[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Jau ko nesitikėjo, tai kad vaikas šitaip apsidžiaugs. Tiesą sakant, jį pamatęs niekas nesidžiaugdavo, todėl dabar Eion gerokai sutriko ir nežinojo, kaip reaguoti. Tuo labiau, kad užuot atsakęs į klausimą Timotis sušuko jo vardą ir... Negi jis ateina apsikabinti?!
Eion įsitempė ir prisivertė nenusipurtyti. Turėjo kelis kartus sau priminti, kad Timotis yra žymiai jaunesnis ir nieko blogo padaryti negali. O tai, kad jis apkabino... Na, tai turėtų reikšti kažką gero. Ir pačiam retkarčiais užeidavo noras apkabinti Aurį. Kartą netgi apkabino ir profesorę Keit, nors dabar apie tai ir pagalvoti buvo bjauru. Pats į apkabinimą neatsakė ir kai Timotis pagaliau atsitraukė, pasijuto geriau. Tegul šitas vaikas nieko blogo jam (gal) nepadarys, vis tiek liesti kitą žmogų buvo labai bjauru.
Vaikui grįžus prie knygelės ir netgi atsakius į klausimą Eion apsidairė. Įsivaizdavo, kad visą laisvą laiką Auris leidžia su broliu. Gal jis kur nors čia? Gal tik ir laukia, kada galės paskirti areštą? Bet ne, juk jis negalėjo žinoti, kad Eion būtent dabar ateis į biblioteką.
- O Auris su tavimi? - galų gale paklausė. Tai turbūt buvo geriausias būdas išsiaiškinti, kur šiuo metu yra profesorius.

[Timotis Senkleris]

Timotis buvo labai laimingas, jog Eion čia atėjo. Ne kartą berniukas buvo įsivaizdavęs, jog Timotis su Eion lieka dviese. Na, arba bent jau be Aurio. Eidamas Hogvartso koridoriais kartu su dideliu broliu jis visuomet dairydavosi Eion. Arba tada, kai valgydavo didžiojoje salėje. Timotis žinojo, prie kurio stalo turi būti Eion. Dar žinojo, kad jo koledžo spalva buvo ta, kaip žolės. Žalia?
- O tavo spalva žalia? - paklausė Timotis, nes nebuvo tikras, ar nesumaišė spalvos pavadinimo. - Ne, Auris ruošiasi tiems... tiems... egzaminams, - nedrąsiai atsakė.
Timotis žiūrėjo į Eion ir jam nusišypsojo. Prie Aurio Timotis niekuomet nesišypsodavo, o dabar galėjo, todėl buvo labai smagu. Raudonplaukis norėjo pasakyti, kad myli Eion, bet nedrįso to ištarti.
- Tavo plaukai geri, - vietoj to pasakė. - Ar nori pamatyti traukinuką? - paklausė ieškodamas jo knygelėje.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Atrodė, kad galbūt pasiseks pabendrauti šiek tiek normaliau. Negi šitą vaiką taip stipriai veikia Aurio buvimas šalia? Kita vertus, o kodėl ne? Jis ir pats prie profesoriaus jaučiasi gerokai labiau įsitempęs. Suprato, kad elgesys mokykloje ir Aurio bute labai skyrėsi. Čia jis turėjo teisę būti. Aurio namuose viskas priklausė tik nuo jo malonės.
- Ką reiškia mano spalva - žalia? - paklausė Eion ir susiraukė. Prisiminė, kaip kažkas (pats vis dar buvo įsitikinęs, kad tai Ikelo darbas) nudažė jo plaukus žaliai. Bet iš kur Timotis gali tai žinoti?
- Tai tu čia vienas? - nustebo. Argi profesorius paleistų savo mažą brolį vieną bastytis po Hogvartsą? Nebent kaip nors stebi, kur jis yra. Gal ką nors padarė, kad jis negalėtų išeiti. - O tu gali pasivaikščioti po pilį?
Nebuvo labai aišku, kodėl Timotis šypsosi, tačiau Eion to daryti nenorėjo visai. Ir vėl jis kalba apie plaukus! Kažkas čia tikrai buvo ne taip. Gal Auris dėl to taip gynė Ikelą, nes žinojo, kad kažkuo čia dėtas Timotis?
- Ką reiškia geri plaukai? - įtariai paklausė mažiaus. Prisiminė, kaip Auriui pasakė, kad norėtų, jog Timotis būtų jo brolis. Bet kažkas čia buvo keista. Kodėl jis kalba apie spalvas ir plaukus? Negi kas nors dar kartą jį nudažė? Deja, čia niekur nebuvo veidrodžio, tad tą klausimą teko atidėti.
- Gali parodyti, - kiek abejingai ištarė ir atsargiai žengė arčiau. Nuoširdžiai vylėsi, kad Timotis nebepuls glėbesčiuotis.

[Timotis Senkleris]

- Na... - šiek tiek pasimetė Timotis. - Ten, kur yra gyvatė, tai ji žalia. Turbūt žalia. Paskui yra liūtas, jis kaip blogi plaukai, raudonas... - stengėsi papasakoti. - Aš kartais pamirštu spalvas, - prisipažino. - Bet žinau, kad tu manęs dėl to nemuši. Mane prižiūri bibliotekininkė, - tyliai tyliai pasakė.
Pasidarė juokinga. Timotis sukikeno. Jam patiko tarsi slapstytis nuo bibliotekininkės, ypač su Henriku. Su Eion, žinoma, irgi. Eion buvo pats geriausias žmogus pasaulyje. Norėčiau, kad jis čia ateitų dažniau, mintyse pagalvojo. Netrukus surimtėjo ir papurtė galvą.
- Galiu tik su dideliu Auriu. Bet buvau pabėgęs, - prisiminė tuos kelis kartus, kai pavyko išsmukti. - Tai buvo seniai. Dabar negaliu, nes didelis brolis neužmiega pirmas ir nebematau jo lazdelės.
O dabar vaiko rimtumą pakeitė nuostaba. Negi Eion nežino, jog turi gerus plaukus?
- Tokie geltoni, kaip tavo, yra geri! Tu man davei saldainį, pasakei, kad suvalgei cukrų ir kad didelis Auris nemuštų. O kitas žmogus su gerais plaukais man davė gumos. Ir aš tave labai myliu, - paskutinį sakinį pridūrė tik mintyse, nes nedrįso to pasakyti garsiai.
Timotis labai nudžiugo, jog Eion norėjo pamatyti traukinuką. Labai norėjo pradėti džiūgauti ir straksėti, bet žinojo, kad čia biblioteka, kad reikia būti tyliai.
- Tū tū, - pasakė rodydamas į traukinuką. - Tū tū. Nori paliesti? Anksčiau jis grojo, dabar nebe. Bet aš irgi galiu pasakyti. Tū tū, - kartojo.
Šalia paveikslėlio buvo ir kažkas parašyta.
- Kokia tavo vardo raidė? - paklausė žiūrėdamas į žodžius.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Pasirodo, Timotis kalbėjo apie koledžus, ir Eion atlėgo širdis. Plaukų nudažymas čia niekuo dėtas. Įdomu tai, kad toks mažas vaikas įsiminė koledžų spalvas. Ir netgi tai, kuriam priklauso pats Eion.
- Na taip. Žalia, - patvirtino. O kad raudona grifų spalva yra bloga, jam labai patiko. Visokių nevertėlių pilnas koledžas. Tegul ir susitaikė, Eion vis tiek buvo įsitikinęs, kad Kaja per gerai galvoja apie save. Tik prie ko čia tie plaukai?
- Auriui rūpi, kad tau nieko neatsitiktų. Tu esi gerokai jaunesnis nei kiti, - neužtikrintai ištarė Eion. Turbūt dėl to profesorius ir nenori paleisti Timočio vieno. Žinoma, nebuvo tikras,  bet Auriui šitas vaikas tikrai rūpėjo, net jei pats galvojo kitaip.
Timotis per daug šnekėjo apie plaukus. Tokios temos labiau priklausė tokiems kaip nevertėlė. Bet kodėl šiam vaikui tai taip svarbu? Tai trikdė, nors ir buvo visai įdomu.
- Saldainį daviau ne dėl to, kad mano plaukai geltoni, - pasakė klastuolis. Tiesą sakant, savo plaukų spalvos vis labiau nemėgo, tik, žinoma, neketino to prisipažinti. Jeigu jau Timotis jį mėgsta tik dėl plaukų, prašom.
- Tū tū, - tarstelėjo palietęs traukinį. Dabar jautėsi taip, tarsi iš tiesų būtų čia su jaunesniu broliu. Ar Timotis norėtų tokiu būti? Bet klausti pernelyg nejauku.
- Mano vardo raidė? - šiek tiek sutriko Eion, bet galiausiai suprato, ką vaikas turi omenyje. Bakstelėjo į knygelėje esančią E raidę. - Šita. Gal nori išmokti parašyti?

[Timotis Senkleris]

Timotis nudžiugo, jog gyvatės spalvos jis nusumaišė. Eion spalva iš tiesų buvo žalia.
- O tau patinka gyvatės? - paklausė. - Taip, žinau, kad aš mažas. Didelis Auris man davė mamuletą, - iš po megztinio išsitraukė pakabutį ir parodė jį gerų plaukų berniukui.
Timotis šiek tiek sutriko. Jeigu Eion plaukai būtų blogi, jis tikrai nebūtų davęs jam saldainio. Iš kitos pusės, didelio brolio plaukai - blogi. Tačiau jis penkiamečiui yra davęs daug saldainių. Tai kaip suprasti?
Kai Eion palietė traukinį ir pasakė taip, kaip traukinys, Timočiui pasidarė labai linksma ir jis pradėjo kikenti, o galiausiai - juoktis. Žaisti su gerų plaukų berniuku buvo nepaprastai smagu!
- Tū tū! - kiek per garsiai suriko, juk buvo bibliotekoje. - Šita? - įsižiūrėjo į raidę. - O kaip ji vadinasi? Noriu! Šiandien pati geriausia diena!

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kažkaip tiek tada vasarą, tiek per Kalėdų atostogas Timotis atrodė persigandęs ir nieko nenorintis klausti. Dabar jis atrodė visai kitaip. Žinoma, su savo broliu gyvena jau gana ilgą laiką, gal šiek tiek apsiprato? Juk ir pats dabar jau daugiau kalba su Auriu. Dabar berniukas atrodė kažkoks laisvesnis, o tai Eion visai tiko. Net jei susitiko netyčia, pabendrauti gal ne taip ir blogai. Jeigu tik vaikas nebus persigandęs.
- Gyvatės? Nežinau. Nesu nė vienos matęs, - atsargiai atsakė į klausimą. - Ar tu esi matęs gyvačių?
Neįsivaizdavo, kas tas mamuletas, bet neklausė. Tik žvilgtelėjo į pakabutį ir nejučia susimąstė, ar jis tikrai nuo Aurio. Kažkur viduje nusmelkė pavydas. Kartais norėjosi, kad Auris būtų tik jo tėtis. Bet kartu norėjosi, kad Timotis būtų brolis. Kažkaip kvaila, ar ne?
Laimei, vaikas nebekalbėjo apie plaukus. Užtat pradėjo juoktis, o tai dar labiau sutrikdė. Nežinia, kas čia buvo juokinga, tačiau girdint tokį nuoširdų džiaugsmą norėjosi šypsotis ir pačiam. Tiesa, kantrybės užsiimti mažais vaikais Eion vis dar trūko. Šiaip ne taip nurijo atodūsį. Na, jeigu tai mano vardo raidė, o aš esu Eion, tai ir raidė turbūt E, ar ne? mintyse paklausė, tačiau garsiai teištarė:
- Ji vadinasi E.
Dar porą kartų lėčiau pakartojo raidės pavadinimą. Jautėsi keistai, bet netrukus išsitraukė pergamento ir atsisėdo ant grindų. Nė nepastebėjo, kad kitoje jo pusėje buvo pradėtas rašinys, užduotas Aurio pamokai. Paėmęs plunksną atsargiai pamerkė ją į rašalą ir pradėjo aiškinti:
- Tai visai paprasta. Nubrėži statų brūkšnį. Tada tris gulsčius. Va taip, - parodė, kaip rašo didžiąją E raidę. - Ar aišku? Nori pabandyti?
Dar kartą pamirkė plunksną rašale ir ištiesė ją Timočiui. Tik dabar pagalvojo, kad vaikas gali visas išsiterlioti. Bet Auris gal labai nesupyks?..

[Timotis Senkleris]

- Tik Erkos, - gūžtelėjo pečiais ir vėl pasikišo mamuletą po drabužiais. - Norėčiau auginti liūtą, bet jo spalva bloga, - turėjo omeny raudoną Grifų Gūžtos spalvą. Nesuprato, jog šiaip jau liūtai niekaip nesisieja su raudona.
Timočiui patiko jo mamuletas. Jis buvo gražus ir vaikas visada jį nešiodavo, nusiimdavo tik miegant. Tada pasidėdavo mamuletą prie lovos. O atsikėlęs ir vėl juo pasipuošdavo, tačiau didelis Auris sakė, jog jis ne tik gražus, bet ir saugo. Timotis abejojo, ar mamuletas galėtų apsaugoti nuo piktų didelių žmonių, kurie, išgėrę daug fu fu, norėtų vaiką mušti.
- E. E. E, - kelis kartus pakartojo Timotis atrodydamas labai rimtas bei susikaupęs.
Tuomet vaikas stebėjo Eion. Žiūrėjo, kaip jis rašo. Jis rašė labai gražiai, penkiametis buvo susižavėjęs. Užaugęs aš noriu būti kaip Eion, mintyse pagalvojo. O netrukus atėjo ir Timočio eilė. Jis atsargiai paėmė plunksną ir nubrėžė vertikalų brūkšnį ant pergamento. Pabandė atkartoti ir tuos tris horizantalius brūkšnelius. Šie jam išėjo ne trys, o keturi. Raidė atrodė ne kaip, tačiau ne Timočio akims. Timočiui jo darbas labai patiko.
- Ar gerai? - droviai paklausė raudonpaukis.
Tada pastebėjo, kad jo rankos visos rašaluotos. Nusiminė. Kaltai pažvelgė į vyresnėlį.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ir vėl jis kalbėjo apie tas spalvas, bet Eion nieko nebesakė. Taip ir nesuprato, ką reiškia geros ar blogos spalvos, o tokius dalykus aiškinti turbūt reikėtų ne jam. Tik kažin ar Auris supranta daugiau. Kaip jam iš viso sekasi susišnekėti su šituo keistu vaiku? Ir ar jis prie Aurio elgiasi taip pat? Namuose tikrai buvo daug bailesnis, bet, kita vertus, tada jis buvo tik susipažinęs su savo broliu. Brolis... mintyse nutęsė Eion, bet netrukus perėjo prie pamokos.
- Aha, E, - ištarė klastuolis, nors jį stebino, kad Timotį džiugina tokie smulkūs dalykai. Į atmintį įsirėžė tai, kad maži vaikai amžinai visko reikalauja ir yra viskuo nepatenkinti. Bet Timotis buvo ne toks. Netrukus jis jau bandė parašyti E raidę, bet padarė klaidą. Kaip dabar tą pasakyti, kai pasirodė, kad vaikas patenkintas? Jeigu Eion pasakys, kad negerai, Timotis nusimins. O tada kaltas liks būtent jis. Auris turbūt supyks, kad Eion skriaudžia mažą berniuką. Situacija atrodė be išeities.
- Imk. Pabandyk nusišluostyti, - išsitraukęs dar vieną pergamento lapą ištiesė jį berniukui. Ant jo buvo klaikiai nuobodus ir ilgai darytas žiobarotyros namų darbas. Na, jeigu Levinsas skirs areštą, tai skirs. Tai Eion neberūpėjo. - Nusišluostyk ir pabandyk parašyti dar kartą.
Parašė dar vieną E raidę, šį kartą šiek tiek didesnę. Vylėsi, kad tai padės Timočiui suprasti, kur buvo klaida. Kiek padvejojęs Eion pasiūlė:
- Ar nori pabandyti parašyti ir savo raidę - T?

[Timotis Senkleris]

- O kokia yra Aurio ir Erkos raidė? Irgi E? - paklausė.
Timotis žinojo, kad gerų plaukų berniukas jo nemuš. Atvirkščiai, jis penkiamečiui pagelbėjo - davė kuo nusivalyti rankas. Vaikas pasistengė tai padaryti. Duotas pergamentas susiglamžė ir išsipurvino. Tačiau rankos vis tiek buvo labai nešvarios.
- Aš blogas, - tyliai pasakė Timotis.
Tada jis pabandė parašyti E raidę dar kartą. Taip ir nepastebėjo savo klaidos, kurią padarė prieš tai, tačiau dabar E raidę parašė jau su trim brūkšneliais. Žinoma, raidė buvo kreivutėlė, o visi brūkšneliai šį kartą - viršuje.
Eion buvo labai geras. Jis pasiūlė mažyliui parašyti ir savo paties vardo raidę. Timotis jautėsi labai kaltas dėl to, kad išsipurvino rankas, todėl tapo tylesnis. Bet rašyti labai norėjo, kaip ir būti su Eion, tad nedrąsiai tarė:
- Taip.
Ėmė ieškoti savo vardo raidės knygelėje, nes ją pažinojo.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Jeigu AAAAuris, ar neaišku, kad jo raidė A? mintyse paklausė Eion, tačiau garsiai, žinoma, to nesakė. Jam patiko šitas vaikas, be to, jis aiškiai ir taip gyvenime matė per daug smurto. Geriau jau sutelkti kantrybės likučius ir pamokyti.
- Ne, Aurio raidė yra A. Erkos kaip ir mano - E, - atsakė ir mintyse pasibjaurėjo. Net vardo raide su ta erzinančia merga reikėjo dalintis. Nutarė šiek tiek vėliau parodyti A raidę. Reikėjo mokytis po truputį. Aišku, Timotis turbūt viską pamirš, bet kažkuria prasme buvo netgi visai įdomu.
- Tu nesi blogas. Visiems taip nutinka, - bandė raminti vaiką. Negi Timotis galvoja, kad jis, Eion, pradės muštis? - Kai pabaigsime rašyti, nusivalysi rankas švariau. Dabar dėl to nesirūpink, - dar bandė raminti berniuką.
Timotis dabar kažko ieškojo knygelėje. Galbūt T raidės. O jeigu ją pažįsta, gal nereikės net rodyti?
- Ar prisimeni, kaip atrodo tavo raidė? - paklausė. - Ar nori, kad ją parašyčiau, ar iš karto bandysi pats? Kai parašysime tavo raidę, galėsime pabandyti Aurio. Ar norėsi?
Nežinia, kada pasibaigs kantrybė. Ir nežinia, ar Eion sugebės gražiai pasakyti Timočiui, kad jam reikia eiti. Bet kol kas dar liko čia ir bandė bent šiek tiek pralinksminti šitą vaiką.

[Timotis Senkleris]

Timotis linktelėjo, kai gerų plaukų berniukas pasakė, jog vaikas nesijaudintų dėl išpurvintų rankų. Jeigu taip būtų atsitikę su dideliu Auriu, tuomet nesijaudinti Timočiui tikrai nepavyktų. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl berniukui nelabai sekdavosi su broliu mokytis. Nes vaikas nuolat jausdavosi įsitempęs. Bijodavo, kad ne taip kažką pasakys ar padarys.
Labai keista, tačiau su Eion jis taip nesijautė. Su Eion buvo smagu ir pakankamai drąsu. Kaip ir su Henriku. Net dar geriau. Todėl Timočiui atsivėrė didesnės galimybės suprasti, susikaupti.
- Taip, - į visus klausimus vienu kartu atsakė Timotis nepagalvodamas, jog iš tokio atsakymo ne viskas taps aišku. - T, - tarė. - T, - pakartojo rodydamas į savo pirmąją vardo raidę knygelėje.
Tuomet pabandė tą raidę parašyti. Yra bandęs tai padaryti su Auriu, tačiau tada neišėjo. Dabar Timotis nupiešė du vertikalius brūkšnius. Prisiminė, jog Auris sakė, kad Timočio vardo raidė susideda iš dviejų pagaliukų. Vienas pagaliukas turi būti ilgas, kitas - trumpas. Taip raudonplaukis ir nupiešė, tik kad vaizdinys labiau priminė romėnišką dvejetą. Ir tai sunkiai, nes pagaliukai - ne vienodo ilgio, kreivi. Nebuvo nieko panašaus į T raidę.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Taip? Kas taip? Ar reikia parodyti, ar ne? Ką gi, akivaizdu, kad ši diena bus didelis kantrybės išbandymas. Bet galbūt verta pasistengti. Bet Timotis surado reikiamą raidę ir netrukus bandė ją parašyti. Nors, tiesą pasakius, tai, kas čia vyko, sunkiai pavadinsi bandymu parašyti T. Pasvarstęs, kad neprisimena, kaip pačiam sekėsi mokytis, Eion negirdimai atsiduso. Ir kaip pasakyti, kad vaikas padarė nesąmonę, ir jo neišgąsdinti?
- Ne visai taip, - atsargiai pradėjo ir paėmė plunksną. Nubrėžė brūkšnį. - Kad būtų paprasčiau, kol mokaisi, gali nubrėžti brūkšnį ir tada pasukti lapą. Kai tai padarysi, nubrėši trumpesnį. Va taip, - pasuko pergamentą ir pabaigė rašyti T raidę. - Šitie brūkšniai turi kirstis. Panašiai kaip gatvės.
Iš pirštų suformavo reikiamą raidę ir parodė Timočiui. Neįsivaizdavo, ar taip jam bus bent kiek aiškiau. Kaip reikės paaiškinti A? mintyse sudejavo Eion, bet kol kas nieko apie tai nesakė. Įteikė plunksną Timočiui ir mintyse meldėsi, kad pasisektų bent šiek tiek geriau. Nors to vaiko buvo gaila, jo kantrybė tikrai nebegalinė.

[Timotis Senkleris]

Gerų plaukų berniukas pasakė, kad raidė parašyta... ne visai taip? Keista, bet šį kartą Timotis savimi nenusivylė. Ir neišsigando. Kaip tik, įsižiūrėjo į savo parašytą raidę, o tada į raidę knygoje. Jos išties atrodė labai skirtingai. O vaikas pajuto norą parašyti taip, kaip iš tiesų turi atrodyti.
Turbūt niekada gyvenime jis nebuvo toks ramus ir susikaupęs. Žiūrėjo, kaip Eion rašo raidę. Stebėjo, kaip pasuka lapą. Klausėsi, ką šneka. Tuomet žvelgė į vyresnėlio pirštus. Nelabai žinojo, kaip kertasi gatvės. Bet įsivaizdavo kai ką kita.
- Aaa! - lyg supratęs sušuko. - Kaip gyvatės! Čia mama gyvatė, - parodė į ilgesnį vertikalų brūkšnį. - O čia gyvatė vaikutis, - parodė į trumpesnį horizontalų. - Arba kaip grybas, - įsivaizdavo grybo kotą ir kepurėlę.
Dabar jau Timočiui viskas tapo aišku. Jis paėmė ir parašė T raidę. Ir net nepasuko lapo. Labai didžiavosi savo darbu. Šį kartą brūkšniai buvo kur kas tiesesni. O to, kad vis tik pavaizduotas buvo kryžius, o ne parašyta T raidė, Timotis nesuprato. Jis viltingu žvilgsniu pažvelgė į gerų plaukų berniuką laukdamas įvertinimo.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

T. Juk tai visai paprasta raidė. Kas bus, kai Timotis pradės mokytis rašytines? Tada bus visai blogai. Na, bet tie mokslai nuo jo, Eion, jau nepriklausys, tad galima per daug ir nesirūpinti. Džiaugėsi, kad jam aiškinant, kaip reikėtų parašyti raidę, Timotis tylėjo. Jeigu dar reikėtų atsakyti į milijoną klausimų, viskas pasidarytų dar sunkiau. Mama gyvatė? Vaikas gyvatė? mažiui prabilus klastuolis kiek pasimetė. Nesuprato, ką jis turi omenyje, ir bandė prisiminti, ar kada nors matė į T raides panašias gyvates. Lyg ir ne, bet nenorėjo to sakyti. Palyginimas su grybu buvo aiškesnis, tad Eion linktelėjo. Žiūrėjo, kaip Timotis rašo. Šį kartą tikrai buvo geriau, bet... Na, vis tiek negerai. Negi jis tikrai nemato, kaip raidė atrodo knygoje? Gal pasakyti, kad teisingai, ir tikėtis, kad Timotis pamirš? Bet kas bus, jeigu jis išdidžiai parodys savo T raidę Auriui, o tas pasakys, kad tai ne raidė? Negirdimai atsidusęs Eion iš kuprinės išsitraukė du paprastus pieštukus ir padaręs T raidės formą padėjo juos ant stalo.
- Žiūrėk, - dar kartą pabandė paaiškinti. - Šį kartą parašei žymiai geriau, bet matai, kaip yra čia? Vienas pieštukas atsiremia į kitą. - Paėmė pieštukus ir laikė, kad T raidė stovėtų. - Šitas pieštukas padėtas ant kito. Kaip ir sakei - kaip grybas. Jo kotas galvos nepersmeigia ir viršuje nekyšo. Taip turi atrodyti T raidė. Tau gerai sekasi, bet gal nori pabandyti dar kartą?
Atrodė, kad tik išpeikė Timotį, ir jis dabar išsigąs ir apsiverks. Ką gi, tokiu atveju tiesiog išeis. Vis dėlto atėjo čia kažko išmokti pats (ar bent jau apsimesti, kad tai daro), o ne mokyti vaikus.