0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Theodore Sher Maden

  • II kursas
  • *
  • 119
  • Taškai: 61
  • Lytis: Vyras
  • pasaulyje, kur nėra vaizduotės, nėra ir baimės.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #15 Prieš 1 metus »
Vaikinukas nuliūdo, kai Lu nesuprato apie ką jis kalba, bet to liūdesio viešai neparodė.
-Gal,- sumišusiu balsu atsakė juodaplaukis,- kodėl sakai brolį, jei anksčiau minėjai, kad neturi, bet labai nori?- suglumo Seph. Joseph pagaliau paleido Lumegą ir patogiai atsitiesė į gluosnį.
-Tau šalta? Man taip pat,- klastuolis prisitraukė arčiau grifiukės ir stipriai suspaudęs bandė ją pašildyti, bet turbūt nelabai kas ir pavyko, todėl su Lu kartu atsistojo. Padėjo mergaitei surinkti visus jos daiktus ir palengva pradėjo žygiuoti į pilį, mėgaudamas akimirkomis su šviesiaplauke. Staiga lietus taip stipriai pradėjo pilti, kad Joseph rankomis užsidengė ir taip šlapius plaukus ir nežinodamas ar Lu bėgo kartu, lėkė Hogvartso link. Ir tik atsisukęs pamatė kiaurai peršlapusią mergaitę sekant įkandin jo, todėl garsiai šūktelėjęs į tolį atsiprašau vėl atbėgo prie jos ir kartu užkopė į kalną nuo ežero...
×Though do, in fact, shut up×
Because you're an idiot. No, no, no. Don't look like that. Practically everyone is.

*

Neprisijungęs Lumega Terson

  • II kursas
  • *
  • 22
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • The more you care the more you have to lose.
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #16 Prieš 1 metus »
 -Turiu omenyje, kad manau jog panašus jausmas kai turi brolį.-šyptelėjo grifė.-Bent jau aš taip manau,-pridūrė.
 Paskutinį kartą Lumega žvilgtelėjo į nepakartojamą Didžiojo Gluosnio Pakrantę ir pasileido Hogvartso link.
The best things in life:
1. To love.
2. And be loved.

*

Neprisijungęs Ramen Horst

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #17 Prieš 1 metus »
Šią popietę oras buvo negailestingas. Pati gamta niekaip neapsisprendė kurį iš savo sūnų paleisti pasismaginti pirmą - vėją, sniegą ar lietų.
Tolumoje boluojantys medžiai karts nuo karto griausmingai susvyruodavo - miškuose besislapstantis vėjas priversdavo medžius stipriai atsilošti atgal, o tuomet iš visų jėgų sviesdavo juos priekin. Kiek palingavusios šakos, šiaip ne taip, grįždavo į pradinės būsenos balansą. Kartkartėmis, tas pats aršusis stipruolis vėjas taip įsijautęs užsižaisdavo tarp Hogvartso bokštų, jog susidaręs vėjo gūsis smarkiai blokšdavosi į plonytį langų stiklą Švilpynės bendrajame kambaryje. Ramen kas kartą krūpteldavo nuo šio graustinį primenančio garso, tačiau širdyje mergaitė nė kiek nesibaimino, atvirkščiai - gamtos didybė visad žavėjo švilpiukę.
Nenoromis išsiraičiusi iš minkštojo krėslo, mergaitė priėjo prie artimiausio apvalaus lango ir šiek tiek pasistiebė, jog galėtų stebėti tai, kas vyksta užu jo.
Dangus buvo purvinas. Spalva priminė purviną sniegą - būtent taip toji balta, neįtikėtino minkštumo medžiaga atrodydavo po pusdienio centrinėse Londono gatvėse. Kai kurie lopinėliai būdavo visiškai juodi it anglis, kai kurie - įgavę šiek tiek šviesesnį pilką atspalvį. Žinoma, negalima pamiršti ir geltono sniego kalvelių, nors geltona spalva visiškai netinkama dangaus ir sniego paralelei. Bent jau ne šiandien.
Nežinia kodėl, tačiau tokios dienos švilpiukei patiko labiausiai. Viskas atrodydavę it netikra ir dirbtina - rūkas, siekiantis ne tik medžių viršūnes, tačiau ir Hogvartso bokštus; suledėjusi arba pasruvusi purvu žemė. Labiausiai Ramen toks oras traukė dėl vyraujančios ramybės (žmonės nekišdavo nosies laukan), ypač gerai girdimo vėjo švilpimo ir kartkartėmis pikto medžių ošimo, kai tasai pats vėjas pernelyg įsiaudrina. Žinoma, vaizdas nė iš tolo nepriminė idiliško paveikslėlio, tačiau mergaitė to niekad ir neieškojo gamtoje. Lengvai supykusi ir eibes krečianti gamta - štai kas traukė mergaitę.
Na, žinoma - tik Ramen gali toptelėti mintis pasivaikščioti tokiu oru! Ilgai nedelsdama, paskubomis užsimetė žieminį apsiaustą, aplink kaklą apsivyniojo mieliausią senelės megztą šaliką ir it vijurkas išdūmė laukan. Paprastai lipimas štačiais laiptais mergaitę gąsdindavo, tačiau šį kartą švilpiukė jais nubildėjo taip greitai, lyg kur nors vėluodama. Tiesą sakant - ji ir bijojo pavėluoti. Jautė, jog pats didžiausias gamtos spektaklis prasidės visai netrukus. Ramen žūtbūt turėjo pamatyti pirmuosius žaibus ir išgirsti griaustinių arijas. Tuomet - kartu su siūbuojančiomis medžių šakomis sušokti šokį.
Vos tik švilpė išlėkė laukan - tasai šaltis, bjaurybė, nieko nelaukdamas ir net neleidęs apasiprasti, susmeigė daugybę mažyčių adatėlių į dailučius mergaitės skruostus. Nieko nepaisydama, Ramen giliai įkvėpė gaivaus oro ir pasileido bėgti link ežero. Visapusišką mergaitės džiaugsmą temdė viena mažytė bėda - lengvučiai žiobariški sportbačiai jau buvo kiaurai permirkę purvu ir vandeniu, tad jie tapo dar didesnė kliūtis ėjimui negu pats purvas. Nedvejodama nė minutės, mergaitė kiemo viduryje nusispyrė batukus ir pasisleido tekina per giliausias ir klampiausias purvo duobes. Ji puikiai suvokė, jog po tokių nutrūktgalviškų linksmybių laukia palaida ir snargliuota nosis, aukšta temperatūra ir pūlinga angina, tačiau švilpiukės tai visai negąsdino. Jai nebuvo baisu netgi tai, jog žaibas gali lyg tyčia pasirodyti tuomet, kada ji bėga atviru lauku ir pasirinkti savo auka būtent mažąją Ramen.
Mergaitės basos kojos pynėsi tarp aukštų ir aštrių žolių, o ji pati - vertėsi kūliais. Purvyno aikšte tapęs kiemas mergaitę pavertė visiška murze - nors lauke Ramen buvo tik geras dešimt minučių, tačiau visa fizionomija skendėjo purve. Bėgant pasiutėlišku greičiu vėjas švilpė pro ausis, o akys niekaip nesustojo ašaroti - mergaitei tai buvo nė motais. Jos galvoje buvo gajus tik vienas tikslas – didžiojo gluosnio pakrantės pasiekimas. Pasaulyje nebuvo nuostabesnės vietos, kurioje gamta atrodytų dar patraukliau. Ramen galėjo prisiekti, jog būnant toje vietoje, savo kūnu galėjai jausti pačios motinos gamtos vibracijas ir sklindančią energiją, nors mergaitė nieko bendro su rytų religijomis ir neturėjo.
Vėjas visai pašėlo – Ramen bėgo itin tankia mažo miškelio proskyna, kur niekad nebuvo genami medžiai. Šakos pjaustė ir pėdas, ir kėsinosi išbadyti akis, tad užsimerkusi mergaitė savo rankomis stengėsi skintis sau kelią. Pagaliau, kai pėdos pradėjo leistis kalnu žemyn, švilpė atmerkė akis ir sekundėlei dirstelėjo į savo kojas – jos stipriai kraujavo. Mergaitė buvo per arti savo tikslo, jog imtų ir pasiduotų. Prieš jos akis tyvuliavo mažas, tačiau šiek tiek patvinęs upokšnis. Ramen sustojo ir šiek tiek atsikvėpė - tokios ilgos distancijos ji jau ilgai nebėgusi. Vis dar sunkiai alsuodama, mergaitė žvalgėsi po dangų tarsi ko ieškodama. Lyg tarp kitko švilpė pasilenkė ties upokšniu ir norėdama patikrinti vandenį, kyštelėjo vieną pirštą. Iš netikėtumo netgi nustėro. Vanduo buvo ledinis, tačiau ji žūtbūt turės upelį perbristi, nors tai ir reikštų siaubingą kojų žaizdų skausmą. Sukaupusi paskutines savo jėgas ir drąsą, Ramen įkvėpė gilų oro gurkšnį ir greitai, aukštai keldama kelius, peršuoliavo per ledinį upelį.
Geliančios ir kraujuojančios pėdos jau buvo visai arti tikslo. Būtent tai ir ramino ir veikė it nuskausminamieji.
Ir štai – pagaliau. Vos tik Ramen išvydo didįjį gluosnį, dangų nuplieskė neįtikėtino dydžio ir grožio žaibas! Kalnų virtinės tolyje atrodė tokios tolimos, o Hogvartso bokštai – ranka tepasiekiami.
Švilpė ėmė dairytis šakos, ant kurios galėtų trumpam prisėsti ir pagydyti savo sužalotas pėdas. Pasukusi galvą dešinėn, didžiulei Ramen nuostabai, mergaitė pastebėjo, jog yra ne viena.

Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #18 Prieš 1 metus »
Diena buvo itin bjauri ir tikrai neskatinanti eiti laukan. Tai buvo viena iš tokių dienų, kai grifas ją mieliau praleistų gulėdamas savo lovoje ar sėdėdamas prie namų darbų. Tačiau dabar vaikinukas mieliau rinkosi pabuvojimą lauke tokiu atgrasančiu oru negu sėdėjimą Hogvartso pilyje, kurioje susidariusi atmosfera slėgė žymiai labiau nei kas kitas.
Žygiuojant ežero pakrante, juodaplaukio plaukus ir jo apsiaustą kedeno priešpriešai pučiantis šaltas vėjas. Jis spėjo atšaldyti Edgar'o veidą, nors jis ir nejautė šalčio, nes buvo paskendęs mintyse ir visokiausiuose apsvarstymuose, kurie jau kelinta diena, gal savaitė nedavė ramybės. Jam praėjus išraižytą šaką, kuri bylojo apie Didžiojo gluosnio pakrantę nė neatkreipė ketvirtakursio dėmesio. Šioje vietoje jis lankėsi pirmą kartą, o kiekviena naujai aptikta žaliaakio vieta, visada sužadindavo jo viduje intrigą ir norą ją tyrinėti, tačiau šį syk net pats jaunuolis nesusivokė, jog aptiko nematytą vietovę ir nejučiomis prasibruzgenęs pro krūmokšnius išlindo prie pakrantės. Šioji buvo nuostabi, labiausiai keriantis vaizdas buvo už ežero besidriekiantys kalnai. Jie traukė Edgar'o akį. Atrodė, jog jie yra daug žinantys ir galintys daug ką paaiškinti. Penkiolikmečiui prisėdus ant šalto smėlio, tolėliau jis išvydo kažką brendant per upokšnį. Gera pramoga.. be didesnių emocijų pamintijo grifų atstovas ir tik akimis sekė keistuolį ar keistuolę. Tai personai perbridus vandenį ir paskubomis lekiant toliau jau matėsi, kad tai buvo mergaitė iš švilpynės koledžo. Viskas aišku.. net nuostabos nesukėlė moksleiviui toks keistas dalykas, kaip vaikščiojimas lediniu vandeniu, kai tapo akivaizdu kokiam koledžui atstovauja persona. Jai prabėgus visiškai prieš Jeffter'io akis, kurio ji tikriausiai nepastebėjo, matėsi, kad šioji visa sušlapusi, murzina ir basomis kojomis. Greičiausiai grifas būtų ėmęs už tokius kvailus poelgius moralizuoti savo draugams, gal ir kitiems, tačiau dabar neturėjo jėgų tam reikalui, juolab nepažinojo šios mokinės, kuri greičiausiai buvo pirmakursė ar antrakursė. Jai nuskuodus prie netoliese augusių kelių medžių, Edgar'as kilstelėjo savo antakius labiau į viršų, virš savo žalių akių, kai švilpė pagaliau pastebėjo jį. Galvojo ar sveikintis šia atklydėle, ar ne. Begalvojant trumpaplaukio akis persmelkė šviesa sukelta žaibo. Po jo iškart nubildėjus dundukui ant galvos iš lėto ėmė tikštis dideli lietus lašai, skatinantys bėgti slėptis nuo jų, bet vaikinas nė nesiruošė to daryti. Nusprendęs, kad jauna Hogvartso mokinė atvyko su savais tikslais, susimąstėlis tik linktelėjo jai galva, taip lyg ir pasilabindamas su ja.

*

Neprisijungęs Ramen Horst

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #19 Prieš 1 metus »
Švilpės žalios akys išsiplėtė it ji būtų pamačiusi vaiduoklį, tačiau pakrūmėje sėdėjo tikrai ne vėlia, o aiškiausiai matomas, šia žeme dar vaikščiojantis žmogus. Iš pažiūros vaikinas atrodė vyresnis, jo veido mina bylojo, jog yra giliai susimąstęs ar, veikiausiai, dėl kažko susikrimtęs. Truputėlį liūdnos, tačiau neapsakomai gražios akys šią akimirką stebėjo mergaitę. Jų žvilgsniams susidūrus, Ramen susigėdusi nuleido akis žemyn.
Šiek tiek nusivylusi esančia padėtimi, kadangi Ramen svajojo būti tik su savimi ir šiomis akimirkomis nesidalinti su niekuo kitu, iš rankos pagaliau paleido visą kelią neštus batukus. Mergaitės rankos, o labiausiai kojos, nes šioms teko tiesiogiai prisiliesti prie šaltos ir purvinos žemės, buvo sustirusios iš šalčio. Numetusi batus ant žemės - pirmakursė gerai juos apžiūrėjo. Nedaug kas buvo belikę iš plonos medžiagos ir guminio pado, tačiau vis šis tas, nes mergaitė nė neketino keliauti atgal basomis. Laukinių nuotykių ji jau buvo pasisotinusi iki ausų.
Ramen galvoje greitai vizualizavo susidariusią padėtį - iš miško it laumė, visa purvina ir peršlapusi nuo lietaus, pasirodo mergaitė. Vos tik supratusi, kaip ji ištikrųjų atrodo, baisiausiai susigėdo! Švilpė nė nenumanė, ką dabar turėtų galvoti šis vaikinas, tačiau ji buvo tikra, jog nepažįstamasis ją laiko gerokai kauštelėjusia ir ne visai pilno proto idiote. Į tokias mintis mergaitė pasileido neilgam - visgi perštinčios žaizdos ant kojų priminė, jog vertėtų nebedelsti ir jas išgydyti. Per daug nesijaudindama dėl prasidėjusio stipraus lietaus, nes prarasti jau nebebuvo ką (nebent savąją burtų lazdelę, tačiau visa tai prilygtų baisiausiam pragarui), mergaitė prisėdo ant šalto ir jau sušlapti spėjusio smėlio. Dailų nepažįstamąjį ir Ramen teskyrė išsišakojusios šakos ir keletas metrų.
-Ferula, - vis bakstelėjusi lazdele į prasivėrusią žaizdelę, sušnibždėdavo švilpė. Gydomieji kerai jai sekėsi ne taip ir prastai, vis geriau negu nieko, tačiau žaizdos, nors skausmingai ir dalinai užsitraukusios, iki galo neišnykdavo.
Nuo žaizdelių mergaitė perėjo prie savo švaros. Nors išsipurvinti ar susiplėšyti drabužius švilpei niekad neprilygdavo katastrofai, Ramen jautėsi itin nesmagiai, kai šalia jos sėdėjo vaikinas, o ji, savo ruožtu, buvo murzina nuo pirštų galiukų iki pat pakaušio. Nors pirmasis įspūdis jau buvo sugadintas, švilpė tyliai tardama burtažodį, stebėjo, kaip purvo molekulės pamažu dingsta nuo jos odos bei drabužių. Apsiavusi batukus, Ramen pagaliau atsikvėpė ir vėl susiliejo su gamta. Ėmusi svarstyti, ką gi ji praleido, kol atlikinėjo švaros ir gydymo procedūras.
Lietus negailestingai pylė, didžiuliai lašai krito ant dviejų jaunuolių, sėdinčių pakrantėje. Išsikerojusios šakos mažai teapsaugojo nuo lietaus, o kiaurai permirkę drabužiai jau buvo aplipę mažomis smėlio smiltimis.
Vis dėlto, nors vaikinas ir sėdėjo tylus it vandens į burną prisisimęs, Ramen ši tyla nebuvo itin jauki. Švilpė negalėtų pasakyti, jog yra pati kalbiausia mergaitė iš visų, tačiau ji niekada neatsisakydavo malonaus ar, pačiu geriausiu atveju, kažkuo praturtinančio pokalbio. Kuo toliau, tuo labiau atrodė, jog šis judviejų susitikimas nebus lydimas visiškai jokio pokalbio - anei malonaus ar bereikšmio. Ta nejaukia, o galbūt atvirkščiai, tyla naudojosi gamta, kuri nepaliaujamai sviesdavo vis gražesnius ir išraiškingesnius žaibus virš jų galvų. Vėjas, visai įsisiautęs, tapo atšiaurus. Įpykę medžiai lingavo it vienas, o griaustinio dundesys buvo toks stiprus, jog kelioms sekundėms po jo, mergaitė nieko negirdėdavo.
Svajingai dėbsodama į kalnų virtinęs, švilpė niekaip negalėjo susilaikyti:
-Gražu, ar ne? - Ramen tikėjosi, kad vaikinas išgirdo, nes jos balsas nuskambėjo tarsi iš po žemių.
Kalba - nesusipratimų šaltinis, tačiau jeigu jau jie kartu dalijasi šia akimirka, kodėl gi nepasikalbėjus? Žalios mergaitės akys įsmigo į šalimais sėdintį nepažįstamąjį.

Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #20 Prieš 1 metus »
Iš padangių byrant milžiniškiems lašams ir įspūdingų formų žaibams marginant aptemusį dangų, Edgar'as sėdėjo it įbestas kuolas ir vis dar žvelgė į tolumoje stūksančius kalnus. Tiksliau į jų neryškius kontūrus, kuriuos buvo vis sunkiau įžiūrėti stiprėjant lietui. Ir nors atrodytų vaikinas į nieką nereagavo aplink, jis jautė, kaip švilpė prisigretino šalia jo ir girdėjo, kad ji burba kažkokius burtažodžius. Dabar visai nepamaišytų apsauginiai kerai nuo vandens galvojo grifas ir stebėjosi, kad dar iki šiol jų neišmoko. Jie dabar būtų labai pravertę, kai moksleivio apsiaustas kiaurai peršlapęs ir vanduo sunkiasi link kitų drabužių. Nuo jo juodų plaukų, persigėrusių lietaus lašų, buvo galima įžvelgti nedidelius upelius, bėgančius jaunu veidu. Kai ketvirtakursio ausis pasiekė švilpės klausimas, šis minutėlę patylėjęs silpnai nusijuokė.
- Ir dar kaip..- giliai atsidusdamas tarstelėjo vis žvelgdamas tolyn ir nė kiek nenukreipdamas savo žvilgsnio kitu nuo pradinio taško.
- Ar neturėtumei būti pilyje?- dar kiek patylėjęs pats klausimu pratęsė pokalbį žaliaakis. Dar lyg ir norėjo kažką pasakyti, tačiau kažkodėl susilaikė. Tik nusivaipė primerkdamas savas akis ir mirktelėjęs kelis sykius apsistojo tik ties pastaruoju užduotu klausimu, dėl kurio svarstė ar ne be reikalo ir jį uždavė, užuot galėjimo sėdėti ramiai ir mėginimo pintis į gilesnį pokalbį.

*

Neprisijungęs Ramen Horst

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #21 Prieš 1 metus »
Iš tiesų, švilpė nesitikėjo sulaukti atsakymo. Kas galėtų norėti plepėti su mergaite, kuri atrodė taip, tarsi būtų išnirusi iš pelkių gilumos? Tiesa, nors šiuo metu švilpė ir atrodė kiek geriau, tačiau jautėsi kaip šlapias šuo - tai mažai pagerino situaciją.
Visgi, paaiškėjus, jog Ramen buvo klaidingai įsitkinusi ir sulaukusi šiokio tokio atsakymo - nudžiugo, jog vaikinas teikėsi atsakyt. Baisiai nenorėjo pasirodyti esanti prielipa, tad žodžius stengėsi rinkti kuo atsargiau. Na, bent jau iš pradžių.
- Kas gali norėti būti pilyje, kai taip gražiai žaibuoja? - šiek tiek baimindamasi, jog balso tonas nuskambėjo kiek per džiugiai, Ramen vis nenuleido akių nuo vaikino, nors jis ir nesiteikė atsisukti, - Man labai patinka toks oras. Netgi ir lietus, - nė kiek neromantizuodama bei neperdėdama, savo įsitikinimus dėstė švilpė, - Senosios tautos tikėjo, jog lietus ateina tuomet, kai čia, Žemėje, susikaupia pernelyg daug visokio plauko blogybių. Juk jas turi kažkas nuplauti, ar ne? Žmonės dažniausiai priviria tik dar daugiau košės, nėra linkę ją srėbti. Keista, tačiau toks pat požiūris vyravo ir apie žemės drebėjimus ar cunamius... Liūdna, jog lietus yra laikomas neganda, - pajutusi, jog pernelyg įsijautė beliedama savo širdį, švilpė pačiu laiku sustojo, nutilo ir ilgesingai atsiduso.
Abiejų mokinių akys žvelgė tiesiai į tolį - į rūke ir lietuje skendinčius kalnų masyvus. Viskas atrodė taip didinga. Kelioms minutėms nurimus vėjui, gamta sustingo - rodėsi, jog leido lietui atlikti savąjį darbą.
Mergaitei vaikinas neatrodė itin draugiškas. O galbūt tiesiog nekalbus. Gal kiek sarkastiškas. Tačiau tamsiai žalios jo akys spindėjo išmintimi, santūrumu. Gal net lašeliu malonės.
Ramen tikėjo, jog kiekvienas žmogus savyje turi užgyventos išminties. Na, vieniems pasisekę mažiau - tosios išminties tėra arbatinis šaukštelis, o kitiems labiau - išminties nors vežimu vežk! Švilpė norėjo sužinoti kokius vidinius turtus slepia šis žmogus, tačiau nenorėjo pasirodyti tarsi neatlyžtanti prielipa.
-O kaip tu manai? - Ramen vėl atsisuko į vaikiną ir prisiminusi seną psichologinį triuką, akylai stebėjo jo smilkinį, taip tikėdamasi priversti vaikiną atsisukti, - Išvis, ką čia veiki?

Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #22 Prieš 1 metus »
- Protingesni? Kurie geriau palauks kol aprims audra? - perklausė grifas mergaitės, kai šioji pasiteiravo kas tokie norėtų būti pilyje žaibuojant lauke ir vienu lūpų kampučiu nežymiai šyptelėjo. Vaikinas gebėdavo šypsotis visada, nepaisant to ar jausdavosi gerai, ar blogai. Gal išskyrus tuos atvejus, kai būdavo rimtai įpykęs. Švilpei tęsiant, Edgar'o šypsnis dingo ir sukluso bandydamas suprasti, ką jam pasakoja.
- O galėtų tas lietus iš tam tikrų žmonių išplauti blogį..- garsiai išreiškė savo apmąstymus peršlapėlis, dar vis žvelgdamas tolyn su susirūpinusia veido išraiška. Aišku, jis netikėjo, jog lietus gali išnaikinti blogį ar atvirkščiai. Lietus juodaplaukiui buvo tiesiog įprastas reiškinys.
- Aš visgi esu už saulėtą ir šiltą dieną,- pasidalino tuo, kas jam arčiau širdies buvo, nors šiandieną nesiskundė ir esamomis oro sąlygomis. Jusdamas, jog mergaitė vis jį smelkia savo žvilgsniu, pasijuto kiek nejaukiai. Nebuvo iš tų, kuris bendraudavo šaltai. Net ir su tais, vadinamais savo priešais, jis stengdavosi kalbėti nuolankiai ir neatsukdamas nugaros. Pagaliau sunkai, tačiau pakreipęs galvą į jaunosios moksleivės pusę, pažvelgė į jos akis, dalinai dengiamas peršlapusių jos plaukų.
- Aš manau, jog lietus yra tiesiog lietus. Ką jis gali padaryti, tai galbūt tik susargdinti tave..- kiek kitaip lietų matė savo akimis ketvirtakursis nei švilpė. - Išvis ką aš čia veikiu? Sėdžiu tikriausiai.. Kalbu su tavimi.. Ir dabar nieko daugiau..,- ramiai ir gal kiek šaltokai išdėstė jaunuolis, - O pati ką čia veiki? Tik dėl to, jog lietus lyja atėjai? Nebuvo įmanoma pasigerėti juo tiesiog mokyklos kieme?- dar pažėręs savo klausimų penkiolikmetis, pridūrė, - Be to, ten tau būtų saugiau nei bastytis nežinia kur.

*

Neprisijungęs Ramen Horst

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #23 Prieš 1 metus »
Ramen neklydo - vaikinas buvo itin sarkastiškas ir grubus. Mergaitės galvoje sunkiai rinkosi sakiniai, blėso ir pradžioje įsižiebęs noras pasikalbėti su vaikinu. Vien tai, kad švilpė sulaukė nepažįstamojo atsako, privertė ją galvoti, jog viskas nėra taip blogai, tačiau įsitikinusi vaikino šaltumu Ramen ėmė gailėtis išvis pradėjusi pokalbį.
Išklausiusi keleto padrikų vaikino minčių, šį tą švilpė vis dėlto pasiekė - jis pagaliau pažvelgė merginos pusėn. Nors žvilgsnis buvo gana nemalonus ir šaltas, Ramen bent jau jautėsi užmezgusį nors kokį kontaktą. Net jeigu jis ir nebuvo paremtas abipusiu susidomėjimu.
Mergaitė jautėsi kaip paskutinė kvailė. Nepratarusi nė vieno žodžio ir nusukusi tyrinėjantį žvilgsnį nuo vaikino, ėmė apžiūrinėti ir taip geras pakrantės apylinkes. Ko gi mergaitė tikėjosi? Juk visi vyresni mokiniai laikė mažesniuosius nieko nevertais ir nemokančiais nevykėliais.
Kantriai išklausiusi pasipylusią klausimų laviną, Ramen net nemanė atsakyti. Ne dėl to, jog buvo įsižeidusi ar supykusi - paprasčiausiai nenorėjo pasijausti dar didesne kvaile, negu dabar. Išgirdusi paskutinį vaikino sakinį "Be to, ten tau būtų saugiau nei bastytis nežinia kur" švilpė lėtai atsisuko į vaikiną norėdama išvysti jo veido miną. Mergaitė galėjo interpretuoti įvairiai - visa tai ji galėjo priimti kaip grasinimą arba, veikiau, brolišką rūpestį. Ko gero, tai buvo paprastų paprasčiausias solidarumas. Ramen suprato, jog vaikinas kalba apie Hogvartsą palietusį karą. Sprendžiant iš to, kokiomis liūdnomis ir negyvomis akimis jis stebi aplinką, kaip šaltai bendrauja ir, panašu, būdamas pilno proto, sėdi lietuje, buvo galima daryti išvadas, jog šis vaikinas ir pats nukentėjo kare. Ar, dar blogiau, nukentėjo jo draugai. O galbūt mylimoji?
Ramen galvoje ir vėl pasirodė ponas kartėlis, dabar ji griaužėsi dėl to, kaip nešališkai vertino aplinką. Galbūt jo žodžių grubumas nebuvo nukreiptas būtent švilpės pusėn? Galbūt visa tai buvo grįsta vidiniais išgyvenimais?
Nors mergaitė buvo besiruošianti trauktis iš pakrantės, vis dėlto ji atsisėdo, pasislinko šalia vaikino ir pirštu bakstelėjo į šoną.
-O tu visad esi toks niūrybė? - Ramen pasirėmė smakrą vieną ranka ir vėl nepaliaujamai degino vaikiną savo žalių akių žvilgsnių, - Suprantu, jog tau atrodau kaip nieko nesuvokianti mergiotė, bet gal... Gal tau reikia pagalbos? Žinai, kaip ten sakoma, - švilpė šyptelėjo ir jos veidas iškart tapo gyvesnis, - Visiems kartais reikia peties išsiverkti.
Mergaitė trumpai nusikvatojo, tačiau ir vėl greit surimtėjo. Ji išties norėjo padėti vaikinui ar, bent jau, išsiaiškinti kas jį kamuoja. Ramen buvo pasiruošusi artėjančiam smūgiui ir per daug nesitikėjo, jog vaikinas parodys kažkokias tai teigiamas ar, bent jau, pusiau teigiamas emocijas.

Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #24 Prieš 1 metus »
Dar laikydamas savo žvilgsnį ties merginos akimis, juodaplaukis vis laukė ką šioji atsakys. Tačiau aplink girdėjo tik skambiai pliupsenantį lietų ir nieko daugiau. Nesuprasdamas ar ji neišgirdo jo, ar dėl kažko ji nėra nusiteikusi į juos atsakyti, Edgar'as nedrįso perklausti to paties antrą kartą siekdamas neatrodyti kvailai, jei švilpė vis dėl to jį išgirdo. Vėl atsisukęs ten, kur įnirtingai spoksojo ir prieš tai, netrukus pajuto, kad jo pašnekovė pakilo nuo smėlio. Greičiausiai paklausys mano patarimo pagalvojo nežinodamas ar dar norėtų pasišnekučiuoti, ar likti vienas pats, apsuptas tik gamtos ir savo minčių. Kaip bebūtų, grifas neprieštarautų nė vienam variantui. Kai mokinukė pakilus tik prižengė arčiau trumpaplaukio ir klestelėjusi bakstelėjo jį pirštu užduodama klausimą, ketvirtakursis nusišypsojo, truputėlį sukrizendamas.
- Jo..,- dar vis išsaugodamas šypseną savame veide Jeffter'is papurtė galvą kiek į šonus, - Aš niūrus, kaip šis lietaus kupinas dangus,- kiek kilstelėjo į purvo prisisunkusius debesis, - Bet tau juk tai patinka, tiesa?- susijuokdamas dar kartelį atsisuko į mergaitę. Neužilgo jai pasiteiravus ar pačiam ketvirtakursiui nereikia pagalbos, jo veidas apsistojo ties lengvu šypsniu.
- Ne..,- pajudino galvą į šonus, - Nei atrodai man kvaila, nei man reikia pagalbos.. Kodėl man jos iš vis turėtų reikti?- gūžtelėjo pečiais vaikinas. Jis išties net nesakytų, jei ir labai reiktų pagalbos, nes nemėgo užkrauti rūpesčių kitiems, tačiau pats padėti niekada neatsisakytų.
- O tarp kita ko, tavo pečiai dar per gležni atlaikyti tokioms didelioms ašaroms,- nužvelgdamas mergaitės pečius juokavo penkiolikmetis nesulaikydamas, kartais išsprūstančio nedidelio juoko.

*

Neprisijungęs Ramen Horst

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #25 Prieš 1 metus »
Ak šit kaip? Šį kartą mergaitė nė kiek neklydo dėl laukiančio atsako. Vaikinas jos akyse atrodė tarytumei didelė šalto ir kieto metalo krūva - galėjai į ją belstis visokiausiais žodžiais - tiek gražiai ar, juolabiau, piktai, galėjai išbandyti netgi ir spardymą ar daiktų mėtymą, tačiau šioji metalo krūva kaip neprakalbs, taip neprakalbs.
Švilpę gal kiek ir skaudino toks atšiaurus ir pašaipus vaikino bendravimas, nes visgi, pirmakursė visiškai neturėjo patirties atremiant bjaurius žodžius metamus jos pusėn. Galų gale ir pati Ramen niekuomet negalėtų būti tokia šalta žmogui, kuris neturi jokių blogų ketinimų ir tai aiškiai parodo. Švilpiukė nemokėjo būti tokiu šalčio kamuoliu, o kaipgi nemokėdamas kitos kalbos, būtent ja ir susikalbėsi? Ramen visaip stengėsi praleisti pro ausis pobjaurius vaikino žodžius, nes šie galėję sukelti abiems jaunuoliams netikėtą reakciją - mergaitė visad buvo atlapaširdė, itin jautriai priimdavo kitų žmonių žodžius, o šie, savo ruožtu it mažos, smailios adatėlės susmigdavo į pačias skaudžiausias jausmų vietas. Ramen nuolat girdėdavo, jog yra pernelyg emocionali, tačiau iki šiol nebuvo radusi būdo, kaip su tuo "susitvarkyti". O gal netgi dėl to nereikėjo jaudintis? Juk ji priima visus žmones tokius, kokie jie yra sukurti - vietomis brokuotus, įskaudintus, palaužtus ar net sulaužytus. Visgi, mergaitė džiaugėsi, jog gyvena burtininkų pasaulyje, kur kilus kivirčui pasitelkiama magija, o ne šlykščiausi žodžiai, kaip buvo būdinga žiobarams.
Dabar jau kiek desperatiškai, tačiau ne su susidomėjimo kupinu žvilgsniu stebėjo vaikiną. Šis elgėsi taip, lyg tuoj pat po klausimo ar jam nereikia pagalbos, būtų užsidėjęs kaukę. Kad ir kaip besistengdamas nuslėpti kažką, kas tikrai vaikiną kamavo, mergaitė tai aiškiai matė iš jo veido. Kas, po galais, sėdėtų pakrantėje lietui lyjant ir netiesiogiai šaipytųsi iš pirmakursės, jeigu neturėtų problemų? (Žinoma, tos problemos galėjo būti ir nepilnavertiškumo, tačiau taip giliai Ramen nekapstė) Ar tai neatrodo šiek tiek, hm, asketiška?
Tiesą sakant, Ramen iki galo nesuprato ką reiškia nepažįstamojo klausimas "bet tau juk tai patinka, tiesa?". Švilpė sunkiai suvokė ar kalba eina apie oro sąlygas ar, veikiau, vaikinas jau spėjo pagalvoti, jog pirmakursė bus jį įsižiūrėjusi? Tačiau vieną dalyką ji tikrai suvokė - šalimais sėdintis žaliaakis laikė mergaitę baisiausia nuoboda ir niūrybių karaliene. Nereikėjo jai sakyti to, kas buvo ant liežuvio galo, tikrai nereikėjo. Juk tai, koks oras žmogui labiau širdies niekaip negali nusakyti žmogaus būdo! Kita vertus, šitas vaikinas, kuris, kaip minėjęs labiau mėgsta saulėtas dienas, šiuo metu čia nesėdėtų permirkęs iki paskutinio siūlo, o verčiau krėstų kokias nors nevykusias išdaigas pilyje. Dabar Ramen rūpėjo tik vienas dalykas - išsiaiškinti, kokiame gi koledže mokinasi šis jaunuolis. Mergaitė niekaip nesugebėjo susikalbėti su klastuoliais - švilpiai ir klastuoliai buvo tarytumei iš skirtingų pasaulio. Rodosi, tai buvo būtent toks atvejis.
Pajutusi vaikino žvilgsnį, mergaitė staigiai nutraukė savo menkaverčius apmąstymus ir buvo priversta išklausyti dar vieną pašaipią vaikino "pastabą". Ji pasijautė nuvertinta ir, galbūt, netgi šiek tiek atstumta.
-Kodėl tu taip kalbi? Juk tu manęs netgi nepažįsti, - rimtu tonu pradėjo kalbėti švilpiukė, - Žinai, tu visai neblogas aktorius. Tik kokia tavo rolė? Ponas "Man Viskas Gerai"? Tuomet vertėtų dar pasikonsultuoti su režisieriumi, - piktai mestelėjo vaikinui.
Atsidususi sukryžiavo rankas. Nebuvo tikra, jog nepažįstamasis supras jos žodžius. Ramen buvo įsitikinusi, jog laukia dar kelios niekam tikusios pastabėlės ir keletas pašaipių šypsenėlių jos pusėn. "Kodėl, po galais, taip sunku susikalbėti su šitu vaikinu."
-Leisk atspėsiu, tu - klastuolis? - Ramen niekaip negalėjo susilaikyti. Koledžas, į kurį jį paskyrė paskirstymo kepurė ją domino netgi labiau nei vaikino vardas.
Pajutusi, kaip subjuro nuotaika dėl atsitiktinio prašalaičio kaltės, mergaitė nusprendė, jog pats laikas judėti link pilies ir šiek tiek sušilti. Kol tokia mintis dar vystėsi galvoje, švilpė vis dar sėdėjo šalia vaikino ir kantriai laukė jo atsako.
Lietus vis labiau rimo.

Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #26 Prieš 1 metus »
Jaunuolio veidas persimainė į nuostabos kupiną ir jame stojo nesusipratimo kupina šypsena, kai nepažįstamoji atrodo sureagavo kiek neigiamai į Edgar'o mesteltą paskutiniąją repliką. Jis nemanė, kad pasakė kažką itin blogo ir tuo labiau nesiekė kažko supykdyti.
- Nesu, aš joks aktorius. Tiesiog man viskas gerai,- kiek išgąstingai ir iš lėto kalbėjo ketvirtakursis nenorėdamas išvengti dar daugiau netinkamų žodžių, kurie galėtų nepatikti raganaitei. Papildomi ginčai ir barniai dabar nebuvo tas dalykas, kuriuo norėtų jis užsiimti. O dar, jei netyčia mergina bus iš tų jaunųjų Hogvartso moksleivių, kurios be paliovos kėsinasi apmėtyti juodaplaukį akmenimis. Ne, to jam jau, bent per pastaruosius metus, buvo užtektinai ir kažko panašaus nebenorėjo regėti.
Buvo galima justi, kaip lietus rimsta. Dangaus jau keliolika minučių nebemargino elektros iškrovos sukurti reiškiniai, o tolumoje pro mažyti raudoną pilkų debesų apsuptą lopinėlį matėsi keli besileidžiančios saulės spindulėliai. Jau vakarėja? klausė savęs žaliaakis, suvokdamas, kad visą pusdienį pratūnojo čia, nors pačiam atrodė, kad atėjo tik prieš kokią valandą. Klastuolis? dar kartą paklausė mintyse grifas, kai išgirdo švilpiukės klausimą ir ėmė nuoširdžiai juoktis. Bet šiaip ne taip sutvardžius juoką atsisuko į šalimais sėdinčią perlijusią mergaitę.
- Ne,- šyptelėjo, - Aš esu grifas,- išdidžiai pasakęs kokiam koledžui priklauso, pakilo nuo smėlio ir rankomis nusišluostė smėlį, prikibusį prie permirkusio apsiausto.
- Kodėl pamanei, jog aš klastuolis?- smalsiai pasiteiravęs kiek nusipurtė, ėmęs justi šlapių rūbų ir šalto vėjo padarinius. Todėl apsisuko ir žengtelėjęs keletą metrų pakrantės smėliu stabtelėjo ties keletą gulinčių pagaliukų ir išsitraukė savo burtų lazdelę.
- Incendio,- tvirtai taręs penkiolikmetis uždegė nedidelę krūvelę medienos. Tuomet grįžo prie jaunosios atklydėlės ir eilinį sykį nusišypsojęs pasiteiravo:
- Nešalta tau?- tačiau nelaukdamas atsakymo pratęsė,- Jei nori gali pasišildyti prie šiokio tokio lauželio,- ir ištiesė ranką merginos link tam, kad galėtų padėti jai atsistoti, jei žinoma, ji neatsisakys šio pasiūlymo.

*

Neprisijungęs Ramen Horst

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #27 Prieš 1 metus »
"O šventas Odinai!" - kaip pasakytų nuodų ir vaistų profesorius Sorenas von Sjuardas. Švilpė šiuo metu negalėjo sugalvoti geresnio ištiktuko ar frazės, kuri geriau gebėtų apibūdinti jos mintis.
Tokio permainingo vaikino elgesio galimybės Ramen ne tik, kad nenumatė, bet net nesvajojo, jog tokia galimybė galėtų egzistuoti.
Dėl vieno dalyko švilpė džiaugėsi. Vaikinas, paneigęs Ramen išankstinį nusistatymą, pareiškę esąs grifas - tai buvo vienas iš geriausių šiandien išgirstų dalykų! Ji tartum lengviau atsikvėpė, nes žinojo, jog grifas niekad netykos už nugaros ar nesugalvos regzti kokios nors tai pasalos. Žinant, jog jie čia dviese, tai tarsi nurideno nuo širdies akmenį. Nors žinoma, kiekvienas žmogus buvo skirtingas. Kad ir koks atšiaurus šis vaikinas bebūtų, mergaitė nebuvo pratusi vertinti žmonių pagal jų pasakytus žodžius, visgi, lengviau ją įtikindavo tam tikri veiksmai.
O veiksmas pakrantėje, žinoma, vyko. Pakilęs iš savo jau išsėdėtos ir įdubusios vietos, grifiukas bematant nusipurtė papūtus vėsiam vėjui ir užkūrė mažą, tačiau begalo jaukų lauželį. Tai buvo puikus žingsnis link abiem priimtino bendravimo, tačiau švilpė vistiek norėjo atsigriebti - parodyti, jog ironizuoti moka ir mergaitės. Žinoma, nė kiek neprasčiau.
Vaikinui priėjus ir pasiūlius savo ranką, Ramen širdis kiek atlyžo. Ne, vaikino žodžiai ir taip nebuvo supykdę švilpiukės, tačiau dabar ji jautėsi kur kas patogiau, žinodama, jog gana tolimame Hogvartso užkampyje sėdi ir, jeigu galima taip pasakyti, leidžią savo laiką ne su nepataisomu subingalviu, o su ganėtinai maloniu vaikinu, kurio charakterio aštrumas prilygo piranijos smailiems dantukams. Ramen tvirtai įsikibo į vaikino ištiestą ranką ir greit jau stovėjo ant savų kojų. Nieko nelaukdama, ji tuoj pat pasuko prie kuklaus įkurto laužo.
- Oho, o tavo nuotaikos, matyt, kinta sulig oru! - nė kiek nepiktai, tačiau juokaudama mestelėjo grifui, - Gal tau TOS dienos? - dar kartelį ironiškai šyptelėjo ir tiesiu taikymu pasuko link jau įsidegti spėjusio laužo.
- Kodėl pamaniau, jog tu klastuolis? - mergaitė, prisiminusi kiek anksčiau užduotą klausimą, teikėsi į jį atsakyti ir tuo pačiu pritūpė prie laužo link jo ištiesdama savo sušąlusias plaštakas. Odos temperatūra buvo it žiemojančių varlių, - Nes kartais esi baisiausiai nuožmus ir šaltas, rods, jog kalbiesi su sniego krūva, kuri ar taip, ar taip tavęs nesiklauso. Bet aš tiesiog neabejoju, jog tą tu jau žinai, - kilstelėjo pečiais viršun, - Bet išties, tu nesi toks jau blogas. Tiksliau - išvis nesi blogas, tiesiog stengiesi save paslėpti po daugybe kaukių. Nežinia, kiek tu jų dar turi, bet dvi iš jų - "Man Viskas Gerai" ir "aš esu kietas berniukas" šiandien jau atradau! Nemoku apsakyt, koks būtų įdomumas sužinoti apie tave dar ką nors. Lažinuosi, jog net pats dar gerai nežinai, koks esi! - šyptelėjo, - Verčiau ateik čia, nes visai suledėsi.
Atsisukusi į nuošaliau stovintį vaikiną, Ramen pamojo jam ranka ir geranoriškai šyptelėjo, tuomet žengė kelis žingsnius ir padarė vaikinui daugiau vietos.
Tiesą sakant, nenorėjo sudaryti vaizdo, jog yra baisiausia pikčiurna. Nes tokia, žinoma, nė per kur nebuvo. Jai tiesiog netiktų.
Stebėdama, kaip vaikinas šildosi savo rankas, ji nejučiomis nusižiovavo ir padėjo savo galvą jam ant peties.


Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #28 Prieš 1 metus »
Kiek ramiau atsiduso Grifų Gūžtos narys, kai mergaitė atsistojo, kas bylojo, kad viskas nėra taip jau blogai, kaip galėjo pasirodyti iš pradžių ketvirtakursiui. Jis akimis palydėjo švilpę prie savo įkurto lauželio ir klausėsi jos komentarų apie savo nuotaikų kaitą. Į šmaikščią mokinukės frazę sugebėjo atsakyti tik sukrizenimu ir galvos papurtymu į šonus. Išties pats gerai nesuvokė dėl ko ir kaip juo nuotaikos kinta ir jam atrodė, kad elgiasi, kaip įprastai. Bet taip buvo todėl, nes kažkokiu būdu pirmakursė sugebėjo išstumti gilius vaikino apmąstymus, bent kuriam laiku, iš jo galvos.
- Gal.. gal..,- linguodamas galvą sukuždėjo Edgar'as, - Visgi iš tiesų geriau, kai nelyja,- iš dalies, kaip ir sutiko, jog oras kažkiek gali įtakoti emocinę būseną.
- Ne.. Klastuoliai ne tokie.. Bent jau ne visi,- nesutiko su klastūnynui priklausančių žmonių apibūdinimu grifas ir kelioms sekundėms jo akis užliejo ilgesingas žvilgsnis. Vaikinas prisiminė savo pirmuosius draugus Hogvartse. Visi jie buvo klastuoliai. Ir nors kartais mėgindavo palaikyti jiems būdingas pašiepiančias manieras, tai nelabai jiems sekdavosi. Net geriausia jo draugė, su kuria praleisdavo daugiausiai laiko buvo būtent iš šio koledžo. Deja, kaip bebūtų penkiolikmečiui gaila, mokykloje tų draugų beveik nebeliko nei vieno. Tiksliau, liko tik viena draugė, bet kažin ar begalima vadinti ją drauge, kai ją valdo visiškai kita esybė, norinti pakenti ne tik pačiam Edgar'ui, bet ir visiems kitiems, kas nusiteikę taikiai. Kaip bebūtų, tie visi klastuoliai buvo sutikti pirmame kurse, o laikai keičiasi, o per pastaruosius kelis metus daugiau to koledžo atstovų ir nepažino. Na, vieną, bet ta asmenybė jau turėjo visus tinkamus bruožus, norint apibūdinti Klastūnyną iš blogosios pusės.
Grįžus iš ilgo, bet trumpo apmąstymo, Jeffter'is papurtė galvą ir vėlei nusišypsojo pradėdamas žingsniuoti arčiau laužo, pamojus švilpei.
- Kad man viskas gerai, tai jokia čia kaukė,- jaunuolio veidas nušvito dar labiau, - Man iš tiesų viskas gerai,- nors gal tam tikri rūpesčiai ir slėgė žaliaakio pečius, jis šį sykį nieko nemėgino nuslėpti, jis šią minutę jautėsi gerai, tarytum apgaubtas apsauginės auros, saugančios nuo nykių minčių. Prisigretinus prie laužavietės, trumpaplaukis ištiesė savo rankas link ugnies norėdamas bent kiek apdžiovinti nuo vandens susibangavusius pirštų galus ir pasisuko į pašnekovę gudriai šypteldamas.
- Ir iš ko nori lažintis?- dabar ir sukikeno, nes jautė, jog save gerai pažįsta, tad lažintis dėl tokio dalyko nebuvo baisu. Žinoma, galimybė, kad moksleivis mano klaidingai taip pat egzistavo, tačiau pats tokiu variantu nelabai tikėjo.
- O kalbant apie koledžus.. Kokie tuomet yra švilpiai?- dar įterpė naujos temos, tačiau net pačiam sau įdomios, kadangi nepažinojo daug švilpių ir tikriausiai nei su vienu iš jų kartu sudėjus nebuvo tiek prakalbėjęs, kiek jau spėjo su šiandien sutikta švilpiuke. Pastarąjai netikėtai priglaudus savo šlapią galvelę ant grifo peties, šis tik akimis žvilgtelėjo į ją ir truputėlį pasimetė. Tai kiek privertė parausti juodaplaukio skruostus. Vienu momentu jis lyg norėjo apkabinti mergaitę, bet kitu lyg kaustė save, sakydamas sau, kad nėra tam reikalo. Velniai nematė.. suprasdamas, kad iš tiesų lauke nėra šilta ir tikriausiai mergina jaučia šaltuką, o kitaip ir būti negalėtų, kai esi priedu visas sulijęs, Edgar'as ją apkabino per pečius ir truputį patrynė, jos ranką.
- Tikriausiai labai pavargai?- pasiteiravo mokinys žaliaakės, - Gal jau norėtum grįžti į pilį?- skubiai papildė savo klausimą, matydamas nuvargusią ir sušalusią mergaitę.

*

Neprisijungęs Ramen Horst

  • II kursas
  • *
  • 40
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
« Atsakymas #29 Prieš 1 metus »
Padėjusi galvą vaikinui ant peties, Ramen tik vėliau suprato, ką padariusi - mat ji niekad nesibodėdavo fizinio ir artimo kontakto, išskyrus tada, kai kas nors liesdavo jos plaukus, todėl mergaitė niekada nesusimąstydavo, jog kitus žmones gali ir trukdyti toks netikėtas įsiveržimas į jų asmeninę erdvę.
Kadangi buvo velniškai patogu ir netgi gera, švilpė metė lauk iš savo pavargusios galvelės nereikalingus apmąstymus ir žiūrėdama į besikeičiančias laužo liepsnų spalvas, atsakė į vaikino klausimą:
- Švilpiai? - kimiu, tyliu ir kiek vangoku balsu pradėjo Ramen, nepakeldama galvos nuo grifo peties, - Juk tu žinai, kad nėra teisinga apibūdinti daugybę mokinių tokiu pat būdvardžiu. Manyčiau, jog galiu spręsti tik pagal save. O jeigu jau taip - aš esu avelė. Jautri, empatiška ir taiki avelė. Bet net neabejoju, jog geriau paieškojęs rastum ir karžygių, ar, netgi, kokių "blogiukų", - mergaitė sukikeno, nes sunkiai įsivaizdavo nors vieną švilpį blogiukų amplua - kai rytais visi susitikdavo prie bendro stalo Didžiojoje salėje, visų švilpiukų akys, rodos, blizgėte blizgėdavo noru pažinti ir suprasti, tad tokių "blogiukų" karjera pasibaigtų vos tik sužeidus žmogų - jie iškart imtų atsiprašinėti ir netgi nutemptų iki seselės.
Ramen jautė, kaip ugnis ir jos jaukumas, taip pat grifo skleidžiama šiluma pamažu grimzdina ją į giloką nuovargį, tačiau švilpė net nesiruošė nuo jo pasitraukti. Dabar, kai dangų pamažu padengia juoda, aksominė nakties skraistė, Ramen buvo netgi baisu pagalvoti apie grįžimą vienai pilin - ypač dabar, kai reakcija turėtų būti visiškai sulėtėjusi.
Ir išties - tai, jog žaliaakis stovi apsikabinęs ją pačią Ramen suprato praėjus tik kelioms minutėms. Mergaitė jautėsi ypatingai saugi. Dar didesnį dėkingumo jasumą, kuris, rodosi, užpildė visą kūną sukėlė vaikino klausimas.
-Pavargau, bet... - Ramen nutilo ir trumpam kilstelėjo galvytę, - Ar tu matai, koks mėnulis?
Virš ežero kabojo didžiulis gelsvas blynas, kuris buvo šiek tiek pridengtas menkų, kol kas neišsisklaidžiusių, debesų. Šį vakarą jis švietė taip stipriai, jog tie debesys veikiau priminė nematomą apsauginį šydą.
Atgalios padėjusi galvą ant grifo peties, Ramen prisislinko dar arčiau - švilpės kakta švelniai rėmėsi vaikino smakran, ji galėjo jausti ir girdėti kiekvieną vaikino įkvėpimą ir iškvėpimą. Kad būtų patogiau - viena ranka patogiai ilsėjosi ant vaikino krūtinės, kita buvo paslėpta apsiausto kišenėje.
- O kaip tu? - tyliai pasiteiravo.
Nusukusi akis nuo vaiskaus mėnulio ir degančio laužo, mergaitė žvilgtelėjo miškan, pro kurį ir atėjo į šią pakrantę. Nors buvo ir pakankamai tamsu, tačiau Ramen galėjo prisiekti, jog juos visą laiką kažkas stebėjo - kažkas pamatęs mergaitę žiūrinčią, staigiai nėrė gilyn miškan. Švilpė dar spėjo pamatyti juodą, ilgą drapaną ir sužybsėjusias akis. Iš išgąsčio ir netikėtumo švilpė netgi krūptelėjo priversdama vaikiną atsisukti. Ramen vis dar akylai stebėjo tą pačią vietą, kur pasirodė akys, bandydama suprasti ar jai pasivaideno dėl esamo miego trūkio ar ten tikrai kažkas yra. Nors ir jausdama pavojų esant šalia, ji turėjo sau pripažinti, jog su grifu jautėsi saugi ir nepažeidžiama (na, nebent tik nuo pastarojo neapgalvotų žodžių).

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017