[Celeste Victoria Lavenza]

Didelė, Londono pačiame judriausiame kampe įsikūrusi parduotuvė buvo pagrinde, kaip ėjo suprasti vien iš pavadinimo, perkrauta įvairaus tipo saldumais - čia niekada netrūko ar tai svečių, tenorinčių apsidairyti, ar tai dosnių pirkėjų, tik laukiančių, kol galės iššvaistyti vieną kitą stambesnį pinigą į cukraus perpildytą sapną.
Būdama nuolatiniame dėmesyje, parduotuvė, aišku kaip dieną, buvo skoninga - gražus, naujoviškas ir akį traukiantis pastatas, pagrinde išsipuošęs cukraus vatos rožiniškumu, prie to pridėjęs didelę aukso spalvos iškabą, kuri ne tik varė pavydą estetišku akiai šriftu, bet ir didžiai skelbė pavadinimą. Ir dekoracijos - kaip gi apsieisi prie jų - buvo prilipintos (ar verčiau - sukištos) ant tos pačios iškabos, parodydamos tas kelias gėrybes, kurių tikrai gali aptikti užėjęs vidun - nors gatve einantiems praeiviams tebuvo rodoma tik gardus šokoladinis keksiukas, visur turčių filmuose naudojamas didžiulis vaikiškas ledinukas, keli į spalvotus popierėlius susukti saldainiai ir braškių skonio ledai, aišku kaip dienelę, papuošti į vidų įsmeigta braške, tokių keturių dekoracijų pilnai užteko, kad ne vienas praeivis susidomėjęs dirstelėtų vidun.
Vos toksai žmogelis įkišdavo nosį pro moderniai gražias stiklines duris, į jo nosį iškarto pradėdavo lįsti visokio tipo kvapai - cukraus vata iš ten, mėlynių kokteilis iš anan, svaiginantis per didelis cukraus kiekis iš trečian.. Pasirinkimas čia buvo didelis, o ir iš išorės net neatrodė, kad toks pastatas galėtų sutalpinti tiek daug įvairiausių tipo dalykų, kaip antai ten buvo kepyklėlė, pilna įvairiausių tipo, įvairiausio skonio žmonių norus patenkinantys kepiniai, kol priešais ją buvo vien tik saldumynai, kaip antai guminukai, ledinukai, čiulpinukai, zefyriukai.. O va ten, tiesiai ir vos įžengus regimai, buvo didžių, galingų ir kvapą užgniaužiančių tortų parduotuvė, dažniausiai daranti viską vestuvėms, iškilmėms, šventėms, gimtadieniams.. Net ir suoliuką kitą viduje parduotuvė turėjo, jeigu norėtumei iš atstumo paspoksoti į visokio tipo gaminius.
Daug nekalbant, „Saldumo rojus“ buvo magiškai saldi vieta visiems, ir net saldumynų nemėgstantys žmonės vis vien kažką atrasdavo sau patiems pasmaližiauti - nieko keisto, kad vos įžengus pro tąsias magiškas stiklines duris, žmonės dažnai išeina su gardžiai kvepiančiais maišais ir tuščiomis piniginėmis.

[Margo Diuken]

 Kaip keista, bet kartu ir visiškai ne, kad tame visų mylimame ir nekenčiamame, jau seniai iš jo išėjusių su nostalgija prisimename Hogvartse yra toks kampelis kaip Kelionmilčių kambarys. Ir dar su neužburta spyna. (Turbūt koks geras blogietis pasirūpino, kad augantys potencialūs blogi geriečiai turėtų veiklos.) Kuri trakštelėjo vos dešimtį minučių (buvo tikėtasi bent pusvalandžio) pakrapštinėjus plaukų segtuku.
 Ir dar keisčiau, o gal visiškai ir ne, juk čia visokio velnio nutinka, kad vos ne pačiame Londono centre, pastate primenančiame iš kubų pastatytą namą, su iškaba "Stebuklingų žaislų krautuvėlė" buvo atviras židinys.
 Žodžiu visi šie palankūs sutapimai arba genialaus gero blogiuko suregztas planas, kaip mažus ir nekaltus patraukti savo pusėn, atvedė antrakurses kaip tik į tikrų tikriausių magiškų žaislų prikrautą patalpą (matyt prasidėjo burtininkų invazija.) (Nors šiaip pasitaiko ir pas žiobarus atsiskyrėlių raganų kurios neteršia šio vardo.) kuri, nesuprasi kam padarytomis durimis (prasti pastato projektuotojai, aiškiai žiobarai) jungėsi su tokiu pat kubu, tik iš vidaus nukrautu ne žaislais, o saldumynais.
 Taigi, štai ir jos!

[Celeste Victoria Lavenza]

Ir kur gi kitur būtų reikėję tempti Margo visą tą kelią, negu į kelionmilčių kambarį? Dar ir su pilnu garsu, ignoruodama tą faktą, kad dabar koridoriais turėtų niekas nesivalkioti (nes gi judvi buvo viršiau tos taisyklės, duh), Karasuna buvo užtikrinta, kad kelis kartus prabėgant pro šalį girdėjo bundančius ar besiburnojančius paveikslus, kurie taip ir nespėjo pamatyti pro šalį pralekiančių (na, ar vienos bėgančios, kitos - tempiamos) įprastais skarmalais apsipusčiusių merginų. Nors kas tas įprastai, kai kalba ėjo apie mylimąją Karasuną Mei, antrąją Junko pusę, kuri bėgdama su savu trumpučiu paleistuvišku sijonėliu tikriausiai ne kartą leido pasigrožėti ir savo apatiniais. Arba tada, kai neapsikentusi to fakto, kad joms reikiamas kambarys užrakintas aiškiai per aukštai pakėlusi koją kelis kart spyrė į duris, kol buvo atitraukta varnanagės su geresne mintimi - nors ir tada iš užėmusio nuobodumo ėmė atlikinėti viską iš eilės, kaip sukimasis ratais, vaikščiojimas pirmyn atgal, galvos padaužymas į sieną..
Žodžiu, viskas iš eilės, o dabar jos buvo ten, kur gimsta visų vaikų norai ir atsiranda svajonės, kartu ir su dūžtančiu ir skaudinančiu supratimu, kad reikia daug neturimų šlamančių norint nusipirkti kilogramus saldaus tirpstančio šokolado ar guminukų. Taip gi ir prasideda jaunimo vagystės iš tėvų.
Be to, argi ne nuostabu, kad geri mokinukai visada nešiojasi lazdeles, ypač tada, kai jų labiausiai reikia? Šnabžtelėjusi tylų "Lumos" ir išgavusi pačią menkiausią įmanomą šviesą, kad nepritrauktų galimo dėmesio neįvykdžius turimo plano klastuolė apsisuko aplink, lazdelę laikydama ištiestą keli centrimetrai priešais savo veidą, taip ant šiojo sukurdama keistą šešėlį kitą. Kiek žinojo, kadangi šita parduotuvė turėjo kelias įvairesnio tipo parduotuves pasidalinusias į savas patalpas, kol dar kitos buvo prie pačio įėjimo (žodžiu, kažkoks keistas išsidėstymas, bet ypač tinkantis, kad žmogus norėtų viską apžiūrėti) - pastarosios, aišku, buvo saugomos paradinių durų, kurias jos jau praėjo, bet tosios likusios kelios, kur prabangesnės ir įsikūrusios savoje patalpoje, aišku kaip dieną, tiesiog turėjo būti užrakintos dar vienomis šūdinomis spynomis. Ir ak, toji neviltis, kad joms reikiama parduotuvikė, su įmantriais tortais, buvo viena ypatingųjų!
Nepatenkintai atsidususi ir dramatiškai mestelėjusi knygą ant žemės prie reikiamos parduotuvės mergina dar kartą apsidairė aplinkui, šį kartą jau prie tamsumos spėjusiomis priprasti akimis - išleido mažą spiglų klyksmą ir paėjėjusi kelis žingsnius į šoną, iš vieno "ne, tu nesi ypatingas ir apsaugos tau nereik" tipo prekystalių pasivogė indelį mažučių zefyriukų - it koks žvėris ją jį atplėšė, dangtelį numesdama kažkur ant žemės (Kaip gi aš tau jį dabar paimsiu, o ne, čia gi taip tamsu!), kelis iškarto įsimesdama burnon.
-Ėė, nori vėl atlikt savo magišką triuką?- abejingai tarstelėjo, vis dar krisdama mažyčius rožinius zefyriukus ir įsitaisydama ant šaltų kaip ledas grindų (rip užpakali, kaip sakytų tam tikras žmogus) priešais į torčičkienę vediną patalpą, net nesugalvodama pasidalinti mylimiausia cukrumi perkišta svajone.

[Margo Diuken]

 Naktį labai blaiviai mąstanti Margo akimirką nei nesuprato ko iš jos norima. Bet, kai po nejaukios kramtymo garsų kartas nuo karto pertraukiamos tylos ji pagaliau suvokė, tuojau pat užsimanė vožtelėti pati sau. Ajai. Šitas veiksmas pradeda tapti įpročiu.
 -Velnias, Margo, tu jau trys metai esi užregistruota ragana ir vistiek sugebi sugalvoti duris atrakinti plaukų segtuku?! - sukandusi dantis užvertė galvą. -Kodėl aš sugalvojau jas atrakinti su segtuku? - taip staigiai pasukusi galvą, kad iš šono galėjo pasirodyti, jog ją laikantis kaklas turėjo mažų mažiausiai sulūžti, į pilna burna kemšančią bendražygę, kuri priminė filmuose vaizduojamus cukraus vergus kurie toliau kimšdami tik patraukia pečiais ir sumurma kažką nesuprantamo, bet visi puikiai žino, kad tai turėtų reikšti "nežinau", pasiteiravo.
 Išleidusi piktą "ahh!" primenantį garsą, Varnė vienu žingsniu atsirado prie ledus primenančia spalva nudarytų durų.
 -Alohomora! - vis dar irzliai drėbė. Sirenos kraują, visiškai išbudindamas, aplankė jau seniai matytas draugas adrenalinas, kai galvoje ėmė kažkas spengti. Turbūt tortų apsauga. Atsilapojo laukujės durys ir, tartum kičiniuose siaubo filmuose plykstelėjus žaibui tarpduryje pasirodė neaiškus siluetas.

[Matt Notenberg]

Parduotuvėje tikrai buvo galima rasti ko tik širdis geidžia. Nuo paprastos saldynmedžio lazdelės, iki skonio, kokio tik nori ! Retas žmogeliukas patikėtų kas šioje parduotuvėje darosi.                                                                                                                                                                                                                                                                                                   

[Celeste Victoria Lavenza]

-Eieiei! Tu nudurnėjai, ar kas?- galbūt šią varnanagę ir reikėjo prižiūrėti vietoje pilnos rankos gardumo kimšimo burnon, nes viskas pasibaigė tuo, kad klastuolei net nepastebėjus (ir dėmesį, ir žvilgsnį buvo sukaustę daug svarbesni dalykai), kvailoji Margo nusprendė, kad senoviški žiobariškų vagių būdai ne jai, ir pasinaudojo lazdele. Kas, aišku, tebūtų pritraukę apsaugininkus, gi dievų meilė jas nuteisia ir nusmogia žemyn, bet jos buvo nepilnametės ir negalėjo naudotis magijos už Hogvartso ribų, o kas jau kas, bet jos tikrai nebuvo Hogvartse, ar tai savose lovose, kas buvo pridera ir reikiama visoms geroms mergaitėms tokiu metu. Nors.. galbūt ji šiuos iškvietė čia dar tada, kai lazdelės galiuką pavertė savotišku žibintuvėliu, tik magiškieji apsaugininkai ir blogų neklaužadiškų vaikelių gaudytojai buvo per daug tingūs, kad greitai apsisukti.
Nepatenkintai murmėdama, Karasuna it keistas, ką tik iš gimdos išlįsti nusprendęs kūdikis, dar nežinia kodėl patapęs ir it kokiu vaikščioti, stovėti ar tai ant kojų normaliai išsilaikyti nesugebančiu titanu, lėtai pasikėlė į viršų, užversdama galvą viršun ir toliau nepatenkintai murmėdama. Ką gi paauglei reikėjo paaukoti, kad galėtų pasiilsėti ir paėsti savus zefyrus? Ir aišku, visada, visada, turi išsipildyti tik blogiausi galimi variantai - ir dar aiškiau, visko būtų buvę galima išvengti, jeigu tik varnė būtų paklausiusi visada teisingos Karasunos. Nors..
-Žmonės ar tortai, dalykas tas pats..- sukrizendama murmtelėjo Margo, apsisukdama rateliu ant batų kulnų - viskas vistiek buvo smagu jos neegzistuojančioje vaikiškoje širdelėje, ir tai nepriklausė nuo pasisekimo ar nesėkmės lygio.
Kažkada neaiškaus silueto vaidmenį šiame vaidinime užsiėmęs nežinomasis apsaugininkas nusprendė dvi trečiakurses apdovanoti savo veidu - senu, it kokia šlykšti, suvytusi gėlė, kuri niekam nepatinka. Galbūt šešiasdešimtmetis penkiasdešimtmetis vyras, aiškiai nežinąs tokio nuostabaus dalyko pavadinimu "kremas nuo raukšlių". Tikriausiai žengė ir į savo senelišką kapą viena koja, nes atrodė, kad pirmą nakties išdykaujančios mergužėlės jį pažadino iš brangaus ir nė kiek nesuteikiančio grožio miego, kas vertė jį atrodyti pavargusį, nusilpusį, bet ir įniršusį. Ak, kaip gaila, kad koks gražus bernelis, galbūt koks nekaltutis dvidešimtmetis negalėjo ateiti jų sulaikyti, tada ji būtų galėjus mestis į jį, prispausdama vargšelį prie grindų ir prie savo kūno, galbūt net kiek paerzinusi savo jaunatviškumu, kol Margo būtų pasirūpinusi knygiškuoju tortu, ak!
Teisingumą vykdančiam senoliui rėkaujant kažką panašaus į "padėkit lazdeles ir gražiuoju eikit su manim, nes prisidirbot, panelytės", Karasuna ranka susirado kažkur šalia pirmais numestą knygą - stengdamasi kelti kaip galima mažiau garso, ištraukė šią iš to paties šiukšlių maišo, kuris knygai turėjo atstoti tikruosius namus, išsitraukdama Bjaurybės ir Padugnės vardu paženklintą knygą, su kažkokia super ilga ir magiška backstory, kurios ji, būdama savimi - Karasuna Mei - gaila negaila net nežinojo. Bet jeigu jau ją taip draugiškai apkandžiojo, tada spėjo, kad arba knyga buvo tiesiog agresyviai pervertiška, arba kažkaip magiškai ir kvailai galėjo iš žmonių ar padarų kraujo ir mėsų pasiimti energijos, arba buvo tiesiog alkana - ir realiai, klastuolei paskutinis variantas buvo suprantamiausias, ji irgi imtų visus kandžioti, jeigu būtų alkana it vilkas.
-Broli!~ ,- džiaugsmingai nutęsdama riktelėjo, veidą papuošdama miela, švelnia šypsenėle, vistiek mesdamasi visu kūnu prie senolio, stengdamasi paslėpti savo juntamą pasišlykštėjimo jausmą ir knygą, laikomą už nugaros. Su magija jo tikrai nebūtų įveikusios, taip pasiduoti ir paskui klausytis direktorės ir visų kitokių "svarbių ir su mokslu ir jaunųjų burtininkų magijos naudojimu personų" kalbų ir moralų nė velnio nenorėjo, o ir staigmenos elementų visad smagu pridėti.
Sulėtindama skubrų žingsnį iki lengvo žaismingo svyravimo į šonus, sustodama gal tik po penkto agresyvaus "sustok, pasakiau!" išsklidusio iš vyro lūpų, Mei išspaudė dar didesnę šypseną.
-Broli, broliuk, angelėli, kodėl tu taip.. negi nenori jausti manęs, savo sesutės, šalia? Broli~ Negi patapai "sakau vieną, noriu kitko" tipo žmogumi?! Tai taip nepanašu į tave, hehe!- atstatydama krūtinė į priekį, kartu ir kiek pasilendama, trečiakursė lengvai nusijuokė, laisva ranka kumštuku trinktelėdama galvon, dėl, na, net pačiai jai nežinomų priežasčių. "Elkis taip, lyg visi būtų taviškiai žaislai" - vis dėl to, toks ir buvo jos gyvenimo šūkis, kažkuria prasme, na, galbūt tik šią akimirką sugalvotas ir šią akimirką pritaikytas, bet tai vistiek buvo kažkas.
Visiškai ignoruodami kažkur esančią varnanagę, senyvasis vyras ir kažkokia pamišusi "sesutė" žiūrėjo vienas į kitą, pastaroji pasipuošusi draugiška šypsena, pirmasis rėkdamas nustoti šitiems žaidimams, net jei ir atrodė, kad Karasunos saldus pratęsiantis žodelis galėjo sukelti jam šiokius anokius prakaito lašelius ir lengvą paraudimą - o galbūt tai buvo dėl jos stovėjimo pozos, galų gale, ji turėjo ir iškirptę, ir trumpą sijonėlį, žinot, du viename. Nespėjus vyrui dar kako riktelėti ta tema, kad jos turėtų gražiuoju eiti su juo ir pabaigti žaidimus, Karasuna jau visa jėga metė atverstą knygą į jį, kaip ir tikėjosi regėdama išlendant kelius aštrius dantukus, kad įsikabinti. Gaila, bet ir vyras tikriausiai turintis ir patirties, ir įgūdžių pastebėjo tą laiku, paleisdamas burtą, nors ir sugebėdamas prašauti pro pat knygą - tad jo laimei ar nelaimei, šioji įsmigo su savais dantukais į jo petį, o ne, sakykim, pasidarė dvigubai trigubai didesnė kokiu magišku būdu ir prarijo jo galvą. Va tada ir būtų katastrofa. 
-Nori žmogų paversti pyragišku klounu, ar nori nešti mūsų barbiškas subinytes iš čia?- Nekaltu žvilgsniu atsisukdama į Margo užklausė, kol vyras keiksnojosi ir pirma bandė atsikratyti knygos petyje prieš pradėdamas rūpinamasi dviems neklaužadomis burtininkėms. 

[Margo Diuken]

((Tu gal ramiau? Visą savaitę pritrenkta tokio poste net bijau forume rodytis... :'-)) Rimtai, raminkis :-))) ))
((Ne kvailoji, o neišsimiegojus*))

 Taigi taigi, Margo eilinį kartą paliko kažką svarbaus, kažkur ne vietoje. Savo gyvenimo jau kokią savaitę ieško. O ir su laiku susipyko prieš keletą dienų. Būtent tada kai jai nukirto galvą. Tą pačią dieną ir jau minėtas gyvenimas kažkur išėjo ir vis dar nesugrįžo. Kai vėl ims protauti būtinai reiks susisiekti su nacionaline paieškų tarnyba.
 -O taip, aš tikrai padariau tai! - maniakiškai sukrizeno karštligiškai darydama kažką, ką liepė visata, nes pati vidury nakties neprotavo. Blaškėsi, malėsi. Kokią minutę. Tada pastebėjo, kad netoliese yra kažkokio skaniai kvepiančio kremo ir ėmė ramiai jį kabinti pirštu.
 -Pff, panelytės. - sumurmėjo išsitraukdama iš burnos pirštą, ir, jei žodžiai taptų kempine, tai ji būtų keturis šimtus dvidešimt kartų viršijusi savo sugėrimo jėgą, nes sarkazmas čia liejosi per kraštus ir būtų užtvindęs net pačią Sacharą.
 Po kažkokio įkyriu balsu išcypauto monologo, kurio labai ir nesiklausė (kremas daug svarbiau), pastačiusi indą, akimis, tarsi teniso mačą, pasekiojusi visus veiksmus ir gavusi ženklą, kad galbūt tai yra proga išsisukti iš griovio nepasakius op, vėl griebė kremo likučius ir spyrė į (kaip gerai) vis dėl to atsirakinusias duris.
 -Varom! - nevaldydama jaudulio ir pamišimo, spygtelėjo spausdama prie savęs indą.
 Pabėgimas, atrodo, pavyko ir mokinės išbėgę į tamsų skersgatvį pasuko bėgti link pagrindinės gatvės. Juk logika tokia, kad visi bėga ten kur tamsu ir daug užkampių. Logiką reikia laužyti. O juk pagrindinė gatvė buvo plati, tuščia, ir, kaip paranku, vis dar apšviesta.

[Arija Ravens]

Giedra lapkričio dvidešimt pirmoji diena. Pagaliau vėl danguje šviečia saulė, nors gatvių pakraščiuose dar tebetelkšo balos po paskutinės vakarykštės liūties.                                                                 
Nepraėjo nei viena savaitė, kai Arija Ravens lankėsi šioje parduotuvėje, o jau vėl trypčioja šalia durų ir godžiai žiūri į parduotuvės iškabą "Saldumo rojus".                                                                       .                                                                                                                                           
"Taip, esu smaližė, bet galbūt nereikėtų paskutinių likusių siklių išleisti vėl saldumynams..." - pagalvojo.                                                                                                                             
Tačiau nusprendusi, kad šis kartas bus paskutinis (taip, kaip ir kiekvienas "paskutinis" toks kartas), Arija nusišypsojo ir su žibančiomis akimis patraukė parduotuvės durų rankeną ir įžengė į vidų.         
Mergaitei eilinį kartą pasirodė, kad parduotuvėje koks šimtas naujų saldumynų, ledinukų, pyragų ir įvairių kokteilių. Tačiau Arijos žvilgsnį traukė ne gardžios naujienos, o jos jau bene visą gyvenimą pamėgtas paprastas gardėsis - mėlynių keksiukas su citrininiu kremu. Taip, nors ir iš pažiūros šis skanėstas atrodo paprastas ir išvaizda nublanksta prieš kitus ant vitrinų sustatytus skanumynus, tačiau mergaitei nieko skaniau nebuvo už paprastą keksiuką su mėlynėmis. Nieko nelaukusi Arija nuskubėjo prie pardavėjos ir pasiėmė išsvajotajį gardėsį - jau seilės burnoje net ėmė kauptis. Gailą, jog pinigų užteks tik vienam.                                                                                                   
Sumokėjusi už prekę Arija, spindinčiu iš laimės veidu, patraukė išėjimo durų link, šį katą jau nebesidairydama į aplink padėtus skanumynus - ji jau turėjo tai, apie ką beveik visą dieną svajojo.
"Būtinai rytoj reikės vėl čia užeiti" - pagalvojo Arija, jau pamiršusi savo pažadus, kad šis silpnumo momentas bus paskutinis...                                                                                                       
                                                                                                                                             

[Celeste Victoria Lavenza]

((Taip taip, lyg jau ir taip nežinotum, kokio ilgo viską prirašau :") Va šįkart gražiai pasistengsiu netraumuoti :'-)) ))

Galbūt visa šita diena - tai yra, naktis - tebuvo kažkam prisisapnuotas sapnelis, kurio pagrindinėmis veikėjomis tiesiog atsitiktinai patapo dvi trečiakursės. Tetrūko dar kokios trankios muzikos, galbūt ir nelegalių tablečių ir neleistinų gėrimų perpildyto vakarėlio, galbūt kokių papildomų linksmybių, kad vargšas sapnuotojas nemaloniai pajustų pakraupęs - nors galbūt užteko to grotetiško vaizdo, kuriuo lėtai, bet užtikrintai patapo ir tolimiau pataps vargšelio, jas atėjusio sulaikyti žmogelio petys, ką jau kalbėti apie riksmus, kurie po truputį smelkėsi iš tikriausiai dvokiančios jo burnos - galų gale, jis buvo senis, o tikriausiai ir buvo prižadintas nakties tamsumoje, kad jas sulaikyti, net nebūtų keista, jei tik gumos gabaliuką įsimetęs būtų burnon, visiškai pamiršdamas apie kitą nuostabų išradimą - dantų šepetėlį ir dantų pastą.
Ir vis dėl to Margo, nieko iki šiol neveikusi ir it antraeilė veikėja prastovėjusi užnugary, kol ji, gražioji ir narcizų karalystės valdovė prisimelavo, prisijuokė, ir kažką sužeidė. Jos tikrai buvo nuostabus duetas! Prisiderinusi prie per kelis žingsnius spėjusios nutolti varnanagės, Karasuna dirstelėjo į jos laikomą kremą, jausdama neapsakomą pavydą - jos mielieji ir mylimieji zefyriukai jau pasiliko užnugaryje, būtų tiesiog bukas poelgis sugrįžti pro senį ir jo kruviną petį, kad gauti skanumynų.. Bet kita vertus, tai taipogi buvo zefyriukai, dėl jų mergina būtų ir pačiam Šetonui apsinuoginus. Blaškoma dvipusiškų jausmų (reikia-nereikia-reikia-nereikia-reikia-nereikia..) ji tik atsiduso, giliai ir vos neverktinai, kartu pasičiupdama prie pat lentynoje riogsantį visų kalėdininkų šventąjį raudonai baltą simbolį, kurį ir kitose šalyse paprasčiausiai vadino candy cane, tarsi duoti kitą, išverstą pavadinimą būtų tiesiog šventvagiška. Jau vien sparčiai žingsniuodama iš šitos nelaimingų riksmų ir laimingų visa ėdančių knygų vietovės mergina nusilupo apsauginę plėvelę, iškart pasiruošdama valandų valandoms čiulpimo saldaus gardėsio - na, žiūrint į gerąją pusę, bus turėjusi šiokios anokios praktikos, bet kartu ir nebejaus nei burnos, nei liežuvio.
-Ta-ta-taaaigi, kurgi mudvi šiaušiam? Gal kur vyksta vakarėlis? Arba močiučių keptų pyragų išpardavimas? Ar tiesiai į lovytes, žinai, grožio miegelio?- popierėlį švystelėdama ant grindinio, ant kurio abi Hogvarsto mokinės žengė, ji įmerkė lazdelės galiuką į varnanagės smaližiaujamą kremą, sau pasigriebdama dosnų kiekį. Abi mokines apglėbė nakties šaltis, kurį sekė ir žvarbus vėjas - bent jau dėkui die, kad viskas aplink nebuvo sukilę ir sutrikę, galbūt gyventojams buvo tiesiog nusispjaut, o galbūt paprasčiausiai jie per daug kietai miegojo, kad gebėtų išgirsti slopius balsus, sklidinus ir nekaltutės ir saldutės saldumynų parduotuvės,- Ir ką, kurgi slypės mūsų kitas nuotykis? Kur, kada, kas susižeis ir ko prisismaližiausime šįkart?

[narvalas]

  Orą kaitino karšta gegužės saulė. Nors mokslo metai Hogvartse dar nebuvo pasibaigę, reikėtų nepamiršti to fakto, kad Šerilė prisidirbo pačią pirmą dieną po Šv. Velykų ir jau balandžio pabaigoje buvo Londone. Šiais mokslo metais būtų beprasmiška vykti į Hogvartsą. Kiek žinojo pati Adelberg - skirtingai, nei Biobetonse, Hogvartse buvo egzaminai tik penktam ir septintam kursams (valio, knygų galia!). Žmonės praeidavo pro Saldumo rojų, net nepažvelgdami į vitrinas. Visi dėvėjo vasarai būdingus rūbus. Šortus, sijonus, sukneles. Ne išimtis buvo ir Luiza. Nors lagamine nebuvo daug rūbų - pusę šio užėmė knygos ir kiti magiški daiktai - būsima septintakursė tikrai turėjo ką apsirengti. Dėvėdama kelius siekiančią pilką suknelę, o trumpus plaukus susirišusi į ponio uodegą, septyniolikmetė aptarnaudavo retą, tačiau dosnų klientą. Šiems nenoriai šypsodavosi ir linkėdavo gražios dienos.

[varpelis]

  Viena iš tų dienų, kai tamsiaplaukis lankėsi Londone. Kartais jis gailėjosi persikraustęs į Koukvortą, mat kol Liucija buvo Hogvartse, pats vos ne kas savaitę keliavo į Anglijos ir Jungtinės Karalystės sostinę. Tačiau žinojo - tai buvo geras pasirinkimas. Toli nuo magijos bendruomenės centro (kitaip Londono nepavadinsi, kai ten ir Ministerija ir Kings Krosas...) buvo ramiau. Ir saugiau. Nesklido įvairūs gandai. Šimtu procentu buvai įsitikinęs, kad aplinkiniai yra žiobarai. Augant šeimoje, kuri nors ir buvo grynakraujai, tačiau slėpė bent nuo vieno žmogaus savo kraujo grynumą, buvai tiesiog įpratęs neišsiskirti. Tapdavai lygiu žiobarui. Tik tu turėjai lazdelę pašonėje (tiesiogine to žodžio prasme), o žiobaras ne.
  Bevaikščiodamas mieste, Erikas pastebėjo (ar bent pagalvojo pastebėjęs) pažįstamą veidą, tad užėjo į Saldumo rojų. Deja, prie prekystalio buvo visai kitas žmogus, nei pasirodė buvusiam aurorui. Mergina, rodos dar visai paauglė, o jau dirbo čia. Svarstė jau iš čia eiti lauk, bet susiprato - pasielgs negražiai nieko nenupirkęs.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vieną bjaurų pirmadienio rytą Dafydd nusprendė, kad labai tingi dirbti, tad palikęs Mayraną atsakingą už skyrių išėjo pasivaikščioti. Deja, po pietų nusimatė svarbus susitikimas, kurio praleisti nebuvo galima, tad keliauti namo nebuvo nei prasmės, nei laiko. Vietoj to vaikinas nusprendė pasivaikščioti po miestą ir surasti ką nors, kuo galėtų palepinti Mayrą. Kadangi neįsivaizdavo, kaip reikėtų išrinkti drabužį, tokias parduotuves apeidavo plačiu lanku.
Ilgokai trynęsis po miestą pastebėjo saldumynų parduotuvę. Galvoje tarsi lemputė užsižiebė, ir raudonplaukis nuskubėjo ten. Viduje net akys apraibo, tačiau Dafydd visai džiaugėsi: bent jau galėjo būti tikras, kad suras ką nors, kas, jo nuomone, tiks ir patiks mylimajai. Deja, daugelis saldėsių buvo visai negirdėti, tad žinoti, kas yra skaniausia, buvo praktiškai neįmanoma. Auroras slankiojo tarp lentynų ir žiūrinėjo dėžutes ir pakuotes. Deja, neįsivaizdavo, kas galėtų išties pradžiuginti merginą. Reikėtų dažniau apie tai pagalvoti nutarė Dafydd suprasdamas, kad jeigu dažniau teiktųsi padaryti Mayrai staigmeną, ilgainiui tai pasidarytų lengviau.
Visai prie pat durų stovėjo nemaža dėžė su irisais. Keletas jų buvo padėti ir degustacijai, tad raudonplaukis kiek dvejodamas vieną paėmė. Nedrąsiai įsikišo į burną ir be galo apsidžiaugė: saldėsis buvo pasakiškai skanus. Teliko tikėtis, kad patiks ir Mayrai. Dafydd pradėjo žvalgytis kokio maišelio, kur galėtų šito gėrio įsidėti. Pamatęs juos šalia durų ramiai nužingsniavo ten ir vos neatsitrenkė į kažkokią paauglę mergaitę.
- Atsiprašau, - burbtelėjo vaikinas galiausiai pasiekęs maišelius. Visai prie jų buvo sukrautos dar kažkokios gėrybės, iš karto patraukusios raudonplaukio akį. Susidomėjęs pradėjo tyrinėti, kas gi ten yra, ir visai nepagalvojo, kad galbūt kažkam užstojo praėjimą. Daug smagiau buvo svarstyti, kuris saldainis galėtų labiau pradžiuginti namuose likusią žmoną.

[Luna Gardner]

   Safyrinės akys lėtai slydo Londono gatvėmis, praeiviais, lakstančiais automobiliais. Anglijos sostinėje gyvenimas virte virė. Galbūt tai ir traukė juodaplaukę. Jai reikėjo triukšmo. Chaoso. To, kokia ji buvo pati.
   Pusmėnulio gaujos vilkai name nuolat keldavo šurmulį. Juokas, balsai ir žingsniai leisdavo suprasti, kad ji ne viena. Užtikrindavo saugumo jausmą, tik ne jos pačios, o kitų. Būdama šalia ji galėjo būti tikra, kad nė vienam negresia pavojus. Visi sveiki. Labiausiai įtakos turėjo Marlena. Prie vilkų buvo įpratusi nuo mažens, žinojo, kada jų laukti, ir kada teks likti vienai, tačiau su Marlena... Vasaros dienomis ir netgi naktimis, ji nebebūdavo viena. Mažoji Hatfield visuomet būdavo šalia ir nors iš pradžių tai erzino, galiausiai to ėmė trūkti, kai tik ši grįždavo į Hogvartsą. Pripratimas atsiliepė neigiamai. Jai trūko jos.
   Niekuomet nesitikėjo, kad šitaip prisiriš prie Ashley.
   Niekuomet nesitikėjo, kad eis iš proto likusi viena ten, kur jausdavosi tokia rami.
   Paspyrė po kojomis pasimaišiusį akmenuką. Pasigirdo duslus trinktelėjimas, paprastam mirtingajam negirdimas. Akmuo atsimušė į pastato sieną. Tyliai nukrito ant žemės. Niekam nereikalingas. Spardomas praeivių. Nukeliaujantis šimtus kilometrų blaškomas vėjo.
   Žmogaus gyvenimas irgi panašus į akmenuko. Nuolat blaškomas aplinkybių ir aplinkinių.
   Giliai įkvėpė apsidairydama. Praeiviai buvo pernelyg užsiėmę savo rūpesčiais, kad atkreiptų dėmesį į juodaplaukę merginą, akylai juos stebinčią. Budrumas nė akimirkai neapleido jos. Skaudi patirtis visko išmoko.
   Safyriniam žvilgsniui užkliuvus už „Saldumo rojus“, toptelėjo, jog galbūt derėtų užsukti. Kepant keksiukus spėjo pastebėti, kaip Marlena dievina saldumynus. Didelės žalios akys tąkart iš nekantrumo degte degė. Vyptelėjo. Buvo gera prisiminti bandymą iškepti keksiukus. Keksiukai išties buvo verti pastangų ir nerimo.
   Grįžtelėjo per petį tarsi mėgindama įsitikinti, kad jos neseka. Turbūt tapo paranojike. Žengė kelis žingsnius ir nė nepagalvodama bei nepastebėdama visai šalia įėjimo stovėjusio vaikino, trenkė su durimis šiam į nugarą. Visa jėga, jog durys atsilapotų.
   Krūptelėjo pajutusi kaltę, bet vos akimirkai. Safyrinės akys užkliuvo už pažįstamos raudonų plaukų kupetos. Dramatiškai atsidususi pavartė akis. Tik Dafydd betrūko. Apsidairė. Mayros šįkart nebuvo. Toptelėjo, kad ši turbūt su vaikais namuose, mat, atsižvelgiant į laiką, ji jau turėjo būti tapusi motina. Ir gana senokai.
   Diena ką tik tapo įdomesnė.
   –Tu, – išspjovė nutvilkydama jaunuolį žudančiu žvilgsniu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd niekaip negalėjo išsirinkti nieko, kas tikrai patiktų Mayrai. Tai kėlė tam tikrą apmaudą: jautėsi pernelyg retai susiprantanti palepinti mylimąją, dorai net nežinantis, ko ji norėtų. Reikėjo labai daug pastangų, kad nepasiduotų savigraužai, o ramiai išrinktų skaniausią saldėsį.
Galiausiai sprendimas jau buvo priimtas. Prie irisų, kuriuos planavo nupirkti, vaikinas nutarė pridėti ir kažkokį keistos formos saldumyną. Nelabai įsivaizdavo, kas tai yra, tad teliko tikėtis, kad Mayrai patiks. Jau buvo bežengiantis žingsnį jo link, kai pajuto stiprų smūgį į nugarą.
- Kas per... - pradėjo keiksmą Dafydd, tačiau atsisukęs pamatė, kad tai tebuvo durys. Galų gale susivokęs, kad užstojo praėjimą, jau norėjo atsiprašyti, bet tą akimirką pamatė smūgio kaltininkę. Garsiai atsidusęs išgirdo vieną vienintelį žodį, aiškiai parodantį, kad ir Luna Gardner jaučiasi panašiai.
- Laba diena, - iš pykčio šiek tiek drebančiu balsu burbtelėjo Dafydd. Nenuleisdamas akių nuo išsirinkto saldainio kelis kartus giliai įkvėpė. Labiausiai norėjosi išsitraukti lazdelę ir galiausiai patikrinti, ar evanesco veikia su žmonėmis. Deja, to padaryti negalėjo. Ji yra Mayros draugė. Ji yra Mayros draugė įtikinėjo save vaikinas. Geriausia dabar būtų buvę tiesiog išeiti iš parduotuvės, o saldėsius mylimajai nupirkti po darbo. Deja, parodyti, kad prisibijo Lunos, neleido išdidumas. Tiesa, Dafydd dabar žinojo bijantis ne pačios merginos, o savo neapykantos jai. Mayra išmokė raudonplaukį būti žmogumi, išmokė pamilti ir būti mylimam. Deja, kol kas ji nesugebėjo pakeisti jausmų Lunos Gardner atžvilgiu. Vis dėlto tai, kad Dafydd dar iki šiol nieko nepasakė ar nepadarė, buvo tik tos, apie kurią nuolat galvojo, nuopelnas.
- Abu vienodai nenorime vienas kito matyti, - stengdamasis kalbėti kuo ramiau tarstelėjo raudonplaukis. - Atėjau čia savo reikalais, tu - savo. Taip viską ir palikime.
Velsietis nutarė kol kas pamiršti apie tą saldėsį, kurį ką tik buvo išsirinkęs. Ne, dabar užteks ir irisų, o apie kitus dalykus jis pagalvos. Tereikėjo pasiimti maišelį ir grįžti prie tos dėžės. Kad ir kaip Dafydd stengėsi save raminti, maišelio drykstelėjimas nuskambėjo garsiau nei paprastai.

[Luna Gardner]

   Toptelėjo, kad galbūt pats likimas tyčiojasi iš jos kaskart suvesdamas, leisdamas susikirsti jų keliams. Netikėjo likimu, visuomet manė, kad tai ji priima sprendimus, o visa kita - sutapimai, tačiau eilinį kartą atsidūrus Londone ir išvydus priešais save įgrysti spėjusį raudonplaukį, nebežinojo, kuo turėtų tikėti. Kažkas tyčia bandė juos suvesti. Galbūt pats Dafydd? Jis nuoširdžiai jos nekentė, kaltino dėl visko, tad turėjo pakankamai priežasčių persekioti. Juk kartą net pasirodė Ūdrų Žabanguose, jos namuose.
   Visgi tokią galimybę atmetė. Raudonplaukiu nepasitikėjo ir švelniai tariant - nemėgo, tačiau Mayra, kaip bebūtų keista, tikėjo. Laikė drauge ir vylėsi, kad jos mylimas žmogus taip nepasielgtų. O juk ir vaikino žodžiai tai patvirtino. Jis nė nenumanė, kad ji čia pasirodys.
   - Kada tapai toks mandagus? - kilstelėjo antakį sukryžiuodama rankas ties krūtine. Parduotuvės durys garsiai trinktelėjo. Savininkė trumpam atsitraukė nuo kliento prekės, žvilgtelėjo į jaunuolius, o tuomet ir vėl sugrįžo prie svarbesnių dalykų. Regis, nei juodaplaukė, nei raudonplaukis niekam nekėlė įtarimų. Niekam nerūpėjo jų ginčas.
   Išskyrus juos.
   Ji buvo rami. Neapsakomai rami. Balsas, priešingai nei vaikino, nedrebėjo, buvo tik pilnas paniekos. Kaip ir safyrinės akys.
   Su Igoriu ji paskelbė paliaubas, kaip ilgai jos tęsis - laiko klausimas, bet Dafydd... Jis nebuvo tas žmogus, su kuriuo Luna galėtų ramiai bendrauti. Buvo aišku vieną - ji puikiai išprovokuoja priešingos lyties atstovus. Kozeris rankose.
   - Nuo kada tu man ėmei vadovauti? - Dabar suirzo ji. Tai ji buvo alfa, ji visiems vadovavo. Nebuvo pratusi gauti nurodymų iš kitų. Niekas nedrįso jai įsakinėti. Niekas, išskyrus priešais stovintį vaikiną.
   Trumpam žvilgtelėjo į saldumynus, nusižiūrėtus magijos ministerijos darbuotojo. Veidą papuošė pašaipi šypsena. Ką tik gavo progą įkąsti.
   - Gyvenimas per daug rūgštus?