0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #165 Prieš 1 metus »
Alanas pradėjo galvoti, kad turėjo įsikišti į visą tai anksčiau. Jiems pradėjus tolti vaikinas irgi ėmė brautis per minią. Žmonės jį apstumdė, Bet senkleris vis tiek pasiekė savo tikslą ir tapo laisvesnis.
- Ką darai berniuk? - Piktinosi kažkokia moteriškė, kai Alanas skubėdamas stumtelėjo ją.
- Atsiprašau. Labai atsiprašau. - Tarė, bet vis tiek skubėjo.
Taigi dabar jau stovėjo toliau nuo žmonių. Viskas, ką regėjo buvo labai negerai. Dar ta mergaitė. Ji verkė ir tikriausiai neįsivaizdavo kas čia vyksta.
Alanas pribėgo prie jų jau tada, kai Dori kibo įmotei į atlapus.
- Gana. - Tarė taip garsiai, kad tikrai būtų išgirstas.
- Dori, palik ramybėje tuos nusmurgusius žiobarus. - Jos įtėvius nužvilgė su siaubinga panieka. Ja justi galėjai iš vaikino laikysenos, balso ir žvilgsnio. Kuriuo dabar gręžė tuos žmones.
- Jei taip ir toliau, čia tuojau prisistatys tiek magiškoji, tiek žiobariškoji policija. Ar tau to reikia? Neverta dėl kažkokio šlamšto gadinti sau dienos. Man atrodo jau pasakei jiems viską, ką galvoji. Pakaks.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #166 Prieš 1 metus »
Tik staiga Dori išgirdo jo balsą. Alano. Tą pačią akimirką ji tarsi sustingo. Pirmiausia pajuto gėdą, mat pagalvojo, kad vaikinas nuliūs dėl tokio savo merginos elgesio. Paskui pajuto ir pyktį, nes suprato, jog raudonplaukis ją sekė.
Kiek nustebo, kad Alanas pavadino šeimynėlę nusmurgusiais žiobarais, tačiau juk žinojo, kad būtent šiems žiobarams jis nejautė nei menkiausios pagarbos. Ir ne dėl to, kad jie buvo žiobarai. O dėl to, kaip pasielgė su Dori.
- Tu mane sekei? - piktai paklausė Alano. - Po velnių, kodėl tu mane sekei?
Tuomet mergina apsidairė. Taip, nors jie ir stovėjo atokiau, tačiau buvo žmonių, kurie vis tiek į juos žiūrėjo. O kaip kitaip, juk jie, tiksliau ji, šūkavo. Mušėsi. Be to, verkė toji mergaitė. Mendel žinojo, kad Alanas buvo teisus. Neprotinga kelti triukšmą.
- Tačiau jie... - dabar jau tyliau ir vėl prabilo Dori. - Jie sugadino man gyvenimą. Ne dieną, o gyvenimą.
Mergaitė kažkiek nurimo, o buvę paauglės tėviūkščiai tylėjo, tik išsigandę žiūrėjo tai į Dori, tai į Alaną.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #167 Prieš 1 metus »
Jam įsikišus viskas kažkiek aprimo. Alanas neketino iš čia trauktis, net jeigu ji dabar ir supyktų.
- Nieko panašaus. Nesekiau tavęs. Bet kai išėjau negalėjau nepastebėti žmonių minios ar ne? Negalėjau nepamatyti šito sujudimo. - Tie žmogėnai tylėjo. Tikriausiai bijojo, kad bus užkerėti. Alanui visai knietėjo taip ir padaryti. Bet stabdė toji vargšė niekuo dėta mergaitė.
- O ką gausi iš viso šito? Kas pasikeis? Niekas. Nebent tik išgirsi baimingus jų pasiteisinimus ir viskas. - Grifas dar kartą perliejo juos paniekos kupinomis akimis.
- Todėl tau ir sakau. Neverta gadinti dėl jų savo dienos. - Ką pats darytų, jei atsidurtų Dori vietoje? Akimirksnį pabandė tai įsivaizduoti. Na, tėvas jau ir taip jo atsižadėjo per sesers laidotuves. Tiesa, dabar... Dabar jis atrodė išties gailėjosi šito. Bet šiaip juk visą gyvenimą Alanas jautė, koks Rolandas nepatenkintas juo. Neįsivaizdavo kodėl dabar staiga tėvo elgesys kardinaliai pakito. Mama buvo kitas reikalas. Ji buvo supratinga ir Alanas žinojo, kad jį myli. Bet juk visą gyvenimą leido tam vykti ar ne? Gal ji nežinojo apie tai, kas buvo po sesers laidotuvių. Bet juk matė kas vyko seniau. Ypač tada, kai tėvas supyko dėl to, kad Alanas Enrikai būdamas dar mažas papasakojo apie magijos pasaulį. Alano mama skendėdavo darbuose ir pabudo tik po Frederikos mirties. Ir visgi vaikinas turėjo tėvus, į kuriuos galėjo remtis.
O Dori, ką ji dabar turėjo? Miglotą ateitį. O dar šita mergaitė.
- Ką nori padaryti? Iškeikti juos? Pasakyti, kokie netikę tėvai yra? Verčiau tu juos palik ramybėj. Tegul eina sau. Jau užtraukei jiems bėdą manau pakankamą. Parodei kitai, ko ji gali tikėtis iš tokių žmonių bėdai nutikus. Manau, kad to jau užteks. - Galvoje turėjo mergaitę, kuri girdėjo šį pokalbį. Ir kada nors, praėjus baimei tikriausiai susimąstys apie viską, ką išgirdo vieną žiemos dieną.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #168 Prieš 1 metus »
Alanui kalbant Dori vis labiau ir ramiau rimo. Tik dabar pajuto, kaip stipriai daužosi jos širdis, kaip dreba rankos. Pajuto, kad čia siaubingai šalta.
Žiobariūkščiai, jie visi stovėjo ir tylėjo. Mergina žinojo, kad jie nenori čia būti, tačiau bijo. Bijo ne tik išeiti, tačiau ir kažką sakyti, pastovėti už save. Nuo to tamsiaplaukės viduje darėsi saldu.
- Žinai, ką jie padarė? - kreipėsi į mergaitę. - Aš mokausi mokykloje, kurioje mokiniai grįžta namo tik per atostogas. Ir kai man buvo trylika, žiemos atostogas nusprendžiau praleisti pas draugę, nes jie manęs nekentė, - metė žvilgsnį į buvusius tėvus. - O tada... o žinai, kas tada atsitiko? Jie manęs išsižadėjo ir visa tai padarė ne tiesiogiai, o per tarnybas. Jie nesugebėjo man net...
- Dori, maldauju, liaukis, - išdrįso įsiterpti Kevinas.
- Ak, liautis? - su pasitenkinimu balse žybtelėjo akimis šešiolikmetė. - Kaip manai, ką turėjau jausti, kai sužinojau, kad mano tėvai manęs atsisakė? Ką turėjau jausti, kai po to iš jų negavau jokios žinios, jokio paaiškinimo?
- Juk atsirado tavo tikroji ma...
- Kad Vanesa atsirado, tai tik menkų menkiausias sutapimas! - dabar jau vėl suriko paauglė. - Ir gali nemeluoti, kad ne! Ją surado tik todėl, kad jūs manęs atsižadėjote! Aš net nežinau, kur šiuo metu yra ta suknista Vanesa! O tu, mieloji, - vėl kreipėsi į mergaitę, - būk labai gera šitiems dviems šlykštynėms. Nes jeigu pasielgsi netinkamai, jie tave išmes, - šiurkščiai rėžė.
Žinojo, kad mergaitė nekalta dėl nieko. Bet Dori tai nerūpėjo. Jai palengvėjo.
- Eime, Alanai, - tarė mergina ir pakėlė nuo žemės savo burtų lazdelę, kuri buvo nukritusi. - Šitie atmatos neverti, kad daugiau su jais kalbėtume, - ji paėmė vaikiną už rankos. - Beje, nemiegokit ramiai, - pridūrė. - Ateis diena, kai aš jus nužudysiu, - ir šyptelėdama pamosavo lazdele.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #169 Prieš 1 metus »
Alanui baisiai nepatiko tai, kad čia įsivėlė toji mergaitė. O Dori dar papylė žibalo ugnin rėždama jai viską šitaip žiauriai. Po galais, ar tik ne jis pakurstė Dori taip padaryti? Pats gi užsiminė apie tą mergaitę. Vaikinas jau norėjo paimti Dori už rankos ir pabandyti nusitempti šalin, kol ji neprikalbėjo dar ko siaubingo. Bet Dori ir pati norėjo eiti.
Tik ramiai dingti nepavyko.
- Kurių galų? - Popikčiai tarstelėjo jai. Senkleris aišku abejojo dėl šito Dori grasinimo. Bet vis tiek kam to reikėjo? Jį draskė siaubingi prieštaravimai. Viena vertus mintis, kad tie žmonės dabar bijos, gyvens su baime, kamuosis dėl savo poelgio atrodė visai nieko. Bet šiaip... Ne, jam atrodė, kad viską reikia užversti. Palikti užnugaryje. Jau ir taip buvo pasakyta pakankamai.
- Tokia diena niekada neateis. - Pasakė jai lėkdamas iš tos vietos. Po galais, jei reikės aš juos užbursiu saugos kerais. Pridūrė tik sau mintyse. Labiausiai norėjosi pasistengti dėl mergaitės, kuri čia įsivėlė netyčia. Alanas nenorėjo, kad ji kamuotųsi. Ar patirtų dar ką nors blogo. Jau ir taip jai šiandien per akis kliuvo. Ir kodėl tie žmonės dabar turėjo pasipainioti taip ne laiku? Piktinosi kartu su Dori skindamasis kelią per žmonių pilną aikštę.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #170 Prieš 11 mėnesių »
Sakura pėdino pro Trafalgaro aikštę. Ant pečių puikavosi gitara juodame dėkle. Buvo žiema. Strazdanė norėjo pabūti gamtoje. Tenais pagroti gitara. Tai mergina ir padarė, tačiau ji turėjo sau pripažinti, kad šalta. Nejaugi aš prarandu savastį? Pasidarė išties liūdna, nes baltapūkė avėjo šiltus batus ir striukę. O juk dar ne taip seniai galėjo vaikščioti basomis kojomis per sniegą.
Saulės šiuo metu buvo mažai, todėl Sakura kvepėjo apelsinų eteriniu aliejumi. Jis padeda įsikrauti energijos ir geros nuotaikos. Mergina ėjo užsisvajojusi, nieko nematydama aplink. Ji mąstė apie savo gyvenimą. Apie mamą, kuri gyveno pievoje. Apie tėtį, kuris tiesiog norėjo saugoti dukrą. Apie Dori, kuri buvo niūri kaip niekad ir šiuo metu neturėjo sveikatos. Buvo baisu dėl draugės. Gal ji kuo serga? Mąstė Sakura ir apie visus savo nuotykius ir dėl kai kurių pradėjo gailėtis. Ar reikėjo jų tiek daug? Nebūtų užtekę mažiau?
Sakura jau pakankamai prisiragavo tų žmonėms įprastų dalykų. Pradedant maistu, tęsiant kino filmais ir baigiant vandens pramogų parku. Šiuo laikotarpiu mergina buvo daug ramesnė, nei, pavyzdžiui, vasarą. Dabar ji galvojo apie tai, kad būtų įdomu nuvykti į kokią nors kitą šalį. Pažinti kitą kultūrą ne tik iš knygos, bet ir išvysti tai realybėje. Galvojo, kad galbūt reikės pasiūlyti Adrijui vasarą kur nors išvykti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #171 Prieš 11 mėnesių »
Auris skubiai ėjo per aikštę. Buvo šalta, todėl judėjo sparčiai. Ant galvos buvo užsitraukęs striukės gobtuvą. O šiaip atrodė kaip visada. Lyg būtų kokio metalistų, baikerių klubo narys. Ant nugaros dėkle dar turėjo gitarą. Mat ketino pagroti vienoje kavinėje. Bet dabar pasirodė, kad to nereikia. Todėl nenorėdamas grįžti į mokyklą nusprendė pasivaikščioti.
Eidamas netyčia slystelėjo ant ledo. Čiuožtelėjo, bandė susilaikyti. Bet palėkė į priekį ir atsitrenkė į kitą žmogų. Kadangi buvo niūrokai nusiteikęs drėbė.
- Žiūrėk kur eini. - Auriui nepasirodė svarbu, kad pats ir atsitrenkė į ją. Senkleris piktai nužvelgė tą merginą. Kuri pasirodo buvo puikiai pažįstama.
- Ai, čia tu... - Kiek sušvelnino toną. Bet ne per labiausiai.
- Ar neužgavau tavęs? - Paklausė. Tik šio susidūrimo jam ir trūko. Prisiminus tą pokalbį su Juzefu norėjosi nerti kuo toliau.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #172 Prieš 11 mėnesių »
Sakurai apie viską begalvojant kažkas į ją rėžėsi. Baltapūkė krito. Užsigavo nugarą. Nusigando, ar nesulūžo gitara. Tačiau skausmas ir gitara nusistūmė kažkur į galinį planą, kai mergina išgirdo balsą. Aurio Senklerio balsą. Balsas skambėjo piktai. Mergina prisiminė tą vasarą, kuomet jie susitiko koncertų salėje. Juk buvęs jos profesorius su ja iš pradžių nebuvo draugiškas kaip ir dabar. Jis manęs nemėgsta, mintyse pagalvojo Sakura. Ir ji tikrai taip jautėsi. Nes tą kartą raudonplaukis bet nepasiėmė savo pasigamintų kvepaliukų.
- Ne. Neužgavai, - atsistodama pasakė Sakura.
Dabar jos su Auriu Senkleriu nebesiejo jokie oficialūs ryšiai. Tad strazdanė neketino bendrauti oficialiai.
Apsivaliusi drabužius nuo sniego aštuoniolikmetė pažvelgė į Aurį. Jis atrodė dar gražesnis nei anksčiau. Tačiau Sakura nenorėjo būti prielipa. Todėl neklausė, kaip jam sekasi. Neklausė, ar jis eina kur nors pagroti, nes taip pat turėjo gitarą. Galbūt reikėjo tiesiog apsisukti ir nueiti savais keliais prieš tai palinkėjus geros dienos, bet juk tai buvo jis, Auris Senkleris. Sakuros įkvėpėjas. Gelbėtojas. Ir geidžiamiausias vyras šiame pasaulyje. Tad kaip ji galėtų taip lengvai nusigręžti?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #173 Prieš 11 mėnesių »
- Ir labai puiku. - Pasakė tokiu pat tonu. Nei nesiruošė padėti jai atsikelti. Nors jeigu jie būtų susitikę jam esant kitokios nuotaikos būtų elgęsis visai kitaip.
Auris ėmė eiti toliau. Ir vėl nugrimzdo į mintis iš kurių jį ištraukė tas kvailas ledo ruožas dėl kurio paslydo.
Tai jis kaltas, kad neturiu ramybės ir negaliu ramiai gyventi. Galvojo apie savo tėvą. Rašinėja dabar savo prakeiktus laiškus. Gal reiktų atvykti kaip jis ir zyzia? Oi būtų smagu. Sviesčiau jam tuos laiškus tiesiai į snukį. Tiesa jų nebeturėjo. Dabar jau nebeskaitė jo laiškų. jei gaudavo juos mesdavo į židinį ar į šiukšlių dėžę. Bet koks skirtumas, rastų daiktų, kuriuos galėtų paleisti į taip nekenčiamą žmogų. Kaip suprato iš tų padrikų laiškų Amyras gyveno senuosiuose jų namų griuvėsiuose. Nors galėjo gyventi ir kur kitur. Juk tuos laiškus skaitė jau seniai. O jie vis nepaliovė eiti.
Auris pradėjo įsivaizduoti kaip įgrūstų tėvą į sandėliuką. Tą patį, į kurį Amyras uždarydavo patį Aurį. Įsivaizdavo kaip klausytūsi jo maldavimų išleisti. O taip. Kaip žavios nuostabios muzikos. Auris nusijuoktų ir išeitų iš ten palikdamas tėvą tame sandėlyje kokioms kelioms dienoms be maisto ir be vandens. Tai bent pasirūpinčiau juo kaip jis manęs prašinėja dabar. Juk tėtukas išmokė kaip tai padaryti. Tikrai galėtų nuvykti ten ir ant tėvo išlieti visą neapykantą. Mokykloje juk elgėsi kuo normaliausiai kaip visada. Gal nebendravo tiek su mokiniais kaip seniau. Bet per pamokas niekas nebūtų pasakęs, kad jis jau mintimis seniai ne mokykloje.
Tai per jį aš toks... Taip ir bus visą gyvenimą. Man reikės vis kažkur keltis ir keltis. Negaliu išbūti ilgai vienoje vietoje. Siuto. Nenoriu prisirišti, bijau įklimpti į rimtus santykius su merginomis. O kas bus, jei kada nors baisiai įniršiu ir ką nors padarysiu? Kaip jis. Kaip Amyras?
Kaip nekenčia savo tėvo suvokė pastaruoju metu. Dabar visai aiškiai regėjo mintyse kaip sudaužo jį, sulaužo nosį, visai suniokoja jo kvailą veidą. Vaizdas kurį kūrė savo mintyse atrodė toks malonus. Ir tu dar dirbi su vaikais? Nuskambėjo proto balsas. Auris sustojo. Reikia ko nors imtis, kol rimtai nenuvykau pas tėvą. Skubiai pagalvojo. Dar kokią minutę pastovėjo ir aptramdė savo mintis.
- Sakura! - Šūktelėjo. Mintyse dabar regėjo ją ir tikrai pastebėtą gitaros dėklą. Jis ėmė dairytis ir skubiai vėl priėjo prie Levins.
- Tas prakeiktas ledas. - Pasakė, kai vėl stovėjo šalia.
- Atsiprašau, kad tave pargrioviau. - Tegul sau mano, kad jis paskutinis keistuolis. Prisiminus ką jam sakė Juzefas taip tik geriau. Dabar Auriui tiesiog reikėjo kai ką sužinoti ir tiek. Todėl ir priėjo prie Sakuros.
- Turi gitarą. Gal vyksta kas įdomaus? Koks renginys? - Norėjo, kad taip būtų. Tada nueitų ten ir pasimirštų viskas, ką taip neseniai apgalvojo. Gal dar sutiktų kokių pažįstamų. Tada būtų išvis gerai.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #174 Prieš 11 mėnesių »
Auris Senkleris elgėsi nemandagiai. Nuėjo nei neatsisveikinęs. Sakurai buvo skaudu, bet ji nei neketino kažko daryti. Tik pasijuto taip, lyg visos akimirkos, praleistos su raudonplaukiu, buvo melas. Aišku, jis melavo, nes yra geras profesorius ir norėjo man padėti ne tik išmokti transfigūruoti, bet ir prisitaikyti šiame pasaulyje. O kai aš pagaliau prisitaikiau, tapau jam nebesvarbi, pagalvojo.
Nuotaika galutinai sugedo. Mergina paspartino žingsnį. Norėjo grįžti namo pas Deitą. Tačiau neilgai trukus ji išgirdo šaukiamą savo vardą ir po akimirkos prieš baltapūkę vėl stovėjo buvęs profesorius. Dabar jau ėmė šnekėti kaip niekur nieko.
Kurį laiką Sakura stovėjo apstulbusi. Širdį iškart paglostė tai, jog pasirodė, kad Auris nori su Sakura bent jau trumpai pabendrauti. Tačiau kad ir kokia geraširdė, bet juk Sakura buvo mergina. Sulaikiusi besiveržiantį šypsnį ji rėžė:
- Ar tu iš manęs tyčiojiesi? Kas tau yra? Kiek galima su manimi žaisti? Taip buvo ir Hogvartse, kaip matau, yra ir čia. Vieną akimirką šaltas kaip ledas, kitą - lyg draugas. Aš jau nesu ta naivi mergaitė, kuri visiems bus nuolanki ir leis, kad iš jos šaipytųsi, - sukryžiavo rankas.
Sakura kalbėjo garsiai ir tvirtai, tačiau ramiai. Iškart pasigailėjo savo žodžių, bet jau buvo per vėlu.
- Ne, nevyksta joks renginys, - dabar jau švelniau tarė.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #175 Prieš 11 mėnesių »
Šiandien jis buvo kaip tikras ugnikalnis. Todėl išgirdęs ką ji šneka piktai pasakė.
- Ką tu čia nusišneki? Kas su tavimi žaidžia? Mokykloje? Dieve mano ko tu prisigalvoji Sakura? Jei turi galvoj dabartinį susitikimą,  tai mano elgesys nėra toks todėl, kad sutikau būtent tave. Manai, kad man to reikia? Ką? Tu ką galvoji, kad užsiimu tokiom nesąmonėm? - Na ir šaunu. Kodėl gi visko neišsiaiškinus čia ir dabar? Niršo jis. Dabar nei nemanė, kad ji galėtų dėl Aurio elgesio pasiskųsti tarkim Juzefui. Jam buvo visiškai tas pats.
- Nieko su tavimi nežaidžiu Sakura. - Jau ramėliau kalbėjo. - Manai, kad nepastebėjau, kaip į mane žiūri Ar žiūrėjai? Man to nereikia. Visai to nenorėjau. - Taip. Metas sudėlioti taškus ant I. Dar pagalvojo. Kodėl gi to negalėjo padaryti anksčiau? Labai gerai, kad sutiko ją šioje aikštėje.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #176 Prieš 11 mėnesių »
Sakura kilstelėjo antakius, kol buvęs profesorius siuto. Pačios viduje virė kažkokia jausmų košė.
- Reikia ko? Kokiom nesąmonėm? Neturiu supratimo, apie ką kalbi, - pasakė.
O po to mergina susigėdo, bet sugebėjo to neparodyti. Visada manė, jog jai pavyko nuslėpti tai, kad yra beviltiškai įsižiūrėjusi raudonplaukį. Tikėjosi, kad jam tai atrodė bent jau kaip nedidelė simpatija, o ne akivaizdžiai matėsi, jog Sakura apie jį svajoja.
- Tu mane ne taip supranti, - ramiai tarė. - Kaip žiūriu? Kaip žiūrėjau? Na, gerai. Turiu pripažinti, kad tu man esi gražus, - dabar jau nebesulaikė šypsnio. - Bet tai viskas, - šiek tiek melavo. - Pasaulyje daug gražių vyrų. Ir ką? Tai nieko nereiškia. Esmė tame, jog tu, Auri Senkleri, buvai žmogus, padėjęs man pamilti šitą pasaulį. Negaliu suprasti kodėl, bet su tavim jaučiausi smagiai ir laisvai. Žinai apie mane daugiau negu Nelanna, daugiau negu Dori. Ir akimirkomis pagalvodavau, kad ir tau su manimi patiko bendrauti, - šiuo metu Sakura kalbėjo labai susikaupusi. - Arba tu labai geras aktorius. Pasakyk man, Auri Senkleri, ar tada tau nebuvo smagu? Ar nepatiko šokti? Bendrauti? Nepatiko? Tikrai? Pažiūrėk man į akis ir pasakyk tai, - įsmeigė į vyruką žvilgsnį. - Ir, žinai, skaudu yra susitikti žmogų, kuris apie tave žino daugiau negu kas kitas, o tas žmogus tiesiog ima ir praeina pro šalį, - sučiaupė lūpas. - Bet taip, aš pati kalta. Galvojau, kad galime būti draugais. Nors tau tikriausiai esu tik mokinė ir visada būsiu. O man su tavimi bendrauti patiko. Kaip su draugu.
Visa tai pasakius Sakurai tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Viskas buvo tiesa. Išskyrus tai, jog Auris Senkleris jai tiesiog gražus. Jis nebuvo tik gražus. Ne, Sakura nenorėjo su juo jokių rimtų santykių, jokių įsipareigojimų, tikrai ne. Tačiau ji geidė raudonplaukio. Ir jis toks žavus, kai yra piktas, mintyse pagalvojo. Akimirkai akys sužibo panašiai, kaip ir per koncertą, kuomet mergina jį nužiūrinėjo. Bet dabar susilaikė. Akys nenukrypo žemiau nuo jo veido.
- Tai tavo nuotaika niūri ne todėl, kad sutikai keistąją Sakurą? - dar paklausė. - Gal kažkas atsitiko? - susirūpino. - Ir dar. Atsitrenkdamas mane užgavai, - vis tik pasakė pati nesuprasdama, koks to pasakymo tikslas.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #177 Prieš 11 mėnesių »
- Kaip kokiom nesąmonėm? Taigi pati pradėjai kalbėti apie kažkokius žaidimus. Aš ne mažvaikis, kad tuo užsiimčiau. Manai, kad smaginuosi painiodamas tave? Man to nereikia. Nereikia šitų paaugliškų žaidimų jausmais. Paprasčiausiai mačiau kur veda mūsų bendravimas ir supratau, kad man pats laikas tave palikti. Nes buvau tik tavo mokytojas ir tau jau gerai sekėsi gyventi ne pievoje. - Na ir įsivėlė. Daug ko ji prikalbėjo. Ir viskas, ką išgirdo sakė, kad ir reikėjo ją palikti. O dabar reikia eiti savais keliais. Bet ar jis ir norėjo taip pasielgti? Buvo taip keista, kad yra toks svarbus kitam žmogui.
- Ak po galais Sakura... - Pasakė. Ir ką dabar daryti? Ar galėtų dabar nueiti?
- Aš niekada nesakiau, kad man nepatiko su tavimi bendrauti ar leisti laiką kartu. - Tas tai buvo teisybė. Ir ypač todėl, kad jam patiko su ja bendrauti ir turėjo išeiti. Ypač tada, kai lankėsi merginos namuose.
- Draugystė su manimi yra sunkus dalykas. - Dar pridūrė.
- Atsiprašau. Anais metais ar po to koncerto nenorėjau tavęs įžeisti ar žaisti su tavimi. Bet aš turėjau išeiti Ir viskas. Esu praeitas tavo gyvenimo etapas. Dabar gyveni naują gyvenimą. Atsiras žmonių, kuriais galėsi pasitikėti. - Taip. Gerai, kad jie susitiko. Dabar bent galės išsiskirti gražiuoju. Bent jau taip jis dabar tikėjosi.
- Ne. Tai, kad susitikome tikrai nesugadino man nuotaikos. Neatsitiko nieko. Bent jau nieko naujo. Kartais mano gyvenime būna juodų etapų. Kai aš turiu kovoti su savo mintimis. - Pabandė nusišypsoti, bet šypsena gavosi kažkokia liūdnoka.
- Dėl to tai tikrai atsiprašau. Tas kvailas ledas...

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #178 Prieš 11 mėnesių »
- Nemanau, kad tu tyčia. Tiesiog... Nežinau. Tu labai emocionalus.
Mergina prisiminė tą kartą, kuomet Auris vos nepaleido į ją tų baisių kerų.
- Matei, kur veda mūsų bendravimas? - baltapūkė sukluso. - Na, ir kur jis vedė? Ne. Neatsakyk, - persigalvojo. - Nebent atsakyk į šitą klausimą sau. Bet ne man.
Tolimesni buvusio profesoriaus žodžiai skaudino. Nes jis pasakė, jog merginai raudonplaukis yra praeitas gyvenimo etapas.
- Tau reikia balanso, - švelniai pasakė ji.
Priėjusi arčiau iš rankinės išsitraukė eterinio aliejaus buteliuką. Nieko neklaususi užlašino po lašelį ant Aurio pečių.
- Bergamotė padeda atrasti ramybę, - vėl prabilo. - Padeda nestoti į kovą su savo mintimis, - šyptelėjo.
Norėjo paklausti, kodėl jie negali būti draugais, jeigu ir jam patiko bendrauti. Ar tai dėl to, jog ji buvo Aurio mokinė? Ar dėl to, jog yra už jį jaunesnė? O galbūt todėl, kad yra Levins? Arba tiesiog jam atrodo per daug keista? Sakura troško tai sužinoti, bet vis dėlto kažkur viduje kirbėjo mintis, kad ji vaikinui tiesiog nepatinka. O jis nenori jos įžeisti, todėl to nepasako.
Sakura sunkiai laikės nepaklaususi, ar dabar Aurio gyvenime yra juodas etapas. Ir koks jis? Kas atsitiko? Ji norėjo pabūti kartu, tačiau privalėjo atsisveikinti. Neketino elgtis įkyriai. Negalėjo priversti bendrauti žmogaus su ja, jeigu tas žmogus to nenori.
- Gerai. Iki, Auri Senkleri. Ačiū tau už viską, - pasakė.
Tada pasistiebė aukščiau ir švelniai pakštelėjo Auriui į skruostą. Pakštelėjimas buvo ne geidulingas, bet draugiškas ir liūdnas. Ir kad ir koks raudonplaukis gražus, tą akimirką Sakura tai pamiršo. Ji jautėsi taip, lyg atsisveikintų su geriausiu draugu.
Tuomet mergina apsisuko ir ėmė pėdinti tolyn.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 mėnesių sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Trafalgaro aikštė
« Atsakymas #179 Prieš 11 mėnesių »
Ne. Į tuos klausimus jis dabar neketino garsiai atsakinėti. Sakura ir pati žino kur veda mūsų bendravimas. Pagalvojo jis.
- Tikrai reikėtų. Hogvartsas ir buvo mano balansas, Bet dabar net jis manęs nebeveikia. - Ištarė. Ir dar ji padarė vieną iš tų Sakuriškų dalykų. O jis nepasipriešino ir nepasitraukė ir leido užlašinti to aliejuko. Gal tiesiog nesusivokė kaip čia taip atsitiko.
Auris labai abejojo, kad bergamotė sutvarkys jo mintis. Kurios graužė jau taip seniai. Gal nuo tada, kai sugrįžo į dvarą iš jį priglaudusių žiobarų. Jie jau pradėjo atstatinėti jo gyvenimą, liovėsi košmarai, jis nustojo mikčioti. Bet tada atsirado senelis ir dėdė Augustinas ir jo trumpa laimės akimirka pasibaigė. Taigi nuo tada Auris neturėjo ramybės savo paties mintyse.
Tas atsisveikinimas jam visai nepatiko. Pasijuto taip, lyg būtų ką nors sudaužęs ar panašiai. Galėjo dabar jau leisti merginai nueiti. Juk to ir siekė ar ne? Bet kojos pasipriešino jo protui ir raudonplaukis apsisuko ir pasivijo Levins.
- Kažkaip čia negerai išėjo. - Pasakė prisigretinęs ir pradėjo eiti šalia.
- Gal man nereikėjo spręsti kas yra praeitas etapas ir kas ne. - Kodėl aš ją dabar turėjau sutikti? Jautėsi lyg vėl būtų įžeidęs Sakurą. Bet ką jam daryti? Ką gi. Jau pasivijo ją ar ne. Vėl. Taigi kaip visada atsidavė likimui. O jau kas bus paskui... Apie tai teks pagalvoti vėliau.
- Tai kaip tau sekasi? - Paklausė, lyg jie nebūtų apturėją to siaubingo pokalbio.