[Endera Serez]

Endera Serez bėgo į kabinetą visu spartumu, nes vėlavo į pamoką. Atidariusi duris pagalvojo, kad sumaišė kabinetus, tačiau ant kabineto buvo parašyta ,, Apsigynimas nuo juodosios magijos''.  Kabinetas buvo visiškai kitoks šviesus nei įprastai. Tačiau gal tema nebuvo tokia šviesi ir graži kaip kabinetas. Tema - vaiduokliai. Tiesasakant Enderai nelabai sekėsi apsigynimas nuo juodosios magijos, nes ji nemoka kovoti, o tik gražiai sutarti. Endera manė, kad su vaiduokliu irgi galėtų sutarti taip gerai kaip su žmogumi, nes jai visi yra vienodai lygūs, kaip ir ji pati. Endera mano, kad nėra gerų ar blogų žmonių. Tačiau ji vistiek prisibijo nepažįstamų žmonių ar kitų gyvių. Vis dėlto visi mes kažko bijojome.
- Ei, ko taip mąstai?- paklausė įkyrūs balsas galvoje.
- Kas tu toks?- palausė Endera savo galvos balso.
- Pamąstyk.- atsako tingus balsas.
- Gal vaiduoklis?- smalsiai klausia Endera.
- Teisingai, bet koks? - linksmai taria vaiduoklis.
- Gal protinis?- dar kartelį klausia Endera ir vos nenusikvatoja pamokoje.
-  Taip. O kokio pavidalo?- taria protinis vaiduoklis.
- Reikėtų pamąstyti, jeigu esi protinis vaiduoklis tai gal ir esi protinio pavidalu?- taria smalsiam balsui Endera.
- Taip, Endera puikiai mąstai.
- Iš kur žinai mano vardą, ir kuo tave vadinti?
- Iš kur žinau tavo vardą pamastyk, o mane vadink kaip nori ir atia.
- Gerai iki.- atsako Endera, oji vaiduoklio pagalbai į vsus mokytojos klausimus atsakė teisingai ir ji jau nebibijo vaiduoklių, o pamoką tai pat pamėgo.

((Eliza.: praktinėje pamokos dalyje nei tau, nei kitiems jokių klausimų neuždaviau, tad kaip galėjai į juos atsakyti teisingai?))
                                                                                                                                                                   

[Klarisa Horasija]

Klarisa kvietė mokytoją, bet ji buvo prie kitų mokinių.Tada ji sugalvojo užduoti kelis klausimus dvasiai.
-Ar dar tu esi čia?-pradėjo atgaivinti pokalbį.
-Taip-dvasia sušnypštė.
-Kaip tu pavirtai dvasia?-Klarisa pradėjo dvasią klausinėti.Bet jai nepatiko šis klausimas, todėl ji į jį neatsakė.
Pokalbis taip ir pasibaigė, Klarisa nebeketino kviesti mokytojos.
Ką aš mokytojai pasakyčiau?Kad supykdžiau dvasią?-pradėjo klausinėti savęs.
Mokytoja jau buvo netoli Klarisos, tad ji sugalvojo ją pakviesti ir pasakyti, kad užmezgė kontaktą.
-Mokytoja!-pasigirdo Klarisos balsas kabinete.

[Caroline Elase Wilding]

Caroline klausėsi mokytojos. Prisikviesti vaiduoklį... Su juo pabendrauti??? Na jau nežinau. Vaiduoklių bijau nuo vaikystės, o čia dar ir šnekėtis su jais. Mergaitė iš lėto žendė prie spintos. Gal iš baimės, bet grifiukė pajuto, jog per ją lėtai bėgioja šaltukai. Pagaliau suėmusi save į rankas Caroline peržvelgė lentynas. Ką man panaudoti? Neįsivaizduoju... Kažkur skaičiau, jog galima dvasią prisikviesti kažkokiais kerais... Show-demon ar panašiais... Bet man jie per sudėtingi. Pagaliau mergaitė prisiminė: juk tai taip paprasta! Tereikia metalo lakšto ir lūpdažio. Gerokai pasiraususi užtiko metalinį padėklą. Tiks ir šitas. O lūpdažis gulėjo tari jos laukdamas : Viršutinės lentynos viduryje. Grifiukė grįžo prie stalo ir lūpdažiu ant padėklo nupiešė saulę ir mėnulį. kiek luktelėjus pasigirdo šnaresys.
 - Labas, aš - Caroline, gal galėčiau su tavimi susipažinti?-mergaitė pradėjo nedrąsiai, nes iš patirties žinojo, jog ne visi vaiduokliai sukalbami - Vaitoklė Mirta - puikus pavyzdys.
 - Sveika, Caroline,- šmėklos balsas buvo ramus ir, kas nustebino Caroline, net šiek tiek linksmas. Grifiukė atsargiai kilstelėjo ranką, ir kad nenukreiptų šmėklos dėmesio paklausė:
 - Kas tu tokia?
 - Caroline, aš - tiesiog mergina, kuri kadaise kaip ir tu, mokėsi Grifo Gūžtoje,-Šmėklos balse nuskambėjo ilgesys ir gal šiek tiek... džiaugsmas?

[Margo Diuken]

 Keletas nepatenkintų veido išraiškų nieko nepakeitė ir raudonakė toliau, nors ir ne itin sėkmingai, siekdama savo tikslo, šūsnyje visokių eilinių ir pačių keisčiausių daiktų susirado sau žinomiausiam bendravimo būdui reikalingus dalykus. Aha, būtent rašalo, pergamento, plunksnakotį, amalo uogienės, šilkverpių gleivių, "sielų" upės vandens ir medaus bei krekerių. Iš kur, po velnių, varnė pastoviai žino kaip susitvarkyti su užduotimis? Na, bent jau apie bendravimą su dvasiomis prieš keletą savaičių skaitė knygoje, kurią rado užkištą už seno bibliotekos krėslelio pagalvėlės.
 Taigi pilnomis rankomis visokių buteliukų, stiklainiukų, indelių ir šiaip maistui tinkamų arba nelabai tinkamų dalykėlių grįžo savo vieton.
 Atsargiai atkimšusi užsispyrusį rašalo buteliuką, kuris, laimei, išsaugojo savo turinį ir, tuo tarpu, trečiakursės bei mokyklos turtą vis dar švarų. Vildamasi, kad jos regimoji atmintis, kaip visada, puikiausiai veikia įbėrė, keistoka, bet kažkokių gumulų pavidalo, kirminų, apie kuriuos nė nenori pagalvoti, gleivių. Po jų sekė amalo uogienė ir šeši lašai sielų vandens. Viskas savaime išsimaišė rašale, medus įmantriais zigzagais įsitaisė ant trejeto krekerių, o pastarieji, jei tik minėtieji zigzagai teisingi, ir turėjo prišaukti mielą vaiduokliuką.

[Alisa Faun]

Švilpiukė išklausiusi mokytoją išplėtė akis ir nesuprato ką reikia daryti. Aš visiškai nežinau kaip kviesti dvasias- pasakė mergaitė sau mintyse. Na, pažiūrėsiu kas yra toje spintoje. Alisa tyliai atsistojo ir greitu žingsniu nuėjo prie spintos kurioje buvo sudėti dvasių šaukimui reikalingi daiktai. Mergaitė žiūrinėjo kiekvieną daiktą ir galiausiai nusprendė jog pasiims lėkštę, kelis spalvotus pieštukus ir kažkokią figūrėlę iš medžio. Ji lėtesniu nei prieš tai žingsniu grįžo į savo darbo vietą. Kliaudamasi savo nuojauta, bet beveik nenumanydama ką daro mergaitė paėmė lėkštę ir sulaužė kiekvieną pieštuką į kelias dalis. Na, o kas toliau? Mergaitė prieš save pastatė figūrėlę kuri buvo panaši į kažkokį gyvūną. Staiga mergaitei šovė mintis ir ji atgal grįžo prie spintos. Čia ji pagriebė buteliuką kažkokio gyvūno kraujo. Prie savo suolo Alisa atkimšo buteliuką ir krauju aptaškė pieštukus.

[patsuan]

Jautėsi itin džiugiai išgirdęs, jog jo atsakymas buvo teisingas; ir dar ne bet kaip teisingas, o itin teisingas. Tačiau išsyk prie darbo nešoko-Nero kantriai palaukė kol visos, na, beveik visos mokinės (argi ne keista, jog klasėje yra tiek daug mergaičių?) pasiims daiktus arba daiktą reikalingą komunikacijai su šmėkla. Tik kai būrelis prie spintos kiek praretėjo, tuomet, stengdamasis nesusitrenkti klubų į kokį ne ten pakliuvusį kampą ar dar ko nors neišversti nerangiomis, paaugliškomis galūnėmis, atsargiai perbraukė per kelis "instrumentus", niekaip neišsirinkdamas savojo. Kiti moksleiviai, rodos, pasirinko itin įdomius ar neįprastus būdus tai padaryti; bent jau tie būdai buvo dailūs akiai, kaip nusprendė pastebėjęs vieną iš mergaičių naudojant lūpdažį.
Kas tuomet lieka jam? Lieka gana cliché  būdai pasikviesti tą apariciją- vienas iš jų buvo ouija lenta, kurią ir rado vienoje iš spintos sekcijų ir kurią berniukas nusprendė pasigriebti. Techniškai, mokėjo ja naudotis, mat buvo matęs per žiobarų televiziją filmą (na, jau greičiau tai buvo kažkas panašaus į žiūrėjimą vogčiomis per kompiuterį,su draugais, per susibūrimą vieno iš jų namuose. Juk siaubo filmai tokiems mažiems berniukams kaip jiems nebuvo leidžiami) ir todėl suprato lentos veikimo principą. Ar bent manė, kad suprato.
Giliai įkvėpęs ir suraukęs savo vis dar vaikiškai apvalainą veidelį į koncentracijos pilną išraišką,- prikąsta lūpa, prie pat akių priglausti antakiai ir kiek užriesta nosis- Nero priglaudė išdrožinėtą medžio gabalėlį su skyle per vidurį prie kiek parudavusios lentos ir ėmė tyliai, mintyse kviestis vieną, iš tų idant draugiškų ,dvasių.

[Rafaela Ginoble]

 Dallifrea bandė kviestis dvasias, bet jai nepavyko. Tiesa, reikėtų pripažinti, jog pastaruoju metu jai mažai kas pavykdavo iš pirmo bandymo. Iš brolių buvo girdėjusi, jog būna žmonių, gimusių burtininkų šeimose, tačiau neturinčių magiškų sugebėjimų. Jie vadinosi Ne..Nevert... mergaitė niekaip negalėjo prisiminti, kaip vadinami tokie ne-magai, tačiau jau ėmė bijoti, jog ji viena iš jų. Taip, po kelių ar keliolikos bandymų jai viskas pavykdavo, tačiau ne iš karto. Kodėl aš tokia netikša? Man nieko nepavyksta... Va, kiti vaikai jau kalbasi su kažkuom, turbūt su dvasiom, o man nieko neišeina...
 Su kiekviena diena mergytės pasitikėjimas savimi slopo. Tiesa, buvo viena diena, per kerėjimo pamoką, kai ji pasijuto ne ką ne blogesnė už kitus vaikus, tačiau tai tebuvo trumpai trunkantis džiaugsmas. Dabar vienuolikmetei niekaip nepavykdavo padaryti darbų iš karto, ji visąlaik buvo be nuotaikos. Visada buvo liesa, dabar dar labiau sulyso, plonos rankutės, rodės, tuoj ir nulūš kaip medžio šakos, papūtus stipresniam vėjui.
 Šįkart ji vėl taip jautėsi. Kaip tos vargšos plonos šakos, iš visų jėgų bandydamos pasipriešinti vėjui, kuris yra už jas stipresnis. Ir tuoj tuoj ši šaka nulūš. Nebent atsirastų jėga, galinti ją palaikyti, pabūti ramsčiu šakai nors kurį laiką, kol ji pati ir vėl galės priešintis nors ir stipriausioms audroms. Deja, tokio ramsčio nebuvo ir tai dar labiau silpnino šaką.
 Mergaitė sedėjo suole vienui viena. Aplinkui buvo daug kitų vaikų - šakų, kurios laikėsi drauge, šitokiu būdu viena kitą palaikydamos ir kartu gebančios nesulūžti. Net dvasios nenorėjo su ja kalbėtis. Tai ko ji gali būti verta? Kaip kiti vaikai galėtų su ja susidraugauti, jei net dvasios to nenori? Tokios mintys neapleido raudonplaukės. Pažvelgė į įskilusį veidrodį. Veidas išblyškęs, skruostai įdubę, po akimis ratilai. Mergaitė negalėjo atpažinti savęs. Visada buvo žvali, rausvais skruostukais, strazdanėlėm papuoštu veideliu. Dabar strazdanos iš ryškiai oranžinių tapo vos vos matomomis, bjaurios spalvos, net akys - kadaise buvusios milžiniškos, skaisčiai žalios ir spindinčios, dabar, regis, prarado spindėjimą, jų spalva tapo matinė ir tamsi, blyški. Tik vis dar liko didelės - dabar žymiai per didelės. Atspindys veidrodyje ją nelabai nudžiugino, švelniai tariant.
 Kai mergaitė žiūrėjo į savo atvaizdą, nieko kita nedarydama, žvakės liepsna sustiprėjo - tai akreipė vienuolikmetės dėmesį. Ji nustebo. Gal tai ženklas, kad reikia pabandyti dar sykį? Tačiau kam, jei ir vėl nieko nepavyks? Dalli bandė vyti šalin tokias mintis, bet jai jos vis nedavė ramybės. Tik staiga ji prie pat savęs išgirdo tylutėlį šnarėjimą.

[Gvendolina Linder]

Jeigu rimtai Gvendolina norėjo klykti iš džiaugsmo, ji uždirbo taškų savo koledžui ir dar reikės kviesti dvasias! Tokia mokytojos užduotis nepaprastai ją sudomino. Klastuolė iš spintos galėjo išsirinkti, bet ką kas joje buvo. Kiti pasirinko tokius dalykus kaip veidrodžius, stiklainius, buteliukus ir pan. Gvendolina spintos kertėje rado varinę, labai puošnią greičiausiai baroko stiliaus žvakidę. Šalia jos gulėjo balta nudeginta žvakė. Klastuolė atsisėdusi į suolą nuvalė dulkes nuo žvakidės ir į ją įstatė tą baltą žvakę, išsitraukė lazdelę ir mostelėjus žvakė užsidegė, tačiau liepsna buvo juodos spalvos. Gvendolina tai pamačiusi suraukė antakius. Juk čia kažkas neįprasta. Kaip aš galiu galvoti, kad tai neįprasta, juk viskas čia susieta su dvasiomis, turbūt turi būti dar neįprastesnių dalykų. - lyg ir logiškai pamąstė mergaitė.
Ji kol kas turi tik juodai užsidegusią žvakę, o jai dar reikia surasti vaiduoklį ir pasikalbėti. Gvendolina stebėjo kitus lūpomis jie nieko nesakė, bet rodos, kad kažko klauso, tai gi ji galvojo kaip reikės pradėti.

[Caroline Elase Wilding]

Jokia Caroline pažįstama šmėkla apie savo gyvenimą, o juolab jaunystę nekalbėjo linksmu ar džiugiu balsu. O šioji - atvirščiai - ne tik džiaugėsi, bet dar ir, regis, buvo nusiteikusi pasakoti.
 - Tu tik neįsižeisk. Bet, prašau, gal galėtum pasakyti savo vardą, kaip tau sekėsi gyvenime ir panašiai,- Caroline nesiliovė baimintis. Galbūt šmėkla įsižeis?
 Šmėkla tyliai nusijuokė :
 - Caroline, tu manęs klausinėji taip, tarsi už netinkamą klausimą galėčiau tau perkasti gerklę. Nebijok. viskas gerai. Aš vardu Tara, mokiausi Grifų Gūžtoje, mane labai visi mėgo. Užaugusi tapau Magiškosios policijos nare. Galiu tau net papasakoti kaip miriau - tiesiog per vieną operaciją mane puolė, o mano skydiniai kerai buvo per silpni, nes tuo metu rūpinausi nukentėjusiuoju.
 - Atleisk, bet kodėl tu neliūdi ar nepyksti?- Caroline dar negalėjo patikėti sutikusi draugišką vaiduoklį.
 - Aš tiesiog žinau, kad nors gyvenau trumpai, išgelbėjau daug gyvybių. Ir kad būtų išgelbėta dar viena, man savosios negaila,- naujai sutikta draugė Tara (taip Caroline praminė šmėklą) buvo visai linksma.
Mergaitė paprašė šmėklos palaukti ir pakėlėlusi ranką pasakė
 - Mokytoja, man pavyko.

[Vilis Keistuolis]

Kristopheris galvojo kaip susikalbėti su dvasiomis, juk to niekada nėra daręs.Gal reikia pašaukti vaiduoklį mintimis, gal balsu.Kristopheris sėdėjo ir bandė kažką šnibždėti.Taip darė gan ilgą laiką.Apsižvalgė ką veikia kiti mokiniai.Visi buvo susikaupe.Kristoferis sėdėjo ir nuobodžiavo, manė, kad jau nebepavyks kalbėti su dvasiomis.Tik iš kažkur pradėjo girdėt balsą.Nelabai suprato kas tai sako, bet stengėsi susikaupti.

((Eliza.: Simbolių skaičius parašytas apačioje, o taviškis net nepanašus į reikiamą. Taisyk.))

[Gvendolina Linder]

Gvendolina mąstė kol išmąstė pamėginti tai ką daro kiti klasės draugai. Užmerkusi akis ji mintyse aiškiai ištarė trumpą klausimą, kad patikrintų ar dvasia ką nors atsakys, tačiau ji nieko negirdėjo nes tiek mintyse tiek ausyje nebuvo girdėti jokio atsakymo. Taip klastuolė ir toliau sėdėjo ir žiūrėjo į juodą liepsną...
Staiga Gvendolinai šovė puiki mintis! Pasigriebusi pergamento popiergalį ant jo užrašė:

Ar tu čia? Gal galime pasikalbėti?

Tuomet pergamentą palaikė virš liepsnos ir jame pradėjo nykti jos klausimai, bei pradėjo ryškėti kitokio rašto atsakymas.

Taip, aš čia. Manau galime.

Pergamentui nesudegus klastūnyno mokinė labai apsidžiaugė, taip ji rado būdą kaip komunikuoti su dvasia - vaiduokliu. Nieko nelaukus ji pradėjo susirašinėti.

Aš esu Gvendolina Linder Klastūnyno mokinė. O kas tu?

Malonu, Gvendolina. Aš Nikas, šios žvakidės vaiduoklis. Greičiausiai esi puiki mokinė?

Ne pati puikiausia, bet arti to.

Prašiusi tai mergaitė nusišypsojo.

Ar tau patinka Hogvartsas? Aš jame mokiausi taip pat.

Gvendolina žiūrėjo į klausimą ir galvojo kaip atsakyti, kad neužgautų dvasios jausmų dėl to, kad ji mirusi ir negali daryti to ką daro ji.

Taip, man patinka. Tikriausiai tau patinka taip pat. Juk smagiai pasišnekučiuoji su mokiniais.

Žinoma, tu viena iš geriausių pašnekovių.

Tikiuosi ir tokia liksiu visada.

Liksi, Gvendolina.

Man labai smagu.

Man irgi, o dabar atsargiai ir iki kito karto mažoji mergaite!

Mergaitės rankose po šių žodžių iš pergamento liko tik pilki pelenai. Nors pokalbis ilgas nebuvo, Gvendolina jo nepamirš nes tai jos pirmas pokalbis su vaiduokliu.

[Caroline Elase Wilding]

 - Ką gi, Caroline, regis, man jau metas,- Sušnibždėjo Tara
 - Tara, ar mes dar pasimatysime?- Caroline dar nenorėjo atsisveikinti.
 - Kas žino, Caroline, kas žino,- tokiais mįslingais žodžiais šmėkla atsisveikino su grifiuke.
Kiek nusivylusi mergaitė ėmėsi antrosios mokytojos užduoties : aprašyti naudotą metodą.
" Iškviesti šmėklai aš naudojau senąjį "damų būdą". Gilioje senovėje merginos taip tikėdavosi pamatyti savo būsimą draugą. Magijai išsiplėtojus burtininkai paneigė, jog pamatysi draugą, bet šis būdas prisikviesti vaiduoklį išliko. Jam reikia lūpdažio ir lakšto metalo, pvz.: padėklo, nors tinka ir veidrodis, tik ne taip patikima. Eiga paprasta. Lūpdažiu ant padėklo ar kito metalo gabalo reikia nupiešti saulę ir mėnulio jaunatį. Tokiu būdu prikviestos dvasios dažniausiai yra draugiškos, bet pasitaiko gana karštakošiškų."
Manoji Tara buvo labai draugiška. Kažin, ar mes dar susitiksime? - mintijo Caroline užsukdama rašalo buteliuką.

[Mirta Dobkins]

Keisti požemiai ir ši pamoka Mirtai nepatiko. Įsibėgėjus pamokai ji kaip niekad norėjo namo. Hogvartse jai patinka, tačiau taip vargina mokytis ir panašiai, o dabar dar dvasią surasti reikia. Iš spintelės ji pasiėmė storą siūlą ir didelę adatą. Siūlas buvo tamsiai raudonas, lyg ir kraujo spalvos, o adata auksinė. Mirta įvėrė siūlą į adatą ir kaip kiti bandė tikrinti ar kas nors gavosi.
- Ar esi? - nebuvo nieko girdėti.
-Aš klausiu ar tu čia? - įkyriai pakartojo Mirta.
- Girdžiu, kad klausi. - netikėtai atsiliepė moteriškas balsas.
- Sveika. - ramiau pakartojo varnanagė.
-Sveika ir tau. Malonu vėl su kuo nors labintis. - svajingai tarė dvasia.
Mirtai rodėsi laukia tikrai nuostabus pokalbis, o dvasia regis jo labai norėtų.

[Rafaela Ginoble]

Dallifrea atidžiau įsiklausė į šnabždesius. Iš pradžių girdėjo tik tylų dūzgesį, lyg foną ar nesureguliuotą radijo grotuvą. Užsimerkė ir pasistengė iš fono pagauti kitokius garsus. Po kelių minučių jau girdėjo keletą balsų, kurie kūrė judrios gatvės ar prekybos centro garsus. Susikaupė ties vienu balsu - sakytum, mažo berniuko. Dalli girdėjo jo tylutėlius žingsnius, jo negilų alsavimą. Įsiklausė dar atidžiau. Šįkart išgirdo - ne, pajuto - jo artumą, ant sprando pajuto jo kvėpavimą. Mergytė sudrebėjo,visi plaukeliai ant kūno pasišiaušė - juk ji niekad nebuvo kalbėjusis su dvasia! Prisiartinus dvasiai liepsnos spalva pasikeitė, tapo melsva lyg deginamo spirito ar dujinės krosnelės. Raudonplaukė suprato, jog šitokiu būdu dvasia rodo neturinti nieko prieš bendravimą su mergyte.
 - Labas, aš Dallifrea. - tyliai sušnabždėjo strazdanė, tačiau nesulaukė jokio atsakymo. Suprato, jog dvasia norėtų bendrauti kitaip - ne žodžiais.
Mergytė apsidairė po savo suolą ir pastebėjo, jog šalia padėtas pergamento ritinėlis švelniai dreba. Pasiėmusi jį, padėjo priešais save. Pamerkusi plunksną į rašalą, parašė:
Labas, aš Dallifrea.
Keletą akimirkų nieko nevyko, tačiau netrukus atsirado atsakymas, užrašytas lyg nepratusia prie rašymo ranka.
Labas, Dallifrea. O aš Benas. Kadaise mokiausi čia.
Mergaitė susijaudino ir visa drebanti ėmė galvoti, apie ką norėtų pakalbėti su dvasia.

[Gabriela Demoreo]

Gabriela niekada nebuvo kvietusi apsireikšti dvasios - juk mergaitei viso labo tik vienuolika metų - tačiau tai nereiškė, kad ji niekada nebuvo bendravusi su dvasia. Kai būdavo mažesnė, naktį Gabriela jausdavo, kaip kažkokia šaltį skleidžianti būtybė stebi ją, bei sapnuodavo keistus, rūku apgaubtus sapnus. Ji buvo tikra, kad tai buvo vaiduoklis. Tačiau kaip man iškviesti dvasią savo pačios jėgomis? , - atsiduso pirmakursė. Apsižvalgiusi pastebėjo, kad mokinių, sėdinčių klasėje veidai buvo rimti, kai kurių veidai buvo persmelkti baimės, ir visi naudojo skirtingus metodus, o keli mokiniai tiesiog sėdėjo pasimetę ir nieko nedarė. Ji priėjo ir apžvelgė lentyną, apkrautą daiktais. Ką gi būtų galima panaudoti susisiekimui su dvasia? , mąstė Gabriela.
Galiausiai mergaitė grįžo prie savojo suolo su sena pergamento skiaute, vidutinio dydžio rašalo buteliuku ir aplamdyta plunksna, kurią rado pamestą tarp sendaikčių. Paklojusi laimikį ant suolo Gabriela nieko nelaukdama susikaupė, ir pamirkiusi plunksną į rašalą ant skiautės nupiešė abecėlę, skaičius nuo 1 iki 9, o viduryje dvi akis. Gana žiobariškas variantas, pamąstė ji, tačiau nieko originalesnio nesugalvojo. Tuomet stipriai užmerkė akis ir mintyse bandė pajusti bent menkiausią ano pasaulio egzistenciją. Nieko...
Mergaitė susierzino, tačiau jos galvon greitai šovė nauja mintis. Ji nuskubėjo prie lentynos ir pagriebusi stiklinį buteliuką su magiškojo barsuko krauju šliūkštelėjo lašelį tamsaus kraujo ant pergamento. Staiga Gabrielos kūnu perbėgo šiurpas, o regėjimą sutrugdė iš kažkur pasipylęs baltas ir šaltas rūkas. Prisimerkusi rūke mergaitė įžiūrėjo moterišką, neryškų šešėlį.