0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #135 Prieš 1 savaitę »
- Taip, viskas bus gerai. - Kažkaip automatiškai pakartojo jis šią frazę. Dori pažvelgė Alanui į akis ir vaikinukui tada pasirodė, kad ji išties nuoširdžiai nusiminė ir jaučia jo skausmą. Jis pasijuto ne toks vienišas.
Mergaitės žodžių srautas nunešė jį tolyn nuo tų minčių. Alanas nusišypsojo ir paklausė.
- O ar nemanai, kad taip prisižaisi? O jeigu šalia nebus kokio mago? Taip, ši spraga yra nuo senų senovės. Man kartais kyla pagunda kerėti, bet jei Auris sužinotų kad darau tokius dalykus tai pasiustų oi... Jis žinok dabar vaidina didžiąją mano auklytę. Kai grįžau po tų muštynių, pareiškė, kad dar kartas, kai slampinėju naktį ir man namų areštas iki pat rudens. Jis dar pareiškė, kad aš kažkur įsivėlęs, nes mat ne pirmą kartą taip vėlai pareinu. Atsirado mat... Čia jo specifika kur nors įsivelti. O ne mano. Tos peštynės tik šiaip.
Plepėjo jis.
- Na ir gerai. Tada einam. Manęs irgi niekas nelaukia, nebent Auris sumanytų ieškoti. Bet tikrai nepagalvos, kad aš taip toli nuo namų.
Vaikai patraukė į mugės šurmulį. Čia almėjo žmonių balsai, vaikų juokas. Kvepėjo visokiais gardumynais, odos dirbiniais, medžiu. Kvapai sumišo tarpusavy.
- Dėl tavo durklo net nežinau. Jei yra kokia simbolika tai taip, arba jis užburtas, arba priklauso kokiai šeimai. Na kas nors gali būti. Bet Nejau ji tau taip ir davė tą durklą? Kaip keista. Kaip ten viskas buvo?
Išgirdęs klausimą apie šunį nusijuokė.
- Oi, šitas tai gerai. Besotis kaip visada, neramus ir prikrečia visokių nesąmonių.
Tada pradėjo pasakoti apie savo galėjusią labai prastai pasibaigti istoriją.
- Mudu su Henrieta sumanėme pasibastyti po mokyklą. Nuėjome į biblioteką. O ten yra toks slaptas skyrius. Po liuku. Reikia jį atidaryti ir nugarmėsi vidun. Nutiko taip, kad ten mudu patekome į knygą. Pasirodo, ją buvo prakeikęs pats Vendigo. Tai toks indėniškas demonas. Taip padarė todėl, kad Adrijo motina paprašė. Jos gyvenimas buvo sugadintas, et, labai ilga istorija. Žodžiu ji ir Adrijas tarnavo Vendigo šimtą metų. O paskui jie turėjo laukti veidrodyje tokių žioplių kaip aš. Pralaukė šimtą tryliką metų įsivaizduoji? Adrijas geras kerėtojas, gerai išmano visą indėnišką magiją. O jo motina ne. Todėl jis užėmė mano kūną. Išstūmė sielą ir ji liko kartu su ta motina veidrodyje.
Jis net užduso viską bepasakodamas. Tada atsikvėpė ir tęsė toliau.
- Iš veidrodžio gali pabėgti tik vienas žmogus, jis turi grįžti į tikrą pasaulį ir ištraukti tą, kas liko. O aš turėjau išnykti. Nežinau kas ten nutiko, Bet Adrijas ėmė ginti Henrietą nuo pasirodžiusio Vendigo. O paskui pasibaigė jo laikas. Nes tame pasaulyje jis svetimame kūne gali būti trumpai. Adrijas išlėkė lauk, aš grįžau. Adrijas pakliuvo į tą mažą Veidrodėlį. Jį turėjo vienas iš Vendigo demonų. O aš tai mačiau. Ir atsišaukiau jį šaukiamaisiais kerais. Tada pabėgom. Štai ir viskas. Adrijui reikia suteikti kūną. Tai galiu padaryti vudu magijos pagalba, bet nieko apie tai neišmanau. Taigi kol kas jis ten tupės nežinia kiek laiko.
Pagaliau jis pabaigė tą ilgą ir painią istoriją. Jie priėjo prekystalį, kur buvo pardavinėjami visokie kariniai daiktai, dekoracijos. Alanas paėmė gražias makštis, tinkamas durklui įsidėti. Tos buvo išpieštos. Ant jų buvo pavaizduota karė, su iškeltu ginklu rankoje.
- O, šitos kaip tik tau į komplektą. - Šyptelėjo jis.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 10
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #136 Prieš 1 savaitę »
- Dėl ko prisižaisiu? O kas gali atsitikti? Ne, nemanau. Nežinau... Na, aš iš tikrųjų apie tai nelabai galvoju, - gūžtelėjo pečiais. - Naudoju kerus ir viskas. Bus, kaip bus. O dėl Aurio... Jis, bent iš tavo pasakojimų, atrodo įdomus žmogus. Nors pats yra peštukas, bet nori tau aiškinti. Pff. Keisti tie suaugę. Kiek sakei jam metų?
Kai vaikai priėjo mugę, tamsiaplaukė pradėjo žiūrinėti parduodamas įdomybes.
- Aš tiesiog paklausiau, ar ta moteris neužsiima juodąja magija, - prisiminė Dori tą vakarą parduotuvių alėjoje. - Ji pasakė, kad ne, bet parodė, kad užsiima kitais dalykais. Na, tais durklais. Ir tiesiog man jį padovonojo. Jei išeis, aš prasmuksiu su juo į mokyklą, - mirktelėjo. - Galėsiu ir tau parodyti. Pasakysi, ką manai.
Dori žiūrinėjo kažkokias medines lenteles ir menteles, kol Alanas pasakojo apie Adrijų. Šis pasakojimas mergaitei pasirodė išties labai įdomus. Ko tik nebūna magijos pasaulyje, mintyse pagalvojo ji. Tuo pačiu prisiminė ir draugę Henrietą. Pamanė, kad reikėtų susitikti ir su ja. Vis greičiau praeitų suknistos vasaros laikas.
- Kūną Adrijui visada galima gauti, - pasakė čiupinėdama kažkokį šalikėlį. - Pavyzdžiui, nužudant kokį žiobarą, - letptelėjo. - Aš, aišku, juokauju, juokauju. Juk žinai, kad nenužudyčiau žiobaro.
Dori nusikvatojo, kai Alanas parodė jai makštis, skirtas įsidėti durklui.
- Ne, ne. Aš durklą nešiošiuosi nebent rankoje. Toji moteris nieko neturėjo jam įsidėti. Aš irgi nenoriu, - kažkodėl buvo kilęs noras į sutiktą moterį lygiuotis.
Mendel akį patraukė netoli to prekystalio esantis kitas, ant kurio buvo papuošalai. Mergaitė iškart įsižiūrėjo į auskarą, skirtą antakiui. Šis buvo gyvačiukės formos.
- Oho, ar gali patikėti? - stebėjosi tamsiaplaukė. - Su gyvate! Kaip tik man!
Dori nusipirko tą auskariuką ir įsidėjo jį į kišenę. Akimirką pagalvojo, ką kiti galvos ir sakys Hogvartse dėl naujo klastuolės stiliaus. Neturėtų būti labai blogai, ar ne?
Vaikai kalbėjosi ir žiūrinėjo mugėje parduodamas prekes. Mendel pajuto, kad šiek tiek įkaito kišenėje besislepiantis siekėjas, tačiau tai ignoravo. Jai su Alanu buvo labai smagu. Ji nenorėjo gadinti šių akimirkų.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #137 Prieš 1 savaitę »
- Na tai prisižaisi, nes dar kada ims ir suveiks tavo žymiklis. O tada svarstymas ir panašiai. Žodžiu atsargiai užsiimk magija per atostogas. - Tada pagalvojo apie savo pusbrolį ir susiraukė.
- Ai, jis išvis yra keistas žmogus. Tu įsivaizduok. Auris metė darbą. Tiesiog. Aš jo paklausiau kaip? Kodėl? Gi taip norėjo ten būti, pradėjo siekti karjeros ministerijoje ir staiga išėjo. Pasakė man, kad jam ten pritrūko oro kūrybai. Kai paklausiau ką gi tada  jis veiks atsakė. Pamatysi Alanuk.
Jis dar labiau susiraukė, mat negalėjo pakęsti, kai kas nors vadindavo mažybiniu vardu.
- O jam dabar yra dvidešimt vieneri.
Durklo istorija Berniukui pasirodė tikrai keista. Kaip čia nepažįstamas žmogus padovanojo durklą? Jam tai nepatiko.
- Na žinai tikrai būtų labai įdomu pamatyti tą durklą. Tai ji jais prekiauja?
Dar Alanas pagalvojo apie jauną Dori amžių. Ir ką gi toji vilkolakė įsivaizdavo, kad Dori su juo veiks? Bet kol kas nieko daugiau nesakė. Norėjo pamatyti jį, bent jau suprasti ar tas daiktas neužkerėtas.  Alanas išties susirūpino mergaitės saugumu. Dori bure per atostogas, turi durklą. Labai tikėjosi, kad viskas nepasibaigs prastai.
- Eik jau tik. Pabandytum tai taip ir žinok... - Pasakė ir šyptelėjo.
- Adrijas patupės veidrodėlyje. Kol aš pagaliau sumanysiu ką nors tinkamo. Be to aš nežinau ar jam reikia gražinti kūną. Kartais pagalvoju kad ne. Jis... Nežinau per šias atostogas daug teko su juo pasikalbėti. Taigi nežinau ar Adrijas nepridarys ko nors tokio. Nenorėčiau būti atsakingas už jo darbus. Juk aš jį paleisčiau laisvėn.
Kai mergaitė išsirinko auskarą, Alanas pamėgino įsivaizduoti ją jį įsivėrus.
- Atrodysi su juo tikrai šauniai. - Nuoširdžiai pasakė. Alanui patiko toks įvaizdis. Pats norėjo pasidaryti tatuiruotę, bet dar nežinojo kokią. Nesinorėjo bet ko.
Berniukas pastebėjo prekystalį, kur buvo pardavinėjami įvairūs pieštukai, teptukai, dažai. Ir daug visokių kitokių panašių dalykų. Čia jis galėjo prasmegti labai ilgam. Priėjo ir ėmė apžiūrinėti. Pasiėmė dėžutę dažų, dar kelias smulkmenas ir sumokėjo. Tada jie nuėjo toliau.
- O kada tavo gimtadienis? - Staiga paklausė. Pagalvojo, kad nežino labai daug dalykų.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 10
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #138 Prieš 1 savaitę »
Dori pavartė akis. Regis, senasis, atsargus ir rūpestingas Alanas, grįžo.
- Ai, ne pas mane įkalinta tūno kažkokio vyro dvasia, - burbtelėjo įspėdama, kad draugas nebepamokslautų.
Galiausiai, net jei Dori prisidirbs, kodėl tai Alanui turėtų rūpėti? Mergaitė netikėjo, kad yra jam tokia svarbi, kaip jis jai. Tamsiaplaukė išvis stebėjosi, kokie jai svarbūs buvo tikri draugai, tokie kaip Meg, Henrieta ir Alanas. Nes šiaip juk ji galėjo būti nepaprastai bjauri.
Mergaitė stebėjosi dar ir tuo, kodėl Alaną taip sudomino tas durklas. Pati Dori apie tai nelabai daug galvojo.
- Nežinau, - atsakė. - Pažadu, parodysiu aš tau tą durklą, Alanuk, - kumštelėjo erzindama draugą, mat iš jo mimikos pasakojant suprato, kaip jam nepatiko būti taip vadinamam. - Ačiū, - šyptelėjo, kai raudonplaukis pagyrė auskarą.
Regis, Alanui buvo įdomus prekystalis su piešimo, dailės reikmenimis. Dori ten nelabai buvo kas veikti, nes ji visiškai nemokėjo piešti, tačiau kai kurios spalvos patraukė jos akį. Kai vaikai nuėjo toliau, Dori paklausė:
- Mėgsti tapyti? Man tai velniškai nesiseka. Nežinau net, galbūt nesiseka labiau nei nuodai ir vaistai, - nusijuokė pagalvojusi apie nemėgstamiausią savo pamoką. - Mano gimtadienis lygiai už mėnesio, rugpjūčio šešioliktą dieną. Tądien man sueis trylika. O tavo kada?

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #139 Prieš 1 savaitę »
- Klausyk panelyte, man atrodo tuojau prisikalbėsi ir skrisi į artimiausią fontaną. - Pasakė ir stabtelėjo prie šniokščiančio fontanėlio.
- Nevadink manęs taip. Kitaip už savo veiksmus neatsakau.  - Tarė šypsodamasis.
Na ką gi, mes išties amžinai veliamės kur nereikia. Ji su savo durklu, aš su veidrodžiu. Svarstė Grifas.
Pro juos lakstė vaikai, kvailiojo, taškėsi vandeniu. Kaip kartais pasitaiko karštą vasaros dieną. Vaikai smaginosi, suaugę juos ramino. Kažkur tolėliau užgrojo Tradicinė smagi mugės muzika. Alanui čia patiko. Jau labai seniai teko būti kokioje nors mugėje.
- Mėgstu piešti ir tapyti. - Atsakė. Palyginimas su nuodais ir vaistais pralinksmino vaikinuką.
- Žinai, jei aš sėsčiau taisyti kokio eliksyro tai susprogdinčiau pusę klasės. Aš toks išsiblaškęs, o nuodams ir vaistams tai tikrai netinka.
Pro juos praėjo šeima. Mama, tėtis ir kažkokia maža mergaitė. Kuri priminė jam Frederiką. Alanas neleido sau apie tai galvoti. Mergaitė smagiai nustraksėjo paskui tėvus. Rankoje laikė švilpynę.
- Tai jau labai greitai tavo gimtadienis. O maniškis tai žiemą, vasario tryliktą.
Tada, berniukas prisiminė vieną dalyką. Kad po jų kojomis yra sena burtininkų užeigėlė.
- Dori, mėgsti ledus? Žinau vietą, kur jie yra tiesiog pasakiško skonio.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 10
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #140 Prieš 1 savaitę »
- Na, ir ką man padarysi, gerasis Alanai Senkleri? - besišypsodama Dori sublizgino akimis.
Draugai sustojo prie fontano. Čia dūko ir šėlo vaikai. Tai tamsiaplaukę erzino. Ji nemėgo tokių linksmybių. Tai jai atrodė taip vaikiška. Na, išskyrus tą kartą paslapčių kambaryje, kai Dori užmiršo viską ir šokinėjo nesvarumo kerų, kuriuos pasakė Adrijus, pagalba. Tai prisiminusi mergaitė sukrizeno. Dar ir dabar kartais panaudodavo šiuos kerus kokią nuobodžią naktį, kai negrįždavo namo.
- Nupiešk man ką nors, - paprašė. - Nupiešk vasarą kažką, kas būtų skirta man, ir atvežk į Hogvartsą. Noriu pamatyti, kaip atrodo tavo piešti piešiniai.
Dori matė, kaip grifo žvilgsnis nukrypo į šeimą su maža mergaite. Ji iškart suprato, kad draugas pradėjo galvoti apie Frederiką. Ar Dori reikėtų kažką sakyti? Ką daryti? Tačiau pats Alanas, regis, stengėsi nuvyti mintis. Jis pasakė, kada jo gimtadienis, ir Dori mintyse pradėjo skaičiuoti. Nejau Alanas už mane jaunesnis vos pusmečiu?
- Tikrai? Vasarį tau sueis trylika?
Antrame kurse Dori kartais priversdavo susiraukti tai, kad Alanas metais jaunesnis. Ji nepagalvojo apie tai, kad berniukas galėtų būti praktiškai visiškai bedraamžis. Tokia naujiena tamsiaplaukę pradžiugintų.
- Mėgstu! Eime!

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #141 Prieš 1 savaitę »
- Nežinau. Kai perpildysi mano kantrybės taurę matysim. - Šypsojosi jis.
Draugai patraukė nuo fontano. Berniukas vedėsi Dori tolyn nuo mugės šurmulio.
- Taip. Vasarį man sueis trylika metų.
Dori paprašius piešinio jis pasakė.
- Gerai. Jei tik nori. Sugalvosiu ką nors. - Norėjo sumąstyti ką nors gražaus. Labiausiai mėgo tapyti gamtos vaizdus.
Pagaliau jie pasiekė patį aikštės pakraštį. Daugelis žmonių šmirinėjo daug toliau. Niekas nekreipė dėmesio į du paauglius. Čia augo skurdi žolė. Stovėjo sena jau samanomis apaugusi ir nyki akmeninė skulptūra. Ji vaizdavo virėją.
- Žinok, žiobarai jos nemato. Jiems jos nėra. Nebent kas nors pasakytų, kad ji čia riogso. Tik tada jie galėtų pastebėti šitą griuveną.
Berniukas apsidairė. Atrodo niekas jų nestebėjo. Grifas išsitraukė lazdelę ir palietė ja statulos galvą, ant kurios buvo lyg ir virėjos kepuraitė. Statula mikliai atšoko ir jos vietoje liko tik duobė. Tada, jis mikliai žengė į ją.
- Ateik. - Pasakė. Duobė buvo gana plati. Jie krito visai neaukštai. Statula grįžo į savo vietą.
Abu nusileido ant tokių pat kaip ir viršuje aikštėje plytelių. Stovėjo prie medinių senovinių durų. Tokios būna pilyse, gražios ir padailintos raižiniais. Berniukas jas atvėrė.
Juodu įėjo į nedidelę smuklę. Čia stovėjo židinys. Bet kadangi buvo vasara, nedegė ugnis. Aplinka atrodė labai senovinė. grindys grįstos akmenimis, staliukai nedideli, seni ir mediniai. Kėdės patogios, minkštos. Ant sienų kabojo deglai. Dar ant jų buvo pakabinti keli natiurmortai. Vienas vaizdavo didelį dubenį, pilnutėlį sultingų vaisių. Kitas, vazą su įspūdingų gėlių puokšte.
Jie susėdo. Alanas apsidairė. Žmonių nesimatė daug. Bet jam į akį krito porelė, sėdinti kiek toliau. Kol kas regis tie du matė tik vienas kitą. Čia buvo Branė ir Vilis. Bjaurūs Aurio draugeliai, kurių jis nemėgo.
- Matai tuos du? Kaip norėčiau kad jie dingtų iš čia. Kaip manai, ar mudu galėtume jiems sugadinti šį jaukų pasisėdėjimą? - Jie nepatiko Alanui, nes mėgo erzinti Frederiką. Be to jei tik pamatydavo jį su Enrika kalbėdavosi su ja taip, lyg mergaitė būtų tuščia vieta, nieko verta.
- Didesnių pasipūtėlių už juos nerastum tikrai po galais. Nežinau kodėl Auris su jais bendrauja. Galėčiau tau pasakoti ir pasakoti apie šiuos du.
Jam buvo gaila, kad Branė ir Vilis pasipainiojo čia kaip tik dabar. Bet kartu labai norėjo pagadinti jiems nervus.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 10
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #142 Prieš 1 savaitę »
Alanas ėmė Dori kažkur vestis. Jis sakė, kad draugai eis į ledainę, tačiau grifas ją vedėsi tolyn nuo žmonių. Netrukus jie pasiekė kažkokią statulą ir Dori išplėtė akis, kai Alanas pasakė, jog žiobarai jos nemato. Mergaitė prisiminė, kaip pavasarį jis minėjo, jog galės parodyti draugei magiškas vietas Londone. Oho, stebėjosi Dori. Nejau visame Londone knibždėte knibžda tokių įdomybių, pagalvojo.
- Bet iš kur tu žinai tokius dalykus? - žavėdamasi paklausė.
Dori suspurdo širdis, kai Alanas išsitraukė burtų lazdelę. Ir kažkas man sakė nenaudoti magijos ne mokykoje, mintyse sukikeno. Tamsiaplaukė aiktelėjo, kai vietoj statulos atsirado duobė. Tiesą pasakius, neatrodė labai viliojančiai, bet Dori po Alano į ją įšoko.
Netrukus draugai atsidūrė magiškoje vietoje. Dori pasijuto šimtu procentų savame pasaulyje. Ją visą tiesiog užliejo palaima. Dvylikmetė atsisėdo į patogią kėdę ir trumpam užsimerkė. Kaip gera vėl atsidurti tarp normalių žmonių, normaliame pasaulyje, mintyse pagalvojo ji.
Tačiau netrukus Alanas pertraukė Mendel mintis. Jis nukreipė Dori žvilgsnį į kažkokią porelę, sėdinčią kiek tolėliau. Tamsiaplaukę beprotiškai nustebino Alano ištarti žodžiai. Nustebino ir sužavėjo tuo pačiu. Nejaugi Alanas nori krėsti išdaigą kažkam kitam? O gal net pakenkti, tyliai galvojo mergaitė. Tai išties stebino. Ar Alanas pasikeitė, ar Dori jo anksčiau nepažinojo? Tačiau kai berniukas pasakė, jog toji porelė bendrauja su Auriu, Mendel pagalvojo, ar tik nebus tie balandėliai nusiteikę prieš žiobarus, todėl Alanas jų ir nemėgstantis? Tačiau kaip keista bebūtų, šis dalykas Dori ne taip ir rūpėjo. Jeigu Alanui jie nepatinka, vadinasi, jis turėjo tam savų priežasčių. Dori tik linktelėjo, išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę, paslapčia nusitaikė į erdvę porelei po kojomis ir sušnibždėjo:
- Deprimo.
Kerai turėjo padaryti gilią skylę. Dori tikėjosi, kad porelė į ją įkris.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #143 Prieš 6 dienas »
Na va. O aš dar klausiu. Patenkintas galvojo Alanas, kai Dori pramušė skylę tiems mulkiams po kojomis. Tuodu vis dar nieko nematė. Kai stosis įdribs ten. Ir gerai. Alanas tada negalvojo nei apie tai, kad Dori ką tik pažeidė svarbią taisyklę, nei apie tai, kad tie du gal gali pasiskųsti Auriui. Jis pats irgi nukreipė lazdelę į porelę.
- Rictusempra. - Tyliai sušnabždėjo ir jie iškart ėmė muistytis. Dabar, tikrai įkris. Pagalvojo ir kaip niekur nieko pasakė Dori.
- Tai kokių ledų norėtum? Grifas pastūmė per stalą valgiaraštį. Pats atsivertė kitą.
- Klausei iš kur žinau tokias vietas? Tiesiog, kartais su tėvais ateinu. - Plepėjo sau toliau kaip niekur nieko.
Porelė prie stalo sujudo. Vilis norėjo keltis. Matyt pamatė Alaną. Ir staiga smegtelėjo į skylę grindyse.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 10
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #144 Prieš 5 dienas »
Dori pavyko kerų pagalba padaryti skylę grindyse. Netrukus ir Alanas pasidarbo. Draugai vaidino, kad nieko nevyko. Mendel jau buvo susipakavusi burtų lazdelę. Galiausiai tas vaikinukas įkrito į skylę. Dori vis dar stengėsi nekreipti į tai dėmesio, na, neva jiedu su Alanu čia niekuo dėti, tačiau lūpose po truputėlį radosi šypsnis, dėl to tamsiaplaukė bandė nežiūrėti į tos porelės pusę.
- O tu nebijai, kad suveiks tavo žymiklis? - šelmiškai mirktelėjo patraukdama draugą per dantį.
Mergaitė ėmė sklaidyti valgiaraštį. Prisiminė, kaip su Levanda per žiemos atostogas Skersiniame skersgatvyje esančioje ledainėje valgė karšus, šildančius ledus. Ši kavinukė dabar šiltų ledų nesiūlė, bet Dori ir nenorėtų. Juk vis dėlto vasaros vidurys.
Valgiaraštyje buvo daug daugiau visko, ne tik ledų. Kavos, pieno kokteilių, sumuštinių. Vis tik mergaitės akys krypo būtent į ledus ir ji pagalvojo, kad labiausiai šiandien jai tiktų mėtiniai ledai. Tokie gaivūs ir stiprūs, tokie, kokia jaučiasi šiuo metu Dori.
Mėtinių ledų buvo kelios rūšys ir mergaitė išsirinko tuos, kurie žadėjo aštriausią skonį.
- Aš norėsiu nutrūktgalviškai šaldančių aitriųjų magiškų pipirmėčių ledų, - perskaitė dvylikmetė. - O tu?

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #145 Prieš 4 dienas »
- O kas tas žymiklis? - Šelmiškai paklausė. Norėjo vėl būti toks, kaip tada, kai tik pasirodė aikštėje. Berniukas permetė akimis ledų pasirinkimus. Čia visada atsirasdavo ko nors naujo ir gardaus.
Porelės reikaliukai buvo nekokie ir nežvelgti į tuos du buvo gan sudėtinga. Alaną verste vertė juokas.
Pagaliau Senkleris išsirinko ko norėtų.
- Aš Riešutinius ledus imsiu. Einu užsakysiu mums. - Jis nuėjo prie prekystalio ir greit pateikė užsakymą. Tada sugrįžo. Ir pamatė, kaip piktai į jį žvairuoja Branė.
Ji jau atrodo sulaikė Alano paleistus kerus ir dabar lupo draugelį iš skylės.
Kiti ten sėdėję žmonės ėmė piktai žvalgytis. Pasirodė padavėja su jų užsakymais ir irgi pamatė viską, kas ten dabar vyko.
O jei kokie kiti lankytojai matė mūsų išdaigą? Ne, Alanas nesigailėjo, kad jie tai padarė. Jis gailėjosi, kad įvėlė Dori į nemalonumus.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 10
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #146 Prieš 3 dienas »
Regis, ir kiti kavinės lankytojai atkreipė dėmesį į porelę. Dori sukrizeno. Prie draugų priėjo padavėja, nešina užsakymu, padėjusi ant stalo ledus, metė žvilgsnį į tuos du balandėlius, kurie dabar vargo.
- Ar nematėte, kas ten įvyko? - mandagiai paklausė padavėja.
- Neturiu supratimo, - gūžtelėjo pečiais Dori ir prisitraukė prie savęs mėtinius ledus.
Padavėja tik linktelėjo ir nuėjo prie prie balandėlių stalelio. Regis, bandė jiems padėti. Dori paragavo savo ledų, kurie, turėjo pripažinti mergaitė, buvo itin aitrūs. Labai labai mėtiniai. Tačiau šią šiltą dieną jie išties gaivino, tad skųstis nebuvo ko. Bevalgant ledus Mendel pajuto, kaip šiek tiek ėmė kaisti jos siekėjas. Išsitraukusi iš kišenės ji į jį pažiūrėjo, bet nieko neįprasto nesimatė.
- Tikriausiai paklausi, kas čia, - žvilgtelėjo į Alaną. - Jeigu taip reagavai dėl durklo, tai nežinau, ką pagalvosi dėl šito daikto, - padavė Alanui jį į rankas. - Tik nesudaužyk. Čia yra siekėjas. Mano koledžo draugė Levanda dar žiemą jį rado Skersinio skersgatvio krautuvėje ir tiesiog išėjo taip, kad po žiemos atostogų Hogvartse mes jį tyrinėjome. Ir mus pasikvietė per tą rutuliuką toks magas... Ir tiesiog jis dabar su šitu daiktu atlieka eksperimentus... O mes kaip kokie eksperimentiniai triušiai. Žinau, kad skamba baisiai, Alanai. Bet viskas gerai.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • II kursas
  • *
  • 169
  • Taškai:
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #147 Prieš 2 dienas »
Padavėja praėjo pro juos, atrodo niekas neketino draugų įtarti. Taigi, Alanas ramiausiai pakabino šaukštelį ledų. Labai mėgo riešutinius.
Tada pamatė, kaip Dori išsitraukia kažkokį daikčiuką. Paėmė jį iš mergaitės ir ėmė apžiūrinėti. Niekada tokio daikto nebuvo regėjęs. Klausėsi ką ji pasakojo ir eilinį kartą sunerimo dėl jos. Labai jam nepatiko žodžiai, kad Dori ir kažkokia jos draugė yra kaip eksperimentiniai triušiai. Bet Senkleris numaldė savo emocijas ir ramiai paklausė.
- Ką šis daiktas daro? Koks tai eksperimentas? Ką jūs turite daryti? - Kaip tyčia pro juos pralėkė Branė ir jau laisvas Vilis. Ji kumštelėjo Alanui į petį ir piktai tylom pasakė.
- Pasigailėsit vaikėzai. Galvoji nežinau, kad judu tai padarėt? - Jie nieko nežiūrėjo, todėl nematė siekėjo. Alanas tik prunkštelėjo. Ką jau jie galėtų padaryti? Tikrai nesiskųs, kad du mokinukai ėmė ir pridarė nemalonumų. Juk šioms personoms tai būtų didžiulė gėda. Taigi, į tuos grasinimus Alanas nekreipė dėmesio. Dabar daug labiau rūpėjo tas rankose vartomas daikčiukas. Ledai ėmė pamažu tirpti taurėje.
- Nagi, pasakok. - Paragino jis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 dienas sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 10
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #148 Prieš 9 valandas »
Alano pažįstami išėjo iš kavinės. Regis, mergaitė buvo labai pikta. Dori tik sukikeno. Ji džiaugėsi, kad pavyko įkrėsti į kailį tiems, kurių draugas nemėgo.
- Tik pažadėk niekam nesakyti, - jusdama tirpstančių mėtinių ledų skonį burnoje prabilo Dori. - Nes... na, tiesiog pažadėk. Man ir Levandai bus riesta, jeigu Juzefas sužinos, kad kam nors išpliurpėme.
Na štai, Dori. Jau per daug išsipliurpei. Pasakei to plikio vardą, mintyse pagalvojo tamsiaplaukė.
- Žodžiu. Matai, tame rutuliuke yra kambario atspindys. Kartais mes su Juzefu per šitą rutuliuką susisiekiame. Na, tiksliau jis susisiekia su mumis. Pirmą kartą jis įtraukė mus į tą kambarį. Mes fiziškai jame buvome, įsivaizduoji? O ką mes turime daryti... Velniai žino, Alanai. Nežinau. Mes tiesiog turime po tokį ir laukiame, kas bus toliau... Kartais rutuliukas šiek tiek įšyla. Kartais jame sušmėžuoja koks nors šešėlis. Bet aš neturiu gyvo supratimo, kam šitas daiktas skirtas ir ką tas vyras su juo ketina daryti. Tačiau man jis pasirodė šiek tiek bailys, supranti? Lyg ir dedasi labai kietas, bet toks nėra. Aš jo nebijau.
Ledai buvo tokie vėsūs, gaivūs ir aitrūs tuo pačiu metu, kad Dori pasidarė net šiek tiek šaltoka. Dar vienas pliusas į magų pusę. Žiobarai niekada taip nesugebėtų atsigaivinti karštą vasaros dieną.