0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #120 Prieš 2 metus »
  Merginai gan maloniai pasitikus vaikiną ir prisistačius, šis šyptelėjo ir laukė ką ji pasakys toliau. Tačiau labiau įsisavinęs merginos vardą ir pavardę, kiek nustebusiai kilstelėjo antakius ir žiobtelėjo.
  Von Sjuard. Tai gi Sabrinos, mano mažytės pavardė... Nejaugi ji jos giminaitė?
  Mayranas vis dar kiek nustebusiai žvelgė į šviesių plaukų savininkę, tačiau stengėsi išmesti šį faktą iš galvos ar tiesiog nukelti jį kiek vėlesniam pokalbio laikui, o dabar leisti Davinai paaiškinti priežastį, dėl kurios jis buvo pakviestas susitikti.
  - Viskas gerai, galite nesijaudinti. Galiu skirti ir šiek tiek daugiau laiko jums, neskubėkite, - geriau pagalvojęs tarė apsauginio darbą dirbantis vaikinas, tačiau tyliai atsiduso pagalvodamas, kaip Lordas liūdnai, vienišai laukia jo grįžtančio namo ir, kad šis eilinį kartą užtruks ir grįš vėlai, mažiau laiko praleis su augintiniu, geriausiu draugu. Tik šį kartą to priežastis bus ne darbas.
  Man rodosi Lordui reikia draugo, kad jis taip nenuobodžiautų būdamas vienas namie, kad jam nebūtų liūdna.
  Nusprendęs, kad šią idėją reiks apmąstyti kiek vėliau, Mayranas skyrė visą savo dėmesį ne taip ir gerai pažįstamai, prieš jį stovinčiai merginai ir tam, ką jį norėjo šį vakarą jam pasakyti, dėl ko ji ir paprašė susitikti.
  - Viskas gerai, tęskite, aš klausau, - padrąsinančiai tarė aukštaūgis, nežymiai linktelėjo galva, taip tarsi tik patvirtindamas savo žodžius ir nežymiai šyptelėdamas, tačiau neužilgo ir vėl susigrąžindamas rimtą veido išraišką.
  Visa tai atrodo net kiek per daug rimta... Man jau darosi baisu
  Kiek šaltesniam, negu įprastai, vėjeliui papūtus, vaikinas pasitvarkė garbanas, kurios buvo užpūstos ant jo veido, netvarkingai krito ant jo. Turbūt tik vis labiau šalstantis oras ir išgąsdino visus Trafalgaro aikštės lankytojus, išsigandę šalčio ir galbūt artėjančios pūgos, jie išsiskirstė po namus, kuriuose jų laukė šilta ir jauki aplinka, šeima ar augintinis.
  Merginai pradėjus savo pasakojimą, vaikinas sukluso, bet tuo pačiu metu ir visiškai nesuprato, kodėl ir kuo visa tai turėtų būti susiję su juo, tačiau tylėdamas, nusprendė kantriai palaukti, tikėdamasis gauti atsakymus į visus staiga galvoje iškilusius klausimus.
  Įdėmiai išklausęs pasakojimo tęsinio ir pradėjęs suprasti ko link šis veda, vaikinas garsiai nurijo staiga burnoje susikaupusias seiles, nelabai pasitikėdamas savais veiksmais paėmė popierius į ranką ir atvertė juos. Tamsios akys greitai, tačiau kiek pasimetusiai lakstė po baltą popieriaus lapą, kuriame raidės ir žodžiai sudarė tekstą, kuris buvo kiek sunkiai įsisavinamas Wallfloweriui.
  Aš turiu šeimą? Nejaugi aš nesu vienas?
  Išklausęs paskutinius merginos ištartus žodžius, vaikinas pakėlė kiek sudrėkusias akis nuo balto popieriaus lapo ir negalėdamas nė pats nusakyti, kiek daug jausmų šiuo metu buvo susikaupę jame, pažvelgė į mėlynas Davinos akis.
  - Tai visas mano gyvenimas buvo melas...? - jau nebe tokiu tvirtu, kiek įskaudintu balsu, tarė jaunuolis. Jo rankos nusviro, o balti popieriaus lapai leidosi plėvesojami vėjo. Negalėdamas pilnai suvirškinti visos ką tik išgirstos informacijos, viena ranka įsikibo į netoliese esantį suoliuką, taip įsitikindamas, kad neįsitėkš čia, ant Trafalgaro aikštės plytelių, išlaikydamas pusiausvyrą.
  Kelias minutes aikštėje tvyravo tyla. Girdėjosi tik kiek šelstantis vėjas, linguojančios plikos medžio šakos ir netvarkingas garbaniaus kvėpavimas. Šio žvilgsnis buvo nuleistas į sniegu bei ledu padengtas plyteles. Wallfloweris, o galbūt ir nebe Wallfloweris niekad nebuvo vienu metu jautęs tiek daug skirtingų jausmų. Jis nebežinojo kas yra, buvo įskaudintas, tačiau tuo pačiu metu ir džiaugėsi turintis šeimą, nesantis vienas.
  Kelios nemalonios minutės, kurios truko labai ilgai, praėjo, ir pagaliau tamsios akys pakilo nuo plytelių, pažvelgė į sunerimusią merginą. Ilgai akių kontaktas neužsitęsė ir vaikinas dėjo vieną didelį žingsnį arčiau Davinos, apglėbė ją rankomis ir tvirtai suspaudė savam glėbyje. Veidas automatiškai palinko, pasislėpė merginos petyje, o kelios išdavikės ašaros nuriedėjo paraudusiais nuo šalčio skruostais. Ne, Mayranas dažnai neverkdavo, jis beveik niekad neverkdavo, bet visa tai tiesiog suplėšė jį į daug skirtingų dalelių, į daug skirtingų jausmų ir šiam reikėjo išsilieti. Reikėjo pasijausti savam ir esant kažkuo, o ne pačiam jam nežinomu žmogumi.
  - Negaliu patikėti... - kiek drebančiu balsu, kuris turbūt ir išdavė merginai, kad šis verkia, tyliai sušnabždėjo, - Aš turiu šeimą... Aš nesu vienas... Dieve, aš jau tave myliu, sesut, - laimingu, tačiau tuo pačiu metu ir sudaužytu balsu, prakalbo, leisdamas dar kelioms ašaroms nuriedėti skruostais, neslėpdamas savo jausmų ir tikėdamasis, kad nuo šiol viskas bus tik dar geriau... 
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #121 Prieš 2 metus »
   Niekad nebūtų pagalvojusi, kad kada nors teks kam nors pasakoti tokią istoriją, ypač, kai istorija - jos šeimos dalis. Viduje vienas jausmas vijo kitą. Vienu metu akys spindėjo iš laimės, buvo gera žinoti, kad Viljamas su Klara nuo šiol turės ir sūnų, o ji - jaunesnį brolį, bet matyti tokį sugniuždytą vaikiną buvo skaudu. Neįsivaizdavo, ką šiam teko išgyventi, kokią jausmų audrą patirti sužinojus, kad viskas, kas buvo sakoma, buvo melas.
   Neištarė nė žodžio, nė nekrustelėjo, tik užuojautos pilnomis akimis pažvelgė į garbanių, kai šis pats susirado jos melsvas akis. Nebuvo tikra, ar yra žodžiai, kurie galėtų paguosti ar nuraminti. Apkabinti neišdrįso. Nežinojo, ką Mayran pasakys dėl savo naujos šeimos. Galbūt nieko bendro su ja nenorės turėti. Nauji žmonės, naujas gyvenimas. Ne visada tai vilioja. Ir ne visus.
   Paskutinę akimirką, kai, regis, vaikinas visai palūžo, ji sugavo dokumentus vėjui dar nespėjus jų pasiglemžti. Laimei, tai tebuvo tik kopijos, originalūs dokumentai buvo ten, kur jiems ir vieta, tačiau nesinorėjo, kad vėjas juos išdraikytų po visą Londoną. Verčiau ši informacija liks tik tarp jų.
   Kantriai laukė, nors laikas atrodė sustojo. Kelioms akimirkos truko visą amžinybę. Nebuvo tikra, ar kada nors buvo patyrusi tokį jausmą, todėl vylėsi, kad daugiau viso to iškęsti neteks. Per daug nemalonus momentas.
   Kiek krūptelėjo garbaniui žengus žingsnį ir netikėtai apglėbus. Visgi netrukus ir ji švelniai apglėbė vaikiną leisdama išlieti visas emocijas. Nejučia šyptelėjo. Buvo smagu žinoti, kad sprendimas buvo priimtas teigiamas ir naujasis šeimos narys netrukus galės susipažinti su prarastais tėvais. Nekantravo pasakyti Viljamui ir Klarai, kad jų sūnus gyvas. Kad nuo šiol viskas bus gerai. Neabejojo, jie bus laimingi.
   - Maniau, kad išgirsti tokius žodžius reikės daugiau laiko, - nusijuokė švelniai spustelėdama vaikiną, jog šis žinotų, kad nuo šiol vienas nebebus. Dabar su juo bus ji ir jį netrukus pamilsintys tėvai.
   Žvarbus vėjas pakedeno palaidus plaukus, bet šalia kūną spaudžiant kitam asmeniui šalta nebuvo. Tiesa sakant, Davina jau buvo spėjusi pamiršti šaltį. Nerimas ir baimė privertė tai išmesti iš galvos ir susikoncentruoti tik ties pokalbiu. Ji nuoširdžiai nekantravo sugrįžti į Ispaniją ir ne tik dėl ilgesio. Dabar ji grįš ten nebe viena, o su jaunesniu broliu.
   - Nuo šiol nebebūsi vienas, turėsi šeimą apie kurią turbūt visą laiką ir svajojai, - šyptelėjo kiek atsitraukusi, leisdama veidą papuošti plačiai šypsenai.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #122 Prieš 2 metus »
  Apkabinimas iš sesers, iš kažko tokio artimo ir niekad neturėto, ko vaikinui trūko visą šį laiką, buvo palaima, privertė širdyje suūžti dar vienai įvairiausių emocijų bangai, privertė pasijausti mylimam ir reikalingam, turinčiam kažką artimo ir kas svarbiausia, ne vienam. Taip, šis iki šiol turėjo Sabriną, merginą, kuri jo gyvenime reiškė viską ar kuri net ir buvo jo gyvenimas, Lordą, augintinį, kuris atstojo geriausią draugą ir šeimą, tačiau tikroji šeima, kurios jis niekad neturėjo, buvo tai, ko trūko, kad garbanius pasijaustų visiškai laimingas, pilnas.
  Didelei emocijų bangai praūžus, faktui, kad jis nebėra ir niekad nebebus vienas, pilnai įsisavinus į galvą, vaikinas suėme save į rankas ir kiek nusiramino, nusišluostė ašaras, kurios visiškai negėdingai dar prieš akimirką tekėjo jo skruostais, nuoširdžiai nusišypsojo. Jo viduje vis dar šėlo emocijos, tačiau jos nebebuvo tokios nesuprantamos, nebebuvo tokios keistos ir kas svarbiausia, Mayran jautėsi laimingas.
  Merginai atsitraukus nuo vaikino, šis pažvelgė jai į akis ir tik dar plačiau nusišypsojo.
  - Taip, žinau ir aš tau labai dėkingas už tai, - su aiškia laime, palengvėjimu ir laisvumu girdimu balse, tarė, - vis dar nesugebu iki galo to suvokti... Pasakok, ką praleidau, kas įvyko per tuos metus kai manęs nebuvo?
  Garbaniaus veidą papuošė kiek kuklesnė ir nebe tokia linksma šypsena, kai šis suprato, kad jis praleido tiek daug laiko nė nežinodamas kas pats iš tiesų yra, nežinodamas iš kur yra iš tiesų kilęs. Mayranas iki šios akimirkos nežinojo nieko, praleido tiek daug akimirkų, kurios galėjo tapti vienomis iš gražiausių gyvenimo akimirkų su šeima, kažkodėl jautėsi dėl viso to kaltas. Jis iki pat šiol manė, kad yra Wallfloweris, nors tai nebuvo tikrasis jis. Mayran Wallflower ir visos jo traumos buvo kažkas, ko vaikinas tikrai nenorėjo prisiminti. Jis norėjo būti tuo, kuo buvo dabar – Mayran Murrell, tikruoju ir pilnu savimi, nauju, švariu lapu gyvenime.
  - Pala... Sakei Davina von Sjuard? von Sjuard? - norėdamas įsitikinti, kad neišgirdo netaisyklingai ir jo sesuo bei jo mergina iš tiesų dalinosi ta pačia pavarde, galbūt net buvo giminės, paklausė kiek pasimetęs garbanius, - Ar pažįsti tokią Sabriną von Sjuard? Mielą rudaplaukę, žemą merginą?
  Sabrina. Vien pagalvojus apie ją, ilgesio jausmas grįžo ir užpuolė vaikiną. Iš tiesų, buvo sunku kai vaikinas buvo čia, Londone, o jo širdies savininkė taip toli nuo jo, Venise. Vaikinas pasiilgo visko, kas buvo susiję su ja. Jos mielo, žaismingo charakterio, jos pritrenkiančios išvaizdos, net jos pykimo ant jo, kuris taip pat buvo savotiškai mielas. Tiesiog visko, apie ką buvo tik galima pagalvoti. O tai, kad galima Sabrinos giminaitė, o tuo pačiu ir jį atradusi sesuo stovi prieš pat Mayraną, kiek išmušė vaikiną iš vėžių...

Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #123 Prieš 2 metus »
   Kiek nepatikliai žvilgtelėjo į vaikiną. Mayran susidorojo su visomis emocijomis daug greičiau ir geriau nei Davina tikėjosi. Atrodė, kad pribloškusi žinia buvo tai, ko garbaniui visą šį laiką ir reikėjo. Tai buvo ta trūkstama dalelė iki pilnos laimės. Tamsios akys spindėjo ir hilerė nejučia ir pati plačiai nusišypsojo leisdama švelniai melsvose akyse įsižiebti tiems laimės žiburiukams. Vylėsi, kad Klara su Viljamu priims naujieną taip pat džiugiai, kaip ir Mayran, o jiems apsiprasti su tokia naujiena reikės dar mažiau laiko.
   - Tam prireiks laiko, neskubink savęs, - šyptelėjo norėdama nuraminti vaikiną.
   Tokia žinia iš tiesų prilygo tarsi griaustiniui iš giedro dangaus, todėl tam reikėjo laiko. Nors tamsiaplaukis suvokė viso to esmė ir priėmė naujieną, bet prie to priprasti dar reikės ne tik jam, bet ir jai su Klara ir Viljamu.
   - Tai praeitis, - patikindama, kad neverta į tai gilintis, mat nenorėjo, kad naujasis šeimos narys griaužtųsi ir liūdėtų, jog tiek daug praleido. - Daug daugiau visko patirsim dabar visi drauge, o tam, jog grįžus į namus nebūtum šoke, galiu papasakoti kelias smulkmenas, - nusijuokė. - Mūsų dvaras yra netoli Madrido, turim milžiniškus plotus laukų, kuriuose įprastai ganosi žirgai. Šalia dvaro turim žirgyną, todėl, jei dievini žirgus, galėsi visą teritoriją apjoti.
   Mintyse ėmė įsivaizduoti, kaip jie visi kartu, ji, Klara, Viljamas ir Mayran pasibalnoję žirgus džiugiai išjos apžiūrėti laukų ir smagiai palakstyti. Niekad nebūtų pagalvojusi, jog kada nors galės jodinėti su savo mažuoju broliu.
   - Tėtis, kaip ir aš, dievina žirgus, didžiąją dalį laiko praleidžia su jais, o mama mėgsta tapyti ir kankinti tėtį neleisdama jam judėti ištisas valandas, - nusijuokė vildamasi parodyti vaikinui, kokia mylinti jo šeima iš tiesų yra. - Jie dievins tave, - šyptelėjo.
   Linktelėjo vaikinui pasitikslinus dėl pavardės. Abejonės pasitvirtino, turbūt prisistačius savo mergautine pavardė ji nebūtų sukėlusi tiek daug klausimų. Nusijuokė. Prisiminė, jog Fasiras minėjo, kad Sabrina nebe viena, tik nesitikėjo, kad jaunosios von Sjuard vaikinas bus jos brolis.
   - Aš ištekėjusi, - sukikeno nusiimdama šiltą pirštinę ir parodydama žiedą. - Mano vyras Fasiras von Sjuard, Sabrinos sūnėnas, - švelniai krimstelėjo sau į lūpą, jog dar kartą nesukikentų iš tokios neįprastos ir juokingos padėties.
   Kas galėjo pagalvoti, kad šitaip viskas susiklostys? Galbūt likimas ne veltui suvedė Sabriną su Mayran? Dabar Sabrina turės priežastį dažniau sugrįžti į Londoną, o Fasiras dažniau matysis su vieninteliais jam likusiais giminaičiais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Davina von Sjuard »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Alehandro Murrell

  • Burtininkas
  • ***
  • 194
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #124 Prieš 2 metus »
Nors vaikino veidas ir nešvietė, tačiau akys rodė visai ką kito ir aiškiai tryško laime, tiesiog spindėjo ja ir parodė tikruosius jausmus, kuriuos šią akimirką jautė vaikinas.
  - Bet... O jeigu tėvai nepatikės tuo ir nepriims manęs, kaip savo sūnaus? Jeigu jie mane atstums ir nenorės visuo tuo patikėti?  - kiek susikrimto vaikinas. Iš tiesų, galimybė likti atstumtam buvo gana didelė. Visgi jie jau ilgą laiką manė ir buvo susitaikę su mintimi, kad jų sūnus neišgyveno, mirė gimdymo metu, o dabar jis, Mayran, jau suaugęs vyras, niekad net akyse neregėtas vaikinas, pasirodys prieš jų akis ir prisistatys esantis jų sūnimi. Tai atrodė per daug neįtikima ir kažkodēl vaikinas abėjojo, kad Murrell priims jį kaip tikrąjį savo sūnų, kokiu jis ir buvo, patikės juo.
  Nors žiūrint kita puse, vaikinas begalo džiaugėsi turėdamas šeimą. Nesvarbu, kad ta šeima nebuvo su juo kartu visą jo gyvenimą, tačiau jis ją turėjo ir kažkodėl įtarė, kad jo šeima jį mylējo, ką šis retai patirdavo savo netikroje šeimoje. Nesvarbu, jeigu jis ir būtų likęs atstumtas. Tokiu atveju šis bent žinotų, kad neklaidžioja vienišas po šį pasaulį ir turi daugiau, negu galėjo pagalvoti iki šiol. Beliko tik viltis, kad jie pripažins garbanių kaip tikrąjį savo sūnų ir šis pagaliau galės pajausti, ką reiškia turėti tikrą šeimą.
  Ak, kad visas gyvenimas ir problemos būtų paprastesnės...
  - Jie skamba kaip tikrai nuostabūs žmonės. Jaučiuosi kaltas, kad praleidau tiek daug... - liūdnai šyptelėjo vaikinas, nors jo akyse vis dar švietė tie laimingi žiburėliai, kurie atvėrė kelią į jo sielą, parodė, koks laimingas šis buvo dėl šios žinios, parodė tą laimingą vaiką, kuris vis dar slypėjo jo viduje, buvo užgoštas visą vaikystę.
  - Oh, aš praleidau tavo vestuves? Atleisk, tikrai būčiau norėjęs jose sudalyvauti. Tikiuosi, kad tavo vyras daro tave laiminga, nes kitaip, mums teks pasikalbėti, - tarė vaikinas ir stengėsi numušti visą liūdesį šonan, pasidžiaugti dėl sesers laimės ir grąžinti tą stiprią laimę, kuri dar visai neseniai spindėjo jo veide ir pačiame jame.
  - Tai aš galiu ruoštis tapti dėdule Mayran? - erzinančiai tarė ir žaismingai išsiviepęs sukikeno. Mayran norėjo pralinksmėti ir tuo pačiu pralinksminti ir Daviną, kadangi šis tikrai nenorėjo, kad pirmasis jų susitikimas baigtųsi su liūdesiu, o ne su geromis emocijomis. Nors jo viduje ir verdė daugelis įvairiausių emocijų, kurioms sudėlioti į vietas prireiks tikrai daug laiko.
  - Eime pasivaikščioti?
 
Asmeninė apsauginė ir meilės ekspertė, patarėja – Heidi Mollson (Kleckutis)

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #125 Prieš 2 metus »
   Tokios vaikino abejonės buvo pagrįstos. Ne kiekviena šeima norėtų po tokio ilgo laiko priimti naują žmogų, visai nesvarbu, kad tai būtų jų vaikas. Per ilgą laiką asmenys susigyvena, pripranta vienas prie kito, atsiranda tam tikra rutina ir įpročiai, o tada pasirodo naujas žmogus, kuris sukelia grėsmę jų nusistovėjusiam gyvenimui. Turbūt kiekvieną tai gąsdintų, todėl ne visi ryžtųsi tokiam gyvenimo posūkiui. Būtent dėl to Davina padrąsinančiai šyptelėjo papurtydama galvą. Galbūt ne visi tam ryžtųsi, bet ji žinojo, kad Klara su Viljamu priims Mayran išskėstomis rankomis ir pirmąsias kelias dienas kankins įvairiausiais klausimais ir begaliniu džiaugsmu dėl gyvo sūnaus.
   - Mayran, - švelniai kreipėsi į šalia stovintį, kiek besinervinantį ir nerimaujantį garbanių. - Viljamas su Klara per daug iškentėjo netekę sūnaus, kad taip paprastai galėtų tave atstumti. Neabejoju, kad vos tik tave pamatys, tu priversi juos tave pamilti. - Šyptelėjo bandydama įsivaizduoti, kaip viskas atrodys.
   Nekantravo pamatyti, kokia Klara bus laiminga po tiek metų sužinojusi, kad jos ir Viljamo sūnus gyvas. Viljamas turbūt netvers iš laimės, nors stengsis išlikti kuo santūresnis ir ramesnis, visai taip, koks dabar buvo jų sūnus. Po tokios žinios jis buvo nepaprastai ramus ir santūrus. Ak, Davina jau dabar galėjo įžvelgti panašumų. Ne, nebeliko jokių abejonių.
   - Tai ne tavo kaltė, tu nieko nežinojai, todėl nekaltink savęs. Turi man tai pažadėti, - kiek griežčiau žvilgtelėjo į vaikiną. - Nekaltink savęs dėl nieko, ką praleidai. Dabar daug svarbiau tai, ką patirsime visi kartu, sutarta? - nusijuokė tikėdama tuo, ką pasakė.
   - Nieko tokio, esu tikra, kad turėsim progą kartu pabūti tavo vestuvėse, - mirktelėjo leisdama suprasti, kad žinojo, jog jo širdis užimta ir turbūt visam gyvenimui. - Fasiras nėra manęs nei karto įskaudinęs, be to, jis visuomet nuoširdžiai stengiasi ir lepina mane pyragais, - sukikeno patikindama, kad jokio nemalonaus pokalbio tarp Mayran ir ministro tikrai nebus.
   Į sekantį klausimą mergina nieko neatsakė, tik linksmai nusijuokė stebėdama, kaip Mayran linksmai išsiviepia ir sukikena. Buvo smagu žinoti, kad šeimoje ji nebe viena, dabar ji turi brolį, kuris, pasirodo, buvo nepaprastai linksmas. O dėl klausimo... Viskas vyksta greičiau nei tikimasi.
   - Žinoma, - linktelėjo. - Bus šiek tiek šilčiau, - įsisupusi tvirčiau į paltą patraukė gilyn į Trafalgaro aikštę ketindama atsakyti į visus rūpimus tamsiaplaukio klausimus, o tuomet grįžti į šiltus namus ir viską papasakoti Fasirui.
   Nieko naujo pasakiusi nebūtų, tik išsklaidžiusi visas abejones ir patikinusi, kad pagaliau surado Viljamo ir Klaros sūnų, mat magijos ministras pats pirmas ir vienintelis viską žinojo.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #126 Prieš 2 metus »
Buvo šilta vasaros atostogų diena. Nepaisant šilumos, Dori įšoko į juodas timpas, apsivilko juodus marškinėlius trumpomis rankovėmis, ant kurių buvo pavaizduotos kaukolės. Akis mergaitė pasidažė juodu akių pieštuku. Delne nešėsi savo vorą Džo.
Trafalgaro aikštė buvo tiesiog grūste prigrūsta žiobarų ir šiaip jau mergaitė būtų norėjusi visus juos išsprogdinti, tačiau ne šiandien, nes šiandien Dori susitiks su Alanu, savo draugu iš Hogvartso. Dori labai laukė šios akimirkos, nes ištisas dienas bimbinėti po Londoną vienai jau buvo gerokai pabodę.
Prieš išeinant ji rėžė mamai, kad eis susitikti su draugu, kuris yra iš senos kaip pasaulis grynakraujų burtininkų šeimos. Šiek tiek persūdė. Paistė, kaip jos draugo šeima užbūrinėja žiobarus ir daro su jais eksperimentus. Melavo iki tol, kol mamos veidas priminė ką tik išvirtą buroką, tačiau uždrausti susitikti su Alanu ji dukrai negalėjo, juk nenorėjo būti užburta, ar ne?
Šitaip pasilinksminusi tamsiaplaukė iš namų išėjo lydima dar geresnės ir pakilesnės nuotaikos. Ji sėdėjo ant suoliuko aikštėje ir laukė Alano. Svarstė, ar šis ateis su savo sesute, ar be jos, mat pavasarį buvo minėjęs, kad Dori galėtų susipažinti su Frederika.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #127 Prieš 2 metus »
Graži ir šilta vasaros diena. Tik ne Alanui. Ilgai tysojo lovoj, kol pagaliau prisivertė atsikelti. Prisiminė, kad susitinka su Dori. Šiaip, gal ir būtų likęs lovoj, bet visgi...
Užsitempė juodus džinsus ir tamsius marškinėlius su Marilyn Manson atvaizdu. Tas buvo kraupiai išsišiepęs, atrodė super.
Nužvelgė save veidrodyje. Norėjo žinot ar neatrodo labai tragiškai, bet nieko. Koks skirtumas?
Po akim margavo mėlynė, mat vakar naktį susimušė su Trevoru Nikolsonu. Tai nutiko kai Alanas ir vienas toks draugelis bastėsi sau ramiai po gatves. Ir juos užkabino Trevoras su savo draugužiais. Tas visada rasdavo dėl ko prisiknisti. Ir tada jie susimušė. Taigi Alano veidas išrodė varganai.
Mamai nebuvo svarbu kur jis eina. Ji dienų dienom sėdėdavo sesers kambaryje ir atrodydavo pasinėrusi į kažkokį transą. O tėvas... Gali eiti velniop. Taigi, jau beketinantį išeiti jį sustabdė balsas.
- Kur susirengei?
Tai buvo Auris.
- Turiu susitikimą. - Atšovė jis ir movė laukan. Tada nuskuodė gerai pažystamomis gatvėmis.
Pašmėklinėjo po aikštę, kol rado Dori. Priėjo, prisėdo šalia.
- Labas. - Tarstelėjo. Net nustebo, mat tikrai nudžiugo ją pamatęs.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #128 Prieš 2 metus »
Kažkas prisėdo prie Dori. Kažkoks raudonplaukis vaikinas. Ir tik išgirdusi balsą Dori susivokė. Ji išsižiojusi atsisuko į Alaną, kuris per vasarą buvo gerokai ūgtelėjęs. Prisiminimuose iš pavasario grifas buvo mažesnis ir vaikiškesnis.
Pirmiausia tamsiaplaukė nužvelgė berniuko aprangą. Juodi džinsai, tamsūs marškinėliai. Tai mergaitę nustebino, mat ji dairėsi šuoliuojančio berniūkščio galbūt raudonais šortais ir geltona maike. Tačiau užvis labiausiai stebino mėlynė, kuri švietė po Alano akimi. Dėl Merlino barzdos, nejaugi Alanas susimušė? Gerasis, taikusis Alanas? Su kuo?! Kaip? Šmėstelėjo mintis, kad galbūt tai tėvas pasidarbavo, jeigu Alanas ir vėl čiauškė apie lygias žiobarų teises? Bet ar jis būtų trenkęs savo sūnui būtent į veidą?
Mendel spoksojo į Alaną išplėtusi akis. Nuostaba, šokas ir smalsumas maišėsi kartu, kad tamsiaplaukė net nesugebėjo pasisveikinti. Ji negalėjo suprasti, ką dabar jautė ir galvojo. Makaulė tuo pačiu buvo ir prigrūsta daug klausimų, ir tuščia.
Dar kiek pažiopsojusi ji pagaliau atsitokėjo, tačiau pasisveikinti pamiršo.
- Eee... - išlemeno. - O... - bandė ieškoti žodžių. - Vardan Hario Poterio akinių, kas tau užtaisė tą mėlynę? - pagaliau paklausė.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #129 Prieš 2 metus »
Jis žvelgė į ją ir pamažu niūriame veide pasirodė šypsena. Alaną prajuokino Nustebusi Dori veido išraiška. Išsišiepus suskaudo žandikaulį, mat ir ten kliuvo. Taigi, trumpam susiraukė, bet šypsena niekaip nedingo nuo jo veido.
- Truputį buvo reikaliukų vakar naktį. Štai ir padariniai. - Norėjo pasirodyti smarkus. Ir kas man pasidarė? Nusistebėjo savimi.
- Niekai, truputį apsipykau su vienu tokiu. Ir tiek. Geriau papasakok kaip gyveni? Kaip vasara?- Jis jau žinojo, kad ateiti čia buvo puiki idėja. Gerai, kad neliko lovoje, spoksoti į savo kambario lubas. Pagalvojus apie seserį, apie raudančią mamą ir šiaip nelinksmą gyvenimėlį pasidarė nyku. Bet Alanas nenorėjo dabar gadinti šio susitikimo savo prasta nuotaika.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #130 Prieš 2 metus »
Dori vis dar stebėdamasi vėpsojo į Alaną.
- Truputį reikaliukų? Naktį? - pakėlė antakį.
Nejučiom Dori išsišiepė ir nusijuokė. Tai buvo beprotiškai keista, tačiau Mendel tokie Alano pasikeitimai truputį sužavėjo. Bet tuo pačiu ir gąsdino, mat tamsiaplaukė bijojo, kad galbūt Alanas per daug prisibendravo su Auriu arba tėvu. O jeigu jis galiausiai ims laikyti mergaitę purvakrauje ir nutrauks su ja bendravimą? Kaži, ar Alano požiūris į žiobarus pasikeitęs? Nuojauta kuždėjo, kad ne. Bet dabar Dori tikrai nepradės kalbėti apie žiobarus, ne, tikrai ne. Šiaip ar taip, Alanas buvo kažkoks kitoks. O ką tai atneš, per anksti dabar spręsti.
- Neišsisukinėk! - švelniai kumštelejo draugui į petį. - Nagi, papasakok! - prašė. - Ir tu bastaisi naktimis? Nes mano vasara... Oi, patikėk, jau ne vieną vėlų vakarą ir naktį praleidau kur nors Skersiniame skersgatvyje ar Londone. Nenoriu būti namie, - entuziazmas iš Dori balso ėmė blėsti. - Iš tikrųjų tiesiog... laukiu naujų mokslo metų ir tiek, - atsiduso. - Skaitau tavo duotą knygą, jau įpusėjau. Reikia daug susikaupimo, rugsėjį turėčiau pabaigti. Na, o kaip tavo vasara? Dėl sodo nykštukų, Alanai, tu pasikeitęs! Pasakok, pasakok viską, - sukikeno.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #131 Prieš 2 metus »
Įdomu kuo aš pasikeitęs? Jis ir vėl nusišypsojo. Jau pamiršo kaip gera yra šypsotis.
- Na, naktimis bastytis man visada patiko. - Taip, ypač kai grįžus mama atskaitydavo paskaitą apie dorą elgesį. Pertraukė pats save.
- Buvau su vienu pažįstamu, ir susitikau tokį Trevorą. Tikra rakštis. Ir susipliekėm truputėlį.
Alanas neketino jai pasakoti kad Trevoras ir jo draugai vyresni net trimis metais ir kad Tai, jog išnešė gan sveiką kailį buvo visai gerai. Viską jis dėstė Dori tokiu kasdienišku tonu, lyg jam būtų įprasta kasnakt su kuo nors susiimti. Nors taip tikrai nebuvo.
- O kas tau neduoda ramybės? Kad naktimis nesimiega ir reikia išeiti iš namų? Kas nors nutiko?
Paklausė. Tada ėmė galvoti kaip čia papasakoti apie savo atostogas.
- Atostogos žinai... - Staiga balse nebeliko nieko smagaus.
- Žinai. Kai grįžau traukiniu namo, stotyje pasitiko Auris ir pasakė, kad Frederika mirė.
Ištarė tai sunkiai, balsas užlūžo, nors manė, kad jau su tuo po truputį susitaiko.
- Aš truputį kraustausi iš proto. - Staiga pasakė. Nusisuko nuo Dori, bijojo, kad akyse pasirodys ašaros. Bet taip nebuvo. Taigi vėl atsigręžė.
- Namai griūva. Et... Nieko gero tiesą pasakius. Mama vis laiko jos kambarį tokį, koks buvo, neleidžia nieko keisti. Pati ten sėdi dienų dienomis. Jai labai blogai. Žodžiu... Verčiau pakalbėkim apie tavo atostogas. Tikiuos, jos geresnės nei mano.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #132 Prieš 2 metus »
- Tikrai? Nemaniau, kad tau patinka tokie dalykai, - gūžtelėjo pečiais. - Galėjai pasakyti anksčiau, nes vienai kartais baisoka, - nusijuokė. - Vieną naktį parduotuvių alėjoje prie manęs priėjo tokia paslaptinga moteris... Pasirodo, ji irgi burtininkė, ir dar ji sakėsi esanti... vilkolakė. Ir kad jos vyras vampyras. Alanai, ar ji man melavo? Tu gal geriau žinosi, kokių būtybių esti magų pasaulyje... Beje, ji man padovanojo durklą, gali patikėti?
Dori mintyse pridūrė: žiobarams žudyti. Bet garsiai to juokelio nepasakė, mat įtarė, kad Alanui nepatiks. Kai draugas paklausė, kas tamsiaplaukei neduoda ramybės, ši atsiduso.
- Kaip visada, - atsakė. - Tiesiog aš negaliu su jais gyventi, supranti?
Ir staiga Alanas pasakė tą siaubingą naujieną... Jo sesė, Frederika. Su kuria Dori galvojo, kad susipažins dar šią vasarą. Kuri grifui pavasarį atsiuntė tą prikeverzotą, bet meilės kupiną laišką... Nejau nuo slibinraupių?! Dori pasijuto tokia savanaude, kad skundėsi dėl savo atostogų, nes jai nepatiko būti su tėvais, kai draugas tuo metu kentėjo tokias kančias...
- Aš... - Dori nežinojo, ką pasakyti. - Man labai gaila, tikrai. Labai užjaučiu tave ir tavo šeimą... Tai siaubinga...
Dori pajuto, kad jos akyse pradėjo tvenktis ašaros. Kad nepravirktų, įsikando sau į lūpą ir žiūrėjo į tolį. Tik dabar ji suprato, kokiu vis tik geru draugu jai tapo Alanas. Mergaitei buvo liūdna, kad jo šeimoje įvyko toks įvykis.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #133 Prieš 2 metus »
Visas peštuko įvaizdis, kurį norėjo sudaryti dingo kaip nebuvęs. Mintyse vėl išsiskleidė Frederikos paveikslas, kokią matė ją paskutinį kartą. Tokią liesutę, visą išbertą. Ilgi jos plaukai, kurie buvo juodi ir gražūs dabar jai visai netiko. Tokią jis seserį matė ligoninėje, kai paskutinį kartą spėjo aplankyti. Suprato, kad visai nepradėjo taikytis su šia mintimi, kad sesers nebėra. Taip, jis išeidavo laukan su draugais, bet tai buvo visai ne taip, kaip seniau. Jis niekam nepasakojo apie sesutės mirtį. Enrika buvo išvykusi toli, net jai nieko nerašė. O pažįstamiems, kurie juk buvo iš žiobariško jo draugų tarpo jis nieko nepasakojo. Taigi, dabar pirmą kartą ištarė tai. Kad ji mirė. Suprato, kad apie tai kalbėti negali.
- Ačiū. - Trumpai tarstelėjo.
- Kažkaip negaliu... Neišeina apie tai kalbėti. - Pasakė.
- Pakalbėkim apie ką kitą. Bet ką, tik ne tai. Tu susitikai vilkolakę? Na magijos pasaulyje yra ir vampyrų ir vilkolakių. Jie gali kerėti. Bet kam tau ji padovanojo tą durklą? Kur tu jį laikai? Ir ką tu su juo ketini daryti? Ar jis turi kokių simboliu ar papuošimų?
Berniukas pasistengė nukreipti temą kiek įmanoma toliau nuo savo problemų. Pasistengė nuvyti visas tas mintis, kurios jį apsėdo pasakius, kad sesutė mirė.
- O ši aikštė toli nuo tavo namų? Neskubi grįžti? Man atrodo mačiau šurmuliuojant mugę ar kažką panašaus, kol tavęs ieškojau. Gal nori iki ten prasieiti?
Aikštė driekėsi tolyn. Buvo didelė ir čia šurmuliavo vasariškai nusiteikę  žmonės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #134 Prieš 2 metus »
Alanas šalia Dori atsisėdo atrodydamas toks pasitikintis savimi, bet prakalbus apie nelaimę, įvykusią jo šeimoje, raudonplaukio energija tiesiog persimainė. Dori neturėjo nei brolių, nei seserų, tiesą pasakius, dabar ji išvis nebežinojo, ką reiškė tikra šeima. Tačiau galėjo įsivaizduoti, kaip būtų pasijutusi praradusi tėvus dar tais laikais, kai nežinojo, kad yra burtininkė, ir kai Mendel šeima buvo mylinti ir darni. Tikriausiai tai būtų nepakeliama. Lyg visas pasaulis išslįstų iš po kojų.
- Gerai, - suvaldžiusi ašaras tarė tamsiaplaukė. - Nekalbėkim apie tai. Viskas bus gerai.
Dori pažvelgė Alanui į akis su dideliu liūdesiu ir kelias sekundes paglsotė jo ranką. Norėjo kažkuo padėti. Paguosti. Bet suprato, kad tik laikas, tik jis gali apgydyti tokią žaizdą. Ir kitas žmogus šalia, kuris padėtų užsimiršti. Tikriausiai šiandien tas žmogus turėjo būti Dori. Ji privalėjo nukreipti berniuko dėmesį kažkur kitur, tačiau dabar vaidinti, kad viskas lyg niekur nieko, buvo išties sudėtinga.
- Aš nežinau, ar ji tikrai buvo vilkolakė, - gūžtelėjo pečiais atsakydama į klausimą. - Tačiau neatrodė, kad meluotų. Buvau taip susižavėjusi ja ir tuo jos durklu, dėl išrinktojo Poterio akinių, tikriausiai atrodžiau kaip visiška kvaiša, - vos vos šyptelėjo. - Turbūt todėl ji man jį ir leido pasilikti. Jis dabar guli mano spintoje saugiai paslėptas. Pripažinsiu, pasiimu jį, kai einu kur nors naktį, ee... jaučiuosi saugiau, nors ir žinau, kad didžiausias mano ginklas yra burtų lazdelė. Ar žinojai, kad iš tikrųjų mes galime burti už mokyklos ribų ir mums nieko dėl to nebus? Girdėjau kalbų, kad Magijos Ministerija mato ne kas paleido kerus, o kur. Tad aš neburiu namuose, nes ir taip būtų aišku, kame šuo pakastas. Tačiau drąsiai buriu bet kur Londone, nes čia pilna magų. Tu tikrai gali burti, juk niekam neužklius, kad Senkleriai savo namuose naudojasi magija, ar ne? Tik niekam to nesakyk, - pridūrė.
Dori nustebo, kad prisipažinimas apie kerėjimą už mokyklos ribų iš jos lūpų išsprūdo taip lengvai ir paprastai. Šiaip jau mergaitė buvo pasižadėjusi, kad niekam apie tai nepasakos, net Meg.
Kai Alanas paklausė apie simbolius ir papuošimus ant durklo, Dori susimąstė. Ji nebuvo pastabi.
- Regis, ne... Atrodo, kad tai paprastas juodas durklas. Nejau manai, kad jis gali būti užburtas? - išplėtė akis.
Apie tai tamsiaplaukė nepagalvojo. Kišenėje nejučiom suspaudė siekėją, kurį nešiojosi visur su savimi. Va jis tai tikrai užburtas. Apie jį Alanui dar nepapasakojo.
- Beje, tu man mokslo metų pabaigoje žadėjai papasakoti, kas toks yra Adrijus. Aš vis dar džiaugiuosi tais sklandymo kerais.
Alanas uždavė daug klausimų, bet tai mergaitę džiugino, mat pokalbis sklaidė mintis nuo Frederikos žūties.
- Šiaip jau nepertoliausiai. Grįžti aš niekada neskubu. Galiu ir negrįžti išvis, - prisiminė visas naktis, praleistas gatvėse. - Einam į tą mugę.
Dori atsistojo ir pradėjo tipenti šurmulio link. Netoliese jau matėsi prekystaliai. Galbūt pavyks rasti ką nors įdomaus? Delne vis dar buvo Džo ir beeinant mergaitė paklausė:
- O kaip tavo šuo? Dingas? Kaip sekasi jam?