[Melisa Keyes]

  Smaragdinės akys nužvelgė besidauginančius gyvius. Pavartė akis. Gal ir nereikėjo kištis. Pasilenkė, kai virš jos praskrido dar vienas mėsos gabalas, kitaip - kūnas.
- Ką?- atsilenkusi išrietė vieną antakį.- Čia kasdieninė treniruotė, auč, nu po velniais, ko tu kimbi?- užsimojusi norėjo trinktelėti naujam varžovui, tačiau anas šįkart buvo apsukresnis ir permetė raudonplaukę per save.
  Vos tik ji spėjo atsistoti, teko ir vėl griūt. Jeigu dabar nesistosiu, tai tikrai būsiu sumindyta kaip bulių varžybose. Suėmusi save į rankas, mergina čiupo pirmam pasitaikiusiam už kojos, lengvai šoktelėjo ir atsitiesė visu kūnų. Gūžtelėjo pečiais, kai vienas iš išblyškėlių krito žemėn. Pats deda kojas, kur nereikia.
- O galima paklaust dėl ko jie čia tave puola?- išplėtė akis, į ją bėgo vyriokas, suknistas vyriokas tiesiog bėgo į ja išskietęs rankas. Strazdanė, laiku sureagavusi, pasislinko šonan ir tasai vampyriūkštis pralėkė pro šalį.- Auč, turėjo skaudėt. BAIKIT MANE PULTI. AŠ MOTERIS. NEMUŠK. Tu kurčias?- iš kelėno spyrė vienam jų į tarpkojį.- Visada suveikia.
  Tiesą sakant, ši moterėlė jau dabar galėjo ramiai sau pasišalinti iš šio įvykio sūkurio, tačiau ją vis kažkas stabdė. Pasiilgtas veiksmas? O gal jausmas, kad susituokus nebegalės brautis į tokias nesąmones, nes sutuoktinis draus ir saugos ją per daug? Trumpam žemaūgė pasislinko šonan. Pažvelgė į žiedą ant piršto, sulaikė ašaras. Nagi, Keyes, nebūk skysta. Jau ir nebežinojo ką labiau myli. Būsimą vyrą ar visiškai laisvą gyvenimą? Tuoj išeisiu iš ministerijos. Ir susituoksiu. Tikriausiai..? Bet- Melisos mintis nutraukė ją už kaklo pakėlęs juodaplaukis. Prasikeikusi mintyse dešimtis kartų, dvidešimt trejų metų mergina šiaip ne taip išsilaisvino iš to šlykštynės gniaužtų.
- Man? Gana neblogai, tik jie labai nemaloniai priima į savo būrį viešnią.

[Melisa Keyes]

  Sudaužytoji pusiau porelė jau buvo parsigabenusi į Londoną. Moteris lėtai dėjo žingsnius, kartais užkliūdavo, kartais tekdavo vyruką stumtelėti nuo savęs, kad nenugarmėtų abu žemėn. Trafalgaro aikštėje tąnakt žmonių netrūko, ypač turistų, žiobarų paauglių. Galėjai nugirsti, ką kiekvienas šnekėjo ir susidaryti vaizdą, kaip lengvai jie gyvena. Be jokių nesąmonių. Ne taip, kaip Keyes. Ne taip, kaip Elijas. Gerai, galima sakyti, jog ji didesnis chaosas jo gyvenime nei jis pats josios, bet garbanė nė kuo gyvu nesutiktų. Paraudusios smaragdo akys stebėjo kiekvieną. Klykiantį vaiką vežimėlyje, bėgiojančius mokyklinukus, besijuokiančius paauglius bei susikibusias poreles. Melisos ir Elijo duetas buvo, švelniai tariant, išsiskiriantis iš minios, mat nei kvapu, nei judėjimo greitumu neatrodė normalūs.
- Pavargau,- atsiduso moteris ir nelabai elegantiškai sudribo ant pirmojo pasitaikiusio suoliuko.
  Žvelgdama į verdančią minią aikštėje, garbanė prisiminė namus Aukštutiniame fleglyje, kuriuose jau senokai lankėsi. O ji taip norėjo namo. Jai reikėjo namų. Kilstelėjo akis į tamsiaplaukį, tuščiu, buku žvilgsniu įsistebeilijo į jo akis. Merginai buvo tik laiko klausimas, kada Elijas pratrūks.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jis labai aiškiai ir nesuprato, kokiu tiksliai būdu jiedu dvelkiantys ir svirdikuliuojantys iš Koukvorto atsidūrė Trafalgaro aikštėje. Delnu vis dar laikėsi Melisos, judviejų svyravimas į visas puses turėjo iš šalies atrodyti komiškas ir nelabai žavingas beigi natūralus. Tačiau ką padarysi, vargu ar visi tie žmonės, kurių net ir šįvakar aikštėj kaip silkių statinėj, juos prisimins. Neturėtų.
Melisai pareiškus nuovargį ir klestelėjus ant artimiausio suolelio, Elijas kelias brangias akimirkas pasigedo jos kūno šilumos, tačiau pats šalia nesisėdo, liko stovėti priešais, vos vos linguodamas į šonus. Judviejų akys susitiko, abiejų tokios pat tuščios, blausios, beveik stiklinės, vyro vis dar nežymiai pažymėtos ašarų takeliais. Elijas norėjo pasakytk labai daug dalykų, jo įprastai akmeningame veide turėjo regėtis pastangos tvardytis ir neimti šūkauti vidury aikštės, ypač tokiais laikais, kai žiobarai kiekvieną sušiktą smulkmeną fiksuoja savo blizgančiais aparačiukais.
Tačiau jis nesusilaikė, aišku, kad nesusilaikė. Ant vyro veido susikryžiavo susierzinimo ir nepatiklumo šešėliai, kartu su vos regima dėkingumo šviesele, kuri lengvai galėjo praslysti pro akis.
- Kokį velnią, - pradėjo jis ramiai. - Kokį velnią ten darei? Tam sušiktam skersgatvy?
Kažkur giliai smegenyse jis suvokė, kad klausimas nelabai logiškas ir apskritai nėra prasmės šūkauti apie tai, nes juk vien merginos buvimas ten išgelbējo jo nė sudilusio skatiko neveryą gyvybę. Elijo ranka, kaip visad jam susinervinus, pakilo prie vis dar drėgnų, šlykščiai sulipusių plaukų. Nedaug trūko, ir būtų pradėjęs nuo galvos rautis sruogas.
- Tau galėjo kliūt kerai! - šūktelėjo jis kiek garsiau, pavojingai sumosuodamas delnu į Melisos pusę. - O vaikas, vaikui kažkas galėjo atsitikti! Koko velnio, dėl kokio sušikto Merlino kelnių kampo tu ten buvai, ką?! - jau visiškai staugė Elijas, degančiomis akimis stebeilydamas į savo vaiko motiną. Kažkodēl mintis, kad ji, traukdama jo suglebusį kūną iš vandens, galėjo ką nors pertempti, sugadinti, prarasti tą vienintelį padarą jos viduriuos, kėlė vyrui neapsakomą siaubą. Ta vienintelė šviesi jo smegenų dalis paslaugiai informavo padariusi išvadą, kad rėkaudamas ir daužydamas sienas Elijas atsiranda arčiausiai artikuliuoto ir komunikatyvaus savo jausmų išreiškimo, kaip jam įmanoma. Ir vis dėl to, ta pati smegenų dalelė pastebėjo, kad toks būdas atneša daugiau žalos, nei pasitarnauja komunikacijoje. Tačiau Elijas kitaip nemokėjo. Jis vėl pajuto nepaprastą norą trenkti į kokį kietą paviršių.

[Melisa Keyes]

  Na va, prasideda, davai, šūkauk. Mergina dar kelias akimirkas ramiai, nejudindama nė vieno veido raumenėlio, klausėsi ir žvelgė į besiputojantį Eliją. Kažkuris smegenų vingis siuntė signalus jam neatsakyti, ignoruoti ir leisti jam pačiam su savimi pašūkaut, gal dar ir pasidaužyt. Tačiau garbanės būdas taip pat nebuvo toks jau nupiepusiai ramus. Ši atsistojo lyg norėdama būti aukštesnė už vyrą, kas vargiai pavyko. Akys patamsėjo, galėjai įmatyti net ir tokioje blausioje žibintų šviesoje.
- Man rodos, ir durnam būtų aišku, jog gelbėjau tavo subinę,- balse buvo kažkokia keista gaidelė.
  Melisa kažkur giliai žinojo, kad taip įvyks, kad sulauks tokių klausimų ir staugimų, tačiau vis tiek nebuvo pasiruošusi. Nu, atsiprašau, bet psichopato puolimo nebūna labai tikėtasi. Vėl suskaudo papilvę, tačiau ignoravo, nors ir žinojo, kad galbūt prisikviesk bėdą. Ji tiek daug žinojo, tačiau taip puikiai viską ignoravo.
- Galėjo. Bet nekliuvo,- dar vis ramiai, tačiau jau su nervingu mazgeliu prabilo.- O ką aš pasakyčiau tavo vaikui? Sori, tavo tėvelis šūduose nuskendo?!- suriko taip, kad net per šurmulį jos riksmas susigėrė į tolimiausias pastatų sienas.
  Nesiginčykim, Melisa buvo skradžiabalsė ir savo staugimu galėjo pralenkti Eliją. Haha, competition. Moteris sukando apatinę lūpą, per stipriai, pajutusi geležies skonį burnoje, liežuviu ją suvilgė.
- Dėl, va, šito kampo, tu idiote!- kibo į vyrui į atlapus ir papurtė.- Ką tu sau galvojai eidamas pas tą bobą, net neatsiprašant? Tu man rūpi, po velniais!- nedideliu kumštuku silpnai sudavė vyrui krūtinėn ir tik vėliau susipratusi, kad šis neseniai ir taip buvo sudaužytas, atsitraukė.
  Labai norėjo rautis garbanas nuo galvos, susiriesti ant grindinio ir nebepajudėti ir taip visada, kai vyksta šitų bukapročių ginčai. Žengtelėjo atgal, ranka sugraibė suoliuko atlošą, kita - vėl prigludo prie pilvo. Nėščioji tyliai suinkštė.
- Aš dar noriu, jog šiam vaikui tektų galimybė ir su tavimi susipažinti,- kilstelėjo akis į pasiutusį žvėrį.- Nusivyliau tavimi,- sumurmėjo taip tyliai, kad net suabejojo, ar vyras išgirdo.
  Audra, siautėjanti Melisos viduje nerimo, tik protarpiais nutildavo ir vėl su visais žaibais ir griaustiniais sukeldavo joje pyktį ir nusivylimą.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jis staiga susivokė, kad nebuvo girdėjęs Melisos normaliai rėkiančios. Ir koks nepaprastas girdinys tai buvo, reginys taip pat, turėti šalia žmogų, kuris ne gūžiasi ir traukiasi, o su tokia pat ir dar didesne jėga bloškia jam į veidą savus kaltinimus ir nuostabas, pykčius ir visa ką kitą. Elijas akimirką išplėtė akis, o į jo lūpas beveik prasiveržė patenkinta šypsenėlė, tačiau smegenys laiku susivokė, kad šieptis dabar nelabai laikas.
Ir nors Melisos žodžiai buvo visiškai logiški ir pateisinami, jis buvo užsispyręs šiknius, ir pirmą kartą gyvenime rūpinosi ne savo, o kažkieno kito, kas net nelabai dar gyveno, gyvybe. Ir dar be viso to buvo smarkiai įsitikinęs, kad tėtis iš jo gautųs šūdinas. Beveik tiek ir pasakė, beveik suriko, kad ir turėjo palikt jį tos upės dugne tarp dumblių, negyvų žuvų liekanų ir šiukšlių, bet nespėjo. Melisa atskleidė, kad rūpinasi jo velnio nešta ir pamesta egzistencija, o Eliją Andrių jos silpnu kumštuku į krūtinę akcentuotas atvirumas pritrenkė kaip koks traktorius, vairuojamas girto žiobaro. Jis akimirką nieko negalėjo pasakyti, o tada užsikabino už kitos dalies, ir suriaumojo:
- Tvarkiau reikalus! Ta motera turėjo visas teises mane pribaigt! - galbūt tai nebuvo tiesa. Tikrai nebuvo, Elijo visas gyvenimas buvo taip toli nuo riteriškos moralės, kaip tik galėjo būti. Jis nebuvo kvailas ir suprato, kad jo priešo tolimos giminės be jokios abejonės gali trokšti keršto, tačiau pats nesijautė nieko panašaus nusipelnęs. Tačiau šįkart tai nebuvo labai svarbu, svarbu buvo tai, kad Melisa, pagal jo standartus, kone prisipažino meilėje, ir jis negalėjo su tokiu faktu imti ir taip paprastai gventi. Paskutinis dalykas, kurio norėjo, tai turėti gyvenime žmogų, kuris jaučiasi kažkaip už Elijo gerovę ar negerovę atsakingas.
Pro jo akis neprasprūdo ir vis Melisos kartojamas veiksmas, vis prispaudžiamas delnas prie pilvo, tačiau staiga sukilęs visos sielos (ar ko ten) priešinimasis ir atsisakymas priimti tą keistą dalyką, kurį Melisa jam taip tėškė į veidą, nustelbė bet kokį susirūpinimą.
- Man nereikia tavo suknistos pagalbos, - galiausiai sušnypštė pro sukąstus dantis. Nesvarbu, kad tai ji visad jį randa ir sulopo po kokio nelaimingo įvykio. Elijo ir taip neegzistuojantis orumas ir milžiniška puikybė negalėjo būti žeidžiama kažkieno kito rūpestingumu. Negalėjo taip būti. Vyras įsistebeilijo į Melisą, spoksojo kelias įtemptas sekundes, o tada nusisuko, įvyniojo pirštus į savo purvinas sruogas ir pabandė apsimesti, kad jos nusivylimas jam nieko nereiškia.

[Melisa Keyes]

  Strazdanomis nusėti skruostai paraudonavo, kvėpavimas padažnėjo, o delnus pasiekė beprotiškas troškimas suduot tai arklio šiknai į jo gražų veidelį. Moteris valdėsi, tikrai taip, kitaip Elijas tikriausiai būtų nušluotas nuo šios aikštės paviršiaus, o jau turi be galo įsiutinti Melisą, kad ši vos tvardėsi. Įrėmė rankas į šlaunis, menkai suvarė nagus. Nežinia, kodėl ji nesiėmė gynybos pozicijos, o pasirinko puolimą, ai, pala, juk ji nevisprotė besiraunanti ant tokio paties. Atsitiesė.
- Ane?- dramatiškai išskietė rankas į šonus.- Kokiuose dokuose jos teisės surašytos, a? Gal tuose, kuriuos susikiši sau giliai subinėn?! Eik šikt, Elijau,- akimirkai nusisuko nuo vyro.
  Mintyse pradėjo virti prancūziški keiksmažodžiai, akys pasruvo kraujais ir deginančiom ašarom. Vyras, ant kurio nežmoniškai staugė, ją nervino labiau nei buvo įmanoma. Nėščioji drebėdama dar kartą sukando lūpą ir neatleido netgi prakandus, tik staigiai atsisuko į, jos akimis, graikų dievą/beprotį/jos vaiko tėvą. Žengė dar arčiau prie jo nusisukusio.
- Tuomet galiu nuskraidint tave atgal į tą kanalą, man nesunku. Arba pats susitik su ta mergše ir paprašyk, kad dar kartą tave sudaužytų,- iškošė pro sukastus dantis ir dėjo kelis žingsnius atgalios.- Eik velniop, Elijau!
  Po viso šito ji ir nebesvajojo grįžti į jo butą, tik susisuko labiau į dvokiantį paltą ir pradėjo žingsniuoti, kur akys matė, o jos matė nedaug, dėl ašarų, o gal ir dėl kitų priežasčių vaizdas liejosi. Keletas žmonių, stebėjusių šią sceną įsistebeilijo į Melisą, vos pavelkančią koją už kojos. Kažkuri moteris dar paklausė, ar šiai nereikia pagalbos, tačiau garbanė tik papurtė galvą. Ji tik garsiai sukūkčiojo, dar tramdė raudą, tačiau nesėkmingai, netrukus, bliovė kaip nesveikai skerdžiama ožka. Suklupo, delnais pasirėmė į šaltą grindinį. Prie jos vėl pripuolė asmuo, norinti padėti, tačiau starzdanė ir vėl atsisakė, šįkart nustumdama vaikiną nuo savęs. Papilvę ir vėl nežmoniškai suskaudo, pasigirdo skausmo dejonės ir klyksmas. Tą pačią akimirką, Keyes prakeikė Eliją, prakeikė, bet nepyko.

[Elias Andrew Ravengrave]

Niekaip kitaip turbūt ir negalėjo būti. Jis gavo tai, ko ir siekė. Pykčio bangą, užliejusią jį kaip potvynis ir perliejusią kaip vanduo žasį. Atsitraukimą, kone mirtiną pasiuntimą anapilin susitikti su demonais. Elijas turėjo lengviau atsikvėpti, juk tokios baigties, tokio judviejų santykio siekė nuo pat pradžių - uždaro, neartimo, apibrėžto vien kūniškais poreikiais ir šiokia tokia pagalba, kurie nesiekė savo čiuptuvais toliau būtinų poreikių. Jo asmeninėje sutartyje nebuvo punkto apie gyvybės gelbėjimą ir kišimąsi, kaip jam atrodė, ne į savo reikalus. Juk gi ta moteris ir jos kerštinga egzistencija buvo jo vienintelio problema, ir jeigu jau jam lemta priburbuliuoti šūdų vandeny, tai tegul priburbuliuoja. Tačiau, regis, lemta buvo truputį kitaip. Elijas turėjo lengviau atsikvėpti, tačiau neatsikvėpė. Mes prisimename, kad jis yra negabus jausmams, pats sugeba išreikšti lygiai du su puse, o toliau jau nė žingsnio. Tačiau štai jis vėl stovi vidury Londono, o viduriuos malasi kažkokie neatpažinti skraidantys objektai.
Jis beveik rovėsi plaukus nuo galvos. Ketino pasukti į priešingą pusę, visai neturėjo noro aiškintis čia kažkokių santykių. Pasukti į priešingą pusę ir keliauti namo, į savo Merington Roudą, savo nuostabiai nepaprastai švarų, tvarkingą butą, kuriame peiliai stalčiuje išdėlioti pagal dydį, o ant grindų - nė dulkelės. Ar bent jau apie tokį jis svajojo. Kai Melisa iš dalies įsikėlė į jo asmeninę erdvę, šis tas pakito, ir peiliai nebebuvo sudėlioti pagal dydį. Jis tikrai buvo bededąs skersą ir bežengiąs tolyn, tačiau už nugaros pasigirdo širdį verianti dejonė. Elijas skambiai nusikeikė ir apsisuko, švystelėjo keletą žudikiškų žvilgsnių į aplink stoviniuojančius ir spoksančius žiobarus ir nužirgliojo tiesiai prie suklupusios, raudančios Melisos. Ištiesė ranką, delnu palietė petį, tačiau greit patraukė, apėjo ir pritūpė priešais, palenkė galvą norėdamas pažvelgti į šios ašarų nulaistytą veidą. Suvokė, kad klyksmai negalėjo būti dėl jo, Melisa taip neklykautų dėl tokios smulkmės. Kažkas atsitiko.
- Kas yra? - paklausė ramiai, tačiau balse girdėjosi ir išgąsčio gaidelė.

[Melisa Keyes]

  Nusipurtė bet kokį prisilietimą prie savęs, jos gražioje galvoje nekilo mintis priimti siūlomą pagalbą, pasakyti, kad jai ne viskas gerai, kad jos gimdos susitraukimai yra per daug skausmingi. Melisa tik dar kartą sudejavo, pajutusi maudimą ir strėnose. Vienintelis dalykas, kurio jai reikėjo, buvo poilsis. Gal iš dalies tai ir buvo apgailėtina, jos neapgalvoti sprendimai, impulsyvus pasidavimas jausmas, sustiprėjusiems nėštumo metu. Ir ką ji sau galvojo, lėkdama paskui Eliją į tą velnio paliktą akligatvį. Juk net tuomet dar šiek tiek mąstę racionaliai, juk ir tada žinojo galimas pasekmes, bet, žinoma, viską nustūmė į šalį, kvailai tikėdama, jog viskas bus gerai.
  Godžiai gaudė kiekvieną oro gurkšnį, atsilapojo paltą, delnais perbraukė vidine šlaunų puse tikrindama ar nebus permirkusi kelnių medžiaga, ar nebus kraujo. Palaimingai atsiduso, ruošėsi bandyti stotis, tačiau prieš akis atsiradusi Elijo egzistencija ją vėl nusodino. Rankos pačios nusviro nuo šlaunų žemėn, veide pasirodė neįskaitoma išraiška. Kad ir kaip protas liepė jai tylėti, susitvarkyti pačiai be papildomų asmenų, ji nepaklausė, kaip įprastai. Melisa prieš jį atrodė taip apgailėtinai, o virpančios lūpos, kartu su atodūsiu, išleido tik dar labiau apgailėtinus žodžius:
- Meldžiu,- sausai nusikosėjo.- Man skauda,- gergždžiantis balsas turėjo vargais negalais pasiekti tamsiaplaukio ausis.
   Ir ji pati negalėjo patikėti, jog jau ne pirmą kartą meldė jo pagalvos, tik šįkart garsiai. Troško turėti jėgų ir bėgti, dingti iš čia, iš aikštės, iš Londono, iš Anglijos, gal net ir iš viso pasaulio. Ir kaip liūdna, kad jai teko pasirinkti kitaip.

[Elias Andrew Ravengrave]

Jau šitokiu balsu išlementi žodžiai kažką galutinai sulaužė vargšo duomenų analitiko, kurio jausmai telpa į arbatinį šaukštelį, viduje. Jis nusikeikė, švelniai balsu, ir labai baisiai mintyse, ištiesęs delną nubraukė merginai ant veido užkritusius plaukus atgal, tuo pačiu ir priglausdamas pirštų galus prie kaktos, tarsi tikrindamas, ar ši nekarščiuoja. O tada delnai nuslydo nuo jos veido link pečių, kyštelėjo juos po mergino pažastimis ir įsiręžęs ją pakėlė nuo grindinio, tuoj pat žengtelėjo artyn, būti siena į kurią ši galėtų atsiremti, ar net čiužiniu, ant kurio galėtų pakristi. Viena ranka apsivijo juosmenį, tūptelėjo ir kitą apvijo po keliais. O tada pakėlė nuo žemės, ir stipriai laikydamas, prispaudęs prie savęs, ėmė žingsniuoti į šv. skutelio pusę.
Jam nereikėjo net klausti, kas per velnias ir kokie skausmai ją kamuoja, jautėsi supratęs intuityviai. Ir negalėtų teigti apie nėštumą žinąs daugiau, nei pačius pagrindiniausius dalykus (taigi, beveik nieko), tad ir tikėtis, kad iš išgąsčio ir susijaudinimo neprišiks į kelnes, buvo naivu. Elijas baisingu žvilgsniu perliedamas kelyje pasitaikančius žmones skynėsi kelią per tamsuojantį Londoną ir beveik pats nejausdamas murmėjo, esą viskas bus gerai, nepamiršdamas įterpti vieno kito baisaus keiksmažodžio.

[Sabrina von Sjuard]

   Ji ir vėl buvo Londone, tik šįkart nebe viena. Turbūt po visų nuotykių, kuriuos teko čia patirti ir apie kuriuos papasakojo Sorenui, šis nusprendė, kad geriausia savo jaunėlės neišleisti iš akiračio ir prižiūrėti kiekvieną jos žingsnį Londone, o galbūt pats norėjo prasiblaškyti. Visgi, ištisus metus praleisdavo toje pačioje vietoje, o ir draugijos jaunoji von Sjuard nevengė. Tiesa sakant, jai patiko leisti laiką su broliu. Jis buvo vienintelis, kuriuo, be Leopoldo, galėjo pasitikėti. Turbūt derėtų paminėti ir Fandangą, deja, pastarasis buvo paukštis ir kalbėti, beje, tik mintimis, galėjo su rudaplauke.
   Visiško laisvės apribojimo nebuvo net ir dabar. Vyresnysis šeimos atstovas supratingai leido merginai pasivaikščioti po miestą, žinoma, ribotą laiką. Turėjo nurodymus, kur ir kada. Tikslią vietą ir laiką.
   Lėtais žingsniais ėjo erdvia ir žvilgsnį traukiančia Trafalgaro aikšte. Laiko turėjo dar gerą pusvalandį iki pasirodant Sorenui, galėjo be jokio vargo apeiti dar nemažą dalį centro, deja, nuotykių bent šįkart tikėjosi išvengti, todėl kantriai laukė ten, kur buvo pasakyta.
   Su pasigėrėjimu nužvelgusi didingą statinį ir įvertinusi visą matomą vaizdą įsitaisė ant suoliuko, šalimais pagrindinių gatvių sankirtos. Automobilių čia netrūko. Spalvos keitė viena kitą, kol galiausiai visos ėmė maišytis. Vieni kažkur skubėjo, kiti lėtai pravažiuodami, turbūt kokį šimtąjį kartą nužvelgdavo aikštę.
   Tyliai atsidususi atsirėmė ranka į suoliuko atramą pasidėdama galvą ir tingiai stebėdama turbūt judriausią Londono gatvę. Vestminsterio laikrodžio rodyklė lėtai slinko, artėjo susitikimo link, kai staiga auksinės akys pastebėjo mažą, purviną, sulysusį ir sunkiai pabėgti įstengiantį šunelį. Mažylis panašėjo į Haskio jauniklį.
   Liūdnu žvilgsniu lydėdama benamį gyvūną pajuto begalinį norą pasiimti jį į glėbį ir parsigabenti į namus ir visai nesvarbu, ką Sorenas sakytų. Tas mažylis atrodė vertas net ir pasaulio pabaigos.
   Klausą pasiekė meilus ir švelnus šuns kvietimas. Kitapus gatvės šunelį kvietė vaikas, regis, dar nesulaukęs nė dešimties. Mažasis haskis nė nesidairydamas pasileido tiesiai į jį, turbūt tikėjosi, kad galbūt rado tą, kuris jį priglaus. Tą, kurio dėka nebeteks bastytis purvinam, alkanam ir visų skriaudžiamam.
   -Ne!-Kaip pakilo nuo suoliuko ir pasileido bėgti, nepajuto. Girdėjo tik stabdomų padangų cypimą ir bumtelėjimą, skaudesnį už bet kokį fizinį skausmą. Protas suvokė anksčiau nei akys išvydo. Ant gatvės, prie pat rato gulėjo sunkiai kvėpuojantis keturkojis. Laimė, kad jo ratas neprispaudė, deja, nebuvo aišku, kaip stipriai automobilio ratas trenkėsi į jį.
   Nepaisydama aplinkinių automobilių, kurių vairuotojai suirzę ėmė rėkauti ir kelti triukšmą su garso signalais, rudaplaukė pripuolė prie sužeistojo žvėrelio.

[Juan Martin de la Cruz]

  Meksika eilinį kartą buvo palikta dėl Londono. Juano širdžiai visai nemielo miesto. Ir viskas tik dėl suknistų ministerijos dokumentų. Ir naujųjų globos aplankų. Turėjo vėl rinktis, ką norės globoti. Juk Adelė pranyko, išsivalė kaip kokia riebalų dėmė iš jo gyvenimo. Taigi, sunkokai. Nepilnai. Dievaži, ta mergiotė visada buvo nuostabiausia siela kunigo akyse. Lyg pataisyta, susiūta ir kaip švari užuolaida pakabinta ant Meksikos namų karnizų.
  Tatuiruotasis kunigas (ha, labai derantys žodžiai) jau buvo pakeliui iš tos velnio neštos ir pamestos ministerijos. Neįsivaizdavo, kodėl išvis jam prireikė įsidarbinti joje. Kvaila. Suirzęs, dūmais apėjusiomis smegenimis ir surauktais antakiais daužėsi batų kulnais į aikštės grindinį. Per pastarąjį mėnesį jis mišiose vos nenudaužė su smilkalais visų Meridos gyventojų. Absoliučiai visų.
  Tamsios akys lakstė per visus pastatus aplinkui. Niūruma. Kad ir kokie ten spinduliai šviestų ir apšviestų viską. Meksika ne veltui buvo vienintelė šalis, pavergusi Juano širdį. Vienintelė ir Adelei. kad ta kur, Adele, nyk iš mano galvos. Nors to norėjo mažiausiai. Ir netrukus tos nuvargusios akys sustojo. Ausis dirgino automobilių signalai, suirzęs kunigas nužergliojo iki įvykio. Ir sustojo it įžemintas. Pritūpė prie prie keturkojo ir nepažįstamosios merginos. Kryžiaus tatuiruote papuošta ranka perbraukė per haskio kailį. Ir visada gyvūnas jam buvo virš žmogaus. Išskyrus, žinoma, Adelę. Pasipurtė. Ne laikas ir ne vieta.
- Ar jis tavo?- kvailas klausimas. O iš automobilio išlipęs vairuotojas kažką rėkaudamas mosavosi kaip koks malūnas. Susiraukęs vyras peržengė visas kantrybės ribas ir atsistojęs atsifutbolino ispanų kalba. Šiek tiek išgąsdino vyruką. Ką padarysi.- Kur šventinas vanduo, kai jo taip reikia?- pavartė akis. Dar nuostabesnis dienos tęsinys.

[Sabrina von Sjuard]

   Siaubas ir baimė, kurie buvo apėmę, kai vidury nakties į kambarį įlėkė du besigrumenantys paukščiai, nė iš tolo neprilygo tam, ką dabar jautė jaunoji prancūzaitė. Sunkiai orą gaudantis šunelis, gulintis ant lygaus Londono gatvės paviršiaus sukėlė tiek daug emocijų, kad nė pati rudaplaukė nesuvokė, ką jaučia. Nė nenumanė, ką derėtų daryti dabar, be viso to, jautėsi pasimetusi ir savo viduje.
   Pastebėti, kad ji ne viena pripuolė prie sužeistojo keturkojo, privertė kryžiaus tatuiruote papuošta ranka, švelniai perbraukusi per purviną ir kiek apipešiotą haskio kailį. Staigiai kilstelėjusi galvą nužvelgė šalimais esantį vyriškį, panašėjantį į... kunigą?
   Kelis kartus sumirksėjo netikėdama savo akimis. Matyti kunigą taip arti savęs buvo neapsakomai keista. Velniškai keista ir nejauku.
   -Ką?-ji išgirdo, bet vis tiek paklausė, nors nė pati nesuprato kodėl. Galbūt neprašė pakartoti klausimo, paprasčiausiai netikėjo tuo, ką matė,-ne, jis ne mano,-papurtė galvą nusukdama žvilgsnį šalin.
   Kitomis aplinkybėmis būtų suvaidinusi įsižeidusią ar pašiepusi vyriškį, mat, haskio jauniklis akivaizdžiai buvo benamis arba "labai puikiai prižiūrimas". Deja, mintys buvo nukreiptos kitur. Nebuvo nei laiko, nei noro šaipytis iš kunigo.
   Dėmesį patraukus vairuotojo rėkavimui ir rankų mosavimui mergina tik žioptelėjo išgirdusi, regis, ispanų kalbą, sklindančią iš tamsiaplaukio lūpų. Nesuprato nė žodžio, galbūt nenorėjo suprasti, bet nujautė, kad jie tikrai nebuvo derami kunigui. Visgi, kad ir ką nepažįstamasis išrėkė, to pakako, kad vairuotojas užsičiauptų. Mažumėlę atrodė netgi išsigandęs.
   Nejučia Sabrina šyptelėjo. Tai buvo tik maža dalis to, ko jis nusipelnė, kad partrenkęs bejėgį keturkojį nė nepasijudino pažiūrėti ar šis sveikas.
   -Jei šventintu vandeniu gydai visus nukentėjusius, tuomet numanau, kiek jų mirė,-sužaibavusi auksinėmis akimis žvilgtelėjo į šimtą metų šukų nemačiusį plaukų savininką,-reikia veterinaro...-konstatavusi faktą gailiai pažvelgė į inkščiantį haskį. Tas garsas varė iš proto.

[Juan Martin de la Cruz]

  Vyro klausimas neturėjo sulaukti atsakymo, tai tebuvo kažkokio susirūpinimo išraiška. Nelabai mokėjo kitaip. Galbūt tik dabar galvon smogė, jog nutrenktas haskis nelabai galėjo turėti namus su tokia išvaizda. Arba gyveno su tokio paties plauko šeimininkais. Nebuvo nei veterinaras, nei ką nusimanė apie šiuos padarėlius. Absoliučiai. Tik šiek tiek jų poreikius, bet ir tai, labai miglotai.
- Apvažiuok čia nesimosavęs,- kiek pikčiau išrėžė meksikietis viso šito kaltininkui.- Ir kad nueitum išpažinties, visą gyvenimą gi nesinešiosi su savimi ant sąžinės,- sukomandavo nepažįstamajam ir tas pagaliau su savo automobiliu, kurio tepalas akivaizdžiai svilo, pasišalino iš tamsių Juano akių.
  Ir niekas kitas, tik šie du - kunigas ir dar viena nepažįstamoji - susirūpino, drįso prisiartinti prie šuns. Visi kiti tik kvailai spoksojo lyg tai buvo įtempta, intriguojanti dar vieno serialo serija. Savanaudžiai, akli, nežinia, gal neturintys smegenų. Susierzinimą pagilino ir sekantys merginos žodžiai.
- Taip, visi nuskendo bekrikštijant,- sarkastiškai burbtelėjo.- Aš nesiorientuoju Londone, nepažįstu jokių veterinarų. Ar pati įsivaizduoji, kur galima būtų jį nugabenti?
  Galbūt ir pats kunigas norėjo pasielgti savanaudiškai, toliau žiūrėtis savo reikalų. Jis jau turėjo būti pakeliui į Meksiką, bet ne, šiandien buvo itin nuostabi diena, tiesiog spinduliuojanti teigiamais dalykėliais. Vietoj to, kad dabar jau rūpintųsi sergančiu tėvu ar bandytų susitikti su oficialiai jau nebe globotine, jis kaip kvailys tupinėjo prie šuns, net nežinodamas, ką reiktų daryti, kad šis pasikeltų. Dievaži, ar čia Dievo ženklas, kad šiam reikėjo studijuoti veterinariją, o ne teologiją ir stot į kunigystę? Ha, labai laiku.
  Juanas nebuvo silpnas vyrukas (tiksliau, buvo itin karštas ir visai netinkamas su tokia išvaizda į kunigus), pakišęs rankas po gyvūnu, šiek tiek kilstelėjo, prinešė ant šaligatvio. Nėr ko čia gatvėje voliotis. Šuo, dar kartą suinkštęs, pats atsistojo ant visų savo keturių. Menkai šyptelėjo, atsisuko su ką-dabar-daryti žvilgsniu į jaunesniąją damą, neatrodė ji vyresnė už Adelė, o ir neįsivaizdavo, ar žiobarė, ar kokia burtininkė. Tačiau tokioms mintis nebuvo vieta. Aštuoni šeši greitoji gyvūnų pagalba iš Meksikos.

[Sabrina von Sjuard]

   Ji išsakė savo mintis garsiai, tačiau, kaip derėtų jas paversti veiksmais, nė nenumanė. Londonas buvo per didelis, ji žinojo vos kelias vietas ir nė viena iš jų nebuvo veterinarijos klinika. Niekada tokios neprireikė, tad net jei kartais netyčia ir matė reklamą su gyvūnais ar iškabą su užrašu "Veterinarijos klinika", tokią informaciją nugrūdo į tolimiausius savo minčių užkampius.
   Sorenas.
   It lemputė užsidegė virš jaunosios von Sjuard galvos. Nejučia kilstelėjo galvą vildamasi išvysti vyresnėlį. Jis žinotų, ką reiktų daryti. Žinotų, kaip elgtis su tuo vargšu, sunkiai kvėpuojančiu ir inkščiančiu padaru. Deja, eliksyrininko niekur nesimatė, tarsi tyčia neketino pasirodyti sutartoje vietoje. Žinoma, laiko tebebuvo į valias, todėl buvo aišku, kodėl jo čia nėra.
   Sulaukusi sarkastiškos replikos nieko neatsakė, nepratarė nė žodžio net ir tuomet, kai buvo užduotas klausimas. Paprasčiausiai papurtė galvą. Neįstengė rasti jėgų praverti lūpas, spoksojo į kenčiantį šunelį, kurį visai netrukus ant rankų paėmė, regis, laiku ir vietoje pasirodęs kunigas, kuris labiau panašėjo į visų merginų geidžiamą bad boy.
   Kaip atsidūrė ant šaligatvio, prisiminė miglotai. Atsiminė tik tai, kaip neatitraukdama žvilgsnio stebėjo haskio jauniklį. Iš keistos hipnozės pabudo tik tuomet, kai keturkojis sunkiai, tačiau neketindamas pasiduoti, ryžtingai ir tvirtai atsistojo ant kojų. Na, bent jau ant trijų, galinę letenėlę laikė iškėlęs. Sabrina šyptelėjo. Akimirksniu šunelis užsitarnavo neapsakomą pagarbą ir pasigėrėjimą.
   Nuskambėjo linksmas, skausmo iškreiptas amtelėjimas. Regis, mažasis pūkų kamuoliukas džiaugėsi jam rodomu dėmesiu, visai nesvarbu, kad ką tik, kaip spėjo vampyrė, gavo iš rato į galinę koją.
   Atsargiai ištiesė ranką švelniai perbraukdama per purviną kailį, ranka vos juntamai užkliudydama sužeistą koją. Lūžio nepajuto, kaulai, rodos, buvo sveiki.
   -Ačiū,-tarsi tai būtų jos šuo, kurį ką tik išgelbėjo nepažįstamasis, pratarė itin nuoširdžiai. Prisiminusi anksčiau išgirstus žodžius kilstelėjo galvą auksines akis įsmeigdama į kunigą,-minėjot, kad Londono nepažįstat... Iš kur jūs? Ir ką tuomet čia veikiat?-vedama smalsumo uždavė turbūt gana paprastus ir įprastus klausimus.

[Juan Martin de la Cruz]

  Žieduotais pirštais perbėgo per šunelį, gimusį po laiminga žvaigžde. Stebėjo merginą, kaip jos delnas braukė per sužeistąją koją, galbūt Juanas buvo aklas, jog to nepastebėjo. Eh, svarbiausia, nepažįstamoji pasirodė pastabesnė. Gal čia ir amžius pakišo koją, regėjimas suprastėjo. Ne, jam tik dvidešimt šešeri ir jis tik dar vienas iš tų vyrukų, kurie bijojo dėtis akinius, nes netiks, o badyti pirštais savo vyzdžių, kad kaip nors įsidėtų lęšius, taip pat nežadėjo. Absurdas.
  Vyras ištraukė vieną, kitą neaiškų darinį iš haskio kutulų, pakasė užausį. Žinojo, jog reikia pasirūpinti šiuo beglobiu. Ir jam vis tenka susidurti su paliktaisiais. Tikrai, kad likimas. Lyg, ei, Juanai, tu antrasis šventas Mikalojus, priimk beglobius vaikus. Rudosios akys su geltonomis dėmelėmis susidūrė su auksinėmis. Pagalvojo, keista, tačiau nieko nepasakė. Matyt, nebuvo ir ji viena iš žiobarų. O galbūt klydo.
- Iš Meridos, Meksikos,- atsakė į merginos užduotą klausimą. Tikriausiai, pirmasis asmuo čia, Londone, su kuriuo kalbėjo ne dėl kokių nors bėdų. Toks jausmas, jog šis miestas buvo užkeiktas ir visų pusių ir visi tik su bėdom ant pečių, galvos ar kitų dalių vaikščiojo.- Atvykau susitvarkyti visokius dokumentus,- per daug neišsiplėsdamas pratarė. Nors knietėjo ką daugiau pasakyti, viską išpasakoti. Meksikietis, nieko nepadarysi.- Tu vietinė?- adresavo savąjį klausimą merginai. Panašu, jog atsakymas buvo akivaizdus. Tai tik paprasčiausias būdas palaikyti pokalbį.
  Neįsivaizdavo, ar šioji ko nors laukė, ar kažkokiais būdais jau ruošėsi dingti kartu su sužeistuoju gyvūnu. Pats jau žadėjo atsisveikinti ir pranykti Londono gatvėmis, tačiau jį keistai laikė pririštą prie haskio. Mielo ir vargšelio haskio.
- Galbūt turi pažįstamų, kurie pasirūpintų juo?