[Lettie Lenoir]

Praeitą naktį praleidusi skaitant visai ne kurso knygas, o savo svajingąją literatūrą, Lettie iš savo transo siekė pabėgti eidama prie ežero. Pavasarinis oras visai nepadėjo. Skaisti saulė maloniai šildė mergaitės veidelį, o galvos negalėjo palikti romantiškos mintys. Mergaitei tokia būsena nepatiko, labiau jau vertė jaustis pažeidžiama nei pakylėta. Kelis kartus bežygiuojant savo mintis bandė nusukti kitur, bet nieko, mintys vėl grįždavo prie tų pernelyg saldžių sapalionių. Ugh. Lettie...Tai taip durna.
Pasiekusi ežero krantinę, ji prisėdo šalimais gluosnio. Dar pašalusi žemė tirpdė Lettės kūną. Į savo plono megztuko rankoves sukišusi sugūžtus delnus, ji apžvelgė horizontą. Visai netoliese, pasirėmęs į  gluosnį, sėdėjo berniukas. Jaunas. Gal panašiai mano amžiaus? Rudos mergaičiukės akys persmelkė vaikiną. Nematytas užtat. Lettie toliau jį analizavo. Jo plaukai uh... visai kaip mano skaitytos knygos veikėjo. Žavu. Tik po šios minties mergaitė suprato ką buvo dariusi - visa persikreipusi stebėjus juodaplaukį, net nemirksėjus. Plaučiai, prisigėrę pavasariškų aromatų, galutinai mergaitę patupdė į svajų transą. Supratusi, kaip juokingai arba net gąsdinančiai, turėjo atrodyti vaikinui, Lettie jau nieko nelaukusi nuėjo prie vandens ir šaltu vandeniu apsipylė veidą. 

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd labai nervinosi. Galvojo ateiti į sutartą vietą kokiomis dvidešimt minučių per anksti. Kad tik Miona nesugebėtų ateiti anksčiau nei jis! Vis dėlto tada nutarė, kad belaukdamas sugalvos dingstį iš ten išsinešdinti. O tai, savaime aišku, viską sugadintų nepataisomai. Kažkokiu būdu reikės pasišnekėti. Velsietis taip ir įsivaizdavo, kaip nesugeba suregzti nė žodžio, kol galiausiai supyksta ant savęs. O tada mergina tikrai pamanys, kad jis yra būtent toks, kokiu jį laiko visi: absoliučiai blogas ir piktas padaras.
Tokia mintis, žinoma, nebuvo maloni.
Galiausiai klastuolis nutarė ateiti tik keliomis minutėmis anksčiau. Galima tikėtis, kad mergina apsireikš (jeigu tik nesugalvos atkeršyti!) bent akimirka vėliau. Bet nepakankamai vėliau, kad Dafydd paspruktų.
Taigi raudonplaukis atėjo iki gluosnio prie ežero ir atsisėdo. Kelias akimirkas sėdėjo ir stengėsi apie nieką negalvoti. Deja, išsėdėti buvo itin sunku, tad jis netrukus pašoko ir pradėjo vaikščioti aplink medį. Tai šiek tiek padėjo, nes į galvą atėjo mintis, kad taip daryti yra visiškai kvaila. Net ir tokia mintis buvo malonesnė už bet ką panašaus į "ką darysiu, jeigu ji neateis?" "kaip aš jai ką nors pasakysiu?" ir panašiai.
Po kelių ratų velsietis nutarė nueiti iki vandens. Ilgokai stovėjo prie ežero. Apsvarstė galimybę išsimaudyti, bet vis dėlto apsigalvojo. Dar per šalta. O tikrai nenorės, kad grifė susirūpintų, ar jam viskas gerai. Kaip dažnai ji šito klausė! neprašyta atslinko į galvą mintis. Dafydd net sudrebėjo. Puikiai įsivaizdavo, kad viskas čia nebus taip sklandžiai, kaip tada, kai jis mintyse repetavo.
- Reikėjo parašyti dar vieną laišką, - sumurmėjo vaikinas, eidamas atgal prie gluosnio. Puikiai žinojo, kad to nedarytų. Jeigu jis nesugebės pasišnekėti akis į akį, kokia viso to prasmė? Bent kartą gyvenime jiedu turi pasišnekėti kaip žmonės.
Ir tada vaikino galvoje gimė planas. Jeigu nepavyks pasakyti to, ką jis privalo pasakyti, galės paprasčiausiai apsimesti, kad norėjo tiesiog pasikalbėti. Ramiai ir be pykčių. Žinoma, tai nebūtų malonu, nes meluoti visiškai nesinorėjo. Tačiau Dafydd negalėjo sau leisti, kad Miona jį palaikytų visišku idiotu. Nors turbūt jau ir taip laiko. Kada nors pasišnekėsime ištarė sau velsietis grįžęs prie medžio. Atrodė, kad jis jau yra nusiteikęs dabar nieko svarbaus nebesakyti. Vis dėlto pirmiausia reikėjo, kad Miona ateitų. Jeigu ji neateis... Ką gi, visi planai bus nuėję perniek.
Klastuolis sėdėjo po medžiu ir laukė.

[Miona Hera]

Miona vaikštinėjo po bendrabučio kambarėlį ir vis žvilgčiojo į ant riešo segimą laikrodį. Jau greit turės išeiti, tačiau dar nebuvo iki galo surikiavusi minčių.
Beveik visą naktį negalėjo bluosto sudėti. Didžiąją nakties dalį spoksojo į šešėliais apsitraukusias lubas. Vis mąstė ir permąstė kažkokią neaiškią draugystę su Dafydd. Net pačiai merginai nebuvo aišku, ką jautė tam raudonplaukiui klastuoliui. Sau pripažino, kad prie jo jos elgesys pasikeisdavo, o ir viduj dėdavos labai keisti dalykai. Bet, iš tiesų, kas rudaakyje versdavo ją taip jaustis? Į šitą klausimą grifė atsakyti niekaip negebėjo. Buvo sunku ir prisiminti, nuo kada tas prasidėjo. Dar prefektų vonioje? Galbūt laužavietėj? O gal nuo tada, kai pražudė šeimą? Kuo daugiau galvojo, tuo pastarasis variantas atrodė tikriausias.
Likus beveik pusvalandžiui iki sutarto laiko, Miona atsiduso ir patraukė išėjimo linkui. Suprato, kad repetuoti, ką sakyti, tikrai neverta. Kaip nors mintį perteiks - bet kaip malant arba sunkiai ir atidžiai renkant žodžius.
Dieną susitikti užtaikė gražią. Pavasario saulė linksma ritinėjos danguje, medžiai jau taisėsi žalią skarą. Lydima paukščių giesmių, Miona galiausiai nusigavo iki ženklo, skelbiančio, kad tai - Didžiojo gluosnio pakrantė. Kiek pagrąžiusi rankas žengė takeliu į miško tankmę, iš kurios visai netikėtai ištrūko. Akimis greitai rado po medžiu sėdintį klastuolį. Mintyse mergina vėl suabejojo, ar tai, ką ruošėsi sakyti, - teisinga. Tačiau greitai suprato, kad greičiausiai jau per vėlu. Buvo nusprendusi ir jau apsipratusi su ta mintimi.
Drėgna žemė sugėrė jos žingsnių garsą, todėl, net ir priėjus per porą metrų nuo Dafydd, vaikinas neatsisuko.
Grifė juto, kad kažko jaudinas. Gal bijojo, kad kažkaip įskaudins ar supykdys jaunuolį? O gal labiau bijojo, kad po jų pokalbio klastuolis vėl pasielgs kaip nors žiauriai? Galiausiai ryžosi.
- Labas, - giliai įkvėpusi pasisveikino.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd kokius penkis kartus spėjo išsigąsti, kad ji neateis, kad jis supainiojo laiką, kad ji nežino, kur yra reikalingas gluosnis ir kad atsitiko dar kas nors, kas sutrukdė Mionai ateiti į paskirtą vietą. Tad kai ji pasisveikino, nereikia stebėtis, kad vaikinas net pašoko.
- Ee... Labas, - galiausiai ištarė jis.
Ne, tu neatrodai kaip idiotas. Ne, ji neatėjo tik tam, kad iš tavęs pasityčiotų. Ne, ne, ne! bandė įtikinti save klastuolis, tačiau jam sekėsi itin prastai. Kurį laiką jis žiūrėjo į ežerą. Puikiai žinojo, kad tai jis pakvietė merginą. Juk dar pasakė, kad ji gali nekalbėti, reikia tik kad išklausytų. Deja, dabar liežuvis visiškai nesivertė pasakyti iš viso bet ką. O kur jau ten tokie svarbūs dalykai, apie kuriuos velsiečiui taip reikėjo pasišnekėti...
Po kurio laiko jis pažvelgė į grifę. Žvilgsnio ilgai neišlaikė, tad netrukus nudūrė akis į gluosnio šaknis. Ar verta klausti kokios nors nesąmonės, pavyzdžiui banaliojo "kaip sekasi?" Ne, ko gero, ne. Juk jie abu žino, kad susirinko čia ne to. Bet kaip kitaip pradėti kalbą?
- Ačiū, kad atėjai, - galiausiai išspaudė vaikinas. Ir vėl ilgam nutilo. Jis beveik laukė, kol Miona paragins kalbėti. Nors kas žino, gal ji išties neketina pratarti nė žodžio, o pasisveikinimas buvo tik tam tikra mandagumo išraiška? Vienaip ar kitaip, tačiau kažkaip reikėjo pradėti kalbėti.
- Na... - dar kartą pabandė Dafydd. Ir staiga sugalvojo. Pradėjo berti gana greitai, tačiau aiškiai ir pakankamai garsiai, kad Miona negalėtų apsimesti negirdinti. - Žinau, kad esu šlykštus žmogus, kurio nekenčia visa mokykla. Tam yra priežastis, kuri čia nėra svarbi. Žinau, kad ir su tavimi elgiausi bjauriai. Sakyčiau, kad su tavimi elgiausi netgi ypatingai bjauriai. Už tai noriu... Na... Atsiprašyti. Taip. Atsiprašau.
Deja, "kalbos" pabaiga nebebuvo tokia sklandi, nes atsiprašymas vis dar nebuvo stiprioji Dafydd pusė. Buvo akivaizdu, kad jeigu jis bandys tęsti, viskas bus tik blogiau. Jis vėl ilgokai tylėjo, tikėdamasis, kad mergina nieko nesakys. Juk toks ir buvo jos planas, argi ne? Nieko nesakyti, išklausyti, ką turi pasakyti klastuolis, ir skirstytis. Gal tai nėra blogiausias variantas?
- Jau turbūt pastebėjai, kad atsiprašinėti nemoku, - vėl prabilo raudonplaukis pagaliau pakeldamas akis į Mioną. - Taip yra dėl to, kad niekad to nedarau. Bet tu... Na...
Kaip pasakyti, kad nenuskambėtų pernelyg idiotiškai? beviltiškai paklausė savęs klastuolis.
- Tu esi kitokia, - galiausiai užbaigė jis, nesiryžęs pavartoti žodžio "ypatinga".

[Miona Hera]

Šviesiaplaukė grifė matė, kad Dafydd nervinasi. Jaudulys dėl to tik dar labiau sustiprėjo. Viskas bus gerai. Tik vadovaukis protu. Deja, paprasta tat nebuvo.
Nejauki tyla užsitęsė, rodės, ištisas minutes. Tačiau Miona nesiryžo raginti Dafydd. Nors ateiti ir susitikti ji nesiūlė, tačiau kažkodėl nujautė, kad vaikinui kalbėti buvo daug sunkiau nei jai. O juk tiek užtruko, kol pati pasiryžo pasisveikinti!
Į raudonplaukio padėką nežymiai linktelėjo. Daugiau ir neturėjo ką pasakyti. Gerai pagalvojus, ji iš viso neturėjo ko nors dabar sakyt. Juk taip tarėsi, ar ne? Kita vertus, negalėjo leisti Dafydd visą laiką kalbėti vienam. Tyla žmonėms dažnai prilygsta žodžiams, kuriuos nori išgirsti. O šiandien Miona planavo pasakyti tikrai ne tai, ką klastuolis greičiausiai norėjo girdėti.
Po vėl gana ilgos tylos mergina išgirdo tikriausiai tai, ko mažiausiai tikėjosi išgirsianti iš jaunuolio. Šįsyk jo žodžiuose skambėjo grynutėlis nuoširdumas, ir Mionos tikrumas dėl josios šalto proto susvyravo. Mergina net nebežinojo, ko iš tiesų nori, kurie jos jausmai yra tikri ir kurie - tik jos fantazija.
- Ačiū, - paprastai padėkojo dėl jo atsiprašymo. Logiškai mąstant, negalėjo sakyti, kad visi vaikino žodžiai buvo nieko tokio negero. Juk Dafydd nesyk užgavo josios jautrią širdį.  Tad dabar toks jo… nusižeminimas (?) kažkodėl privertė Mioną pasijusti netgi geriau. Regis, vaikino viduje kažkas keitėsi, ir mergina akimirką tuo pasidžiaugė.
- Ne ne, viskas gerai… - bandė pertraukti raudonplaukį grifė, tačau nesėkimgai. Jis toliau varė savo.
Ir tada stabtelėjo tarsi nerasdamas reikiamo žodžio. Buvo kažkaip baisiai keista, kai Dafydd taip atkakliai žiūrėjo merginai į akis. Tikriausiai net pirmąsyk per šitiek laiko. Miona juto, kaip pasikeitė pati nuotaika, padidėjo įtampa, net spalvos merginai pasidarė ryškesnės, vos ne spindinčios.
- Aš… - tik žiobtelėjo mergina, nežinodama, kaip reaguoti į tokį jaunuolio pasakymą, ir nusuko akis. Kažkaip vylėsi, kad toks paprastutis žodis nesmogs taip, kad net orą iš plaučių išmuš. Vėl įkvėpusi oro papurtė galvą. - Dafydd… Aš… Suprask… Negaliu, - išspaudė mergina.
Ką galėjai daugiau pasakyti? Miona dar prieš ateidama numanė, ką jis pasakys. Tik nenumanė, kai sunku bus priimt tai, suvirškint ir dar duot normalų atsakymą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Gyvenime dar nebuvo taip sunku šnekėti. Keisčiausia buvo tai, kad netgi burtų trikovės turnyro baliuje buvo lengviau sakyti, kad yra bailys. O štai dabar... Juk, atrodo, turėjo laiko pasiruošti šitam pokalbiui. Kartą pats jį atidėjo paprasčiausiai neateidamas. Deja, Dafydd puikiai jautė, kad nuo to šnekėti nebuvo nė kiek lengviau. Vaikinas jautė, kaip kyla įtampa ir įtarė, kad visai netrukus susimaus taip, kad teliks skradžiai žemę prasmegti.
Tiesa, klastuolį nustebino ir tai, kad Miona, atrodo, nebuvo nusiteikusi visą laiką tylėti. Visų pirma, ji padėkojo. Už tokį nevykėlišką atsiprašymą? Tai vaikinui suprasti buvo itin sunku. Įtarė, kad vėliau, nagrinėdamas tai, kas čia įvyko, apie šitą dalį galvos bene ilgiausiai.
Maža to, mergina bandė dar kažką pasakyti, tačiau Dafydd jai neleido: bijojo, kad jeigu Miona jį pertrauks, jis galiausiai liks iš viso nieko nepasakęs. O to nebuvo galima leisti. Reikėjo kažkaip išrėžti viską, kas buvo ant širdies. Na, ne viską, žinoma.
Kai Miona pirmoji nusuko akis, Dafydd, atrodo, galėjo jaustis tarsi kažką laimėjęs. Deja, jokio džiaugsmo nebuvo. Visų pirma, jis jautėsi beviltiškai nusišnekėjęs. Be to, jis dar nepasakė visko, ką ketino pasakyti, o Mionai galų gale pavyko jį pertraukti.
Neatrodė, kad grifei būtų lengviau kalbėti negu jam pačiam. Ar tai yra gerai? Galbūt ji nori pasakyti ką nors panašaus, tačiau dėl kokių nors priežasčių negali? Vis dėlto merginos žodžiai, nors ir ištarti po vieną, bylojo tarsi ką kita. Maža to, ji kažkuriuo momentu dar ir galvą papurtė. Dafydd visai sutriko. Jis tikėjosi, kad galbūt ką nors ne taip suprato, nors viskas rodė, kad yra būtent taip. Mionai, ko gero, visiškai net ir neįdomu, ką jis čia kalba! Ar paaiškės, kad Dafydd čia bando persilaužti visiškai be reikalo? Tai buvo smūgis žemiau juostos. Raudonplaukis stovėjo nejudėdamas ir ilgokai nieko nesakė. Jam jau norėjosi, kad Miona išeitų iš čia. Norėjo, kad šitas pokalbis nebūtų įvykęs. Juk šitiek laiko abu suprato, kad kažkas vyksta, tačiau tikriausiai nė vienas nežinojo, kas tiksliai. O štai kai Dafydd nutarė galų gale išsiaiškinti... Viskas griūna!
Velsietis susitelkė į savo jausmus. O jų buvo visokių. Pirmiausia jis pajuto keistą liūdesį. Neilgai trukus šio vietą užėmė vis kylantis pyktis. Vaikinui netruko daug laiko suvokti, kad jis pyksta ant bet ko, tik ne ant Mionos. Tikriausiai labiausiai pikta buvo ant savęs. Juk reikėjo ką nors daryti jau seniai, geriausia prieš merginą užklumpant nelaimėms...
Dafydd, atrodė, iš viso nieko nebesakys. Vis dėlto galiausiai jis nutarė apsimesti kvaileliu, tad šiaip ne taip išspaudė:
- Ką turi omeny?
O gal vis tik jis tikrai ne taip ką nors suprato?

[Miona Hera]

Dafydd klausimas dar labiau išmušė merginą iš vėžių. Galbūt ji paskubėjo su išvadomis ir viskas buvo visai ne taip, kaip ji manė esant? Bet ką tada reiškia žodis „kitokia“? Žodis, į kurį, rodos, raudonplaukis klastuolis stengėsi sudėti viską, ką norėjo išsakyti.
- Nežinau... - pro Dafydd petį žiūrėdama į kažkur pratarė Miona ir nutilo. Kaip gi jai reikėjo išsakyti viską, kas sukosi galvoje, kai nė pati negalėjo viso to sudėti į vieną aiškią, rišlią mintį?
Šviesiaplaukė pagalvojo, kad galgi jai reikėtų būti nuoširdžiai ir išsakyti mintis, kad ir padrikas, bet vis tiek mintis, apie jųjų, josios manymu, ne itin gerą draugystę. Bet argi tai neįskaudintų Dafydd? Galbūt tuomet
paaiškinti, kad jų iš tiesų niekas nesieja, nebent tie keli atsistiktiniai susitikimai? Šitaip irgi užgautų. Tuomet gal apie tai, kad tai, ką jai jaučia Dafydd, ir ką Dafydd jaučia Miona - tik jų iliuzija, nieko tikro, kažkas, kam nėra pagrindo? Šitai galimai sukeltų skausmą tiek jai, tiek jam, bet būtų teisingiausia.
Mergina atsiduso ir nukreipė akis į ežerą. Vanduo turėjo ją raminti, jei jau to nedarė paukščiai ir medžių šlamesys. Tačiau lėtas vandens bangavimas nesulėtino ir josios minčių - šios vis dar sukosi it padūkusios, naikindamos racionalaus proto gabalėliusi ir užleisdamos vietą jausmams, ko šįsyk Miona žutbūt negalėjo leisti.
Pūstelėjo kiek stipresnis, visai nevasariškas vėjas, taip pašiurpindamas ir sustingydamas įdegį jau senokai praradusią šviesiaplaukės odą. Taip pat ir mintis. Šios trumpam apmalšo, ir Miona prisiminė, ką norėjusi prieš tai pasakyti.
- Dafydd, - vėjui nustojus ir aptilus atsisukusi susirado rudas akis ir pratarė grifė, - numanau, tik numanau, ką nori man pasakyti. Tačiau... žinau, gali skambėti idiotiškai, bet argi mes visi ne bepročiai? - nelinksmai šyptelėjo šviesiaplaukė, prisimindama, kad net ir Fasiras kažkada manėsi ją esant netekusią proto. - Kad ir kokius... šiltus jausmus man manaisi jautįs... Tai nėra tikra, Dafydd, - liūdnai papurtė galvą Mioną. - Nėra galimai tikra ir tai, ką aš tau jaučiu. Tai tiesiog... nežinau, kas, bet kad ir kas tai yra, tam pagrindo nėra jokio. Gaila, bet taip yra, - liūdai skėstelėjusi atsiduso Miona.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Visiškai nebuvo žodžių. O ir iš kur bus, kai viskas sukosi visiškai ne taip, kaip įsivaizdavo vaikinas? Dafydd tikrai norėjo nesuprasti, ką kalba Miona. Deja, į galvą lindo mintys, kad jis ją supranta tiesiog puikiai. Ar dar verta bandyti kažką daryti? Ar verta stengtis paaiškinti, kad jis yra tikras, dėl to, ką bando pasakyti? Bet jeigu jis toks tikras, kodėl tuomet negali pasakyti nė vieno rišlaus sakinio? Ar tai, kad nėra pripratęs dalintis savo jausmais, yra pakankama priežastis? Velsietis nežinojo nė vieno atsakymo į šituos klausimus. O tai be galo apsunkino situaciją.
Kai Miona kreipėsi vardu, Dafydd prisivertė pakelti akis, nors į ją žiūrėti norėjosi mažiausiai. Mat žvelgdamas į tą žmogų per daug galvojo. O šiuo metu reikėjo galvoti apie visai kitus dalykus.
- Kodėl... - pradėjo vaikinas, tačiau ir vėl užsikirto. Net nežinojo, ko labiau norėjosi paklausti: kodėl ji juos laiko bepročiais? Kodėl, jos nuomone, jo jausmai netikri? Žinoma, pastarasis klausimas buvo daug svarbesnis. Deja, pirmasis buvo daug lengviau užduodamas. - Kodėl manai, kad mes bepročiai? Ir kas, tavo nuomone, skamba beprotiškai?
Dafydd nutilo ir susimąstė. Pačiam atrodė, kad visiškai nebesupranta, ką mergina kalba. O gal taip ir geriau? Galbūt šitą pokalbį dar šiek tiek ištempus pavyks pakeisti jo eigą?
- Mano jausmai yra visiškai tikri, - griežčiau nei ketino ir netikėtai pats sau išrėžė klastuolis. Jis nusisuko nuo Mionos. Tai, kad tuoj bus dar kartą paniekintas, buvo skaudu. Bet pasakyti reikėjo. - Aš tik nemoku jais dalintis, nes niekam jie nėra įdomūs. Visada maniau, kad tau mano jausmai ir savijauta rūpi. Juk, po galais, tiek kartų klausei, kas man negerai!
Išrėkęs paskutinį sakinį vaikinas išsigando. Ar jis apšaukė Mioną? Už ką?! Ar ji kalta dėl to, kad jis yra žioplys, nežinia kiek laiko nesugebantis pasakyti kelių žodžių?! Nors imk ir nusišauk su durų rankena... Buvo labai pikta, labiausiai ant savęs. Dafydd kilo įtarimas, kad vėliau supras pykęs ir ant Mionos, tačiau šiuo momentu to pripažinti nenorėjo.
- Iš kur tu žinai, kad man jausmai nėra tikri? Ar tai yra dėl to, kad esu šlykštynė, kuris atstumia tavo norą padėti? Pasakysiu atvirai, kodėl taip dariau. Visą gyvenimą niekam nerūpėjo, ar man viskas gerai. Ar man skauda, ar man liūdna. Esu tik šiukšlė, be reikalo žemėje užimanti vietą! Dėl to man ilgą laiką atrodė, kad tu tik apsimeti. Nežinojau, kodėl. Neįsivaizdavau, ar tai mano motina tave paskatino taip daryti, nors iš kur man žinot, ar tu ją bent pažįsti? Ir tik vėliau supratau, kad tu galbūt tą darai nuoširdžiai!
Dafydd nutilo. Ko jau nesitikėjo, tai tokios prakalbos. Tuo labiau, kad neketino iš viso dabar apie tai šnekėti. O ir kas jam užėjo? Labiausiai dabar norėjosi verkti, bet šitaip praskysti prieš Mioną nebuvo galima. Tad vaikinas tik nusisuko nuo grifės ir nieko nebesakė.

[Miona Hera]

Miona sunkiai nurijo seiles. Reikėjo kažkokio šapelio rankose, kurį galėtų pakankinti, ar kokio sulamdyto popieriaus gabalo, kurį galėtų suglamžyti, po to išvynioti ir vėl sugniaužti į kamuoliuką, kad tik nereikėtų viso dėmesio sutelkti į Dafydd. Vaikino veide atsispindėjo jausmai, kurių anksčiau nei jo akyse, nei kūno kalboj ar žodžiuos šviesiaplaukė nepastebėjo arba bent manė, kad tai ji prisigalvoja niekų. Tai, kad tai ji sukėlė tokius jausmus, labiausiai ir gąsdino Mioną.
   - Nežinau…Tiesiog.. Mes skubam, virstam, trankomės vieni į kitus, mums viskas krenta iš rankų, mes nemąstom, ką kalbam. Dažnai... ne, beveik visada negalvojam, ką darom… Pasaulis yra viena didelė tamsi duobė, o mes taip labai stengiamės nušviesti smulkiausios jos griovelius, iš tiesų nė nematydami, kas yra tiesiog tiesiai prieš mus, -  iškvėpė Miona. Pamaniusi, kad visai nusikalbėjo ir kad tikrai ne apie tai dabar reikėjo jiems dviems kalbėti, pridūrė: - Žodžiu, nesvarbu, nesigilink.
   Dalintis savo pamąstymais su kažkuo mergina niekada nebuvo pratusi. Dažniausiai jie atrodydavo paiki, nelogiški, tiesiog kažkoks neaiškus minčių kratinys.
   Merginą iki pat kojų pirštų galiukų nusmelkė keistas, nepaaiškinamas jausmas. Panašus jausmas apima tada, kai išgirsti patvirtinimą kažko, ko kažkodėl baisiai galvojai, ir tada, kai kažko labai nekantriai laukei ir galiausiai gavai. Kurio jausmo buvo daugiau, Miona ir pačiai sau baiminosi pripažinti. Jis tik įsivaizduoja…
   Dažniausiai tai Dafydd šykštėdavo žodžių, tačiau šįsyk buvo atvirkščiai. Miona tikrai norėjo ką nors pasakyti, tačiau žodžiai strigo kažkur gerklėj. Galbūt todėl, kad iš tiesų pati nenorėjo to sakyti?
   - Tu nesupranti… - bejėgiškai išspaudė ir nutilo. Negalėjo sakyti, kad Dafydd nesupranta. Juk ir pati nenutuokė, kas per jovalynė dabar vyksta.
   Leido vaikinui šaukti. Pati viduje rėkė ant savęs. Juk čia šita akimirka, ta akimirka, kai, rodos, pagaliau viskas aišku, pagaliau galima nebebijoti savo paties jausmų ir to, kaip į juos reaguos tas kitas, juk tereikia pasisakyti… O šit dabar tylėjo it vandens į burną prisisėmusi ir klausėsi Dafydd atsakymų į taip dažnai josios užduotus klausimas kaip „Ar viskas gerai?“.
Kas, po galais, ją taip stabdė?
- Aš nematau priežasties, dėl kurios tie jausmai būtų tikri, Dafydd. Tiesiog nematau. Nežinau, kodėl tavimi taip rūpinausi. Galbūt tokia mano prigimtis, galbūt aš pati nejausdama rūpinuosi visais aplink mane… Juk tu gerai manęs nė nepažįsti! Galimai tik įsiskaudintum įsitikinęs, kad elgiuosi su tavimi ne kitaip, nei su kitais… Tiesiog… - Galvoje sukosi tūkstančiai minčių. Deja, dauguma jų tik klausė, kaip pabaigti šį pokalbį. - Viskas per daug keblu. Atleisk. - Papurtė galvą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kai Miona pradėjo filosofuoti, Dafydd nuoširdžiai nežinojo, kaip reaguoti. Visiškai nesuprato, ką mergina nori pasakyti. Ir kodėl ji tai jam sako? Tai nepaaiškina nieko!
Tad raudonplaukis tylėjo. O ir ką galėjo sakyti? Paprašyti, kad ji pakartotų, ką pasakė? Kad ką nors paaiškintų? Ne, tiek jau to. Vieną dalį vaikinas suprato puikiai. Nesigilink. Su mielu noru taip ir padarys. Viskas buvo per daug sudėtinga ir be šitų filosofijų.
- Ko nesuprantu? - skubiai paklausė Dafydd, nors kažkodėl įtarė, kad Miona nieko nepaaiškins. Tiesą sakant, situacija pradėjo šiek tiek erzinti. Mergina elgėsi taip, tarsi jam būtų kokie aštuoneri metai. Susirinko rimtai pasikalbėti, Dafydd pagaliau pasiryžo tai padaryti, o ji reaguoja taip, tarsi jis nesuvoktų, kas aplinkui vyksta?! To negali būti! Kas jai yra? Juk net ir po visų merginą užgriuvusių nelaimių viskas buvo kaip ir aišku. Reikėjo tik išreikšti žodžiais. Dar vakar jiedu šoko prakeiktame baliuje! Taip, Dafydd pasielgė kaip paskutinis šiknius. Pakvietė ją pasikalbėti ir pats nesiteikė pasirodyti. Vis dėlto vakar Miona galiausiai sutiko pašokti. Ar jam ir vėl reikės išvadinti save šlykštyne ir bailiu? Nepaisant to, kad tai tikriausiai buvo tiesa, Dafydd jau nusibodo. Negi jis neturi nieko gero savyje? Turi tik juodinti save patį, kad parodytų, kad nėra visiškas šiukšlė? Kodėl tada Miona šitaip su juo žaidžia? Kokia viso to prasmė? Galėjo paprasčiausiai neateiti! Kam švaistyti laiką tokiam kaip jis?!
Dafydd juto kylantį pyktį. Ak, kaip dažnai jis jautėsi būtent šitaip. Vis dėlto dažniausiai taip būdavo ir vėl susidūrus su Kajum ar Kupidonu. Ar atėjus į kokią kvailą pamoką. O dabar... Ar jis taip pat pyksta ir ant Mionos? Ji nieko kito ir nenusipelnė piktai pasakė sau velsietis ir pagaliau suprato: šiuo metu jis pyksta ne ant savęs. Ne ant kvailų profesorių. Net ne ant patėvio ar Kupidono Monro. Ne, šiuo momentu jo pykčio objektas yra priešais stovinti mergina, kuri kaip tik vėl kažką kalbėjo. Kažką, kas nebuvo itin malonu Dafydd ausiai.
- Jeigu tu tokia maloni visiems, taip pat ir man, kas staiga atsitiko? - kuo ramiau paklausė velsietis, nors jautė, kaip dreba balsas. - Buvai draugiška ir bandanti padėti. O kai aš noriu kažkuo pasidalinti, visa tai išmeti pro langą?!
Klastuolis jautė, kad balso nebevaldo. Pyktis ėmė viršų.
- Puiku! Akivaizdu, kad esi tokia pati kaip ir visi! Aišku, kad Dafydd Carwyn Llewellyn nėra vertas tavo dėmesio! Juk jis tik šiukšlė, negebantis jausti nieko gero, tik pyktį ir panieką visam aplinkiniam pasauliui! Ko tada varginaisi čia eiti? Koks skirtumas, ką pagalvos toks idiotas, kuriam neaišku už ką šioje žemėje yra suteikta vietos? Galėjai net neiti čia!
Paskutinius žodžius Dafydd tiesiog išklykė. Jeigu netoliese buvo mokinių, jie tikrai turėjo girdėti. Ir turbūt susidomėti. Vis dėlto šiuo metu tai jam nerūpėjo. Jis daugiau nieko nebesakė, tik praėjo pro merginą ir nuėjo pilies link. Buvo be galo piktas. Tačiau kai atsidūrė šiek tiek toliau nuo grifės, iš akių pabiro ašaros.

[Miona Hera]

Miona negalėjo žiūrėti tiesiai į Dafydd. Skaudu matyti žmogų - sutrikusį, gal net palaužtą, - ir būti dėl to kaltam. Skaudinti kitus nebuvo būdinga šviesiaplaukei, oi ne. Prieš lūžį josios dar jauno amžiaus gyvenime mergina skleidė švelnius, šviesius it saulės spindulys ant skruosto, o vėliau pilkšvesnių, kaip lietaus debesys atspalvių jausmus. Bet skausmo niekada nesėjo. Net jei kada netyčiom taip ir pasielgdavo, darydavo viską, kad tai pakeistų. O dabar žinojo, kaip iš tiesų žiauriai pasielgė ir kad jau nebėra kelio atgal - kažką bandant pakeisti gautųsi daug blogiau tiek jam, tiek jai.
Karti tiesa geriau nei saldus melas, - pati nejausdama pamėgino pateisinti savo poelgį. Tik kurioj vietoj čia buvo tiesa? Mergina nė pati nesuprato, kad tai teisybę pasakiusi nebūtų šitaip pamynusi Dafydd jausmų, tos nedidelės, bet visgi augti pradėjusios savigarbos. Vėliau jis supras...
Per tą ilgą jų bendravimo laikotarpį, jei gerai atsiminė, buvo tai jau beveik penkeri metai, Miona galutinai suprato - Dafydd iš tiesų buvo per daug nuo jos priklausomas. Kas tik minėjo klastuolį, geru žodžiu tikrai neužtardavo. O ir tada, kai Miona netyčiom ką lepteldavo vaikinui ar timpteldavo jautresnę stygą, raudonplaukis užsiliepsnodavo ir būtinai pridirbdavo kažką negero. Iš tiesų, grifė ir dabar baiminosi, kad po šito pokalbio bendraamžis ir vėl užsidirbs areštą, vėl su kuo nors susirems. Ir abejotina, ar tai būtų pasikeitę net jei Miona būtų pasakiusi tai, ką iš tiesų norėjo. Gyvenimas nuolatinėje baimėje, žinant, kaip ji veikią jį, nebuvo tas, kurio norėjo Miona. Ypač dabar, kai juto, kad viskas pamažu tvarkosi, jog jos siela gyja.
- Aš niekur tavo jausmų nemetu!.. - bandė prisdabdyti klastuolį, bet buvo per vėlu. Pykčio vežimaitis jau pradėjo riedėti nuo stataus kalno, vis greitėdamas ir greitėdamas. Net ne vežimaitis, o veikiau tankas. Klastuolis greičiausiai Mionos per pykčio miglą net nebematė.
Mergina jau gailėjosi, Dievas težino, kaip siaubingai ji gailėjosi pasakytų žodžių. Kaip iš tiesų norėjo nebūti čia atėjusi arba priešingai - atėjusi, kaip nors romantiškai atsisėdusi kartu su tuo vaikinu prie to nelemto, dabar jau neberamaus ežero kranto ir išsakiusi tuos kelis varganus, lengvus ir tuo pačiu beprotiškai sunkius žodelius. Tačiau tuo pačiu norėjo sušukti, kad taip bus geriausia jiems abiems, kad jie per daug skirtingi, kad per daug priklausomi nuo vienas kito jausmų ir žodžių. Žingtelėjo arčiau, kad sugautų jo žvilgsnį ir išsakytų, ką reikėjo, ką privalėjo. Tačiau pyktis, ne, jau ne pyktis, labiau skausmas persipynęs su daugybe kitų jausmų, o vėliau ir mažne jai tiesiai į ausis, tiesiai į pačią širdį išrėkti žodžiai privertė atšlyti.
Viskas.
Nebandė jo sustabdyti. Nieko nebesakė. Būtų tik dar labiau viską sugadinusi. Leido jam tiesiog nueiti, pranykti.
Stovėjo ji šitaip žvelgdama į ežerą keletą minučių, svarstydama, kad dabar iš tiesų liko viena. Ir net savo noru, pati išspyrė visus lauk iš savo niūrių rūmų.
Ji klydo. Dėl josios žodžių nei vienam nebuvo geriau, ir abejotina, ar bus.
Pakilęs vėjas nebuvo toks pajėgus, kad kartu su savimi nusineštų vėl merginą aplankiusį liūdesį.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Pamažu vakarėjant Deoiridh paliko pilį ir patraukė ežero link. Vasaros atostogų metu ji daug galvojo apie santykius su varlėmis, kurie praėjusiais mokslo metais buvo visiškai pašliję. Ilgainiui mergaitė pradėjo galvoti, kad dėl to gali būti kaltas Matthew (varlė, žinoma). Kad ir kiek daug laiko ji leido su savo augintine, pastarajai norėjosi, kad šeimininkė visada būtų varlės pavidale ir bendrautų tik su ja. Nenuostabu, kad ilgainiui kitos varlės nebenorėjo priimti Deoiridh į savo kompaniją.
Kurį laiką grifiukei to kaip ir netrūko. Pradėjusi šiek tiek daugiau bendrauti su žmonėmis, ji suprato, kad varliška kompanija ne tokia jau ir smagi. Deja, Sabrinai pabaigus Hogvartsą ir toliau nežinant, kas dedasi su Sigurdu, mergaitė pradėjo svarstyti, kad galbūt reikėtų prisiminti laikus, kai kiekvieną naktį praleisdavo kurkdama.
Priėjusi kažkokį didelį medį, kurio, žinoma, neatpažino, Deoiridh išgirdo garsų kurkimą. Saulė dar nebuvo nusileidusi, tačiau varlės, atrodo, jau pradėjo savo vakarinį susirinkimą. Mergaitę užplūdo keistas liūdesys: pradėjo atrodyti, kad ji ten daugiau nebus priimta, tad visą likusį laiką teks bendrauti tik su Matthew. Net Alfonsos, Varlytės ir Eylfos jau seniai nematė, ką jau kalbėti apie tas, kurios čia taip nuostabiai kurkė.
- Gerai, kad neturiu Matthew su savimi, - tyliai sumurmėjo rudaplaukė ir kiek padvejojusi pasivertė varle. Nušokavo į ežero pusę, tačiau artintis prie grupės buvo nejauku: pernelyg ilgą laiką ji jų nė neaplankė, o ir taip sunkiai sekėsi paaiškinti, kur vis dingdavo.
Deoiridh tupėjo ant ežero kranto ir įtemptai galvojo, ką jai dabar daryti. Labai norėjosi šokinėti į tą pusę, iš kurios sklido kurkimas, tačiau buvo nedrąsu. O juk anksčiau ji buvo tos kompanijos siela... Norėjosi pravirkti, tačiau verstis į žmogų Deoiridh tingėjo, tad turėjo užtekti tik varliško liūdesio. Žaliaodė ilgokai spoksojo į vandenį savo išverstomis akimis, kol galiausiai nutarė grįžti prie medžio ir ten apmąstyti, ką daryti toliau. Pradėjo netgi kirbėti mintis, kad gal reikia pamiršti šį savo gebėjimą ir toliau gyventi tik žmogišką gyvenimą...

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Tylūs žingsniai šiugždino žolę, nudažytą kraujuojančios saulės. Jie vis artėjo link ežero, kur spindėjo vakaro žara, susimaišiusi su tamsiu vandeniu. Kaip ten raibuliavo spalvų maišalynė, taip buvo susipynę ir jausmai Sigurdo širdyje. Bejėgiškumas, laisvė, džiaugsmas, liūdesys ir milijonai kitų, jau neįvardijamų, emocijų glūdėjo viduje. Sieloje. Juk varlės pastebėjimas nesuteikdavo tik linksmumo - iš kažkur išlįsdavo ir šioks toks sutrikimas. O ėjimas į pamokas jau buvo šis tas daugiau nei vien tik tai. Vaikinukas atsiduso, akimis ieškodamas tinkamos vietelės pailsėti bei...
-Vis dažniau ir dažniau pasišalini. Ką gi veiki? - pasiteiravo Mjorniras, tyčia (o gal ne) nutraukdamas mintis.
-Nieko. - vienažodžiai atsakymai, galima sakyti, tapo jo vizitine kortele. Be to, islandas nenorėjo daugiau atskleisti savo minčių. Vis dėlto, pamažu tarp jo ir kranklio susiformavusi draugystė vertė pastarajį suvokti, kad kiekvienas turi turėti asmeninės erdvės. Ar tokias mintis, išgyvenimus, kurių niekam niekada neatskleis. O gal?
Už žvilgsnio netikėtai užkliuvo vienišas pakrantės gluosnis, jo lanksčios šakos vakariniame vėjyje lengvai virpėjo. Sigurdas lėtai pasuko ten, kol brizas atnešė varlių choro garsus. Net nepajuto, kaip paskubino žingsnį, o širdis - greičiau plakti.
Joms koncertuojant, pagaliau prisiartino prie medžio ir palindo po linguojančia lapija. Jis jau sėdosi, kai vos nenuvirto nuo netikėtumo: visai šalia, beveik toje vietoje, kur turėjo nusileisti jo užpakalis, tupėjo varlė. Akys išsipūtė lyg arbūzai.
-Atsiprašau... - sumurmėjo, bet tuojau susiėmė burną, suvokęs, kad kalbasi su žaliaode. Kita vertus, kas čia tokio? Juk ir su Eylfa pasišnekučiuoja.
Klestelėjęs šalia, grifas vėl paskendo mintyse, tačiau nepamiršo greta esančios tyliosios kompanionės.
-Ir kodėl taip sunku? - susimąstęs pratarė islandiškai. Dar norėjo kažką pasakyti, bet pritrūko jėgų.
Saulėlydis, kurkianti pakrantė ir šalia tupinti varlė vis dėlto keistai ramino jį.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Varlė, tupinti prie gluosnio, buvo giliai susimąsčiusi. Stengėsi pernelyg savęs negraužti, bandė įtikinti, kad ne ji kalta dėl to, kad negali prisijungti prie varlių choro. Niekada nemanė padariusi kažką blogo. Argi ji kalta, kad yra žmogus, sugebantis pasiversti varle, o ne "tikra" žaliaodė? Tyliai kurktelėjusi ji norėjo nušokuoti sau, bet tik tada pastebėjo, kad prie jos priėjo žmogus. Nesuprato, kas čia toks, nelabai tas ir terūpėjo. Vis dėlto nutarė palaukti, kol jis įsitaisys ir tada ramiai šokuoti savo keliu.
Deja, toks planas neišdegė, mat Deoiridh pasirodė, kad tas žmogus labai sėkmingai ją prisės. Iš baimės negalėjo nei kurktelėti, nei stryktelėti tolyn. Atrodė, kad teliks tupėti ir laukti, kada bus sutraiškyta. Tą akimirką apie virtimą žmogumi ji nė nepagalvojo.
Ir tada ji išgirdo balsą. Balsą, kurį tą pačią akimirką pažino net varliškomis ausimis. Nedrąsiai pakėlusi akis įsitikino, kad nesuklydo: tai buvo Sigurdas. Laimei, jis pastebėjo šalimais sėdinčią keturkoję, tad galiausiai viskas baigėsi laimingai. Deoiridh tupėjo ir nieko nedarė. Tik įtemptai mąstė, ar reikėtų pasirodyti, kad ji yra ne šiaip varlė, ar ne. Vaikinukas sumurmėjo kažką, ko ji neišgirdo ar nesuprato. Dar kartą pažvelgusi į jį nutarė vis dėlto pasirodyti: jeigu išties reikės atsisakyti varliško gyvenimo, dabar yra ne blogesnis laikas tam pradėti nei bet kuris kitas. Vis dėlto ilgokai trūko drąsos, tad Deoiridh tempdama gumą klausėsi kurkimo ir mėgavosi tyliu vakaru. Buvo keista būti šalia žmogaus, tačiau turėti galimybę apsimesti, kad ji čia viena. Šiuo momentu Sigurdas visai netrukdė. Ir netgi netrikdė. Gal vis dėlto neverta man verstis į žmogų? paklausė savęs varlė. Ir vis dėlto ji puikiai žinojo: visai norėtų pakalbėti su šituo vaikinuku. Šią akimirką ji nenorėjo būti viena. Teliko išdrįsti.
Galų gale Deoiridh atvirto į žmogų ir droviai atsisuko į islandą.
- Labas, - tarstelėjo ji. Nutarė nė neužsiminti apie tai, kad Sigurdas jos vos neprisėdo. Labai norėjosi pasakyti ką nors įdomesnio ar šmaikštesnio. Deja, visiškai niekas neatėjo į galvą. Ilgą laiką iš viso tylėjo, nes paklausti "ką čia veiki?" būtų buvęs pats blogiausias įmanomas variantas.
- Dažnai čia ateini? - deja, neką geresnį variantą galiausiai pasirinko mergaitė.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Buvo šiek tiek keista, kad varlė, vos Sigurdo nesutraiškyta, nepabėgo. Tik ramiai sėdėjo šalia ir net nekurksėjo. O netoliese vykstantis įstabus koncertas, rodos, jos nepaveikė. Bet jis negalėjo įsibrauti į žaliaodės mintis ir sužinoti, ką ši galvoja. Tačiau iš tikrųjų islandas mąstė apie visai kitus dalykus nei varlių smegenų vingiai. Ramybės nedavė gyvenimas. Tėvo sielvarto persmelktas elgesys, kurio ir pats vaikinukas prisigerdavo kaip kempinė. Arba smaugianti nežinia, ką jis veiks baigus Hogvartsą. Arba keista (ne)vienatvė. Akys buvo įsmeigtos į ežerą, bet nieko nematė - mintys pasiglemžė viską, tad nematė to, kaip žalia varlytė pavirto į žmogų. Tik puikiai pažįstamas balsas netikėtai sugrąžino jį dabartin.
Šįkart tikrai užmiršo apie šalia buvusią būtybę, tad krūptelėjo iš nuostabos, o ne iš baimės, kaip galėjo pasirodyti. Grifo viduje kažkas džiaugsmingai sutuksėjo, tačiau tai stengėsi ignoruoti. Žvilgsnis akimirką tyrinėjo vos vos virpančias rankas ir tuoj nukrypo į Deoiridh.
-O...labas. - lėtai pratarė, pamažu gaiveliodamasis po mažyčio šoko.
Iš tiesų Sigurdas visai nesitikėjo, kad žaliaodė pasirodys besanti animagė. Na, gal kažkur tokia viltis kirbtelėjo, bet labai trumpam, nes atrodė gana neįtikima. Vis dėlto tai įvyko ir to nepaneigsi, kaip ir dar vienų škotės žodžių po netrumpos pauzės.
-Ne, kartais... - islandas nutęsė sakinį, lyg norėdamas jį vėliau pratęsti, bei patogiau atsisėdo. Tačiau mintis liko neužbaigta, vėl ore pakibo tyla, nors už kelių metrų vis dar savo pasirodymą rengė varlės. Nejaukumas, kuris būdavo per kitus susitikimus, neišsisklaidė. O tam ypač turėjo įtakos šokis magijos istorijos pamokoje, pasibaigęs labai... netikėtai. Netrokšdamas daugiau gilintis ar net nelauktai nurausti, vaikinukas pagaliau prabilo:
-O tu? Gal aš sutrukdžiau...?- apie tą tango net neketino užsiminti, tarsi nujausdamas, kad tai tikrai nepadės vystytis pokalbiui.
Kita vertus, buvo net keista, jog kitų žmonių apsuptyje jie kalbėjosi gana normaliai, o vieni nerasdavo ką pasakyti. Akys vėl pamažu nukeliavo link ežero pakrantės, lyg nedrįsdamos tyrinėti Deoiridh veido bruožų.
Nors susitikimas prasidėjo kiek neįprastai, toliau viskas vyko panašiai: kvaili klausimai, dar kvailesni atsakymai ir jau puikiai pažįstama nejauki (ar iš tiesų ji tokia?) tyla.