[Melijandra Julija Lorijan]

Atidžiai klausėsi berniuko.
-Pažadu,- gan rimtai pasakė,- bet iki tol, kol tai taps aiškiai matoma,- šyptelėjo.
Rudai pilkų akių žvilgsnis nuslinko aptrintomis knygų nugarėlėmis. Net ir prie šių lentynų nematė neskaitytų herbologijos knygų. Nejučiomis žvilgsnis užstrigo prie senos, storos it Biblija knygos, apkaustytos metaliniais viršelio kampais. Knygos pavadinimas ant nugarėlės buvo nutrintas, tačiau Lorijan nujautė, kad knyga vargiai priklausys herbologijos vadovėlių ir veikalų sferai.
Neilgai trukus storulė knyga pūpsojo ant grindų, o Mela parietusi kojas sėdėjo šalimais knygos ir ją vartė.
Akys šokinėjo per švedišką, anglišką tesktą, runų paveikslėlius.  Kas kart pamačius pažįstamas runas, širdis vos neišokdavo iš krūtinės.
Merginos veide sustingo nostalgijos mimika, deja, kuri greitai išnyko. Pravertus kažin kažkiek puslapių, Melijandra surado angliškų ir azijietiškų kalbų tekstų. Vilkolakė suprato, jog varto simbolių ir alegorijų knygą.
Užvertė knygos viršelį.
-Jei eini, gali eiti,- po tylos prabilo, dirsteldama po knygų tarpus į langus,- Nustojo lyti,- ir patraukė link savo vietelės vėl toliau ieškoti herbologijos knygų.
Iš tiesų, jau nebesigirdėjo lašų barbenimo į stogą, už langų pradėjo šviesėti, sklaidytis tamsūs, sunkūs lietaus debesys.
Atrodė, kad daugiau šiandieną žemė jau nebemirks lietuje ir gyvi organizmai galės pasidžiaugti, iškišdami nosis į lauką.

[Kajus Arno Wintersas]

Kajui palengvėjo.
-Ačiū.
O po to, viskas įvyko kaip niekur nieko. Dėl Melos susidomėjimo knyga, jos nekaltino, o kaip tik apsidžiaugė - vargiai ar bus grįžta prie nemalonaus pokalbio.
Švilpis pasijuto taip, tarsi kažkas nuo jo pečių būtų nuėmęs sunkią naštą.
-Dar pasižūrėsiu dėl ėjimo,- sumurmėjo ir vos Melijandrai dingus iš akiračio, prefektas klestelėjo ant grindų.
Jo visi planai, susiję su Minčių koštuvu, sugriuvo, nebejautė noro žiūrėti į savo praeitį.
Kajus atsirėmė nugara į lentynas.
Užsimerkė ir atsiduso.
Ką man daryti? Grįžti namo? Ach...Jei Wrena nebus kur nors išėjusi...ji bus namie...- susidūrimas su įsesere po trumpoko pokalbio su Lorijan Kajaus netraukė,- Likti čionais ir apsidairyti? Ar traukti pasivaikščioti po miestą toliau? - mintis, kad gali sušlapti batus irgi nemasino kaip supuvęs obuolys - žirgą.
Kajus staigiai šoko iš vietos ir nieko nesusigaudydamas apsižvalgė aplinkui. Krautuvėlėje buvo bemaž tamsu, kai kuriuose vietose degė žvakės. Ausis pasiekė tylus praverčiamų lapų šnarėjimas.
Apdujęs Kajus papurtė galvą, sunkiai suvokdamas, jog buvo užmigęs.
Japtararai,- piktai suniurzgė mintyse, kai pabandė pramankštinti nugulėtą kaklą.
Kas per kvailys esu.
Apsimiegojęs, patikrino ar turi su savimi burtų lazdelę. Turi. Lengviau atsiduso. Tada ir pakilo.
Kelissyk neįsirėžė į grindis, užkliuvęs už knygų rietuvių. Buvu tamsu kai nežinia kur.
Netikėtai prieš akis blykstelėjo metalo atspindys. Kajus it perlietas elektra stryktelėjo atgal, parvirsdamas už knygų rietuvės apie transfigūraciją. Skausmas perrėžė nugarą, alkūnes, sėdimąją.
Dunkst!
Prefektas vos spėjo pamatyti, kaip Melijandros vartyta simbolių ir alegorijų knyga nukrinta ant jo.
Paskutinę  akimirką Kajus persivertė šonu.
Dunkst!
Knyga su visu garsumu plojosi į grindis. Pakilo dulkių sluoksnis ir Kajus užsikosėjo.
Dulkės lindo į nosį, gerklę, akis. Kajus dar labiau užsikosėjo.
Vargais galais atsisėsdamas, jis bandė kažkaip užsidengti veidą ar išvaikyti dulkes, tačiau bergždžiai.
Todėl nernoriai susitaikęs su mintimi, jog reiks palaukti, Kajus pasiliko vietoje.
Primerktos akys nukrypo į nukritusią knygą. Pirštai lėtai pakėlė knygos viršelį.

-Mela? - Kajus atsivertęs kažkelintą simbolių ir alegorijų knygos puslapį stypsojo prie knygų "pilies", prie Lorijan, laukdamas, kol ši teiksis pažvelgti į jį,- Gali padaryti vieną prašymą? Ir apie tai neprasitarti?

[Melijandra Julija Lorijan]

Mela nesižvalgė pro langus ar į kabančius laikrodžius. Susiradusi (pagaliau!) reikiamas knygas, ji žvalgėsi to, dėl ko neatėjo čionais, bet pirmiausia susimokėjo už herbologijos knygas ir peilių dėžę (vieną kitą valandą teko praieškoti krautuvėlės savininko).
Lorijan nesiruošė iš senienomis prigrūsto pastato išeiti kolei stipriau nesutems, čia, ji jautėsi kaip namie.
Aišku, jai teko tyliai ieškotis, tyliai kraustyti knygas, burtų pagalba jas dėti atgal į vietas, (visko chaoso nesuspėjo sutvarkyti), mat Kajus užmigo. Keista, tas tiesa, bet Mela į tai nesigilino.
Žinot, jaunimas. Jų nesupaisysi net ir tada, kai apsimiegoję prislinka prie tavęs ir vėl paprašo kai ko.


Melijandra atsitiesė ir atitraukė burtų lazdelę nuo Winterso dimblių. Akimirką užmetė žvilgsnį į atverstus knygos puslapius su runų paveiksliukais ir  reikšmių paaiškinimais.
-Gerai, viskas, tačiau dėl likusių aštuonių runų ištaturiavimo nė neprašyk,- griežtai pareikalavo,- Susirask kitą kokį nors žmogų, bet ne manęs,- ir taip tariusi pakilo nuo kėdės, kurią kaip ir kitą atitempė iš kažin kokio krautuvėlės kampo.
-Ir taip, negelbėsiu tavęs, jei Igoris užsius...Nors vargu ar jis užsius,- sunkiai, bet tyliai pridūrė.
Melijandra nužvelgė kerų pagalba ištaturiuotas runas ant Kajaus dimblių: ant dešinio - runą, reiškiančią malonę, ant kairės - runą, simbolizuojančią vienybę, taiką ir ramybę.
Vilkolakė liūdnai šyptelėjo. Šios runos neturėjo jokio paveikio žmogui. Buvo tik papratos žiobairškos taturiuotės, tik padarytos su kerais.
Ne tokios, kaip jos ar Igorio, neesmė, kad tos jų taturiuotės, žyminčios lojalumą Senatui ir vietą klane. Merlino laimei, ženklai bluko, taip žymėdami Senato valdžios silpnėjimą.
Mergina pasisuko su burtų lazdele tvarktyti netvarkos. Bežodžių kerų pagalba vėl krautuvėlė buvo tvarkinga ir švari.
Pasičiupo kerais pradidintą krepšį su nusipirktomis knygomis ir dėže.
-Eime, Kajau. Jau tamsu,- ir išėjo iš krautuvėlės.

[Kajus Arno Wintersas]

Sukandęs dantimis, Kajus kentė dygų skausmą, tačiau neketino subliūkšti kaip balionas ir neatsisakė savo minčių. Galutinai runoms sujuodavus ant jo nuogos dimblių odos, Kajus silpnai šyptelėjo ir išspaudė tylią padėką Melai. Atraitojo megztinio rankoves ir po jomis paslėpė taturiuotes.
-Aha,- Kajus nesiginčijo ir pakilo nuo atneštos kėdės. Nesiginčijo ne dėl to, kad Mela atrodė nepermaldaujama, bet ir dėl nesusitapginimo, nes dvivardis prefektas nutuokė, kur norėtų, kur atsirastų kitos aštuonios taturiuotės - ant nugaros.
Netvarkai pradingus, Kajus mąsliai nužvelgė jo rankose laikomą knygą apie simbolius ir alegorijas.
Įdėmiai mąstė, kolei...
-Gerai, tu eik, aš tuoj pasivysiu,- greitai subėrė žodžus. Kajus kaip įmanoma greičiau, nužergliojo prie prekystalio.
-Pone,- kai Mela pradingo už lauko durų, Kajus kreipėsi į savininką,- Noriu nusipirkti šią knygą. Kiek ji kainuos?

Dar sykį skaudžiai suvaitojo durys ir Kajus, nešinas po pažastimi storule knyga, sparčiai žergliojo paskui Melijandrą, iki kolei ją gan greitai pasivijo.
Ah, tuoj išnaudosiu visas savo santaupas,- karčiai pamintijo Wintersas, nors neketino gailėtis dėl išleistų pinigų.

[Melisa Keyes]

  Vasarai skinant kelią pro rugius link rudeninių lapų vienų džiaugsmas jau buvo išblėsęs, o kitų veiduose švietė šypsenos. Raudonplaukės veide buvo menka šypsenėlė, kuri tikrai galėjo sušildyti bet kurio žmogeliuko širdelę. Po pastarojo įvykio širdis dar vis nerimo. O jeigu tai klaida? Melisa niekada dar taip rimtai negalvojo, tikrai. Na, kartais ir pagalvodavo apie ką nors rimtesnio, bet tikrai ne taip dažnai.
  Suspaudusi lūpas į vieną liniją įžengė vidun. Į senienų krautuvėlę, esančią Ūdrų Žabanguose. Ir tai buvo tiesa, kad šioji dirba dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę, dabar buvo gal antra ryto. Žinoma, sugebėjo iškart trenktis į dešinėje esančia lentyną ir dribti ant sėdimosios. Laimės kūdikis. Ir kokio velnio aš esu čia, kai turėčiau miegoti savojoje lūšnoje, Aukštutiniame Fleglyje? Ak, taip, nemiga. Melavo pati sau, nebuvo jokio nemigos, paprasčiausiai nerimavo dėl svarbaus žingsnio artimoje ateityje. Pagaliau atsistojusi nuskenavo visus daiktus ir pradėjo judėti. Sekundėlei stabtelėjo ties kreivai pakabintu veidrodžiu, nužvelgė save nuo galvos iki kojų, papurtė galvą. Ne, ji nebus ta nuotaka, kuri perka dviem dydžiais per mažą suknele ir tuomet meta dvidešimt kilogramų, jog į ją sutilptų vestuvių dieną, pati žinojo, kad jai to nereikia. Ir nepirks aukštakulnių, jau verčiau nusiskus plaukus ir gyvens baisesnėje skylėje nei dabar, nei ausis tuos velnio kaliošus. Nusipurčiusi nuo tokių minčių pažvelgė į duris. Jausmas, kad tuoj bus šioje krautuvėje su papildoma kompanija niekaip neapleido. Vėl pažvelgė į veidrodį. Taip, aš nuostabi, dėl to jis mane ir nusprendė vesti.
  Sportbačiuose paslėptos pėdos pasiekė žiedų skyrelį. Apžiūrėjusi kiekvieną, kuris krito Melisai akin, nusprendė nė vieno ir neimti, nenorėjo susituokt ir dar būt apkerėtai. Ne, bent ne per šias vestuves. Man tikrai reikia Melisos, tos nuostabiosios blondinės. Rankos pačios, lyg neklausydamos, pagriebė baltą, blizgučiais ar dar kokia nesąmone, padabintą plaukų sagę, kuri atrodė kitaip nei visos čia esančios. Bet pažvelgusi į savo garbanas, kurios krito ant akių ir styrojo į visas šalis, suprato, kad bergždžias reikalas bandyt jas sutramdyt ir įsegti sagę. Ir vėl padėjo į vietą. Ministerijos darbuotoja prikandusi apatinę lūpą vėl žvilgtelėjo į duris, lengvai patrepsėjo. Nagi, pasirodyk, prašau.

[Melisa Arin]

  Ne visos žvaigždės šypsosi vienodai. Kai kurios tiesiog stebi tave iš savo aukštybių it tylomis šaipydamosis, o kai kurios draugiškai ir ryškiai kas vakarą primena tau apie savo egzistavimą, žinoma, jei tik esi pakankamai sumanus, jog atpažintum savąją žvaigždę. Tiesa, būna ir bjaurių naktų. Niūrių naktų. Tamsių ir šaltų, kai gulėdamas po dangumi jautiesi visiškai vienas, ir toji vienatvė veržte veržia gerklę.
  Tačiau ši rugpjūčio naktis buvo kitokia. Dangaus šviesuliai linksmai spingčiojo it susitarę, ir Melisa Arin, trumpam užmetusi įgudusį žvilgsnį aukštyn, nutarė, jog greičiausiai jie juokėsi iš Mėnulio pokštų.
  Deja, pati šviesiaplaukė negirdėjo jų. Galbūt tiesiog vis praslysdavo pro ausis, galbūt visai ne jai skirti buvo. „Žvaigždėms nereikia manęs, tuomet ir man nusispjaut ant jų“, – tarsi vinimi buvo prikaltas pareiškimas vienoje širdies kertelių.
 Tokia tad ir buvo toji tiesa. Niekam nereikėjo jaunos astronomės, retkarčiais turinčios ūpo išburti ateitį. Nereikėjo nei jos įgudusių akių, nei nuojautos, beveik visuomet tiksliai žinančios, kurioje gi pusėje spingsi Šiaurinė, nei burtų. Žiobariškajam pasauliui Hogvartso diplomas paprasčiausiai nerūpėjo, tad jaukesnės vietelės mergina nesugebėjo rasti ir po šita saule.
  Tačiau juk ji dirbo pačioje Magijos ministerijoje, tiesa? Išsipildžiusi tėvelio svajonė! Šeimos burtininkų pasididžiavimas! Galbūt tai jų pačių laimė, kad niekas taip ir nesugalvojo pasiteirauti, kuriame skyriuje šviesiaplaukė iš tiesų buvo įsitaisiusi.
  Tiesa, tai netrukdė kaukšėti Ūdrų žabangų gatvėmis. Pasipuošusi drabužiais, kuriems išleido didžiąją dalį savo kuklios, kaip mėgo sakyti, aštuntojo Magijos ministerijos lygio algos, Melisa vakarą leido klajodama po miestelį. Šitai ji vadino dienų paįvairinimu. Juk viena yra slampinėti po Londoną, kur visi pernelyg skirtingi ir kuriems rūpi tik kvadratinis metras aplink juos, o visai kita yra išdidžiai skrieti, palyginus, nedidelio miestelio keliu. Šilto vėjo gūsiai glostė veidą; lengva, kelių nesiekianti melsva suknelė pleveno ore.
  Kažkur pametusi dalelę savęs, galbūt aną naktį miške, Melisa klausėsi šlamėjimo. Nieko negalvojo, visai to ir nenorėjo; tik kažin kokiu būdu kojos pačios nunešė ją į senienų krautuvėlę. Šioji dirbo visą parą, tik pamanykit! Šviesiaplaukė prisiekė girdėjusi gilų savo piniginės atodūsį.
  Deja, neklaužadų kojų nuožiūra ne visuomet buvo tiksli. Tuo mergina dar kartą puikiai įsitikino, kai susivokė gulinti šalia didžiulio rožinio meškino. Skausmas persmelkė pavėluotai.
 – Po galais, – sumurmėjo po nosimi, tikėdamasi, kad krautuvėlės darbuotojai nesužinos apie šią mažytę nesėkmę.

[Auris Senkleris]

Tą popietę Auris buvo tiesiog nuostabiai nusiteikęs. Nebuvo ypatingo reikalo džiūgauti. Jo gyvenimėlis kaip visada tekėjo sena vaga, taigi vadinosi, jog nieko ypatingai smagaus. Bet vis tiek džiūgavo.
Tik jis galėjo pasibaigus pamokoms belstis į visai kitą pasaulio kraštą nuo mokyklos. Bet sėdint ir taisant namų darbus kilo siaubingas noras pasivaikščioti. Taigi nutarė, kad pasiliks kažkuriam vakarui ir išdrožė į lauką. Iš pradžių nukeliavo iki Kiauliasodžio, bet eidamas užsigalvojo apie senas geras vietas, kur jau seniai nebuvo. Apie pomėgį, kurį gerokai apleido. Ir taip toptelėjo galvon atsirasti čia.
Kaip tarė, taip padarė. Nešyklės pagalba atkeliavo į šį nuostabų lobyną. Ir ėmė pamažu žvalgytis po senų ir retų daiktų džiungles.
Į akį krito daugybė dalykų, bet reikėjo nepamiršti, kad pinigų klausimas yra opus daiktas. Ir jis negali sau daug ko leisti.
Taip besikasdamas po kažkokius senovinius pergamento ritinius su keistais ženklais pastebėjo tą seną žaidimą. Jis gulėjo aukštai ant lentynos. Žaidimas buvo gražioje medinėje dėžėje. Ant jos viršelio buvo matyti didžiulis, detaliai nupieštas žemėlapis. Su upėmis, kalnais, kažkokiais miestais ir net pilimi. Alanui patiktų. Pagalvojo vaikinas, bespoksodamas į tą žaidimą. Šalia buvo prilipintas užrašas, kad dėžėje išlikusios autentiškos figūrėlės, žaidimo lenta, kauliukai ir net kortelės. O apačioje buvo prierašas.

Žaidimas užkeiktas.

Auriui jau šitai buvo tiesiog neapsakomai įdomu. Jis įsivaizdavo, kaip išsidėlioja viską. Kaip aiškinasi kas ten per užkeikimas. Reikėtų ilgai skaitytis, tikrinti. Išbandyti įvairius kerus. Po galais, tai jį masino labai smarkiai. Bet buvo mažutė problemėlė. Jei nusipirks šį žaidimą, tada teks išleisti didelę pinigų dalį, kuri buvo skirta taupymui. Dabar juk reikėjo taupyti. Senkleriai prie savo pinigų jo neprileido. Ir gali žinoma eiti velniop, man jų ir nereikia. Piktai pagalvojo. Auris stovėjo ir svarstė ar būti suaugusiu žmogumi ir nedaryti tokios kvailystės. Neleisti krūvos pinigų, net jei žaidimas retas ir jam be galo reikia jį patyrinėti. Ar būti neatsakingu tipu ir įsigyti šį pirkinį. O paskui graužtis dėl iškrėstos nesąmonės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tai, kad bankas siuntė į kažkokį užkampį, Dafydd visiškai nepatiko. Atrodė, kad visai netrukus jam vėl teks vykti į misijas užsienyje, kas reiškė ir vėl ilgam laikui paliekamus namus. Šito vaikinas tikrai neketino leisti. Tik kaip paaiškinti viršininkams, kad negali ilgam laikui palikti žmonos ir vaikų? Tiesą sakant, buvo netgi kiek pikta - kodėl po visokius užsienius negali trankytis kas nors kitas?
Vis dėlto kol kas jis keliavo tik į kažkokius Ūdrų Žabangus. Galvojo, kad tokios vietos net nežino, bet tik persikėlęs oru suprato: yra čia lankęsis. Ko gero, būtent čia turėjo vieną iš susitikimų su Luna Gardner. Tada vos išnešė sveiką kailį. Laimei, nė neįsivaizdavo, kur reikėtų ieškoti tos vietos, tad vylėsi, kad merginos nesusitiks. Praėjo jau nemažai metų, viską galima ir pamiršti.
O dabar Dafydd tikslas buvo kažkokia senienų krautuvėlė. Joje turėjo būti kažkas, ko jam ir reikėjo. Deja, kaip ir dažniausiai, visa informacija apsiribojo pasakymu "kažkas". Tikėtina, kad tai buvo juodosios magijos prekė, bet dėl to viršininkas nebuvo tikras. Taigi Dafydd keliavo į krautuvėlę tikėdamasis, kad jos darbuotojas neprieštaraus bendradarbiauti.
Vos įėjęs pro duris pamatė raudonplaukę galvą, kurią iš karto pažino. Tai nustebino, ir velsietis pradėjo savęs klausti, kuria prasme nustebino: ar gali būti, kad jam smagu susitikti Aurį? Ne, jie tikrai nebuvo draugai, tačiau su šiuo žmogumi beveik galima kalbėtis. Tik ar verta prieiti šį kartą? Dafydd neketino užtrukti čia bent sekunde ilgiau nei būtina. Vadinasi, Auris galės kviesti jį kur tik nori, bet Dafydd niekur neis.
Su ta mintimi prisiartino prie pažįstamo vyruko ir atsistojęs pakankamai toli, kad anas galėtų apsimesti neišgirdęs, pratarė:
- Sveikas, Auri. Netikėta tave sutikti tokioje vietoje.
Žinojo, kad dar vienas susitikimas artėja, ir dėl jo gerokai nervinosi. Neįsivaizdavo, ar Mayrai patiks Aurio pasiūlyta pramoga, be to, tai bus pirmas kartas, kai Dafydd vesis žmoną susitikti su... Ne, ne draugu. Tik pažįstamu. Vis dėlto dabar apie tai buvo galima negalvoti, tad velsietis smalsiai pažvelgė į Aurį. Galbūt pavyks sužinoti ką nors daugiau?..

[Auris Senkleris]

Su tomis mintimis apie savo piniginę būklę Auris stirksojo prie tos lentynos. Ir žvelgė į tą žaidimą tokia veido išraiška, lyg žiūrėtų į savo naujagimį. Jis bandė dėliotis mintis. Buvo visokių. Ir už ir prieš pirkimą. Faktas klojosi toks, kad daugiau buvo prieš. Bet Auriui vis tiek knietėjo pašaukti pardavėją ir įsigyti šį daiktą. Koks žemėlapis. O tos figūros... O svarbiausia kaip užkerėtas tas žaidimas? Mokiniams būtų tikra laimė, jeigu įsigytų šį žaidimą, mat pamirštų taisyti jų namų darbus. O gal ir juos užduoti. Reikėjo išmėginti vienus kerus, kurie parodytų, kad tai ne apgaulė. Kad jam verta investuoti savo pinigus į šitą daiktą. Jau norėjo imti lazdelę, bet pasiekė pažįstamas balsas. Ir raudonplaukis atsisuko į kalbėtoją.
- OOO, Dafydd, labutis. - Kuo plačiausiai nusišypsojo Senkleris.
- Kodėl netikėta? Aš galiu šioje vietoje leisti valandų valandas. Priešingai nei drabužių krautuvėse. - Šypsena vis nedingo nuo veido.
- Žiūriu mums kažkaip įprasta susitikti prekybos įstaigose. Ką čia veiki? Gal ką nors kolekcionuoji? - Buvo visai smagu jį susitikti. Nors truputį pagalvojus gal ir nejauku. Dėl to pokalbio Lizde ir dėl to, kad kalbant su juo reikėjo atsirinkti kiekvieną žodį. O dar gi laukė ir spektaklis. Į kurį jį įkišo Felicija. Bet Dar truputėlį pagalvojus visgi buvo labiau smagu jį sutikti. Ir Auris ėmė svarstyti, kad gal reiktų vėl jį kur nors išsitemti. Tik nesumąstė kur. Įdomu ar Dafydd vėl sutiktų lėkti kažkur į nežinomą vietą. Pagalvojo Senkleris.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atėjo laikas dar vienai ekskursijai. Kadangi dvyniai augo pernelyg greitai, tačiau nepradėjo geriau sutarti, Dafydd sunkiai sekėsi sugalvoti, kur juos nusivežti. Vis dėlto galiausiai išsirinko vietą, kurioje kažkada seniai lankėsi su Auriu. Tiksliau, lankėsi čia darbo reikalais, o draugą sutiko visai netyčia. Tai ir vėl buvo parduotuvė, kaip ir toji ginklų, kur visi trys Llewellyn vyrai lankėsi prieš pusantrų metų, tačiau čia bus ne taip pavojinga ir, kaip tikėjosi berniukų tėvas, ne mažiau įdomu.
Atvykęs į Ūdrų Žabangus kiek pasvarstė, ar verta ilgiau pasivaikščioti, ar ne, tačiau oras nelepino, tad visi trys Llewellyn patraukė tiesiai į senienų parduotuvę. Atrodė, kad čia turėtų būti įdomu abiems dvynukams, tad gal jie atras kažką bendro? Tiesą sakant, tokios kelionės galėjo virsti ne laiku kartu, o sąsajos tarp brolių paieška. Tik ar tai normalu? Argi dvyniai neturėtų besąlygiškai mylėti vienas kito kad ir kas benutiktų? Ką gi, lieka tikėtis, kad anksčiau ar vėliau viskas išsispręs.
- Čia neturėtų būti nieko tokio pavojingo kaip toje ginklų parduotuvėje, bet vis dėlto būkite atsargūs, - perspėjo savo mažylius Dafydd. Labai nenorėjo kristi į akis, tad vylėsi, kad nenukris nei jokia prekė, nei pargrius kuris nors iš berniukų. O gal šį kartą reikėjo pasiimti ir Miriam? Bet ji, regis, nebuvo labai susidomėjusi, tad į šią vietą atvyko tik vyriausi Llewellyn šeimos vaikai ir jų tėvas.
- Nepamirškite, kad nesu visa žinantis, - nusišypsojo Dafydd ir atidaręs duris praleido berniukus. - Čia tikriausiai rasite daugybę daiktų, kurių paskirties nesuprasite nei jūs, nei aš. Nebijokite paklausti darbuotojo. Ar gerai?
Uždaręs duris žengė gilyn ir atidžiai pažvelgė į savo sūnus. Gal šį kartą viskas bus gerai, ir jie sutars tiesiog puikiai?..

[Eliotas Llewellyn]

Kažkur nuvykti su tėčiu visada yra smagu. Eliotas jau seniai laukė dešimtojo gimtadienio - neabejojo, kad jo proga jiedu taip pat kur nors nuvyks. Oro uoste buvo be galo smagu, ir berniukas labai norėjo tai pakartoti. Visų geriausia, žinoma, buvo tai, kad tą kartą su jais nevyko prakeiktas Oliveris. Tikėtis, kad jis liks namuose šį kartą, ko gero, nebuvo verta. O štai kad Miriam neatvažiavo kartu, visai nuvylė. Sesutė yra labai gera, tik reikia ją pamokyti, ko tėra vertas Oliveris (kitaip sakant, nieko).
Šį kartą jie vyko kažkur, bet Eliotui nebuvo labai svarbu, kurgi ta vieta yra. Kelionė traukiniu, žinoma, sužavėjo, tad buvo galima nekreipti dėmesio į nemylimą brolį. Jis ir vėl gadins dieną, bet daug drąsesnis ir šaunesnis dvynys neleis visko sugriauti.
- Žinoma, būsime atsargūs! - drąsiai ištarė tėčiui jau svarstydamas, ar ras kokią šaunią lentyną, į kurią galės netyčia įstumti Oliverį. Bus labai smagu. - Būtinai paklausiu! - dar pridūrė ir apsižvalgė. Palaukė, kol tėtis uždarys duris ir tada žengė brolio link. Apsimesdamas, kad viskas vyksta netyčia, užkliudė jį tikėdamasis, kad tylenis trenksis į už jo esančią stiklinę vitriną, už kurios buvo sudėti kažkokie nesuprantami daiktai.

[Oliveris Llewellyn]

Kažkada greitai jie keliaus toli. Oliveris neprisiminė, kaip vadinasi ta vieta, tačiau kelionės vis tiek labai laukė. Bet ir dabar bus neblogai - jis su tėčiu ir Eliotu vyksta į kažkokį Anglijos miestą ir ten nueis į įdomią parduotuvę. Tai buvo labai smagu, tik ar brolis nustos ant jo pykti? Kad ir kaip mylėjo dvynį, Oliveris prie jo jautėsi vis nejaukiau. Bijojo ką nors sakyti mamai ar tėčiui, nes įtarė, kad tai Eliotui dar labiau nepatiks. Taigi darėsi vis liūdniau, ir berniukas vis labiau užsisklendė savyje.
Tačiau dabar stengėsi apie tai negalvoti. Norėjo džiaugtis tuo, kad leis laiką su mylimais žmonėmis. Ir darys tai ne namie, o kažkur įdomiau. Tai devynerių berniukui turėjo būti labai smagu, tik kad ta įtampa gerokai trukdė...
Žinoma, Oliveris bus atsargus ir turbūt iš viso nieko nelies. Prisiminė tuos ginklus ir tai, kad ten pasirodė kaip koks žioplys. Tai visai nepatiko, tad jis tik tyliai linktelėjo. Deja, vos tik tėtis uždarė duris, Eliotas aiškiai liko nepatenkintas - pastūmė Oliverį, ir šis rėžėsi į už jo buvusį stiklą. Skaudžiai susimušė petį, ir akyse sužibo ašaros. Nė nepajuto, kaip lentyna sudrebėjo, o jos viduje buvusi figūrėlė nukrito ant žemesnio laiptelio ir sudužo.
- Ką aš padariau?.. - beveik verkdamas išspaudė Oliveris.

[Gloria Clarke]

     Baltaplaukė traukė keisto miesto gatvėmis. Mintis, kad lankosi savo nemėgstamoje šalyje jos nė kiek netenkino, tačiau šį kartą ji turėjo rimtesnį ir prasmingesnį tikslą nei metus pūt kažkokioj pily kvaršinant mažutės niekšelių galvas.
     Priešais krautuvę, kurios duris planavo praverti Gloria, stovėjo kažkoks vyras su pora vaikų. Tfu. Nusipurtė Gloria. Kodėl visi Anglijos vaikai turi persekioti mane? Ar jiems taip sunku atsidurti per bent šimtą metrų nuo manęs? Būtinai ten pati kur aš. Užvertė akis garbanė ir prasklendė pro tuos tris vyriškos lyties atstovus pabrėžtinai nekreipdama dėmesio. Clarke žengė į krautuvėlę ir nužvelgusi patalpą patraukė link vienos iš lentynų, kurioje buvo sudėtos baltaplaukei reikiamos knygos. Perbraukusi pirštu per dulkėtas knygų nugarėles Gloria susirado vieną reikiamu pavadinimu ir ėmė sklaidyti. Iki kol į krautuvę neįžengė tie mažiai. Moteris nužvelgė juodu ir jų tėvą kritišku žvilgsniu, tačiau nieko nesakiusi vėl įsmeigė žvilgsnį į rankose laikomą knygą. Tačiau staiga tiesiai priešais ją ant žemės žiro šukės ir daiktai, pasipylę iš vienos iš vitrinų. Sutrikusi Clarke pakėlė akis nuo knygos ir, žinoma, kaip kaltininkus pamatė ne ką kitą, o tas dvi velnio išperas.
     - Dėl dievo meilės! - sukliko Clarke praradusi kantrybę. Kitus žodžius išbėrė tiesiog greitakalbe: -  Bepročiai! Visiškai išsikraustėte iš proto ar jo aplamai neturite?! Sudaužyti vitriną parduotuvėje - tai visiškai nepagarbus elgesys! Neturiu žodžių... Kas pas jus per arogancija ir taisyklių bei pagarbaus elgesio nepaisymas? Jūsų veiksmai rodo visišką pagarbos ir atsakomybės stoką. Žinoma, tai tėvų kaltė! - ji atsigręžė į vyrą, ėjusį kartu su šiais neišauklėtais mažiais. - Šitaip neišauklėti savo vaikų! Klaiku! Aš tikrai neturiu žodžių dėl jūsų vaikų elgesio! Ar niekada nesusimąstėte jų išmokyti atsakomybės ir pagarbos kitų nuosavybei? Jūs, kaip tėvas, privalote juos užauginti sąžiningais ir atsakingais piliečiais. Jūsų vaikai elgiasi kaip neišauklėti paršai ir tai atspindi jūsų paties auklėjimo trūkumus!
     Iš pasibjaurėjimo šių vaikų elgesiu, Gloria nepagailėjo ir tėškė tiems labai vienas į kitą panašiems vaikams dar:
     - Man tikrai sunku suvokti, kaip galite būti tokie beširdžiai ir nesupratingi. Ši parduotuvė priklauso kitam žmogui, kuris dirba sunkiai, siekdamas savo tikslų, ir jūs, neišauklėti mažvaikiai, tiesiog išniekinate jo pastangas! Tikriausiai neturite nė menkiausio supratimo apie atsakomybę arba pagarbą kitiems.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad šį kartą viskas bus gerai. Eliotas jau buvo susidomėjęs vieta, į kurią jie atvyko, tad gal nustos trikdyti Oliverį? Apie sūnų negalima taip galvoti, bet kad tylusis dvynys prie brolio jaučiasi nejaukiai, darėsi vis akivaizdžiau. Paprastai viešumoje kažkokių skandalų nekildavo, bet atrodė, kad tai tik laiko klausimas. Bet gal šį kartą viskas bus gerai? Gal pavyks išvengti bet kokių ginčų?
Deja, vos tik spėjo savęs to paklausti, kai Oliveris įsirėžė į vitriną. Kad ir kaip norėjosi patikėti, kad tai tebuvo atsitiktinumas, taip ir nepavyko to padaryti. Mažylio akyse pamačius ašaras, Dafydd žvilgsnis iš karto įsmigo į Eliotą. Bandė tylomis paklausti, kas čia vis dėlto įvyko, bet nesulaukęs atsakymo atsisuko į Oliverį.
- Ar skauda? - tyliai paklausė nušluostydamas besikaupiančias ašaras. Apkabinęs berniuką atsisuko į Eliotą: - Labai tikiuosi, kad to nepadarei specialiai. Bet jeigu padarei, geriau prisipažink iš karto.
Balsas nebuvo piktas, tačiau keistai šaltas. Jis išgąsdino ir patį Dafydd, bet netrukus teko atkreipti dėmesį į kitą parduotuvėje esantį asmenį - kažkokią baltaplaukę moteriškę, kurios prieš tai nebuvo pastebėjęs. O ji darė ne ką kitą, o koneveikė juos.
- Kitą kartą pagalvok prieš išsižiodama, - tyliai, bet labai grėsmingai ištarė Dafydd ir paleidęs Oliverį kišenėje sugniaužė lazdelę. Kol moteris plūdo vaikus, jis buvo piktas, tačiau netrukus, tarsi žinodama, kaip įskaudinti vaikų tėvą, pradėjo koneveikti jį patį. Blogiausia tai, kad ji buvo visiškai teisi. Jis, šešių vaikų tėvas, tikrai turi sugebėti padaryti kažką, kad vos įėjus į parduotuvę nedužtų lentynos. Jis išties niekam tikęs tėvas ir nevertas turėti tokius nuostabius mažylius. Taigi neberado ką pasakyti. Ji kalbėjo tiesą, kad ir kokia nemaloni ji būtų.
- Mes viską sutvarkysime, - negyvu balsu ištarė svarstydamas, ar ji kartais nebus šitos parduotuvės savininkė. Išsitraukė lazdelę ir nukreipęs ją į sudužusį daikčiuką ištarė: - Reparo.
Dalelės sušoko į vietas, tačiau kažin ar daikto savininką tai tenkins. Nurijęs atodūsį Dafydd vėl pažvelgė į tą baltaplaukę.
- Atsiprašome, kad sutrukdėme, - stengdamasis kalbėti užtikrintai pratarė. Deja, nesisekė, mat ši moteriškė palietė jautrią stygą. Jam reikia sėdėti namuose ir nesirodyti viešumoje. Gal bent taip netrukdys visam pasauliui egzistuoti.

[Oliveris Llewellyn]

Vos spėjo įžengti į parduotuvę, Eliotas jį pastūmė. O juk Oliveris nieko nė nesakė. Kodėl brolis jo taip nekenčia? Žinoma, viskas nutiko specialiai. Jis ne toks kvailas. Bet buvo labai liūdna. Norėjosi grįžti namo, nuo visų pasislėpti ir išsiverkti. O tada galbūt pasiguosti mamai, nors prie jos verkti devynmetis nemėgo.
Tėtis, žinoma, bandė jį guosti, bet tai buvo sunku. Oliverį per daug skaudino brolio elgesys. Argi jie neturi būti patys artimiausi pasaulyje?
- Bet kodėl, tėti? - vos girdimai paklausė Oliveris neatsakęs į jam skirtą klausimą. Buvo liūdna. Tarsi tokių kančių neužtektų, netrukus kažkas pradėjo šaukti. Berniuką iš karto apėmė panika ir jis stipriai apkabino tėtį mintyse melsdamas jo nutraukti šitą košmarą. Jis nė negirdėjo, ką ta moteriškė klykauja - buvo pernelyg baisu. Tėtis kažką jai atsakė, o netrukus pasirodė, kad jis įskaudintas. Kadangi pagaliau stojo tyla, Oliveris šiek tiek nurimo, tačiau vis tiek nepaleido mylimo žmogaus. Eliotas turbūt patenkintas tuo, kaip čia viskas vyksta, bet pačiam buvo ne tik liūdna, bet ir paprasčiausiai baisu. Visa šita diena darėsi vis blogesnė ir blogesnė.
- Aš noriu namo... - tyliai ištarė devynmetis ir visas virpėdamas prisiglaudė prie tėčio.