[Linėja Roberts]

Linėja nusijuokė. Atsakymas dėl bendravimo su draugais jos visai nenustebino.
- Ak, vargšas Timotis... O ar daug važinėdavote ir skraidydavote, kol jį supykino? Gal laikui bėgant išaugs. Bet, žinoma, jis jau pats turės norėti pabandyti važiuoti ar skristi. O kaip jam su važiavimu traukiniais, autobusais? Ar nebūna bloga keliantis nešykle? - paklausė.
Atrodė, kad tokiam vaikui geriausia būtų keliauti kelionmilčiais.
- Suprantu, kad nerimauji dėl Eion. Tačiau nepamiršk, kad ir pats tokio amžiaus jau važinėjaisi. Man jis neatrodo nutrūktgalvis. Nors, aišku, prie suaugusiųjų paaugliai elgiasi kitaip nei be jų, - kalbėjo.
Kilstelėjo antakius išgirdusi apie muštynes ant scenos, bet nieko apie tai nesakė.
- Išties sudėtinga daryti tai, kas nepatinka, - pritarė. - Kai dainavau privačiuose renginiuose, visai save praradau, kad net nutiko taip, jog nutariau pailsėti nuo muzikos. Tačiau dabar nenorėčiau grįžti į gastroles. Norisi kažko sėslesnio. Jau prisilaksčiau, - nusišypsojo.
Aišku, jai vis tiek patiko dainuoti ir groti. Būtų mielai kur nors pakoncertavusi kartas nuo karto. Bet roką. O tam reikėjo grupės. Kurios ji neturi.
- Jei grįžtum su vienaragio striuke, manau, vaikams patiktų ir jie sušvelnintų tau bausmę, - pasakė.
Jis paėmė Linėją už rankos ir ji ėmė įsivaizduoti, koks būtų lengvas ir nuostabus gyvenimas, jeigu jiedu neturėtų blogų patirčių, skaudulių, baimių. Kaip paprastai galėtų mėgautis vienas kito draugija. Tiesiog būti. Bet taip lengva niekada nebuvo. Ir nebus. Gyvenimas nėra rožėmis klotas. Visi žmonės turi problemų.
- Einam.
Linėja norėjo pabandyti mesti strelytes į taikinį. Šyptelėjo Auriui pasakius, jog jis galimai prames. Nebuvo tikra, ar jai pasiseks puikiai, bet kad neprames, tai žinojo. Mat prieš kelis mėnesius radijuje Marselis užkabino dartus. Ir dabar tai buvo Linėjos bei jos kolegų kasdienybė pertraukų metu.
Rudaplaukė sumokėjo kelis svarus už du žaidimus. Dvi strėlytės pataikė į vidurį, su kitom trim pasisekė irgi gerai, bet ne puikiai.
- Na, dabar tavo eilė, - pasakė Auriui. - O paskui atsiimsim kalną prizų, - nusijuokė.

[Auris Senkleris]

- Tikrai vargšiukas. Ir šiaip mintis, kad jis gali susirgti ar jei ką jam skaudėtų mane gąsdina, nes nesu tikras, kad pasakytų. O žinai... Pagyvenus suAmyru skausmo slenkstis pasidaro aukštokas. Jis tikrai nepradės skųstis dėl kokio menko skausmo. Nežinau. Gal Dabar jau pasakytų. Tikiuos. - Vis tiek negalėjo niekada dėl to būti tikras.
- Ilgokai. Tikrai ilgokai skraidėm. Sakyčiau jam ne nuo važiavimo, grynai nuo skraidymo pasidarė negera. Aha. Aš tai jo tikrai nesodinčiau atgal ant motociklo. Važiuojant traukiniais, reaktyviniu autobusu ar dar kažkuo tai atrodo viskas gerai. Ir su nešykle gerai. Ten gi greitas procesas. - Tada vaikinas šyptelėjo. - Žinau Nėja. Puikiai tą žinau. Bet aš neleisčiau Eion begalybės dalykų, kuriuos dariau pats jo amžiaus. Bet aišku negaliu drausti jam važinėtis motociklu, na ne, dabar gal labiau motoroleriu jei norėtų.
Prisiminė kaip jaudinosi, kad Eion patiks motociklas, kad jis norės daugiau važinėtis. Tas jaudulys dėl vaikų keistas dalykas.
- Aha. Visai ne tas pats, kas pašėlę koncertai tie privatūs renginiai. Gal ir taip. Bet su striuke po mokyklą visą laiką nevaikštinėsiu. Nieko. Kai jau grįšiu kažkaip reikės pereiti vaikų teismą. - Juokėsi.
Nėja pademonstravo tikrą taiklumą ant tų dartų.
- O geras. - Auris pasiėmė strėlytes. Labai tingėjo taikytis, tokie dėmesingi dalykai ne jam. Švystelėjo vieną, pataikė į taikinio kraštą. Kitą irgi, bet jau kiek geriau. Trečia strėlė nuskriejo arčiausiai centriuko.
- Aš tau sakiau.

[Linėja Roberts]

- Svarbiausia nespausti jo, kad pasakytų. O kai pasako, neimti rodyti per didelio dėmesio. Reaguoti ramiai ir subtiliai, kad neišmuštum iš vėžių, - patarė. - O dėl to neleidimo, tai daugelis suaugusiųjų neleistų savo vaikams daryti dalykų, kuriuos patys darė paauglystėje. Bet tik per klaidas mes įgauname patirties ir taip su laiku dar ir proto, - kalbėjo.
Auriui mėtyti strėlytes sekėsi prasčiau nei Linėjai. Bet juk jis neturi kone kasdienės patirties tame, ar ne?
- Ne taip jau ir prastai, - pasakė. - Nebuvo visiškai pro šalį. Nori, atskleisiu paslaptį? Pas mane darbe kabo dartai, - nusijuokė.
Kitas dvi strėlytes vėl metė Linėja. Nors abi pataikė netoli centro, tačiau vieno kito centrimetro pritrūko. Linėja gavo du raktų pakabukus. Vienas buvo su triušiu, o kitas su katinu.
- O gal turite pakabuką su vienaragiu?
Linėja ilgai ginčijosi. Vyras, kuris davė prizus, sakė, kad loterija yra loterija. Tačiau mergina buvo atkakli ir neatstojo tol, kol pakabukas su katinu nebuvo pakeistas į pakabuką su vienaragiu.
- Ačiū, - padėkojo. - Čia bus tau, o su triušiu parnešk Timočiui. Aš vis tiek neturėsiu kur dėt, - padavė pakabukus Auriui. - Pabandykim laimę čia. Tokių pas mane darbe nėra, - šyptelėjo.
Sumokėjo pinigus už žaidimą ir pasiūlė Auriui pradėti. Čia reikėjo ant kuoliuko užmesti žiedą. Bandyti buvo galima po tris kartus. Kuoliukų irgi buvo trys. Šis žaidimas buvo brangesnis, Linėja įtarė, kad ir prizai geresni. Ant kuoliukų užrašyti skaičiai - vienas, du ir trys. Kuoliukas, pažymėtas pirmu numeriu, stovėjo toliausiai. Veikiausiai užmetus žiedą ant jo prizas laukia geriausias. Bent jau taip galvojo Linėja.

[Auris Senkleris]

- Ačiū. - Padėkojo už patarimą. - Tą aš suprantu. Kad niekada negalima dėl tokių dalykų dėl pagerėjimų rodyti perdėto dėmesio ir kad viską reikia priimti ramiai. - Juk ne pirmi metai augino brolį, mynė psichologės slenkstį.
- Žinau. - Nusijuokė. - Bet tas žinojimas nelabai padeda. Tada galvoju apie tai, koks pramuštgalvis buvau aš. Bet tai irgi ne visada padeda. - Aurio vaikystė ar paauglystė nebuvo normali ir tai, kuo jis užsiėmė kartais irgi nebuvo visai normalu. Bet taip. žinoma, kad tik per savo klaidas geriausios pamokos išeina. Bet ką daryti, kad norisi nuo tų klaidų apsaugoti?
- O, tai kaip tik pasitreniravai prieš didįjį turnyrą.
Kažkodėl tas atkaklus ginčas dėl pakabuko kėlė juoką. Ir aišku jai pavyko gauti ko norėjo, kaip kitaip.
- O gal nori pasilikti? - Atminimui. Pamanė. Timotis juk net raktų neturi.
Jis pasiėmė žiedus. Dabar nutarė mėginti susikaupti ir taikytis padoriau nei tada su dartais. Taigi padelsę kažkiek ir metė žiedą, kuris užkrito ant antro kuoliuko. Kitas ant trečio, artimiausio. Po galai, norėjosi pasiekti tą pirmą. Taigi šį sykį uždelsė ilgiausiai ir metė. Deja, jis gal ir palietė kuoliuką, bet nukrito ant žemės.
- Tavo eilė. - Užleido ją Nėjai.

[Linėja Roberts]

Linėja šyptelėjo. Taip, ji turėjo darbo patirties su nuskriaustais žmonėmis. Bet Aurio patirtis ir žinios dirbant su vaikais tikriausiai buvo ne ką menkesnės.
Nors Linėja dirbo tik su tais, kurių širdys sužeistos, Auris dirbo vien su vaikais ir kur kas ilgesnį laiką. Jis globoja tris gyvenimo nuskriaustas sielas.
Mergina tiesiog negalėjo neįsivaizduoti jo kaip judviejų vaikų tėvo. Kaip jiems sektųsi auklėti savo atžalą? Baik, baik, baik, kartojo sau mintyse.
- Ne, - atsakė. - Po to užkerėk, kad būtų baltas. Galėsi sakyti, jog čia Baksis.
Ji žiūrėjo, kaip Auris meta žiedus. Tai jam sekėsi kur kas geriau nei dartai. O štai pačiai rudaplaukei nepavyko užmesti žiedo nei ant vieno kuoliuko.
- Na, štai ir pasirodė mano tikrieji sugebėjimai, - nusijuokė.

[Auris Senkleris]

- Na gerai. - Sutiko, nors daug labiau norėjo, kad Linėja paimtų tą pakabuką. Bet gal nereikia. Kam tie prisiminimai? Kai pagalvodavo kaip viskas neaišku nuotaika iškart imdavo bjurti. Mintyse iškildavo visi tie apmąstymai, kuriuos apturėjo tada jiems plaukiojant valtimi prie ežero. Kai tik sužinojo apie savo prakeiksmą.
Jis šyptelėjo, o kaip prizą jie gavo gana nemažą pliušinį krokodiliuką.
- Nori? - Pasiūlė jai. Tas padaras buvo kaip kokia pagalvėlė, visai tiko galvai pasidėti.
- Einam pasivaikščioti? - Paklausė. Reikėjo pasinerti į tą mugę, į šurmulį ir negalvoti apie savo niūrokas mintis. Apie daug ką. Neaiškią jų padėtį, trokštamus vaikus, kuriuos kartu augintų. Apie tai, kad norėtų kartu pasenti kur nors mieloje vietelėje. Apie tai, kad yra pats kaltas dėl praradimų.

[Linėja Roberts]

- Na, krokodilo gal ir neatsisakysiu, - nusišypsojo ir paėmė žaislą. - Bus mano miego kompanionas, - nusijuokė. - Eime.
Toliau jiedu vaikščiojo po mugę ir šnekėjosi. Linėja norėjo sustabdyti šią akimirką. Norėjo būti su juo visą dieną, naktį, rytoj. Bet Auris turėjo įsipareigojimų. Hogvartsas ir jame besimokantys vaikai, o svarbiausia - brolis bei globotiniai.
Rudaplaukė šią akimirką pasakojo apie vieną iš jos lankomų senolių, kai išgirdo savo vardą. Pakėlusi akis apstulbo. Žvelgė į pažįstamą veidą. Kristoferis buvo aukštas, solidžiai atrodantys vyras žilstelėjusiais plaukais. Linėja instinktyviai palietė žiedą, kuris šiandien puošė jos pirštą. Kristoferis tai pastebėjo. Moteris sutriko ir paslėpė ranką.
- Koks jos vardas? - paklausė žvelgdama į kūdikio vežimėlį, mat Kristoferis... jis buvo su vaiku.
- Izabelė, - atsakė vyras.
Linėja švelniai pasisveikino su Izabele. Atrodė kupina meilės, bet tuo pačiu ir skausmo.
- Linėja, aš...
- Viskas gerai, - pertraukė jį Roberts. - Viskas gerai, Kristoferi, tikrai, - pabandė šyptelėti. - Tu dėl nieko nesi kaltas.

[Auris Senkleris]

Kažkodėl net atrodė, kad tas kvailas krokodilas geriau nei pakabukas. Jis atrodė tiesiog toks artimesnis daiktas.
Buvo gera. Kaip anuomet Godriko dauboje ar vasarą, kai jie iškylaudavo. Sustabdykit kas nors tai tiesiog. Galvojo Senkleris. Bet tada tarytum į ledinį dušą paniro. Linėją pašaukė kažkoks vyriškis. Atrodė. Na gal net vyresnis už juos, toks rimtas. Stūmė vaiko vežimėlį. Bet jis iškart pajuto kokia Linėja pasikeitusi. Ir dar pastebėjo tą žiedą, kaip staigiai ji paslėpė ranką. Tai juk tas pats, kurį jau buvo matęs smilktelėjo jam. Ar tai šito Kristoferio žiedas?
Tas vyras atrodė patikimas, tiesiog visai kitoks nei Auris. Auris labiau panėšėjo į tipą galinti tykoti kur nors užkampyje ir sulupti kokį praeivį ar panašiai. Dar betrūktų, kad būtų likęs su vienaragiu ant veido. Tada pagalvojo šimtąjį sykį ką vardan dievo meilės Linėja jame įžvelgia.
Neįsiterpė į jų pokalbį. Tik linktelėjo jam pasisveikindamas. Paklaus vėliau, jeigu išvis bus toks dalykas, kaip vėliau. Kristoferis. Tai gal jie išsiskyrė? O gal tavo laki vaizduotė? Auris nežinojo. Dėl ko nekaltas? Ar nuskriaudė ją? O gal dėl šio vaiko ar skirybų? Dėl ko?

[Linėja Roberts]

Linėja žvelgė į Kristoferį ir matė, jog jis linktelėjo Auriui. Pamačiusi Kristoferį rudaplaukė tiesiog pamiršo, kad ir Auris čia. Dvi jos meilės, tokios skirtingos. Tik kad vienos Linėja negalėjo pamiršti, nes mylėjo. O kitos, nes vis galvojo, jog padarė klaidą išsiskirdama. Gyvenimas būtų buvęs gražus ir ramus. Galbūt tai būtų jos vaikelis, o ne kitos moters. Galbūt antrą kartą jiems būtų pavykę. Bet Kristoferis - ne Auris. Ji negalėjo leisti, jog Kristoferis būtų Linėjos antras planas. Vyras nusipelnė geriau. Ir tikriausiai jam pasisekė.
Izabelė ėmė tiesti ranką į krokodilą. Linėja tupėjo šalia vaikiško vežimėlio ir šypsojosi.
- Ar galiu jai duoti? - paklausė Kristoferio.
- Taip, bet... ar tau nereikės?
Mergina nusijuokė.
- Ne, baik tu. Ką aš darysiu su vaikišku žaislu? Imk, mažyte, - ji ištiesė krokodilą mergaitei.
Mergaitė paėmė žaislą, apglėbė jį rankomis, šis vos tilpo jos glėbyje. Linėja atsistojo.
- Kaip tau sekasi? - paklausė Kristoferis, to klausdamas trumpam žvilgtelėjo į Aurį.
Kaži, ar jis žino, kad tai Auris? Ar įtaria? Linėja neturėjo nei vienos jų dviejų ar pirmosios grupės nuotraukų.
- Ak, na... Gerai. Gerai sekasi, - kad ir kaip stengėsi susivaldyti, akyse pritvinko ašarų. - Dirbu radijuje, gaminu dekoracijas šventėms, taip pat turėsiu darbo imant interviu, lankau senukus... - šnekėjo stengdamasi valdytis.
- Ar dainuoji?
- Dabar ne...
- Linėja... - švelniai tarė Kristoferis ir žvelgė į merginą su rūpesčiu.
O tada ji pravirko. Tyliai, skausmingai, bet trumpam. Šluostydamasi ašaras paklausė:
- Ar tu buvai ten? Ar tu atnešei gėlių?
- Taip, - atsakė jis.

[Auris Senkleris]

Kas įvyko Linėjos gyvenime? Auris labai norėjo kažką pasakyti, nes tylėjimas išvis nebuvo įprastas jam dalykas, bet tai,kas čia dėjosi visai jo nelietė ir ar jis gali kažko klausti? Ypač noras pasireikšti, ką nors pasakyti užėjo Linėjai pravirkus. Kur tas kristoferis nueina? Kokių gėlių? Tada Auris nusprendė duoti jiems erdvės pasišnekėti. Gal taip būtų geriau. Bet visai nenorėjo jos palikti tokios pažeidžiamos. Todėl atsitraukė tolyn, bet taip, kad galėtų merginą matyti.
Ir vėl pasidarė gaila Linėjos dėl visko. Dėl tų jam nesuprantamų ir ją verkti verčiančių įvykių. Ir dėl to, kad pats amžinai jai sukelia tiek rūpesčio ir skausmo. Ir vėl ėmė smaugti kaltė, net dėl šitų neaiškių jos gyvenimo įvykių. Nes atrodė, kad jeigu ne Aurio poelgis jaunystėje, tai šitai dabar nevyktų. Kaip po galais galima amžinai kažkam kelti tiek skausmo?

[Linėja Roberts]

- Ačiū, kad buvai ten, - pasakė Linėja. - Tai man labai svarbu.
- Tu žinai, kad visada gali į mane kreiptis. Linėja, jei tik reikės pasikalbėti, jei jausi, kad labai sunku, žinai, kokią turime komandą.
Ji suprato, ką jis turi omenyje. Žmones, dirbančius su tais, kuriems sunku. Bet neketino į juos kreiptis. Tikrai ne. Būtų per sudėtinga vykti į Airiją, bendrauti su Kristoferiu kaip su tuo, kuris jai teikia pagalbą. Bet galbūt tikrai vertėtų su kažkuo pasikalbėti? Su kokiu nors profesionalu, kuris galėtų išklausyti, patarti? Tačiau ką jis pasakys tokio, ko nežino ji pati?
Kristoferis draugiškai, kone broliškai palietė jos ranką. O ji įsivaizdavo, kaip būtų, jei jie būtų susituokę, toliau bandę kurti šeimą. Rudaplaukė nusiramino, nusišluostė ašaras. Ėmė kalbinti Izabelę.
- Sveiki, - netikėtai pasisveikino moteris.
Buvo kiek vyresnė už Linėją, graži, atrodė gyvybinga. Izabelė - labai į ją panaši.
- Sveiki, - atsakė jai Linėja ir nusišypsojo.
- Tai mano žmona Klerė, - pristatė Kristoferis mylimąją. - Ji žiobarė, - šypsojosi.
- Aaa, jūs burtininkė, - smagiai tarė Klerė. - Labai smagu susipažinti su magijos pasauliu, - nusijuokė.
Linėja ir toliau bandė šypsotis, tačiau tai buvo labai sunku. Ji net pamiršo prisistatyti.
- Mieloji, čia yra Linėja... - tarė.
- Oi... - dabar jau Klerės veide pasirodė rūpestis. - Ak, man labai gaila dėl to, kas nutiko. Mes... mes nuvykstame aplankyti kapelio...
- Ačiū... - ištarė Linėja.
Taip, ji pastebėjo, kad kažkas pasikeitė. Anksčiau kapelis nebuvo lankomas, bet jau gal pusė metų, kaip kažkas pakeisdavo gėles. Ji nekaltino Kristoferio dėl to, jog jis nelankė kapo. Jis vyras. Ne jis nešiojo kūdikėlį. Žinoma, Kristoferis taip pat jautė didelį skausmą, tačiau motiniška meilė kūdikėliui tikriausiai kitokia. Ir veikiausiai Klerė paskatina Kristoferį ten nuvykti. Ji pajuto didelį dėkingumą šiai moteriai. Tačiau kodėl tik pusę metų? Gal Kristoferis jai ne iš karto pasakė. Tai skaudi tema.
- Kristoferi! Klere!
Jiems ėmė moti kita pora su vaiku.
- Mes susitarę susitikti, čia mūsų...
- Eikit, - pertraukė Linėja vyrą. - Labai džiaugiuosi dėl tavęs, tikrai.
- Sėkmės, Linėja. Tikrai visada gali į mus kreiptis.
Tą patį pasakė ir Klerė. Moterys šiltai ir stipriai pasilaikė už rankų. Linėja tikrai labai džiaugėsi dėl Kristoferio. Jis surado nuostabią žmoną. Jokio pavydo, tik palaikymas.
Jiedu nuėjo. Linėja giliai įkvėpė. Nežinojo, kiek išlaikys nepradėjusi raudoti. Atsisuko į Aurį, bet jo čia nebebuvo. Labai išsigando, nenorėjo, kad jis išeitų. Tačiau pamatė jį kiek tolėliau. Tiesiog pribėgo prie vaikino, puolė jam į glėbį ir ėmė graudžiai verkti.

[Auris Senkleris]

Kadangi atsitraukė toliau, tai negirdėjo kas yra kalbama. Gal ir galėtų, bet mugės triukšmas neleido. Prie jų priėjo kažkokia moteris ir jie bendravo lyg ir draugiškai. Ar Linėja ir ją pažįsta? Paskui juos ėmė kviesti dar kiti žmonės, visi su vaikais. Visi. Auris trumpą akimirką negalėjo jų pakęsti, nes atrodė, kad kažkas iš jo ir Linėjos pavogė tokias akimirkas. Tokia neapykanta truko trumpai, labai trumpai. Ir toji neapykanta vėl saugiai sugrįžo jam pačiam. Tai jis ir tik jis viską sutrypė.
Visiems jiems nuėjus būtų sugrįžęs, bet Linėja pati atbėgo pas jį. Raudonplaukis apkabino merginą ir jai verkiant pasijuto kaip tada, kai pirmą kartą pas save į butą parsivedė Timotį ir kai jis leido sau išsiverkti. Beviltiškai.
- Viskas bus gerai. - Tyliai ir švelniai kalbėjo. Aš taip tave myliu. Galvojo. Kažin ką padarytų, kad ji imtų šypsotis, kad pagaliau jaustųsi laiminga. Bet kol kas viskas ėjosi visai priešingai.
Kadangi nežinojo kas būtent ją privertė šitaip raudoti, tai nieko daug ir nekalbėjo, nes negalėjo žinoti kokius žodžius pasirinkti. Tik tyliai glaudė merginą prie savęs ir laukė akimirkos, kai ji norės, jeigu norės pasipasakoti.

[Linėja Roberts]

Ji verkė įkniubusi į Aurį tarsi mažas vaikas. Tiesą pasakius, neprisiminė savęs taip verkiant. Jos ašaros dažniausiai būdavo tylios ir vienišos. Tik štai, tada, kai Auris ją paliko, tada, kai ji grįžo namo pabučiavusi Aaroną, verkė užsidariusi vonioje, girdėjo ir tėvai. Aišku, per gyvenimą yra buvusių ir kitiems matomų ašarų, bet taip stipriai, taip emocionaliai ji išties nepamena, kad būtų raudojusi kažkieno glėbyje.
Dabar atrodė, jog išlieja visą skausmą, prisikaupusių per gyvenimą. Pradedant skyryboms su Auriu, tęsiant skyrybomis su Kristoferiu, o svarbiausia - skausmą dėl mamos ir negimusio vaikelio netekties. Atrodė, kad išlieja nerimą ir baimę, kausčiusią rudenį dėl Aurio sveikatos.
Verkė ilgai, Auris ją ramino. Jo žodžiai atrodė tokie reikalingi. Ji visada buvo ta, kuri arba guosdavo, arba bandydavo padėti, ta, kuri galvodavo, kaip pakreipti situacijas kitiems reikiama linkme. Raminantys žodžiai leido jai pasijusti silpna, pasijusti tiesiog žmogumi. Nepaisant to, jie dar labiau graudino.
Ji atmerkė akis ir pamatė, jog kiti į juos žiūri. Nenorėjo dėmesio. Vis dar verkdama, nieko nesakydama, nusitempė Aurį už kampo. Labai nesidairė, bet šalia nieko nebuvo, tad stipriai laikydama raudonplaukiui už rankos ėmė ir pokštelėjo oru. Linėja ir Auris pradingo iš Londono.