sėdėjo susitingęs, tik pūstelėjęs vėjas taršė plaukus. Pravėrė burną, bet greitai užsičiaupė taip ir nepasakęs ko norėjo. Po kelių akimirkų vėl pravėrė ieškodamas tinkamų žodžių ir galiausiai prabilo:
- Prieš kiek laiko tau taip?
"Negi liežuvis duotas jums vien tam, kad blaivų protą perrėkti galėtų?"
By: Šekspyro "Koriolanas"

*

Neprisijungęs Gwyneira Silvia Nightingale

  • IV kursas
  • *
  • 47
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • "Qui quaerit inveniet, pulsanti aperietur."
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #37 Prieš 6 mėnesius »
-na, Tričė, - Solveiga ėmė raminti įsikarščiavusį brolį – ji man rašė laiškus visą vasarą, juk tik į ekspediciją iškeliavo, ne į dausas. – varnanagė prunkštelėjo, jai buvo keista, kaip kai kurie žmonės, na, šiuo atveju nelabai žmonės, sutirština tokius, logiškai mąstant įprastus dalykus. – ne... – pamintijo pridėjusi kumštuką prie smilkinio – tėvams lygtais neužsiminiau apie sesės laiškus, Fasui tuo labiau. – dar minutėlę patylėjo. Tada, Dievaži, čiut susilaikė nevožtelėjusi broliui, kai šis pradėjo juoktis iš jos nedrąsių minčių.
-taip, suaugau. O ką, pavydi, kad tave praaugau? Jo, girdėjau, kad berniukai dar ilgokai lieka nebrandomis, kartais net visą gyvenimą. – o taip, sarkazmas buvo paveldėtas iš motinos. Grįžus prie Andželikos temos, mažoji šviesiaplaukė vėl sudrebėjo.
-hmmm... mmm... – numykė kaip kokia nevisprotė, tikrai, pirmąkart rinko žodžius. Nenorėjo broliui pasakoti nei apie demonų metro, nei apie keistą savo drąsą susitikti su Džeimsu uždraustąjame miške. Tad nuo ko pradėti? – aš girdžiu ją jau antri metai, jau nuo pat pirmo kurso Andželika mane kankina, kartais nesusivokiu net ką daranti, tik paskui suprantu, jog jau padariau. Ypač tai pasireiškia dalyvaujant ekstremaliose situacijose, arba miegant, matau iškreiptus sapnus, su kitokia pabaiga įvykius, nei iš tiesų patyriau. Kartais net atrandu galvoje svetimų prisiminimų. Aš nesu beprotė Venai, bet labai bijau... – raudonos mergaitės akys stebėjo iš vandens staiga išlindusią susivėlusią gelsvaplaukę vandenio galvą, nes bijojo, jei nusisuks,  išvys tą, ko čia neturėtų būti.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.

*

Neprisijungęs Areina Oktavija Greywind

  • IV kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
  • "Tu ką, ir blaivų protą užkasei?"
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #38 Prieš 6 mėnesius »
Berniuko akys ėmė vis labiau apvalėti. Sumišęs nuleido žvilgsnį, nedomino net tas vandenis, kurį galima sakyti matė pirmą kartą. Pratarė vėl po trumputės pertraukos vis apmąstydamas ką ketina sakyti, pasverdamas kiekvieną žodį su skiemeniu:
- Ekspedicija?...- tyliai pakartojo su klausiama gaida sesutės anksčiau ištartą žodį,- eh, kodėl toks jausmas lyg šneki, rodos, gimta kalba, bet vis tiek nesuprantu tavęs ir vos gaudaus apie ką šneki? Kokia dar ekspedicija? - vis dar nuleidęs galvą burbuliavo sau po nosimi pritildydamas toną. Net nesivargino išvolioti kokio žodžio garsiau, gi Sol vampyrė kaip ir jis- išgirs, dar ne kurčia.
Lėtai pakėlė galvą, tačiau žvelgė ne į vandenį kaip varnanagė, bet į galingus gluosnius. Pirmąsyk jautėsi toks pasimetęs ir sugniuždytas. Jo sesuo antrus metus persekiojama kažkokios Andželikos. Jų šeima nepastebimai griūna ir niekas nesiteikia paimti padėtį į savo rankas. Jis pats, stulbinamai senai šnekėjo su savo broliu dvyniu. "Ko užvartojo šis pasaulis?!"- norėjo išrėkti iš visų plaučių, bet tupėjo it šlapias ciūckis tyliai tyliai, sučiaupęs lūpas, nepratariantis daugiau nė žodžio, trokštantis, kad prasmektų skradžiai žemę, kad tai tik būtų sapnas. Košmaras greičiau, bet vis tiek sapnas.
- Mes visi bijome, baimė jau įaugusi mums į kraują... ir jos niekaip neiškrapštysi,- sumurmėjo. Pyko ant savęs, kad per lėtai reaguoja, sėdi it kokia nevykusi druskos statula,- aš irgi bijau, Sol. Bijau taip, kad tuoj pats pastipsiu vietoj,- išspaudė varganą šypsenėlę, tačiau akys nė neketino šypsotis,- Klausyk... net nežinau ką pasakyti. Gal nueikime pas tėvą, gal jis sutaisys kokį eliksyrą, kad bent nakčiai ramiai galėtum užmigti, o po to iškart pas profesorių Ridlį? Kad ir kaip jo nemėgstu, bet gal turės kokių idėjų. Nežinau. Ką manai?- viltingai tarė, net nežinojo ko tikėjosi: ar plano efektyvumu, ar tai, kad suaugusieji supras kas čia vyksta.
"Negi liežuvis duotas jums vien tam, kad blaivų protą perrėkti galėtų?"
By: Šekspyro "Koriolanas"

*

Neprisijungęs Gwyneira Silvia Nightingale

  • IV kursas
  • *
  • 47
  • Taškai: 9
  • Lytis: Moteris
  • "Qui quaerit inveniet, pulsanti aperietur."
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #39 Prieš 6 mėnesius »
Toliau stebėdama gelsvas susivėlusias vandenio garbanas, dengiančias šlapią makaulę, pamažėle ėmė juo žavėtis. Tada, atsitiko negirdėtas, neregėtas dalykas, Solveiga pravėrė lūpas ir iš jos gerklės išsklido keistas gargaliavimas, po sekundėlės pasigirdo vandenio atsakymas. Ji suprato, pasisveikino su juo, tačiau vandenių kalbos vadovėlio dar nesurijo! Mergaitės akys išsiplėtė iš siaubo, ji it paklaikusi čiupo brolį už peties, įsikirsdama nagais taip stipriai, kad net kraują paprastąm žmogui būtų paleidusi.
-aš... ne.mo.ku... van.de.nių... kalbos... – tada užsičiaupė, tarsi būtų paraližuota staigaus infarkto. Blondinei reikėjo susitvardyti, todėl šioji pasičiupo įprastos temos.
-Ekspedicija, tai kelionė, paieškos ko nors ar tyrinėjimas. Tarkim, leidiesi į ekspediciją su laukiniais gyvūnais, nes nori ištyrinėti jų gyvenimo būdą ar atrasti kokių naujų žinių. Kai užaugsiu, ir aš keliausiu į ekspedicijas. Jei užaugsiu. – tyliau pridūrė paskutinius du žodžius, širdį vėl persmelkė keistas ilgesys. Išgirdusi Raveno pasiūlytą planą kone supanikavo.
-ne ne ne! Tik ne pas tėtį! Tegu jie su motina mėšlą išsisrebia, nereikia dar mūsų, vaikų bėdų užkrauti. Beje, klausyk, o kuo tau taip nepatinka naujasis apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius? Aš prisimenu, kad pernai, dar būdamas septintakursis, tas vaikinas buvo man vienintelė parama, vampyras, už kurio jaučiausi iš tiesų saugi, nežinau, gal dėl to, kad mudviejų abiejų akys raudonos... – nutęsusi paskutinį sakinį panelė von Sjuard pasirąžė it katė atsukdama veidą saulei, nors šis ir negalėjo įdegti.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.

*

Neprisijungęs Areina Oktavija Greywind

  • IV kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
  • "Tu ką, ir blaivų protą užkasei?"
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #40 Prieš 5 mėnesius »
- Na.gi nagi, nebiiijok,- puolė raminti seserį, nors jos įsikirtę nagai petin neleido ramiai ištarti žodžius, taip, kad atliktų reikiamą efektą. Mergaitė panikavo, berniukas irgi. Reikia mintis kažkur nukreipti- karštligiškai mąstė ir kiek atsipalaidavo, vos mergaičiukė ėmė aiškinti ekspedicijos sąvokos reikšmė.
- Ei, aš gi žinau ką reiškia tai, tik nesupratau į kokias ekspedicijas Tričė varydavo,- kiek pritildęs toną porino varnanagei grifiukas,- norėčiau. Kad tavo norai išsipildytų,- švelniai tarė nusukdamas galvą nuo šviesaplaukės blondynkos.
- Na, gerai,- atsiduso nusileisdamas, mat labai nepatiko Solveigos tonas. Toks rėkiantis, desperatiškas, siaubingai badantis ausis.
- Nežinau, tiesiog. Į gyvatę panašus. Mh? Rimtai? Ką gi,- nutęsė nežinodamas ką pridurti. Debesys viršuj plaukė, mintys galvoj irgi, bet burna taip ir nepražiota tomis mintimis pasidalinti, kurios vis labiau panašėjo į netvarkingą chaosą,- taip, abiejų jūsų tokios akys buvo... klausyk, gal visdėl to einam pas tą tavo profesorių? Gana čia sėdėti,- greitai pašokęs, pagriebė seserį už rankos, pledą, susukęs į kamuolį, pasiėmė į kitą ranką.
- Reikia kažką daryti juk, ar ne?
Beeidamo berniuko akys užkliuvo už pelėdyno.
Teks ten nueiti po profesoriaus, norėčiau laišką išsiųsti seneliui. Abu vaikai pasuko link pilies, tačiau, kad tik žinotų Ravenas, kad laiko jau nebeliko.
"Negi liežuvis duotas jums vien tam, kad blaivų protą perrėkti galėtų?"
By: Šekspyro "Koriolanas"

*

Neprisijungęs Emillia DiLaurentis

  • V kursas
  • *
  • 148
  • Taškai: 54
  • Lytis: Moteris
  • No Brain No Pain
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #41 Prieš 5 mėnesius »
Skaitydama knygą , Emillia negalėjo susikaupti. Ją trukdė jos kosulys. Ji knygoje ieškojo kokių nors žolelių nuo jos sunkaus kosulio. Knygoje perskaitė , kad yra vienas augalas nuo kurio pasidarai arbatą ir kosulys labai greitai išsigydo. Emillia net neperskaitė pavadinimo, ji pažiūrėjo tik į paveikslėlį kaip atrodo ir išėjo ruoštis. Šis augalas buvo pailgas , turėjo lapus kaip dilgėlės, bet turėjo dar rožinį žiedą . Emillia savo trumpus rožinius plaukus susirišo į kuodelį pasiėmė knygą ir išėjo į lauką. Lauke jau buvo vakaras, todėl surast gėlę bus sunkiau . Eidama jai buvo šalta. Ji jau buvo prie ežero pakrantės. Vaikštinėdama , ji negalėjo surast ta gėlę. Bet kosulys jos pradėjo stiprėti. Eidama ji priėjo prie jai nepažįstamos vietos. Klastuolei pasidarė gan baisu, kad ji pasiklydo, bet iš tolo matėsi Hogvartso bokštai, todėl nusiramino. Netoli jos ji pamatė tą patį augalą. Emilllia iškarto pralinksmėjo. Ji pažiūrėjo į augalo aprašymą ir perskaitė, kad knyga randasi didžiojo gluosnio pakrantei. Su savo kerėjimais ji Emillia sau pasidarė vietoj arbatą, ir ją gan greitai išgėrė. Puodukas už minutės išnyko. Emillia nepajautė , kad jai pagerėjo , bet kosėti ji pradėjo rečiau. Emillia norėjo jau ruoštis išeidinėt, bet pakrantei buvo ant tiek gražu , kad ji pagalvojo pasilikti. Emillia atsisėdo ir stebėjo saulėlydi. Aplinkui nebuvo žmonių, bet iš galo išgirdo žmogaus žingsnius .
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Emillia DiLaurentis »
Magic is believing in yourself, if you can do that, you can make anything happen

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • V kursas
  • *
  • 73
  • Taškai: 65
  • Lytis: Moteris
  • New year, new life.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #42 Prieš 5 mėnesius »
Buvo vakaras, dangus nuostabus, pūčia švelnus vėjelis ir dar keli saulės spindulėliai kišoja iš po debesų.
 - Kaip gražu, - tyliu balsu tarė Kaylie. Kay žinojo, kad ramiausia vieta yra prie didžiojo gluosnio, nes ten nelabai kas eina, dižiulis medis turbūt visus gazdina, šyptelėjo grifiukė. Ji žingsniavo po truputuką, kad pasimėgauti gaiviu oru ir truputi atsipalaiduoti nuo mokslų ir minčių apie egzaminus.
- Kaip gaivu, - su džiaugsmu balse, tarė mergaitė. - Ach, kaip man patinka tokie vakarai, grifė negalėjo atsidžiaugti, turbut šiais metais ji pirma kartą išeina pasivaikščioti, juk visą laiką mokėsi ir sedėjo prie knygų. Ir budama Kay netoli
gluosnio priekyje pamatė sėdintį mokinį ir kažką ten krapštant, grifiukė norėjo pažiūrėti ar jai viskas gerai, tad priėjusi arčiau tarė:
- Ar tau viskas gerai, gal pakviesti seselę. - Sunerimusiu balsu kalbėjo mergaitė.

*

Neprisijungęs Emillia DiLaurentis

  • V kursas
  • *
  • 148
  • Taškai: 54
  • Lytis: Moteris
  • No Brain No Pain
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #43 Prieš 5 mėnesius »
Emillia stebėdama saulėlydį , išgirdo iš galo žingsnius. Tai buvo mergaitė. Ji buvo iš grifų gūžtos. Grifė paklausė ar Emilliai viskas gerai, pasiūlė iškviest seselę. Klastuolė nustebo, kad ji nerimauja .
 - Ačiū , bet nereikia kviesti seselę. Mano savijauta tikrai pagerėjo.
 Emilliai buvo malonu , kad ji susirūpino jos savijauta.
- Mano vardas Emillia DiLaurentis, o koks tavo?
 Emilliai buvo keista, kad klastuolė ir grifė pradėjo bendraut , kai jie visada pykstasi. Klastuolė už poros minučių pradėjo ir vėl kosėti. Visgi tos žolelės nepadėjo. Pažiūrėjus į mergaitę, Emilliai pasirodė, kad jos veido išraiška susirūpinusi.
- Man tikrai viskas gerai. Tai tiesiog kosulys. Prie šitos didžiosios gluosnio pakrantės buvau atėjus tik dėl žolelių , kurie puikiai gydo. Bet jos man kažkodėl nepadėjo.
 Saulė leidosi labai greitai, ir pradėjo tamsėti. Emillia slaptai bijojo naktų , nes visada naktyje pakliūdavo į bėdas . Kai saulė leidosi, saulėlydis buvo tiesiog nuostabus. Didžiojo gluosnio pakrantei vaizdas buvo įspūdingas. Nors ir pradėdavo tamsėti, bet čia pasilikti ji norėjo amžiams ir mėgautis tokiu vaizdu.
Po poros minučių sutemo. Klastuolei pasidarė baisoką . Todėl , kad prasiblaškyti ji pradėjo grifei uždavinėti klausimus.
- Iš kokio tu kurso? Kokios pamokos tau patinka? Kokie pas tave pomėgiai? Gal papasakosi apie save?
Magic is believing in yourself, if you can do that, you can make anything happen

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • V kursas
  • *
  • 73
  • Taškai: 65
  • Lytis: Moteris
  • New year, new life.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #44 Prieš 5 mėnesius »
Kay išgirdusi, kad mergaitei viskas gerai, pasijautė geriau, buvo labai keista, kad Kaylie juk iš Grifų gūžtos, o Emillia iš Klastūnyno, bet grifė nenorėdama piktis ir įžeisti mergaitės tarė:
- Labai atsiprašau, bet su klastuoleis grifai nelabai sutare ir nemanau, kad galėsim būti draugėmis. - Kay tai pasakiusi truputi sutriko, bet vėliau atslėgo. Grifei buvo keista, kad mergaitė bando save gydyto, o neina pas seselę, ką dažniausiai daro dalis mokinių. Turbut kiekvieno mūsų reikalas, galvojo grifiukė.
- Mano vardas Kaylie, esu trečiakursė. - Tik tiek apie save pasakė Kay, nors ji buvo ir draugiška, tačiau klastuolei ir grifai nedera. Nors Kaylie buvo ir draugiška, brt nenorėdama dar labiau visko sugadinti, ji priėjo arčiau mergaitės ir pasakė:
- Ataiprašau, turbut pati supranti? Pilvas valgyti prašo, iki ,- šyptelėjo grifė ir po truputuka judėjo link Hogvartso.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017