[Ariella Annė Brown]

  Mergina rimastingai apsižvalgė, kaip vis gi laikas greit eina. Keista, kad dabar jau ir Granger bus antrakursė, negi Žana pradės nekęsti ir antrakursių, o gal jie stebuklingu būdu suaugs ir nebesielgs, tai, kaip elgėsi būnami vienuolikos? Žana vylėsi, kad tai būtų tiesa, tačiau tokias mintis išsklaidė Christinos priminimas apie tikriausiai, pačią nelogiškiausią situaciją nutikusią per visus moters nugyventus treisdešimt metų. Kas galėtų patikėti, kad nevisprotis karalius pavasario vakarą sugalvos jai pasipiršti, o paskiau dar ir mėgins nužudyti savo vienturtę dukrą? Žana vis dar negalėjo patikėti, tuo, kas nutiko tą vakarą, tačiau ir prisiminti to nebuvo milžiniško noro.
  Dabar jau viskas praeityje, - priminė sau ir ilgai nelaukusi sugalvojo, kaip burtininkė turės atsakyti į vienuolikmetės klausimą.
  - Tiesą sakant tikrai niekur neisiu susitikti su savo tėvu, o ir tu pati geriau jo pasisaugok, jis nėra stabilios psichikos, nežinia, ką dar gali tau padaryti. Taip pat tikrai už jo netekėsiu, ar jis to nesuprato po pirmo ir viliuosi, kad paskutinio mūsų susitikimo? - visą savo iškalbą pabaigusi klausimu nusuko žvilgsnį toliau ir perbraukė per savo plaukus. Ji juk turėjo sutuoktinį, argi pati Christina to nežinojo? Galima buvo pamanyti, kad Granger kažkodėl nori, kad Žana išsiskirtų su Brajenu. Gal merginai reikėjo pridurti, tai, kad ji tikrai to nežada daryti? Ji juk myli savo vyrą, tačiau abejojo, kad Hogvartse besimokančiai melsvų akių šeimininkei tai rūpėjo. Aišku, mergina negalėjo nepatylėti, todėl vis tiek išsakė viską Veronicos pusseserei.
  - Beje, negi neminėjau, kad aš ištekėjusi? Tikiuosi, daugiau prie šios temos negrįšime, - atsiduso ir pamačiusi padavėją pakvietė ją prieiti.
  - Man arbatos, be cukraus jei galima, - šyptelėjo ir akimis nusekė parduotuvėje „Saldumo rojus“ dirbančią moterį. Tiesą sakant visiškai neklausė ką pliurpia vienuolikmetė tuo pat metu, laukė tik kada ji užčiaups žabtus ir leis pasisakyti pačiai Nikolės motinai. Taip, galbūt sveikinimas ir buvo gražus, tačiau ar jo tikrai reikėjo, jeigu Christinos močiutės net nebuvo pastate? Dizainerė šiek tiek sutrikusi norėjo kažką pasakyti šia tema, tačiau jau mieliau atsigers ką tik atneštos karštos arbatos. Ji, kaip tikra ponia, taip ir padarė, o padėjusi puodelį ant stalo padėkojo padavėjai. Modelis stengėsi išmokyti Christiną įprastų mandagumo taisyklių, vis gi Granger buvo princesė, todėl šias mokėti turėjo geriau, nei Mokslinčės pavardę nešiojanti burtininkė. Deja, taip nebuvo ir vargu ar to buvo galima tikėtis iš šios mergaitės.
  - Kolkas niekas neužsidegė, - atsiduso ir pažvelgė į savo arbatos puodelį, jis buvo beveik pilnas, todėl paėmusi jį į ranką užpylė ant žvakutės. Dizainerė tikrai nenorėjo dar kartą vaizduoti gaisrininkės, o čia ir kerų tikrai negalėjo panaudoti, kadangi žiobarų buvo tiek, kiek skruzdėlių skruzdėlyne.
  - Net neklausiu ar tau viskas gerai, matai, ugnies net gi nebuvo, o dėl šventos ramybės savo arbatą užpyliau ant jos, - pakartojo tą patį, ką padarė nežinia ar mažoji, dabar kūkčiojanti pirmakursė pro savo ašaras sugebėjo kažką įmatyti.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

- Nu tai gerai, kad ugnies nebuvo.. O šiaip, jog jūs turite vyrą, aš žinau, ir jo, tu teisi baigiame šią temą, nes mane ir pačią šiek tiek nervuoja. - Tarė Granger.
Mergaitė atsistojo, pasitaisė savąjį baltą sijonėlį ir išėjo trumpam iš parduotuvės, pasiimti Mailos. Ji žinojo, jog gyvūnų žiobariškose parduotuvėse negalima buvo laikyti, bet ji princesė, pagal ją viskas buvo galima. Po poros minučių, Christina jau laikė du fenekus, nors jos net neprašė paimti feneko.
- Gerai, mano Mailytė bus su manimi, o pavyzdžiui aš tavo vietoje tikrai saugočiau gyvūną ir susirūpinčiau ar jam viskas gerai, tad jie bus čia. - Įsakmiu balsu pasakė mergaitė.
Pardavėja piktai spoksojo į mergaitę ir norėjo ištarti žodį, bet Granger ją sustabdė.
- Ai, noriu jums visiems priminti aš esu princesė! Ir darau ką noriu, net nebandote mano feneko išnešti kažkur kitur ir taip, šis gyvūnas yra kitoks.
Vos neišdavusi savo magiškos paslapties, mokinė pasiėmė dar vieną porciją ledų, atsisėdo ant stalo ir galvojo nekreipdama dėmesio į kitus. Kažkaip nuobodu čia, nei kokios nors muzikytės, nei kokių nors balionėlių, ai bus tokia šiandien minimali močiutės Rosos gimimo diena. Sugalvojusi šiokį tokį planą, mergaitė nulipo nuo stalo, paleido iš senovinės radijas gerą dainą ir pradėjo kažkaip keistai šokti.
- Nagi? Šiandien mano močiutės gimtadienis, kodėl visada turi būti taip tylu? Kur linksmybės?
Tačiau, šokiai trumpam baigėsi, nes paskambino ne, bet kas, o močiutė.
- Brangieji, šventė bus dar geresnė, nes... mano močiutė pasveiko!
Su dar efektingesne nuotaika, mergaitė dvejiems fenekams davė saldainių ir toliau šoko. Keistuolė Granger pajuto labai keistą kvapą. O ne.. kažkuris iš jų apsivėmė.. Po kažkiek laiko buvo nematyti ir pardavėjos. Tik keistos mėlynai raudonos šviesos, priminančios policiją. Ou.. tikriausiai per garsiai truputį paleidau dainą. Christina sustabdė dainą ir sušuko:
- Žana, man regis policija iš kažkur atsirado, tikriausiai ta buka pardavėja iškvietė dėl mano netinkamo elgesio, tu turėsi apsimesti mano mama arba kokia nors prižiūrėtoja, nes mane gali pasiimti į vaikų namus, čia gi žiobarų pasaulis, mano močiutę kažkada va šitaip pasiėmė, tad prašau padėk.
Mane tikrai gali pasiimti, nes nėra nei mamos nei tėvo, ir jie tiesiog pagalvos, jog kažkokia mergiotė vogia nesusimokėjusi ledus, daro ką nori ir dar leidžia garsiai muziką..

[Ariella Annė Brown]

  Žana negalejo patikėti savo akimis. Prieš ją bando šokti Niujorko princesė, kuri net gi nesugeba ir to? Merginai atrodė, kad šokti turėjo mokėti, bet, kuris karališkos šeimos narys, juk ten vykdavo visokie pokyliai ar šventės, kur šokti turėjo beveik kiekvienas. Na, arba tos pasakų knygos, skaitytos Nikolei vaikystėje melavo. Kad ir, kaip buvo atrodė, ne kaip, todėl buvusi kerėjimo profesorė paėmusi savo feneką į rankas ir padėjusi po stalu dėl to, kad ir tam nesušertų kažkokio burtininkui skanaus, o gyvūnui pavojingo saldainio prakalbo, antrą sakinį tardama šiek tiek tyliau:
  - Christina, tu ką ir šokių pamokų nelankei? Ir kokia iš tavęs princesė...
  Mergina atsiduso ir pažvelgė į laikrodį, jai liko kažkur dvidešimt minučių, ir tol, kol laisvai galės iš čia išeiti, todėl ji šyptelėjo, tačiau greitai vos ne pašoko. Ta Grifų Gūžtoje besimokanti pirmakursė, pradėjo klykti, kaip nesava. Matyt, policija ją nemažai išgąsdino. Tiesa, Žana visiškai neišsigando, juk ji nieko nepadarė ir nežadėjo padaryti, buvo logiška manyti, kad čia buvo kameros, ko pasekoje jeigu policija ją būtų netikėjusi laisvai galėtų pasižiūrėti jas ir problema, kurios net kolkas nebuvo būtų išspręsta.
  - Ne. - ramiu balsu ištarė ir akimis pažengė pro langelį, policija net gi nevažiavo ton pusėn. Ir ką šita maža, niekam tikusi mergaitė čia išsigalvoja? - pakraupusi nuo tokio Granger elgesio pagalvojo ir pridūrė:
  - Policija net nevažiavo į šią pusę, tad pirmiausia prieš klykdama įsitikink ar to reikia.
  Mergina vis tiek nuėjo atsiprašyti už tokį Christinos elgesį pabrėždama, kad ji tikrai nėra Žanos dukra. Modelis net nesitikėjo, kad pati princesė susipras, kad elgiasi prastai, todėl atsiprašymas iš jos pusės buvo neįmanomas.
  - Tu geriau atsiprašyk visų, kuriems sukėliai tokią sumaištį, - lediniu balsu ištarė ir prisėdo atgal, neketindama daugiau nieko svarbaus pasakyti, tiesiog stebėjo visą situaciją. Ką, kaip ir kodėl darys būsima antrakursė ir ką darys su savo feneku. Mokslinčė žinojo, kaip elgtis su šiuo kreminės spalvos kailiuką turinčiu augintiniu, o ar egtis su savuoju mokėjo mergaitė, čia jau geras klausimas. Buvusiai Hogvartso mokinei pagailo Christinos feneko todėl ji pasakė:
  - Jeigu nemoki rūpintis šiais mielumo įsikūnyjimais iš savo mokyklos bibliotekos pasiimk knygą, kurioje buvo parašytą, kaip tą reikia padaryti. Patikėk, kolkas tavo augintinis tikrai neatrodo, taip, kaip tūrėtų.
  Ji paėmė savo feneką į rankas, kadangi pardavėjų nebuvo matyt ir perbraukė per šio švelnų, kreminės spalvos kailiuką.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Po Žanos žodžių, princesė prarado žadą.
- Atsiprašau, bet ką tu pasakei? A.. aš nemoku rūpintis savo feneku? Tetute Žana, aš bent duodu skanumynų savo Mailytei ir kažkiek palepinu, o taip sakyti ant manęs, yra per daug negražu! O kadangi policija neatvarė, reikia džiaugtis, nes tikrai galėjau pakliūti į vaikų namus.- Tarė griežtai mergaitė.
Christina pasiėmė savo feneką į rankas ir priglaudė prie savęs.
- Nusišneka ta Žana, neklausyk jos, aš juk moku tavim pasirūpinti, juk vežtis tave su savimi planuoju į pilį kažkada ir dar duodu kiekvieną vakarą guminukų. - Kalbėjo su Maila, Granger.
Jau buvo gana vėlu, vienuolikta valanda vakaro.
- Nu ir užsibuvome.
Mergaitė užpyko po šių žodžių ant Žanos ir pradėjo kaip koks mažas vaikas skambinti tėvui, iš savo naujo telefono, kurį padovanojo močiutė Rosa, šis telefonas buvo per daug žiobariškas, bet veikė labai gerai.
Savo naujai mamai tikrai nesiruošiu skambinti ir skųstis, juk ji profesorė, turi reikalų ir dar su Žana sutaria, nors net neturiu jos numerio ir ar ji išvis turi telefoną.. kitai mamai irgi nenoriu skambinti, tai lieka tik tėvas.. pasiskųsiu aš jam.
- Tėti? Tu žinok neįsivaizduoji, ta Žana, nu ta kur tau patiko, o gal dar patinka, tai ji.. ji man gal kokius penkis kartus priešinosi ir dar pasakė, kad aš nemoku rūpintis Maila! Nežinau, pamokyk ją, kad ji žinotų kur jos vieta!
Tačiau, Vaidilas tik nusikosėjo ir nukėlė ragelį. Tipo rimtai? Pas jį juk tobulas telefonas, auksiniu dėklu, nejaugi jis čia nukėlė? Nejaugi aš jam taip nerūpiu? Mergaitė piktokai žvilgtelėjo į Žaną ir ištarė:
- Tai va, jis man sakė, kad tu tikrai, tikrai labai negera, o dabar reikia kažkaip išvalyti tuos vėmalus, nes apsivėmė ne tik mano fenekas ir dabar imk iš kažkur skudurą ir valyk, nes man per daug žemas lygis valyti vėmalus, beje man už pusvalandžio reikės eiti jau namo.
Christina atsisėdo ant kėdės ir pasiėmė vieną šokoladinį sausainį.

[Ariella Annė Brown]

  Tam tikra prasme, visa šita situacija nebuvo tragedija. Na, būtų nebuvusi, jeigu ne ta Christina, sugebėjusi prišerti saldainių pačios ir Žanos fenekams. Kartais vaikai iš tikro būna neprognozuojami, tačiau ko gi galima buvo norėti iš šios pirmakursės? Juk ji ir yra niekam tikusi pirmakursė.
  Ne, Mokslinčei tikrai nerūpėjo, ką dabar Granger šnekučiuojasi su karaliumi, žinojo, kad su jo nuomonės čia mažiausiai reikia ir, kad ir kokia ji būtų menininkė jos vis tiek neklausys. Ji nebuvo iš tų, kurių nuomonė ar požiūris į kažką pasikeistų nuo kažkokio asmens paistalų, todėl į tai ką sakė karalius net kreipti dėmesio merginai nebuvo reikalo.
  - Nusiraminsi tu vieną kartą? - uždavusi tikriausiai, retorinį klausimą apsižvalgė ar nebuvo matyti kažkokios padavėjos ar valytojos netoliese. Burtininkė tikėjo, kad nieko kažkur, kur net gi nedirba valyti ji neprivalėjo, todėl tiesiog iškvietė valytoją ir ši, kaip mat padarė tą, ką Christinos mąstymu turėjo padaryti pati buvusi kerėjimo profesorė.
  - Kitą kartą užsičiaupk ir klausyk vyresnių, - lediniu balsu pratarė ir tuo pat metu dar kartą pažvelgė į laikrodį suprasdama, kad turės iš čia dingti labai greitai.
  - Tu aišku, pinigų neturi, tiesa? - pasidomėjo jau ištraukdama kelis svarus ir paduodama padavėjai pažvelgdama į Grifų Gūžtos koledže besimokančią mergaitę lyg tikėdamasi, kad bent jau išgirs žodį „ačiū“ ar kažką panašaus. Pasijautė per nelyk gera, juk Žanai Christina pridarė daug bėdos, tačiau argi Nikolės motinai buvo gaila kelių svarų sumokėti už Christinos suvalgytus saldumynus?
  - Kitą kartą pirmiausia įsitikink ar turi pakankamai pinigų sau leisti prisipirkti beleko... - lyg pamokslaujanti lediniu balsu ištarė ir atsistojo. Po kelių minučių nukulniavo nupirkti kelių pyragaičių ir sau ir Nikolei su Brajenu. Nepraėjus net dešimčiai minučių mergina atvėrė parduotuvės „Saldumo rojus“ duris ir nužingsniavo tolyn gatve, galvą vis pakreipdama žemyn, įsitikinti ar Debesėliui tie saldainiai labai nepakenkė.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Išgirdusi mergaitė gana dažną Žanos pasakymą jai, nutilo. Pati ji tegul nusiramina... Geras dalykas buvo bent tas, jog už antrakursę sumokėjo Žana.
- Taip, neturiu, neturiu aš žiobariškų pinigų kol kas, o šiaip ačiū? - Pirmą kartą padėkojo princesė.
Christina pamatė, jog ji dar nupirko kažkokių pyragaičių ir išėjo. Granger neišgirdo nė atsisveikino, tačiau jo ir ne laukė. Mergaitė ir pati ruošėsi išeiti ir važiuoti į ligoninę aplankyti močiutės, tad nupirko du šokoladinius keksiukus sau ir močiutei, ir nuėjo prie pardavėjos.
- Aš neturiu tiek kiek kainuoja...
Nuliūdusi mergaitė pasijautė visiškai ne kaip princesė ir privalėjo padėti keksiukus į vietą. Ši diena buvo jai ganėtinai keista, bet ir ne nuobodi. Radusi ji pigesnius keksiukus, o kišenėje buvo likę iš kažkur dvidešimt centų, tad juos padavė pardavėjai ir šiek tiek nusišypsojusi pasiėmė feneką į rankas ir norėjo eiti. Tačiau pamiršo, jog parduotuvėje liko raktai, tad grįžo trumpam atgal ir pasiėmė raktus atgal. Šį kartą jau viską pasiėmė ir nužingsniavo ieškodama transporto priemonės kuria galėtų nuvažiuoti pas močiutę į ligoninę. Oi ta Žana, per daug jau vaidina.. kaip mano tėvui gali ji patikti, neįsivaizduoju...

[medeina11]

Kol mergaitės ėjo link parduotuvės raudonplaukė tuo laiku pasakojo apie savo liūdna dieną ir apie gyvenimą. Gloria tuo tarpu žvalgėsi aplinkui ir atidžiai klausėsi mergaitės, nors kartais jos nebesiklausydavo kai pamatydavo kažką įdomaus. Bet jaunoji Mechel vis tiek išgirdo vieną mergaitės klausimą ir į jį tyliu balsu, kad niekas neišgirstų atsakė:
- Na savo tėvų aš nepažinojau ir dabar gyvenu su globėjais.
Vis dar rudaplaukė nelabai norėjo pasakoti apie savo tėvus ir praeitį. Po kiek laiko varniukės geros akys iš tolo pamatė saldumynų parduotuvę pavadinimu - ,,Saldumo rojus". Nors pirmakursė įtarė, kad tai būtent ta parduotuvė apie kurią šnekėjo žaliaakė, bet vis tiek norėjo pasitikslinti, dėl to paklausė rodydama pirštu į parduotuvei priklausantį pastatą:
- O čia šitą parduotuvė ?
Priėjusi dar arčiau garbanė suprato kodėl raudonų plaukų savininkė minėjo, kad parduotuvėje yra didelė saldainių įvairovė, nes jau ant iškabos buvo nupiešti kelių rūšių saldumynai. Čia tikriausiai bus didesnis pasirinkimas, bet tai reiškia, kad ilgiau užtruksiu renkant dovaną. Pagalvojo britė ir nedrąsiais žingsniais įžengė į parduotuvę net neišgirdus nepažįstamos mergaitės atsakymo.

[Esmeralda Aukso Gija]

- Kaip gaila... Aš savo mamos ir tėčio nuotrauką turiu. Bet tik vieną, nes ant staliuko kambary turėjau tai greitai pagriebiau, o paskui, kažkas atėjo į namus ir viską padegė. Man tada buvo... gal treji? Bet mano sesuo greitai suregavo ir mes iššokom per langą! - nors Esmeralda per daug nekreipė dėmesio į tai, jog ra našlaitė, kadangi jau buvo prie to pripratusi, jai kartais vis atrodydavo, jog su mama ir tėčiu būtų smagiau. - Žinai, kartais žmonės man sako, kaip aš galiu taip lengvai kalbėti apie savo žuvusius tėvus. Bet aš vis dėl to manau, jog jie abudu gyvi. Be to, mano mama labai gerai buria, o tėtis tikras indžinierius! Labai laukiu, kada galėsiu su jais susitikti. - užsisvajojusi tarė Esmeralda. - A, taip šita krautuvėlė.
Abi mergaitės įžengė į ,,Saldumo rojų" ir pradėjo žiūrinėti saldainius. Raudonplaukė rado keistų žybčiojančių meduolinių sausainių, šiašekampės žvaigždės formos. Ir kaip mat kaiką prisiminė bei paklausė mergaitės klausimo, kurio tikrai nereikėtų užduoti ką tik sutiktam žmogui.
- Klausyk, gal norėtum prisijungti prie manęs, dar tokio berniuko, dar tokios mergaitės komandos? Sugalvojau kaiką įdomaus, naudingo ir pavojingo. - rimtą žvilgsnį, kaip niekada ir kalbėjo toliau žiūrėdama mergaitei tiesiai į akis. - Kaikas nutiko Uždraustajame miške vakar vidurdienį. Sutikau blogą žmogų, kuris mane jau nekartą bandė pas save atvilioti. Štai ką jis man padarė, - mergaitė apsidairė ir atitraukė rankovę, ant riešo pasirodė šešiakampės žvaigždės randas. - Jis rengia sąmokslą priešais Hogvartsą ir esu tikra, jog jis ne vienas, tiksliau, tai faktas. Aš sukursiu grupelę žmonių - vienas grifas, vienas varnas, vienas švilpis ir klastuolis. Ieškau ypatingų žmonių, kuo nors išsiskirenčių ir pasiruošusių nuotykiams. - Esmeralda greitai atsilošė ir susidėjo rankas ant krūtinės. - Ar tu turi kokių nors ypatingų gebėjimų? Ir, iš kurio tu koledžo?

[medeina11]

Nors Glorios akys tikriausiai pirmą kartą pamatė tiek daug saldumynų vienoje vietoje ji vis tiek atidžiai klausėsi mergaitės nors ir jai šiek tiek atsibodo, kad ji per daug šneka. Kai raudonų plaukų savininkė pagaliau nustojo šnekėti varniukė nuėjo prie sausainių skyriaus ir ten paėmė, bet kokius pasitaikiusius šokoladinius sausainius gražiai įdėtus į dėžutę ir jau norėjo eiti prie kasos tik iš žaliaakės išgirdo keistą pasiūlimą. Bet pirmakursę išgąsdino ne pats pasiūlimas, o, kad mergaitė žino, kad ji yra burtininkė ir lanko Hogvartsas. Aš juk nebuvau apie tai užsiminus. Sutrikusi pagalvojo jaunoji Mechel ir pusbalsiu paklausė:
- O iš kur tu, kad aš burtininkė ? O dėl to pasiūlimo,- tiesą sakant pirmakursė visai norėjo patekti į nuotykį, bet nenorėjo vėl pažeisti taisykles ar netgi patirti didelę traumą,- nežinau visai norėčiau, bet tu gali labiau apie tai papasakoti ir daugiau papasakok apie kitus narius. Bet aš neturiu labai didelių sugebėjimų tik galiu matyti testralius, skirsti šluotą ir galiu šiek tiek burti. O esu aš iš varno nago.
Viską pasakiusi varno nago mokinė nuėjo prie labai didelės eilės, kad galėtų nupirkti tų sausainių.

[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeralda kiek sutriko, išgirdusi pirmą mergaitės klasuimą.
- Aš gera oklumantijojoje. - purkštelėjo raudonplaukė ir šyptelėjo. - Juokuoju, tiesiog pasiklioviau nuojauta, be to, Cukriniame Kiškutyje, tu nežiūrėjai į mano keksiuką taip keistai, kaip kad žiobarai. Ir su tavimi ne taip nuobodu, kaip su kitais neburtininkais. Tad iškarto pamaniau, kad tu būsi ragana. Šiaip, buvo beveik akivaizdu, jog tu varnė. - kilstelėjusi antakius paaiškino Esmeralda.
- Mhm, taip, galėsiu, tik gal pirmiau tau padėsiu surasti dovaną. - mergaitė nueidama priekin neatsisukusi ir tai paaiškino. - Akivaizdu ir tai, jog gardėsių ieškaisi ne sau, nes tada būtum atidesnė.
Ji nuėjo prie kitų lentynėlių ir sustojo, kaip stabo ištikta.  Ji atsisuko ir išpūtusi akis plačiai nusišypsojo.
- Mergaite, iš varno nago, kurios vardo užmiršau paklausti, - tai neturėjo skambėti įžiaidžiamai, tik Esmeralda sako tai, kas jai šauna į galvą. - Radau kaiką, kas tau turėtų patikti.
Pakuotėje buvo keturi keksiukai, su melsvos salvos grietinėle ant viršaus ir trijomis cukrinėmis šilauogėmis.
- Matai, parašyta; Naujiena, su šilauogių įdaru viduje. Nepaprastai skanu, išbandyk ir tu! - ji rimtu žvilsniu atsisuko į varnę.  Jeigu taip, parašyta, vadinasi tikrai skanu. - ji pasiėmė vieną keistos formos ledinuką, viena pusė blynų skonio, o kita - mėtinė. Keistas derinys. - Aš vat šitą pasiimsiu. - sukiodama jį priešais šviesą pasakė ji.

[medeina11]

Į visus raudonplaukės žodžius Gloria tik linktelėjo galvą, o kai mergaitė pasiūlė saldumyną ji maloniu balsu atsakė:
- Ačiū, bet aš jau išsirinkau, gal tu galėtum pagaliau papasakoti apie tą savo siūlytą pasiūlymą ?
Tikiuosi ji normaliai tai paaiškins, nes man yra labai smalsu sužinoti konkrečiau apie tą pavojingą nuotykį.
- Nestovėk kaip pabučiuota tavo eilė,- garbanės mintis nutraukė nemandagi kasininkė, nes daugiau prieš varniukę kiti žmonės nebe stovėjo.
Atsiskaičiusi už sausainius ir juos įsidėjusi į kuprinę pirmakursė priėjo prie raudonų plaukų savininkės ir tyliu balsu pasakė:
- Kol tu atsiskaitysi aš palauksiu prie durų ir, kad galėtum į mane kreiptis tai mano vardas Gloria.
Iš tikrųjų jaunoji Mechel prisistatyti norėjo daug vėliau, bet supratusi, kad jau įsivėlė į naują nuotykį ji privalėjo bent prisistatyti. Ir be to pati mergaitė norėjo žinoti žaliaakės vardą, o tam pagal vienuolikmetę reikia pačiam viską pradėti.

[Kaja Adams]

Ak, vasarėlė buvo puiki. Šį kartą daug geriau sekėsi mokytis papildomai su profesoriumi Auriu nei praeitais metais. Šviesiaplaukė net pavartė kelias mokyklines knygas ir laukė rugsėjo, nes labai knietėjo išbandyti naująją burtų lazdelę. Dabar dar turėjo visą savaitę, buvo atostogos, rugpjūtis.
Tačiau palikti žiobariškus malonumus bus vis tiek sudėtinga. Pirmiausia, žinoma, tai buvo išmaniosios technologijos. Na, o paskui jau sekė saldumynai. Žiobariškas maistas ir gardėsiai - šimtą kartų geresni nei magiški. Kartais Kajai buvo sunku suprasti, kodėl tiek galių turintys žmonės gyvena kaip kokiame akmens amžiuje. Pilyje reikia lipti laiptais, o koridoriuose šviečia deglai. Ir didžiojoje salėje nėra nei picos, nei mėsainių, nei sušių, nei sausų pusryčių, net populiarių šokoladukų ir panašiai. Nesąmonė.
Bet štai čia, kur Kaja vaikščiojo dabar, tikrai nebuvo nesąmonė. Seilės jau tekėjo, o krepšelis vis pilnėjo. O tada, visai netikėtai, mergaitė sušuko:
- Erka!!! - ir ėmė bėgti violetinės galvos link.

[Erka Forrm]

  Buvo tiesiog puiki diena. Rugpjūtis. O dar ir labai šilta. Šiandien violetinplaukė sukiojosi po parduotuves. Pirmiausia užėjo poros naujų drabužių, kurie dabar gulėjo krepšyje. Dar užsuko į papuošalų parduotuvę kelių žvilgančių dalykėlių Auriui antrajam. Taip pat jam nupirko maisto ir naują guoliuką, nes dabartinis jau buvo per mažas. Šiandien jį nešėsi kartu su savimi. Leido jam pačiam išsirinkti labiausiai patinkantį guoliuką. Paaiškėjo, kad knisiaus guolis mažai kuo skiriasi nuo šunų. Ir dabar Erka užėjo į vieną labai viliojančią parduotuvę - saldumo rojus. Nusprendė save palepinti keliais saldainiukais, o gal kelis paimti ir namiškiams.
  Staiga Erka išgirdo savo vardą. Ir dar taip garsiai, kad net krūptelėjo. Atsisukusi pastebėjo, kad atlėkė Kaja.
- Labas, kaip tau atostogos? Ką smagaus nuveikei? - pasakė, nes nežinojo kaip pradėti pokalbį. Iš Kajos entuziazmo ją pamačius buvo akivaizdu, kad pasikalbėti teks, todėl ramiai padėjo pirkinių maišus ir narvelį su knisiumi ant žemės.
- O kaip pamokos su Auriu? - dar paklausė. Buvo įdomu ar jai pradėjo sektis geriau. Mergina visą savo dėmesį sutelkė į Kają, todėl net nepastebėjo kaip narvelis prasivėrė ir knisius ištrūko.

[Kaja Adams]

Kajai Erka buvo tarsi pavyzdys, autoritetas. Ji labai patiko trylikmetei. Atrodė tokia pasitikinti savimi ir buvo labai graži. Ypač jos plaukai!
- Labai gerai! - nusišypsojo. - Sėdėjau instagrame ir tiktoke, žiūrėjau filmus, miegojau, - džiaugėsi. - O kaip tau sekasi? Ar lauki, kol išlydėsi Aurį į Hogvartsą? Turbūt bus keista visą vasarą gyvenus dviese likti vienai? - svarstė. - Nors nebūsi gi viena, gyvūnai! Pamokos labai gerai, nežinau, ar Auris sakė, bet lydėjo mane pirkti naujos lazdelės, nes su jo lazdele man burti daug geriau sekėsi ir galvojam, kad mano senoji lazdelė nebuvo gera, be to, aš ją sulaužiau.
Kaja pažvelgė į pirkinius, kuriuos Erka pasidėjo ant žemės.
- Ką pirkai? - pasidomėjo. - Ar Aurio antrojo narvelis sulūžo? - paklausė matydama, jog yra naujas.

[Erka Forrm]

  Erka klausėsi Kajos, tačiau išgirdusi, kad ši sėdėjo instagrame ir tiktoke tik vyptelėjo.
- O ką nors smagesnio ar įdomesnio veikei? - paklausė ir nusižiovavo. Taip, žinojo, kad Kajai ši veikla patinka, tačiau tai buvo pernelyg kvaila. - O man irgi gerai sekėsi. Šiek tiek pakeliavom, taip pat miegojau, kartais į kokį pramogų parką ar zoologijos sodą nueidavom. Kaip sakant su Auriu naudojomės proga pabūti su mažiau darbų, - pasakė. Taip, vasarą leisti laiką su Auriu buvo labai smagu ir Erkai buvo truputį gaila, kad ta vasara taip greitai prabėgo. Buvo akivaizdu, kad Auris tikra grįš į Hogvartsą ir tai violetinplaukę tikrai liūdino. - Buvo tik viena bėda - mes negyvenom dviese. Auris prisikvietė tą keistą klastuolį Eion. Taip, suprantu, kad jis ir man taip padėjo, tačiau... Ir jis jam taip pat padovanojo knisių!
- Ai, nieko ypatingo. Porą drabužų, Auriui antrajam guoliuką ir kelis žvilgančius papuošalus, kad knisiukas turėtų ką veikti, - pasakė ir nusišypsojo. - Uoj ne, tiesiog atsivežiau jį, kad pats galėtų išsirinkti norimą guoliuką, - pasakė ir nsuišypsojusi pažvelgė į knisių. Tačiau staigiai išsigando - durelės buvo atviros, o knisiaus jame nebuvo. - O kur jis?!