[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Jau ko nesitikėjo, tai kad vaikas šitaip apsidžiaugs. Tiesą sakant, jį pamatęs niekas nesidžiaugdavo, todėl dabar Eion gerokai sutriko ir nežinojo, kaip reaguoti. Tuo labiau, kad užuot atsakęs į klausimą Timotis sušuko jo vardą ir... Negi jis ateina apsikabinti?!
Eion įsitempė ir prisivertė nenusipurtyti. Turėjo kelis kartus sau priminti, kad Timotis yra žymiai jaunesnis ir nieko blogo padaryti negali. O tai, kad jis apkabino... Na, tai turėtų reikšti kažką gero. Ir pačiam retkarčiais užeidavo noras apkabinti Aurį. Kartą netgi apkabino ir profesorę Keit, nors dabar apie tai ir pagalvoti buvo bjauru. Pats į apkabinimą neatsakė ir kai Timotis pagaliau atsitraukė, pasijuto geriau. Tegul šitas vaikas nieko blogo jam (gal) nepadarys, vis tiek liesti kitą žmogų buvo labai bjauru.
Vaikui grįžus prie knygelės ir netgi atsakius į klausimą Eion apsidairė. Įsivaizdavo, kad visą laisvą laiką Auris leidžia su broliu. Gal jis kur nors čia? Gal tik ir laukia, kada galės paskirti areštą? Bet ne, juk jis negalėjo žinoti, kad Eion būtent dabar ateis į biblioteką.
- O Auris su tavimi? - galų gale paklausė. Tai turbūt buvo geriausias būdas išsiaiškinti, kur šiuo metu yra profesorius.

[Timotis Senkleris]

Timotis buvo labai laimingas, jog Eion čia atėjo. Ne kartą berniukas buvo įsivaizdavęs, jog Timotis su Eion lieka dviese. Na, arba bent jau be Aurio. Eidamas Hogvartso koridoriais kartu su dideliu broliu jis visuomet dairydavosi Eion. Arba tada, kai valgydavo didžiojoje salėje. Timotis žinojo, prie kurio stalo turi būti Eion. Dar žinojo, kad jo koledžo spalva buvo ta, kaip žolės. Žalia?
- O tavo spalva žalia? - paklausė Timotis, nes nebuvo tikras, ar nesumaišė spalvos pavadinimo. - Ne, Auris ruošiasi tiems... tiems... egzaminams, - nedrąsiai atsakė.
Timotis žiūrėjo į Eion ir jam nusišypsojo. Prie Aurio Timotis niekuomet nesišypsodavo, o dabar galėjo, todėl buvo labai smagu. Raudonplaukis norėjo pasakyti, kad myli Eion, bet nedrįso to ištarti.
- Tavo plaukai geri, - vietoj to pasakė. - Ar nori pamatyti traukinuką? - paklausė ieškodamas jo knygelėje.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Atrodė, kad galbūt pasiseks pabendrauti šiek tiek normaliau. Negi šitą vaiką taip stipriai veikia Aurio buvimas šalia? Kita vertus, o kodėl ne? Jis ir pats prie profesoriaus jaučiasi gerokai labiau įsitempęs. Suprato, kad elgesys mokykloje ir Aurio bute labai skyrėsi. Čia jis turėjo teisę būti. Aurio namuose viskas priklausė tik nuo jo malonės.
- Ką reiškia mano spalva - žalia? - paklausė Eion ir susiraukė. Prisiminė, kaip kažkas (pats vis dar buvo įsitikinęs, kad tai Ikelo darbas) nudažė jo plaukus žaliai. Bet iš kur Timotis gali tai žinoti?
- Tai tu čia vienas? - nustebo. Argi profesorius paleistų savo mažą brolį vieną bastytis po Hogvartsą? Nebent kaip nors stebi, kur jis yra. Gal ką nors padarė, kad jis negalėtų išeiti. - O tu gali pasivaikščioti po pilį?
Nebuvo labai aišku, kodėl Timotis šypsosi, tačiau Eion to daryti nenorėjo visai. Ir vėl jis kalba apie plaukus! Kažkas čia tikrai buvo ne taip. Gal Auris dėl to taip gynė Ikelą, nes žinojo, kad kažkuo čia dėtas Timotis?
- Ką reiškia geri plaukai? - įtariai paklausė mažiaus. Prisiminė, kaip Auriui pasakė, kad norėtų, jog Timotis būtų jo brolis. Bet kažkas čia buvo keista. Kodėl jis kalba apie spalvas ir plaukus? Negi kas nors dar kartą jį nudažė? Deja, čia niekur nebuvo veidrodžio, tad tą klausimą teko atidėti.
- Gali parodyti, - kiek abejingai ištarė ir atsargiai žengė arčiau. Nuoširdžiai vylėsi, kad Timotis nebepuls glėbesčiuotis.

[Timotis Senkleris]

- Na... - šiek tiek pasimetė Timotis. - Ten, kur yra gyvatė, tai ji žalia. Turbūt žalia. Paskui yra liūtas, jis kaip blogi plaukai, raudonas... - stengėsi papasakoti. - Aš kartais pamirštu spalvas, - prisipažino. - Bet žinau, kad tu manęs dėl to nemuši. Mane prižiūri bibliotekininkė, - tyliai tyliai pasakė.
Pasidarė juokinga. Timotis sukikeno. Jam patiko tarsi slapstytis nuo bibliotekininkės, ypač su Henriku. Su Eion, žinoma, irgi. Eion buvo pats geriausias žmogus pasaulyje. Norėčiau, kad jis čia ateitų dažniau, mintyse pagalvojo. Netrukus surimtėjo ir papurtė galvą.
- Galiu tik su dideliu Auriu. Bet buvau pabėgęs, - prisiminė tuos kelis kartus, kai pavyko išsmukti. - Tai buvo seniai. Dabar negaliu, nes didelis brolis neužmiega pirmas ir nebematau jo lazdelės.
O dabar vaiko rimtumą pakeitė nuostaba. Negi Eion nežino, jog turi gerus plaukus?
- Tokie geltoni, kaip tavo, yra geri! Tu man davei saldainį, pasakei, kad suvalgei cukrų ir kad didelis Auris nemuštų. O kitas žmogus su gerais plaukais man davė gumos. Ir aš tave labai myliu, - paskutinį sakinį pridūrė tik mintyse, nes nedrįso to pasakyti garsiai.
Timotis labai nudžiugo, jog Eion norėjo pamatyti traukinuką. Labai norėjo pradėti džiūgauti ir straksėti, bet žinojo, kad čia biblioteka, kad reikia būti tyliai.
- Tū tū, - pasakė rodydamas į traukinuką. - Tū tū. Nori paliesti? Anksčiau jis grojo, dabar nebe. Bet aš irgi galiu pasakyti. Tū tū, - kartojo.
Šalia paveikslėlio buvo ir kažkas parašyta.
- Kokia tavo vardo raidė? - paklausė žiūrėdamas į žodžius.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Pasirodo, Timotis kalbėjo apie koledžus, ir Eion atlėgo širdis. Plaukų nudažymas čia niekuo dėtas. Įdomu tai, kad toks mažas vaikas įsiminė koledžų spalvas. Ir netgi tai, kuriam priklauso pats Eion.
- Na taip. Žalia, - patvirtino. O kad raudona grifų spalva yra bloga, jam labai patiko. Visokių nevertėlių pilnas koledžas. Tegul ir susitaikė, Eion vis tiek buvo įsitikinęs, kad Kaja per gerai galvoja apie save. Tik prie ko čia tie plaukai?
- Auriui rūpi, kad tau nieko neatsitiktų. Tu esi gerokai jaunesnis nei kiti, - neužtikrintai ištarė Eion. Turbūt dėl to profesorius ir nenori paleisti Timočio vieno. Žinoma, nebuvo tikras,  bet Auriui šitas vaikas tikrai rūpėjo, net jei pats galvojo kitaip.
Timotis per daug šnekėjo apie plaukus. Tokios temos labiau priklausė tokiems kaip nevertėlė. Bet kodėl šiam vaikui tai taip svarbu? Tai trikdė, nors ir buvo visai įdomu.
- Saldainį daviau ne dėl to, kad mano plaukai geltoni, - pasakė klastuolis. Tiesą sakant, savo plaukų spalvos vis labiau nemėgo, tik, žinoma, neketino to prisipažinti. Jeigu jau Timotis jį mėgsta tik dėl plaukų, prašom.
- Tū tū, - tarstelėjo palietęs traukinį. Dabar jautėsi taip, tarsi iš tiesų būtų čia su jaunesniu broliu. Ar Timotis norėtų tokiu būti? Bet klausti pernelyg nejauku.
- Mano vardo raidė? - šiek tiek sutriko Eion, bet galiausiai suprato, ką vaikas turi omenyje. Bakstelėjo į knygelėje esančią E raidę. - Šita. Gal nori išmokti parašyti?

[Timotis Senkleris]

Timotis nudžiugo, jog gyvatės spalvos jis nusumaišė. Eion spalva iš tiesų buvo žalia.
- O tau patinka gyvatės? - paklausė. - Taip, žinau, kad aš mažas. Didelis Auris man davė mamuletą, - iš po megztinio išsitraukė pakabutį ir parodė jį gerų plaukų berniukui.
Timotis šiek tiek sutriko. Jeigu Eion plaukai būtų blogi, jis tikrai nebūtų davęs jam saldainio. Iš kitos pusės, didelio brolio plaukai - blogi. Tačiau jis penkiamečiui yra davęs daug saldainių. Tai kaip suprasti?
Kai Eion palietė traukinį ir pasakė taip, kaip traukinys, Timočiui pasidarė labai linksma ir jis pradėjo kikenti, o galiausiai - juoktis. Žaisti su gerų plaukų berniuku buvo nepaprastai smagu!
- Tū tū! - kiek per garsiai suriko, juk buvo bibliotekoje. - Šita? - įsižiūrėjo į raidę. - O kaip ji vadinasi? Noriu! Šiandien pati geriausia diena!

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kažkaip tiek tada vasarą, tiek per Kalėdų atostogas Timotis atrodė persigandęs ir nieko nenorintis klausti. Dabar jis atrodė visai kitaip. Žinoma, su savo broliu gyvena jau gana ilgą laiką, gal šiek tiek apsiprato? Juk ir pats dabar jau daugiau kalba su Auriu. Dabar berniukas atrodė kažkoks laisvesnis, o tai Eion visai tiko. Net jei susitiko netyčia, pabendrauti gal ne taip ir blogai. Jeigu tik vaikas nebus persigandęs.
- Gyvatės? Nežinau. Nesu nė vienos matęs, - atsargiai atsakė į klausimą. - Ar tu esi matęs gyvačių?
Neįsivaizdavo, kas tas mamuletas, bet neklausė. Tik žvilgtelėjo į pakabutį ir nejučia susimąstė, ar jis tikrai nuo Aurio. Kažkur viduje nusmelkė pavydas. Kartais norėjosi, kad Auris būtų tik jo tėtis. Bet kartu norėjosi, kad Timotis būtų brolis. Kažkaip kvaila, ar ne?
Laimei, vaikas nebekalbėjo apie plaukus. Užtat pradėjo juoktis, o tai dar labiau sutrikdė. Nežinia, kas čia buvo juokinga, tačiau girdint tokį nuoširdų džiaugsmą norėjosi šypsotis ir pačiam. Tiesa, kantrybės užsiimti mažais vaikais Eion vis dar trūko. Šiaip ne taip nurijo atodūsį. Na, jeigu tai mano vardo raidė, o aš esu Eion, tai ir raidė turbūt E, ar ne? mintyse paklausė, tačiau garsiai teištarė:
- Ji vadinasi E.
Dar porą kartų lėčiau pakartojo raidės pavadinimą. Jautėsi keistai, bet netrukus išsitraukė pergamento ir atsisėdo ant grindų. Nė nepastebėjo, kad kitoje jo pusėje buvo pradėtas rašinys, užduotas Aurio pamokai. Paėmęs plunksną atsargiai pamerkė ją į rašalą ir pradėjo aiškinti:
- Tai visai paprasta. Nubrėži statų brūkšnį. Tada tris gulsčius. Va taip, - parodė, kaip rašo didžiąją E raidę. - Ar aišku? Nori pabandyti?
Dar kartą pamirkė plunksną rašale ir ištiesė ją Timočiui. Tik dabar pagalvojo, kad vaikas gali visas išsiterlioti. Bet Auris gal labai nesupyks?..

[Timotis Senkleris]

- Tik Erkos, - gūžtelėjo pečiais ir vėl pasikišo mamuletą po drabužiais. - Norėčiau auginti liūtą, bet jo spalva bloga, - turėjo omeny raudoną Grifų Gūžtos spalvą. Nesuprato, jog šiaip jau liūtai niekaip nesisieja su raudona.
Timočiui patiko jo mamuletas. Jis buvo gražus ir vaikas visada jį nešiodavo, nusiimdavo tik miegant. Tada pasidėdavo mamuletą prie lovos. O atsikėlęs ir vėl juo pasipuošdavo, tačiau didelis Auris sakė, jog jis ne tik gražus, bet ir saugo. Timotis abejojo, ar mamuletas galėtų apsaugoti nuo piktų didelių žmonių, kurie, išgėrę daug fu fu, norėtų vaiką mušti.
- E. E. E, - kelis kartus pakartojo Timotis atrodydamas labai rimtas bei susikaupęs.
Tuomet vaikas stebėjo Eion. Žiūrėjo, kaip jis rašo. Jis rašė labai gražiai, penkiametis buvo susižavėjęs. Užaugęs aš noriu būti kaip Eion, mintyse pagalvojo. O netrukus atėjo ir Timočio eilė. Jis atsargiai paėmė plunksną ir nubrėžė vertikalų brūkšnį ant pergamento. Pabandė atkartoti ir tuos tris horizantalius brūkšnelius. Šie jam išėjo ne trys, o keturi. Raidė atrodė ne kaip, tačiau ne Timočio akims. Timočiui jo darbas labai patiko.
- Ar gerai? - droviai paklausė raudonpaukis.
Tada pastebėjo, kad jo rankos visos rašaluotos. Nusiminė. Kaltai pažvelgė į vyresnėlį.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ir vėl jis kalbėjo apie tas spalvas, bet Eion nieko nebesakė. Taip ir nesuprato, ką reiškia geros ar blogos spalvos, o tokius dalykus aiškinti turbūt reikėtų ne jam. Tik kažin ar Auris supranta daugiau. Kaip jam iš viso sekasi susišnekėti su šituo keistu vaiku? Ir ar jis prie Aurio elgiasi taip pat? Namuose tikrai buvo daug bailesnis, bet, kita vertus, tada jis buvo tik susipažinęs su savo broliu. Brolis... mintyse nutęsė Eion, bet netrukus perėjo prie pamokos.
- Aha, E, - ištarė klastuolis, nors jį stebino, kad Timotį džiugina tokie smulkūs dalykai. Į atmintį įsirėžė tai, kad maži vaikai amžinai visko reikalauja ir yra viskuo nepatenkinti. Bet Timotis buvo ne toks. Netrukus jis jau bandė parašyti E raidę, bet padarė klaidą. Kaip dabar tą pasakyti, kai pasirodė, kad vaikas patenkintas? Jeigu Eion pasakys, kad negerai, Timotis nusimins. O tada kaltas liks būtent jis. Auris turbūt supyks, kad Eion skriaudžia mažą berniuką. Situacija atrodė be išeities.
- Imk. Pabandyk nusišluostyti, - išsitraukęs dar vieną pergamento lapą ištiesė jį berniukui. Ant jo buvo klaikiai nuobodus ir ilgai darytas žiobarotyros namų darbas. Na, jeigu Levinsas skirs areštą, tai skirs. Tai Eion neberūpėjo. - Nusišluostyk ir pabandyk parašyti dar kartą.
Parašė dar vieną E raidę, šį kartą šiek tiek didesnę. Vylėsi, kad tai padės Timočiui suprasti, kur buvo klaida. Kiek padvejojęs Eion pasiūlė:
- Ar nori pabandyti parašyti ir savo raidę - T?